Administracinė byla Nr. eA-1244-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00697-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 38; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB ,,Logotipo projektai“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB ,,Logotipo projektai“ skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas UAB ,,Logotipo projektai“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) Viešosios tvarkos skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. nutarimą Nr. V3-(38.7)-39 skirti baudą už Reklamos įstatymo pažeidimą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu nutarimu jam paskirta 5 500 Lt bauda už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą. Nutarime nurodyta, kad jis įrengė (tiksli data nenustatyta) ir laiko išorinę reklamą „Sostena, Volvocars.lt“ neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo išorinei reklamai įrengti. Pareiškėjas argumentavo, jog nutarimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas netinkamai įvertinus teisines ir faktines aplinkybes. Iki 2008 m. Reklamos įstatyme nebuvo draudimo įrengti išorinę reklamą be leidimo, toks draudimas įtvirtintas Reklamos įstatymo 2008 m. vasario 1 d. redakcijoje ir patikslintas 2013 m. rugpjūčio 1 d. Pažymėjo, kad nuo          2007 m. rugsėjo 27 d. įsigaliojusios Rinkliavų įstatymo redakcijos 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte savivaldybėms suteikta teisė nustatyti rinkliavą už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą. Pareiškėjo teigimu, reklaminį stendą jis įrengė 2008 m. sausio–vasario mėn., o tuo metu išorinės reklamos įrengimą reglamentavo Klaipėdos rajono mero 2000 m. rugpjūčio 7 d. potvarkiu Nr. 722 patvirtinta Išorinės reklamos derinimo ir įrangos laikinoji tvarka (toliau – ir Laikinoji tvarka). Pagal Laikinosios tvarkos 2 ir 3 punktus, išorinė reklama galėjo būti įrengta savivaldybės Architektūros skyriui kompleksiškai suderinus projektinę medžiagą ir pateikus išvadą. Klaipėdos rajono savivaldybė iki 2011 m. vasario 24 d. nebuvo nustačiusi rinkliavos už leidimo reklamai išdavimą. Teigė, jog tokia tvarka atitiko Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (toliau – ir STR 1.01.07:2002) 2 lentelės 25 punktą             bei 12.4.2–12.4.3 punktus. Vadovaudamasi nustatyta tvarka, 2008 m. sausio mėn. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija išdavė neterminuotą leidimą reklamai žemės sklype, kuriame įrengtas stendas. Nurodė, jog 2014 m. sausio mėn., laikydamasis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 23 punkto reikalavimų, suderino išorinės reklamos „Sostena, Volvocars.lt“ projektą. Teigė, jog neatsižvelgiant į šias aplinkybes jam paskirta bauda už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, t. y. draudimą įrengti išorinę reklamą neturint leidimo, nors     reklaminį stendą jis įrengė teisėtai. Turėdamas leidimą įrengti išorinės reklamos demonstravimo įrenginį (stendą) jis be papildomos rinkliavos ar leidimo turėjo teisę demonstruoti reklamą ant       šio įrenginio. Pareiškėjo manymu, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario             24 d. sprendimu Nr. T11-143 patvirtinti Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatai (toliau – ir Nuostatai) ir 2013 m. patvirtinta išorinės reklamos leidimų išdavimo tvarka taikomi tik naujoms, po šių teisės aktų įsigaliojimo įrengiamoms išorinėms vaizdo reklamoms, todėl jam netaikytini. Be to, skundžiamas nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nepagrįstas teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis.

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2014 m. sausio 22 d. užregistruotas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiosios inspektorės tarnybinis pranešimas, jog Klaipėdos rajone, Sendvario seniūnijoje, šalia kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda, įrengta išorinė reklama neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo jai įrengti, priklausanti UAB „Logotipo projektai“. Pažymėjo, jog Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Leidimų ir sąvadų skyrius nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d., kai perėmė leidimų išdavimo funkciją, nėra pareiškėjui išdavęs leidimo įrengti išorinę reklamą. 2014 m. balandžio 3 d. gavo informaciją, jog Sendvario seniūnijoje iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. nėra duomenų apie leidimo pareiškėjui išdavimą. Argumentavo, jog pareiškėjo pateikti dokumentai, kurie, jo manymu, patvirtina teisę įrengti išorinę reklamą, nėra suderinti su savivaldybės kalbos tvarkytoja ir Sendvario seniūnijos seniūnu, nepateikta derinti reklamos projekto spalvinė ir tekstinė išraiška. Teigė, jog šios aplinkybės pagrindžia faktą, kad leidimas įrengti išorinę reklamą nebuvo išduotas, ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog leidimą   gavo pasikeitus teisiniam reglamentavimui nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. Pažymėjo, jog ginčijamas nutarimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodytas teisinis pagrindas, Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimas atliktas vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. AV-1767 patvirtinto Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą ir nepatenkino prašymo dėl turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2014 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. V3-(38.7)-39, kuriuo pareiškėjui paskirta 5 500 Lt bauda už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas vadovavosi Reklamos įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo nutarimo priėmimo metu, nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.) 1 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Nustatė, kad pareiškėjui paskirta bauda už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, t. y. skundžiamame nutarime nurodyta, jog 2014 m. sausio 21 d. nustatyta, kad Klaipėdos rajone, Sendvario seniūnijoje, Dirvupių kaime, UAB „Logotipo projektai“ įrengė (tiksli data nenustatyta) ir laiko išorinę reklamą „Sostena, Volvocars.lt“ neturėdama nustatyta tvarka išduoto leidimo išorinei reklamai įrengti.

Teismas, pareiškėjui argumentuojant, jog išorinė reklama (reklaminis stendas) įrengtas 2008 m. teisėtai, analizavo tokios reklamos įrengimo tvarką pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Teismas vadovavosi Laikinosios tvarkos 1, 2 punktais. Remdamasis pareiškėjo pateiktais duomenimis, nustatė, kad reklaminio stendo projektas 2008 m. kovo 11 d. suderintas     tik su Architektūros urbanistikos skyriumi ir 2008 m. sausio 25 d. – su Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnyba. Duomenų, kad paraišką reklamai įrengti pareiškėjas teikė Sendvario seniūnijos seniūnui ir jis būtų suderinęs išorinę reklamą, taip pat kad išorinę reklamą suderino kalbos tvarkytoja, byloje nėra. Pareiškėjas pripažino, kad tokių įrodymų neturi, nes tokių veiksmų neatliko ir seniūnas leidimo nėra išdavęs. Remdamasis Sendvario seniūnijos seniūnės 2014 m. balandžio 3 d. elektroniniu laišku Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiajai inspektorei, teismas nustatė, jog Reklamos leidimų išdavimo registre nėra duomenų apie tai, kad UAB „Logotipo projektai“ iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. būtų išduotas leidimas įrengti išorinę reklamą. Iš Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Leidimų ir sąvadų skyriaus 2014 m. kovo 12 d. rašto Nr. (34.14)L1-174 teismas nustatė, jog įsigaliojus Taisyklėms ir    Leidimų ir sąvadų skyriui perėmus leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo funkciją UAB „Logotipo projektai“ nėra išduotas leidimas įrengti išorinę reklamą Klaipėdos rajono savivaldybėje,    Sendvario seniūnijoje, Dirvupių kaime. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, jog UAB „Logotipo projektai“ išorinę reklamą įrengė neturėdama nustatyta tvarka išduoto leidimo, t. y. pažeidė Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą draudimą.

Teismas taip pat vadovavosi Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 21 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsnio 4 dalimi, 25 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog, pagal Reklamos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį ir Aprašo 5 punktą, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija turi teisę pradėti tirti Reklamos įstatymo pažeidimus savo iniciatyva, priimdama motyvuotą nutarimą. Nustatė, kad, gavus Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiosios inspektorės 2014 m. sausio 22 d. tarnybinį pranešimą    apie Sendvario seniūnijoje, šalia kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda, įrengtą išorinę reklamą neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo jai įrengti, tą pačią dieną pavesta pradėti tyrimo procedūrą ir 2014 m. vasario 6 d. priimtas nutarimas pradėti Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūrą, 2014 m. vasario 10 d. raštu Nr. (5.1.40)-A5-658 apie priimtą nutarimą informuotas pareiškėjas ir jam pasiūlyta iki 2014 m. vasario 14 d. raštu pateikti paaiškinimą. Teismo vertinimu, atsakovo veiksmai atitinka Reklamos įstatymo 25 straipsnio 8 ir 12 dalių bei Aprašo 15 punkto reikalavimus. Pareiškėjui 2014 m. vasario 20 d. pateikus paaiškinimus, atsakovas rinko duomenis apie leidimo įrengti reklamą pareiškėjui išdavimo faktą ir, nustatęs paaiškinimą paneigiančius faktus, 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. V1-(38.3)-134 informavo apie pažeidimo nagrinėjimo laiką ir vietą bei pasiūlė pateikti paaiškinimus, susipažinti su bylos medžiaga (Reklamos įstatymo 25 str. 15 d., Aprašo 29 p.). Pareiškėjas paaiškinimus pateikė 2014 m. balandžio 22 d. Vadovaujantis Aprašo    20–27 punktų nuostatomis, 2014 m. gegužės 5 d. surašytas Reklamos įstatymo pažeidimo protokolas, 2014 m. gegužės 6 d. raštu Nr. V1-(38.3)-160 apie jį informuotas pareiškėjas, pagal Aprašo 29 punkto reikalavimus nurodytas bylos nagrinėjimo laikas ir vieta.

Teismas, pareiškėjui argumentuojant, jog nutarimas neatitinka pagrįstumo reikalavimų, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos         vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d.        sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, 2010 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010. Teismo vertinimu, ginčijamo atsakovo 2014 m. gegužės 30 d. nutarimo turinys atitinka Reklamos įstatymo 25 straipsnio 17 dalies reikalavimus, apie priimtą nutarimą Reklamos įstatymo 25 straipsnio 18 dalyje ir Aprašo 36 punkte nustatytu terminu informuotas pareiškėjas. Nutarimas priimtas per Reklamos įstatymo 25 straipsnio 19 dalyje ir Aprašo 35 punkte įtvirtintą šešių mėnesių terminą nuo nutarimo pradėti Reklamos įstatymo reikalavimų pažeidimo nagrinėjimo procedūrą priėmimo dienos, o bauda paskirta Reklamos įstatymo 24 straipsnio 10 dalyje įtvirtintu terminu, t. y. per vienerius metus nuo pažeidimo nustatymo dienos – tarnybinio pranešimo surašymo dienos, paskirtos baudos dydis atitinka Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nurodytos baudos ribas. Pareiškėjas neginčijo paskirtos baudos dydžio. Teismas konstatavo, jog Reklamos įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimo procedūra atitiko Reklamos įstatymo ir Aprašo reikalavimus, pareiškėjui sudaryta galimybė teikti prašymus, paaiškinimus, įrodymus ir jo teisės šiuo aspektu nepažeistos. Pažymėjo, jog tokių pažeidimų nenurodė ir pats pareiškėjas.

Teismas nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatavo, jog ginčijamas atsakovo nutarimas, kuriuo pareiškėjui paskirta 5 500 Lt bauda už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti skunde išdėstytais motyvais. Teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu.

Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis, konstatavęs, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini, teismas padarė išvadą, jog jis neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą, todėl prašymo nepatenkino.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio   teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Netinkamai suprantama, kas yra išorinė vaizdinė reklama. Ginčo objektu esančios specialios reklamos pateikimo priemonės – reklaminio stendo, projekto derinimo su atsakovu    metu (2008 m. sausio mėn.) išorinę vaizdinę reklamą reglamentuojantys teisės aktai nenumatė reikalavimo prieš įrengiant išorinę reklamą gauti leidimą. Atsakovas iki pat 2011 m. vasario           24 d. nebuvo nustatęs savarankiškos rinkliavos už leidimo reklamai išdavimą. Reklamos teisinio reglamentavimo aspektu atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, jokių administracinių funkcijų išorinės vaizdinės reklamos įrengimo procese neatliko ir neturėjo teisės atlikti. Kadangi reklamos teisiniu reguliavimu savivaldybėms nebuvo nustatytos jokios su išorine reklama susijusios teisės ar pareigos, Klaipėdos rajono mero 2000 m. rugpjūčio 7 d. potvarkiu Nr. 722 nustatytos išorinės reklamos derinimo tvarkos nuostatos privalėjo būti aiškinamos pagal bendrojo teisinio reguliavimo nuostatas. Ginčo objektu esančio reklaminio stendo projekto derinimo metu Sendvario seniūnijos seniūnas, kaip ir pati savivaldybė, nei de jure, nei de facto neatliko ir neturėjo teisės atlikti jokių su išorinės reklamos įrengimo sankcionavimu susijusių veiksmų, kurių nenustatė bendrasis teisinis reguliavimas. Paminėto potvarkio nuostatos, nustačiusios fakultatyvų seniūno dalyvavimą išorinės reklamos įrengimo derinimo procedūroje, buvo niekinės, perteklinės ir todėl praktikoje netaikomos.

2. Teismas, nurodydamas, kad ginčo objektu esanti reklama nebuvo suderinta su savivaldybės kalbos tvarkytoja, neatsižvelgė į išorinės vaizdinės reklamos, kaip specialios reklamos pateikimo priemonės ir ant jos skleidžiamos vaizdinės reklamos komplekso, ypatumus; akivaizdžiai klaidingai įvertino byloje esančius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina, jog ginčo objektu esanti išorinė reklama „Sostena, Volvocars.lt“ su savivaldybės kalbos tvarkytoja buvo suderinta.

3. Sendvario seniūnija negalėjo turėti informacijos apie išduotą leidimą išorinei vaizdinei reklamai (ginčo objektu esančiam reklaminiam stendui) įrengti, kadangi visi suderinimai ginčo objektu esančiam reklaminiam stendui įrengti buvo gauti dar iki to laiko, kai Sendvario seniūnijai buvo nustatytos su leidimų išorinei reklamai išdavimu susijusios funkcijos, t. y. 2009 m. kovo 26 d. Reklama buvo skleidžiama ant teisėtai (gavus visus teisės aktuose numatytus suderinimus, leidimus ir sutikimus) 2008 m. pradžioje įrengto reklaminio stendo, todėl jai skleisti (įrengti) atskiro leidimo nereikėjo. Aplinkybės, kad nuo 2009 m. kovo 26 d. nebuvo išduotas leidimas išorinei vaizdinei reklamai savivaldybės teritorijoje įrengti, negalėjo turėti jokios įtakos nutarimo teisėtumo (taigi ir skundo pagrįstumo) vertinimui.

4. Ginčo objektu esančio stendo projektas tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka buvo suderintas ir įrengtas dar iki nuostatų, numatančių draudimą įrengti išorinę reklamą neturint leidimo, ir nuostatų, numatančių atsakomybę už tokio draudimo nepaisymą, įsigaliojimo dienos. Teisėtai įrengęs ginčo objektu esantį reklaminį stendą, galėjo pagrįstai tikėtis, jog turės teisę ateityje ant šio reklaminio stendo skleisti išorinę reklamą be jokių papildomų leidimų ir rinkliavų mokėjimo bei už tai nebus baudžiamas. Savivaldybės sprendimas privalėjo būti įvertintas kaip pažeidžiantis lex retro non agit principą ir jo teisėtus lūkesčius. Aplinkybės, lėmusios nutarimo priėmimą, egzistavo ir savivaldybei buvo žinomos dar prieš Reklamos įstatyme įtvirtinant sankciją už išorinės reklamos įrengimą be leidimo, todėl atsakomybė už Reklamos įstatymo pažeidimą negalėjo būti pritaikyta atgaline data. Bauda už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą gali būti skiriama ne vėliau kaip per vienus metus nuo pažeidimo nustatymo dienos.

5. Teismas nepagrįstai pripažino nutarimą atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus, priėmė nemotyvuotą sprendimą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad nesutinka, jog pareiškėjas turi leidimą įrengti išorinę reklamą,     kuris buvo išduotas 2008 m. Klaipėdos rajono savivaldybės mero 2000 m. rugpjūčio 7 d.    potvarkio Nr. 722 „Dėl išorinės reklamos derinimo ir įrangos laikinosios tvarkos“ nustatyta    tvarka. Pareiškėjas nagrinėjant Reklamos įstatymo pažeidimą ir teismui pateikė dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina teisę įrengti išorinę reklamą. Pateikti dokumentai suderinti su Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos pavaduotoja ir Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnyba, tačiau nesuderinti su savivaldybės kalbos tvarkytoja ir Sendvario seniūnijos seniūnu, taip pat derinti nebuvo pateikta reklamos projekto spalvinė ir tekstinė išraiška. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu, kad išorinės reklamos dokumentai nebuvo suderinti teisės aktų nustatyta tvarka ir joks leidimas įrengti išorinę reklamą nebuvo išduotas. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad leidimą įrengti išorinę reklamą gavo ir pasikeitus teisiniam reglamentavimui, t. y. po 2013 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Reklamos įstatymo pakeitimo įstatymui. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai ir išsamiai įvertino nurodytas faktines bylos aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, išorinės reklamos įrengimą reglamentuojančius teisės aktus bei, nenustatęs Reklamos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo, Aprašo bei kitų teisės aktų nuostatų pažeidimų, priėmė pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo Viešosios tvarkos skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. V3-(38.7)-39 matyti, kad 5 500 Lt dydžio bauda pareiškėjui paskirta už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą. Pagal šį nutarimą, nurodytas pažeidimas pasireiškė tuo, kad Klaipėdos rajone, Sendvario seniūnijoje, šalia kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda, pareiškėjas tiksliai nenustatytu laiku įrengė išorinę reklamę („Sostena, Volvocars.lt“), neturedamas nustatyta tvarka išduoto leidimo jai įrengti.

Kolegija, aiškindama faktinę paminėtos reklamos atsiradimo (įrengimo) situaciją, pažymi, kad, kaip nurodyta pareiškėjo skundžiamame nutarime, jos įrengimo data atsakovo nebuvo nustatyta. Pareiškėjo teigimu, reklaminis stendas su paminėta reklama jo buvo įrengtas dar 2008 m. sausio-vasario mėn. Šis pareiškėjo teiginys, kolegijos manymu, yra pareiškėjo įrodytas byloje esančiais įrodymais, tarp jų leidimu reklamai, iš kurio matyti, kad jis (leidimas) buvo suderintas su Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnyba bei Architektūros ir urbanistikos skyriumi (suderinimo datos 2008-02-26 ir 2008-02-25). Todėl fakto nustatymo prasme konstatuotina, kad paminėta reklama pareiškėjo buvo įrengta 2008 m. vasario mėn. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pritaikė pareiškėjui Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, skundžiamo nutarimo priėmimo metu galiojusios įstatymo redakcijos (2013-05-16 įstatymo Nr. XII-315 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013-08-01), nagrinėjamai administracinei bylai yra aktualus ir spręstinas įstatymo galiojimo laike klausimas. Šis klausimas yra reikšmingas nagrinėjamai bylai ir todėl, kad pareiškėjui pritaikytame Reklamos įstatymo 12 straipsnyje yra kalbama apie draudimą įrengti išorinę reklamą, t. y. draudimą, kuris yra taikomas išorinės reklamos įrengimo (tam tikrų reklamos paskelbimo veiksmų atlikimo) metu. Nagrinėjamoje situacijoje tai reiškia, kad, sprendžiant šį ginčą teisės taikymo aspektu, yra būtina išaiškinti, ar paminėtam 2008 m. vykusiam ginčo reklamos įrengimui gali būti taikomos Reklamos įstatymo 12 straipsnio (2013-05-16 įstatymo Nr. XII-315 redakcija) draudžiamojo pobūdžio nuostatos.

Pasisakydama paminėtu klausimu, kolegija pripažįsta būtina aptarti ginčo reklamos faktinio įrengimo metu (2008 m.) galiojusias Reklamos įstatymo nuostatas, kurios tuomet reglamentavo išorinės reklamos įrengimo bei atsakomybės už Reklamos įstatymo pažeidimą nustatymo teisinius santykius.

Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies (2008-01-11 įstatymo Nr. X-1414 redakcija, galiojusi nuo 2008-02-01 iki 2013-08-01) 4 punkte buvo nurodyta, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą, neturint savivaldybės institucijų nustatyta tvarka išduoto leidimo. Pagal šio straipsnio        3 dalį, išorinės reklamos įrengimo tipines taisykles tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Pastarosios taisyklės – „Išorinės reklamos įrengimo tipinės taisyklės“ – buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405. Šiose rekomendacinio pobūdžio taisyklėse (ginčo reklamos įrengimo metu galiojusi 2005-08-08 įsakymo Nr. 4-293 redakcija) buvo nurodyta, kad išorinei reklamai įrengti savivaldybės teritorijoje reklaminės veiklos subjektas turi gauti savivaldybės institucijų nustatyta tvarka išduotą leidimą (5 p.), buvo nustatytos leidimo įrengti išorinę reklamą turinio, taip pat jo galiojimo taisyklės (14-17 p.), taip pat nurodyta, kad savivaldybės teritorijoje išorinės reklamos įrengimo reikalavimų laikymosi kontrolę pagal kompetenciją atlieka savivaldybės vykdomoji institucija, valstybės įstaiga, atsakinga už kultūros vertybių apsaugą, ir saugomos teritorijos steigėjo įgaliota įstaiga (18 p.). Tačiau šiose taisyklėse nebuvo nustatyti nei paminėtų leidimų išdavimo konkretūs subjektai, nei šių leidimų išdavimo tvarka ir procedūra. To nebuvo nustatyta ir pirmosios instancijos teismo nurodytoje Laikinojoje tvarkoje. Esant išvardytoms aplinkybėms, kolegijos manymu, galima konstatuoti, kad leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarka ir sąlygos ginčijamu laikotarpiu (2008 m.) teisės aktų nebuvo sureglamentuoti pakankamai aiškiai ir vienareikšmiškai. Todėl ir atsižvelgiant į tai, kad ginčo reklama iki šioje byloje nagrinėjamos administracinės procedūros pradžios (2014-01-22) buvo naudojama pakankamai ilgą laikotarpį (nuo 2008 m.), o savivaldybės vykdomosios institucijos į galbūt pareiškėjo padarytus pažeidimus niekaip nereagavo, kolegija daro išvadą, jog tam tikros abejonės dėl šios reklamos įrengimo procedūros laikymosi turėtų būti traktuojamos pareiškėjo naudai. Be to, pažymėtina, kad už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (2013-05-16 įstatymo Nr. XII-315 redakcija) nustatytų draudimų pažeidimus numatyta sankcija (nuo vieno tūkstančio iki dešimties tūkstančių litų) savo dydžiu atitinka (prilyginama) baudžiamojo pobūdžio sankcijoms. Todėl su tokia sankcija siejamas teisės pažeidimas teisės aktuose turi būti apibrėžtas aiškiai ir vienareikšmiškai.

Kita vertus, pasisakydama dėl teisės taikymo laike, kolegija pažymi, kad (kaip jau buvo pasakyta) už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (2013-05-16 įstatymo Nr. XII-315 redakcija) nustatytų reikalavimų nesilaikymą gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki dešimties tūkstančių litų (Reklamos įstatymo 24 str. 4 d.). Tačiau iki tol (ir paminėto faktinio ginčo reklamos įrengimo metu – 2008 m.) galiojusios Reklamos įstatymo redakcijos (22 straipsnyje, kuriame buvo nustatytos baudos už tam tikrų šio įstatymo nuostatų pažeidimą) baudos skyrimas už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2008-01-11 įstatymo Nr. X-1414 redakcija) pažeidimą nebuvo numatytas. Tai leidžia daryti išvadą, kad, paskiriant pareiškėjui paminėtą 5 500 Lt dydžio baudą, buvo pažeistas vienas iš pagrindinių teisės taikymo principų lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė byloje nagrinėjamai situacijai materialinės teisės normas. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas (ABTĮ 143 str.), o pareiškėjo teismui paduotas skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Kolegija šiuo sprendimu nesprendžia apelianto prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo, nes šis prašymas savo turiniu neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų (prašyme nėra pateiktas išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo UAB ,,Logotipo projektai“ skundą patenkinti.

Panaikinti atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. nutarimą Nr. V3-(38.7)-39.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė