Civilinė byla Nr. e3K-3-196-421-2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24329-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2.; 2.6.37.; 3.2.4.11

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Č. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Č. ieškinį atsakovui V. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, sandorio pakeitimo, bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir padalijimo, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir notarė B. G..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių jungtinę veiklą, ieškinio senaties termino pradžios momentą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo. 

2.       Ieškovė prašė teismo: pripažinti apsimestinėmis ir negaliojančiomis dovanojimo sutartis dėl dalies žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kitų inžinerinių statinių; modifikuoti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pakeičiant šios sutarties šalį – tariamą pirkėją į tikrąjį pirkėją; netaikyti restitucijos, bet turtą – dalį žemės sklypo, gyvenamąjį namą ir kitus inžinerinius statinius – pripažinti ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe; priteisti ieškovei 1/2 dalį žemės sklypo, 1/2 dalį gyvenamojo namo ir 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių.

3.       Ieškovė nurodė, kad su atsakovu nuo 1992 m. gyveno faktinėje santuokoje, 1997 m. jiems gimė sūnus. Gyvendami kartu su atsakovu pasistatė ir įsirengė gyvenamąjį namą su priklausiniais, jo statyboms ir įrengimui ieškovė skyrė didžiąją dalį savo atlyginimo ir asmenine nuosavybe priklausančių lėšų. Ji pasitikėjo atsakovu ir tikėjo, kad pabaigus namo statybas šis nekilnojamasis turtas bus įregistruotas jų abiejų vardu. Šalys visus bendrus gyvenimo metus gyveno ir savo bei sūnaus poreikius tenkino iš bendrų lėšų. Laikui bėgant šalių santykiai ėmė prastėti, nuo 2015 m. ieškovė išsikėlė į kitą gyvenamąją vietą. Tais pačiais metais atsitiktinai sužinojo, kad pagal 1999 m. rugsėjo 2 d. dovanojimo sutartį atsakovo brolis padovanojo savo tėvui žemės sklypą ir jame esančius pastatus: karkasinį apmūrytą vieno aukšto gyvenamąjį namą su kitais statiniais ir plytų mūro dviejų aukštų gyvenamąjį namą. Atsakovo tėvas 1999 m. rugsėjo 9 d. visą jam pagal sutartį padovanotą turtą padovanojo atsakovui. Kadangi tikrasis gyvenamojo namo statytojas buvo ne atsakovo brolis, o ji ir atsakovas, dovanojimo sutartys yra negaliojančios, prieštarauja bendriesiems teisėms principams, imperatyviosioms teisės normoms, pažeidžia jos, kaip tikrosios namo statytojos, teises ir interesus. Dovanojimo sutartys yra apsimestiniai sandoriai dėl netinkamo subjekto. Jungtinės veiklos pagrindu iš bendrų jos ir atsakovo lėšų sukurtas daiktas nepagrįstai buvo įregistruotas pirma atsakovo brolio, vėliau – tėvo vardu, o tik po to padovanotas atsakovui. Ginčo sutartys turėtų būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis, o gyvenamasis namas su priklausiniais – ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe.

4.       Kauno apylinkės teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino, kad gyvenamasis namas su priklausiniais yra ieškovės ir atsakovo bendroji dalinė nuosavybė po 1/2 dalį; priteisė ieškovei iš atsakovo 1/2 dalies gyvenamojo namo ir priklausinių bendrą vertę atitinkančią kompensaciją – 32 335 Eur.

5.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Kauno apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, 2019 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7.       Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti dovanojimo sandorius apsimestiniais, pirmosios instancijos teismas nepripažino įrodytais ieškovės teiginių, kad ginčo turtas buvo įgytas ieškovės ir atsakovo lėšomis, tačiau dėl atsakovo apgaulės buvo padovanotas tik atsakovui. Teismas konstatavo, kad ieškovė nesiekė ginčo turto įgyti savo vardu. Kadangi ieškovė dalyvavo visuose atsakovo ir jo brolio sudaromuose sandoriuose, jai buvo žinoma, kad turtą įgijo ne atsakovas, o jo brolis. Teismas nepripažino, kad dovanojimo sandoriai buvo sudaryti siekiant pridengti kitą sandorį ar kad sandorių šalys neturėjo pagrindo ar motyvų sandorius sudaryti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, jog ginčo sandoriai sudaryti šalims neišreiškiant tikrosios valios, nėra pagrįstos leistinais įrodymais, todėl juos atmetė.

8.       Atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimui dovanojimo sutartis pripažinti negaliojančiomis, teismas nurodė, kad ieškovė apie ginčo sandorius žinojo dar 1999 m. rugsėjo 2 d. ir 1999 m. rugsėjo 9 d., todėl padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimams dėl dovanojimo sandorių nuginčijimo yra suėjęs senaties terminas, o tai yra savarankiškas pagrindas šią ieškinio dalį atmesti.

9.       Teismas pripažino nepagrįstu ieškovės reikalavimą modifikuoti Kauno apskrities valdytojo administracijos Kauno miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos bei atsakovo brolio 1996 m. gegužės 30 d. sudarytą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį dėl žemės sklypo pardavimo, pakeičiant šios sutarties šalį – tariamą pirkėją R. K. – į tikrąjį pirkėją V. K.. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad žemės sklypas buvo įsigytas už bendras ieškovės ir atsakovo lėšas, todėl tikrasis žemės įgijėjas yra atsakovas.

10.       Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo nustatyti jungtinę veiklą ir padalyti turtą, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė bendro gyvenimo su atsakovu nuo 1992 m. fakto ir tai yra pagrindas nepripažinti buvus ieškovės ir atsakovo susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. 

11.       Išanalizavęs ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius pirktas statybines medžiagas, teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad ieškovė lygiomis dalimis prisidėjo prie ginčo namo statybos, priešingai, teismas sprendė, kad ginčo namo statytojas išimtinai buvo atsakovo brolis.

12.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė teisminio bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kokią dalį lėšų skyrė gyvenamojo namo statybai. Ieškovė savo reikalavimą grindė tik tuo, jog ji buvo finansiškai pajėgi prisidėti prie namo statybos.

