Administracinė byla Nr. A-168-143/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04040-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.7.2; 13.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą        pagal pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 15–18), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2015 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 5PM190415 ,,Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ dalį, kuria V. T., A. Š., A. M. (A. M.) ir A. L. (A. L.) pripažinti solidariai atsakančiais skolininkais muitinei bei jų atžvilgiu muitinėje įregistruota mokestinė prievolė: 4 080 Eur muitas (įmokos kodas A00), 61 144 Eur akcizas (įmokos kodas 100), 15 185 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM; įmokos kodas B00); 2) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1A-202 ,,Dėl V. T. skundo“; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2015 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. S-123(7-133/2015) ,,Dėl V. T. 2015 m. birželio 8 d. skundo“ dalį, kuria buvo patvirtintas Muitinės departamento 2015 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 1A-202.

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė, išnagrinėjusi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės 2015 m. vasario 2 d. raštu Nr. (21/19-7.13)-12-346 pateiktą medžiagą, pareiškėjo ir kitų asmenų atžvilgiu priėmė 2015 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 5PM190415 įregistruoti skolą muitinėje. Muitinės departamentas 2015 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1A-202 paminėtą Kauno teritorinės muitinės sprendimą patvirtino, o Mokestinių ginčų komisija 2015 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. S-123(7-133/2015) atleido pareiškėją nuo 5 521 Eur akcizo delspinigių ir 1 371 Eur PVM delspinigių mokėjimo, tačiau likusią atsakovo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Kauno teritorinė muitinė nurodė, kad muito skola susidaro tuo metu, kai prekės neteisėtai įvežamos į muitų teritoriją, bei tuo metu, kai nustatoma, kad šios prekės yra tokioje situacijoje, dėl kurios susidaro muito skola. Skola susidarė 2014 m. birželio 2 d., tačiau tik 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-476-574/2014 Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad V. T., veikdamas su organizatoriumi A. Š., 2014 m. birželio 2 d. neteisėtai gabeno ir laikė kontrabandos būdu per valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką atgabentų 40 000 pakelių cigarečių „Fest“ ir 60 pakelių cigarečių „Queen Menthol“, nepažymėtų Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kurių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežamas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, neturėjo. Pareiškėjas buvo nuteistas už nusikalstamos veikos, nustatytos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio 1 dalyje, padarymą. A. M. ir A. L., būdami valstybės tarnautojai, sudarė sąlygas bei padėjo kitiems asmenims įvykdyti kontrabandą bei neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir buvo nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį. A. Š. organizavo kontrabandą bei neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis ir buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį. V. T. veiksmai teismo nebuvo kvalifikuoti kaip organizatoriaus ar bendrininkų padėjėjų, todėl, pareiškėjo nuomone, buvo netinkamai nustatytos bylos faktinės aplinkybės. Pareiškėjas nežinojo nei cigarečių kiekio, nei pavadinimo, nei jų vertės, todėl mokestinė prievolė jo atžvilgiu muitinei neturėtų būti įregistruota.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog Muitinės departamento 2015 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1A-202 nurodyta, kad neteisėto įvežimo sąvoka yra išaiškinta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendime byloje C-459/07: tai – prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma, yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė. Nurodyta, kad pareigūnai cigaretes sulaikė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) esančiame garaže ir automobilyje), t. y. už pirmosios muitinės įstaigos, kirtus sieną. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčijo. Toliau sprendime nurodyta, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2010 m. balandžio 29 d. sprendime byloje C-230/08 konstatavo, jog prekės, kurias vietos muitinės ir mokesčių institucijos sulaikė įvežamas į Bendrijos teritoriją ir kurias tos institucijos iš karto arba vėliau sunaikino neišleidusios jų iš savo žinios, turi būti laikomos neimportuotomis į Bendriją, todėl tų prekių apmokestinimo akcizu momentas neįvyksta. Iš baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareigūnai cigaretes sulaikė (duomenys neskelbtini) esančiuose garaže ir automobilyje, šios cigaretės įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamuoju įsakymu konfiskuotos, todėl, pareiškėjo nuomone, sulaikytų cigarečių apmokestinimas akcizu yra neteisėtas.

