Administracinė byla Nr. eA-2031-1047/2023

9.2.                      Kauno AVMI, vadovaudamasi MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2020 m. kovo 9 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, kuriuo apskaičiuotas PVM – 32 264 Eur, taip pat patvirtino apskaičiuotus 1 021,93 Eur PVM delspinigius, skirtą 3 226 Eur PVM baudą; neatleido pareiškėjo nuo apskaičiuotų 1 021,96 Eur PVM delspinigių ir nuo paskirtos 3 226 Eur PVM baudos mokėjimo.

9.3.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimu dėl priskaičiuotų PVM delspinigių ir paskirtų PVM baudų, su skundu 2020 m. kovo 29 d. kreipėsi į VMI. VMI, vadovaudamasi MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu patvirtino Kauno AVMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimą.

9.4.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu dėl PVM delspinigių ir baudų, 2020 m. birželio 2 d. pateikė skundą Komisijai. Komisija, vadovaudamasi MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktais, 2020 m. liepos 31 d. sprendimu patvirtino VMI 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį, kuria patvirtinti papildomai apskaičiuoti 32 264 Eur PVM ir 3 226 Eur PVM bauda, bei pakeitė VMI 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį, kuria patvirtinti papildomai apskaičiuoti PVM delspinigiai: vietoj apskaičiuotų 1 021,93 Eur PVM delspinigių, patvirtino 1 015,08 Eur PVM delspinigius. Komisija, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas neginčija apskaičiuoto 32 264 Eur PVM bei neprašo atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ir skirtų baudų; konstatavo, kad VMI pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui PVM delspinigius, atsižvelgiant į pareiškėjo mokėtojo kortelėje esančius faktinius ginčijamo laikotarpio PVM mokėjimo duomenis (permokas); taip pat mokesčių administratorius nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto 32 264 Eur PVM pagrįstai skyrė pareiškėjui 10 proc. dydžio 3 226 Eur PVM baudą. Komisija akcentavo, kad atleidimo nuo delspinigių ir baudų MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais klausimų nenagrinėja, tačiau pagal VMI pateiktą informaciją pareiškėjo nurodytų PVM permokų sumos, kurios VMI buvo pripažintos nepagrįstomis, buvo įskaitomos kitiems mokėjimams padengti, todėl žala biudžetui buvo padaryta.

10.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio, MAĮ 144 nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šių nuostatų taikymo ir aiškinimo aspektu, įvertino Patikrinimo akto turinį ir priėjo prie išvados, jog jame nėra nurodyta jokių privalomų įpareigojimų pareiškėjui, šis administracinis aktas yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, kuriame tik išdėstytos faktinės aplinkybės, susijusios su mokestiniu patikrinimu, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl teismas sprendė, kad Patikrinimo aktas negali būti administracinės bylos dalyku ir nutraukė bylos dalį dėl Patikrinimo akto panaikinimo kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).

11.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 123 straipsnio 2 dalimi, nustatė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas nedeklaravo parduoto nekilnojamojo turto apmokestinamosios vertės ir 21 798 Eur pardavimo PVM, nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 8 625 Eur, nedeklaravo pardavimo PVM 1 841 Eur (PVMĮ 96 str. nustatytais atvejais). Iš Patikrinimo akto 3 lentelės teismas nustatė, kad dėl nustatytų pažeidimų atskirais mokestiniais laikotarpiais pareiškėjas nepagrįstai padidino grąžintiną iš biudžeto PVM sumą 2019 m. balandžio mėn. – 35 Eur, gegužės mėn. – 4 816 Eur, birželio mėn. – 189 Eur, rugsėjo mėn. – 22 Eur bei nepagrįstai sumažino mokėtiną į biudžetą PVM sumą (2019 m. rugpjūčio mėn. – 27 202 Eur) ir sprendė, jog mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo papildomą 32 264 Eur PVM.

