Civilinė byla Nr. e3K-3-139-701/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01112-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 3.2.4.11

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. birželio 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vydmantai wind park“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vydmantai wind park“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elektrum Lietuva“ dėl vienašališko sutarties vykdymo sustabdymo pripažinimo neteisėtu, baudos, skolos bei delspinigių priteisimo.

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, Europos Sąjungos taikomų ribojamųjų priemonių apimtį, aiškinimo ir taikymo. 

2.       Ieškovė prašė: pripažinti atsakovės atliktą su ieškove sudarytos 2020 m. rugsėjo 25 d. Elektros energijos pirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarties (toliau – ir Sutartis) vienašališką vykdymo sustabdymą, įformintą 2022 m. birželio 28 d. raštu dėl Sutarties stabdymo, neteisėtu ir negaliojančiu; priteisti iš atsakovės 1 272 797,37 Eur baudą už neteisėtą vienašališką Sutarties vykdymo sustabdymą; priteisti iš atsakovės 1 574 662,41 Eur skolos už patiektą elektros energiją pagal Sutartį; priteisti iš atsakovės 90 930,01 Eur delspinigių už pavėluotą atsiskaitymą už pagal Sutartį patiektą elektros energiją; priteisti iš atsakovės 6 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo visos priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad valdo 30 MW vėjo elektrinių parką Vakarų Lietuvoje (duomenys neskelbtini) (toliau – Vėjo elektrinių parkas). Siekdama tiekti valdomame Vėjo elektrinių parke pagamintą elektros energiją vartotojams, ieškovė su atsakove 2020 m. rugsėjo 25 d. sudarė Sutartį. Sutartimi ieškovė įsipareigojo patiekti į perdavimo tinklą elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius, o atsakovė įsipareigojo nupirkti šią elektros energiją ir sumokėti ieškovei Sutartyje nurodytą patiektos elektros energijos kainą. Ieškovei sėkmingai vykdant veiklą ir įgyvendinant visus Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovė 2022 m. gegužės 25 d. iš žiniasklaidoje paskelbtos informacijos sužinojo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (toliau – FNTT) ieškovę įtraukė į viešai skelbiamą Fizinių ir (ar) juridinių asmenų sąsajų su subjektais, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos, sąrašą (toliau – Sąrašas). Sąraše buvo skelbiama, kad ieškovė yra susijusi su tarptautiniu mastu sankcionuotu asmeniu – Rusijos Federacijos prezidentu Vladimiru Putinu (Vladimir Vladimirovich Putin) ir šiuo pagrindu yra įšaldytos ieškovės lėšos, akcijos bei nekilnojamasis turtas.

4.       Ieškovė teigia, kad nors joks administracinis aktas dėl jos įtraukimo į Sąrašą niekur nebuvo skelbiamas, o FNTT interneto svetainėje buvo paskelbtas tik pats Sąrašas, ieškovė iš atsakovės gavo 2022 m. birželio 28 d. raštą dėl Sutarties stabdymo (toliau – Raštas dėl Sutarties stabdymo), kuriuo atsakovė informavo ieškovę, jog dėl viešai skelbiamo ieškovės įtraukimo į Sąrašą atsakovė nuo 2022 m. liepos 1 d. stabdo Vėjo elektrinių parke ieškovės pagamintos elektros energijos pirkimą pagal Sutartį. Taigi, Raštu dėl Sutarties stabdymo atsakovė sustabdė Sutarties vykdymą, tai iš esmės prilygsta atsakovės įvykdytam vienašališkam Sutarties nutraukimui. Nors FNTT interneto svetainėje dar nuo 2022 m. gegužės mėnesio buvo skelbiama apie ieškovės įtraukimą į Sąrašą, FNTT direktorius tik 2022 m. liepos 20 d. priėmė ir paskelbė įsakymą Nr. V-174, kuriuo patvirtino Juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, nuosavybės teise priklausančių arba kontroliuojamų subjektų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą. Taigi, nors FNTT skelbė, kad ieškovė dar nuo 2022 m. gegužės mėnesio yra įtraukta į Sąrašą, pats Sąrašas FNTT buvo patvirtintas tik FNTT 2022 m. liepos 20 d. įsakymu.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. liepos 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė atsakovei 18 834,04 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

6.       Teismas nurodė, kad sankcijų (arba teisės aktais nustatytų ribojimų) taikymas yra ne fakto, o teisės taikymo klausimas. Tai yra, kiek tai susiję su sankcijų taikymu ieškovei, jų teisinis pagrindas yra Europos Tarybos 2014 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. 2014/145/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi (toliau – ir Sprendimas Nr. 2014/145/BUSP), Europos Tarybos 2022 m. vasario 25 d. įgyvendinimo reglamentas (ES) 2022/332, kuriuo įgyvendinamas Europos Tarybos 2014 m. kovo 14 d. reglamentas (ES) Nr. 269/2014 (toliau – Reglamentas Nr. 269/2014) dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymas. Tuo tarpu sankcijų taikymo faktinis pagrindas yra teisės normose nustatytos faktinės aplinkybės, su kurių buvimu teisės aktas sieja sankcijos taikymą.

7.       Teismas pažymėjo, kad subjektams, kurie nors ir nėra įtraukti į sąrašus, tačiau kuriuos kontroliuoja į sąrašus įtraukti asmenys (pavyzdžiui, tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamos įmonės), taikomi tie patys apribojimai. Tokį aiškinimą įtvirtina ir Europos Sąjungos Taryba, ribojamųjų priemonių veiksmingo įgyvendinimo geriausioje praktikoje išskirdama sankcionuotų asmenų kontrolės teisės į juridinius asmenis įgyvendinimo pavyzdžius. Be to, remdamasi nurodyta praktika, Europos Komisija yra konstatavusi, kad sankcijų įgyvendinimui subjekto įrašymas nėra būtina prielaida, jei nustatomas kontrolės egzistavimas. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad ieškovei taikomos tarptautinės sankcijos, yra nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtinta tvarka, kuria atsakovė privalo vadovautis. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad ji neturi galimybės jos interpretuoti ar turėti kitą nuomonę.

8.       Teismas nustatė, jog FNTT interneto puslapio skiltyje „Tarptautinės finansinės sankcijos“ ne vėliau kaip 2022 m. gegužės 24 d. pradėta skelbti, kad ieškovės turtas yra įšaldytas dėl jos sąsajų su sankcionuotais subjektais. Teismas konstatavo, kad teisės aktuose įtvirtinti apribojimai ieškovei taikomi nepriklausomai nuo to, ar jos pavadinimas įrašytas į konkretų Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų sąrašą. Ši aplinkybė paskelbta ir privaloma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad FNTT sprendimų ir aktų teisėtumas bei teisėtumo teisminė patikra nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tai netiesiogiai patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl bylos sustabdymo teisėtumo šioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. e2-57-407/2023), todėl atsakovė privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos valstybės institucijų priimtais aktais, kol jų galiojimas nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka.

9.       Teismas vertino, kad ieškovės teiginiai, jog ją kontroliuoja Lietuvos subjektai (pvz., UAB „Scaent Baltic“), neatitinka tikrovės. Ieškovės teigimu, AB „Inter RAO Lietuva“ 2012 m. liepos 19 d. akcininkų sutartis įrodo Rusijos Federacijos kontrolės nebuvimą, nes pagal šią akcininkų sutartį UAB „Scaent Baltic“ deleguoja bendrovės vadovą, o strateginiai bendrovės sprendimai bendrovės valdyboje priimami tik jei tam pritaria UAB „Scaent Baltic“ deleguoti valdybos nariai. Teismas šiuos argumentus vertino kaip nepagrįstus, pritardamas atsakovės pozicijai, jog akcininkų sutartis yra tik akcininkų tarpusavio susitarimas. Teismas nurodė, kad, nepaisant susitarimo dėl balsavimo, faktinius balsavimo rezultatus gali nulemti vienas akcininkas – „RAO Nordic OY“. Balsuojant kiti akcininkai gali faktiškai klausyti didžiojo akcininko ar vadovautis jo nuomone, pavyzdžiui, dėl to, kad jis gali nulemti visos įmonės, t. y. ir kitų akcininkų, finansinius rezultatus bei jų gaunamą naudą. Akcininkų sutartis taip pat nepaneigia aplinkybės, kad 51 proc. balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, ne mažiau kaip 4 iš 7 stebėtojų tarybos narius ir ne mažiau kaip 3 iš 5 valdybos narius, net ir galiojant akcininkų sutarčiai, kontroliuoja Rusijos bendrovė „Inter RAO UES“. Be to, akcininkų sutarties galiojimas yra pasibaigęs 2022 m. liepos 19 d., t. y. praėjus 10 metų nuo akcininkų sutarties pasirašymo dienos. Taigi akivaizdu, kad AB „Inter RAO Lietuva“ ir jos patronuojamosios bendrovės – ieškovės pagrindiniai ir galutiniai naudos gavėjai bei kontroliuojantys asmenys yra Rusijos Federacija ir nurodyti sankcionuoti asmenys.

10.       Ieškovei įrodinėjant, kad Rusijos bendrovės „Inter RAO UES“ reikšminga akcininkė yra „Inter RAO Capital Group“, teismas padarė išvadą, jog „Inter RAO Capital Group“ dalis Rusijos bendrovės „Inter RAO UES“ kapitale negali būti skaičiuojama kaip mažinanti Rusijos Federacijos sankcionuotų asmenų kontrolę, kadangi „Inter RAO Capital Group“ yra ne tik bendrovės „Inter RAO UES“ akcininkė, bet ir atvirkščiai – bendrovė „Inter RAO UES“ 100 proc. kontroliuoja savo akcininkę „Inter RAO Capital Group“. Dėl šių priežasčių, teismo vertinimu, „Inter RAO Capital Group“ turimos akcijos turi būti eliminuotos, skaičiuojant akcininkų turimus akcijų paketus, nes „Inter RAO Capital Group“ turimą akcijų paketą kontroliuoja pati Rusijos bendrovė „Inter RAO UES“, t. y. kontroliuoja pati savo akcijas.

11.       Teismas nurodė, jog iš ieškovės pateikto Juridinių asmenų naudos gavėjų informacinės sistemos (toliau – JANGIS) išrašo matyti, kad 2022 m. liepos 29 d., kai buvo patvirtintas ieškovės naudos gavėjų sąrašas VĮ Registrų centre, ieškovės galutiniu naudos gavėju buvo nurodytas AB „Inter RAO Lietuva“ nemokumo administratoriaus UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro vadovas ir įgaliotas asmuo A. V. Tačiau ši aplinkybė, kad ieškovės galutiniu naudos gavėju šiuo metu JANGIS išraše yra nurodytas A. V., niekaip nepagrindžia teiginio, jog atsakovė turėjo visas galimybes toliau vykdyti Sutartį. Atsakovė apie Sutarties vykdymo sustabdymą ieškovei pranešė dar 2022 m. birželio 28 d., t. y. kiek daugiau nei mėnuo iki ieškovės naudos gavėjų sąrašo JANGIS patvirtinimo – 2022 m. liepos 29 d. Nėra pagrindo vertinti atsakovės veiksmų pagal vėliau įvykusias aplinkybes. Kai žiniasklaidoje buvo pradėta skelbti, kad ieškovės vienintelė akcininkė AB „INTER RAO Lietuva“ yra susijusi su sankcionuotais asmenimis, atsakovė 2022 m. kovo 21 d. raštu kreipėsi į ieškovę su prašymu pateikti įrodymus, kurie galėtų patvirtinti, jog sankcionuoti asmenys nekontroliuoja ieškovės. Taigi jau tada atsakovė informavo ieškovę, kad planuoja laikinai sustabdyti Sutarties, sudarytos su ieškove, ir kitų mokėjimų vykdymą.

12.       Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorius tik vykdo jam įstatymo suteiktas nemokumo administratoriaus funkcijas. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad tai atliekama iš esmės kreditorių interesais ir prižiūrint teismui. Tačiau nemokumo administratorius neturi savarankiškų naudos gavimo, turtinių, valdymo ar kontrolės interesų bendrovėje. Tuo tarpu naudos gavėjai, kaip jie apibrėžiami įstatymuose, yra savarankišką naudos interesą turintys asmenys – tiesioginiai ar netiesioginiai įmonės savininkai (dalininkai).

13.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovė savo prašymo dėl papildomų įrodymų pridėjimo 12 pastraipoje nurodė, kad „Inter RAO Capital Group“ yra 100 proc. valdoma Rusijos bendrovės „Inter RAO UES“ ir kad pati Rusijos bendrovė „Inter RAO UES“ nuo 2014 metų yra laikoma bendrove, kurios mažumos akcijas valdo Rusijos valstybiniai subjektai. Teismo vertinimu, vien ši aplinkybė, kad Rusijos bendrovės „Inter RAO UES“ mažumos akcijas valdo Rusijos valstybiniai subjektai, nesudaro pagrindo manyti, jog Rusijos valstybiniai subjektai apskritai negali būti laikomi valdančiais ar kontroliuojančiais Rusijos bendrovę „Inter RAO UES“. Teismas pažymėjo, jog iš „Dow Jones“ duomenų bazės originalaus išrašo matyti, kad iki 2014 m. buvo nežinoma ne akcininkų mažuma, bet visiškai priešingai – dauguma (angl. majority).

14.       Pažymėjęs, kad Sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta iki sankcijų taikymo pradžios ir sankcijų pritaikymo (paaiškėjimo apie taikymą) metu galiojo, teismas konstatavo, jog, atsižvelgiant į Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, atsakovė privalėjo sustabdyti Sutarties ir prievolių vykdymą arba ją nutraukti. Priešingu atveju tolesni Sutarties vykdymo veiksmai būtų buvę niekiniai dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, o atsakovei galėjo grėsti baudžiamoji atsakomybė. Atkreipęs dėmesį į tai, kad atsakovė pasiūlė ieškovei susitarti dėl Sutarties nutraukimo, tačiau ieškovė jokios pozicijos dėl pasiūlymo nepareiškė, teismas padarė išvadą, jog atsakovė pagrįstai pranešė ieškovei apie Sutarties sustabdymą.

15.       Teismas nusprendė, kad atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovei baudos už Sutarties nutraukimą, nes atsakovė Sutarties nenutraukė, Sutarties vykdymo sustabdymas, kurį privalėjo atlikti atsakovė, yra teisėtas veiksmas, tarptautinių sankcijų įgyvendinimas negali lemti atsakovės sutartinės atsakomybės, be to, ieškovė jokių nuostolių byloje neįrodinėja, todėl netesybų ir nuostolių santykio proporcingumas byloje nėra įrodytas.

16.       Pasisakydamas dėl atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove pagal pateiktas sąskaitas, teismas pažymėjo, kad ieškovė teigia, jog atsakovė privalėjo sumokėti pagal pateiktas sąskaitas, nes Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP 2 straipsnio 6 dalies b punktas tiesiogiai leidžia tai daryti. Teismas nurodė, kad atsiskaitymai su ieškove pagal Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP 2 straipsnio 6 dalies b punktą galimi tik už elektros energiją, nupirktą ir parduotą iki sankcijų ieškovei įsigaliojimo. Sutarties vykdymas buvo sustabdytas įsigaliojus sankcijoms, t. y. nuo 2022 m. vasario mėn., nepriklausomai nuo vėlesnių FNTT priimtų įsakymų, informacijos paskelbimo ar atsakovės raštų dėl Sutarties vykdymo sustabdymo. Ieškovės akcentuojama išimtis yra aktuali tik lėšų, kurias mokėti pareiga atsirado iki asmens įrašymo į sankcijų sąrašą, mokėjimui. Ši išimtis nereglamentuoja kitų prievolių vykdymo ekonominių išteklių. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškove pagal sąskaitas, išrašytas iki 2022 m. vasario 25 d. (datos, kai į Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP priedą buvo įtrauktas Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas). Atsakovė yra teisėtai sustabdžiusi Sutarties vykdymą, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti prievolių pagal teisėtai sustabdytą Sutartį vykdymo. Ieškovės atžvilgiu yra įgyvendinamos tarptautinės sankcijos dėl ieškovės ryšių su Rusijos Federacijos prezidentu V. Putinu, todėl atsakovė negali vykdyti jokių prievolių ieškovei. Visos byloje ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias ieškovė reikalauja priteisti skolą, yra išrašytos po tarptautinių sankcijų taikymo Rusijos Federacijos prezidentui V. Putinui pradžios. Pagal Sprendimą Nr. 2014/145/BUSP (papildytą Tarybos 2022 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 2022/331/BUSP), tarptautinės sankcijos Rusijos Federacijos prezidentui V. Putinui taikomos nuo 2022 m. vasario 25. Ieškovės į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros yra išrašytos nuo 2022 m. vasario 28 d. iki 2022 m. birželio 30 d., taigi, visos reikalaujamos priteisti sumos atsirado jau po tarptautinių sankcijų taikymo pradžios.

17.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 10 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš ieškovės atsakovei 3375,54 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

18.       Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo, kadangi, pagal Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 1, 2 dalyse, 4 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą reglamentavimą, sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu jokie mokėjimai nėra atliekami, išskyrus tam tikras nustatytas išimtis, kai tai leidžia valstybių narių kompetentingos institucijos.

19.       Ieškovei remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-1101-566/2023, kolegija pažymėjo, kad nurodytas administracinio teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs ir gali būti skundžiamas aukštesniam teismui. Kolegija nurodė, jog paaiškėjus, kad sankcijos ieškovei netaikytos arba taikytos nepagrįstai ar nebebus taikomos ateityje, ieškovė turi teisę kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, įrodinėdama, kad elektros energija pagal ginčo Sutartį buvo patiekta.

20.       Kolegija nurodė neturinti pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentu, kad Sutarties vykdymas buvo sustabdytas įsigaliojus sankcijoms, t. y. nuo 2022 m. vasario mėn., nepriklausomai nuo vėlesnių FNTT priimtų įsakymų, informacijos paskelbimo ar atsakovės raštų dėl Sutarties vykdymo sustabdymo. Kolegijos vertinimu, ieškovė apeliaciniame skunde nenuginčijo aplinkybės, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovė yra faktiškai atsiskaičiusi su ieškove pagal sąskaitas, išrašytas iki 2022 m. vasario 25 d., t. y. kai į Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP priedą buvo įtrauktas Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas. Galiausiai nepaneigta ir aplinkybė, kad visos PVM sąskaitos faktūros, pateiktos byloje, yra išrašytos jau po nurodytos datos.

