Administracinė byla Nr. A-54-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00039-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–6), prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų (toliau – ir Panevėžio PN), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė, nuo 2005 m liepos 15 d., Panevėžio PN atlikdama paskirtą laisvės atėmimo bausmę dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse įtvirtintų teisių į tinkamas gyvenamųjų patalpų, buities, materialinio aprūpinimo ir dietinį maitinimą pažeidimus. Pažeisdamas šias teises, atsakovas nesilaikė teisėtumo, humanizmo, teisingo ir progresyvaus bausmės atlikimo, individualios pataisos principų. Pareiškėja nurodė, kad ji buvo paskirta į 4-ąjį būrį, 58-ąją gyvenamąją patalpą, kurioje gyveno ir iki skundo teismui padavimo. Kalinimo sąlygos pareiškėjai kelia diskomforto jausmą, menkina ją kaip asmenį. Pažymėjo, kad skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuolat teikė ir žodžiu, ir raštu, tačiau į juos nebūdavo reaguojama.

Pareiškėja, grįsdama savo teiginius, kad Panevėžio PN neužtikrina reikiamų gyvenamosios patalpos sąlygų, nurodė, jog gyvenamosios patalpos Nr. 58 plotas tėra apie 33 kv. m; joje stovi dvi dviejų durų spintos, 8-ios dviejų aukštų gultų tipo lovos, 15 spintelių asmeniniams daiktams susidėti, bendro naudojimo bufetas indams ir stalas. Dėl šių priežasčių pareiškėjos asmeninė erdvė buvo sumažėjusi: ji ir dar trys nuteistosios buvo priverstos naudotis tik 0,80 m pločio ir 1,82 m ilgio praėjimu tarp lovų. Teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 2005 m. nuolat gyveno nuo 8 iki 12 asmenų; 2006 m. – nuo 9 iki 13 asmenų, 2007 m. gegužės, liepos, spalio, gruodžio mėnesiais gyveno 14 asmenų; pareiškėjai grįžus iš drausmės grupės, nuo 2009 m. birželio 5 d. patalpoje gyveno su 11 – 13 asmenų; 2009 m. spalio ir lapkričio mėnesiais gyveno nuo 9 iki 12 asmenų; 2010 m. balandžio, gegužės, birželio mėnesiais – iki 13 žmonių; 2011 m. balandžio gegužės, birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais gyveno 13 nuteistųjų; nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. kovo mėn. patalpoje gyveno 14 žmonių. Tvirtino, kad gyvenamojoje patalpoje praleidžia ne tik miego laiką nuo 22.00 val. iki 7.00 val. ryto, bet ir daug kito laiko. Patvirtino, jog atlikdama bausmę beveik visada dirbo, užsiimdavo kitokia veikla. Pareiškėja nurodė, kad serga (duomenys neskelbtini), todėl kiekvieną dieną privalo vartoti gydymui skirtus tepalus. Kadangi praėjimas tarp lovų yra siauras, juo naudojasi 4 moterys, todėl pareiškėja, tiek atlikdama gydymosi procedūras, tiek persirengdama, neturi jokio privatumo. Tokia situacija žemino pareiškėjos orumą ir sukeldavo didelį diskomforto jausmą. Pareiškėja paaiškino, kad po to, kai ji skundu kreipėsi į administracinį teismą, situacija gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 pasikeitė: joje apgyvendinama mažiau nuteistųjų, atsirado daugiau privačios erdvės. Pareiškėja teigė, kad patalpoje gyvenant nustatytą normą viršijančiam nuteistųjų skaičiui, nuolat, ypač nakties metu, trūkdavo oro. Tvirtino, kad tokios sąlygos pripažintinos kankinančiomis ir žeminančiomis pareiškėjos orumą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio pataisos namų atsiliepimu (I t., b. l. 64–68) į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, kad pataisos įstaigoje pareiškėjai yra užtikrintos visos reikiamos bausmės atlikimo sąlygos.

Panevėžio PN atsiliepime nurodė, kad gyvenamoji patalpa Nr. 58 tvarkinga, joje esantys prietaisai veikia, patalpa nuolat valoma. Pripažino, kad pataisos įstaiga nuteistųjų apskaitos gyvenamosiose patalpose nevedė, gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 gyvenančių nuteistųjų skaičius nuolat kito, todėl tiksliai nurodyti konkrečiais laikotarpiais joje gyvenusių nuteistųjų skaičiaus galimybės neturi. Tvirtino, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomasi galiojančių norminių aktų reikalavimų, nustatančių ploto normą vienam nuteistajam. Panevėžio PN akcentavo, kad pareiškėja neprivalo visą parą būti gyvenamojoje patalpoje, ji turi teisę išeiti į kiemą, sporto salę, biblioteką, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ir kt. Taip pat nurodė, kad pareiškėja dažnai vykdavo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, dirbo, dalyvavo įvairiuose mokymuose, užsiėmimuose ir kitose programose. Pareiškėja turėjo teisę pakeisti gyvenamąją patalpą, tačiau tokio pageidavimo per visą ginčo laikotarpį nebuvo pareiškusi (I t., b. l. 65).

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu (IV t., b. l. 88–100) pareiškėjos R. K. skundą tenkino iš dalies.

Nurodė, kad pareiškėja priskirta paprastajai nuteistųjų grupei, buvo apgyvendinta Panevėžio PN II-ojo gyvenamojo korpuso II-ame aukšte esančioje gyvenamojoje patalpoje Nr. 58, kurioje gyveno ir nagrinėjant ginčą teisme. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, 6.249 straipsnio 1 dalimi. Paaiškino, kad CK 6.271 straipsnio 2 dalyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojo veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Remiantis įvardintose teisės normose įtvirtintomis nuostatomis, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos vietos savivaldybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Nurodė, kad Pataisos įstaigos gyvenamosios patalpos sąvoka yra pateikiama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 5 punkte, kuris gyvenamosioms patalpoms priskiria bendrabučių gyvenamuosius kambarius, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambarius, kameros tipo patalpas, baudos, drausmės izoliatoriaus, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameras, karantino (izoliavimo) patalpas. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999) 6.15 punktą, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. galiojančioje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, joje nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Iki 2010 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto nenustatė, jų 11.10 punkte buvo nurodytas tik didžiausias Panevėžio PN leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius – 500 asmenų. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Taisyklių 111.1 punktą, minimalus gyvenamųjų patalpų plotas vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose yra 3,1 kv. m. Šis minimalus plotas nustatytas iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo.

Remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa Nr. 58 yra Panevėžio PN II-ojo gyvenamojo korpuso II-ame aukšte esanti patalpa Nr. II-21, įvardintos patalpos plotas – 32,24 kv. m. Atsižvelgęs į HN 76:1999 6.15. punkto ir Taisyklių 111.1 punkto nuostatas, teismas nusprendė, kad maksimaliai gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 galėjo būti apgyvendinama ne daugiau kaip 10 nuteistųjų. Panevėžio PN Socialinės reabilitacijos būrio viršininkės 2013 m. kovo 22 d. parengtos pažymos duomenimis, 2013 m. kovo 22 d. šioje patalpoje gyveno 9 nuteistosios, iki to laiko – gyvenančių asmenų skaičius 2013 metais svyravo nuo 12 (2013 m. vasario 25 d) iki 10 asmenų (2013 m. kovo 15 d.). Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 18 d. akte nurodyta, kad 2013 m. gruodžio 9 d. atlikto patikrinimo metu gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 buvo apgyvendinta 10 nuteistųjų. Apklausta kaip liudytoja socialinės reabilitacijos būrio viršininkė nurodė, jog Panevėžio PN nuteistųjų apgyvendinimo patalpose apskaita nėra vykdoma. Tam, kad būtų žinoma, kokios nuteistosios gyvena gyvenamojoje patalpoje, yra sudaromi laikini sąrašai nuteistųjų, konkrečiu metu gyvenančių patalpoje. Liudytoja nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 nuo 2013 m. kovo mėnesio nuolat apgyvendinama iki dešimties nuteistųjų, taip pat patvirtino, jog atskirais laikotarpiais gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 yra gyvenę ir trylika nuteistųjų. Pažymėjo, kad patalpoje Nr. 58 gyvenančių nuteistųjų skaičius nebūdavo pastovus. Liudytoja nurodė, jog gyvenamosios patalpos Nr. 58 erdvė yra sumažėjusi ir dėl joje laikomų asmeninių buities reikmėms skirtų daiktų, kadangi nuteistosios, galėdamos asmeninėms reikmėms naudojamus virdulius, keptuves laikyti virtuvėje, juos laiko savo gyvenamojoje patalpoje. Taip pat pačios nuteistosios nutarė, kad šioje patalpoje stovės ir šaldytuvas, buvęs kitoje patalpoje.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) teisminėje praktikoje nėra konkrečiai suformulavęs nuostatos, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes apie Panevėžio PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 apgyvendintų nuteistųjų skaičių per laikotarpį nuo 2005 m. liepos 15 d. iki 2013 m. vasario 27 d., o vėliausiai – iki 2013 m. kovo 22 d., įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus ir atsižvelgęs į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjos teisė į reikiamą gyvenamosios patalpos plotą buvo pažeista. Nusprendė, kad Panevėžio PN neužtikrino pareiškėjai teisės aktais nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos ir, atsižvelgęs į CK 6.271 straipsnio nuostatas, neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Nustačius, jog dėl nurodytos priežasties pareiškėja laisvės atėmimo bausmę nuo 2005 m. liepos 15 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2013 m. vasario 27 d., atliko nepriimtinomis sąlygomis, teismas nusprendė, kad ji patyrė CK 6.250 straipsnyje apibrėžiamą neturtinę žalą.

