Administracinė byla Nr. A-165-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04167-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartimi priimta nagrinėti pareiškėjos E. J. (toliau – ir pareiškėja) skundo (b. l. 1–3) dalis dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (11.1)I-7039 panaikinimo.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Lietuvoje prasidėjus ekonominei krizei, jai buvo sumažinta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dalis. Pareiškėja tikėjosi, jog pagerėjus ekonominei situacijai, susidariusi nepriemoka bus kompensuota, todėl dėl sumažintų išmokų niekur nesikreipė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos, kurių pagrindu pareiškėjai buvo sumažintos išmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėja tikėjosi, kad po šio nutarimo visos jai priklausančios išmokos bus grąžintos. Tačiau to neįvyko. Pareiškėja 2014 m. birželio 2 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius), prašydama išmokėti sumažintas motinystės (tėvystės) išmokas už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2011 m. rugpjūčio 15 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. birželio mėn. sprendimu pareiškėjai nurodė, kad jai motinystės (tėvystės) pašalpa sumažinta VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-272 ir perskaičiuoti jos nėra teisinio pagrindo. Nesutikdama su nurodytais sprendimais, pareiškėja kreipėsi į VSDFV, kuri 2014 m. rugpjūčio 25 d. atsisakė skundą tenkinti. Pareiškėja rėmėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kuriuose nustatyta valstybės pareiga kompensuoti dėl ekonominės krizės atsiradusius praradimus, ir teigė, kad tokių išaiškinimų kontekste įgijo teisėtą lūkestį, jog praradimai dėl motinystės (tėvystės) pašalpų mažinimo bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais. Manė, kad tikėjimas savo valstybe ir pilietiškumas, teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo sąlygomis, pakankamai ir protingai ilgai laukiant konkrečių sprendimų dėl teisingo praradimų kompensavimo, neturėtų būti vienareikšmiškai įvertintas kaip nerūpestingumas.

Pareiškėja pažymėjo, kad tik gavusi VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio mėn. sprendimą sužinojo, jog buvo priimtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo, todėl neturėjo galimybės jo skųsti, be to, šis sprendimas pareiškėjai neįteiktas iki šiol.

Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė skundo reikalavimą ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad dėl vyravusio teisinio neaiškumo nesikreipė anksčiau dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos išmokėjimo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 38–40) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2011 m. rugpjūčio 3 d. (iki vaikui sukaks 2 metai) paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 6-24-21405. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 minėta pašalpa perskaičiuota nuo 2010 m. liepos 1 d. ir mokėta iki 2011 m. rugpjūčio 3 d. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, skundai VSDFV dėl jos teritorinių skyrių ir kitų įstaigų, susijusių su valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Pareiškėjai 2010 m. rugpjūčio mėnesį buvo išmokėta pirmoji sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa už 2010 m. liepos mėnesį, todėl jau 2010 m. rugpjūčio mėn. pareiškėja galėjo kreiptis tiek į VSDFV Vilniaus skyrių, tiek į VSDFV. Šiuo pagrindu į VSDFV Vilniaus skyrių pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. birželio mėnesį, todėl yra praleidusi įstatyme nustatytą terminą tokiam prašymui pareikšti. Atsakovo nuomone, asmens neapsisprendimas, patiklumas ir neryžtingumas, neteisingas teisinės situacijos suvokimas nelaikytinas svarbiomis aplinkybėmis, pateisinančiomis įstatyme nustatytų terminų praleidimą, atsižvelgiant į tai, atsakovas laikėsi nuomonės, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos išmokėjimo VSDFV atsisakė nagrinėti pagrįstai ir naikinti jį nėra teisinio pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas VSDFV 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (11.1)I-7039 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama analogiško pobūdžio bylą, 2015 m. kovo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015 išaiškino, kad asmenys apie jiems mokamą sumažintą motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą turėjo sužinoti gavę pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, todėl termino paduoti skundą VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, pradžios momentas yra sietinas inter alia (be kita ko) su diena, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 44 punktą, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa Laikinojo įstatymo pagrindu pradėta mažinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, todėl, vadovaudamasis aukščiau nurodyta teismų praktika ir Nuostatų 44 punktu, teismas darė išvadą, kad apie sumažintos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos mokėjimą pareiškėja galėjo ir turėjo sužinoti 2010 m. rugpjūčio mėn., gavusi pirmąją Laikinojo įstatymo pagrindu išmokėtą pašalpą. Byloje nustatyta, kad, prašydama perskaičiuoti motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, į VSDFV Vilniaus skyrių pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. birželio 2 d. (b. l. 7), todėl net ir laikant, kad šiuo skundu pareiškėja siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo mokėti jai sumažinto dydžio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, nagrinėtiną VSDFV ikiteismine tvarka, spręstina, kad pareiškėja į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją kreipėsi ženkliai praleidusi 20 dienų terminą tokio pobūdžio skundui paduoti.