21.       Kolegija, pasisakydama dėl Sutarties vykdymo sustabdymo, nurodė, kad FNTT priimtų sprendimų pagrįstumo patikra nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo argumentus, susijusius ne su Sutarties vykdymo sustabdymo (ne)pagrįstumu, tačiau su FNTT priimtų administracinių aktų (ne)pagrįstumu, galimai atliktais materialiaisiais ir procedūriniais pažeidimais. Iš esmės šioje byloje nekilo ginčo dėl to, kad tarptautinės sankcijos yra taikomos Rusijos Federacijos prezidentui V. Putinui ir šios bylos nagrinėjimo metu FNTT yra paviešinusi informaciją ir paskelbusi išvadą, jog ieškovė šioje bylos nagrinėjimo stadijoje vis dar yra laikoma kontroliuojama asmenų, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos.

22.       Atkreipusi dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į kontroliuojamų ir sankcionuotų asmenų santykių latentiškumą, iš atsakovės negali būti reikalaujama į bylą pateikti neginčijamų įrodymų dėl ieškovės ryšių (ne)buvimo su sankcionuotais asmenimis, kadangi iš esmės atsakovė tokių neginčijamų įrodymų pateikti ir negalėtų, kolegija nurodė, jog šiuo atveju būtent ieškovei tenka pareiga paneigti ryšių su Rusijos Federacija egzistavimą. Atsakovės į bylą pateikti duomenys sukūrė prezumpciją, kad ieškovė yra kontroliuojama sankcionuotų asmenų, taigi ieškovei šiuo atveju kilo pareiga tokią prezumpciją paneigti. Kolegijos vertinimu, ieškovė šioje byloje savo pareigos neįvykdė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodinėdama, kad sankcionuoti asmenys nekontroliuoja Rusijos bendrovės „Inter RAO UES“, ieškovė savo poziciją bando grįsti savo pačios ar pačios Rusijos bendrovės „Inter RAO UES“ parengtais tekstais, grafikais, skaičiavimais, tačiau jokių konkrečių ir objektyvių įrodymų į bylą nepateikia.

23.       Kolegija nustatė, kad vienintelė ieškovės akcininkė yra AB „INTER RAO Lietuva“, šios bendrovės bankroto procesas yra pasibaigęs ir ji toliau vykdo veiklą. Kolegijos vertinimu, duomenys JANGIS negali būti vertinami kaip absoliuti ir nenuginčijama deklaracija apie tai, jog juridinis asmuo neturi jokių sąsajų su sankcionuotais asmenimis.

24.       Vertindama ieškovės argumentus dėl kriterijų, kuriuos turi atitikti subjektas, kad jį būtų galima laikyti priklausančiu arba kontroliuojamu Sprendime Nr. 2014/145/BUSP ir Reglamente Nr. 269/2014 nurodytų sankcionuotų asmenų, kolegija nurodė, kad, susipažinusi su byloje pateiktais rašytiniais įrodymais bei šalių pateiktų procesinių dokumentų turiniu, nesutinka su ieškovės pateiktais skaičiavimais ir proporcijomis, kadangi bylos nagrinėjimo metu ieškovė teikia skirtingus duomenis, teikia juos pasirinktinai savo nuožiūra ir nurodo skirtingas Rusijos bendrovės „Inter RAO UES“ akcijų proporcijas.

25.       Kolegija nepagrįstais pripažino apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovės akcininkė AB „INTER RAO Lietuva“ negali būti laikoma kontroliuojama akcininkės UAB „Scaent Baltic“ pagal sudarytą akcininkų sutartį. Kolegija nurodė, kad akcininkų sutarties galiojimas šios bylos nagrinėjimo metu yra pasibaigęs, t. y. ji galiojo iki 2022 m. liepos 19 d., o ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad akcininkų sutarties galiojimas buvo pratęstas arba sudaryta nauja akcininkų sutartis. Akcininkų sutartis nepaneigia aplinkybės ir ieškovė savo skunde jos taip pat nepaneigė, kad 51 proc. balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, ne mažiau kaip 4 iš 7 stebėtojų tarybos narius ir ne mažiau kaip 3 iš 5 valdybos narius, net ir galiojant akcininkų sutarčiai, kontroliuoja Rusijos bendrovė „Inter RAO UES“. Lietuvos teismuose yra pripažinta, kad šiai įmonei yra taikomos sankcijos (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-416-516/2023). Taigi, darytina išvada, kad ieškovė nepaneigė savo ryšių su sankcionuotais asmenimis.

26.       Kolegija nurodė, jog byloje nekyla ginčo dėl to, kad Sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta iki sankcijų taikymo pradžios ir sankcijų pritaikymo (paaiškėjimo apie taikymą) metu galiojo. Todėl, kolegijos vertinimu, atsakovė turėjo ne teisę, o pareigą sustabdyti Sutarties ir prievolių pagal Sutartį vykdymą arba ją nutraukti. Priešingu atveju tolesni sutarties vykdymo veiksmai būtų niekiniai dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

27.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį ir, priėmus naują sprendimą, ieškovės ieškinį tenkinti visiškai, priteisti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) ar Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnyje ir Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemonės turi būti aiškinamos taip, kad asmuo, kuriam yra pritaikytos tokios priemonės, netenka teisės ne tik naudotis savo lėšomis, bet ir reikšti reikalavimus teisme dėl skolų, susidariusių pagal iki minėtų priemonių jo atžvilgiu pritaikymo sudarytus sandorius, priteisimo ir tokie ieškiniai nurodytų priemonių galiojimo metu negali būti tenkinami?; 2) ar Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 2 dalies c punktas ir Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP 2 straipsnio 6 dalies c punktas, leidžiantys netaikyti atitinkamų ribojamųjų priemonių mokėjimams pagal teisminių institucijų, administracinius arba arbitražinius sprendimus, priimtus Sąjungoje arba vykdytinus atitinkamoje valstybėje narėje, turi būti aiškinami kaip taikytini tik mokėjimams pagal teisminių institucijų, administracinius arba arbitražinius sprendimus, kurie buvo priimti ir įsiteisėjo tik iki minėtų ribojamųjų priemonių lėšų gavėjui pritaikymo?; 3) ar Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies b ir c punktai bei Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP 2 straipsnio 6 dalies b ir c punktai turi būti aiškinami kaip leidžiantys atlikti mokėjimus į įšaldytas sąskaitas tik gavus už atitinkamos ribojamosios priemonės įgyvendinimą atsakingos valstybės institucijos leidimą? Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalis kartu su Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6 dalies b ir c punktais, Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 7 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies b ir c punktais. Šių normų netinkamas aiškinimas ir taikymas pasireiškė teismams pripažinus, kad vien tik asmens įtraukimas į sąrašą atima jam teisę reikalauti teisme priteisti skolą, susidariusią pagal dar iki jo įtraukimo į Sąrašą pradėtą vykdyti sutartį, netgi jei tokios jo naudai priteistos lėšos būtų toliau įšaldytos jau šio asmens sąskaitoje.

27.2.                      Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad vien tik asmens įtraukimas į Sąrašą savaime reiškia draudimą vykdyti bet kokius mokėjimus tokiam asmeniui ir priteisti jam skolą pagal jo vykdytas sutartis. Tarptautinių sankcijų įstatymo normos įtvirtina ribojimus vykdyti tik tokias prievoles, kurių vykdymą draudžia tarptautines sankcijas nustatantys teisės aktai. Vien tik aplinkybė, kad asmeniui yra galimai taikomos tarptautinės sankcijos, savaime nereiškia, kad toks asmuo savaime praranda teisę reikalauti prievolių vykdymo ar skolų grąžinimo.

27.3.                      Skirtingai negu byloje aiškino teismai, nei Reglamentas Nr. 269/2014, nei Sprendimas Nr. 2014/145/BUSP neįtvirtina jokių nuostatų, kurios būtų kliūtis teismo sprendimu pripažinti egzistuojant skolą į Sąrašą įtraukto asmens naudai ir tokią skolą jam priteisti. Nėra jokių nuostatų, kurios negaliojančiomis pripažintų į sankcijų sąrašus įtrauktų asmenų turtines teises, įskaitant reikalavimo teises į pagal sutartis susidariusias skolas, ar atleistų tokių asmenų kontrahentus nuo skolų į sankcijų sąrašus įtrauktiems asmenims.

27.4.                      Tiek Reglamentas Nr. 269/2014, tiek Sprendimas Nr. 2014/145/BUSP tiesiogiai suteikia galimybę netgi į sankcionuotų asmenų sąskaitas pervesti lėšas, kuriomis padengiamos susidariusios skolos tokiems asmenims (i) pagal vykdytas sutartis arba (ii) pagal teismo sprendimus. Tokiam pervedimui yra taikoma vienintelė sąlyga – perverstos lėšos turi toliau likti įšaldytos jau jas gavusio asmens sąskaitoje.

27.5.                      Atmesdami ieškovės reikalavimą dėl skolos, kurios neginčijo net pati atsakovė, priteisimo, teismai nepagrįstai išplėtė lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo sąvoką, visiškai ignoruodami Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio bei Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP 2 straipsnio 6 dalies b ir c punktų nuostatas, tiesiogiai leidžiančias atlikti mokėjimus į sankcionuotų asmenų sąskaitas, su sąlyga, kad tokios lėšos gavėjo sąskaitose bus įšaldytos. Be to, reikalavimo dėl skolos priteisimo atmetimas iš esmės reiškia pripažinimą, kad atsakovė neturi pareigos mokėti nurodytą sumą ieškovei, o ieškovė neturi reikalavimo teisės į šią sumą. Atsižvelgiant į tai, kad toks teismo sprendimas po jo įsiteisėjimo įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) teisinę galią, minėtas teismo sprendimas faktiškai reiškia atsakovės atleidimą nuo nurodytos prievolės vykdymo.