Panevėžio PN atskiros apskaitos apie nuteistųjų apgyvendinimą konkrečiose gyvenamosiose patalpose ir gyvenimo jose laikotarpius neveda, todėl teismas pateiktą gyvenamosios patalpos Nr. 58 gyvenančių nuteistųjų sąrašą vertina tik kaip patikrinimų ir kitokių kontrolės priemonių metu naudojamą priemonę. Tokiu būdu teismas nusprendė, jog Panevėžio PN nepateikė abejonių nekeliančių įrodymų nurodytai aplinkybei apie minimalios gyvenamojo ploto normos gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 užtikrinimą patvirtinti. Atsižvelgęs į Europos kalėjimų taisyklių rekomendacijas, kad kaliniams skirtų patalpų, ypač miegamųjų, būklė turi užtikrinti pagarbą žmogaus orumui ir, kiek įmanoma, privatumui, pripažino, kad dėl vietos gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 stokos pareiškėja neturėdavo privatumo, dėl ko jausdavo diskomfortą ir nepatogumus. Teismo nuomone, pareiškėja dėl psoriazės, lėtinės ir pasikartojančios (duomenys neskelbtini), privalo turėti galimybę pagal gydytojo rekomendaciją ar, esant poreikiui, bet kuriuo pareiškėjai patogiu metu gyvenamojoje patalpoje naudotis skirtais medikamentais. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kad medicinos darbuotojai privalėjo kontroliuoti psoriazės gydymui skirtų tepalų naudojimą, todėl kaip nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėja šią procedūrą galėjo atlikti medicinos kabinete ir taip išvengti nepatogumų. Tačiau teismas nusprendė, kad vien tai, jog nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjos teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, nesudaro pagrindo teigti, kad tai pareiškėjai sukėlė tokias kančias ar pažeminimą, kurie būtų vertinami pagal Konvencijos 3 straipsnį kaip nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys. Darydamas šias išvadas, teismas atsižvelgė ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT formuojamą teisminę praktiką (administracinės bylos Nr. A822-1377/2013, Nr. A502-734/2009).

Pagal Nuteistųjų laivės atėmimu dienotvarkę, pareiškėja gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 privalėjo būti tik miego laiku nuo 22 val. nakties iki 7 val. ryto. Įvertinęs Nuteistųjų laisvės atėmimu dienotvarkėje nustatytą dienos režimą, padarė išvadą, kad dirbančios nuteistosios darbo dienomis didžiąją dienos dalį (apytikriai nuo 8 val. iki 17 val. ) praleidžia darbe, nuo 17 val. iki 17 val. 50 min. ir nuo 18 val. 20 min iki 20 val. 45 min. šios nuteistosios dalyvauja socialinės reabilitacijos programose. Nedirbančioms nuteistosioms yra sudarytos sąlygos didesnę dienos dalį dalyvauti socialinės reabilitacijos programose (nuo 9 val. iki 12 val. 50 min, nuo 14 val. iki 18 val. 20 min ir nuo 19 val. iki 20 val. 45 min.). Byloje pateikti dokumentai apie pareiškėjos įgytas kvalifikacijas patvirtina, kad pareiškėja nuo 2006 m. aktyviai dalyvaudavo įvairiose Lietuvos Respublikos darbo rinkos mokymo tarnybos, Utenos kolegijos, Panevėžio suaugusiųjų mokyklos, Panevėžio profesinio rengimo centro ir kitų valstybinių ir visuomeninių institucijų organizuojamose mokymo programose, kursuose. Nurodytas aplinkybes  teismo posėdyje patvirtino liudytojos parodymai. Be to, byloje esantys duomenys bei Panevėžio PN atstovų paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjai nuo 2005 m. nuo liepos mėn. būdavo nuolat suteikiamas darbas pagal įgytas kvalifikacijas. Iš pateiktų gydymo įstaigų ir medicininių duomenų nustatė, kad pareiškėja per laikotarpį nuo 2005 m. liepos 18 d. iki 2013 m. kovo 20 d. 20 kartų buvo gydoma ar tiriama Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, šie laikotarpiai viršija 200 dienų. Iš Panevėžio PN pateiktos Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės ir pareiškėjos charakteristikos duomenų matyti, kad pareiškėja nuo 2008 m. birželio 5 d. vieneriems metams buvo perkelta į drausmės grupę, be to, ji nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. už įvairius pažeidimus buvo keletą kartų nubausta uždarymu į baudos izoliatorių, kuriame bendrai praleido daugiau nei tris mėnesius. Apibendrinęs nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad pareiškėja turėjo judėjimo po II-ojo korpuso patalpas teisę, galimybes eiti į darbą, biblioteką, valgyklą, lankyti įvairius užsiėmimus, įgyti kvalifikacijas, užsiimti kita leistina veikla ir pan., o gyvenamojoje patalpoje privalėdavo būti dienotvarkėje nustatytu laiku tik nakties miego metu. Be to, buvimo laikas gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 sutrumpėjo pareiškėjos gydymosi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, perkėlimo į drausmės grupę ir uždarymo į baudos izoliatorių laikotarpiais.

Be to, teismas, vertindamas pareiškėjai padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia į EŽTT teisminėje praktikoje suformuotą aiškinimą, kad rimtų psichinių ir fizinių sunkumų sukelia pradinis prisitaikymo prie prastų sąlygų laikotarpis, paskesniais laikotarpiais šis poveikis pripažįstamas mažesniu (pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Nr. 42525/07, Nr. 60800/08). Pareiškėja skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2013 m. vasario 27 d., nuo atvykimo į Panevėžio PN praėjus beveik aštuoneriems metams. Taigi, pareiškėja teisminį ginčą inicijavo, kai stipriausiai juntamas žalingas prisitaikymo prie sąlygų laikotarpis poveikis buvo praėjęs. Išanalizavęs pareiškėjos pateiktus duomenis apie jos skundus, nustatė, kad pareiškėja į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją 2007 m. sausio mėn. kreipėsi ne dėl valstybės neužtikrinamo reikiamo gyvenamosios patalpos ploto, o dėl šio pažeidimo bei kitų, jos manymu, netinkamų materialinių patalpų sąlygų į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kreipėsi 2010 m. spalio mėn., t. y. taip pat praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo jos patalpinimo į Panevėžio PN.

Rėmėsi HN 76:2010 6 punktu ir nustatė, kad Panevėžio PN administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys pataisos įstaigoje būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. HN 76:2010 nustato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai (22 punktas), gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas); laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, šiam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (58 punktas).

Pareiškėja teigė, kad gyvenamoji patalpa Nr. 58 paskutinį kartą buvo remontuota 1996 metais, todėl grindų dažai atsilupę, dėl to grindis tenka dažnai plauti. Gyvenamojoje patalpoje langai yra viengubi, jų mediniai rėmai nusidėvėję, išpuvę, nuo jų lupasi dažai; langai nesandarūs, juose žiojėja skylės. Dėl nesandarių langų gyvenamojoje patalpoje renkasi drėgmė, medines patalpos dalis pažeidžia grybas, patalpoje auga pelėsis. Nešildymo sezonu dėl drėgmės pertekliaus patalpoje juntamas šaltis, drėksta patalynė, rūbai. Kadangi langai viengubi, šaltuoju sezonu vienas langas uždengiamas plėvele, nes jo išdaužyti stiklai, ir tik antras langas paliekamas vėdinimui. Pareiškėja priversta naudotis bide, kuria 100 nuteistųjų leidžiama naudotis po 1 val. 30 min. ryte ir vakare. Todėl norint nusiprausti, tenka iš anksto užsiimti eilę. Tvirtino, jog pasišildyti vandens ir nusiprausti kitur galimybės nėra. Tualete tėra trys unitazai, todėl juos naudoti apsiplovimui ne tik negalima, bet ir nepatogu.

Panevėžio PN nurodė, kad pareiškėjai, kaip ir kitoms nuteistosioms, pataisos įstaiga suteikia tinkamas švaros ir asmeninės higienos priemones, tačiau pareiškėja turi teisę savo nuožiūra pirkti jai patinkančias kitokias švaros ir higienos priemones. Gyvenamosios patalpos lango sandarinimui yra išduodama lipnios juostos, apšiltinimui tinkančio vatalino. Panevėžio PN pažymėjo, kad, nors nuteistosioms yra sudarytos sąlygos naudotis virtuvėle, specialiai įrengta džiovykla, tačiau jos gyvenamojoje patalpoje naudojasi virduliais, džiovina drabužius ir taip padidina drėgmę. Patalpų kasdieniam ir kas mėnesį vykdomam generaliniam valymui yra skiriamas pakankamas kiekis įvairių, sveikatai nekenkiančių priemonių, suteikiami kibirai, skudurėliai, grindų šepečiai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2002 – 2003 metais Panevėžio PN atliko II-ojo gyvenamojo korpuso remontą, kurio metu buvo suremontuotos bendro naudojimo patalpos ir dalis gyvenamųjų patalpų. Pateiktų sunaudotų medžiagų nurašymo aktų duomenys patvirtina, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 58, bendrojo naudojimo patalpose (virtuvėje, sanitariniame mazge) periodiškai ar esant poreikiui yra atliekami einamojo remonto darbai, taisomi prietaisai – keičiamos sugedusios spynos, šakutės lizdai („rozetės“), viryklių kaitvietės, plautuvės, perdegusios lempos ir kt.; 2009 m. pakeisti langai tualeto patalpoje ir koridoriuje; 2011 m. pavasarį perdažyta virtuvės patalpa ir laiptinė. Be to, sunaudotų medžiagų nurašymo aktų duomenys patvirtina, kad nuteistosios sistemingai aprūpinamos patalpų valymui skirtomis priemonėmis – šepetukais, skudurais, šluotomis, šepečiais, kibirais, dezinfekuojančiomis priemonėmis. Iš byloje pateiktų žiniaraščių kopijų nustatyta, kad pareiškėjai ir kitoms nuteistosioms periodiškai išduodama tualeto ir higieninių priemonių. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja, organizuojanti patalpų valymo bei tvarkymo darbus. Liudytoja nurodė, kad pačios nuteistosios rūpinasi bendro naudojimo patalpų ir gyvenamųjų patalpų tvarka bei švara, iš nuteistųjų pagal grafiką yra skiriamos ūkvedės ir budinčios, nuteistosios patalpų valymui naudoja tiek pataisos įstaigos, tiek ir pačių įsigytas švaros priemones.

