Administracinė byla Nr. I-409-406/2013
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00860-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 12 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,
sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovei Gintarei Sodonienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas nurodė, kad jam neteisėtai buvo apribota laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius stipriai viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2,3 kv.m. Mano, jog kiekvienam nuteistajam turi priklausyti po 5 kv.m. gyvenamojo ploto. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 3 pisuarais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos patalpų plotas tik apie 10 kv.m. ir todėl jos nėra pritaikytos patenkinti poreikiams (išskalbti ir išdžiovinti) dideliam nuteistųjų skaičiui. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų reikalavimų. Šiose kamerose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, nors jose nuobaudas atliekantys nuteistieji valgo. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra suteikiama drabužių ir patalynės skalbimo paslaugų, be to, pataisos namai neturi Higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas. Kadangi pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, yra užteršta, taip pat patalpose nėra evakuacinio išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos graužikams ir buities parazitams veistis. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m., o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti nemažesnis kaip 3,6 kv.m.. Lietuvos higienos normos HN76:2010 “Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. numato, jog turi būti sudaroma nuteistajam saugi sveikatai aplinka, 17 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės aktų nustatyta tvarka, 27 p. numato, jog maitinimo įmonėje ir trumpalaikių pasimatymų būriuose turi būti įrengta šalto ir šilto vandens sistema, 46 p. nustato privalomą higienos paso turėjimą, 60 p. numato, jog neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Konstitucijos 21 str. įtvirtinta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. skelbia, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 p., 18.4 p. numato, jog šalies įstatymuose turėtų būti nustatyti minimalūs laikymo sąlygų reikalavimai bei numatyti mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta, kad šie reikalavimai nebus pažeidžiami dėl laisvės atėmimo vietų perpildymo. Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje T. prieš Kroatiją bylos Nr. 20877/04 2007 11 12 nurodė, kad vienam asmeniui kaip tinkama gyvenamojo ploto pataisos namuose turi tekti 4 kv.m. Nurodė, jog bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 2-oje valdyboje atlieka nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepritaikytomis nuteistiesiems atlikinėti bausmę bei žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų, pažemintas jo orumas ir garbė. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t.y. sutriko ir pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Prašo iš atsakovo priteisti 20000 Lt neturtinės žalos.
Atsakovo atstovė su pareiškėjo skundu nesutinka. Nurodė, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkėje numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pagal Aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 ,,Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką“ gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Dėl to nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuri reglamentuo gyvenamųjų patalpų valymą kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 3 d. reikalavimus nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką. Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami darbuotojų kiekvieną dieną. Dėl to pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto minimali riba (3,1 kv.m.) pažeista nebuvo. Pažymėjo, jog į baudos izoliatoriaus kameras patalpinamų nuteistųjų skaičius niekada neviršija kameroje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Be to, ir Europos žmogaus teisių teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ir orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, buvo pažeisti, taip pat neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, nepateikė tiesioginių įrodymų dėl pablogėjusios sveikatos būklės. Prašo skundą atmesti.
Skundas atmestinas.
Bylos ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, atsiradusios bausmės atlikimo metu, atlyginimo.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą, prašydamas atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus (Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Higienos normą HN 76:2010 ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat neužtikrinant higieninių ir sanitarinių sąlygų.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų valstybės valdžios institucijų bei jų pareigūnų, tarnautojų ar kitokių šių institucijų darbuotojų veiksmų ar neveikimo, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Tai reiškia, kad žala atlygintina neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).
Vienu iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė jo laikymą gyvenamosiose patalpose (taip pat ir kameroje), kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja teisės aktai.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse reglamentuotos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 111.1 p. nustato minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Byloje nėra ginčo, kad Pravieniškių pataisos namų teritorija yra paskirstyta į penkis izoliuotus lokalinius sektorius, o kiekviename iš jų yra įrengti bendrabučio tipo gyvenamieji pastatai. Pataisos įstaigos 1 – ame lokaliniame sektoriuje yra vienas pastatas, kuriame apgyvendinti 1 – ojo, 2–ojo, 3 – ojo ir 4 – ojo būrio nuteistieji, 2 – ame lokaliniame sektoriuje – 5-ojo, 6 –ojo, 7 ir 8 – ojo būrio nuteistieji, 3-iame lokaliniame sektoriuje – 9-ojo, 10-ojo, 11-ojo ir 12-ojo būrio nuteistieji, 4- ame lokaliniame sektoriuje – 13-ojo, 14-ojo, 15-ojo ir 16-ojo būrio nuteistieji (b .l. 13). Byloje taip pat nustatyta (šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas), jog jis Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais buvo paskirtas gyventi į šiuos būrius/brigadas: laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. - į 3 būrio 3 brigadą, nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. - į 2 būrio 2 brigadą (b.l. 94).