27.6.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–178 straipsniuose, 182 straipsnio 4 punkte, 185 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, skundžiamoje nutartyje konstatuodamas, kad vien tik FNTT paskelbta informacija apie ieškovės įtraukimą į Sąrašą sukuria prezumpciją, jog ieškovė yra kontroliuojama sankcionuotų asmenų, nepaisydamas to, kad kol kas neįsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu ieškovės įtraukimas į Sąrašą jau yra pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas atsižvelgti į kol kas neįsiteisėjusio administracinio teismo sprendimo išvadas dėl ieškovės sąsajų su sankcionuotais asmenimis nepagrįstumo ir skundžiamoje nutartyje padarydamas priešingas išvadas, pažeidė kasacinio teismo praktikoje suformuluotą pareigą teismams išvengti tarpusavyje prieštaringų sprendimų priėmimo.

27.7.                      Esant priimtam teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. eI2-1101-566/2023 ir jo išvadoms esant visiškai priešingoms FNTT skelbiamai informacijai, toks neįsiteisėjęs teismo sprendimas negalėjo būti laikomas nereikšminga aplinkybe ir jame nurodyta informacija negalėjo būti teismo nevertinama. Todėl apeliacinės instancijos teismas galėjo atmesti minėto neįsiteisėjusio teismo sprendimo išvadas ir vadovautis priešinga FNTT skelbiama informacija tik konkrečiais įrodymais paneigdamas ir motyvuodamas, kodėl minėtos teismo kitoje byloje padarytos išvados turėtų būti laikomos neteisingomis ar bylai neaktualiomis. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas ne tik neatliko minimo sprendimo išvadų vertinimo, tačiau nagrinėjamoje byloje padarė priešingą išvadą, kad ieškovė yra kontroliuojama sankcionuotų asmenų. Apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas administracinio teismo išvadas byloje, kuri būtent ir buvo skirta FNTT paskelbtų tariamų ieškovės sąsajų su sankcionuotais asmenimis pagrįstumui nustatyti, bei nepaisydamas minėtų administracinio teismo išvadų, t. y. vis tiek preziumuodamas ieškovės įtraukimo į Sąrašą pagrįstumą, pažeidė savo pareigą visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes.

27.8.                      Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas visiškai priešingas išvadas dėl sankcionuotų asmenų tariamai turimos ieškovės kontrolės, negu padarė Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-1101-566/2023, sudarė prielaidas skirtingose bylose priimti vienas kitam prieštaraujančius sprendimus.

27.9.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą prejudicialumo taisyklę ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, ieškovės tariamus ryšius su sankcionuotais asmenimis konstatuodamas Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-416-516/2023 2023 m. kovo 18 d. priimtos nutarties motyvų pagrindu

, nors minėtoje byloje nedalyvavo nė viena iš bylos šalių, teismo cituotos aplinkybės nebuvo pirmosios bylos nagrinėjimo dalykas ir šalys dėl jų nesirungė, minėta nutartis net nebuvo baigiamasis teismo aktas, kuriuo išsprendžiamas šalių ginčas, o ja tik buvo išspręstas atskiras procesinio pobūdžio prašymas. 

27.10.                      Bylai aktualių Reglamento Nr. 269/2014 ir Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP nuostatų aiškinimo ir taikymo praktika iki šiol nėra suformuota nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nei ESTT. Minėti teismai iki šiol nėra aiškinę nei Reglamente Nr. 269/2014 ir Sprendime Nr. 2014/145/BUSP įtvirtintos lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo sąvokos, nei tokiu įšaldymu konkretiems asmenims taikomų apribojimų, nei kokios yra galimybės į sankcijų sąrašus įtrauktiems asmenims reikšti naujus reikalavimus dėl pagal dar iki sankcijų pritaikymo sudarytas sutartis susidariusių skolų jiems priteisimo ir sumokėjimo. Kadangi byloje kyla būtent minėti fundamentalūs su Reglamento Nr. 269/2014 ir Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP taikymu susiję klausimai, kuriais ESTT iki šiol nėra pasisakęs, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje, atsiranda pareiga prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo.

28.       Atsakovė

 atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, taip pat atmesti ieškovės prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; priteisti iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

28.1.                      Nors ieškovė kasaciniu skundu ir prašo jos ieškinį tenkinti visiškai, bylos nagrinėjimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme ribas sudaro tik pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dėl ieškovės ieškinio reikalavimo priteisti skolą patikra, kadangi argumentų dėl kitų reikalavimų pagrįstumo kasaciniame skunde nėra. Be to, ieškovė siekia, kad kasacinis teismas vertintų du byloje nesančius (procesine prasme neegzistuojančius) įrodymus – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-1101-566/2023 ir jau po apeliacinės instancijos teismo nutarties priimtą Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-744-566/2024. Toks ieškovės siekis yra nepagrįstas.

28.2.                      Kasaciniu skundu ieškovė nepaneigia (ir net nebando paneigti) bylą nagrinėjusių teismų sprendimų išvadų dėl Sutarties vykdymo sustabdymo teisėtumo. Sutarties vykdymo sustabdymas buvo teisėtas atsakovės veikimo modelis, tą patvirtino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas. Ieškovės elektrinėje pagaminama (bent jau anksčiau gaminta) elektra neabejotinai yra ieškovės turtas ir atitinka ekonominių išteklių sąvoką. Kadangi visi ieškovės ekonominiai ištekliai turi būti įšaldyti, akivaizdu, kad ieškovė nuo sankcijų įsigaliojimo negali patiekti, o atsakovė negali priimti sankcionuoto asmens gaminamos elektros energijos (turto). Toks teisėtas atsakovės veiksmas negali būti laikomas sutarties pažeidimu.

28.3.                      Kasaciniu skundu ieškovė nepaneigia (ir net nebando paneigti) bylą nagrinėjusių teismų sprendimų išvadų dėl ieškovės reikalavimų priteisti baudą, delspinigius ir procesines palūkanas atmetimo.

Šiuo aspektu kasaciniame skunde nėra jokių argumentų, o sąžiningai sankcijų besilaikiusiai ir besilaikančiai atsakovei jokia atsakomybė negali kilti. Be to, bauda yra civilinės atsakomybės forma, tačiau nėra įrodytų atsakovės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų ir kaltės.

28.4.                      Kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl reikalavimo priteisti skolą yra nepagrįsti. Tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos teismų praktika ir reguliavimas pagrindžia, kad sankcijų galiojimo laikotarpiu jokie sankcionuotų asmenų (toks sankcionuotas asmuo yra ieškovė) reikalavimai negali būti tenkinami. Kasacinio teismo praktika dėl sankcionuotų asmenų reikalavimų priteisti skolą nepagrįstumo jau yra suformuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-916/2023) ir joje aiškiai nurodoma, kad jokie mokėjimai sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu sankcionuotiems asmenims nėra atliekami. 

28.5.                      Lėšų įšaldymas apima ir pareigą netenkinti jokių subjekto, kurio atžvilgiu įgyvendinamos tarptautinės sankcijos, piniginių reikalavimų. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje tarptautinių sankcijų reikšmė ir pasekmės sutartiniams santykiams išaiškinti kaip tik taip, kaip nustato aktualūs teisės šaltiniai – skolos reikalavimas atmestas pagrįstai. Ieškovė nepaneigė apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadų, kad visos ginčo PVM sąskaitos faktūros yra išrašytos po sankcijų taikymo, todėl jokios sankcijų išimtys negali būti taikomos. Ieškovės nurodoma tarptautinių sankcijų išimtis dėl teismo sprendimų vykdymo taip pat nėra aktuali, kadangi šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas dėl teismo sprendimo vykdymo.

28.6.                      Ieškovės teiginiai, neva pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis reiškia nuosavybės nusavinimą, yra nepagrįsti: teismai padarė aiškią išvadą, kad ieškovė, jei ateityje nebebus sankcionuota, turės teisę kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo nauju pagrindu.

28.7.                      Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas. Turėdama pareigą įrodyti, kad nėra sankcionuota, ieškovė to nepadarė. Todėl teismai teisėtai nusprendė, kad ieškovė yra sankcionuota. Atsakovė negalėjo nesivadovauti įrodymais, kuriuos pateikė į bylą (vieša FNTT informacija, kita vieša informacija, specializuotų duomenų bazių duomenimis ir kt.), kurie pagrindė poreikį stabdyti sutartinių įsipareigojimų vykdymą, o ieškovės cituojamos nutartys administracinėse bylose šioje byloje nebuvo tirtos. Be to, darydamas išvadas dėl ieškovės statuso, apeliacinės instancijos teismas vertino ne vien FNTT pateiktą informaciją, bet visus byloje esančius įrodymus ir motyvus.

28.8.                      Ieškovė kasaciniame skunde dėl nė vieno iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje expressis verbis (aiškiais žodžiais) nurodytų ar kitų atsakovės pateiktų įrodymų vertinimų nepasisako, šių įrodymų vertinimo kritikos nepateikia, nenurodo, kaip vertinant byloje esančius įrodymus būtų galima padaryti priešingą išvadą.