Spręsdamas, kaip Panevėžio PN laikomasi HN 76:2010 22, 24, 36 ir 58 punktų reikalavimų, teismas rėmėsi Panevėžio visuomenės sveikatos centro skirtingais laikotarpiais atliktų patikrinimų duomenimis. Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2008 m. lapkričio 19 d. patikrinimo akte Nr. H5-636, tarp kitų pažeidimų, nustatė, kad dušų kabinose nėra įrengtų lentynėlių prausimosi reikmenims pasidėti, t. y. HN 76:1999 6.16 punkto pažeidimą. Teismo nuomone, šis pažeidimas nėra itin šiurkštus, be to, jis buvo pašalintas. Išanalizavęs 2010 m. lapkričio 16 d. Patikrinimo akto Nr. H5-514 duomenis, nurodė, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras tam tikrų pažeidimų nustatė ne II-ojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 ar šio korpuso II-ojo aukšto bendro naudojimo patalpose. Pateikti duomenys leidžia teigti, kad Panevėžio PN administracija nedelsdama imdavosi priemonių Panevėžio visuomenės sveikatos centro nustatytiems trūkumams pašalinti. Tokią išvadą patvirtina Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2008 m. lapkričio 19 d. patikrinimo akte Nr. H5-33 pateikta išvada, kad Panevėžio PN eksploatuojami nepažeidžiant HN 76:2010  reikalavimų. Šiame akte taip pat konstatuota, kad pakeisti antrojo korpuso langai, tualetuose įrengtos bidė; įvestas šiltas vanduo; atnaujintos virtuvėlės; sutvarkyta dušo patalpa – įrengti 8 dušai ir 1 kriauklė, dušinės patalpos grindys ir sienos lygios, be plyšių, persirengimo palatoje yra suoliukai, kabliukai, dušuose yra lentynėlės prausimosi reikmenims pasidėti; sutvarkytas sanitarinis mazgas; dezinfekavimui naudojamas biocidas Chlorinex; gyvenamosios patalpos švarios, langai varstomi, sudarant galimybę vėdinti patalpas; švaros palaikymui aprūpinamos švariu bei tvarkingu valymo inventoriumi ir valymo priemonėmis. Analogišką išvadą Panevėžio visuomenės sveikatos centras, atlikęs periodinę kontrolę, pateikė ir 2013 m. balandžio 4 d. patikrinimo akte Nr. H5-152. Panevėžio visuomenės sveikatos centras, vykdydamas teismo posėdžio nutartį, 2013  m. gruodžio 9 d. atliko Panevėžio PN II-ojo korpuso gyvenamosios patalpos Nr. 58, virtuvės, sanitarinių patalpų patikrinimą, patikrinimą ir 2013 m. gruodžio 18 d. akte Nr. H5-635 davė išvadą, kad šios Panevėžio PN patalpos eksploatuojamos nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Panevėžio visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu nustatė, kad gyvenamoji patalpa HN 76:2010 22, 24, 28 ir 56 punktų reikalavimus atitinka. Be to, Panevėžio visuomenės sveikatos centras šiame akte nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. buvo atlikti gyvenamosios patalpos Nr. 58 šiluminės aplinkos matavimai ir nustatyta, kad oro temperatūra ir oro judėjimas bei santykinė drėgmė atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, padarė išvadą, kad įvardintų sąlygų nėra pagrindo vertinti kaip itin pabloginusių pareiškėjos galimybes palaikyti asmeninę higieną ir ribojusių teisę į privatumą taip, kad būtų galima konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Kaip nepagrįstus teismas vertina ir pareiškėjos teiginius apie jos pažeistą teisę skaityti literatūrą. Europos kalėjimų taisyklės įtvirtina nuostatą, kad kiekvienoje kalinimo įstaigoje turi būti biblioteka, kuria galėtų naudotis visi nuteistieji ir kuri būtų aprūpinta dideliu kiekiu laisvalaikio, mokomosios literatūros knygomis, kitokiais spaudiniais (28.5 punktas). Pareiškėja iš esmės rėmėsi bendro pobūdžio ir deklaratyviais samprotavimais apie pageidaujamą skaityti literatūrą. Pareiškėjos skunde ir teismo posėdyje pateikti paaiškinimai nepatvirtina, kad ji turi specialių, susijusių su jos gyvensena, pasaulėžiūra su jos darbine, kūrybine veikla, skaitymo poreikių, kurių negalėjo patenkinti, pasinaudodama Panevėžio PN bibliotekų fonduose esančiomis knygomis. Taip pat pareiškėja teismui nurodė, kokių pageidaujamų grožinės literatūros knygų ji negalėjo gauti pataisos įstaigoje esančiose bibliotekose. Liudytoja, socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkė, nurodė, kad II–ojo korpuso bibliotekoje knygų pasirinkimas yra įvairus, ne vien tik sovietinio laikotarpio ar rusų rašytojų. Liudytoja pripažino, kad dėl didesnio nuteistųjų skaičiaus I-ojo korpuso biblioteka yra didesnė, o jos knygų fondas platesnis, tačiau, II-ojo korpuso nuteistosioms pageidaujant, yra sudaromos visos galimybės gauti knygų ir iš I-ojo korpuso bibliotekos. Liudytoja akcentavo, kad pareiškėja niekada nebuvo pareiškusi skundų dėl naudojimosi bibliotekoje esančiomis knygomis. Taigi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Panevėžio PN pareiškėjos teisės skaityti knygas nepažeidė.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Panevėžio PN pažeidė BVK 173 straipsnio 2 dalyje numatytas teises į atskirą miegamąją vietą ir patalynę. Pagrįsdama šį teiginį, paaiškino, kad ji miega dviaukštės lovos pirmame aukšte esančioje miegamojoje vietoje, todėl tais laikotarpiais, kai antrame aukšte esanti miegamoji vieta būna paskirta kitai nuteistajai, dienos metu ši nuteistoji sėdi pareiškėjos miegamojoje vietoje, per pareiškėjos miegamąją vietą lipa į antrą aukštą. Ji naudojasi savo patalyne ir lovos užtiesalu, todėl ji negali užsitikrinti, kad jos miegamoji vieta būtų švari ir kad ja nesinaudotų kitos nuteistosios. Todėl, pareiškėjos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad jai yra suteikta atskira miegamoji vieta. Taip pat pareiškėja paaiškino, kad ji, 2008 metais vykdama į Santariškių klinikas konsultacijai, kreipėsi į Panevėžio PN administraciją, prašydama žieminės striukės. Pareiškėjai buvo išduotas vatinukas, vadinamoji „šimtasiūlė“. Tokius Panevėžio PN administracijos veiksmus pareiškėja įvertino kaip žeminančius ir daugiau dėl žieminių darbužių išdavimo nebesikreipė. Pripažino, kad Panevėžio PN išduodamos patalynės yra atsisakiusi, nes antklodės užvalkalas apskritai nėra skiriamas, vietoje jo yra išduodamos 4 paklodės, 2 pagalvių užvalkalai ir 2 maži rankšluosčiai. Išduodamos antklodės yra plonos, pasiūtos dar 1980 m., lovos čiužinys sudriskęs ir susidėvėjęs, į pagalvę įsigėręs sandėlio drėgmės kvapas, paklodės įgijusios pilką atspalvį. Tokia patalynė, pareiškėjos teigimu, taip pat žemina jos žmogiškąjį orumą.

Panevėžio PN atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai atskira miegamoji vieta yra suteikta: ji miega dviaukštės lovos, turinčios dvi miegamąsias vietas, pirmajame aukšte; naudojasi antrame aukšte esančia miegamąja vieta – laiko ten savo daiktus, o pataisos įstaigos suteikiamos patalynės pareiškėja atsisakė savo valia. Tvirtino, kad 2008 metais, atsakant į pareiškėjos prašymą, jai buvo pasiūlyta sezonui tinkanti žieminė striukė. Pažymėjo, kad tokias striukes, kokia buvo pasiūlyta pareiškėjai, gavo apytiksliai apie 150 nuteistųjų. Pareiškėjos pateiktas striukės apibūdinimas, kad tai esą buvo vadinamoji „šimtasiūlė“, yra niekuo nepagrįstas.

Remiantis bylos duomenimis, pareiškėja, 2005 m. liepos 15 d. atvykusi į Panevėžio PN atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės, atsivežė savo daiktų, tarp jų – ir patalynės, pagalvę, vilnonę antklodę, 4 striukes. Pareiškėja turi įvairių, skirtingiems sezonams tinkančių asmeninių drabužių, avalynės ir kitokios aprangos. Asmeninės sąskaitos Nr. 26 duomenys patvirtina, kad į Panevėžio PN, jai buvo išduota lovos čiužinys, pagalvė, 2 antklodės, 4 paklodės, 2 pagalvės, 2 rankšluosčiai, rūbų, avalynės. Per bausmės atlikimo laiką, pareiškėjai būdavo išduodama įvairių drabužių, apatinio trikotažo ir kt. Pareiškėja nuo 2010 m. kovo mėn. Panevėžio PN suteikiamų paklodžių, pagalvės užvalkalų, rankšluosčių, o nuo 2011 m. liepos mėn. – ir čiužinio su antklode nebeėmė, tačiau nuo 2013 m. sausio mėn. pareiškėja vėl naudojasi pataisos įstaigos suteiktomis antklode ir pagalve. Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2012 m. vasario 10 d. patikrinimo metu nustatė, jog pataisos įstaigoje čiužiniai yra dezinfekuojami nustatyta tvarka; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai, kuriais aprūpinamos nuteistosios, skalbiami UAB „Kagris“, yra švarūs, keičiami kartą per savaitę. Analogiškos išvados pateiktos ir  2013 m. balandžio 4 d. patikrinimo akte Nr. H5-152.

Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad dviaukštės lovos antrame aukšte esanti miegamoji vieta tam tikrais laikotarpiais būdavo suteikiama kitai nuteistajai, pareiškėjos teisės į atskirą miegamąją vietą nepaneigė. Taip pat proceso dalyvių paaiškinimai patvirtino, kad pareiškėjai pasiūlyta žieminė striukė atitiko sezoną. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie Panevėžio PN teikiamas skalbimo paslaugas, padarė išvadą, kad pataisos įstaiga tinkamai užtikrina nuteistosioms suteikiamos lovos patalynės ir skalbinių priežiūrą bei švarą. Panevėžio pataisos namai BVK 173 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių.

Pareiškėja skunde nurodė, kad dėl diagnozuotų virškinimo sistemos ligų rekomenduota nevartoti pieno produktų, reikalingas dietinis maitinimas. Teigė, kad valgiaraštyje yra mažai daržovių: dažniausiai siūloma kopūstų salotų, retai gauna agurkų, net sezono metu negauna morkų, pomidorų, neskiriami vitaminai. Nurodė, jog kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją prašymu skirti dietinį maitinimą, tačiau jai buvo pranešta, kad toks maitinimas skiriamas tik Laisvės atėmimo vietos ligoninėje, gydantys gydytojai atsisako koreguoti maitinimą.