13.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės 1994 m. kovo 15 d. surašytas paskolos raštelis, kuriame nurodyta, kad ji skolinasi namo statybai 5000 JAV dolerių iš I. S., nepasirašytas paskolos davėjos, todėl neįrodo ieškovės teiginių. Ieškovės pateiktos 2009 m. lapkričio 2 d. paskolos sutarties, pagal kurią R. M. neatlygintinai paskolino ieškovei 77 000 Lt iki 2020 m. lapkričio 1 d. (21 metų terminui), teismas nepripažino pakankamu lėšų skolinimo fakto įrodymu, nes paskolos sutartis sudaryta artimų šeimos narių (ieškovės ir jos motinos), o ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos motina turėjo sutartyje nurodytą sumą. Be to, ieškovė gautos paskolos nėra nurodžiusi turto ir pajamų deklaracijose, 2012 metais kandidatuodama į Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus. Teismas sprendė, kad ieškovė savo darbu ar nežymiomis lėšomis galėjo prisidėti prie atsakovo būsto įrengimo, aplinkos tvarkymo, tačiau rašytinių įrodymų ar kitų pagrįstų faktų, kurie patvirtintų, jog ginčo namas buvo pastatytas iš bendrų ieškovės ir atsakovo lėšų, ieškovė nepateikė, todėl teismas atmetė ieškovės reikalavimą ginčo turtą pripažinti bendrąja daline šalių nuosavybe ir jį padalyti lygiomis dalimis.

14.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 12 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

15.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųsto sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendė, kad byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimus, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad ieškovė, nesutikdama su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Teisėjų kolegija vertino, kad ieškovė siekia, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Ieškovei neįrodžius, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisėjų kolegija, pabrėžusi apeliacinio proceso paskirtį (nėra skirtas ginčams ar naujiems reikalavimams dar kartą nagrinėti, o jo paskirtis – ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir (ar) fakto klaidas), nenustatė pagrindo dar kartą tirti ir vertinti visų ieškovės išvardytų dokumentų įrodomosios reikšmės.

16.       Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti pagrįstą išvadą, jog šalys veikė bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgydamos ginčo turtą – gyvenamąjį namą ir kitus statinius. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas ginčo žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius asmeninės nuosavybės teise įgijo dovanojimo sutarties pagrindu, ir sprendė, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovės pateiktų įrodymų nepakanka, jog būtų pripažintas ieškovės ir atsakovo susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, faktas.

17.       Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nors Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartyje konstatuotas šalių bendro gyvenimo nuo 1992 m. faktas, tačiau šia nutartimi byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, o panaikinus Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą ir bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, visos aplinkybės ir įrodymai turėjo būti tiriami ir vertinami iš naujo. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad tiek bylą nagrinėjant teisme pirmą kartą, tiek antrą kartą nagrinėjant iš naujo, atsakovas neteigė, kad nuo 1992 m. su ieškove gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį, priešingai – nurodė, kad tik nuo 2003 m. ieškovė apsigyveno pas atsakovą ir šalys vedė bendrą ūkį.

18.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovės pateikti įrodymai – nuotraukos, kuriose užfiksuotas šalių sūnaus gimtadienio ir kitos šventės, 2016 m. vasario 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, daiktai, užfiksuoti ginčo name, rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys ieškovei 1997 m. dovanotus 40 000 JAV dolerių, pirktas statybines medžiagas (6426 vienetus silikatinių plytų – 1996 m.) 1997–1999, 2001 m., vertintini atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą ir nepatvirtina bendro šalių gyvenimo fakto nuo 1992 metų. Ieškovės nurodytas garso įrašas, kuriame užfiksuotas atsakovo pripažinimas, kad ginčo namą pasistatė atsakovas, nepatvirtina nei šalių bendro gyvenimo nuo 1992 m. iki 2003 m., nei šalių susitarimo dėl ginčo namo statybos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, jog ginčo gyvenamasis namas pastatytas 1997 m. ir atiduotas vertinti atsakovo brolio R. K.. Ieškovės pateikti pirktų 6426 silikatinių plytų, 60 kg kibiojo tinko kvitai nepatvirtina aplinkybės, kad šios medžiagos panaudotos ginčo namui statyti, todėl nepaneigia atsakovo argumentų, kad jos galėjo būti panaudotos ieškovės butui, kurį ji privatizavo 1993 m., remontuoti. Kolegija pabrėžė, kad ieškovė nedetalizavo savo teiginių apie ginčo namo statybai panaudotus tėvo dovanotus 1997 m. 40 000 JAV dolerių, nenurodė, kada ir kaip konkrečiai juos panaudojo, nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių rašytinių įrodymų.

19.       Kolegija pabrėžė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas pateikė įvairių paskolos raštelių dėl pinigų pasiskolinimo, perskolinimo ginčo laikotarpiu, kurie surašyti fizinių asmenų, atitinka 1964 m. Civilinio kodekso 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto rašytinės formos reikalavimus, nėra nuginčyti, todėl nepripažino pagrįstais ieškovės argumentų, kad atsakovo pateikti paskolos rašteliai yra fiktyvūs, todėl nepaneigia aplinkybės, jog ginčo gyvenamasis namas galėjo būti pastatytas atsakovo brolio asmeninėmis (skolintomis) lėšomis.

20.       Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovės skundo argumentais, kad jos reikalavimas dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis atmestas nepagrįstai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodyti argumentai ir įrodymai, kurie, ieškovės manymu, patvirtina ginčijamų dovanojimo sutarčių apsimestinumo faktą (turtą įgijo ir sukūrė ne atsakovo brolis, bet atsakovas kartu su ieškove; siekiant paslėpti nuo ieškovės ir pasisavinti bendrai užgyventą turtą, sutartys sudarytos per trumpą laiko tarpą, o teismo sprendime išdėstytos aplinkybės dėl ieškovės dalyvavimo ir jos ranka surašytų paskolos raštelių, apie atsakovo pasiskolintų pinigų iš kitų fizinių asmenų perskolinimą savo broliui neatitinka tikrovės), yra nepakankami jos reikalavimams dovanojimo sutartis pripažinti apsimestinėmis tenkinti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybę, jog sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į teismų praktikoje apsimestiniam sandoriui nustatyti suformuluotus reikalavimus ir byloje pateiktus įrodymus vertino būtent šių reikalavimų aspektu.