Pareiškėjas nurodė, jog Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai, gali būti taikoma tik tuo atveju, kai negalima nustatyti priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš žalą padariusių asmenų veiksmų ir atsiradusios žalos, t. y. nustatyti, kokios dalies žalos atsiradimą nulėmė konkretaus asmens veiksmai. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas, individualizavęs nuteistųjų tyčią ir įvertinęs kiekvieno iš nuteistųjų atliktų veiksmų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, paskyrė nuteistiesiems skirtingas bausmes, todėl Muitinės departamento sprendimas laikyti mokestinę prievolę solidaria neteisėtas. Šiuo atveju nėra ir kitų CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nurodytų prievolės solidarumo preziumavimo pagrindų. Prievolė atlyginti žalą yra piniginė, todėl daloma ir gali būti padalyta nuteistiesiems proporcingai kiekvieno iš jų padarytos žalos dydžiui. CK 6.279 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato ką kita. Be to, aplinkybė, kad prievolė yra solidari, tik suteikia teisę kreditoriui visos prievolės įvykdymo reikalauti iš bet kurio iš bendraskolių, tačiau neužkerta kelio kreditoriui reikalauti įvykdyti vieno iš bendraskolių tik jo prievolės dalį.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 31–35) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepasisakė dėl Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. S-123(7-133/2015), todėl padarė išvadą, jog jis sutinka ir su ta šio sprendimo dalimi, kuria patvirtinta muito, akcizo ir PVM mokestinė prievolė.

Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-476-574/2014 nustatė, jog V. T., veikdamas su organizatoriumi A. Š., 2014 m. birželio 2 d. neteisėtai gabeno ir laikė kontrabandos būdu per valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką atgabentų 40 000 cigarečių „Fest“ pakelių ir 60 cigarečių „Queen Menthol“ pakelių, nepažymėtų Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kurių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežamas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, asmenys neturėjo. Šiais veiksmais V. T. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje. A. M. ir A. L., būdami valstybės tarnautojai, sudarė sąlygas ir padėjo kitiems asmenims įvykdyti kontrabandą bei neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 199 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje. A. Š. organizavo kontrabandą bei neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 199 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus apygardos teismas baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-476-574/2014 pripažino paminėtus asmenis kaltais padarius nusikalstamas veikas ir paskyrė jiems baudas bei konfiskavo cigaretes. Nurodytas Vilniaus apygardos teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje yra įsiteisėjęs, todėl konstatuotina, jog aplinkybės, nustatytos paminėtu įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu, iš naujo neįrodinėjamos.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neginčijo įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-476-574/2014 nurodytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis faktą, taip pat mokesčių administratoriaus apskaičiuotos ginčo prekių muitinės vertės, nurodytos sumokėti mokestinės prievolės aritmetinio apskaičiavimo teisingumo.

Atsakovas pažymėjo, jog 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinta, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę prekes, bei bet kurie asmenys, kurie dalyvavo neteisėtai įvežant prekes ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas, ir bet kurie asmenys, kurie įsigijo arba laikė atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo (turėjo žinoti), kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Mokesčių administratorius pareiškėją pripažino asmeniu, įgijusiu (laikiusiu) prekes – cigaretes su Baltarusijos Respublikos banderolėmis – ir jų įgijimo arba gavimo metu žinojusiu arba turėjusiu žinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Pareiškėjo skunde akcentuotos aplinkybės, susijusios su jo vaidmeniu nusikalstamos veikos padaryme, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso prasme klausimą, nes Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje nustatytos tik dvi sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šis asmuo turi būti įsigijęs arba laikęs neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jis žinojo arba, yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Bendrijos muitinės kodekso nuostatos nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog laiko neteisėtai įvežtas prekes, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad prekių įvežimas buvo neteisėtas.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių    (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus, įsigijo (gavo) ir gabeno kontrabandos būdu per valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką įgabentas ginčo prekes. Ši aplinkybė konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-476-574/2014, ją pripažino pareiškėjas. Pareiškėjas gabeno labai didelį kiekį (40 060 pakelių) į maišus sukrautų cigarečių, pažymėtų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, įsigijo (sukrovė į automobilį ir gabeno) cigaretes A. Š. pasiūlius be įsigijimo dokumentų, visuomenėje yra plačiai žinoma kontrabandos iš Baltarusijos Respublikos problema, todėl pareiškėjas turėjo suprasti, jog ginčo prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Pareiškėjas teigė nežinojęs ginčo cigarečių kiekio, jų pavadinimo, vertės, tačiau šie jo teiginiai nepaneigia padarytos išvados ir vertintini kaip nepagrįsta jo pozicija, siekiant išvengti mokestinės prievolės.

Atsakovas pabrėžė, kad tai, jog ginčo prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, neturi reikšmės prievolei sumokėti mokesčius. Kaip matyti iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje C-230/08, pareiga mokėti importo PVM ar akcizus už importuotas akcizais apmokestinamas prekes dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo neatsirastų  tik tokiu atveju, jeigu prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Prekės buvo sulaikytos už pirmosios muitinės įstaigos, kirtus sieną.

Atsakovas nurodė, kad mokestiniai teisiniai santykiai yra reglamentuojami specialiųjų mokesčių įstatymų, šio mokestinio ginčo atveju – Bendrijos muitinės kodekso, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Akcizų įstatymo, Mokesčių administravimo įstatymo. Toks specialus šių santykių reglamentavimo principas yra įtvirtintas ir CK 1.1 straipsnio 2 dalyje. Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnis nustato, jog jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nustatydamas, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai. Tvirtino, kad pareiškėjas kartu su kitais byloje minimais trimis asmenimis pagrįstai Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto prasme buvo pripažinti skolininkais muitinei, jų atsakomybė nedalijama, neindividualizuojama ir laikoma solidaria.

Atsakovas akcentavo, kad solidarūs skolininkai (tarp jų ir pareiškėjas) baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-476-574/2014 nubausti įvairaus dydžio baudomis už įvykdytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje ir kituose straipsniuose, o už neteisėtai įvežtas į Bendriją importo muitais apmokestinamas prekes atsiranda skola muitinei.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 38–39) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją. Pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamajame įsakyme konstatuotas aplinkybes, jog V. T., pažeisdamas Taisyklių reikalavimus, veikdamas su organizatoriumi A. Š., 2014 m. birželio 2 d. neteisėtai gabeno ir laikė kontrabandos būdu per valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką įgabentas 40 000 cigarečių „Fest“ pakelių ir 60 cigarečių „Queen Menthol“ pakelių, bei įvertinus tai, jog šis didelis į maišus sukrautų cigarečių kiekis buvo su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, taip pat tai, kad pareiškėjas įsigijo (sukrovė į automobilį ir gabeno) paminėtas cigaretes A. Š. pasiūlius be šių prekių įsigijimo dokumentų, darytina išvada, kad pareiškėjas neabejotinai suprato ir žinojo, jog ginčo cigaretės į Lietuvą įvežtos (atgabentos) neteisėtai. Pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai, susiję su jo vaidmeniu nusikalstamos veikos padaryme, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant jo pripažinimo skolininku klausimą Bendrijos muitinės kodekso prasme. Pažymėjo, kad importo mokesčių skola atsirado iki cigarečių konfiskavimo (neteisėto įvežimo į Lietuvos muitų teritoriją metu). Tai, kad paminėtos cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos ir Vilniaus apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu konfiskuotos bei sunaikintos, t. y. nepateko į vidaus rinką, skolos muitinei nepanaikina. Bendrijos muitinės kodeksas nenumato skolos muitinei išnykimo dėl to, kad neteisėtai įvežtos prekės konfiskuojamos. Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje C-230/08 matyti, kad skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos, o šiuo atveju pareigūnai cigaretes sulaikė už pirmosios muitinės įstaigos, kirtus sieną.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu (b. l. 56–64) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Kauno teritorinės  muitinės 2015 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 5PM190415, Muitinės departamento 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 1A-202 ir Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. liepos 14 d. sprendimo           Nr. S-123(7-133/2015), kuriais pareiškėjas buvo pripažintas solidariai atsakingu muitinei už 4 080 Eur muitą, 61 144 Eur akcizą ir 15 185 Eur PVM, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimais bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dalimi, kuria buvo patvirtintas atsakovo sprendimas, teigdamas, jog buvo netinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, jo veiksmai nebuvo kvalifikuoti kaip organizatoriaus ar bendrininkų padėjėjų. Jis nežinojo nei cigarečių kiekio, nei pavadinimo, nei jų vertės, todėl mokestinė prievolė muitinei jo atžvilgiu neturėtų būti įregistruota. Be to, konfiskavus cigaretes,     jų apmokestinimas akcizu yra neteisėtas. Pareiškėjo nuomone, taip pat neteisėtas yra Muitinės departamento sprendimas laikyti mokestinę prievolę solidaria.

Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9, 12 punktais, 202 straipsnio 1 dalies a, b punktais, 202 straipsnio 3 dalimi. Teismas sutiko su Muitinės departamento 2015 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1A-202 padaryta išvada, kad pareiškėjas yra dalyvavęs neteisėtai įvežant prekes per Lietuvos valstybės sieną ir apie tai žinojęs. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo pripažintas skolininku vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtrauka. Norint pripažinti asmenį skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme, turi būti nustatytos dvi sąlygos, t. y. asmenys turi būti dalyvavę paimant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir šių prekių įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog paima neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad paėmė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Teismo vertinimu, Kauno teritorinė muitinė, spręsdama pareiškėjo pripažinimo skolininku klausimą, pagrįstai rėmėsi faktų, nustatytų Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamajame įsakyme, visuma. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 4 dalis nustato, jog įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 29 straipsnio 2 dalimi, nuosprendžiu laikomas ir teismo baudžiamasis įsakymas. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-476-574/2014 buvo nustatyta, jog pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje. Remdamasis šiuo baudžiamuoju įsakymu, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas dėl pareikšto įtarimo prisipažino.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat įvertinęs Baltarusijos Respublikos banderolėmis pažymėtų prekių, kuriomis nagrinėjamu atveju disponavo pareiškėjas, kiekį ir jų įgijimo aplinkybes, turėdamas omenyje plačiai visuomenėje žinomą cigarečių kontrabandos iš Baltarusijos Respublikos problemą bei faktą, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, padarė išvadą, jog akivaizdu, kad pareiškėjas turėjo suprasti, jog paminėtos prekės į laisvą apyvartą buvo išleistos neteisėtai. Pareiškėjas nenurodė iš esmės jokių reikšmingų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima abejoti trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovo padaryta išvada, kad jis dalyvavo paimant ir gabenant prekes, kurios į laisvą apyvartą buvo išleistos neteisėtai. Aplinkybė, kad buvo perimtas ir gabentas ypač didelis kiekis Lietuvos Respublikos specialiais ženklais nepaženklintų cigarečių – net 40 060 pakelių, taip pat leido daryti išvadą, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad perėmė ir gabeno neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie to,          kad krovinys būtų neteisėtai paimtas iš muitinės priežiūros, ir, atsižvelgiant į veikos padarymo aplinkybes, turėjo suprasti (žinoti), jog šios cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją pateko neteisėtai. Todėl jis pagrįstai pripažintas muitinės skolininku.

Teismas, atsižvelgęs į ABTĮ 58 straipsnio 4 dalyje nustatytą teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje privalomumą administraciniame procese, padarė išvadą, kad nei mokesčių administratorius, nei administracinę bylą nagrinėjantis teismas negali savo nuožiūra vertinti teismo nuosprendyje nustatytų faktų ir daryti savus nuteistųjų elgesio įvertinimus. BK 1992 straipsnio 1 dalis atsakomybę nustato tam, kuris iš Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvos Respubliką įvežė privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir jų nepateikė Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė.

