Civilinė byla Nr.3K-3-382/2008 Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. liepos 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Vinco Versecko ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. N. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. N. ieškinį atsakovams E. B., A. M., trečiajam asmeniui Alytaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei B. Z. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir atsakovės A. M. priešieškinį ieškovui J. N., tretiesiems asmenims E. B., Alytaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei B. Z. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad jis ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtė atsakovė A. M. pagal 2004 m. liepos 22 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį nusipirko 204 kv. m valstybinės žemės sklypo dalį, kiekvienas po 102 kv. m. Atsakovas E. B. pagal 2004 m. liepos 22 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį nusipirko 306 kv. m to paties žemės sklypo dalį, kurią, nugriovęs savo griūvančią gyvenamojo namo dalį ir išsikėlęs gyventi kitur, 2004 m liepos 27 d. sutartimi pardavė atsakovei A. M. be ieškovo žinios ir sutikimo. Ieškovo teigimu, abu atsakovai žinojo apie ieškovo žodinį susitarimą su atsakove A. M. pirkti atsakovo E. B. ketinamą parduoti 306 kv. m žemės sklypo dalį per pusę, t. y. po 153 kv. m, tačiau šio susitarimo nesilaikė ir slapta nuo ieškovo sudarė nurodytą sandorį. Teigdamas, kad toks sandoris prieštarauja gerai moralei, todėl laikytinas niekiniu, ieškovas prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2004 m. liepos 27 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų E. B. ir A. M., bei taikyti dvišalę restituciją.
Atsakovė A. M. priešieškiniu prašė atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės 612 kv. m žemės sklypo ir pastato – gyvenamojo namo bei kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), jai ir ieškovui J. N. priklausančias dalis tokiu būdu: atsakovei pripažinti nuosavybės teises į ieškovo J. N. 102/612 dalis žemės sklypo ir 1/6 dalį pastato – gyvenamojo namo bei 1/6 dalį kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių ir įpareigoti atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti ieškovui 15 074,66 Lt kompensaciją už jo turėtą dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Atsakovė nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso 510/612 dalys žemės sklypo ir 2/6 dalys pastato – gyvenamojo namo bei 2/6 dalys kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovui J. N. priklauso 102/612 dalys nurodyto žemės sklypo ir 1/6 dalis gyvenamojo namo bei 1/6 dalis kiemo statinių. Buvęs gyvenamojo namo bendraturtis atsakovas E. B., 2004 m. liepos 27 d. sutartimi parduodamas jai 306 kv. m žemės sklypo dalį, jam priklausančias 3/6 dalis namo jau buvo nugriovęs, todėl atsakovei pardavė tik jam priklausančią žemės sklypo dalį be pastatų. Kitai buvusiai gyvenamojo namo bendraturtei O. R. priklausiusią 1/6 dalį namo ir 1/6 dalį kiemo statinių 2005 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartimi atsakovei padovanojo šį turtą po O. R. mirties paveldėjusi jos duktė V. B. 2005 m. balandžio 21 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė įsigijo O. R. priklausią 102 kv. m žemės sklypo dalį. Atsakovės teigimu, nurodytas nekilnojamasis turtas nėra atidalytas, todėl ji ir ieškovas nuolat konfliktuoja dėl šio nekilnojamojo turto valdymo, naudojimosi ir disponavimo. Kadangi su ieškovu dėl turto atidalijimo nepavyksta susitarti, tai ji yra priversta kreiptis dėl turto atidalijimo teismine tvarka. Atsižvelgdama į ieškovo konfliktišką būdą bei nurodydama, kad nėra galimybės padalyti natūra gyvenamąjį namą pagal jai ir ieškovui tenkančias dalis be neproporcingos žalos jo paskirčiai, atsakovė prašė priteisti visą ginčo turtą jai, kartu įpareigojant ją išmokėti ieškovui kompensaciją pinigais. Atsakovės manymu, toks atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas geriausiai atitinka abiejų bendraturčių interesus, nes tik taip bus išspręsta dėl naudojimosi gyvenamuoju namu. Be to, toks atidalijimo būdas nepažeis ieškovo teisių ir teisėtų interesų, nes ieškovas gaus jam priklausančio nekilnojamojo turto vertę pinigais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Nustatęs, kad atsakovas E. B. savo sklypo dalį pardavė kitai bendraturtei – atsakovei A. M., teismas sprendė, jog ginčijamam žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti neturėjo būti taikomos CK 4.79 straipsnio nuostatos. Pažymėdamas, kad pareikštu ieškinio reikalavimu faktiškai siekiama ne apginti pažeistas bendraturčio teises (perkelti pirkėjo teises), o grąžinti turtą pardavusį kitą bendraturtį į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, teismas konstatavo, kad pareikštas ieškinio reikalavimas neapgina ieškovo interesų ir nesukuria ieškovui teisinių pasekmių, o tik suvaržo kito bendraturčio – atsakovo E. B. – teises, nes, pripažinus negaliojančiu pirkimo-pardavimo sandorį ir grąžinus sandorio šalis į pirminę padėtį, atsakovas E. B. turėtų iš naujo spręsti jam priklausančio turto realizavimo klausimą. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė ieškinį kaip nepagrįstą. Spręsdamas dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai ir ieškovui priklausančias ginčo turto dalis, teismas laikė, kad atsakovės siūlomas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas geriausiai atitinka šalių interesus bei nepažeidžia ieškovo teisių ir teisėtų interesų, nes nėra galimybės padalyti natūra ginčo gyvenamąjį namą pagal kiekvienam bendraturčiui tenkančias dalis be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Tenkindamas priešieškinį, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, palyginus su atsakovės dalimi, yra gerokai mažesnė, be to, nei ieškovas, nei jo atstovas nepateikė alternatyvių turto, esančio bendrojoje dalinėje nuosavybėje, atidalijimo būdų, neginčijo siūlomos kompensacijos dydžio, taip pat į tai, kad šalys negyvena adresu: (duomenys neskelbtini).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 2 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovo teiginį, kad ginčo gyvenamajame name jam nuosavybės teise priklauso pirmame namo aukšte esantis 37,87 kv. m ploto butas Nr. 1, kuris yra visiškai atskiras, t. y. izoliuotas nuo atsakovės A. M. gyvenamųjų patalpų – buto Nr. 2, teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu, nes ieškovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, nors šis teismas papildomai siūlė ieškovui tai padaryti, nepateikė įrodymų, kad jam priklauso nurodytas butas. 2005 m. gruodžio 14 d. Pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre duomenų pagrindu nustačiusi, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendras plotas yra 95,59 kv. m, o ieškovui J. N. priklauso 1/6 dalis šio namo, t. y. 15,93 kv. m, bet ne 37,87 kv. m, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, pagal kurį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, laikė, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog jam priklauso 37,87 kv. m ploto butas. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jam ginčo name priklauso 37,87 kv. m ploto butas, ieškovo pateiktus duomenis apie šio buto vertę teisėjų kolegija vertino kaip negalinčius būti tinkamais įrodymais, susijusiais su šioje byloje nagrinėjamu klausimu, todėl jų nevertino ir jais nesivadovavo. Atmesdama kaip nepagrįstus ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepareikalavo iš atsakovės įrodymų, patvirtinančių, jog nėra galimybės padalyti ginčo turtą natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai, teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovė A. M., kuriai CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteikiama teisė reikalauti atidalyti jos turto dalį, pateikė savo siūlomą atidalijimo variantą, tuo tarpu ieškovas, nesutikdamas su atsakovės siūlomu atidalijimo būdu, turėjo teisę ir galimybę pasiūlyti kitą ar kitus ginčo turto padalijimo variantus. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovas to nepadarė, nors jam buvo siūloma tai padaryti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija laikė, jog negalima pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai nepareikalavo iš atsakovės kokias nors aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nes civilinėje byloje kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus į kitos šalies reikalavimu (CPK 178 straipsnis). Ieškovui nepateikus įrodymų, jog yra kitoks jam ir atsakovei priklausančių gyvenamojo namo bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), dalių atidalijimo būdas, teisėjų kolegija nurodė, kad neturi pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė nepagrįstą ar neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad yra pagrindas tenkinti atsakovės reikalavimą, nes ieškovui priklauso labai nedidelė gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalis, piniginės kompensacijos dydžio jis neginčijo, alternatyvių turto atidalijimo variantų nepateikė. Nustačiusi, kad ieškovas savo ieškinyje, mokėjimo kvite, prašyme teismui, pareiškimuose ir apeliaciniame skunde nurodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), tokia jo gyvenamoji vieta nurodyta ir byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose, o iš pažymos matyti, kad ieškovas savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), deklaravo tik nuo 2007 m. gegužės 4 d., t. y. tik po to, kai pirmosios instancijos teismas 2007 m. kovo 30 d. priėmė šioje byloje sprendimą, teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą ieškovo apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog jis negyvena ginčo name.