12.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad skaičiuojant baudą ir delspinigius nebuvo atsižvelgta į jo turimas permokas, teismas vadovavosi PVMĮ 123 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 96–99 straipsnių nuostatomis, analizavo byloje esančias delspinigių apskaičiavimo lenteles ir nustatė, kad dėl permokų sumų patikslinimo pareiškėjui apskaičiuota delspinigių suma sudaro 1 015,08 Eur, t. y. 6,85 Eur mažiau, negu apskaičiuota patikrinimo metu. Iš pateiktų delspinigių apskaičiavimo dokumentų teismas nustatė, kad nuo patikrinimo metu nustatytų papildomai mokėtinų PVM sumų (2019 m. balandžio mėn. – 35 Eur, gegužės mėn. – 4 816 Eur, birželio mėn. – 189 Eur, rugpjūčio mėn. – 27 202 Eur, rugsėjo mėn. – 22 Eur) apskaičiuota 1 161,10 Eur PVM delspinigių suma buvo mažinama 146,02 Eur ,,sąlyginių delspinigių“ suma. Ši delspinigių suma apskaičiuota atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo kortelėje esančias permokas delspinigių skaičiavimo datai. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad nebuvo atsižvelgta į mokesčių permokas, delspinigiai buvo pradėti skaičiuoti ne nuo tos datos ir pan., kaip prieštaraujančius byloje esantiems objektyviems įrodymams. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus paskaičiuotų delspinigių, nepateikė teismui savo varianto, kokia konkrečiai delspinigių suma turėjo būti jam paskaičiuota. Teismas vertino, jog pareiškėjo argumentai iš esmės yra grindžiami abejonėmis, tačiau ne realiai pagrįstomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas sprendė, kad delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti pagrįstai, atsižvelgiant į turimas mokesčių permokas ir laikantis delspinigių skaičiavimo trukmės ir terminų.

13.       Dėl baudos dydžio, teismas vadovavosi PVMĮ 123 straipsnio 2 dalimi, nurodė, jog patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjas nedeklaravo parduoto nekilnojamojo turto apmokestinamosios vertės ir 21 798 Eur pardavimo PVM, nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 8 625 Eur, nedeklaravo pardavimo PVM 1 841 Eur (PVMĮ 96 str. nustatytais atvejais). Dėl nustatytų pažeidimų atskirais mokestiniais laikotarpiais pareiškėjas nepagrįstai padidino grąžintiną iš biudžeto PVM sumą. Todėl pareiškėjui papildomai buvo apskaičiuota sumokėti 32 264 Eur PVM. Teismas sprendė, kad būtent ši suma ir yra reikšminga skaičiuojant pareiškėjui skiriamą baudą. Teismas nusprendė, kad 32 264 Eur PVM suma apskaičiuota pagrįstai, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam skiriama bauda turėtų būti skaičiuojama ne nuo 32 264 Eur, o nuo 20 168 Eur (ar nuo 22 002 Eur). Teismas pažymėjo, kad VMI, nustačiusi pareiškėjo padėtį lengvinančias ir nenustačiusi sunkinančių aplinkybių, pareiškėjui skyrė 3 226 Eur (32 264 Eur x 10 proc.) PVM baudą, t. y. minimalią įstatymo sankcijoje už padarytą pažeidimą nustatytą baudą, o toks baudos skyrimas atitinka MAĮ 139 ir 140 straipsnių reikalavimus, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl per didelės paskirtos baudos.

14.       Teismas vertino, kad pareiškėjo bendrai nurodomi teiginiai dėl atleidimo nuo baudos (dėl klaidingo paaiškinimo) nesudaro pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto atleidimo nuo baudos pagrindo, o pareiškėjas neįrodė šio pagrindo taikymo. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog jis turėjo būti atleistas nuo baudos mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes žala biudžetui buvo padaryta įstatymu nustatytu terminu nesumokėjus mokesčių.

15.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad Komisijos 2020 m. liepos 31 d. sprendimas priimtas nevertinus jo pateiktų argumentų ir įrodymų, teismas nurodė, kad asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, į teismą „persikelia“ ginčas ne dėl išankstinės ginčų sprendimo institucijos (šiuo atveju Komisijos) sprendimo, o dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Kadangi teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl VMI 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo panaikinimo, teismas nenagrinėjo ir plačiau nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su galimai nepakankamai motyvuotu Komisijos 2020 m. liepos 31 d. sprendimu, netinkamai, pareiškėjo nuomone, Komisijos vertintų įrodymų, pripažinęs juos teisiškai nereikšmingais.

16.       Teismas nusprendė, kad mokesčių administratoriai ir Komisija, priimdami ginčijamus sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, todėl nėra pagrindo naikinti Kauno AVMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimo, VMI 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo ir Komisijos 2020 m. liepos 31 d. sprendimo vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais.

17.       Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas nenustatė pagrindo atlyginti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

III.

18.       Pareiškėjas UAB ,,Ravatra“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

19.       Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas, nesivadovaujant šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais nurodymais bylą jau du kartus nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir neįvertinant visų pareiškėjo skundo argumentų, netinkamai vertinant byloje esančius įrodymus, neatskleidžiant ginčo esmės, nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų šioje byloje bei formuojamos praktikos, kas yra pagrindas teismo sprendimą naikinti.

20.       Pareiškėjas, skųsdamas teismo sprendimo dalį, kuria jo skundas atmestas, nurodo, kad teismas sprendime nepagrįstai ir neteisėtai, be jokių motyvų ir detalios argumentacijos pritarė ginčijamų administracinių aktų išvadoms, perrašė atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus bei beveik žodis į žodį perrašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-3200-764/2022 išvadas be jokių detalių paaiškinimų bei gautų sumų paskaičiavimo, nepateikė argumentų, kodėl nesivadovavo pareiškėjo pozicija. Iš skundžiamo teismo sprendimo neaišku, kodėl teismas laikė atsakovo skaičiavimus bei argumentus teisingais, o pareiškėjo – nepagrįstais ir juos atmetė, kuo remiantis teismas nustatė, kad delspinigiai buvo apskaičiuoti įvertinus pareiškėjo permokas. Pareiškėjo nuomone, iš atsakovo pateiktų delspinigių lentelių nėra aišku kaip ir už ką buvo paskaičiuoti delspinigiai bei akivaizdžiai matyti, kad delspinigiai skaičiuoti už laikotarpį, kai pareiškėjas turėjo PVM permoką ir jam nebuvo prievolės mokėti PVM į valstybės biudžetą.

21.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas realiai neanalizavęs pareiškėjo argumentų ir visiškai nevertindamas visų bylos duomenų visumos, nepagrįstai apsiribojo tik formaliu konstatavimu dėl papildomo 32 264 Eur PVM, delspinigių sumos, baudos skyrimo, tuo pažeisdamas ABTĮ 10, 56, 78, 80 straipsnių reikalavimus.

22.       Pareiškėjas nurodo, kad ginčo esmė yra ta, kad Kauno AVMI Patikrinimo aktu, kuris buvo patvirtintas ginčijamais administraciniais sprendimais, buvo neteisingai paskaičiuotas papildomai mokėtinas 32 264 Eur PVM, kurį atsakovas 2021 m. sausio 8 d. raginimu Nr. (23.31-08) 464-66 (toliau – ir Raginimas) sumažino iki 21 758,56 Eur, dėl to nuo neteisingai paskaičiuoto pradinio mokėtino PVM (32 264 Eur PVM) buvo neteisingai paskaičiuota bauda ir delspinigiai, o atsakovui sumažinus mokėtiną PVM nuo 32 264 iki 21 758,56 Eur, atsakovas baudos ir delspinigių neperskaičiavo. Teismas nepatikrino, ar mokesčių administratorius teisingai papildomai apskaičiavo 32 264 Eur mokėtiną PVM, neišsiaiškino bei nepasisakė, kodėl už tą patį laikotarpį skirtinguose dokumentuose nurodomos skirtingos mokėtino PVM sumos, t. y. Raginime nurodo 21 758,56 Eur, o Kauno AVMI lentelėje Nr. 3 nurodo 20 168 Eur mokėtiną PVM, neteisingai išnagrinėjo baudos ir delspinigių paskyrimo teisingumą bei neatskleidė ginčo esmės. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kodėl Kauno AVMI už tą patį laikotarpį skaičiuoja 3 skirtingas sumas mokėtino PVM ir kodėl pasirinko baudą skaičiuoti nuo pačios didžiausios sumos, o ne nuo mažiausios bei nepagrįstai neišsiaiškino, koks iš tiesų buvo pareiškėjo mokėtinas PVM už ginčo laikotarpį ir kodėl bauda bei delspinigiai skaičiuoti nuo sumos (32 264 Eur), kurios atsakovas nereikalauja sumokėti.