Panevėžio PN atsiliepime nurodė, kad pareiškėja maistą gauna pagal nustatytas fiziologines mitybos normas, o pareiškėjos pageidaujamo dietinio maitinimo Panevėžio PN neprivalo užtikrinti, kadangi toks maitinimas yra skiriamas tik Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Akcentavo, kad pataisos įstaigoje nuteistosioms skiriamas maistas yra nuolat tikrinamas laboratorijoje. Panevėžio PN įstaiga pareiškėjai suteikė tinkamą maitinimą, atsižvelgus į tai, ar pareiškėja dirba ir į jos pareikštą pageidavimą maitinti vegetariškai.

Iš teismui pateiktų medicininių dokumentų nustatė, jog iki patalpinant pareiškėją į Panevėžio PN, jai buvo diagnozuoti emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (2004 m. lapkričio mėn.), lėtinis gastroduodenitas (2004 m. gruodžio mėn.); somatoforminė autoimuninė disfunkcija, difuzinė struma, dešinės krūties mastopatija (2005 m. balandžio mėn.). Pareiškėja, atlikdama bausmę, dėl minėtų sveikatos sutrikimų paūmėjimo buvo daug kartų gydoma Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Panevėžio PN turimus duomenis apie pareiškėjos sveikatos būklę apibendrino ir pateikė 2013 m. kovo 20 d. rašte Nr. 9 „Dėl atsakymo į skundą“. Šį raštą parengusi bendrosios praktikos gydytoja nurodė, kad anemija pareiškėjai buvo diagnozuota kaip ginekologinių susirgimų pasekmė bei galimai dėl lėtinio erozinio gastrito. Panevėžio PN pateikti apibendrinti duomenys neprieštarauja Laisvės atėmimo vietų ligoninės parengtų epikrizių duomenims. Išanalizavęs nurodytus duomenis, nustatė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė išduotuose medicininiuose dokumentuose nėra nurodžiusi, jog pareiškėjai buvo diagnozuoti pankreatitas ir hepatitas B. Liudytoja apklausta Panevėžio PN gydytoja, nurodė, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimai buvo diagnozuoti iki atvykstant į Panevėžio PN, naujų ligų jai nebuvo diagnozuota. Liudytoja teigė, kad jokių rekomendacijų, pasiūlymų dėl pareiškėjos maitinimosi Laisvės atėmimo vietų ligoninė nėra pateikusi, o su pareiškėja keletą kartų kalbėjosi jos maitinimosi klausimais. Taip pat liudytoja nurodė, kad pareiškėjai buvo išaiškintos galimos žalingos dietinio maitinimosi pasekmės sveikatai ir pateiktos rekomendacijos, kaip vegetarinį maitinimą derinti su įprastu. Pareiškėjai racionaliai maitintis, nerūkyti. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja, motyvuodama jai diagnozuotomis virškinimo sistemos ligomis ir nurodžiusi, kad negali valgyti pieno produktų, kepto maisto, miltinių bei pomidorų padažų ir kt., 2011 m. rugsėjo 22 d. pateikė prašymą skirti jai vegetarinį maitinimą. Kaip patvirtina gydytojos ir Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkės padaryti įrašai, liudytojos apklaustos parodymai, pareiškėjai įvardintas maitinimas ir buvo paskirtas. Iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. H5-152 nustatė, kad Panevėžio PN  nuteistųjų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, pataisos įstaigoje yra sudaryti atskirti valgiaraščiai dirbančioms ir nedirbančioms nuteistosios bei pagal individualius poreikius – ir vegetarėms. Taip pat teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius apie prastą teikiamo maisto kokybę, atsižvelgė į Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktų maisto cheminių tyrimų duomenis, iš kurių matyti, kad teikiamo maisto energetinė vertė, angliavandenių, baltymų kiekiai arba viršijo teorinius lygius, arba buvo nežymiai mažesni už juos.

Remdamasis BVK 173 straipsnio 4 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, padarė išvadą, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji maistu pagal dietinio maitinimo normas privalo būti aprūpinami tik jiems besigydant pataisos įstaigų gydymo įstaigose. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktas nustato, kad ligoniai (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal valgiaraščius dirbantiems vyrams, dirbančioms moterims, nepilnamečiams (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes) maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas, o koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius. Todėl konstatavo, kad Panevėžio PN nuteistieji maistu pagal dietinio maitinimo normas privalėtų būti aprūpinami tik esant gydymo įstaigos rekomendacijai, įrašytai į nustatyta tvarka išduodamą epikrizę, ligos medicininės istorijos baigiamąją dalį, kurioje pagrindžiama diagnozė, apibūdinamas gydymas, ligonio būklė, ligos prognozė ir tolesnis gydymas. Iš epikrizių duomenų matyti, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė Panevėžio PN rekomendacijų skirti pareiškėjai maistą pagal dietinio maitinimo normas nėra davusi. Remdamasis tuo, nusprendė, kad Panevėžio PN neturėjo pareigos užtikrinti pareiškėjai teisę gauti maistą pagal dietinio maitinimo normas.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktinių aplinkybių apie pareiškėjos kalinimo Panevėžio PN sąlygas ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1475/2013), Lietuvoje nustatytus minimalaus darbo užmokesčio, minimalaus gyvenimo lygio dydžius ir egzistuojančias ekonomines sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais nusprendė priteisti iš Lietuvos valstybės 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Panevėžio PN atsiliepimu prašė iš pareiškėjos priteisti turėtas atstovavimo išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 4 ir 6 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 93 straipsnio 2 dalimi. Nustatė, kad advokatė atstovavo Panevėžio PN pagal 2013 m. kovo 21 d. sudarytą ir pratęstą teisinių paslaugų sutartį Nr. 52. 2013 m. kovo 21 d. sąskaitos Nr. 60, 2013 m. liepos 1 d. sąskaitos Nr. 133, 2013 m. gruodžio 4 d. sąskaitos Nr. 241 už atliktas teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymų duomenys patvirtino, kad advokatei už atsiliepimo surašymą, atstovavimą Panevėžio apygardos administraciniame teisme ir kitas teisines paslaugas Panevėžio PN  sumokėjo 4 950 Lt (2 400 Lt +1 500 +1 050 Lt). Advokatė parengė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, dalyvavo Panevėžio apygardos administracinio teismo posėdžiuose. Atsižvelgęs į tai, kad iš pareiškėjos keltų reikalavimų buvo patenkinta mažesnioji dalis, susijusi su pareiškėjos teise į teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu proporcingo išlaidų atlyginimo principu bei teisingumo ir protingumo principais, Panevėžio PN prašymą priteisti turėtas bylos vedimo išlaidas tenkino iš dalies ir priteisė iš pareiškėjos 800 Lt.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio pataisos namų, apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 106–109) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje pareiškėjai buvo priteista 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir jos skundą atmesti visiškai, taip pat, prašo priteisti iš pareiškėjos visas atstovavimo išlaidas, t. y. papildomai priteisti iš pareiškėjos 4 150 Lt.

Apeliaciniame skunde paaiškina, jog teismo išvada, kad pareiškėja 2005 m. liepos 15 d. – 2013 m. vasario 27 d. bausmę atliko nepriimtinomis sąlygomis (t. y. neužtikrinant ploto normos vienai nuteistajai) ir kad patyrė neturtinę žalą – nepagrįsta ją patvirtinančiais įrodymais, be to, prieštarauja atsakovo pateiktiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė ir nenurodė, kokią pažeidimo trukmę jis mano buvus ir kokiais įrodymais remiasi; kodėl toks pažeidimas nelaikytinas menkaverčiu; nemotyvavo, kodėl pripažinimas buvus retus trumpalaikius ploto normos pažeidimo atvejus negali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjai. Neįvertino, kad pareiškėja nenurodė ir neįrodė jos neva patirtos neturtinės žalos požymių, įrodymų. Teismas neįvertino pačios pareiškėjos besikartojančio neteisėto elgesio – pvz., pareiškėja ir pati posėdžio metu pripažino neteisėtai turėjusi mobilų telefoną neteisėtai juo fotografavusi, byloje yra pateikti duomenys apie pareiškėjos perkėlimą į drausmės grupę, apie uždarymus į baudos izoliatorių už įvairius pažeidimus; byloje esančiuose medicininiuose įrašuose apibūdintas buvęs nepriimtinas, konfliktiškas, provokuojantis pareiškėjos elgesys. Nepagrįstas teismo motyvas, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą dėl nepakankamos ploto normos kuomet jai reikėdavo teptis tepalais kūną dėl ligos psoriazės, nes akivaizdu, kad nepatogumu pareiškėja skundėsi ne dėl to, kad tuomet jai būtų per mažai ploto, o dėl to, kad tai gali matyti kitos nuteistosios. Taigi ploto norma šiai tepimosi vaistu procedūrai nėra reikšminga. Pareiškėja turėjo ir turi visas galimybes teptis vaistus ten, kur jos niekas nematytų ir jos privatumas tokiu būdu būtų visiškai užtikrintas, t. y. nuėjusi į įstaigos medicininę dalį. Tai įrodyta pateiktu Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 20 d. raštu Nr. 9 ir liudytojos gydytojos parodymais. Neteisėtus veiksmus, pagal įrodinėjimo taisykles turėjo įrodyti pareiškėja. Byloje yra pateikti tikrinančių pataisos namus institucijų patikrinimo aktai ir nė viename jų nėra užfiksuotas ploto normos vienai nuteistajai pažeidimas gyvenamojoje patalpoje Nr. 58.

Pareiškėja R. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 122–126) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš Panevėžio PN 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, patirtas atstovavimo išlaidas ir pašto išlaidas.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais pagrindiniais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad Panevėžio PN pirmosios instancijos teisme apšmeižė pareiškėją, pateikdamas ją kaip psichiškai nesveiką asmenį. Atsakovas prašė teismo išsireikalauti 2004 m. ikiteisminio tyrimo metu neva darytą teismo psichiatrinės ekspertizės aktą, tačiau pareiškėja teigia, jog psichiatrinė ekspertizė jai niekada nėra daryta. Tą patvirtina sausio 24 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pateikta informacija, jog tokia ekspertizė niekada nebuvo atlikta. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėja ne kartą skundėsi įvairioms institucijoms. Pareiškėja taip pat teigia, jog teismui pateikti rašytiniai įrodymai, jog kalinimo patalpos atitinka higienos normas yra iškreipti, todėl apeliacinės instancijos teismo prašo padaryti fotonuotraukas, įrodančias pareiškėjos teiginius. Teigia, jog atsakovas netinkamai vadovaujasi teismų suformuota praktika, nes dėl Panevėžio PN moterų kalinimo sąlygų į teismą yra kreipiamasi pirmą kartą, todėl teismų praktika dar nėra suformuota.

Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui bei atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą. Papildomai nurodo, jog vienas iš pagrindų, dėl ko pirmosios instancijos teismas sumažino priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį – pareiškėjos darbas fabrike. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pareiškėja minėtam darbui buvo priimta tik vienam mėnesiui. Laikotarpiu, kai pareiškėja buvo įdarbinta batsiuve, ji dirbo tik 0,25 etato, profesinio ugdymo užsiėmimai užtrukdavo 3 valandas. Paaiškina, jog po to kai ji kreipėsi į teismą, jos gyvenimo sąlygos buvo pagerintos. Nurodo, jog tik iškėlus bylą teisme, buvo atsižvelgta į pareiškėjos prašymus. Panevėžio PN ilgą laikė tuščias negyvenamas patalpas ir dėl pareiškėjai nežinomų priežasčių į jas nebuvo perkeliamos kalinamosios. Pareiškėja prašo iškviesti į teismo posėdį liudyti su ja gyvenusias nuteistąsias, kurios gali patvirtinti, jog pareiškėjos odos liga sukėlė diskomfortą ne tik jai, bet ir kitoms kalinamosioms. Medicinos kabinete nėra sudarytos galimybės teptis tepalais, todėl ji turi tą daryti gyvenamosiose patalpose.

Apeliacinio skundo papildyme nurodo, jog galimybės anksčiau kreiptis į teismą ji neturėjo, nes visi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai buvo anglų kalba, todėl ji negalėjo suprasti, kad jos teisės yra pažeidžiamos. Nurodo, jog Panevėžio PN neužtikrina tinkamos sveikatos apsaugos, nes viena nuteistoji serga (duomenys neskelbtini). Jai yra suteikta atskira gyvenamoji patalpa, tačiau tiek valgykloje, tiek batsiuvykloje ji niekada nedėvėjo kaukės ir bendraudavo su kitomis kalinamosiomis. Panevėžio PN melagingai teigia, jog kalinamosioms yra suteikiamos švarinimosi priemonės, tai gali patvirtinti liudytoja I. K.. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti melagingi rašytiniai įrodymai, jog II gyvenamajam korpuse buvo pakeisti langai. Tai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ūkio dalies vedėjas ir Sveikatos centro atstovė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio pataisos namų, pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (IV. t., b. l. 149–153), kuriame palaiko savo poziciją, išdėstytą apeliaciniame skunde. Prašo pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą bei papildomai priteisti 750 Lt teismo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Papildomai paaiškina, jog pareiškėja jos bausmės atlikimo vietos gyvenamosioms patalpoms bei bausmės atlikimo sąlygoms kelia nepagrįstus reikalavimus, viršijančius norminių aktų reikalavimus, vadovaudamasi savo subjektyvia nuomone, tačiau ji pati savo elgesiu dažnai neprisidėdavo prie kuo geresnių savo gyvenimo sąlygų palaikymo bausmės atlikimo įstaigoje, kiek tai priklauso nuo nuteistosios. Pareiškėja melagingai teigia, jog 8 metus buvo pažeidinėjama nuteistajai ploto norma; tai – įrodymais nepagrįsta prielaida, paremta vien tik neobjektyvios pareiškėjos neatitinkančiais tikrovės aiškinimais. Perkėlimui į kitą gyvenamą patalpą ar „į psichologinį“ apeliantė niekada prašymų nerašė. Pareiškėjos subjektyvų teiginį, kad ji ir dabar dar neprisitaikė prie bausmės atlikimo sąlygų, paneigia įrašai jos Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje, kad adaptavosi gerai. Apeliantė prašo nufotografuoti patalpas, tačiau fotografuoti patalpas nėra racionalu, fotonuotraukos nėra pakankamai informatyvios. Konkrečios 58-sios gyvenamosios patalpos ir II-jo aukšto sanitarinių patalpų bei virtuvės būklę teismo pavedimu apžiūrėjo ir įvertino šios bylos proceso eigoje Visuomenės sveikatos centras, byloje yra šių patalpų patikrinimo aktas. Jame konstatuota, kad higienos normos įstaiga nepažeidė. Pareiškėja teigia, jog patiria diskomfortą tepantis tepalais, tačiau asmens sveikatos istorijoje nuo atvykimo į Panevėžio PN iki 2014 m. birželio 30 d., nerasta nė vieno įrašo, liudijančio, kad nuteistoji būtų kreipusis į Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojus dėl patiriamo diskomforto gyvenamojoje sekcijoje, tepantis tepalu kūno odą. Nuteistosioms visada sudaroma galimybė teptis kūną procedūrų kabinete, yra dar ir medicininė širma, kuri leidžia pacientą izoliuoti nuo kitų nuteistųjų arba galima paskirti tokį tepimosi laiką kai nėra pacientų.

Pareiškėjos pridedamų prie apeliacinio skundo ir jo papildymo fotonuotraukų prašo nepriimti, nes tai neteisėtu būdu pareiškėjos gauti įrodymai. Ji pripažįsta fotografavusi mobiliu telefonu, o šį daiktą turėti nuteistajai yra draudžiama. Pareiškėjos pateiktą apeliacinio skundo papildymą prašo vertinti kaip paduotą praleidus apeliacinio skundo pateikimo terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos R. K. prašomos priteisti 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio pataisos namuose.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2014 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai 2 000 Lt (579,24 Eur) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėja ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio pataisos namų, apeliaciniais skundais nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės teigdami, kad teismas netinkamai vertino ginčo aplinkybes ir pareiškėjos nurodytus neteisėtus veiksmus.

Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė prašymą administracinę bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka, taigi prieš pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo išspręstinas šis prašymas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodyti argumentai, kad papildomai būtina ištirti pirmosios instancijos teisme tirtus įrodymus dėl jos pablogėjusios sveikatos, taip pat naujus pateiktus įrodymus, nepagrindžia būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėja turėjo galimybę pateikti paaiškinimus pirmosios instancijos teismui ir teismas turi galimybę įvertinti byloje pateiktus įrodymus, be kita ko, pareiškėja nenurodė, nepagrindė, kokias naujas aplinkybes, kurių nepaaiškino pirmosios instancijos teismui, ji nori nurodyti. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismui pareiškėja turėjo galimybę pateikti žodinius paaiškinimus dėl savo sveikatos būklės (t. IV, b. l. 59-60), be to, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose ir tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atitinkamai, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pareiškėjos pateiktą prašymą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir administracinė byla apeliacinėje instancijoje nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Panevėžio pataisos namų administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pareiškėja nurodė, jog ji nuo 2005 m liepos 15 d. Panevėžio pataisos namuose atlikdama paskirtą laisvės atėmimo bausmę dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse įtvirtintų teisių į tinkamas gyvenamųjų patalpų, buities, materialinio aprūpinimo ir dietinį maitinimą pažeidimų patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, dėl šių aspektų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų, siekiant aiškumo, pasisakytina atskirai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog šiuo atveju yra vertinamas visas pareiškėjos įvardintas laikotarpis (t. y. laikotarpis nuo 2005 m. liepos 15 d. iki kreipimosi į teismą dienos), atsakovui neprašius taikyti ieškinio senaties.

Teisėjų kolegija taip pat vertina kaip nepagrįstą atsakovo prašymą pareiškėjos pateiktą apeliacinio skundo papildymą vertinti kaip paduotą praleidus apeliacinio skundo pateikimo terminą ir dėl jo nepasisakyti. Pažymėtina, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutarties matyti, kad buvo priimtas nagrinėti apeliacine tvarka tiek pareiškėjos apeliacinis skundas, tiek ir jo papildymas (t. IV, b . l. 144-146).

Dėl minimalaus kalinimo ploto užtikrinimo

Dėl pareiškėjos nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. BVK 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėja buvo kalinama Panevėžio pataisos namuose kameroje Nr. 58, ši bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa yra Panevėžio pataisos namų II-ojo gyvenamojo korpuso II-ame aukšte esanti patalpa Nr. II-21, įvardintos patalpos plotas – 32,24 kv. m. (t. I, b. l. 72-76). Pareiškėjos kalinimo metu iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktas numatė, kad pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,0 kv. m. ploto. Iš esmės toks reguliavimas buvo nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. balandžio 11 d. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. galiojančioje Lietuvos higienos normos HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, joje nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Iki 2010 m. balandžio 30 d. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto nenustatė, jų 11.10 punkte buvo nurodytas tik didžiausias Panevėžio pataisos namuose leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius – 500 asmenų. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Taisyklių 111.1 punktą minimalus gyvenamųjų patalpų plotas vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose yra 3,1 kv. m. Šis minimalus plotas nustatytas iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo.

Kiek tai susiję su įrodinėjimo pareiga dėl nurodytų reikalavimų laikymosi, akcentuotina, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Tačiau akcentuotina, kad EŽTT panašaus pobūdžio bylose formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjos statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjos skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, susijusių su kalinimo sąlygomis gyvenamojoje patalpoje Nr. 58, inter alia ir su kalinčių asmenų skaičiumi ir jų kaita, pareiškėjos įvardintu laikotarpiu, t. y. kad buvo laikytasi nurodyto teisinio reguliavimo. Taigi atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pareiškėjai tenka absoliuti įrodinėjimo našta įrodinėjant šiuos galimus neteisėtus veiksmus.