21.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo namų valdos ir juose buvusių statinių savininku 1978–1993 m. buvo atsakovo tėvas, jis 1993 m. vasario 17 d. dovanojimo sutartimi statinius padovanojo sūnui R. K.; toje valdoje 1993 m. užsakovo (statytojo) R. K. (atsakovo brolio) vardu buvo suprojektuotas dviejų vietų garažas su ūkio pastatu, pirtimi, dujine katiline griaunant senus pastatus; žemės sklypas įgytas 1996 m. gegužės 31 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi, gauti gretimų sklypų savininkų sutikimai dėl pastatyto ūkinio pastato pertvarkymo į gyvenamąjį namą; ginčo žemės sklypas buvo privatizuotas atsakovo brolio vardu ir įregistruotas jo asmeninės nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre; visuose ginčo namo statybos dokumentuose (1997 m. birželio 19 d. leidimas rekonstrukcijai, 1997 m. gegužės 16 d. suderintas projektas, 1998 m. balandžio 20 d. gyvenamasis namas atiduotas naudoti, 1998 m. deklaruotas brangus turtas ir kt.) kaip statytojas ir savininkas yra nurodytas atsakovo brolis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ginčijami dovanojimo sandoriai sudaryti artimų giminaičių, todėl, spręsdama dėl ginčo dovanojimo sandorio apsimestinumo, atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų visetą, kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo, t. y. apgaule paslėpti bendrai užgyventą turtą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovė savo lėšomis galėjo prisidėti prie gyvenamojo namo įrengimo, baldų, interjero detalių įsigijimo, nepatvirtina buvus šalių susitarimą įgyti nekilnojamąjį turtą jungtinės veiklos sutarties pagrindu.

22.       Kolegija nepripažino pagrįstais ieškovės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos reikalavimams dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis ir negaliojančiomis taikė ieškinio senaties terminą. Pasisakydama dėl ieškovės argumentų, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes ji apie ginčijamus dovanojimo sandorius sužinojo tik 2015 m., kai išėjo iš namų po konflikto su atsakovu, teisėjų kolegija vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais dėl ieškinio senaties termino pradžios eigos, nurodė, kad ieškovė turėjo tiek nekilnojamojo turto sandorių sudarymo patirties, tiek ir patirties sprendžiant klausimus dėl pinigų skolinimosi iš fizinių asmenų, todėl, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo pasidomėti ir įsitikinti, kieno vardu įgytas (privatizuotas) ginčo sklypas, statomas gyvenamasis namas. Kolegija pabrėžė, kad ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių aplinkybių, kurios jai trukdė apie šias aplinkybes sužinoti, nenurodė protingai pateisinamos priežasties, kodėl, turėjusi su atsakovu ne vieną konfliktą, tokį ilgą laikotarpį (16 metų) nesidomėjo ir nesiekė išsiaiškinti su atsakovu tarpusavio turtinių klausimų, o į teismą kreipėsi tik 2015 m. Teisėjų kolegija nepripažino svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ieškovės nurodytų aplinkybių, kad ji pasitikėjo atsakovu ir nesidomėjo, kieno vardu registruotas ginčo sklypas, nesidomėjo gyvenamojo namo statybos bei jos įteisinimo procesu, kad apie dovanojimo sutartis sužinojo tik 2015 metais. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ieškinio reikalavimai dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis atmesti praleidus ieškinio senaties terminą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnį, reglamentuojantį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nesivadovavo kasacinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016, 2019 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 pateiktais išaiškinimais dėl įrodymų vertinimo, kadangi dar kartą netyrė ir nevertino ieškovės išvardytų dokumentų įrodomosios reikšmės. Teismo nutartis priimta tik dėl dalies ieškovės teiktų įrodymų, taip paneigiant apeliacijos instituto tikslus, teismui sava nuožiūra nusprendus, kuriuos įrodymus yra pagrindas vertinti, o kurių – ne. Toks apeliacinės instancijos teismo atliktas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas yra formalus, ribotas ir neteisėtas, pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo principus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, CPK 176 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles. Teisinis reglamentavimas nenustato galimybės apeliacinės instancijos teisme nevertinti dalies byloje esančių įrodymų ir paaiškinimų, formaliai nurodant, kad jie buvo vertinti pirmosios instancijos teisme, nepatikrinus, ar šie įrodymai buvo įvertinti teisingai ir ar dėl tokio vertinimo priimtos išvados yra pagrįstos ir teisėtos.

23.2.                      Teismai nepagrįstai galimybę įgyti (sukurti) turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise siejo išimtinai su aiškiai apibrėžtu susitarimu įgyti tam tikrą turtą, nepaisydami to, kad kiti asmenų gyvenimo kartu aspektai sudarė pagrindą pripažinti buvus asmenų nerašytinį susitarimą dėl jungtinės veiklos. Teismai itin siaurai taikė ir aiškino teisės normas, nepripažindami bendrosios jungtinės veiklos požymiais aplinkybių, kurios teismų praktikoje laikomos pakankamomis tokiam faktui įrodyti. Tokiais procesiniais sprendimais teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Teismai savo procesiniais sprendimais suformavo praktiką, pagal kurią bylos duomenų (nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, gimusio vaiko, ūkio tvarkymo kartu, bendro turto kūrimo abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu) nepakako šalių susitarimui patvirtinti, tam reikėjo ne įrodymų visumos, o ypatingų įrodinėjimo priemonių.

23.3.                      Ieškovei priklausančių lėšų (1997 m. kovo 26 d. jos tėvo padovanotų 40 000 JAV dolerių, 1997 m. vasario 20 d. už parduotą automobilį gautų 14 500 JAV dolerių, pagal 2009 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartį gautų 77 000 Lt) naudojimo ginčo turtui teismai nelaikė sudarančiu pakankamą pagrindą pakeisti turto teisinį režimą. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma (nuotraukos, kuriose užfiksuotas šalių sūnaus gimtadienio ir kitos šventės, 2016 m. vasario 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, 2016 m. vasario 29 d. esantys ginčo name užfiksuoti daiktai, rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys ieškovei 1997 m. dovanotus 40 000 JAV dolerių, pirktas statybines medžiagas 1996–1999, 2001 m.) nepatvirtina bendro šalių gyvenimo fakto nuo 1992 m., o aplinkybė, kad ieškovė savo lėšomis galėjo prisidėti prie gyvenamojo namo įrengimo, baldų, interjero detalių įsigijimo, nepatvirtina buvus šalių susitarimą įgyti nekilnojamąjį turtą 1964 m. CK 472 straipsnyje apibrėžtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Net įvertinę pirmiau išvardytas aplinkybes teismai padarė išvadą, kad jų nepakanka, jog būtų nustatytas šalių bendrosios jungtinės veiklos santykių pagrindu sudarytas susitarimas dėl turto įgijimo bendrosios nuosavybės teise, ir kad susitarimas įgyti bendrą turtą turi būti įrodinėjamas atskirai, kaip atskiras juridinis faktas.

23.4.                      Byloje esančių įrodymų, kurių teismai tinkamai neįvertino, visuma patvirtina, kad šalis siejo jungtinės veiklos santykiai: atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą, kur jis neneigia bendro šalių gyvenimo nuo 1992 m.; šalių bendro vaiko gimimas 1997 m.; liudytojų parodymai apie tai, kad šalys gyvena bendrą gyvenimą nuo 1992 m.; nuotraukos, įrodančios šalių nepertraukiamą bendrą gyvenimą iki sūnaus ir vėliau; ieškovės pirktos ginčo namo statybai ir įrengimui statybos ir remonto medžiagos, baldai, namų inventoriaus daiktai; atsakovo įdarbinimas 1999 m. ieškovės vadovaujamoje bendrovėje, tai patvirtina artimus, nuolatinius ir pasitikėjimu grįstus šalių santykius; Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. spalio 2 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą užfiksuoti atsakovo paaiškinimai, kuriais jis pripažino, kad su ieškove kartu gyveno daugiau kaip 20 metų; teismo nustatyta aplinkybė, kad apie visus finansinius susitarimus, tarp jų ir dovanojimo sandorius, ieškovei buvo žinoma nuo pat jų sudarymo momento. Taigi teismai padarė prieštaringą išvadą, kad nepaisant to, jog 1999 m. pradžioje ieškovė aktyviai dalyvavo atsakovo gyvenime, priiminėjo bendrus verslo sprendimus, pirko atitinkamą turtą ir vėliau jį pardavinėjo, jie bendrą ūkį ėmė vesti tik nuo 2003 m.

23.5.                      Teismai pažeidė ieškinio senaties taikymo taisykles ir jas plėtojančią kasacinio teismo praktiką. Teismai netyrė ir nesiaiškino subjektyvaus ieškovės teisės pažeidimo momento, kadangi būtent su juo kasacinis teismas sieja ieškinio senaties termino eigos pradžią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 pateiktais išaiškinimais, darytina išvada, kad, taikant ieškinio senaties terminą, yra itin svarbu tinkamai nustatyti momentą, kada asmuo sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Išvadą, kad apie dovanojimo sandorius ieškovei tapo žinoma daugiau nei prieš dešimt metų, pirmosios instancijos teismas padarė neatsižvelgdamas į ieškovės paaiškinimus, kad ji paskolos raštelių niekuomet nerašė ir nepasirašė, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog šios paskolos sutartys yra rašytos ieškovės. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės žinojimą apie jos teisių pažeidimą siejo išimtinai su teorine galimybe tai sužinoti, tačiau ne su faktinėmis bylos aplinkybėmis ir byloje esančiais įrodymais.

23.6.                      Teismas nepaisė prieš tai bylą nagrinėjusių Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendime ir Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartyje padarytos išvados, kad jungtinės veiklos sutarties faktas yra nustatytas ir laikomas galiojusiu nuo 1992 metų. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, teismai sprendė, kad nėra pagrindo daryti pagrįstą išvadą, jog šalys veikė bendros jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgydamos ginčo turtą. Toks įrodymų vertinimas kelia abejonių, kadangi nesuprantama, kaip bylą dar kartą nagrinėję teismai, nesant naujų įrodymų, padarė priešingas išvadas, nei prieš tai bylą nagrinėję teismai. Nors teismai turi diskreciją, suteikiančią jiems, kaip teisingumą vykdančioms institucijoms, spręsti šalių ginčą pagal vidinį savo įsitikinimą, laikytina, kad tokia teisė negali būti absoliuti.

24.        Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 320 straipsnio nuostatų. Patikrinęs ir įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą ir jame išdėstytus motyvus, atsiliepimą į apeliacinį skundą, byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas nenustatė pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų, todėl bylą nagrinėjo vadovaudamasis teisės normomis. Aplinkybė, kad, įvertinę byloje esančių duomenų visumą, teismai nekonstatavo, jog ieškovės pateikti įrodymai pagrindžia jos įrodinėjamas aplinkybes, negali būti pripažinta netinkamu įrodymų vertinimu ar įrodinėjimo taisyklių pažeidimu.

24.2.                      Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ginčuose dėl jungtinės veiklos nustatymo ir turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Nurodydama faktines aplinkybes, ieškovė nenurodo didelės dalies teismų nustatytų šiam ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių, o dalį jų iškraipo ir nurodo neteisingai. Teismai objektyviai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad ieškovė neįrodė bendro gyvenimo su atsakovu nuo 1992 m. fakto.

24.3.                      Nepagrįstas ieškovės teiginys, kad jis (atsakovas), apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą pirmą kartą, pripažino bendro šalių gyvenimo nuo 1992 m. faktą. Atsakovas niekada nesutiko, kad nuo 1992 m. jie su ieškove vedė bendrą ūkį ir kartu gyveno, tačiau neneigia, kad su ieškove susipažino 1992 m., susitikinėjo, palaikė santykius. Aplinkybė, kad susilaukė bendro vaiko, neįrodo gyvenimo drauge, o liudytojų parodymai patvirtino, kad ieškovė yra pažįstama su atsakovu nuo 1992 m., tačiau nepatvirtino bendro šalių gyvenimo fakto nuo 1992 m. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad aplinkybė, jog jai buvo žinoma apie dovanojimo sandorius nuo jų sudarymo momento ir apie kitus finansinius susitarimus, patvirtina šalių bendro ūkio vedimą ir bendrą gyvenimą.

24.4.                      Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismai pažeidė ieškinio senaties taikymo taisykles ir nukrypo nuo jas plėtojančios kasacinio teismo praktikos. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovei apie visus finansinius susitarimus ir dovanojimo sandorius buvo žinoma nuo pat jų sudarymo momento. Nuo sandorių sudarymo yra praėję daugiau kaip dvidešimt metų, duomenų, kad ieškovei iki 2015 m. (kaip ji pati nurodė) nebuvo žinoma apie sutarčių sudarymą, byloje nėra. Įrodymų, kad apie sandorius sužinojo tik išėjusi iš namų 2015 m., ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė, taip pat nenurodė apeliacinės instancijos teismui jokių svarbių priežasčių, dėl ko praleistas senaties terminas turėtų būti atnaujintas.

24.5.                      Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad teismai nepaisė prieš tai bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose padarytų išvadų. Nors Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartyje konstatuotas šalių bendro gyvenimo nuo 1992 m. faktas, tačiau šia nutartimi klausimas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, o panaikinus Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimą ir bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, visos aplinkybės ir įrodymai buvo tiriami ir vertinami iš naujo. Taip pat tiek ieškovė, tiek ir atsakovas pateikė naujų įrodymų, prašė apklausti tiek ankstesniuose teismo posėdžiuose apklaustus liudytojus, tiek naujus. Pirmojo parengiamojo teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad byla bus nagrinėjama iš naujo ir visos aplinkybės, įrodymai, liudytojų parodymai bus vertinami iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl 1964 m. CK nuostatų, reglamentuojančių jungtinę veiklą, aiškinimo ir taikymo

25.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad šalys kartu gyventi, bendrą ūkį vesti pradėjo 1992 metais ir statėsi gyvenamąjį namą, todėl kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius taikytinos 1964 metų CK normos. Šio kodekso 472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. To paties kodekso 474 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.