Objektyvių duomenų, kiek Pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu metu, buvo kitų nuteistųjų nepateikė nei pats pareiškėjas, nei atsakovas, nes tokie duomenys nėra kaupiami (b.l. 107), todėl sprendžiant dėl pareiškėjo kalinimo patalpose, kuriose vienam asmeniui tariamai teko mažesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose, vertintinas miegamųjų vietų skaičius konkrečioje gyvenamojoje patalpoje.
Atsakovas atsiliepime į skundą teismui nurodė, kad nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje ir jis gali laisvai judėti būrio bendrojo naudojimo patalpose (koridoriuje, virtuvėlėje, prausykloje, tualete), todėl vienam nuteistajam tenkantis plotas, atsakovo nuomone, turėtų būti skaičiuojamas būrio bendrą gyvenamąjį plotą dalijant iš tame būryje esančių miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo atžvilgiu minimali tenkančio vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose asmeniui 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Teismas pabrėžia, kad toks atsakovo nurodytas skaičiavimo būdas nėra objektyvus, nes nepagrįstai remiamasi STR1.14.01:199 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, taip pat atsakovas nepagrįstai plečiamai traktuoja gyvenamųjų patalpų sąvoką, kuri turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 16 d. (pareiškėjo atvykimo į įstaigą atlikti bausmės) iki 2012 m. rugpjūčio 28 d. (kreipimosi į teismą) minimalią gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą reglamentavo aukščiau minėtos Taisyklės. Todėl dėl aukščiau aptarto teisinio reguliavimo teismas nesiremia atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktais neteisingais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, paskaičiavimo.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (b.l. 91-92, 106, 108-109), patvirtina, kad Pataisos įstaigos I-ojo lokalinio sektoriaus 3 - ojo būrio 3 brigados miegamasis (gyvenamasis) plotas yra 51,41 kv.m., o miegamųjų vietų skaičius yra 20. Taigi, vienam asmeniui šioje patalpoje tenkantis gyvenamasis plotas yra 2,57 kv.m. Tuo tarpu Pataisos įstaigos I – ojo lokalinio sektoriaus 2 - ojo būrio 2 brigados miegamasis plotas yra 66,07 kv.m., o miegamųjų vietų skaičius yra 22 (b.l. 91, 106, 108). Taigi, vienam nuteistajam šioje patalpoje tenkantis gyvenamasis plotas yra 3,00 kv.m.
Tokiu būdu pareiškėjas nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpoje, kurios plotas 0,53 kv.m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, o nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki kreipimosi į teismą dienos pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę patalpoje, kurios plotas 0,10 kv.m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma.
Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo gyvenamosiose patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja teisės aktai, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę, buvo patalpintas į baudos izoliatorių, o būtent: 2011 m. liepos 1 d. - 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 15, kurios plotas 6,8 kv.m. ir kurioje įrengtos 2 miegamosios vietos (b.l. 137), todėl vienai miegamajai vietai tenkantis plotas yra 3,4 kv.m. (6,8:2=3,4). Kadangi minėtų Taisyklių 111.2 p. pareiškėjui garantavo minimalų 3,6 kv.m. kameros plotą, teismui pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 15 parų praleido patalpoje, kurioje jam 0,2 kv.m. mažiau negu teisės aktais garantuota minimali riba.
Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. ir 111.2 punktų reikalavimų dėl minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui nevisiškas užtikrinimas iš dalies CK 6.271 straipsnio prasme yra formalus pagrindas pripažinti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog anksčiau paminėtais laikotarpiais buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę teisės aktuose nustatyto ploto gyvenamosiose patalpose.
CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju teismui konstatavus vieną iš žalos atlyginimo sąlygų, nustatinėtina ir tokios apimties veiksmais padarytas žalos faktas, tiesioginė įtaka pareiškėjo teisėms, laisvėms ir interesams.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teisminę praktiką ne vieną kartą yra pažymėjęs, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Vien abstraktus pareiškėjo teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas, netgi nepriklausomai nuo masto, jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą objektyviai įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).
Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Vyriausias administracinis teismas (2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007, 2009 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-526/2009), tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas (2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006) imperatyviai nurodo, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Kaip jau buvo paminėta, nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjo atliekama laisvės atėmimo bausmė patalpoje, kurios plotas tik 0,53 kv.m. mažesnis už teisės aktuose nustatytąją, o nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki kreipimosi į teismą dienos atliekama laisvės atėmimo bausmė patalpoje, kurios plotas tik 0,10 kv.m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, taip pat ir tai, jog tik 0,2 kv.m. mažesnis patalpos plotas pakankamai trumpą laiką pareiškėjui esant baudos izoliatoriuje, realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Pabrėžtina, kad į baudos izoliatorių pareiškėjas buvo patalpintas dėl drausminės nuobaudos paskyrimo – t.y. didžiąja dalimi tik jo paties neteisėti veiksmai (rėžimo reikalavimų pažeidimas) buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje dėl trumpalaikio įkalinimo sąlygų pablogėjimo (CK 6.282 str. 1 d.).
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) yra konstatuota, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Pareiškėjas taip pat nurodė deklaratyvius teiginius, jog skalbyklos ir džiovyklos, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, per mažai sanitarinių mazgų, dušų, dėl ko, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, maudytis, skalbti, džiovinti drabužius, baudos izoliatoriuose nesuteikiamos asmeninių drabužių ir patalynės skalbimo bei džiovinimo paslaugos ir pan. Taip sudarytos sąlygos plisti pelėsiui, veistis graužikams ir tarakonams. Be to, gyvenamieji pastatai neatitinka priešgaisrinių reikalavimų, netinkamai įrengtas pastatų vėdinimas, nėra evakuacinio išėjimo, pataisos namai neturi higienos, statinio techninio ir techninio energetinio pasų, nėra šilto ir šalto vandens sistemos trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nėra nustatytas vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos ir džiovyklos patalpų minimalus plotas, taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Nuteistųjų patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina Pataisos įstaiga, skalbiama 2012 m. kovo 20 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 76-25 pagrindu (b.l. 69-71). Patalynė ir rankšluosčiai nuteistiesiems suteikiami pagal Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-127 patvirtintą Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašo nuostatas (b.l. 73-74). Vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, kiekvienam nuteistajam išduodamas skalbiamasis muilas, tualetinis popierius. Gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintą tvarką (b.l. 66-67). Iš Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenų matyti, jog reguliariai yra vykdoma dezinfekcija įvairiose Pataisos įstaigos patalpose ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose (b.l. 30-64). Sistemingam patalpų stovio, dezinfekcijos atlikimui tikrinti Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais yra sudaromos komisijos (b.l. 65), su specializuota įmone pasirašyta sutartis dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b.l. 26-28), taip pat sudaryta higienos ir valymo priemonių pirkimo sutartis (b.l. 21-23).
Teismui nepateikti jokie rašytiniai duomenys, patvirtinantys, jog aukščiau nurodytų tvarkų bei sutarčių šalys nesilaiko, naudoja sutarčių pagrindu gautas valymo ar higienos priemones ne pagal paskirtį ar jų iš vis nenaudoja patalpų valymui ir dezinfekcijai, jog neskalbiama ar nekeičiama patalynė ir pan. Pabrėžtina, jog visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. Pataisos įstaigai yra išdavęs leidimą – higienos pasą Nr. 9-0128(13) (b.l. 79-80). Darytina išvada, kad Pataisos įstaiga suteikia nuteistiesiems visas būtinas buitinės ir asmens higienos palaikymo priemones, užtikrina švarą bei higieną gyvenamosiose bei kitos paskirties patalpose. Be kita ko, akcentuotina ir tai, kad tiek Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 3 d., tiek Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5. p., 73.6. p. 73.8. p., 255 p., tiek Higienos normos HN 76:2010 58 p. įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara.
Paneigtini deklaratyvūs pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte, Žmonių evakavimo planai iš Pataisos įstaigos 2- osios valdybos būrių patalpų, patvirtinti Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-18 ir pateikti kiekvienam būriui (b.l. 90), taip pat teismui pateiktas Statinio techninis pasas (b.l. 116-124).