Įvertinusi administracinės bylos medžiagą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, atsižvelgus į Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15. punkto ir Taisyklių 111.1 punkto nuostatas, darytina išvada, kad maksimaliai gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 galėjo būti apgyvendinama ne daugiau kaip 10 nuteistųjų (32,24 kv. m.: 3 kv. m.= 10,74 ir 32,24 kv. m.: 3,1 kv. m.=10,31). Pažymėtina, jog atsakovui buvo nurodyta pateikti informaciją, ją pagrindžiančius dokumentus, be kita ko, apie gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 apgyvendintų asmenų skaičių ir jų kaitą (t. I, b. l. 12), taigi detalesnę informaciją šiuo aspektu turėjo pateikti atsakovas. Tačiau administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas iš esmės nei pagrįstų argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nurodytais pažeidimais, nepateikė. Šiuo aspektu administracinėje byloje pateikti dokumentai (Panevėžio pataisos namų Socialinės reabilitacijos būrio viršininkės 2013 m. kovo 22 d. parengtos pažymos duomenys (t. I, b. l. 144) tik rodo, kad 2013 m. kovo 22 d. šioje patalpoje gyveno 9 nuteistosios, iki to laiko – gyvenančių asmenų skaičius 2013 metais svyravo nuo 12 (2013 m. vasario 25 d.). iki 10 asmenų (2013 m. kovo 15 d.). Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 18 d. akte nurodyta, kad 2013 m. gruodžio 9 d. atlikto patikrinimo metu gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 buvo apgyvendinta 10 nuteistųjų (t. IV, b. l. 76). Apklausta kaip liudytoja socialinės reabilitacijos būrio viršininkė nurodė, jog Panevėžio pataisos namuose nuteistųjų apgyvendinimo patalpose apskaita nėra vykdoma. Tam, kad būtų žinoma, kokios nuteistosios gyvena gyvenamojoje patalpoje, yra sudaromi laikini sąrašai nuteistųjų, konkrečiu metu gyvenančių patalpoje. Liudytoja nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 nuo 2013 m. kovo mėnesio nuolat apgyvendinama iki dešimties nuteistųjų, taip pat patvirtino, jog atskirais laikotarpiais gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 yra gyvenę ir trylika nuteistųjų. Be to, pažymėjo, kad patalpoje Nr. 58 gyvenančių nuteistųjų skaičius nebūdavo pastovus, jis dėl įvairių priežasčių nuolat kisdavo: vienos nuteistosios vykdavo į teismą, kitos – į ligoninę ir kt. Liudytoja taip pat nurodė, jog gyvenamosios patalpos Nr. 58 erdvė yra sumažėjusi ir dėl joje laikomų asmeninių buities reikmėms skirtų daiktų, kuriuos ten lakyti pageidauja pačios nuteistosios.

Atsižvelgus į nurodytas faktines aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjos teisės buvo pažeistos jai kalint gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 dėl jai tekusio minimalaus gyvenamojo ploto, kita vertus pažymėtina, jog pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2005 m. rugsėjo 12 d., nuo 2005 m. rugsėjo 28 d. iki 2005 m. spalio 12 d., nuo 2006 m. balandžio 26 d. iki 2006 m. gegužės 4 d., nuo 2006 m. liepos 28 d. iki 2006 m. rugpjūčio 10 d., nuo 2006 m. rugsėjo 21 d. iki 2006 m. rugsėjo 25 d., nuo 2007 m. spalio 25 d. iki 2007 m. lapkričio 5 d., nuo 2007 m. lapkričio 29 d. iki 2007 m. gruodžio 5 d., nuo 2008 m. balandžio 24 d. iki 2008 m. gegužės 8 d., nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. liepos 9 d., nuo 2009 m. spalio 14 d. iki 2009 m. spalio 21 d., nuo 2010 m. kovo 10 d. iki 2010 m. kovo 25 d., nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 4 d., nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. balandžio 14 d., nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d., nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. birželio 5 d., nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. sausio 12 d. buvo gydoma Laisvės atėmimo vietos ligoninėje (t. I, b. l. 24-56) (iš viso 185 dienos), taigi ji nebuvo kalinama Panevėžio pataisos namuose ir šiais laikotarpiais pareiškėjos teisės nebuvo pažeistos dėl jos netinkamo kalinimo gyvenamojoje patalpoje Nr. 58. Be to, pareiškėjos buvimo laikas gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 sutrumpėjo jos perkėlimo į drausmės grupę (t. y. nuo 2008 m. birželio 5 d. iki 2009 m. birželio 5 d.), uždarymo į baudos izoliatorių (2007 m. birželio 8 d. 15 parų, 2009 m. rugsėjo 11 d. 15 parų, 2010 m. kovo 9 d. 5 paros, 2010 m. gruodžio 14 d. 10 parų, 2011 m. vasario 11 d. 10 parų, 2011 m. rugsėjo 29 d. 5 paros, 2011 m. spalio 25 d. 7 paros, 2012 m. rugpjūčio 8 d. 12 parų) (t. y. iš viso 79 paros) laikotarpiais (t. II, b. l. 4, 9-13; t. I, b. l. 146). Be to, iš pareiškėjos pateiktų skundų taip pat matyti, kad dalį laiko gyvenamajame kambaryje nebuvo viršijama jai tenkanti gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja dalį laiko (t. y. maksimaliai apie 2 154 parų) praleido gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, jos plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjai tekęs plotas buvo mažas, kurioje ji galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjos teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Kita vertus, akcentuotina, jog iš pareiškėjos pateiktų argumentų negalima daryti išvados, kad numatyta norma buvo pažeista žymiai, t. y. gyvenamajame kambaryje buvo kalinama žymiai daugiau negu leidžiama kalinamųjų.

Pastebėtina, jog visiškai priešingai vertinti nurodytos situacijos dėl pareiškėjos teisių pažeidimo taip pat neleidžia ir atsakovo nurodyti apeliacinio skundo argumentai, kad administracinėje byloje yra pateikti tikrinančių pataisos namus institucijų patikrinimo aktai ir nei viename jų nėra užfiksuotas ploto normos vienai nuteistajai pažeidimas gyvenamojoje patalpoje Nr. 58. Šiuo aspektu pažymėtina, jog atsakovas iš esmės remiasi patikrinimo aktais, nors šie aspektai juose nebuvo iš esmės vertinami ir analizuojami, pažymint, jog Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereguliuoja gyvenamosios patalpos kvadratūros vienam asmeniui (t. IV, b. l. 68-69, 76). Taigi atsakovo pateikti argumentai savaime nepaneigia šių administracinėje byloje nustatytų nurodytų aplinkybių.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekančios bausmę nuteistosios turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėja turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, dirbti, lankyti kvalifikacinius kursus, kitus organizuojamus renginius, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistosioms pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjai tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo jai suteikta judėjimo laisvė, jos lankomi užsiėmimai, kita veikla (t. I, b. l. 64-68, 146-182).

Dėl kitų pareiškėjos nurodytų neteisėtų veiksmų ir žalos patyrimo

Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų jos nurodytų pažeidimų, susijusių su gyvenamųjų patalpų būkle, be kita ko, nurodant, kad teismui pateikti rašytiniai įrodymai, jog kalinimo patalpos atitinka higienos normas, neatitinka tikrovės. Be to, pareiškėja apeliacinės instancijos teismo taip pat prašo padaryti fotonuotraukas, įrodančias jos teiginius, bei įvertinti jos pateiktas fotonuotraukas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad vertinant galimai neteisėtus veiksmus remiamasi Panevėžio visuomenės sveikatos centro skirtingais laikotarpiais atliktų patikrinimų duomenimis. Administracinėje byloje pateikti dokumentai rodo bei proceso dalyvių paaiškinimai patvirtina, kad 2002–2003 metais Panevėžio pataisos namai atliko II-ojo gyvenamojo korpuso remontą, kurio metu buvo suremontuotos bendro naudojimo patalpos ir dalis gyvenamųjų patalpų (t. I, b. l. 79-90). Byloje pateikti dokumentai liudija, kad 2010 m. lapkričio 23 d. Panevėžio pataisos namų langų rėmai jau buvo susidėvėję, nuo jų buvo atsilupę dažai, kai kurie langai neatsidarė, esant nesandariems langams kaupėsi drėgmė, sienos pasidengdavo pelėsiu, patalpose būdavo šalta (t. I, b. l. 7-8). Kita vertus, iš administracinėje byloje pateikto 2011 m. balandžio 18 d. patikrinimo akto matyti, kad pataisos namuose buvo atliekamas remontas (t. III, b. l. 127). Iš 2011 m. gruodžio 27 d. atliktų darbų akto matyti, kad buvo tvarkomi antro korpuso langai, medicininio punkto priešgaisrinis įėjimas (t. I, b. l. 78), buvo tvarkomas II gyvenamojo korpuso II aukštas (t. I, b. l. 91, 92, 93, 94, 96, 97, 99, 100, 101, 102, 103, 104-143). 2012 m. vasario 10 d. Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. H5-33 jau nurodyta, kad yra pakeisti visi pataisos namų antrojo korpuso langai, visuose tualetuose įrengtos bide, įvestas šiltas vanduo, atnaujintos virtuvėlės, sutvarkyta dušo patalpa (t. III, b. l. 125-126). Taigi, kaip matyti, atitinkamai įvardintu laikotarpiu pareiškėja galėjo patirti nepatogumus kalint tokiomis sąlygomis (t. I, b. l. 2-6), kita vertus, kaip jau buvo minėta, Panevėžio pataisos namuose remontas buvo atliekamas ir nustatytos prastos kalinimo sąlygos buvo gerinamos, taip, be kita ko, rūpinantis įkalintųjų saugia aplinka. Šias išvadas patvirtina ir tai, kad gyvenamosios patalpos Nr. 58, II-jo aukšto sanitarinių patalpų bei virtuvės būklę pirmosios instancijos teismo pavedimu apžiūrėjo ir įvertino šios bylos proceso eigoje Visuomenės sveikatos centras ir byloje yra pateiktas šių patalpų patikrinimo aktas, jame yra pateikiama informacija dėl patalpų atitikimo higienos normoms, be kita ko, nurodant, kad gyvenamosios patalpos Nr. 58 įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 24, 28, 56 punktų reikalavimus (t. IV, b. l. 63, 68-69, 76). Atitinkamai, teisėjų kolegija nemato pagrįsto pagrindo juo nesivadovauti ir konstatuoti, kad kreipimosi metu buvo pažeidžiamos nustatytos higienos normos. Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad ji nevertina prie pareiškėjos apeliacinio skundo pateiktų fotonuotraukų, kurios yra padarytos neteisėtu būdu (t. IV, b. l. 141).

Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo išvadomis, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 58 periodiškai buvo daromi einamieji remonto darbai, taisomi prietaisai, nurodo, jog iš byloje esančių duomenų nėra matyti, kad kas buvo keičiama nurodytoje patalpoje (t. IV, b. l. 137-141). Pažymėtina, jog šiuo aspektu nurodyti teismo argumentai iš esmės liudija remonto darbų atlikimą pareiškėjos gyvenamajame aukšte, kita vertus, pareiškėja nenurodė, jog jos prašymu nebuvo taisomi sugedę prietaisai ir daromi eiliniai remonto darbai, esant poreikiui.

Kiek tai susiję su patalpų dezinfekcija, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2008 m. lapkričio 19 d. patikrinimo akte Nr. H5-636, tarp kitų pažeidimų, nustatė, kad dušų kabinose nėra įrengtų lentynėlių prausimosi reikmenims pasidėti, nurodoma, kad neatliekamas patalpų valymas dezinfektantais, tualetų, prausyklų grindys plaunami vandeniu nenaudojant dezinfekcinių priemonių kiekvieną dieną, pataisos namų administracija neužtikrina profilaktinės dezinfekcijos patalpose (t. III, b. l. 134-136). Kita vertus, kaip matyti, Panevėžio pataisos namų administracija šiuos pažeidimus pašalino. 2012 m. vasario 10 d. Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. H5-33 jau nurodyta, kad gyvenamosios patalpos švaros palaikymui nuteistosios aprūpintos švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, valymo priemonėmis, pataisos namuose naudojamasi biocidas Chlorinex (t. III, b. l. 125-126). Taigi nors buvo padaryti teisės aktų pažeidimai, jie iš esmės buvo šalinami. Be to, akcentuotina, jog pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad priemones valymui įsigyja iš savų lėšų, nes jos nėra suteikiamos, paneigia pačios pareiškėjos argumentai, kad, jos nuomone, pataisos namų skiriamas ANK anolitas nepakankamai dezinfekuoja (t. IV, b. l. 2-9). Taigi pati pareiškėja pripažįsta, kad vis dėlto yra skiriamos ir naudojamos dezinfekcinės priemonės.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėja skunde, apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodo, kad jai kyla baimė užsikrėsti infekcinėmis, parazitinėmis ligomis (t. IV, b. l. 2-9), tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, nors pareiškėja šiuos argumentus teikė ir pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, pažymėtina, jog ši pažaida, atsižvelgus į pareiškėjos skunde minimus pažeidimus, pareiškėjos skundo argumentus, savaime nesidaro pagrindo naikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atitinkamai, dėl šių aplinkybių pasisakytina plačiau.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog atsakovas nurodė, kad Panevėžio pataisos namuose bausmės neatlieka nuteistosios, sergančios (duomenys neskelbtini), susirgusios (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), visos pacientės nedelsiant siunčiamos į Laisvės atėmimo vietos ligoninę ir į pataisos namus grįžta išgydytos ir nekeliančios pavojaus, o jei reikalingas tęstinis gydymas, SPT gydytojai jį skiria, pacientes įtraukia į despanserinę apskaitą, jų būklė sekama (t. IV, b. l. 149-153). Pareiškėja iš esmės argumentų, leidžiančių abejoti šiomis išvadomis, nenurodė, nepagrindė, neteigė, kad šie asmenys net ir paaiškėjus jų ligoms yra kalinami kartu su ja, iš esmės konkrečiai nenurodė, kokiomis aplinkybėmis ir kada jai teko būti kalinamai su šiais asmenimis (t. IV, b. l. 2-9). Pažymėtina, jog tik pareiškėjai įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos įvardinti argumentai yra pernelyg abstraktūs. Be to, šiuo atveju pareiškėja tik konkrečiau nurodė tai, kad galimai D. B. serga (duomenys neskelbtini) ir jai teko su ja susidurti, tačiau irgi neteigė kad buvo su ja apgyvendinta ar palaikė ilgesnį kontaktą, o pasakymas „teko būti“ yra pernelyg abstraktus (t. IV, b. l. 2-9). Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju įvardinti pareiškėjos teiginiai dėl neužtikrintų sąlygų yra labai abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti. Be to, pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai kalinimo metu nenustatyti įvardinto tipo susirgimai ir tyrimai atliekami kasmet, be to, atsakovas nurodė, jog pati pareiškėja keletą kartų yra atsisakiusi tikrintis sveikatą (t. IV, b. l. 149-153). Taigi kyla abejonių dėl pareiškėjos nurodytų baimių apsikrėsti užkrečiamomis ligomis.

Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su jai skirtu maitinimu, pažymėtina, jog pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad ji prašė pakoreguoti maitinimą, kadangi maisto koregavimą yra numatę ir teisės aktai. Pažymi, jog pareiškėjai dietinis maitinimas buvo skirtas Laisvės atėmimo vietos ligoninės gydytojų, nurodant, kad rekomenduojama dieta ir nevalgyti karšto maisto (t. IV, b. l. 140-141).

Šiuo aspektu visų pirma pabrėžtina, jog būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus (22.1, 22.3, 22.4 p.).

BVK 173 straipsnio 4 dalis numato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.

Ginčui aktualiu metu galiojęs Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės), 7 punktas numatė, kad ligoniai (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes) maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas. Koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius.

Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad Laisvės atėmimo vietos ligoninės gydytojai yra rekomendavę 2006 m. gegužės 4 d. pareiškėjai dietą (t. I, b. l. 35), 2008 m. liepos 28 d. nurodę nevalgyti aštraus ir karšto maisto (t. I, b. l. 41), kita vertus, 2013 m. sausio 1 d. pareiškėjai buvo rekomenduota racionali mityba ir nebadauti (t. I, b. l. 52). Byloje taip pat yra pateiktas 2011 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjos prašymas skirti jai vegetarinį maitinimą, kuris jai ir buvo skirtas (t. I, b. l. 58). Kaip jau minėta, šiuo atveju tik 2006 m. gegužės 4 d. pareiškėjai buvo rekomenduota dieta, vėliau rekomenduota nevalgyti aštraus ir karšto maisto. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju rekomenduota dieta negali būti vertinama kaip konkretaus gydytojo specialisto būtent pareiškėjai skirtas gydymas, konkreti dieta ar rekomendacijos Panevėžio pataisos namų administracijai kokį maisto racioną skirti pareiškėjai pagal ligonio sveikatos poreikius, kurį laiką. Gydytojai pareiškėjai neskyrė konkrečios dietos kaip tam tikros gydymo priemonės, be kita ko, nurodant jos skyrimo laiką. Be to, pareiškėja pati turėjo teisę pirkti papildomai daržovių ar kitų maisto produktų. Pažymėtina, jog administracinėje byloje yra pateiktas tik atsakymas į pareiškėjos 2010 m. birželio 14 d. prašymą dėl dietinio maitinimo, tačiau jame pagrįstai yra nurodyta, kad prašymo pateikimo metu pareiškėjai nebuvo nustatyta tokio susirgimo ar ligos, pagal kurią būtina koreguoti nustatytus valgiaraščius (t. IV, b. l. 82-83).

Kitais aspektais dėl neteisėtų veiksmų buvimo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu ir pakartotinai jo išvadų siekdama tikslingumo nekartoja (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog administracinės bylos ribas apibrėžia pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas ir jame nurodytos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme ar naujų aplinkybių vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos pareiškėjos naujos nurodytos aplinkybės dėl galimo teisės aktų pažeidimo (pvz., pareiškėjos argumentai, kad viena nuteistoji serga (duomenys neskelbtini) forma, jai yra suteikta atskira gyvenamoji patalpa, tačiau tiek valgykloje, tiek batsiuvykloje ji niekada nedėvėjo kaukės ir bendraudavo su kitomis kalinamosiomis (t. IV, b. l. 132-136) (t. I, b. l. 2-6, t. II, b. l. 180-185, t. IV, b. l. 3-9). Be to, šiuo pagrindu taip pat netenkinami pareiškėjos prašymai išreikalauti medžiagą su keliomis kalinamosiomis ji buvo laikoma baudos izoliatoriuje su koks plotas jai priklausė, koks plotas pareiškėjai priklausė pataisos namų drausmės grupėje ir koks skaičius kalinamųjų gyveno patalpose laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 5 d. iki 2009 m. birželio 5 d. (t. IV, b. l. 132-136) (t. I, b. l. 2-6, t. II, b. l. 180-185, t. IV, b. l. 3-9). Akcentuotina, jog pareiškėja pirmosios instancijos teismui, be kita ko, skundėsi kalinimo sąlygomis gyvenamojoje patalpoje Nr. 58, o ne kalinimo sąlygomis baudos izoliatoriuje, kalinimo sąlygomis jai priklausant drausmės grupei (t. I, b. l. 2-6). Dėl įvardintų priežasčių netenkintinas ir pareiškėjos apeliacinio skundo prašymas įvertinti, ar bausmės atlikimo metu naudojantis medicinos priežiūros tarnybos paslaugomis, profesine mokykla, ne tik gyvenamosiomis patalpomis, jai buvo užtikrinta saugi aplinka (t. IV, b. l. 137-141). Įvardintos aplinkybės iš esmės nebuvo nurodytos pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui, jų nevertino ir dėl jų nepasisakė ir pirmosios instancijos teismas, todėl nurodytų aplinkybių teisinis įvertinimas nepatenka į nagrinėjamos administracinės bylos ribas, apibrėžtas pareiškėjos skundu.

Atsakovas taip pat ginčija pareiškėjos parodytą patirtą žalą, iš esmės teigdamas, kad pareiškėja nepateikė patirtos žalos įrodymų ir ji atitinkamai žalos nepatyrė.

Kiek tai susiję su patirtos neturtinės žalos įrodinėjimu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.

Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Atitinkamai, ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Nagrinėjamu atveju paminėtina ir tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, be kita ko, pažeidimus susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu gyvenamojoje patalpoje Nr. 58, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėja kalėdama tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, kitų nurodytų reikalavimų nesilaikymas, žala – pareiškėja dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl yra aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Akcentuotina, jog EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, vertindamas pareiškėjo kalėjimo sąlygas Pravieniškių kolonijoje, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutartimi Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, kad tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, taip pat konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija pabrėžia, kad nors ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, išskyrė ją iš kitų nuteistųjų, tačiau, įvertinus nutartyje nurodytas aplinkybes, be kita ko, nustatytų higienos normų pažeidimą atitinkamais laikotarpiais, nors jų tiksliai identifikuoti ir negalima, ir labai ilgą minimalaus vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjai neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Taigi šioje dalyje pirmosios instancijos teismo išvados keistinos.

Dėl žalos atlyginimo formos ir dydžio

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog atsakovas ir pareiškėja apeliaciniuose skunduose taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos dydį. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas negali būti laikoma pakankama satisfakcija dėl patirtų pažeidimų. Tuo tarpu, pareiškėjos vertinimu, priteista neturtinė žala iš esmės neatlygina jai patirtų išgyvenimų. Atitinkamai, siekiant aiškumo dėl šių aspektų pasisakytina atskirai.

Kiek tai susiję su atsakovo argumentais dėl teisės pažeidimo pripažinimo kaip satisfakcijos dėl patirtos žalos atlyginimo formos, teisėjų kolegija pabrėžia, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, pobūdį, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog vien pažeidimo, kuris, atsižvelgus į pažeidimo trukmę, nelaikytinas menkaverčiu, pripažinimas negali būti pripažinta pakankama satisfakcija ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė dėl pareiškėjai priteistino neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma, kiti nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjai diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atitinkamai, manytina, jog atsakovo įvardinta patirtos žalos atlyginimo forma neatlygintų pareiškėjos patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Taigi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Priešingai vertinti analizuojamos situacijos neleidžia ir atsakovo pateikti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pačios pareiškėjos neteisėto elgesio, pavyzdžiui, kad pareiškėja posėdžio metu pripažino neteisėtai turėjusi mobilų telefoną, neteisėtai juo fotografavusi, byloje yra pateikti duomenys apie pareiškėjos perkėlimą į drausmės grupę, apie uždarymus į baudos izoliatorių už įvairius pažeidimus. Be to, atsakovo nurodytas medicininiuose įrašuose apibūdintas buvęs nepriimtinas, konfliktiškas, provokuojantis pareiškėjos elgesys taip pat savaime neleidžia paneigti nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, jog dėl pareiškėjos darytų nuotraukų yra sprendžiama vertinant galimai neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste ir tai iš esmės negali paneigti nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų, taip pat negali būti pagrindu atsisakyti ginti galimai pažeistas pareiškėjos teises, interesus.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjai priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjos subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, tai, kad buvo nustatyti kiti šioje teismo nutartyje nustatyti neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėja jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 1 d. minimali mėnesinė alga buvo 550 Lt (atitinkamai 159,29 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361), nuo 2007 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga – 600 Lt (atitinkamai 173,77 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298), nuo 2007 m. liepos 1 d. – 700 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 202,73 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 543), nuo 2008 m. sausio 1 d. – 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – minimali mėnesinė alga 850 Lt (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjai padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 000 Eur. Be to, priteisiant neturtinę žalą taip pat atsižvelgtina ir į pareiškėjos sveikatos būklę, jos susirgimus (t. I, b. l. 24-57), į tai, kad toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Kita vertus, priteisiant žalą atsižvelgtina ir į Panevėžio pataisos namų specifiką, pareiškėjai suteiktą judėjimo laisvę pataisos namų teritorijoje.

Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiškėja dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ligos privalo turėti galimybę pagal gydytojo rekomendaciją ar, esant poreikiui, bet kuriuo pareiškėjai patogiu metu gyvenamojoje patalpoje naudotis skirtais medikamentais, tačiau, kita vertus, pastebėtina, jog dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su kalinimo režimu, pareiškėjai absoliutaus privatumo užtikrinimas gyvenamojoje patalpoje buvo objektyviai neįmanomas. Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas nurodo, jog nuteistosioms visada sudaroma galimybė teptis kūną procedūrų kabinete, yra dar ir medicininė širma, kuri leidžia pacientą izoliuoti nuo kitų nuteistųjų arba galima paskirti tokį tepimosi laiką, kai nėra pacientų (t. IV, b. l. 149-153). Atitinkamai, teisėjų kolegija vertina, kad toks kreipimasis, atsižvelgus į kalinimo specifiką, nėra neproporcingas pareiškėjos teisių apsunkinimas ar suvaržymas. Be to, pažymėtina, jog šiuo atveju pagrįstai atsakovas nurodo, kad vertinamu laikotarpiu nėra įrašų liudijančių, kad nuteistoji būtų kreipusis į Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojus dėl patiriamo diskomforto gyvenamojoje sekcijoje, tepantis tepalu kūno odą ir taip reiškiant interesą dėl jos visiško privatumo užtikrinimo. Nurodytų bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir iškviesti į teismo posėdį liudyti su ja gyvenusias nuteistąsias, kurios gali patvirtinti, jog pareiškėjos odos liga sukėlė diskomfortą ne tik jai, bet ir kitoms kalinamosioms (t. IV, b. l. 122-126). Šiuo atveju akcentuotina, jog yra sprendžiamas pareiškėjos patirtos žalos atlyginimo klausimas ir vertinama būtent pareiškėjos patirta žala, taigi nurodomi kitų subjektų galimi nemalonūs potyriai, nepatogumai ginčo sprendimui iš esmės nėra aktualūs.

Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, atsižvelgus į šios konkrečios situacijos aplinkybes, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjos patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjos nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 000 Eur.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos teiginius, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo šališkai ir priėmė šališką teismo sprendimą vien tik dėl to, jog jos įvardintu aspektu netinkamai vertino ginčo situaciją (t. IV, b. l. 132-136). Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 47–471straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja nereiškė nušalinimų teismui, taigi ABTĮ numatyta teise nepasinaudojo. Be to, pažymėtina, jog ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Atitinkamai, vien tik ta aplinkybė, kad teismas, pareiškėjos nuomone, netinkamai įvertino tam tikras jos nurodytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus traktavo pagal ABTĮ 57 straipsnį, savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas, nesant kitų tai pagrindžiančių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju atsakovas apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė papildomus įrodymus: 2007 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjos atsisakymą (t. IV, b. l. 155), 2008 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjos atsisakymą (t. IV, b. l. 156). Pareiškėja taip pat pateikė papildomus dokumentus: liudijimus dėl teikiamų skalbimo paslaugų, 2013 m. sausio 11 d. paslaugų pirkimo sutartį Nr. PPN2013/2, 2014 m. spalio 13 d. ir 2014 m. spalio 10 d. atsakymus į paklausimus iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vertinant pateiktus nurodytus dokumentus akcentuotina, jog 2007 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjos atsisakymas (t. IV, b. l. 155), 2008 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjos atsisakymas (t. IV, b. l. 156), atsižvelgus į jų datas, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir šiuo atveju atsakovas nepagrindė, kodėl jie nebuvo pateikti ar kodėl jų pateikimo būtinybė kilo tik vėlesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje. Atitinkamai, įvertinus tai, kad atsakovui nebuvo užkirstas kelias šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, šiuos gautus dokumentus atsisakytina priimti. Pažymėtina, jog paklausimai Laisvės atėmimo vietų ligoninei taip pat galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pareiškėja taip pat nenurodė priežasčių, dėl kurių paklausimai negalėjo būti pateikti ankščiau. Be to, šie atsakymai į paklausimus, taip pat atsakymai dėl teikiamų skalbimo paslaugų buvo gauti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl taip pat nevertintini ir grąžintini pareiškėjai. Pareiškėjos pateikta 2013 m. sausio 11 d. paslaugų pirkimo sutartis Nr. PPN2013/2 jau yra pateikta į administracinę bylą (t. IV, b. l. 38-40), todėl pakartotinis jos prijungimas prie bylos medžiagos yra netikslingas ir šie gauti papildomi dokumentai taip pat grąžintini pareiškėjai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Atsakovas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo dalimi, kuria buvo nepriteistos jo prašomos bylinėjimosi išlaidos (t. IV, b. l. 106-109), kita vertus, pareiškėja pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas buvo prateisęs iš pareiškėjos Panevėžio pataisos namams 800 Lt (231,70 Eur) turėtų atstovavimo išlaidų, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinos ir šių priteistų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, dydis ir pirmiausiai spręstina, ar iš viso šios išlaidos gali būti priteistos iš pareiškėjos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-3235/2011).

Pažymėtina, jog teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą neriboja ir proceso šalies statutas – viešojo administravimo subjektas, tačiau atstovavimo išlaidos gali būti atlyginamos šiam subjektui tik tais atvejais, kai atstovo dalyvavimas buvo būtinas siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus ir tai spręsdamas teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, atstovo pasitelkimas buvo būtinas. Tokią poziciją suformulavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad ABTĮ neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme. Tuo tikslu Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo (toliau – ir Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymas) 51 straipsnio 6 dalis numato, kad atstovaujant valstybei gali būti pasitelkiami advokatai (kiti teisininkai, bylos nagrinėjimo valstybėje turintys teisę teikti teisines paslaugas), jeigu byla yra sudėtinga, reikia specialių žinių, patyrimo, užsienio valstybių teisės žinių arba kitais atvejais, kai tai yra būtina tinkamam ir efektyviam valstybės interesų gynimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 16, 2008 m., 303-316 p.). Pažymėtina, jog šiuo atveju tokių aplinkybių iš esmės atsakovas nenurodė, jų nepagrindė, taigi vertintina, kad nėra pagrindo jam priteisti šių bylinėjimosi išlaidų. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas šioje dalyje keistinas, atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetant kaip nepagrįstą. Be to, dėl nurodytų aplinkybių taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsakovo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėja taip pat prašo jai priteisti patirtas atstovavimo ir pašto išlaidas (t. IV, b. l. 122-126). Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų nenurodė, nedetalizavo, konkrečiai nenurodė, kokias išlaidas ji patyrė nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme (jų tiksliai ir konkrečiai nenurodė, nepateikė su jais susijusių įrodymų), todėl šis prašymas paliekamas nenagrinėtas. Pareiškėjai yra išaiškinama teisė detalizuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikti per keturiolika dienų nuo šios teismo nutarties paskelbimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas ir dėl šioje teismo nutartyje nurodytų aplinkybių priimta pirmosios instancijos teismo nutartis keistina šioje teismo nutartyje nurodytais aspektais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Panevėžio pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1–4 punktus pakeisti ir juos išdėstyti taip:

„pareiškėjos R. K. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjai R. K. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, neturtinei žalai atlyginti.

Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pareiškėjos R. K. atmesti kaip nepagrįstą“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                       Irmantas Jarukaitis

                                                                                    Ričardas Piličiauskas

                                                                                    Dainius Raižys