23.       Pareiškėjas, kartodamas skunde išdėstytus argumentus, akcentuoja Patikrinimo akto lentelės Nr. 3 „Mokėtojo deklaruotos grąžintinos PVM sumos ir nustatyti pažeidimai“ duomenis, pabrėždamas, jog jis neginčija minėtos lentelės 3 stulpelyje nurodytų duomenų, ir pažymi, kad pareiškėjui turint PVM permoką ir jos nesusigrąžinus, negalima traktuoti, kad valstybės biudžetui buvo padaryta 32 264 Eur žala, nuo kurios skaičiuotini delspinigiai ir bauda, kadangi lentelės Nr. 3 3 stulpelyje užfiksuota, jog už 2019 m. balandžio–spalio mėnesių laikotarpį susidarė ne 32 264 Eur, o 20 168 Eur PVM nepriemoka. Pareiškėjas, remdamasis aptariamos lentelės Nr. 3 duomenimis, pabrėžia, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti į valstybės biudžetą būtent 20 168 Eur sumą. Pareiškėjo nuomone, teismas taip pat nepagrįstai nesiaiškino bei nepasisakė dėl kokių priežasčių atsakovas už ginčo laikotarpį reikalauja sumokėti 21 758,56 Eur, nors Kauno AVMI lentelėje Nr. 3 nurodytas mokėtinas PVM yra 20 168 Eur.

24.       Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad neteisingai nustačius 32 264 Eur mokėtiną PVM, jam buvo nepagrįstai ir neteisėtai paskirta 3 226 Eur bauda. Pareiškėjas vadovaujasi PVMĮ nuostatomis, teigia, kad mokėtinas PVM yra suma, kurią asmuo privalo sumokėti į biudžetą atskaičius jo grąžintinas iš biudžeto PVM sumas, todėl teismas neteisingai pritaikė PMVĮ 123 straipsnio 2 dalį bei priėjo prie nepagrįstos išvados, kad permokos daro įtaką tik skaičiuojamų delspinigių dydžiui. Mokestinio laikotarpio pabaigoje pareiškėjui turint į valstybės biudžetą sumokėti 20 168 Eur, bauda turėjo būti skaičiuojama nuo šios sumos ir pritaikius 10 procentų PVM baudą, bauda turėjo sudaryti ne daugiau nei 2 016 Eur. Todėl, pareiškėjo vertinimu, nepagrįsta teismo išvada, kad baudos skyrimas atitinka MAĮ 139–140 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas nepasisakė dėl jo argumentų, jog skaičiuojant nuo datos, kada pareiškėjui atsirado prievolė sumokėti į valstybės biudžetą PVM, tai bauda galėjo būti paskaičiuota nuo 22 002 Eur, t. y. sumos, kurią pareiškėjui atsirado prievolė pirmą kartą per visą mokestinį patikrinimo laikotarpį sumokėti į biudžetą 2019 m. rugsėjo 26 d.

25.       Pareiškėjas pažymi, kad nepagrįsta teismo išvada, jog delspinigių suma apskaičiuota atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo kortelėje esančias permokas delspinigių skaičiavimo datai, nes neaišku, kokiais faktiniais duomenis ir kokiais įrodymais teismas vadovavosi padarydamas šias išvadas, kurios prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Apskaičiuojant mokėtinus delspinigius būtina nustatyti dieną, kada PVM mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą. Pagal aptartos lentelės Nr. 3 3 stulpelį PVM mokestis atsirado tik 2019 metų rugpjūčio mėnesį, o prievolė jį sumokėti atsirado tik 2019 m. rugsėjo 25 d., delspinigiai turėjo būti pradėti skaičiuoti tik nuo 2019 m. rugsėjo 26 d. (Komisija tai pripažino) ir nuo 22 002 Eur PVM mokėtinos sumos. Atsakovas nepagrįstai delspinigius pradėjo skaičiuoti nuo 2019 m. gegužės 27 d., nors tuo metu nebuvo prievolės sumokėti PVM į biudžetą, nes pareiškėjas turėjo 63 Eur grąžintino PVM ir permoka buvo iki pat 2019 m. rugsėjo mėnesio pabaigos. Todėl mokesčių administratorius už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2019 m. rugsėjo 26 d. nepagrįstai priskaičiavo pareiškėjui 1 014,90 Eur delspinigių (DOK-5569). Pareiškėjas akcentuoja, jog delspinigius apskaičiuoti yra mokesčių administratoriaus pareiga, kurią teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui ir pažymi, jog jeigu teismui buvo kokios nors neaiškios byloje aplinkybės, jis galėjo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o ne formaliai atmesti skundą.