26.       Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK 472 straipsnį, reglamentuojantį jungtinės veiklos sutartį, yra nurodęs, kad jungtinė veikla gali būti vykdoma bet kokiam teisėtam tikslui pasiekti. Jungtinės veiklos sutartis paprastai sudaroma tada, kai vienas asmuo nesugeba ar negali pasiekti užsibrėžto tikslo. Abiejų sutarties šalių interesai yra nukreipti bendram tikslui pasiekti, o sutarties dalykas ir yra ta jų jungtinė veikla, kurios rezultatas – sutartimi numatytas tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749-2003).

27.       Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).

28.       Kad būtų pasiektas tikslas, jungtinės veiklos dalyviai įneša įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (CK 474 straipsnis). Įstatymo nuostatos teikia pagrindą daryti išvadą, kad bendras turtas gali būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu. Dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Šios gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2003; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007).

29.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti gali būti nustatomas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015).

30.       Kasacinio teismo praktikoje dėl nesusituokusių asmenų jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo pabrėžiama, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

31.       Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK nuostatas, reglamentuojančias jungtinę veiklą (472–476 straipsniai), yra pažymėjęs, kad kai bendras turtas įgytas vieno asmens vardu, siekiant jį pripažinti bendrąja daline nuosavybe, turi būti įrodyta buvus atitinkamą jungtinės veiklos susitarimą; tokiu atveju nepakanka įrodyti vien faktą, kad įsigyjant turtą buvo panaudotos ir antrojo asmens lėšos, kito asmens lėšų panaudojimas įgyjant turtą gali reikšti atlygintinę ar neatlygintinę finansinę paramą ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009). 

32.       Ieškovės teigimu, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Ieškovės nuomone, galimybę įgyti (sukurti) turtą bendrosios nuosavybės teise teismai nepagrįstai siejo išimtinai su aiškiai apibrėžtu susitarimu įgyti tam tikrą turtą, nepaisydami to, kad kiti asmenų gyvenimo kartu aspektai sudarė pagrindą pripažinti buvus asmenų nerašytinį susitarimą dėl jungtinės veiklos.

33.       Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais. Šios nutarties 29–31 punktuose aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta. Taigi sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų įgyto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, nepakanka nustatyti vien nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo drauge ar ūkio tvarkymo kartu faktą, turi būti nustatytas bendro turto sukūrimas asmeninėmis lėšomis ar bendru jų pačių darbu, be to, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą.

34.       Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė ne tik ginčo laikotarpiu šalių bendro gyvenimo kartu fakto, bet ir šalių susitarimo dėl ginčo objekto įgijimo bendrosios nuosavybės pagrindu. Taigi šios nutarties 29–31 punktuose nurodytų aplinkybių teismai nenustatė, todėl neturėjo pagrindo, vadovaudamiesi ginčo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis ir aptarta kasacinio teismo praktika, pripažinti pagrįsta ieškovės įrodinėjamą aplinkybę dėl ginčo namo įgijimo bendrosios nuosavybės teise kartu su atsakovu. Teismų procesinių sprendimų motyvuojamosios dalies turinys patvirtina, kad teismai vadovavosi aptarta kasacinio teismo praktika, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovės kasacinio skundo argumentais, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004 ir 2008 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008 suformuluotų išaiškinimų dėl nesusituokusių asmenų įgyto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe.

35.       Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus tokį susitarimą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrai, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėja, kad ginčo gyvenamasis namas ir jo priklausiniai buvo įgyti bendrai, ir siekia ginčo turtą pripažinti bendrąja ieškovės ir atsakovo nuosavybe. Ieškovės teikiami įrodymai turėtų būti tokio pobūdžio ir apimties, kurie patvirtintų bendrą šalių siekį namo statybas vykdyti kartu, iš abiejų lėšų ir šį turtą įgyti bendrosios nuosavybes teise. Įrodymai turėtų patvirtinti nuolatinį, intensyvų abiejų šalių įsitraukimą siekiant bendro tikslo. Nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami ieškovės įrodinėjamam faktui nustatyti. 

36.       Toliau šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisakys dėl ieškovės kasacinio skundo argumentų, susijusių su teismų netinkamu įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymu, sprendžiant dėl ieškovės įrodinėjamų bendro gyvenimo kartu ir turto įgijimo bendrai faktų nustatymo.

Dėl CPK 320 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo ribas, ir CPK 176, 178, 185 straipsnių, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

37.       CPK 353 straipsnio, reglamentuojančio kasacinės bylos nagrinėjimo ribas, 1 dalis nustato, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija yra vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis; kasacinis teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, jų nevertina ir nenustato kitokių, negu nustatė teismai, faktinių aplinkybių, tačiau kasacinis teismas teisės taikymo aspektu tikrina, ar teismai, spręsdami ginčą, tinkamai taikė proceso teisės normas. 

38.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis).

39.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013; 2020 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020 55 punktą). Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013).

40.       Ieškovė apeliaciniu skundu kvestionavo teismo išvadą dėl šalių bendro ūkio vedimo momento nustatymo, ginčijo teismo atliktą įrodymų vertinimą, sprendžiant dėl šios aplinkybės įrodytinumo, teigė, kad teismas netyrė šiai aplinkybei itin svarbių įrodymų, nesutiko su teismo sprendimu netenkinti reikalavimo modifikuoti žemės įsigijimo sandorio, įrodinėjo, kad teismas nustatė tikrovės neatitinkančią aplinkybę, jog ieškovė dalyvavo pasirašant paskolos sutartis, nepasisakė dėl senaties termino atnaujinimo pagrindų.

41.       Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys patvirtina, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal ieškovės apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą bei atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas vertino ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, dėl jų pasisakė, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovės kasacinio skundo argumentais dėl CPK 320 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

42.       CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

43.       Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

44.       Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013). 

45.       Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Įstatymuose nenustatyta draudimo, eliminuojančio tam tikrus įrodymus, jų rūšis ar grupes. Tačiau aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex ante (iš anksto) bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014).