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas J. N. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutarties dalį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas atsakovės A. M. priešieškinis, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą ir atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 4.75, 4.80 straipsniai), pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei procesinių teismo sprendimų išdėstymą nustatančias procesinės teisės normas (CPK 12, 185, 270, 331 straipsniai), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų nurodytų materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, ir taip atėmė iš jo (kasatoriaus) nuosavybę, ginamą Konstitucijos 23 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 protokolo 1 straipsnio ir CK 4.93 straipsnio nuostatų:
1. Bylą nagrinėję teismai, neištirdami bei neįvertindami į bylą pateiktų įrodymų ir taip pažeisdami CPK 12 straipsnio, 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, nenustatė bendraturčių nuosavybės teisės dalių prašomame padalyti ginčo turte. Tai lėmė netinkamą CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalių taikymą. Kasatoriaus teigimu, teismai neįvertino faktinių bylos aplinkybių ir neištyrė jas patvirtinančių įrodymų dėl bendraturčių nuosavybės teisės dalių ginčo turte pasikeitimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovui priklauso 1/6 dalis ginčo pastato, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes, be atsakovei priklausančių 2/6 dalių gyvenamojo namo, likusios 3/6 dalys namo buvo nugriautos. Byloje esančio VĮ Registrų centro Kauno filialo 2007 m. liepos 17 d. pastato dalių apskaičiavimo projekto duomenimis, 2003 m. birželio 16 d. ieškovui priklausė 42/100 (39,85 kv. m), o atsakovei – 58/100 (55,74 kv. m) gyvenamojo namo dalys. Bylą nagrinėję teismai, neatsižvelgę į nurodytas aplinkybes, neįvertinę jas patvirtinančių įrodymų ir neišdėstę dėl jų jokių argumentų, taip pat pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 1-4 punktų, 331 straipsnio 4 dalies 1-4 punktų reikalavimus.
2. Bylą nagrinėję teismai, argumentuodami dėl atsakovės pasirinkto atidalijimo būdo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartyje civilinėje byloje V. J. v. S. B., bylos Nr. 3K-3-780/2003, taip pat 2005 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje B. M. M. v. L. M., bylos Nr. 3K-3-485/2005, suformuotos 4.80 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos, pagal kurią kompensacija už turėtą dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima tik išimtiniais atvejais, t. y. kai, išnaudojus visas galimybes pasidalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias nuosavybės dalis kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, paaiškėja, jog toks atidalijimas negalimas. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamos bylos atveju buvo galimybė padalyti ginčo turtą natūra (name yra du atskiri butai), o teismų išdėstyti argumentai, kad natūra padalyti negalima, nes ieškovo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje gerokai mažesnė už atsakovės dalį, neatitiko faktinės situacijos. Tai, kad ieškovas, nesutikdamas su priešieškiniu, nepateikė atsiliepimo į jį ir nenurodė jokių savo nesutikimo argumentų bei nepasiūlė alternatyvaus atidalijimo būdo, taip pat negali būti vertinama kaip išimtinis atvejis, kuriam esant nebuvo įmanomas kitoks, nei siūlė atsakovė, sprendimas dėl ginčo turto padalijimo. Be to, teismai, pažeisdami CPK 185 straipsnį, visiškai neįvertino priešieškinyje nurodytos ieškovui priteistinos kompensacijos dydžio pagrįstumo. Iš byloje esančio atliktų vandentiekio ir kanalizacijos įrengimo darbų bei preliminaraus ieškovui priklausančios gyvenamojo namo dalies vertinimo matyti, kad ši namo dalis vertinta daugiau kaip dvigubai didesne kaina, negu teismo priteista kompensacija.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. M. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad ginčo pastatas yra 95,59 kv. m ploto, todėl akivaizdu, kad nei ieškovo, nei atsakovės dalys nuosavybėje negalėjo padidėti. Ieškovui negali priklausyti 37,87 kv. m ploto butas, nes jo dalis bendrojoje nuosavybėje sudaro tik 1/6 dalys, t. y. 15,93 kv. m, ir negali padidėti nugriovus dalį pastato. Dėl to VĮ Registrų centro Kauno filialo 2007 m. liepos 17 d. pastato dalių apskaičiavimo projekto duomenys neatitinka tikrovės. Teismai, atsižvelgdami į tai, kad ieškovo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje gerokai mažesnė, ginčo turto negalima padalyti be neproporcingos žalos jo paskirčiai, taip pat į tai, kad ieškovas nepateikė alternatyvaus atidalijimo varianto ir neginčijo jam siūlomos kompensacijos dydžio, ir į tai, kad šalys negyvena adresu: (duomenys neskelbtini), pagrįstai tenkino priešieškinį, visą ginčo turtą priteisdamas atsakovei, o ieškovui – kompensaciją už jo turto dalį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, todėl pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai netyrė ir neįvertino į bylą pateiktų įrodymų, pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nes nenustatė jo dalies prašomame padalyti ginčo turte. Tai lėmė ir netinkamą CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalių taikymą.
Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą. Tai reiškia, kad teisėjas, tiesiogiai dalyvavęs tiriant įrodymus ir išklausęs šalių bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų baigiamosiose kalbose išsakytų įrodymų vertinimų bei argumentų, vadovaudamasis turimomis žiniomis, savo sąžine, įstatymų ir etikos taisyklių reikalavimais, padaro nešališkas išvadas. Teismo atliktas galutinis įrodymų įvertinimas glausta forma turi būti išdėstomas teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalies 1-3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 1-3 punktai). Svarbu yra tai, kad teismas įrodymus vertina tik remdamasis bylos medžiaga.
Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiais, kad teismai neįvertino reikšmingų bylai aplinkybių ir neištyrė jas patvirtinančių įrodymų dėl bendraturčių nuosavybės dalių ginčo name pasikeitimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 1/6 dalis gyvenamojo namo, kurio plotas 95,59 kv. m, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Ieškovas ieškinyje (b. l. 2, 3, 63, 64), atsakovė priešieškinyje (b. l. 68) nurodė, kad buvęs gyvenamojo namo bendraturtis E. B. jam priklausančią 1/2 dalį gyvenamojo namo jau anksčiau buvo nugriovęs, todėl jai pardavė tik jam priklausančią 1/2 dalį žemės sklypo. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina 1/2 dalies žemės sklypo pirkimo iš E. B. sutartis (b. l. 9, 10), gyvenamojo namo pamatų planas (b. l. 45, 46), dovanojimo sutartis (b. l. 156) ir mainų sutartis (b. l. 154). Tačiau bylą nagrinėję teismai šių įrodymų netyrė ir jų neįvertino (CPK 183, 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1-3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 1-3 punktai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytų procesinės teisės normų pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl sprendimo ir nutarties dalys, kuriomis išspręstas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas, naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis), taip sudarant procesinę galimybę pasidalyti daiktą natūra.
Sprendimo ir nutarties dalys, kuriomis atmestas ieškovo reikalavimas dėl 306 kv. m žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, paliktinos galioti, nes ši sprendimo dalis nebuvo apskųsta ir peržiūrėta apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnio 1 punktas).
Nenustačius ieškovui nuosavybės teise priklausančios gyvenamojo namo dalies, nėra teisinių prielaidų teisingai išspręsti atsakovės pareikštą priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija nesvarsto antrojo kasacinio skundo argumento dėl netinkamo CK 4.80 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja CK 4.80 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką ta linkme, jog kompensacija už turėtą dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima tik išimtiniais atvejais, t. y. kai, išnaudojus visas galimybes pasidalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, paaiškėja, kad toks atidalijimas negalimas. Priešingu atveju tai reikštų bendraturčio konstitucinės teisės pažeidimą (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.80 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas visus įrodymus turėtų įvertinti pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles bei paskirstyti įrodinėjimo pareigą pagal CPK 178 straipsnio nuostatas. Sprendžiant dėl ieškovui priklausančios gyvenamojo namo dalies dydžio, svarstytina dėl pasiūlymo šalims pateikti VĮ Registrų centro Kauno filialo nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą (inventorinę bylą), kurioje galėtų būti duomenų apie ginčo namo plotą, patalpas ir jų buvusius savininkus (bendraturčius), taip pat Kauno apskrities viršininko administracijos turimą medžiagą dėl ginčo žemės sklypo dalių pardavimo, iš kurios galbūt būtų galima daryti atitinkamą išvadą apie ieškovui, taip pat E. B. nuosavybės teise priklausiusią gyvenamojo namo dalį, kuri yra nugriauta (CPK 179 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutarties dalį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas atsakovės A. M. priešieškinis, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kitas sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Vincas Verseckas
Pranas Žeimys