Byloje surinkti įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Normų reikalavimus, be to, dalis statinių yra dengti šiferio lakštais, pataisos namai neturi Energetinio paso. Atsakovas iš esmės nepaneigė šių pareiškėjo argumentų. Tačiau teismas pabrėžia, kad galiojantys teisės aktai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. K. K. skunde nurodydamas, jo manymu, atsakovo padarytus teisės aktų pažeidimus, t.y. tam tikrų dokumentų (higienos, statinio techninio bei energetinio pasų) nebuvimą, statinio neatitikimą priešgaisriniams reikalavimams, evakuacinio išėjimo nebuvimą, šilto ir šalto vandens sistemos trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose bei šilto vandens sistemos baudos izoliatorių patalpose nebuvimą, per mažas skalbyklos ir džiovyklos patalpas, sanitarinių mazgų, dušų, pagalbinių patalpų netinkamą skaičių, tik deklaratyviai nurodė, kad taip atsakovas pažeidė jo teises, tačiau jis neįvardijo jokių konkrečių aplinkybių, kaip visa tai įtakojo bei kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad atsakovas jam nepagrįstai atsisakė suteikti informaciją dėl tikslių jo bausmės atlikimo datų, gyvenamųjų vietų, kur pareiškėjas buvo registruotas, nuteistųjų skaičiaus, miegamųjų skaičiaus brigadose, dėl techninio, higienos pasų turėjimo ir t.t.. Įvertinęs atsakovo rašto (b.l. 8) argumentus bei byloje esančių įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad minėtu raštu pareiškėjui į jo paklausimą buvo atsakyta iš esmės išsamiai bei tinkamai. Teismui nėra pagrindo nuspręsti, kad atsakovas vilkino atlikti veiksmus arba nepagrįstai atsisakė juos atlikti (suteikti informaciją) ir to pasekoje pareiškėjui galėjo atsirasti neturtinė žala. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgia į tai, kad patalpų schemos (taip pat ir su sanitarinių mazgų išdėstymu), evakuacijos planai ir t.t. yra viešai iškabintos, su paskyrimu į konkretų būrį pareiškėjas buvo supažindintas Komisijos posėdžių metu (pareiškėjas taip pat turėjo realią galimybę suvokti kokiame būryje ir kokioje brigadoje jis gyvena), dalis informacijos (dėl konkretaus nuteistųjų skaičiaus atskirose patalpose) nėra fiksuojama ir saugoma, nes to imperatyviai nereikalauja teisės aktų nuostatos. Be to, atsakovas pareiškėjui išsamiai nurodė teisės aktų, kurie reglamentuoja laisvės atėmimo vietos patalpų įrengimą bei eksploatavimą, nuostatas, kurios pareiškėjui objektyviai turi būti žinomos. Dėl dokumentų apie statinių eksploatavimą (Energetinis, Higienos pasai, projektinė dokumentacija ir t.t.) pateikimo teismas akcentuoja, kad pareiškėjui jie pagrįstai nebuvo pateikti ir iš esmės pritaria atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytiems argumentams (ABTĮ 57 str.).
Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Administracinių teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad pareiškėjas pats pasirenka, kokiais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Be to, įrodinėjimo naštą įrodymų instituto kontekste sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytą žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas (pvz., 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-180/2007; 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011 ir kt). Taigi, nagrinėjamu atveju taip pat būtent pareiškėjui kilo pareiga įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir pagrindžiant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintinų viešojo administravimo subjekto veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) ne tik apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą), bet ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336-12 ir kt.). Be kita ko, neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Pareiškėjas skunde teismui įrašė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė objektyviais duomenimis ir įrodymais. Pareiškėjo skundo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą.