46.       Ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino dalies įrodymų, savo nuožiūra nusprendęs, kuriuos įrodymus yra pagrindas vertinti, o kurių – ne; nepatikrino, ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, taip paneigė apeliacijos proceso esmę, be to, kėlė reikalavimą susitarimą įgyti turtą bendrai įrodyti kaip atskirą juridinį faktą ir šio susitarimo sudarymo faktą iš esmės siejo su rašytiniu ar notaro patvirtintu susitarimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovės argumentais, kadangi tokio įrodymų standarto teismai ieškovės įrodinėjamoms aplinkybėms nekėlė.

47.       Ieškovė, teigdama, kad teismas reikalavo jos įrodinėjamą bendro gyvenimo ir namo statybų kartu faktą įrodyti specialiais įrodymais, tvirtina, kad šalių bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo faktas pats savaime turėjo būti pakankamas spręsti dėl ginčo namo bendrosios nuosavybės. Toks tvirtinimas neatitinka šios nutarties 30–31 punktuose aptartos kasacinio teismo praktikos, pagal kurią šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio vedimo faktas, nors ir yra reikšmingas sprendžiant dėl sugyventinių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), savaime nėra pakankamas spręsti buvus šalių susitarimą dėl konkretaus turto objekto (ginčo buto) bendrosios jungtinės nuosavybės. Kita vertus, teismai nagrinėjamu atveju nenustatė ir ieškovės įrodinėjamo bendro gyvenimo kartu nuo 1992 m. fakto. Šalių bendras gyvenimas pripažintas tik nuo 2003 m.

48.       Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pabrėžė, kad atlieka pirmosios instancijos teismo sprendimo kontrolės funkciją, ginčo iš naujo nenagrinėja, dar kartą iš naujo netiria ir neanalizuoja visų ieškovės išvardytų dokumentų. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys patvirtina, kad teismas tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su ieškovės ginčijamomis aplinkybėmis, ir sprendė tokių įrodymų tinkamo vertinimo pirmosios instancijos teisme klausimą.

49.       Kasaciniame skunde ieškovė vardija įrodymus ir aplinkybes, kurių, kaip ji pati teigia, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino ar vertino netinkamai, ir, anot ieškovės, šie įrodymai ar aplinkybės patvirtina jos įrodinėjamas faktines aplinkybes, t. y. ieškovės ir atsakovo gyvenimo kartu faktą nuo 1992 m. ir aplinkybę, kad šalys kartu statė ginčo gyvenamąjį namą, t. y. atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą, kur jis neneigia bendro šalių gyvenimo nuo 1992 m.; šalių bendro vaiko gimimas 1997 m.; liudytojų parodymai apie tai, kad šalys gyveno bendrą gyvenimą nuo 1992 metų; nuotraukos, įrodančios šalių nepertraukiamą bendrą gyvenimą iki sūnaus ir vėliau; ieškovės pirktos ginčo namo statybai ir įrengimui statybinės ir remonto medžiagos, baldai, namų inventoriaus daiktai; atsakovo įdarbinimas 1999 m. ieškovės vadovaujamoje bendrovėje, kas patvirtina artimus, nuolatinius ir pasitikėjimu grįstus šalių santykius; Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. spalio 2 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą užfiksuoti atsakovo paaiškinimai, kuriais jis pripažino, kad su ieškove kartu gyveno daugiau kaip 20 metų; teismo nustatyta aplinkybė, kad apie visus finansinius susitarimus, tarp jų ir dovanojimo sandorius, ieškovei buvo žinoma nuo pat jų sudarymo momento. 

50.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aptarti įrodymai buvo tirti ir įvertinti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme. Aplinkybė, kad šių įrodymų teismas nepripažino pakankamais ir patvirtinančiais ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, nesudaro pagrindo spręsti dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų netinkamo taikymo. Aplinkybė, kad ieškovė su teismų atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, juos interpretuoja kitaip, nei tai darė teismai, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo.

51.       Ieškovė nurodo, kad jos tėvo padovanotų 40 000 JAV dolerių, 1997 m. vasario 20 d. už parduotą automobilį gautų 14 500 JAV dolerių, pagal 2009 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartį gautų 22 300,74 Eur (77 000 Lt) naudojimo ginčo turtui įgyti teismai nelaikė pakankamu pagrindu pakeisti turto teisinį režimą. Tokiu būdu buvo akivaizdžiai pažeistos ieškovės, neprieštaringais įrodymais įrodinėjusios, jog dalis ginčo turto įgyta už jos asmenines lėšas, nuosavybės teisės.

52.       Teismų procesinių sprendimų motyvuojamosios dalys patvirtina, kad teismai tyrė ir vertino ieškovės nurodytas pinigų skolinimosi ir gavimo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė teisminio bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kokią dalį lėšų skyrė gyvenamojo namo statybai, savo reikalavimą grindė tik tuo, jog ji buvo finansiškai pajėgi prisidėti prie namo statybos. Teismas įvertino ieškovės ranka 1994 m. kovo 15 d. surašytą paskolos raštelį, kuriame nurodyta, kad ji skolinasi namo statybai 5000 JAV dolerių iš I. S.. Teismas pažymėjo, kad šis raštelis nepasirašytas paskolos davėjos, todėl neįrodo ieškovės teiginių. Teismas įvertino ieškovės ir jos motinos 2009 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartį, pagal kurią ieškovės motina neatlygintinai paskolino ieškovei 22 300,74 Eur (77 000 Lt) iki 2020 m. lapkričio 1 d., ir sprendė, kad ši sutartis nėra pakankamas lėšų skolinimo fakto įrodymas, nes paskolos sutartis sudaryta artimų šeimos narių (ieškovės ir jos motinos), ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos motina turėjo sutartyje nurodytą sumą, be to, ieškovė gautos paskolos nėra nurodžiusi turto ir pajamų deklaracijose, 2012 metais kandidatuodama į Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad nors ieškovė teigia, jog ginčo namo statybai panaudojo jos tėvo 1997 m. dovanotus 40 000 JAV dolerių, tačiau kada ir kaip konkrečiai juos panaudojo, savo procesiniuose dokumentuose neišdėstė ir rašytinių įrodymų nepateikė.

53.       Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai tinkamai įvertino ieškovės įrodinėjamas aplinkybes dėl pinigų skolinimosi ir pagrįstai nurodė, kad vien pinigų turėjimo faktas neįrodo jų panaudojimo ginčo namo statybai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pinigų turėjimo faktas turi būti įrodinėjamas kartu su kita aplinkybe, t. y. jų panaudojimu ginčo namo statybai.