Teismas rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 ir 31 punktais, ir pažymėjo, kad šiuo atveju iš pareiškėjos 2014 m. liepos 21 d. skundo VSDFV matyti, kad pareiškėja tame pačiame skunde pareiškė ir prašymą atnaujinti terminą skųsti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą dėl sumažintos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos mokėjimo (b. l. 41–42). Pareiškėja teigė, kad jai nebuvo įteiktas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721, todėl ji negalėjo įstatyme nustatyta tvarka jo apskųsti. Teismo vertinimu, nurodyta termino praleidimo priežastis nelaikytina objektyvia, nuo pareiškėjos valios nepriklausančia termino praleidimo aplinkybe. Minėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015 išaiškino, jog 20 darbo dienų terminas skųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus skaičiuojamas nuo sužinojimo apie sumažintą pašalpą dienos – pirmosios sumažintos pašalpos išmokėjimo dienos, todėl šis terminas negali būti siejamas su VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo mokėti sumažinto dydžio pašalpą įteikimu. Jokių kitų, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių termino kreiptis į VSDFV praleidimo priežasčių pareiškėja nei 2014 m. liepos 21 d. skunde VSDFV, nei teismui pateiktame skunde nenurodė. Teismui pateiktame skunde pareiškėja rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais, teigė, kad tikėjosi, jog valstybė pati kompensuos neišmokėtos pašalpos dalį, nesikreipiant į teismą, tačiau, teismo vertinimu, tokie pareiškėjos lūkesčiai vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio elgesio variantas ir negali būti laikomi objektyvia aplinkybe, sutrukdžiusia pasirūpinti tinkamu pažeistų teisių gynimu, todėl nelaikytini pakankamu pagrindu atnaujinti skundo padavimo terminą. Nuo pirmosios sumažintos pašalpos gavimo dienos (2010 m. rugpjūčio mėn.) iki kreipimosi į VSDFV Vilniaus skyrių dienos (2014 m. birželio mėn.) praėjo beveik ketveri metai, tačiau per nurodytą laikotarpį pareiškėja nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui ir delsė šia teise pasinaudoti nepagrįstai ilgą laiką.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad VSDFV 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (11.1)I-7039 pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimui Nr. 6-26-2721 apskųsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir nenagrinėjo pareiškėjos skundo iš esmės.

Teismo vertinimu, tai, jog VSDFV, konstatavusi termino praleidimo faktą, Taisyklių 20 punkte nustatyta tvarka nepasiūlė pareiškėjai pateikti paaiškinimų ir įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti, nelaikytina pareiškėjos teisių pažeidimu, kadangi prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir šio termino praleidimo priežastis pareiškėja buvo nurodžiusi dar VSDFV 2014 m. liepos 21 d. pateiktame skunde. Papildomas tokio pobūdžio siūlymas neatitikintų racionalumo bei ekonomiško principų ir būtų perteklinis.

III.

Pareiškėja E. J. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde (b. l. 61–62) prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pažymi, kad pareiškėja neturi teisės skųsti netinkamo įstatymo teismui. Dėl tos priežasties niekur nesikreipė, tačiau teigti, jog tai buvo pareiškėjos subjektyvaus elgesio variantas nėra pagrindo. Kreipimasis į teismą tuo metu negali būti vertinamas kaip normalus ir privalomas asmeniui, neturinčiam teisinio išsilavinimo. Teismas neatsižvelgė, jog šiuo atveju buvo susidurta su teisiniu neaiškumu ir neapibrėžtumu teisių gynimo srityje. Pareiškėja nurodo, jog apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą sužinojo tik 2014 m. birželį ir nuo tada pradėjo aktyviai ginti savo pažeistas teises. Taip pat mano, jog aplinkybė, kad pareiškėjai nebuvo žinomas administracinio akto turinys, laikytina viena iš objektyvių priežasčių, dėl ko buvo praleistas terminas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 66–67) kartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad nemaža dalis asmenų, gavusių sumažintas motinystės (tėvystės) pašalpas, laiku kreipėsi ne tik į VSDFV teritorinius skyrius, bet ir į VSDFV ir administracinius teismus. VSDFV teritoriniai skyriai po Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo motinystės (tėvystės) pašalpų nepriemokas išmokėjo tiems asmenims, kurie laiku, t. y. nepraleisdami įstatymo nustatytų terminų, kreipėsi dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo į VSDFV ir teismą. Pareiškėja į VSDFV kreipėsi praėjus daugiau nei metams po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Pareiškėjos nurodytos priežastys nelaikytinos objektyviomis ir svarbiomis priežastimis, kurios gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą VSDFV.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (11.1)I-7039 nenagrinėti pareiškėjos skundo dėl jai paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos perskaičiavimo teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. birželio mėn. sprendime pareiškėjai nurodė, jog jai motinystės (tėvystės) pašalpa perskaičiuota VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 3 d., tačiau nėra teisinio pagrindo susidariusią nepriemoką išmokėti.

Pareiškėja 2014 m. liepos 21 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama laikyti, kad ji nėra praleidusi termino skųsti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 arba šį terminą atnaujinti ir panaikinti nurodytą sprendimą; panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio mėn. sprendimą, kuriuo atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką ir ją grąžinti; grąžinti susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamu VSDFV 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (11.1)I-7039 konstatuota, kad pareiškėja yra praleidusi terminą pareikšti prašymą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos išmokėjimo, atsisakyta atnaujinti terminą skundui VSDFV paduoti ir pareiškėjos skundą atsisakyta nagrinėti.

Pareiškėja E. J. kreipėsi į teismą dėl VSDFV 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (11.1)I-7039 panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnyje (2000 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. IX-110 redakcija) ir dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnyje (2016 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XII-2501 redakcija) nustatyta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) ir dabar galiojančioje Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2508 redakcija) taip pat nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Tiek pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija – tiek, kiek aktualu ginčams dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų (sprendimų) motinystės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo klausimais), tiek pagal dabar galiojančią 41 straipsnio 2 dalį (2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2508 redakcija) skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; <...> skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas.

Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), inter alia (be kita ko) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja praleido terminą VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme institucijai, paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721, kuriuo pareiškėjai buvo nuspręsta nuo 2010 m. liepos 1 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. mokėtina motinystės (tėvystės) pašalpa buvo sumažinta. Ginčas iš esmės kyla dėl to, ar VSDFV ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (11.1)I-7039 pagrįstai nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 paduoti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos prašyme VSDFV nurodytos ir skunde pirmosios instancijos teismui pakartotos termino paduoti VSDFV skundą dėl teritorinio skyriaus sprendimų praleidimo priežastys, kurias pareiškėja nurodė kaip svarbias ir, jos manymu, suteikiančias pagrindą atnaujinti skundo VSDFV padavimo terminą, negali būti pripažintos svarbiomis. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip objektyvios termino praleidimo priežastys, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios.

Nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėja apie motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą turėjo sužinoti (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d.) 2010 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. gavusi pirmąją sumažintą pašalpą, išmokėtą už 2010 m. liepos mėnesį. Teisėjų kolegija pažymi, kad gavus pirmą sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, pareiškėjai pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus atsirado pagrindas tą patį mėnesį ar per kitą protingą laiko tarpą kreiptis į pašalpą mokantį VSDFV teritorinį skyrių reikalaujant suteikti informaciją apie pašalpos sumažinimo priežastis ir pagrindą bei pateikti atitinkamus administracinius aktus, kuriais sumažinta paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūrai iki jam sueis 2 metai, o gavus atitinkamus duomenis ir nesutinkant su VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais ar sprendimais, neatidėliojant kreiptis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į VSDFV (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis). Todėl pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, kad ji tik 2014 m. birželį sužinojo VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sprendimo turinį, negali būti vertinama kaip objektyvi termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Pareiškėja nepateikė VSDFV ir teismui įrodymų, kad nuo šios datos iki 2014 m. birželio 2 d. (kreipimosi į VSDFV Vilniaus skyrių datos) jai buvo objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo pati ar per įgaliotą atstovą kreiptis į pašalpos mokėtoją dėl administracinių aktų, susijusių su jai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimu, pateikimo anksčiau nei 2014 m. birželio 2 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas buvo paskelbtas 2013 m. kovo 8 d., tačiau pareiškėja į VSDFV teritorinį skyrių dėl informacijos suteikimo kreipėsi daugiau nei po metų (2014 m. birželio 2 d.). Minėtų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos nurodytas termino kreiptis į VSDFV dėl teritorinio skyriaus 2010 m. sprendimo praleidimo priežastis nėra pagrindo vertinti kaip svarbias, nepriklausiusias nuo jos valios, nes bylos medžiaga suteikia pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėja terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-721-146/2016).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog VSDFV 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (11.1)I-7039 teisėtai nepatenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą bei paliko nenagrinėtą jos skundą.

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjos skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                      Veslava Ruskan

                                                                      Arūnas Sutkevičius