Teismas pažymėjo, jog Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsniai nustato asmens, gabenančio į Bendriją prekes, pareigą įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją prekes nedelsiant, laikantis muitinės nustatyto maršruto ir vykdant jos nurodymus, jei tokie duoti, pristatyti prekes į muitinės nustatytą muitinės įstaigą ar kitą muitinės nustatytą ar patvirtintą vietą. Prekes į Bendriją įvežęs asmuo turi jas pateikti muitinei. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamajame įsakyme nurodyta, jog pareiškėjas prie jo namo paliktus maišus su cigaretėmis nuvežė ir krovė į tėvų garažą, t. y. įsigijo ir laikė neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, todėl darytina išvada, kad jis įsigijo prekes – cigaretes su Baltarusijos Respublikos banderolėmis – ir įsigijimo metu žinojo arba turėjo žinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad ginčo prekės – importo muitais apmokestinamos ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintos cigaretės – į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką.

Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo vaidmeniu nusikalstamos veikos padaryme, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso prasme klausimą, kadangi, kai jau paminėta, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje nustatytos tik dvi turinčios egzistuoti kartu sąlygos, kurioms esant asmenį galima pripažinti skolininku, t. y. šis asmuo turi būti įsigijęs arba laikęs neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir šių prekių įsigijimo arba gavimo metu žinojo, arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos yra įvežtos neteisėtai. Aplinkybės, kad pareiškėjas nežinojo ginčo cigarečių kiekio, jų pavadinimo bei vertės, padarytos išvados nepaneigia ir vertintinos kaip siekis išvengti mokestinės prievolės.

Teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje C-230/08, pažymėjo, jog pareiga mokėti importo PVM ar akcizus už importuotas akcizais apmokestinamas prekes dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo neatsirastų tik tokiu atveju, jeigu prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tokių aplinkybių šioje administracinėje byloje nenustatyta. Prekės buvo sulaikytos už pirmosios muitinės įstaigos, kirtus sieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas procesiniuose sprendimuose ne kartą yra nurodęs, kad neteisėtai įvežtų, laikomų Lietuvos Respublikos banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių tolesnis likimas (taip pat ir jų konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizus įtakos neturi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-205/2009, 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009, 2010 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-916/2010, 2011 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1011/2011, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2626/2012 ir kt.). Taigi, konfiskavus ir sunaikinus ginčo prekes, prievolė mokėti importo mokesčius pareiškėjui neišnyko.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutiko su mokestinės prievolės laikymu solidaria. Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje nustatyta, kad keli asmenys, turintys sumokėti vieną skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamuoju įsakymu kaltais pripažinti pareiškėjas, A. M., A. L. ir A. Š., todėl, atsižvelgęs į šią teisės akto nuostatą, teismas padarė išvadą, kad pagrįstai jų visų atžvilgiu buvo priimtas vienas sprendimas ir jie pripažinti solidariais skolininkais muitinei, t. y. jų atsakomybė mokestine prasme nedalijama ir neindividualizuojama. CK nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos, kadangi ginčo teisinius santykius reglamentuoja specialūs mokesčių įstatymai.