54.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovės pateiktus įrodymus – nuotraukas, kuriose užfiksuotos šalių sūnaus gimtadienio ir kitos šventės, 2016 m. vasario 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, daiktus, užfiksuotus 2016 m. vasario 29 d. ginčo name, rašytinius įrodymus, pagrindžiančius ieškovei 1997 m. dovanotus 40 000 JAV dolerių, pirktas statybines medžiagas (6426 vienetus silikatinių plytų – 1996 m.) 1997–1999, 2001 m. laikotarpiu, vertina visumos aplinkybių bei įrodymų kontekste, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, ir sprendė, kad jie nepatvirtina bendro šalių gyvenimo fakto nuo 1992 metų. Teismas pabrėžė, kad ieškovės nurodytas garso įrašas, kuriame užfiksuotas atsakovo pripažinimas, jog ginčo namą pasistatė atsakovas, nepatvirtina nei šalių bendro gyvenimo nuo 1992 m. iki 2003 m., nei šalių susitarimo dėl ginčo namo statybos. Taigi apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl įrodymų nepakankamumo pripažinti buvus ieškovės ir atsakovo susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

55.       Ieškovė nurodo, kad teismams nepasirodė reikšmingi jos pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys jos pirktas statybines ir remonto medžiagas, baldus, namų inventoriaus daiktus ginčo namui statyti ir įrengti. Teisėjų kolegija nurodo, kad šiuos įrodymus taip pat įvertino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ir šių įrodymų nepripažino pakankamais, kad būtų nustatytas bendras namo statybos faktas, t. y. ieškovės reikšmingas prisidėjimas prie namo statybų. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad ieškovė savo darbu ar nežymiomis lėšomis galėjo prisidėti prie atsakovo būsto įrengimo, aplinkos tvarkymo, tačiau rašytinių įrodymų ar kitų pagrįstų faktų, kurie patvirtintų, jog ginčo namas buvo pastatytas iš bendrų ieškovės ir atsakovo lėšų, ieškovė nepateikė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad šie ieškovės pateikti įrodymai turėtų būti įvertinti kitaip ir sudarytų pagrindą pripažinti ieškovės įrodinėjamą aplinkybę dėl ginčo namo įgijimo bendrosios nuosavybės teise įrodyta. 

56.       Kitų įrodymų, kurie nebuvo įvertinti teismų procesiniuose sprendimuose ir kurie turėtų esminę reikšmę, sprendžiant dėl teismų padarytos išvados pagrįstumo, ieškovė kasaciniame skunde nenurodė, todėl kasacinio skundo argumentai, kad teismas dalies įrodymų nevertino ir netyrė, o pasirinktai savo nuožiūra vertino įrodymus, laikytini nepagrįstais.

57.       Ieškovė teigia, kad teismų padarytos išvados yra labai prieštaringos ir nenuoseklios, paneigiančios viena kitą, tačiau, nenurodo, kokios konkrečiai teismų išvados prieštarauja viena kitai. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms ir priešingų išvadų dėl ieškovės įrodinėjimo dalyko nepadarė.

58.       Negalima sutikti su ieškovės teiginiais, kad teismai padarė išvadą, jog bendrosios jungtinės veiklos faktą galima įrodyti tik tiesioginiais rašytiniais įrodymais, ypatingomis įrodinėjimo priemonėmis, o nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, gimusio vaiko, ūkio tvarkymo kartu, bendro turto kūrimo abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu nepakako šalių susitarimui patvirtinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dalies ieškovės nurodytų aplinkybių teismai nenustatė – būtent nenustatė ūkio tvarkymo kartu nuo 1992 m. fakto, namo statybų kartu abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės pateiktus įrodymus dėl baldų, virtuvės technikos įsigijimo pirmosios instancijos teismas vertino kaip patvirtinančius ieškovę prisidėjus prie namo vidaus įrengimo. Šios aplinkybės atsakovas neneigia, tačiau ieškovė nėra pareiškusi reikalavimo dėl tokių išlaidų kompensavimo.

59.       Ieškovė, kasaciniame skunde teigdama, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir kėlė per didelį įrodinėjimo standartą jos įrodinėjamoms aplinkybėms, vardija įrodymus, kurie, anot jos, neginčijamai patvirtina ieškovės įrodinėjamas aplinkybes dėl gyvenimo kartu fakto nuo 1992 m. ir ginčo turto įgijimo bendrosios nuosavybės pagrindu, tačiau nurodyti įrodymai teismų buvo ištirti ir įvertinti. Aplinkybė, kad jie nebuvo pripažinti pakankamais ir sudarančiais pagrindą konstatuoti ieškovės įrodinėjamų aplinkybių buvimą, nepagrindžia proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, netinkamo taikymo. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai tyrė ir vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus ir jų visumos pagrindu padarė išvadas, ar tam tikros aplinkybės įrodytos. Teismai nurodė, kodėl remiasi vienu įrodymu ir atmeta kitą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, pakankamumo, patikimumo. Įrodymai teismų buvo įvertinti visų byloje esančių įrodymų kontekste, atsižvelgiant į ieškovės įrodinėjamų aplinkybių ypatumus. 

60.       Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė procesines įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

Dėl CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžią, aiškinimo ir taikymo

61.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tiek pagal 1964 m. CK 86 straipsnį, tiek pagal nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Ieškovės reikalavimui dėl dovanojimo sandorių pripažinimo apsimestiniais teismai taikė CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą.

62.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

63.       Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

64.       Pripažinęs, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

65.       Vienu iš ieškinio reikalavimų ieškovė ginčijo 1999 m. sudarytus dovanojimo sandorius ir prašė juos pripažinti apsimestiniais. Teismai šį reikalavimą atmetė konstatavę, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Ieškovė nurodo, kad teismai netyrė ir nesiaiškino subjektyvaus jos teisės pažeidimo momento, nors būtent su juo kasacinis teismas sieja ieškinio senaties pradžią. Su šiais ieškovės argumentais nėra pagrindo sutikti. Ieškovė nurodė, kad apie ginčijamus dovanojimo sandorius ji sužinojo tik 2015 m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, jo brolis R. K., tretieji asmenys sudarė paskolos sandorius dalyvaujant pačiai ieškovei. Paskolos raštelius, kuriais atsakovas skolino pinigus broliui, ieškovė surašė savo ranka, todėl padarė išvadą, kad apie visus finansinius susitarimus, tarp jų ir dovanojimo sandorius, ieškovei buvo žinoma nuo pat jų sudarymo momento, t. y. 1999 m. rugsėjo 2 d. ir 1999 m. rugsėjo 9 d.

66.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016, 35 punktas; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020, 24 punktas).

67.       Nors ieškovė nurodo, kad teismas nesant įrodymų konstatavo faktą, jog jai apie ginčijamus dovanojimo sandorius buvo žinoma, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šia aplinkybe, kaip pagrindžiančia bendro gyvenimo kartu faktą, kasaciniame skunde remiasi pati ieškovė. Ji teigia, jog teismo nustatyta aplinkybė, kad apie visus finansinius susitarimus, tarp jų ir dovanojimo sandorius, ieškovei buvo žinoma nuo pat jų sudarymo momento, t. y. 1999 m. rugsėjo 2 d. ir 1999 m. rugsėjo 9 d., patvirtina, kad šiuo metu šalys artimai ir glaudžiai bendravo, viena kita pasitikėjo tiek, kad abi dalyvautų tvarkant viena kitos finansinius reikalus, o tai papildomai patvirtina šalių bendrą ūkio vedimą ir bendrą gyvenimą ne nuo 2003 metų. 

68.       Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenustatė ieškinio senaties termino pradžios momento, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nors apeliaciniame skunde ieškovė nesutiko su teismo išvada, kad apie ginčijamus sandorius ji sužinojo 1999 m., tačiau nenurodė jokių argumentų, kurie paneigtų šią teismo išvadą. Ieškovė tiesiog teigė, kad apie ginčijamus sandorius ji sužinojo tik 2015 m., ir prašė teismo, nusprendus, kad ieškinio senaties terminas praleistas, pripažinti, jog jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šiuos ieškovės apeliacinio skundo argumentus, vertino ieškovės termino praleidimo priežastis ir pagrindus šį terminą atnaujinti, tačiau priežasčių nepripažino svarbiomis ir nenustatė pagrindo atnaujinti ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl ieškinio senaties termino praleidimo apskųstame sprendime išvardytiems ieškinio reikalavimams (1999 m. dovanojimo sutarčių nuginčijimo).

69.       Taigi teismai nustatė ieškovės sužinojimo apie jos teisių pažeidimą momentą, iš byloje esančių duomenų neturėjo pagrindo spręsti esant pagrindą šį terminą atnaujinti, todėl tinkamai taikė ir vertino ieškinio senaties pradžios nustatymo momentą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nuo šiuo klausimu formuojamos anksčiau aptartos kasacinio teismo praktikos nenukrypo.

70.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės reikalavimas dėl dovanojimo sandorių pripažinimo apsimestiniais abiejų teismų buvo atmestas dviem savarankiškais pagrindais, t. y. konstatavus, kad ieškovė neįrodė dovanojimo sandorių apsimestinumo fakto ir kad šį reikalavimą yra pagrindas atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Kasaciniame skunde pirmosios teismų išvados – kad neįrodė dovanojimo sandorių apsimestinumo – ieškovė nekvestionuoja, todėl, net ir nesant praleisto termino ar šį terminą atnaujinus, ieškovės reikalavimo dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais nebūtų pagrindo pripažinti pagrįstu.

Dėl pirmą kartą bylą nagrinėjusių teismų nustatytos aplinkybės

71.       Ieškovė nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teismas nustatė faktą, jog buvo ieškovės ir atsakovo susitarimas dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje jungtinės veiklos sutarties faktas yra nustatytas, ir su juo sutiko. Tačiau teismai, nagrinėję bylą antrą kartą, į teismų nustatytas aplinkybes neatsižvelgė ir padarė visiškai priešingas išvadas dėl jungtinės veiklos sutarties.

72.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, šis teismas bylą nagrinėjo iš naujo pagal bendrąsias proceso taisykles, t. y. turėjo pasisakyti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų, vadovaudamasis bendrosiomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis. Taigi Kauno apygardos teismui nutartimi panaikinus visą Kauno apylinkės teismo sprendimą, o ne jo dalį, pirmosios instancijos teismas visus byloje esančius įrodymus tyrė ir vertino iš naujo pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Be to, tiek ieškovė, tiek atsakovas teikė ir naujus įrodymus, kuriuos teismas turėjo įvertinti. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs bylą pirmą kartą, išreiškė savo poziciją dėl bendro gyvenimo kartu fakto, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis faktas negali būti pripažintas prejudiciniu ir saistančiu pirmosios instancijos teismą, iš naujo nagrinėjantį bylą, nes neatitinka prejudiciniam faktui įstatymo keliamų reikalavimų (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

73.       Be to, šiuo kasaciniu skundu ieškovė ginčijo teismų atliktą įrodymų vertinimą dėl šalių bendro gyvenimo kartu fakto ir siekio sukurti bendrąją nuosavybę nustatymo, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų netinkamo taikymo, šių kasacinio skundo argumentų nepripažino pagrįstais, todėl nėra pagrindo abejoti teismų padarytomis išvadomis, kad ieškovė neįrodė buvus šalių susitarimą įgyti ginčo turtą bendrosios nuosavybės pagrindu.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

74.       Kasacinis teismas pažymi, kad, pagal CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kasaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra tik toks materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, kuris turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

75.       Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis); Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai; teisingumo vykdymas Lietuvos Respublikos vardu yra išimtinė įstatymų nustatyta tvarka paskirtų ir bylas nagrinėjančių teisėjų teisė bei pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis, 109 straipsnis); teisingumas turi būti vykdomas ne pagal asmenų pageidavimus, o vadovaujantis teisinėje valstybėje vyraujančiais teisės principais ir griežtai laikantis įstatymų reikalavimų (Konstitucijos 109 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalis); teismų sprendimais nepagrįstai apribota ieškovės nuosavybės teisė.

76.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė kasaciniame skunde nurodo tam tikrus teiginius, tačiau konkrečių teisinių argumentų, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, nenurodė. Todėl tokie kasacinio skundo teiginiai nesudaro kasacijos pagrindo ir kasacinis teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

77.       Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, nekonstatuoja CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų, sudarančių pagrindą ją panaikinti ar pakeisti. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o ieškovės kasacinis skundas atmetamas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

78.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, ieškovės kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

79.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 24 d. nutartimi ieškovei atidėtas 1422 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimas. Ieškovės kasacinį skundą atmetus, ši suma priteistina valstybei iš ieškovės.

80.       Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 16,11 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 96 straipsnis).

81.       Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų faktą ir jų dydį, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės V. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1422 (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt du) Eur žyminio mokesčio ir 16,11 Eur (šešiolika Eur ir 11 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo, iš viso 1438,11 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt aštuonis Eur 11 ct). Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski

Donatas Šernas