26.       Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad neįrodė MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo pagrindo bei šiuo aspektu pakartoja teismui teikto skundo argumentus, akcentuodamas, jog pareiškėjas iš dalies neteisingai deklaravo grąžintiną PVM ne piktnaudžiaudamas savo teisėmis, bet dėl klaidingo mokesčių įstatymų interpretavimo, bandė klaidą taisyti, tačiau atsakovas atmetė patikslintą deklaraciją, o žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta.

27.       Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

28.       VMI pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus ir papildomai nurodo, kad nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas atmetė patikslintą deklaraciją, nes mokestinio patikrinimo metu minėta pareiškėjo pateikta patikslinta PVM deklaracija elektroninio deklaravimo sistemoje nepriimta, nes prievolės įvertintos patikrinimo metu. MAĮ 80 straipsnio 1 dalis suteikia mokesčių mokėtojui teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. VMI viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 patvirtintų Mokesčių deklaracijų pateikimo, priėmimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir veiklos nevykdančių mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų pateikimo taisyklių 18 punktas numato, jog mokesčių mokėtojui pateikus tikrinamo laikotarpio tikrinamo mokesčio patikslintą deklaraciją, kuri nebuvo pateikta iki mokestinio patikrinimo pradžios, apie jos pateikimą informuojamas AVMI ar VMI patikrinimų padalinys. Mokestinį patikrinimą atliekantis padalinys turi įvertinti patikslintoje deklaracijoje pateiktus duomenis ir priimti sprendimą dėl duomenų suvedimo į VMI duomenų bazę. Mokesčių mokėtojo pateiktos patikslintos deklaracijos duomenys, keičiantys mokestines prievoles, vertinami jo mokestinio patikrinimo metu. Remiantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjo pateiktos patikslintos PVM deklaracijos pagrįstai buvo vertintos ir į jas atsižvelgta patikrinimo metu.

29.       Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su 2021 m. sausio 8 d. raginimu sumokėti į valstybės biudžetą 21 758,56 Eur už laikotarpyje nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2019 m. spalio 25 d. pateiktas deklaracijas, o ne 32 264 Eur, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas sutiko su nustatytais pažeidimais (ginčijo tik delspinigius ir baudas), todėl VMI, apskaičiuodama pareiškėjo aktualų PVM nepriemokos dydį, vadovavosi Taisyklių 4, 9.1.2 punktais ir pagrįstai apskaičiavo 32 264 Eur PVM sumą.

30.       Dėl delspinigių skaičiavimo atsakovas laikosi pozicijos, jog delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti pagrįstai, atsižvelgiant į turimas mokesčių permokas ir laikantis delspinigių skaičiavimo trukmės ir terminų, kas matyti iš bylos medžiagoje esančių delspinigių apskaičiavimo lentelių, kurios pagrindžia, kad delspinigiai skaičiuoti nuo tų terminų pagal kurios tam tikra dalis nuo priskaičiuotos PVM sumos turėjo būti sumokėta į biudžetą.

31.       Atsakovas akcentuoja, jog VMI, vadovaudamasi MAĮ 139 ir 140 straipsnių nuostatomis, nustačiusi kelias asmens padėtį lengvinančias ir nenustačiusi asmens padėtį sunkinančių aplinkybių, pareiškėjui skyrė minimalią, t. y. 10 proc. dydžio (3 226 Eur) PVM baudą. Atsakovo vertinimu baudos skyrimas siejamas su nepagrįstai sumažinta mokestine prievole ar padidinta grąžintina PVM suma, tačiau, skiriant baudą, neatsižvelgiama į mokestines permokas. Permokos daro įtaką tik skaičiuojamų delspinigių dydžiui.

32.       Pareiškėjas įstatymų nustatytu terminu nesumokėjo mokesčių ir tokiais veiksmais padarė žalą valstybės biudžetui, todėl, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo atleisti nuo 1 021,93 Eur PVM delspinigių bei skirtos PVM baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu. Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas įstatymų nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus duomenimis priskaičiuota PVM suma nėra įskaityta ar priverstinai išieškota, taip pat pareiškėjas nėra susitaręs dėl mokesčio mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo. Todėl pareiškėjas negali būti atleistas nuo skirtos 3 226 Eur PVM baudos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

33.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2020 m. sausio 9 d. patikrinimo akto Nr. (7.45) FR0680-17, Kauno AVMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. (7.45) FR0682-134 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, VMI 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 69-54 „Dėl UAB „Ravatra“ (kodas 302614612) 2020-03-29 skundo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. S-139 (7-119/2020) pagrįstumo ir teisėtumo.

34.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. sausio 9 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-17 nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė, konstatavęs, kad VMI ir Komisija išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamų administracinių sprendimų dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti PVM, baudos ir delspinigių.

35.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad byloje netinkamai suskaičiuotas prievolės dydis, neatsižvelgta į žalos biudžetui dydį, nepagrįstai paskirta bauda skaičiuota nuo nepriemokos dydžio, o ne nuo skirtumo tarp nepriemokos ir permokos, neteisingai apskaičiuoti delspinigiai.

36.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

37.       Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas, be kita ko, skunde prašė panaikinti Patikrinimo aktą, surašytą atlikus jo mokestinį patikrinimą. Tačiau, vadovaujantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atlikus mokestinį patikrinimą surašomas patikrinimo aktas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-504/2010; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-543-575/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019 22–25 p., 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-284-442/2022 ir kt.). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti skundo dalį dėl šio patikrinimo akto panaikinimo (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), o priėmęs – šią administracinės bylos dalį nutraukti (ABTĮ 103 str. 1 p.). Todėl apeliacine tvarka tikrinamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis, kuria nutraukta bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Patikrinimo aktą, surašytą atlikus jo mokestinį patikrinimą, yra teisėta ir pagrįsta. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-284-442/2022 (nutarties 29–31 p.) ir 2023 m. kovo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1377-556/2023 (nutarties 29 p.) pateiktų išaiškinimų šiuo aspektu.

38.       Nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui teisingai išspręsti aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas PVMĮ, MAĮ ir šiuos įstatymus įgyvendinančiuose kituose teisės aktuose.

39.       Jeigu nustatoma, kad PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma), ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda (PVMĮ 123 str. 2 d.). Jeigu nustatoma, kad apmokestinamasis asmuo arba bet koks kitas asmuo, nesantis PVM mokėtoju, tačiau šio Įstatymo nustatyta tvarka privalėjęs mokėti į biudžetą PVM, jo nesumokėjo, apskaičiuojama mokėtina į biudžetą PVM suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos PVM sumos dydžio bauda (PVMĮ 3 d.). Šio straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodytais atvejais skirdamas baudą, konkretų jos dydį mokesčių administratorius nustato vadovaudamasis MAĮ nustatytomis baudų skyrimo taisyklėmis (PVMĮ 4 d.).

41.       MAĮ 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu <...> (MAĮ 87 str. 5 d.). Jei mokesčių mokėtojas pageidauja, kad mokesčio permoka būtų įskaityta mokesčiams, kurių mokėjimo terminas nepasibaigęs, taip pat finansų ministro nustatyta tvarka mokesčiams muitinėje įskaityti, jis dėl to pateikia atitinkamą prašymą (MAĮ 87 str. 10 d.). Prašymo grąžinti arba įskaityti mokesčio permoką pateikimo tvarką bei formas nustato centrinis mokesčių administratorius. Centrinis mokesčių administratorius turi teisę nustatyti prie prašymo pridėtinų dokumentų sąrašą, taip pat atvejus, kada mokesčio permoka grąžinama mokesčių mokėtojui be atskiro prašymo (MAĮ 87 str. 11 d.).

45.       MAĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleidimo nuo pagal MAĮ 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas (MAĮ 141 straipsnio 2 dalis). Nuo baudų mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Atleidimo nuo baudų tvarką, kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 141 straipsnio 3 dalis). 