Teismas pažymėjo, jog, pripažinus pareiškėją skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme, atsižvelgus į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 24 dalies 1 punkto bei Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto nuostatas, jis laikomas importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme, bei, atsižvelgus į Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei šio straipsnio 3 dalį, jis laikomas importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies kontekste. Mokestinės prievolės apskaičiavimo teisingumas bei prekių tarifinis klasifikavimas šioje administracinėje byloje nekvestionuojamas, todėl, teismui nekilus abejonių dėl Kauno teritorinės muitinės         atlikto prievolės apskaičiavimo bei klasifikavimo, šios institucijos 2015 m. kovo 30 d. sprendime Nr. 5PM190415 nurodytų sumų teisėtumas nebuvo tiriamas. Teismas sutiko su Kauno teritorinės muitinės sprendime nurodytu cigarečių klasifikavimu 2402 20 90 00 TARIC kodu bei sprendimu, nesant prekių įsigijimo dokumentų, taikyti kitus muitinės vertės nustatymo metodus. Nesant ginčo dėl prekių įvertinimo, teismas šių aplinkybių neanalizavo. Muitų, akcizų ir PVM apskaičiavimas, nurodytas Kauno teritorinės muitinės sprendime, taip pat nebuvo ginčijamas.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), jog perėmė ir laikė neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas ginčo prekes, todėl konstatavo, jog šiuo atveju pareiškėjas buvo pagrįstai pripažintas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos pagrindu ir      jam pagrįstai įregistruota mokestinė prievolė. Ginčijamos Kauno teritorinės muitinės 2015 m.    kovo 30 d. sprendimo Nr. 5PM190415, Muitinės departamento 2015 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1A-202 ir Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. S-123(7-133/2015) dalys dėl muito, akcizų ir PVM pareiškėjui apskaičiavimo yra teisėtos ir pagrįstos, todėl nebuvo pagrindo jų panaikinti. Teismas atmetė pareiškėjo skundą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 70–71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui (Muitinės departamentui) atsako solidariai, gali būti taikoma tik tuo atveju, kai negalima nustatyti priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš žalą padariusių asmenų veiksmų ir atsiradusios žalos, t. y. nustatyti, kokios dalies žalos atsiradimą nulėmė konkretaus asmens veiksmai. Vilniaus apygardos teismas, individualizavęs nuteistųjų tyčią ir įvertinęs kiekvieno iš nuteistųjų atliktų veiksmų ir padarytos žalos priežastinį ryšį, 2014 m. lapkričio 17 d. priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą ir paskyrė nuteistiesiems skirtingas bausmes, todėl, pareiškėjo nuomone, Muitinės departamento sprendimas laikyti mokestinę prievolę solidaria yra neteisėtas. Šiuo atveju nėra ir kitų CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nurodytų prievolės solidarumo preziumavimo pagrindų – prievolė atlyginti žalą yra piniginė, todėl daloma ir gali būti padalyta nuteistiesiems proporcingai kiekvieno iš nuteistųjų padarytos žalos dydžiui. CK 6.279 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato ką kita. Be to, aplinkybė, kad   prievolė yra solidari, tik suteikia teisę kreditoriui visos prievolės įvykdymo reikalauti bet kurio       iš bendraskolių, tačiau neužkerta kelio kreditoriui reikalauti įvykdyti vieno iš bendraskolių tik         jo prievolės dalį. Pažymi, kad 2015 m. lapkričio 2 d. nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme pranešė, jog iš esmės neginčija pareigos mokėti mokesčius, tačiau susiklostė tokia padėtis, kad du asmenys iš keturių nedirba ir skola išskaičiuojama tik iš dirbančių asmenų; nurodė, kad piniginė prievolė yra daloma, ir prašė teismo patvirtinti skundo dalį, jog jam būtų taikoma subsidiari atsakomybė. Teigia, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neatsižvelgus į prievolės solidarumo preziumavimo pagrindų principus (CK 6.6 str. 3 d.), todėl naikintinas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84–87) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad jau Mokestinių ginčų komisija savo sprendime plačiai pasisakė solidarios atsakomybės klausimu, paneigdama pareiškėjo argumentus, paremtus skunde cituotomis CK nuostatomis dėl solidarios atsakomybės, kad Muitinės departamento sprendimas laikyti mokestinę prievolę solidaria yra neteisėtas. Mokestinių ginčų komisija pažymėjo, kad mokestiniai teisiniai santykiai yra reglamentuojami specialiųjų mokesčių įstatymų, šio mokestinio ginčo atveju – Bendrijos muitinės kodekso, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Akcizų įstatymo, Mokesčių administravimo įstatymo. Mokesčių administratorius, konstatuodamas, kad pareiškėjo mokestinė prievolė yra solidari su kitais trimis asmenimis, nagrinėjamu atveju pagrįstai vadovavosi pirmiau nurodytų teisės aktų, bet ne pareiškėjo skunde cituoto CK, normomis. Nagrinėjamo ginčo kontekste pareiškėjas kartu su kitais byloje paminėtais trimis asmenimis pagrįstai Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto prasme buvo pripažinti skolininkais muitinei, jų atsakomybė nedalijama, neindividualizuojama ir laikoma solidaria. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamuoju įsakymu kaltais pripažinti pareiškėjas, A. M., A. L. ir A. Š., todėl, atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnį, pagrįstai jų visų atžvilgiu buvo priimtas vienas Kauno teritorinės muitinės sprendimas ir jie pripažinti solidariais skolininkais muitinei, t. y. jų atsakomybė mokestine prasme nedalijama ir neindividualizuojama. CK nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos, kadangi ginčo teisinius santykius reglamentuoja specialūs mokesčių įstatymai. Taigi Kauno teritorinės muitinės sprendimu įregistruota mokestinė prievolė išieškotina solidariai ir pareiškėjui negalėjo būti išskirta 1/4 dalis priklausančios mokestinės prievolės, įpareigotos mokėti 4 asmenims.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 88) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nepagrįsti yra apelianto teiginiai, kurie grindžiami CK nuostatomis ir kurių pagrindu jis nurodė, jog sprendimas laikyti mokestinę prievolę solidaria yra neteisėtas. Mokesčių administratorius, konstatuodamas, kad pareiškėjo mokestinė prievolė yra solidari su kitais trimis asmenimis, nagrinėjamu atveju pagrįstai vadovavosi specialiaisiais mokesčių teisės aktais, bet ne pareiškėjo skunde cituotomis CK normomis. Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis numato, kad jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Nagrinėjamo ginčo kontekste pareiškėjas kartu su kitais byloje paminėtais trimis asmenimis pagrįstai Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme pripažinti solidariais skolininkais muitinei, jų atsakomybė nedalijama, neindividualizuojama ir laikoma solidaria.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2015 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 5PM190415, Muitinės departamento 2015 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1A-202 ir Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. S-123(7-133/2015) teisėtumo bei pagrįstumo.

