Administracinė byla Nr. eI-3402-279/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00187-2019-2
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 25 d.
Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,
sekretoriaujant Ingridai Petuškinienei,
vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui G. S., jo atstovui advokatui Ričardui Lilui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo).
Teismas
nustatė :
Pareiškėjas G. S. (toliau – ir G. S., ir pareiškėjas) patikslintu skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 4 148 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose, Kybartų sektoriuje, atlyginti už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki skundo padavimo dienos.
Pareiškėjas G. S. skunde nurodė, teismo posėdyje paaiškino, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, Kybartų sektoriuje gyvenamojo ploto norma tiek bendrabučio tipo, tiek kamerų tipo patalpose buvo nuolat pažeidinėjama. Didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Patalpose nebuvo ventiliacijos, trūko oro. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. sveikatos ir emocinės būklės sutrikimus.
Pareiškėjo atstovas advokatas Ričardas Lilas prašė tenkinti skundą, iš esmės analogiškais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde. Prašė priteisti neturtinę žalą tokią dydžio , kuri atitiktų protingumo ir teisingumo kriterijus.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN) atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui atliekant bausmę ginčo laikotarpiu jam tekdavo nuo 3,02 kv. m bendrabučio tipo patalpose bei nuo 4,82 kv. m kamerų tipo patalpose. Kamerų tipo patalpose ir nuteistųjų bendrabutyje buvo įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat buvo galima vėdinti per langus. Pareiškėjas skunde nenurodė, kaip pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, nepagrindė subjektyvių neigiamų pasekmių, priežastinio ryšio. Prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas
konstatuoja:
vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. 1R-253 1.1 punktu bei šiuo įsakymu patvirtintų Kybartų pataisos namų reorganizavimo sąlygų aprašo 9 punktu, Kybartų pataisos namai nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuojami jungimo būdu, juos prijungiant prie Marijampolės pataisos namų, kuriems pereina visos Kybartų pataisos namų teisės ir pareigos. Po reorganizacijos veikianti biudžetinė įstaiga – Marijampolės pataisos namai (Kybartų pataisos namų reorganizavimo sąlygų aprašo 8 punktas).
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki skundo padavimo dienos, skundas paduotas 2019 m. sausio 28 d. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki skundo padavimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2019 m. sausio 28 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. sausio 28 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. sausio 28 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2019 m. sausio 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas, atliekant bausmę kameroje Nr. 10, neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 111.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, Taisyklių 111.2 punktas – 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2016 m. balandžio 20 d. bausmę atliko kameroje Nr. 125, kurios plotas 10,57 kv. m, joje būdavo 1 arba 2 asmenys, vienam asmeniui tekdavo nuo 5,28 kv. m iki 10,57 kv. m ploto; nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. balandžio 11 d. buvo paskirtas į 2 būrį, 206 kambarį, kurio plotas 36,00 kv. m, jame būdavo nuo 3 iki 7 asmenų, vienam asmeniui tekdavo nuo 5,14 kv. m iki 12 kv. m ploto; nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. atliko nuobaudą kameroje Nr. 3, kurios plotas 14,46 kv. m, joje būdavo 2 arba 3 asmenys, vienam asmeniui tekdavo nuo 4,82 kv. m iki 7,23 kv. m ploto; nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 11 d. buvo paskirtas į 2 būrį, 206 kambarį, kurio plotas 36,00 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tekdavo 3,27 kv. m ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2017 m. rugsėjo 12 d. buvo paskirtas į 104 kambarį, kurio plotas 16,49 kv. m, jame buvo 3 asmenys, vienam asmeniui teko 5,49 kv. m ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d. buvo paskirtas į 102 kambarį, kurio plotas 17,23 kv. m, jame būdavo nuo 3 iki 5 asmenų, vienam asmeniui tekdavo nuo 3,44 kv. m iki 5,74 kv. m ploto; nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. spalio 3 d. buvo paskirtas į 220 kambarį, kurio plotas 36,24 kv. m, jame būdavo nuo 6 iki 12 asmenų, vienam asmeniui tekdavo nuo 3,02 kv. m iki 6,04 kv. m ploto; nuo 2018 m. spalio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. buvo paskirtas į 206 kambarį, kurio plotas 36 kv. m, jame būdavo nuo 5 iki 11 asmenų, vienam asmeniui tekdavo nuo 3,27 kv. m iki 7,2 kv. m ploto; nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d. atliko bausmę kameroje Nr. 7, kurios plotas 7,75 kv. m, joje buvo vienas; nuo 2018 m. gruodžio 18 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d. buvo paskirtas į 206 kambarį, kurio plotas 36 kv. m, jame būdavo 10 arba 11 asmenų, vienam asmeniui tekdavo nuo 3,27 kv. m iki 3,6 kv. m ploto; nuo 2018 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 24 d. buvo paskirtas į 104 kambarį, kurio plotas 16,49 kv. m, jame buvo 3 asmenys, vienam asmeniui teko 5,49 kv. m ploto; nuo 2018 m. gruodžio 24 d. iki 2019 m. sausio 25 d. atliko nuobaudą kameroje Nr. 6, kurios plotas 10,66 kv. m, joje būdavo 1 arba 2 asmenys, vienam asmeniui tekdavo nuo 5,33 kv. m iki 10,66 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. (iš viso 2 paras trūko 0,08 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose).
Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Pareiškėjas skunde teigia, jog kamerose buvo netinkama ventiliacija, trūko oro.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog kamerų tipo patalpose ir nuteistųjų bendrabutyje buvo įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat patalpas buvo galima vėdinti per langus, kas atitinka Higienos normų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis teismas neturi pagrindo. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl oro trūkumo. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas 2 paras (trūko 0,08 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose), byloje nėra duomenų, kad Kybartų PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti, ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (2 paras neužtikrinta minimali ploto norma), pažeidimo trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 4 148 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT (žr. pvz., 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2441-438/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018), gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (neužtikrinta minimali ploto norma), nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas 2019-11-20 gavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažymą „ Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodoma, kad yra gautas 2019-11-18 advokato Ričardo Lilo prašymas apskaičiuoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, teikiant valstybės garantuojam antrinę teisinę pagalbą G. S. pagal 2019-01-04 sprendimą Nr. 2.1-( NTP-2)-18-T-6147-174. Pažymoje nurodoma, kad advokato užmokestis sudaro 321,10 Eur, pašto išlaidos 2,78 Eur, advokato kelionės išlaidos 46,56 Eur, iš viso valstybės naudai priteistina suma sudaro 370,44 Eur.
Kadangi nagrinėjamoje byloje atsakove yra Lietuvos valstybė, kuri ir turėjo išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą G. S., todėl šios išlaidos negali būti priteisiamos .
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo G. S. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo G. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo) laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2019 m. sausio 28 d. ( dvi paras ) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.
Teisėja Nijolė Čekanauskienė