46.       Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl atleidimo nuo paskirtos baudos, nenustatė, kad egzistuoja teisės aktuose įtvirtinti pagrindai ir pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad, taikant atleidimo nuo baudos pagrindą, nes nepadaryta žala valstybės biudžetui, svarbu nustatyti, ar žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta laikotarpiu, kuriuo turėjo būti sumokėtas mokestis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-956-662/2017, 2014 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-971/2014). Nustačius, kad mokesčio mokėtojo turima permoka ir mokėtinas PVM sutampa arba permoka yra didesnė, galima konstatuoti, jog žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-956-662/2017). Tačiau nagrinėjamoje byloje nesant duomenų apie tai, kad yra tenkinamos MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo spręsti dėl pareiškėjo atleidimo nuo šios baudos ar delspinigių. Atkreiptinas dėmesys, kad tai neužkerta kelio pareiškėjui, įvykdžius MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu atleisti nuo šių sumų (jų dalies) mokėjimo (MAĮ 100 str., 141 str. 3 d.). Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-925-968/2022).

47.       Asmenims, pažeidusiems PVMĮ nuostatas, delspinigiai skaičiuojami MAĮ tvarka (PVMĮ 123 str. 1 d.). MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). MAĮ 97 straipsnio 2 dalis nustato, kad MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per šio Įstatymo 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. 2004 m. gruodžio 20 d. VMI viršininko įsakymu Nr.VA-193 patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punkte nurodyta, kad mokesčių, mokamų nustatytu įmokos kodu, atskiros mokėjimo prievolės dengiamos šių Taisyklių nustatyta tvarka ir eiliškumu. Taisyklių 9.1.2 punkte nurodyta, kad įskaitymas pradedamas nuo anksčiausiai pagal mokėjimo prievolės sumokėjimo datą susidariusių prievolių.

49.       Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

50.       Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pareiškėjas nuo pat ginčo pradžios ginčijo apskaičiuotą delspinigių dydį (teikė argumentus dėl dydžio, skaičiavimo pradžios ir trukmės, įrodymų ir kt.), tačiau atsakovo pateikti dokumentai neįrodo, kada ir kodėl skaičiuoti nurodyto dydžio delspinigiai. Kadangi atsakovas, būdamas įpareigotas pateikti savo pozicijos pagrindimą, įrodymų nepateikė, byla jau trečią kartą nagrinėjama Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme, todėl turi būti užtikrintas ir proceso racionalumo bei operatyvumo principas, Kauno AVMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimo dalis dėl apskaičiuotų delspinigių naikinama. Atitinkamai naikinamos VMI 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo ir Komisijos 2020 m. liepos 31 d. sprendimo dalys dėl pareiškėjui apskaičiuotų mokėtinų delspinigių.

51.       Kiti proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės svarbos šios bylos nagrinėjimo baigčiai, niekaip nekeičia teisėjų kolegijos išvados dėl byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

52.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 3 punktas), pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir Kauno AVMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. (7.45) FR0682-134 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalis, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 69-54 „Dėl UAB „Ravatra“ (kodas 302614612) 2020-03-29 skundo“ dalis ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. S-139 (7-119/2020) dalis dėl pareiškėjui patvirtintų mokėtinų delspinigių panaikinama. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista ir likusi pareiškėjo apeliacinio skundo dalis atmetama.

53.       Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimas iš dalies priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

54.       Pareiškėjas nurodė, kad patyrė 2005 Eur (800 Eur, nurodyti 2021 m. kovo 15 d. prašyme, 605 Eur, nurodyti 2021 m. lapkričio 11 d. prašyme, 300 Eur, nurodyti 2023 m. vasario 28 d. prašyme, 300 Eur, nurodyti 2023 m. rugsėjo 12 d. prašyme) bylinėjimosi išlaidų. Byloje yra pateikti minėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai.

55.       Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (teisės akto redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

56.       Pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose įtvirtintos maksimalios priteistinos sumos, todėl dalis jų, proporcinga pareiškėjo patenkintų reikalavimų daliai (patenkintas vienas iš keturių pareiškėjo reikalavimų), gali būti priteista pareiškėjui iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, 501,25 Eur bylinėjimosi išlaidų suma atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus ir nėra pagrindo ją mažinti. Iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteistina 501,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ravatra“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ravatra“ skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. (7.45) FR0682-134 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 69-54 „Dėl UAB „Ravatra“ (kodas 302614612) 2020-03-29 skundo“ dalį ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. S-139 (7-119/2020) dalį dėl pareiškėjui patvirtintų mokėtinų delspinigių sumų.

Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ravatra“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Ravatra“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 501,25 Eur (penkis šimtus vieną eurą ir 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Rytis Krasauskas

                                        Beata Martišienė

                                        Rasa Ragulskytė-Markovienė