28.9.                      Atsakovės veiksmai dėl Sutarties sustabdymo turi būti vertinami retrospektyviai, pagal tuo metu buvusią situaciją, o ne pagal vėliau (po Sutarties vykdymo sustabdymo ir netgi po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo) įvykusius faktus. Atsakovė, vykdydama įstatyme įtvirtintas pareigas, ieškovei nepateikus įrodymų, kad ji nėra kontroliuojama sankcionuotų asmenų, pagal tuometinę informaciją, patvirtintą FNTT, sustabdė Sutarties vykdymą.

28.10.                      Iš atsakovės (nesankcionuoto asmens) negali būti reikalaujama neginčijamais įrodymais įrodyti, kad įrodymus slepianti, nebendradarbiaujanti, didžiulę korporatyvinę schemą turinti, prieštaringus duomenis teikianti ieškovė tikrai yra kontroliuojama Rusijos Federacijos prezidento V. Putino.

28.11.                      Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra remiamasi jokiais prejudiciniais faktais, tačiau tai nebuvo kliūtis remtis įsiteisėjusia teismo nutartimi kaip įrodymu. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-416-516/2023 (vieša), kurioje konstatuota, kad ieškovės kontrolės grandinėje esanti Rusijos įmonė „Inter RAO UES“ yra sankcionuota, yra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ištirtas rašytinis įrodymas, dėl kurio pasisakė ir ieškovė.

28.12.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą jos nesustabdęs. Atsakovės veiksmų teisėtumo vertinimas ieškovės atžvilgiu ir FNTT veiksmų teisėtumo vertinimas ieškovės atžvilgiu yra skirtingi ir vienas su kitu nesusiję klausimai. Jei FNTT veiksmai ateityje ir būtų pripažinti neteisėtais, tai neturi jokios įtakos spręsti, kad atsakovė prieš 2 metus, 2022 m., vadovaudamasi FNTT veiksmais ir paskelbta informacija, elgėsi netinkamai (neteisėtai).

28.13.                      Ieškovės prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą yra nepagrįstas. Minėtas teismas jau yra nagrinėjęs tarptautinių sankcijų įgyvendinimo klausimus. Nacionalinio teismo kreipimuisi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo turi egzistuoti šių sąlygų visetas: (1) klausimas turi būti dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo (t. y. ne dėl nacionalinės teisės ir ne dėl fakto klausimų); (2) atsakymas į klausimą turi būti būtinas bylai nacionaliniame teisme išnagrinėti. Šių sąlygų ieškovė neįrodinėja, jos neegzistuoja. Be to, ieškovės formuluojami klausimai nėra aktualūs nagrinėjamoje byloje.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

        

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir kasacinio nagrinėjimo dalyko

 

29.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama ieškovės UAB „Vydmantai wind park“ kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

30.       Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

31.       Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalis kartu su Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6 dalies b ir c punktais, Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 7 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies b ir c punktais, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 176–178 straipsniuose, 182 straipsnio 4 punkte, 185 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, taip pat netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą prejudicialumo taisyklę ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, toliau pasisakys šiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.

 

Dėl įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

 

32.       Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl Sutarties vykdymo sustabdymo teisėtumo. Atsakovė sustabdė elektros energijos pirkimą ir atsiskaitymus pagal Sutartį dėl ieškovės sąsajų su subjektais, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos, apie tai informuodama 2022 m. birželio 28 d. raštu. Ieškovė ieškiniu įrodinėjo, kad atsakovė Sutarties vykdymą sustabdė neteisėtai, kadangi ji neturėjo jokio pagrindo ieškovę laikyti susijusia su tarptautinėmis sankcijomis sankcionuotais asmenimis.

33.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad, atsižvelgiant į kontroliuojamų ir sankcionuotų asmenų santykių latentiškumą, iš atsakovės negali būti reikalaujama į bylą pateikti neginčijamų įrodymų dėl ieškovės ryšių (ne)buvimo su sankcionuotais asmenimis, kadangi iš esmės atsakovė tokių neginčijamų įrodymų pateikti ir negalėtų, skundžiamoje nutartyje nurodė, jog nagrinėjamo ginčo atveju būtent ieškovei tenka pareiga paneigti ryšių su Rusijos Federacija egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas vertino, jog atsakovės į bylą pateikti duomenys sukūrė prezumpciją, kad ieškovė yra kontroliuojama sankcionuotų asmenų, taigi ieškovei nagrinėjamo ginčo atveju kilo pareiga tokią prezumpciją paneigti, tačiau ieškovė šios savo pareigos neįvykdė. Pažymėjęs, kad ieškovė remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-1101-566/2023, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog: nurodytas administracinio teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs ir gali būti skundžiamas aukštesniam teismui; paaiškėjus, kad sankcijos ieškovei netaikytos arba taikytos nepagrįstai ar nebebus taikomos ateityje, ieškovė turi teisę kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo įrodinėdama, kad elektros energija pagal ginčo Sutartį buvo patiekta.

34.       Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad tokios teismo išvados padarytos netinkamai taikius CPK 176–178 straipsniuose, 182 straipsnio 4 punkte, 185 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

35.       CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

36.       Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą).

37.       Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, kadangi nepagrįstai konstatavo, jog vien tik FNTT paskelbta informacija apie ieškovės įtraukimą į Sąrašą sukuria prezumpciją, kad ieškovė yra kontroliuojama sankcionuotų asmenų, nepagrįstai neatsižvelgė į neįsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. el2-1101-566/2023, kuriuo ieškovės įtraukimas į Sąrašą yra pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, šio sprendimo išvadas dėl ieškovės sąsajų su sankcionuotais asmenimis nepagrįstumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.

38.       Visų pirma, pažymėtina, jog Reglamento 269/2014 2 straipsnyje nustatyta, kad: įšaldomos visos I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, su jais susijusiems subjektams ar įstaigoms priklausančios, jų nuosavybe esančios, jų valdomos ar kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai (1 dalis); nesuteikiama galimybė I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, su jais susijusiems subjektams ar įstaigoms tiesiogiai arba netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais arba galimybė jais naudotis tų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų naudai (2 dalis). Reglamento 269/2014 17 straipsnyje įtvirtinta, kad šis reglamentas taikomas Europos Sąjungos teritorijoje ir jį privalo įgyvendinti visi juridiniai asmenys, subjektai ar įstaigos, kurie yra įregistruoti ar įsteigti pagal valstybių narių teisę, taip pat visi juridiniai asmenys, subjektai ar įstaigos, kurie vykdo visą arba dalį verslo Sąjungoje. Taigi kiekvienas juridinis asmuo, subjektas ar įstaiga turi savarankiškai (nepriklausomai nuo FNTT ar kitų institucijų nuomonės) vertinti galimas verslo partnerio, kliento ar kito asmens, su kuriuo sieja ar pradedami teisiniai santykiai, sąsajas su subjektu, kuriam yra taikomos Europos Sąjungos sankcijos, bei spręsti dėl teisinių santykių su tokiu asmeniu galimumo. Vadovaujantis tuo, būtent atsakovei, kaip ieškovės verslo partnerei, kilo pareiga vertinti ieškovės sąsajas su subjektu (-ais), kuriam (-iems) yra taikomos Europos Sąjungos sankcijos. Taigi šiuo atveju, jeigu administracinėje byloje, kurioje priimtu teismo sprendimu remiasi ieškovė, ir būtų nustatyti FNTT neteisėti veiksmai įtraukiant ieškovę į Sąrašą, tai savaime nereikštų atsakovės veiksmų neteisėtumo, kadangi atsakovė yra įpareigota savarankiškai vertinti galimas ieškovės sąsajas su subjektu, kuriam yra taikomos Europos Sąjungos sankcijos, analizuojant ir kitą jai prieinamą informaciją bei duomenis. Pažymėtina ir tai, jog Reglamento 269/2014 10 straipsnyje nustatyta, kad: dėl lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo arba atsisakymo leisti naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais, kai šie veiksmai vykdomi sąžiningai ir vadovaujantis tuo, kad jais laikomasi šio reglamento, neatsiranda jokia jį įgyvendinančio fizinio ar juridinio asmens, subjekto ar įstaigos, jų direktorių ar darbuotojų atsakomybė, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad lėšos ir ekonominiai ištekliai buvo įšaldyti arba jais neleista naudotis dėl aplaidumo (1 dalis); fiziniai ar juridiniai asmenys, subjektai ar įstaigos nelaikomi atsakingais už savo veiksmus, jeigu jie nežinojo ir neturėjo pagrįstos priežasties įtarti, kad savo veiksmais jie pažeistų šiame reglamente nustatytas priemones (2 dalis).

39.       Antra, šioje byloje sprendžiama, ar atsakovė teisėtai 2022 m. birželio 28 d. sustabdė Sutarties vykdymą, t. y. turi būti retrospektyviai įvertinta, ar Sutarties sustabdymo metu iš viešai prieinamos ir kitos atsakovės turimos informacijos atsakovė galėjo padaryti išvadą, kad dėl ieškovės sąsajų su subjektu, kuriam yra taikomos Europos Sąjungos sankcijos, ieškovė taip pat patenka į Reglamento 269/2014 taikymo sritį. Taigi net jeigu įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje ir būtų nustatyta, kad ieškovė į Sąrašą buvo įtraukta nepagrįstai (visą laikotarpį ar atitinkamą jo dalį), tai neturėtų įtakos vertinant atsakovės veiksmų (ne)teisėtumą Sutarties vykdymo sustabdymo metu, kadangi, vertinant retrospektyviai, sustabdant Sutarties vykdymą Sąrašas buvo nenuginčytas, t. y. jis buvo galiojantis ir ieškovė laikyta asmeniu, susijusiu su subjektu, kuriam taikomos Europos Sąjungos sankcijos.

40.       Trečia, teismo sprendimas sukelia materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius, tampa privalomas ir įgyja res judicata ir prejudicinę galias tik kai įsiteisėja. Kasacinio teismo konstatuota, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata savybė yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2023 66, 67 punktai).

41.       Teismo sprendimas, kuris nėra įsiteisėjęs, nurodytų teisinių padarinių nesukelia. Neįsiteisėjęs teismo sprendimas gali ir neįsiteisėti, o būti panaikintas jį peržiūrėjus instancine tvarka. Tačiau, pagal CPK 177 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, ir toks dar neįsiteisėjęs teismo sprendimas patenka į šioje teisės normoje nurodytą įrodinėjimo priemonių sąrašą. Vienoje byloje priimtas, bet dar neįsiteisėjęs teismo sprendimas, pateiktas kaip įrodymas kitoje byloje, pastarojoje byloje vertintinas kaip rašytinis įrodymas pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, atsižvelgiant ir į jo patikimumo stoką dėl galimybės būti panaikintam peržiūrėjus instancine tvarka. Kol vienoje byloje priimtas teismo sprendimas neįsiteisėja ir jame nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės netampa nustatytos galutinai, kitoje byloje atitinkamas aplinkybes įrodinėjanti šalis negali juo remtis kaip patikimu rašytiniu įrodymu, pagrindžiančiu jos įrodinėjamų aplinkybių egzistavimą, o tokią kitą bylą nagrinėjantis teismas neprivalo vadovautis pirmojoje byloje priimtame neįsiteisėjusiame teismo sprendime išdėstytomis teismo išvadomis ir nurodytomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

42.       Iš LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. el2-1101-566/2023 nebuvo įsiteisėjęs, nes buvo apskųstas instancine tvarka, jis nėra įsiteisėję ir bylą nagrinėjant kasaciniame teisme. Pažymėtina, kad nurodyta Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėta administracinė byla Nr. el2-1101-566/2023 yra nevieša, atsakovė joje nebuvo dalyvaujantis asmuo, o nagrinėjamoje byloje ieškovė nėra pateikusi prašymo pridėti prie bylos nurodytą administracinio teismo sprendimą ir šios bylos medžiagoje nurodyto administracinio teismo sprendimo nėra, todėl teisiškai reikšmingais pripažintini atsakovės argumentai, kad nurodytas administracinio teismo sprendimas nėra byloje esantis įrodymas ir dėl jo turinio atsakovė negalėjo įgyvendinti savo teisės būti išklausytai.

43.       Ketvirta, atsižvelgus į skundžiamos nutarties motyvus (žr. skundžiamos nutarties 58 punktą, šios nutarties 22 punktą) nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, jog vien tik FNTT paskelbta informacija apie ieškovės įtraukimą į Sąrašą sukuria prezumpciją, kad ieškovė yra kontroliuojama sankcionuotų asmenų.

44.       Nagrinėjamu atveju, kaip jau nurodyta pirmiau, atsakovei, kaip ieškovės verslo partnerei, teko pareiga savarankiškai (nepriklausomai nuo FNTT ar kitų institucijų nuomonės) vertinti galimas rizikas, ieškovės sąsajas su subjektu, kuriam yra taikomos Europos Sąjungos sankcijos, ir spręsti dėl tolimesnių sutartinių santykių su ieškove vykdymo. Byloje teismų nustatyta, jog atsakovė ne kartą siūlė ieškovei pateikti duomenis, įrodančius, kad jos nekontroliuoja sankcionuoti asmenys, tačiau ieškovė arba ignoravo atsakovės prašymus, arba nurodydavo, jog tokių duomenų negali pateikti dėl techninių galimybių. Atsakovei, jos turimų duomenų pagrindu turint tam priežastį, įvertinus, kad ieškovė yra kontroliuojama sankcionuotų asmenų, kuriems taikomos Europos Sąjungos sankcijos, ir tokio įvertinimo bei Reglamento 269/2014 nuostatų pagrindu sustabdžius Sutarties vykdymą, būtent ieškovei teko pareiga tokias aplinkybes paneigti. Pažymėtina, kad Reglamento 269/2014 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog visuose procesiniuose veiksmuose dėl reikalavimo vykdymo pareiga įrodyti, kad 1 dalimi nedraudžiama tenkinti reikalavimą, tenka to reikalavimo vykdymo siekiančiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, subjektui ar įstaigai. Pagal šio reglamento 1 straipsnio a punkte pateiktą apibrėžtį, reikalavimas – kiekvienas procesiniais veiksmais patvirtintas arba nepatvirtintas reikalavimas, pateiktas iki arba po šios datos 2014 m. kovo 17 d. ir susijęs su sutarties ar sandorio vykdymu arba pateiktas dėl sutarties ar sandorio, ir , be kita ko, apimantis reikalavimą vykdyti įsipareigojimą pagal sutartį ar sandorį arba su jais susijusį įsipareigojimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė nei atsakovei, nei teismui nepateikė duomenų, kuriais būtų išsklaidytos abejonės, kad ieškovė yra kontroliuojama sankcionuotų asmenų, dėl kurių yra taikomos Europos Sąjungos sankcijos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs esant sąsajų tarp ieškovės ir sankcionuotų asmenų, o ieškovei nepaneigus dėl to kilusių abejonių, kad ji yra kontroliuojama šių asmenų, pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovės galimybės vykdyti šalių Sutartį objektyviai yra apribotos Europos Sąjungos taikytomis sankcijomis.

45.       Ieškovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą prejudicialumo taisyklę ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, ieškovės tariamus ryšius su sankcionuotais asmenimis konstatuodamas Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-416-516/2023 2023 m. kovo 18 d. priimtos nutarties motyvų pagrindu. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

46.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje aiškinant nurodytas proceso teisės normas suformuluotos tokios esminės nuostatos: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2024 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-421/2024 28 punktą).

47.       Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodoma, kad: akcininkų sutartis nepaneigia aplinkybės ir ieškovė savo skunde jos taip pat nepaneigė, kad 51 proc. balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, ne mažiau kaip 4 iš 7 stebėtojų tarybos narius ir ne mažiau kaip 3 iš 5 valdybos narius, net ir galiojant akcininkų sutarčiai, kontroliuoja Rusijos bendrovė „Inter RAO UES“; Lietuvos teismuose yra pripažinta, kad šiai įmonei yra taikomos sankcijos (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-416-516/2023); taigi, darytina išvada, kad ieškovė nepaneigė savo ryšių su sankcionuotais asmenimis.

48.       Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-416-516/2023 nustatytos aplinkybės nelaikytinos prejudicinėmis nagrinėjamoje byloje, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas jomis rėmėsi kaip prejudicinėmis ir taip pažeidė prejudicialumo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Sistemiškai įvertinus visą skundžiamos nutarties motyvuojamąją dalį, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-416-516/2023 vertino kaip vieną iš byloje esančių rašytinių įrodymų, kurių pagrindu padaryta išvada, jog ieškovė nepaneigė savo ryšių su sankcionuotais asmenimis. Sutiktina su atsakovės atsiliepimo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje nurodytų faktų nelaikė prejudiciniais, šių faktų prejudiciniais laikyti neprašė ir bylos šalys, todėl apeliacinės instancijos teismas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-416-516/2023 (ir joje nurodytais faktais), kaip papildomu įrodymu, pagrįstai motyvavo savo procesinį sprendimą.

 

Dėl Europos Sąjungos taikomų ribojamųjų priemonių apimties ir prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

 

49.       Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalis kartu su Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP 2 straipsniu ir Reglamento Nr. 269/2014 2 ir 7 straipsnius ir dėl to nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą jai priteisti skolą už pagal Sutartį patiektą elektros energiją. Ieškovės vertinimu, ESTT nėra aiškinęs nei lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo sąvokos, nei tokiu įšaldymu konkretiems asmenims taikomų apribojimų, nei kokios yra galimybės į sankcijų sąrašus įtrauktiems asmenims reikšti naujus reikalavimus dėl pagal dar iki sankcijų pritaikymo sudarytas sutartis susidariusių skolų jiems priteisimo ir sumokėjimo, todėl prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

50.       CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje nuostatoje taip pat įtvirtinta, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikcija priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo priklauso ESTT. Šiame straipsnyje taip pat išdėstytos iš esmės analogiškos, kaip ir pirmiau minėtose CPK nuostatose, taisyklės dėl to, kada nacionalinis teismas gali ir turi kreiptis į ESTT dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo.

51.       Nors pagal pirmiau nurodytas teisės normas galutinės instancijos teismas privalo prašyti prejudicinio sprendimo tuo atveju, jeigu taikant Europos Sąjungos teisės normas jam iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad tokio teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti. ESTT praktikoje yra nurodyta, kad nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami, gali, spręsdami Europos Sąjungos teisės klausimą, nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tuo atveju, jei jie konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos Europos Sąjungos teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (ESTT 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Intermodal Transports BV prieš Staatssecretaris van Financin, C-495/03, 33 punktas). Tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti ir tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir ESTT pateikiamų klausimų svarbą (ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 punktas). Nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-421/2021, 58 ir 59 punktai).

52.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 58–59 punktai).

53.       Ieškovė prašo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl to, ar pagal Reglamentą Nr. 269/2014 ir Sprendimą Nr. 2014/145/BUSP: 1) asmuo, kuriam yra pritaikytos ribojamosios priemonės, netenka teisės ne tik naudotis savo lėšomis, bet ir reikšti reikalavimus teisme dėl skolų, susidariusių pagal iki minėtų priemonių jam pritaikymo sudarytus sandorius, priteisimo ir tokie ieškiniai nurodytų priemonių galiojimo metu negali būti tenkinami; 2) teisės normos, leidžiančios netaikyti atitinkamų ribojamųjų priemonių mokėjimams pagal teisminių institucijų, administracinius arba arbitražinius sprendimus, priimtus Sąjungoje arba vykdytinus atitinkamoje valstybėje narėje, turi būti aiškinamos kaip taikytinos tik mokėjimams pagal teisminių institucijų, administracinius arba arbitražinius sprendimus, kurie buvo priimti ir įsiteisėjo tik iki minėtų ribojamųjų priemonių lėšų gavėjui pritaikymo; 3) mokėjimus į įšaldytas sąskaitas leidžiama atlikti tik gavus už atitinkamos ribojamosios priemonės įgyvendinimą atsakingos valstybės institucijos leidimą.

54.       Kreipimosi į ESTT poreikis kasaciniame skunde grindžiamas tuo, kad ESTT nėra aiškinęs nei Reglamente Nr. 269/2014 ir Sprendime Nr. 2014/145/BUSP įtvirtintos lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo sąvokos, nei tokiu įšaldymu konkretiems asmenims taikomų apribojimų, nei kokios yra galimybės į sankcijų sąrašus įtrauktiems asmenims reikšti naujus reikalavimus dėl pagal dar iki sankcijų pritaikymo sudarytas sutartis susidariusių skolų jiems priteisimo ir sumokėjimo.

55.       Nagrinėjamoje byloje taikytinas Reglamentas Nr. 269/2014 yra priimtas atsižvelgiant į SESV 215 straipsnį (tai nurodoma Reglamento Nr. 269/2014 pirmojoje konstatuojamojoje dalyje). SESV 215 straipsnio (Europos Bendrijos sutarties ex 301 straipsnio) pagrindu yra priimta ir kitų ES reglamentų dėl ribojamųjų priemonių. Tuose reglamentuose nustatytos ribojamosios priemonės yra apibrėžtos analogiškai. Todėl aiškinant Reglamento Nr. 269/2014 nuostatas yra aktuali ESTT praktika, kurioje aiškinamos ir kitų SESV 215 straipsnio (Europos Bendrijos sutarties ex 301 straipsnio) pagrindu priimtų reglamentų dėl ribojamųjų priemonių nuostatos.

56.       ESTT sprendime byloje Bank Sepah aiškino 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui, priimto atsižvelgiant į Europos Bendrijos steigimo sutarties 60 ir 301 straipsnius, sąvokas „lėšų įšaldymas“ ir „ekonominių išteklių įšaldymas“. ESTT konstatavo, kad lėšų įšaldymu siekiama kuo labiau apriboti sandorius, kurie gali būti atliekami naudojant įšaldytas lėšas, o tai patvirtina didelis nurodytų atvejų skaičius ir žodžių junginys „bet kokios“. Kalbant apie priemones, kuriomis siekiama apriboti šiuos sandorius, pažymėtina, kad jas taip pat plačiai apibrėžė Sąjungos teisės aktų leidėjas. Tai, kas išdėstyta, taip pat galioja ir sąvokai „ekonominių išteklių įšaldymas“. Ši sąvoka apibrėžta Reglamento Nr. 423/2007 1 straipsnio j punkte: „draudimas naudoti ekonominius išteklius lėšoms, prekėms ar paslaugoms įsigyti bet kokiu būdu, įskaitant jų pardavimą, nuomą arba įkeitimą [hipoteką], tačiau tuo neapsiribojant“. Darytina išvada, kad Reglamente Nr. 423/2007 vartojamos „lėšų įšaldymo“ ir „ekonominių išteklių įšaldymo“ sąvokos apibrėžtos labai plačiai (ESTT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje Bank Sepah, C-340/20, 43–45 punktai). Todėl ir nagrinėjamai bylai aktualaus Reglamento Nr. 269/2014 sąvokos „lėšų įšaldymas“ ir „ekonominių išteklių įšaldymas“ turi būti aiškinamos labai plačiai.

57.       Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netenkinami jokie su sutartimi arba sandoriu, kurių vykdymui tiesioginį arba netiesioginį, visapusišką arba dalinį poveikį turėjo šiuo reglamentu nustatytos priemonės, susiję reikalavimai dėl žalos atlyginimo arba kiti šios rūšies reikalavimai, ypač reikalavimai pratęsti įsipareigojimo, garantijos ar žalos atlyginimo įsipareigojimo terminą arba juos apmokėti, ypač jeigu tai yra finansinė garantija ar finansinis žalos atlyginimo įsipareigojimas, kad ir kokia būtų jų forma. Šiai nuostatai aiškinti yra svarbi ESTT praktika, kurioje buvo išaiškinta analogiška 2011 m. kovo 2 d. Tarybos reglamento (EU) Nr. 204/2011 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje, iš dalies pakeisto 2014 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 45/2014, 12 straipsnio 1 dalies nuostata. Pastarąją nuostatą ESTT sprendime byloje SH (ESTT 2019 m. sausio 17 d. sprendimas byloje SH, C‑168/17, 72–75 punktai) išaiškino taip, kad pagal minėtą straipsnį draudžiama tenkinti bet kokį reikalavimą, susijusį su tokia sutartimi ar sandoriu, pavyzdžiui, reikalavimą dėl žalos atlyginimo, reikalavimą dėl kompensacijos ar reikalavimą dėl garantijos suteikimo. Dėl savo bendro pobūdžio ir dėl to, kad jame pateiktas reikalavimų sąrašas, pradedamas žodžiu „pavyzdžiui“, yra pavyzdinis, šis straipsnis apima bet kokios rūšies reikalavimus, susijusius su sutartimi ar sandoriu. Remiantis šiuo ESTT sprendimu, darytina išvada, kad ir Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnio 1 dalies nuostatoje pateiktas pavyzdinis reikalavimų sąrašas turi būti suvokiamas kaip neribojantis plataus į šio straipsnio taikymo sritį patenkančių su sutartimi ar sandoriu susijusių reikalavimų spektro. Todėl ir iš Sutarties kildinamas reikalavimas sumokėti skolą už elektrą, kurią šios bylos ieškovė atsakovei patiekė po to, kai ieškovei įsigaliojo ES ribojamosios priemonės, turi būti suvokiamas kaip patenkantis į su sutartimi ar sandoriu susijusių reikalavimų, kurių vykdymui poveikį turėjo Reglamentu Nr. 269/2014 nustatytos priemonės, sąrašą. Taigi šis reikalavimas negali būti tenkintas tol, kol Reglamentu Nr. 269/2014 nustatytos priemonės nėra panaikintos.

58.       Tokią išvadą patvirtina ir ESTT praktika. ESTT byloje, kurioje buvo spręsta dėl apribojimų pagal 2002 m. gegužės 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 881/2002, pažymėjo, kad Reglamento Nr. 881/2002 9 straipsnis turi būti suprantamas taip, kad jo nustatytos priemonės, tarp kurių yra ir ekonominių išteklių įšaldymas, taip pat draudžia vykdyti prieš įsigaliojant šiam reglamentui sudarytas sutartis, pavyzdžiui, į nekilnojamojo turto registrą galutinai įrašyti nuosavybės teisės perleidimą (ESTT 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, 62 punktas).

59.       ES Tarybos 2022 m. birželio 27 d. atnaujinto dokumento „ES ribojamųjų priemonių veiksmingo įgyvendinimo geriausia praktika“ 33 punkte, remiantis nurodytu ESTT sprendimu byloje Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, daroma tokia išvada: „Kai reglamentai, kuriais nustatomos įšaldymo priemonės, įsigalioja, jie yra viršesni už visas su jais nesuderinamas sutartines priemones. Taigi, reglamentai taikomi neatsižvelgiant į prieš jiems įsigaliojant sudarytomis sutartimis suteiktas teises ar nustatytas pareigas ir jais draudžiama užbaigti veiksmus, kuriais vykdomos prieš įsigaliojant reglamentams sudarytos sutartys.“ Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl ES reglamentais nustatytų ribojamųjų priemonių taikymo atsižvelgia į ES Tarybos parengtus dokumentus, kuriais siekiama padėti valstybėms narėms tinkamai taikyti ES reglamentus dėl tokių priemonių (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje dėl Baltarusijos Respublikos teismo sprendimo pripažinimo 2006 m. gegužės 18 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 765/2006 dėl ribojančių priemonių Prezidentui Lukašenkai ir tam tikriems Baltarusijos pareigūnams kontekste rėmėsi Europos Sąjungos Tarybos Ribojamųjų priemonių pagal ES bendrą užsienio ir saugumo politiką įgyvendinimo ir vertinimo gairėmis ir geriausios praktikos dokumentu, žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-611/2022 36–38 punktus). Todėl minėto ES Tarybos 2022 m. birželio 27 d. atnaujinto dokumento „ES ribojamųjų priemonių veiksmingo įgyvendinimo geriausia praktika“ 33 punkte pateiktas aiškinimas turi teisinę reikšmę, į jį turi būti atsižvelgta aiškinant nagrinėjamoje byloje taikytino ES teisinio reguliavimo turinį.

60.       Taigi remiantis ES teisės aktais ir ESTT praktika galima daryti išvadą, kad pareiga vykdyti iki ES teisės aktuose nustatytų ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento sudarytas sutartis pasikeičia nuo tokių ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento. Dėl to Sutartis, pagal kurią ieškovė atsakovei turėjo tiekti elektrą, o atsakovė už tą elektrą turėjo sumokėti nustatytą kainą, nuo ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento turi būti suvokiama kaip nevykdytina ribojamųjų priemonių taikymo laikotarpiu, nes ekonominiai ištekliai (šiuo atveju – elektra) turi būti įšaldomi, negali būti naudojami ekonominei veiklai (taigi negali būti parduodami) ir negali būti sudaroma galimybė išvengti tokio ekonominių išteklių įšaldymo, t. y. ekonominių išteklių naudojimas ribojamųjų priemonių taikymo laikotarpiu negali teikti ekonominės naudos asmenims, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai įšaldomi.

61.       Dėl prašymo kreiptis į ESTT su klausimu dėl teisės reikšti reikalavimus teisme dėl skolų pagal sandorius pažymėtina, kad Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog šiuo straipsniu nedaromas poveikis 1 dalyje nurodytų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų ar įstaigų teisei į sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo pagal šį reglamentą teisėtumo teisminę peržiūrą. Tačiau tai, kad pagal Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnio 1 dalį draudžiama tenkinti su sutartimi ar sandoriu susijusius reikalavimus, kurių vykdymui poveikį turėjo Reglamentu Nr. 269/2014 nustatytos priemonės, reiškia, kad teismas negali tenkinti reikalavimų dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai jų vykdymui poveikį turėjo šiuo reglamentu nustatytos priemonės, taigi negali tenkinti ir reikalavimo priteisti skolą už elektrą tokioje byloje kaip ši, t. y. kai dėl skolos buvimo tarp šalių nėra ginčo, o mokėti skolą ribojamųjų priemonių taikymo laikotarpiu atsakovė atsisako todėl, kad vykdo Reglamento Nr. 269/2014 reikalavimus, būtent 9 straipsnyje nustatytą draudimą dalyvauti veikloje, kurios tikslas arba poveikis yra išvengti 2 straipsnyje nustatytų priemonių, t. y. lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo ir galimybės jais tiesiogiai arba netiesiogiai naudotis nesuteikimo.

62.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu jokie mokėjimai nėra atliekami, išskyrus tam tikras nustatytas išimtis, kai tai leidžia valstybių narių kompetentingos institucijos, tinkamai taikė nacionalines ir ES teisės aktų nuostatas, nenukrypo nuo ESTT formuojamos praktikos, todėl kasacinio skundo argumentai, jog teismai nepagrįstai išplėtė lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo sąvoką, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia ieškovė, reikalavimo dėl skolos priteisimo šiame etape atmetimas nereiškia pripažinimo, kad atsakovė neturi pareigos mokėti nurodytą sumą ieškovei, o ieškovė neturi reikalavimo teisės į šią sumą. Kaip jau nurodyta pirmiau, atitinkami apribojimai dėl sutarčių vykdymo yra taikomi tik ribojamųjų priemonių galiojimo laikotarpiu ir nereiškia ieškovės reikalavimo teisės sumokėti už pagal Sutartį patiektą elektros energiją paneigimo. Pasibaigus ribojamųjų priemonių galiojimo laikotarpiui (arba nustačius, kad jos ieškovei netaikomos), ieškovė, esant ginčui, galės iš naujo reikšti reikalavimą dėl skolos pagal Sutartį priteisimo.

63.       Dėl prašymo kreiptis į ESTT su klausimu dėl ribojamųjų priemonių netaikymo mokėjimams pagal teisminių institucijų, administracinius arba arbitražinius sprendimus, priimtus Sąjungoje arba vykdytinus atitinkamoje valstybėje narėje, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl mokėjimo į įšaldytas sąskaitas pagal teismo sprendimus galimybės, todėl šis klausimas bylai neaktualus.

64.       Dėl prašymo kreiptis į ESTT su klausimu, ar mokėjimus į įšaldytas sąskaitas leidžiama atlikti tik gavus už atitinkamos ribojamosios priemonės įgyvendinimą atsakingos valstybės institucijos leidimą, atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamus Sutarties vykdymo klausimus, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 2 dalies b punkte yra įtvirtinta galimybė papildyti įšaldytą sąskaitą mokėjimais pagal sutartis, susitarimus ar įsipareigojimus, kurie buvo sudaryti arba nustatyti iki dienos, kurią asmuo buvo įtrauktas į I priede pateiktą asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą, jei tokie mokėjimai įšaldomi pagal Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 1 dalį. Ši galimybė nėra siejama su kompetentingos institucijos leidimu. Todėl nebūtų reikalingas kompetentingos institucijos leidimas atsakovei atlikti mokėjimą už elektrą, patiektą iki pagal Reglamentą Nr. 269/2014 asmeniui nustatytų ribojamųjų priemonių taikymo pradžios, su sąlyga, kad toks mokėjimas bus įšaldytas pagal Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 1 dalį.

65.       Vertinant mokėjimo už sutartinių įsipareigojimų vykdymą asmeniui tiekiant pagal Sutartį elektrą po to, kai tam asmeniui pagal ES teisę buvo nustatytos (pradėtos taikyti) ribojamosios priemonės, galimybę, pažymėtina, kad tokiu atveju nurodyta Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta išimtis, pagal kurią tam tikrais atvejais kompetentingos institucijos leidimas vykdyti mokėjimus į įšaldytas sąskaitas yra nereikalingas tam, kad tokie mokėjimai nebūtų laikomi Reglamento 2 straipsnio 2 dalies (būtent reikalavimo nesuteikti galimybės naudotis lėšomis ir ištekliais) pažeidimu, netaikytina. Tokiu atveju taikytina bendroji Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta taisyklė, t. y. reikalavimas atsakovui nesuteikti galimybės ieškovui naudotis įšaldytais ekonominiais ištekliais, taigi nesudaryti sąlygų ieškovui gauti ekonominės naudos iš ekonominių išteklių pardavimo. Vertinant atsakovės mokėjimo už sutartinių įsipareigojimų vykdymą asmeniui tiekiant pagal sutartį elektrą po to, kai tam asmeniui pagal ES teisę buvo nustatytos (pradėtos taikyti) ribojamosios priemonės, galimybę, taip pat būtų svarbu, ar nėra taikoma kuri nors kita Reglamente Nr. 269/2014 įtvirtinta išimtis, t. y. ar tas asmuo nėra gavęs kompetentingos institucijos leidimo naudotis savo ekonominiais ištekliais tokiu būdu (t. y. juos parduoti) pagal Reglamento Nr. 269/2014 nuostatas, įtvirtinančias galimybę valstybių narių kompetentingoms institucijoms, nukrypstant nuo Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės, tam tikrais atvejais nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių, priklausančių subjektams, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, įšaldymą arba leisti tiems subjektams naudotis tam tikromis lėšomis ar ekonominiais ištekliais tokiomis sąlygomis, kurias kompetentingos institucijos laiko tinkamomis. Tačiau tokio kompetentingų institucijų leidimo ieškovei parduoti elektrą atsakovei faktas šioje byloje nėra nustatytas.

66.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, siekiant išspręsti bylą, atitinkamai nekyla ir kasacinio teismo pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, todėl ieškovės prašymas dėl tokio kreipimosi atmestinas. Taip pat konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovės reikalavimą dėl skolos pagal Sutartį priteisimo, tinkamai taikė Tarptautinių sankcijų įstatymo, Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP ir Reglamento Nr. 269/2014 nuostatas.

 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

67.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija padaro išvadą, jog kasaciniu skundu nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalis, Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP 2 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6 dalies b ir c punktus, Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 1 ir 2 dalis, 7 straipsnio 1 dalį, 2 dalies nuostatas, taip pat pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo praktikos. Dėl to konstatuotina, kad naikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį remiantis kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

68.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

69.       Ieškovės kasacinio skundo netenkinant, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė.

70.       Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 4825,66 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, 128,75 Eur už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą, ir prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Prašoma priteisti išlaidų teisinei pagalbai rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą atlyginimo suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 7, 8.14 punktuose nustatytą maksimalų dydį, todėl atsakovės prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies, jai priteisiant maksimalią už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistiną sumą – 3588 Eur. Atsakovės prašoma priteisti išlaidų teisinei pagalbai rengiant prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma neviršija Rekomendacijų 7, 8.16 punktuose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl atsakovės prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas visiškai. Iš viso atsakovei iš ieškovės priteistinas 3717 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

71.       Kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elektrum Lietuva“ (j. a. k. 301506046) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vydmantai wind park“ (j. a. k. 302666616) 3717 (trijų tūkstančių septynių šimtų septyniolikos) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                        Gražina Davidonienė

 

                                    Antanas Simniškis

 

 

Donatas Šernas