Vis tik, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas subjektines teises ir iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo įrodymus, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b.l. 21-94, 116-138). Kaip jau buvo pažymėta, pats pareiškėjas tik abstrakčiai bei deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jokių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino (tiesioginio) priežastinio ryšio neatskleidė bei neindividualizavo. Minėta, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti realų neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Remdamasis aukščiau išdėstyta teisiškai reikšmingų aplinkybių viseto analize bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundų argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, kaip jau ir buvo minėta, grindžiami nekonkrečiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina objektyvūs įrodymai, todėl tokie argumentai nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, mastą, galima pripažinti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti tam tikrų trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų ar nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau tokio pobūdžio neigiami aspektai savo mastu nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti realios neturtinės žalos atsiradimo faktą bei galimybę ją atlyginti pinigine išraiška. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Tokio tipo įstaigoje nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkėje nustatytu laiku gali vaikščioti tiek bendro naudojimo patalpose, tiek ir lauke (Bausmių vykdymo kodekso 117 str.), taigi jų teisė judėti nuo kėlimosi iki gulimosi laiko įkalinimo įstaigos teritorijoje nėra ribojama. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, taip siekiant sudaryti kuo panašesnes sąlygas į tas, kurias gali turėti laisvėje gyvenantys asmenys. Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nuo jo patalpinimo 2010 m. gruodžio 16 d. į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją nepateikė nei vieno skundo dėl tariamų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nesudarant normalių kalinimo sąlygų, jis patyrė sveikatos sutrikimų. K. K. nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines arba psichines savybes galėjo sąlygoti didesnis nei įprasta, išskirtinai neigiamas, jo manymu, antisanitarinių kalinimo sąlygų poveikis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų kryptingai ir sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, jį sumenkinti ar nežmoniškai su juo elgtis.
Vis tik nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 4 (14), 2008, t. p. administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo užtikrinta aptariama jo teisė būti laikomam tokiomis sąlygomis, kurios atitinka minimalius reikalavimus, todėl, atsižvelgus į LVAT formuojamą praktiką darytina išvada, kad jis patyrė neigiamus išgyvenimus ir jam buvo padaryta neturtinė žala. Tačiau už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus teismui tenka pareiga nustatyti teisingą kompensaciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Teismas nagrinėjamos bylos kontekste taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-444-619-08 (ABTĮ 13 str., 20 str., Administracinė jurisprudencija Nr. 14) pateiktą išaiškinimą, nustatantį, kad pagal EŽTT praktikos analizę kalinamųjų laikymas tokiomis sąlygomis, kai jiems suteikiamas itin mažas gyvenamasis plotas (šioje administracinėje byloje esminiai minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimai nustatyti nebuvo), pats savaime gali suponuoti klausimą dėl Europos žmogaus ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 str. pažeidimo (EŽTT 2002-07-15 sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). Kita vertus, EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime (byla V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98), nustatęs, kad Pravieniškių PN pareiškėjui teko atitinkamai apie 2,57 kv.m. ir 3,00 kv.m. gyvenamojo ploto, tačiau patys miegamieji buvo 51,41 m2 ir 66,07 m² ploto ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjas turėjo realią galimybę judėti po visą lokalinį sektorių, kiemą ir ši teisė nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, konstatavo, kad santykinai mažą gyvenamąjį plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. EŽTT šioje byloje padarė išvadą, kad bendros įkalinimo sąlygos Konvencijos 3 str. nepažeistos. Sprendžiant klausimą dėl Konvencijos 3 str. pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje taip pat atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę bei fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, į tai ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Tokios kategorijos bylose EŽTT taip pat yra pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 str. veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo aplinkybių viseto: elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei, amžiaus bei sveikatos būklės. Vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” Konvencijos 3 str. prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (Teismų įstatymo 33 str., EŽTT 2007-12-06 sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 25664/05), 2005-11-08 sprendimas byloje A. prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01), 2007-07-12 sprendimas byloje T. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 20877/04), 2006-03-09 sprendimas C. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 73786/01) ir kt.). Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveiktos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti, nepalankiai paveikti pareiškėją ir t.t.) šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nenustatyta (ABTĮ 57 str.). Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės bei kiti apribojimai, atitinkamos laikymo sąlygos (jas lyginant su įprastomis gyvenimo sąlygomis) ir visi su tuo susiję neigiami išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, patyrimai, emocijos, patiriamos bausmės atliko vietoje, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A520-2275/2012) teismų praktikoje pripažįstama tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Minėta, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, taigi ir teismas kiekvienu atveju, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas įstatymuose bei teismų praktikoje įtvirtintus reikšmingais pripažintus kriterijus, turi nuspręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija ir kokio dydžio.
Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2791-12).
Teismas, vadovaudamasis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais, remdamasis aukščiau nurodyta teismų praktika, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas aplinkybes, Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, taip pat tai, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog nustatyti kalinimo bei higienos reikalavimų neatitikimai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė taip, jog joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto, o pareiškėjas nepateikė priešingą išvadą patvirtinančių įrodymų, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju padaryto pažeidimo konstatavimas vertintinas kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinės žalos atlyginimas pinigine išraiška pareiškėjui atskirai nepriteistinas.
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo K. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjas Gintaras Čekanauskas