Ginčijamu Kauno teritorinės muitinės sprendimu pareiškėjas kartu su kitais trimis asmenimis (A. Š., A. M. ir A. L.) buvo pripažintas solidariu skolininku muitinei ir muitinėje įregistruota solidari mokestinė prievolė pareiškėjui – 4 080 Eur muito mokestis, 61 144 Eur akcizų mokestis, 15 185 Eur pridėtinės vertės mokestis, 5 521 akcizų mokesčio delspinigiai, 1 371 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai – kurią paminėti skolininkai įpareigoti sumokėti. Muitinės departamento sprendimu Kauno teritorinės muitinės sprendimas buvo patvirtintas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu ginčijamus Kauno teritorinės muitinės, Muitinės departamento ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo paduotą skundą patenkinti. Taigi pareiškėjas teisėtumo aspektu ginčija išvardytus sprendimus, kuriais pareiškėjas solidariai su kitais paminėtais asmenimis įpareigotas sumokėti skolą muitinei, tačiau kartu pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija apskaičiuotos muitinei skolos sumos dydžio visiems solidariems skolininkams pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-476-574/2014 pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką ir nuteistas pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį (už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis). Šiame įsakyme Vilniaus apygardos teismas, be kita ko, pripažino, jog pareiškėjas, veikdamas su organizatoriumi A. Š., 2014 m. birželio2 d. neteisėtai gabeno ir laikė kontrabandos būdu per valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką atgabentų 40 000 cigarečių „Fest“ pakelių ir 60 cigarečių „Queen Menthol“ pakelių, nepažymėtų Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kurių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežamas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, asmenys neturėjo. Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje. Nurodytas teismo įsakymas (juo nustatytos faktinės aplinkybės) yra privalomas šią administracinę bylą nagrinėjančiam teismui, todėl mokestinių teisinių santykių reglamentavimo prasme administracinio teismo negali būti kvestionuojamas nagrinėjant šią administracinę bylą (ABTĮ 58 str. 4 d.).

Kolegija pažymi, kad savo poziciją šiame mokestiniame ginče pareiškėjas, be kita ko, grindžia tuo, jog Europos Sąjungos teisės taikymo prasme jis nėra tinkamas mokestinės atsakomybės subjektas. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra aktualus Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo klausimas. Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad, pagal šios teisės normos trečią įtrauką, skolininkais muitinei, be kita ko, laikomi „bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai“. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjas, paminėtas Europos Sąjungos reglamentas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių (nurodytų cigarečių), nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme.

Pasisakydama dėl paminėtų faktinių bylos aplinkybių vertinimo Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme, kolegija pirmiausia pažymi, jog pareiškėjo automobiliu gabentų ir garaže laikytų nepaženklintų nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis cigarečių (akcizinių prekių) kiekis leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad šios prekės neteisėtai buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją (kaip nurodyta pirmiau, aplinkybė, kad pareiškėjas pats nedalyvavo įvežant šias prekes, nagrinėjamai bylai nėra reikšminga). Sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gabeno) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Ši bylai reikšminga aplinkybė nustatytina pagal ABTĮ 57 straipsnio   6 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Tai reiškia, kad vien subjektyvus šios aplinkybės pareiškėjo interpretavimas savaime nenulemia vienokios arba kitokios išvados dėl jo tinkamumo būti paminėtos mokestinės prievolės subjektu padarymo. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad jis įsigijo (gabeno) ir laikė neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo požiūriu tai reiškia, kad jis yra pagrįstai pripažintas skolininku muitinei. Be to, kolegija, pasisakydama dėl pirmiau nurodyto baudžiamojo įsakymo reikšmės nagrinėjamai bylai, pažymi, kad šiuo įsakymu yra nustatytas ne tik pats paminėtų cigarečių gabenimo (laikymo) faktas, bet ir tai, kad, tai darydamas, pareiškėjas (ir kiti įsakyme nurodyti asmenys) suprato ir žinojo apie tokio gabenimo neteisėtumą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei ir kad jam pagrįstai buvo įregistruotos nurodytos mokestinės prievolės.

Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punktas numato, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Iš šios teisės normos matyti, kad lemiamą reikšmę jos taikymui turi aplinkybė, kad neteisėtai įvežtos prekės buvo (yra) sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje pateikta samprata „neteisėto įvežimo metu“ turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad prekių sulaikymas turi įvykti pirmosios Bendrijos muitų teritorijos patikros posto teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad neteisėtai įvežtos cigaretės buvo sulaikytos ne pirmosios Bendrijos muitų teritorijos patikros posto teritorijoje, o paimtos iš jų laikymo vietos – (duomenys neskelbtini) esančiame garaže ir automobilyje. Todėl kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog neteisėtai įvežtos prekės (cigaretės) į apyvartą nepateko, nėra pagrindas pripažinti pareiškėjo skolą muitinei išnykusia. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad reikalavimas mokėti importo akcizų mokesčius akivaizdžiai nepagrįstas, nes neteisėtai įvežtos prekės nepateko į apyvartą, yra neteisingas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl solidariosios muitinės skolininkų pareigos yra išaiškinęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nustatydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Spedition Ulustrans, Uluslararasi Nakliyat ve. Tic. A.S. Istanbul prieš Finanzlandesdirektion für Oberösterreich, C-414/02, ECLI:EU:C:2004:551, 31 punktas; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-840/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nuteistas baudžiamojoje byloje dėl neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) kartu su kitais asmenimis, todėl pagrįstai pripažinta, kad jo mokestinė prievolė yra solidari su kitais nuteistais asmenimis, nepriklausomai nuo pareiškėjo vaidmens darant nusikalstamą veiką. Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl būtinumo vadovautis solidariąją skolininkų atsakomybę reglamentuojančiomis Civilinio kodekso normomis, kolegija, sutikdama su atsakovo šiuo klausimu nurodytais argumentais, pažymi, kad Bendrijos muitinės kodekso normos (tarp jų ir pirmiau aptartas 213 straipsnis) yra specialiosios, byloje sprendžiamiems mokestiniams santykiams reglamentuoti skirtos teisės normos. Todėl CK nuostatų atžvilgiu jos turi pirmumo taikymo prasmę (CK 1.1 str. 2 d.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė