Civilinė byla Nr. 3K-3-202/2011
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-02387-2009-4
Procesinio sprendimo
kategorijos:
4.3; 11.1; 14.2; 42.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Juozo Šerkšno (kolegijos
pirmininkas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės
„Panevėžio statybos trestas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. S. ieškinį
atsakovui akcinei bendrovei „Panevėžio statybos trestas“ dėl drausminės
nuobaudos panaikinimo bei išmokų (premijų), susijusių su darbo santykiais,
priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl išmokos (premijos), susijusios su darbo teisiniais santykiais,
vertinimo: ji turi būti laikoma darbo užmokesčiu DK 186 straipsnio prasme ar
darbuotojo skatinimo priemone DK 233 straipsnio prasme. Ieškovė prašė
priteisti iš atsakovo nesumokėtas premijas už 2008 m. IV ir 2009 m. I ketvirčius, 0,6 proc. dydžio delspinigius bei pripažinti neteisėtu AB „Panevėžio
statybos trestas“ filialo „Pastatų apdaila“ direktoriaus 2009 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. D.75 dėl drausminės nuobaudos ieškovei paskyrimo,
panaikinti drausminę nuobaudą – pastabą. Ieškovės teigimu, reikalaujamos
priteisti premijos turi būti laikomos darbo užmokesčio dalimi, o pareigą jas
mokėti ir jų dydį nustatė įmonės administracijos darbuotojų darbo apmokėjimo
nuostatai. Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad ieškovės
prašoma priteisti premija buvo darbuotojų skatinimo priemonė, skiriama tik
darbdavio valia, todėl ieškovė neturi teisės jos reikalauti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo
ir nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 1984 m. liepos 16 d. dirbo atsakovo filialo „Pastatų apdaila“ vyr. buhaltere. Šalys 1994 m. gegužės 3 d. sudarė darbo sutartį, kurioje nustatė, jog ieškovei mokama 210 Lt mėnesinė alga, be to, išmokamas papildomas atlyginimas, apskaičiuotas pagal įmonėje galiojančią tarnautojų darbo apmokėjimo tvarką. Sutartis buvo ne kartą keičiama: 1995 m. birželio 6 d. sutarties pakeitime nurodoma, kad darbuotojai mokamas mėnesinis
atlyginimas – 60 proc. nuo viršininkui apskaičiuoto darbo užmokesčio; 1997 m. vasario 27 d. pakeitime nurodoma, kad ieškovei mokama mėnesinė alga – 60 proc.
„Pastatų apdailos“ direktoriaus mėnesinės algos, o skatinimas skaičiuojamas
vadovaujantis bendrovės darbo apmokėjimo ir skatinimo rekomendacijomis; 1999 m. birželio 17 d. sutarties pakeitime dėl darbo apmokėjimo sąlygų nurodoma, kad ieškovei
nuo 1999 m. liepos 1 d. mokama 900 Lt mėnesinė alga. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovėje galiojo 2007 m. sausio 3 d. generalinio direktoriaus įsakymu patvirtinti AB „Panevėžio statybos trestas“
filialo „Pastatų apdaila“ administracijos darbuotojų darbo apmokėjimo nuostatai
(toliau tekste – Nuostatai). Ieškovė iš darbo buvo atleista 2009 m. liepos 16 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies
4, 7, 9 punktus.
Teismas sprendė, kad ieškovės reikalaujamos priteisti ketvirtinės
premijos turi būti laikomos darbuotojų skatinimo priemonėmis (DK 233
straipsnis), todėl jų skyrimo ir išmokėjimo diskrecijos teisė priklausė tik
darbdaviui, o ieškovė neturi teisės reikalauti jas sumokėti. Teismas konstatavo,
kad nors 1994 m. gegužės 3 d. darbo sutarties sąlygoje apie apmokėjimą už darbą
nurodoma, jog darbuotojui išmokamas papildomas atlyginimas, apskaičiuotas pagal
įmonėje galiojančią tarnautojų darbo apmokėjimo tvarką, tačiau tokios nuorodos
į šią darbo apmokėjimo tvarką nėra vėlesniuose darbo sutarties pakeitimuose,
kuriuose nustatomas tik konkretus darbo užmokesčio dydis. Be to, 1994 m. gegužės 3 d. darbo sutartyje nurodyta darbo apmokėjimo tvarka nebegaliojo nuo 2007 m. sausio 3 d., t. y. priėmus Nuostatus, todėl ja negalėjo būti vadovaujamasi
apskaičiuojant darbo užmokestį ar skatinant darbuotojus ieškovės nurodytais
laikotarpiais. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės reikalaujamų premijų skyrimo
ir išmokėjimo tvarka nebuvo reglamentuota šalių sudarytoje darbo sutartyje, o sutartyje
ieškovei buvo numatytas pastovus vienodo 900 Lt dydžio darbo užmokestis ir nebuvo aiškios nuorodos į Nuostatus, teismas laikė, kad darbdavys privalėjo mokėti
tik tokį darbo užmokestį, kuris sulygtas darbo sutartimi (DK 95 straipsnio
3 dalis, 188 straipsnis).
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 14 d. nutartimi pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti ketvirtinę premiją
už 2008 m. IV ketvirtį, šią ieškinio dalį patenkino ir priteisė ieškovei iš
atsakovo 27 252 Lt premiją, 0,06 proc. delspinigių. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė pagrįstai reikalauja išmokėti jai ketvirtinę
premiją už 2008 m. IV ketvirtį, nes ši premija buvo sudėtinė darbo
užmokesčio dalis (DK 186 straipsnio 2 dalis). Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė,
jog nuo 2007 m. sausio mėnesio darbo užmokestis ieškovei buvo mokamas vadovaujantis
Nuostatais, kurių 2.1 punkte įtvirtinta, kad filialo administracijos darbuotojų
darbo apmokėjimą sudaro pagrindinis darbo užmokestis, ketvirtinės premijos ir
premijos už metinius rezultatus, t. y. premija buvo įtraukta į darbo
apmokėjimą kaip savarankiška dalis, nustatyta jos skaičiavimo tvarka. Premijas
administracijos darbuotojams skyrė filialo direktorius, atsižvelgdamas į
nustatytus kriterijus: darbo kokybę, iškeltų uždavinių vykdymą, darbą komandoje
ir discipliną. Be to, abi šalys pripažino, kad premija ieškovei buvo mokama nuo
2007 m., už 2008 m. I-III ketvirčius. Darbdavys atsisakė mokėti premiją
už 2008 m. IV ketvirtį, nors AB „Panevėžio statybos trestas“ finansų
direktorė 2009 m. vasario 2 d. patvirtino 99 634,43 Lt filialo „Pastatų
apdaila“ administracijos darbuotojų ketvirtinės premijos fondą ir 2008 m. IV ketvirčio direktoriaus ketvirtinės premijos fondą, be to, premija sumokėta direktoriui.
Teisėjų kolegija atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 2009 m. I ketvirčio premiją, nurodydama, kad už šį ketvirtį premijos nebuvo mokamos dėl
pablogėjusios bendrovės finansinės padėties, premijų fondas nebuvo patvirtintas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 14 d. nutartį ir palikti galioti
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas
netinkamai aiškino ir taikė DK 186 straipsnio 2, 3 dalis, 233 straipsnį,
todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovės prašoma priteisti premija buvo jai
mokėtino darbo užmokesčio dalis. Byloje yra pateikti visi įrodymai, kad darbo
sutartimi darbdavys įsipareigojo mokėti ieškovei 900 Lt mėnesio algą, dėl konkrečios premijos mokėjimo nebuvo susitarta. Ieškovė neįrodė, kad šalys buvo
susitarusios dėl premijų mokėjimo, be to, nepagrindė, jog įvykdė ar viršijo iš
anksto nustatytus rodiklius, už kuriuos darbdavys būtų įsipareigojęs mokėti
premiją. Sprendimo teisė dėl premijos skyrimo buvo suteikta darbdaviui, todėl
pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatoriaus ieškovei
anksčiau išmokėtos premijos buvo skatinimo priemonė. Dėl ekonominės krizės,
siekiant stabilumo įmonėje ir atsižvelgiant į akcininkų interesus, premijos
darbuotojams už ieškovės reikalaujamą laikotarpį filiale nebuvo mokamos, tačiau
teismas neatsižvelgė į tai patvirtinančius įrodymus. Teismas nepagrįstai rėmėsi
aplinkybe, jog buvo atlikti atitinkami premijų fondo skaičiavimai, nes
skaičiavimai reikalingi tik tam, kad vadovas galėtų įvertinti įmonės finansinę
padėtį ir priimti sprendimą dėl premijų skyrimo ar neskyrimo. Be to,
apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas premiją už 2008 m. IV ketvirtį, tačiau nepriteisdamas jos už 2009 m. I ketvirtį, visiškai skirtingai vertino tuos pačius įrodymus ir aplinkybes.
2.
Apeliacinės instancijos teismas
neatsižvelgė į tai, kad abiem darbo sutarties šalims privalomos tokios sąlygos,
kurios yra įtrauktos į darbo sutartį. Sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, o
nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administracijos aktuose,
neatskiriama darbo sutarties dalimi tampa tik tuo atveju, kai darbo sutartyje
yra nuoroda į konkretų aktą. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje darbo
sutartyje nėra nuorodos į Nuostatus, todėl apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai sprendė, kad ieškovei darbo užmokestis buvo mokamas pagal juos.
Nuostatai yra darbdavio lokalinis teisės aktas, kurį darbdavys gali vienašališkai
panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų
vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl neteisingai įvertino šias
bylai reikšmingas aplinkybes.
3.
Apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai netaikė DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties
termino, nors atsakovas jį prašė taikyti. Apeliacinės instancijos teismas,
priteisdamas premiją, nurodė, kad tai yra sudėtinė darbo užmokesčio dalis, t. y.
darbdavys, neišmokėdamas premijos, vienašališkai pakeitė darbo sutartimi nustatytas
sąlygas. Taigi ieškovė privalėjo ieškinį pareikšti per vieną mėnesį nuo savo
tariamų teisių pažeidimo sužinojimo momento, tačiau praleido šį terminą.
4.
Apeliacinės instancijos teismo
sprendimas yra be motyvų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismo
nutartyje yra tik atskiri teiginiai, tačiau nenagrinėti kasatoriaus argumentai,
neaišku, kuo vadovaudamasis teismas patenkino dalį apeliacinio skundo.
5.
Apeliacinės instancijos teismas nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo
praktikos. Nepagrįstai vertindamas vienus įrodymus ir nemotyvuotai atmesdamas
kitus teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m.
gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 išaiškinimų. Netenkindamas kasatoriaus prašymo
taikyti ieškinio senatį teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 išaiškinimų, o netinkamai
aiškindamas darbo sutarties nuostatas – nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
teismų praktikos dėl sutarčių aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000).
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti,
o Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime
ieškovė nurodo tokius argumentus:
1.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai
nustatė, kad premija turi būti laikoma sudėtine darbo užmokesčio dalimi (DK 186
straipsnio 2 dalis), nes yra įtraukta į darbo apmokėjimą kaip savarankiška
dalis, nustatyta jos skaičiavimo tvarka, skyrimo kriterijai. Nusistovėjusi
darbo užmokesčio bei premijų mokėjimo tvarka įrodo darbuotojo teisėtą lūkestį
gauti nustatytą darbo užmokestį bei premiją. Be to, 2009 m. vasario 2 d. buvo patvirtintas ketvirtinės premijos fondas, todėl faktiškai apskaičiuota
premija turi būti mokama.
2.
Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl
ieškinio senaties taikymo, nes ginčo objektas nėra darbo sutarties sąlygų
pakeitimas. Ginčas yra dėl darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio dalies –
premijos – priteisimo, o tokiam reikalavimui nustatytas trejų metų ieškinio
senaties terminas.
3.
Apeliacinės instancijos teismas pasisakė
dėl visų bylai reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių, todėl nėra pagrindo
teigti, jog egzistuoja absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.
4.
Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl
nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose nurodytos teismų
praktikos, nes Senato nutarimų nuostatos teismams nėra privalomos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1
dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina
apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės
taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja
iš naujo (trečią kartą) bylos faktų –yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Nagrinėjamoje
byloje aktualūs klausimai dėl išmokos (premijos), susijusios su darbo
teisiniais santykiais, vertinimo – pripažinimo darbo užmokesčiu DK 186
straipsnio prasme ar darbuotojo skatinimo priemone DK 233 straipsnio prasme, bei
ieškinio senaties termino taikymo. Dėl šių klausimų teisėjų kolegija pasisako.
Dėl
premijos, susijusios su darbo teisiniais santykiais, vertinimo
Nagrinėjamoje
byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo
priteisti iš darbdavio nesumokėtą premiją pagrįstumo, rėmėsi ne kartą Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais dėl išmokų (premijų),
susijusių su darbo teisiniais santykiais, vertinimo. Darbo užmokestis – tai atlyginimas
už darbuotojo pagal darbo sutartį atliekamą darbą, apimantis pagrindinį darbo
užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio
išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinis teismas yra
pasisakęs, kad darbo
užmokestį sudaro dvi dalys – tarifinis atlygis ir premijos, priedai, priemokos.
Tarifinis atlygis – tai fiskuotas pinigų kiekis už darbą einant konkrečias
pareigas per valandą ar mėnesį esant normalioms darbo sąlygoms. Premijos,
priedai, priemokos – tai kintamoji darbo užmokesčio dalis, nustatoma
atsižvelgiant į darbuotojo profesines savybes, jo atliekamo darbo kokybę ir
pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija,
bylos Nr. 3K-3-602/2008). Taigi darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo
užmokestį, tiek ir premijas, kurios numatytos darbo sutartyse kaip atlyginimas
už atliktas darbo funkcijas bei tam tikrų rodiklių įvykdymą. Premijos,
suvokiamos DK 186 straipsnio prasme, skyrimo tvarka turi būti reglamentuota
kolektyvinėje ar darbo sutartyje; darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas,
įgyja subjektyvią teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją mokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. UAB „Espersen Lietuva“, bylos Nr.
3K-3-451/2006). Tokios premijos nelaikytinos skatinimo priemonėmis DK 233
straipsnio prasme, o yra pagal savo pobūdį priskirtinos darbo užmokesčiui ir
yra darbo užmokesčio sudedamosios dalys (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis
civilinėje byloje A. V. v.
UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-284/2009).
DK 233 straipsnyje
nurodyta, kad už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės
produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat kitus darbo rezultatus
darbdavys gali skatinti darbuotojus. Šiame straipsnyje nustatyta premija, kaip
skatinimo priemonė, yra nukreipta į ateitį kaip motyvacinė priemonė darbuotojui
ir pastarasis neturi teisės tokios premijos reikalauti, nes tai yra darbdavio
diskrecijos teisė skirti premiją ar ne. Pagrindinis premijos kaip skatinimo
priemonės pagal DK 233 straipsnį ir premijos kaip darbo užmokesčio sudėtinės
dalies pagal DK 186 straipsnį skirtumas yra premijos skyrimo ir išmokėjimo
tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m.
lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje E. Z.
v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-523/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad, šalims
sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys sutartyje turi būti
nurodomos taip, kad būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. birželio
27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P.
v. AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, bylos Nr. 3K-3-300/2007;
2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v.
UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-284/2009). Darbo užmokesčio (tiek pagrindinio, tiek papildomo) dydis,
kaip ir susitarimas dėl darbo užmokesčio,
visada turi būti aiškus ir konkretus, nustatytas arba konkrečiu dydžiu, arba apskaičiuotas taikant aiškius tarifus
(DK 201 straipsnio 2 dalis). Apskaičiuojant papildomą darbo užmokestį turi būti
nustatyti aiškūs rodikliai, kuriuos pasiekęs darbuotojas įgytų subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio
priedo, o darbdavys – pareigą jį sumokėti. Šie požymiai nebūtini premijai kaip paskatinimui DK 233 straipsnio
prasme. Premijos konkretų dydį gali nustatyti darbdavys. Dėl šios priežasties
išmoka, kurios konkretus dydis ir
konkrečios mokėjimo aplinkybės (rodikliai) yra neaiškūs, negali būti laikoma
darbo užmokesčiu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisė kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB
„Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-284/2009).
Iš kasacinio skundo argumentų matyti,
kad kasatorius nekelia klausimo dėl DK 186 bei 233 straipsnių aiškinimo
bei atribojimo, o nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir vertino ginčo šalių teisinių darbo
santykių turinį. Šiuos teiginius kasatorius grindžia teigdamas, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino darbo sutarties turinį, todėl nepagrįstai laikė ginčo premiją sudedamąja
ieškovės darbo užmokesčio dalimi. Kasatoriaus nuomone, bylos medžiaga patvirtina,
kad darbo sutartimi jis įsipareigojo mokėti ieškovei 900 Lt mėnesio algą, tačiau nebuvo susitarta dėl konkrečios premijos mokėjimo, sprendimo teisė dėl premijos skyrimo buvo suteikta kasatoriui, šalys nebuvo susitarusios
dėl konkrečių rodiklių, kuriuos įvykdžiusi ieškovė būtų galėjusi reikalauti
premijos. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas
netinkamai nustatė, kokie dokumentai apibrėžia darbo teisinių santykių turinį,
t. y. neatsižvelgė į tai, jog abiem darbo sutarties šalims privalomos į darbo
sutartį įtraukos sąlygos arba kai darbo sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą,
kuris tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi, o nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje
darbo sutartyje nėra nuorodos į Nuostatus, todėl teismas negalėjo jais remtis.
Taigi iš esmės kasatorius kelia
konkrečios šalių sudarytos darbo sutarties nuostatų aiškinimo ir vertinimo, darbo
teisinių santykių turinio nustatymo klausimus.
Dėl darbo sutarties aiškinimo
Darbo
įstatymai nenumato sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl, aiškinant darbo
sutartyje išreikštą šalių valią, vadovaujantis DK 9 straipsnio 2 dalimi,
reglamentuojančia kitų teisės šakų normų taikymą pagal analogiją, atsižvelgtina
į CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles bei Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktiką. Pažymėtina, kad konkrečios sutarties turinio, sutartimi
sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal
CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja,
tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės
instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“,
bylos Nr. 3K-3-107/2010). Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad sutartis
turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus,
atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos
sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po
sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti
aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš
šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje R. J. J. v. UAB „Filana“, bylos Nr. 3K-3-65/2005; 2005 m.
rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2008 m.
balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v.
bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2008
m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Vilkaviškio
agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; 2010
m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Ervin“ v. Ageratec AB,
bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB
„City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr.
3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos ir
Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010;
kt.). Be to, aiškinant sutartį būtina atsižvelgti į kiekvienos sutarties
ypatumus ir šalių teisinių santykių specifiką. Šioje byloje tokie ypatumai – su
darbo teisiniais santykiais susiję sutarties šalių bruožai.
Nagrinėjamu
atveju iš apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo matyti, kad
teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties turinio ginčijamais klausimais, t. y.
dėl ginčo premijos pobūdžio, įvertino reikšmingas aplinkybes ir nenukrypo nuo pirmiau
nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių bei principų.
Pirma,
teismas, nustatydamas ieškovės reikalaujamos priteisti premijos prigimtį, rėmėsi
lingvistiniu AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „Pastatų apdaila“
administracijos darbuotojų darbo apmokėjimo nuostatų aiškinimu. Teismas nustatė
ir atsižvelgė į tai, kad Nuostatų 2.1 punkte tiesiogiai nurodyta, kad filialo
administracijos darbuotojų darbo apmokėjimą sudaro pagrindinis darbo
užmokestis, ketvirtinės premijos ir premijos už metinius rezultatus.
Antra, apeliacinės
instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ketvirtinė premija, skiriama
AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „Pastatų apdaila“ administracijos
darbuotojams, įtraukta į darbo apmokėjimą kaip savarankiška darbo užmokesčio
dalis, nustatyta jos skaičiavimo tvarka. Taip pat teismas vadovavosi kasacinio
teismo išaiškinimais dėl DK 186
bei 233 straipsnių atribojimo ir, spręsdamas dėl ginčo premijos, įvertino
tai, kad premijas administracijos darbuotojams skiria filialo direktorius,
atsižvelgdamas į nustatytus kriterijus: darbo kokybę, iškeltų uždavinių
vykdymą, darbą komandoje, discipliną.
Trečia, teismas
atsižvelgė į šalių elgesį po sutarties sudarymo, susiklosčiusią darbo teisinių
santykių praktiką. Teismas įvertino, kad ieškovei nuo
2007 m. sausio 1 d. buvo mokamas 2700 Lt pagrindinis darbo
užmokestis, nors darbo sutartyje bei jos pakeitimuose tokio dydžio pagrindinis
darbo užmokestis neįrašytas. Dėl tokio realiai mokamo atlyginimo dydžio tarp
šalių nebuvo jokių ginčų ir tik bylos nagrinėjimo metu kasatorius ėmė teigti,
kad šis dydis nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai didelę reikšmę suteikė faktiniams šalių tarpusavio santykiams
ir jų vertinimui, nes teismo nustatyta aplinkybė, jog ilgą laiko tarpą ieškovei
mokėtas darbo užmokestis, neatitinkantis darbo sutartyje nurodyto dydžio,
patvirtina, kad nagrinėjamu atveju šalis siejo kitokio turinio susitarimas, nei
nurodytas darbo sutartyje. Šiame kontekste būtina turėti omenyje tai, kad pagal
DK 99 straipsnio 3 dalį už tinkamą darbo sutarties sudarymą ir
įforminimą atsako darbdavys. Taigi esant duomenų, kad realūs šalių susitarimai
neatitiko lingvistinio darbo sutarties turinio, būtina atsižvelgti į šalių
teisinių santykių praktiką. Dėl to apeliacinės
instancijos teismas, nustatydamas ginčo šalių susitarimų dėl premijos turinį,
pagrįstai atsižvelgė į tai, kad abi šalys pripažino, jog ieškovei buvo mokama
ketvirtinė premija 2007 m. ir už 2008 m. I-III ketvirčius. Paskutinį
ketvirtį premija nebuvo sumokėta, nors AB „Panevėžio statybos trestas“
finansų direktorė 2009 m. vasario 2 d. patvirtino filialo „Pastatų
apdaila“ administracijos darbuotojų ketvirtinės premijos fondą, ir 2008 m.
IV ketvirčio direktoriaus ketvirtinės premijos fondą, be to, premija
mokėta direktoriui. Taigi apeliacinės instancijos teismas įvertino tai, kad
Nuostatų pagrindu ieškovei dvejus metus buvo mokamas darbo užmokestis bei
premijos, ir tai leido teismui pagrįstai konstatuoti ginčo premijas buvus darbo
užmokesčio dalimi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo nustatyta šalių
tarpusavio santykių praktika patvirtina, kad ginčo premijos buvo ne išimtinis
darbdavio nuožiūra darbuotojui skiriamas paskatinimas, o sistemingas, tam
tikrais periodais mokamas užmokestis už bendrus filialo darbo rezultatus.
Atmestini
kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos
teismas negalėjo remtis Nuostatais, nes jie yra darbdavio lokalinis teisės
aktas, kurį darbdavys gali vienašališkai panaikinti ar keisti. Darbo
teisės teorijoje darbo sutarties sąlygos pagal nustatymo būdą skirstomos į
nustatomas šalių susitarimo ir norminio akto (įstatymo, kolektyvinės sutarties
ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis byloje L. B. v.
Lietuvos aklųjų biblioteka, bylos Nr. 3K-3-274/2008). Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet
nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administracijos aktuose, tampa
neatskiriama darbo sutarties dalimi tik tuo atveju, kai darbo sutartyje yra
nuoroda į konkretų aktą, t. y. abi sutarties šalys susitarė tokio akto
nuostatas laikyti sutarties sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje
byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių
kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007). Tačiau, minėta, aiškinant darbo
sutartį, būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, teismų praktikoje
pripažintas reikšmingomis aiškinant sutartis. Tai ypač svarbu tokiu atveju, kai
bylos medžiaga leidžia abejoti darbdavio pareigos rūpintis tinkamu sutarties
įforminimu vykdymu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai
tyrė darbo sutarties sąlygas, atsižvelgdamas į sutarties šalių elgesį, santykių
praktiką. Taigi teismas, įvertinęs visas aiškinant sutarties turinį reikšmingas
aplinkybes, nustatė, kad Nuostatai pagal šalių susitarimą ir susiklosčiusią
praktiką turėjo būti ir buvo taikomi. Kasatorius tokios išvados nepaneigė, o su
teismo išvada nesutiko remdamasis tik lingvistiniu darbo sutarties nuostatų
aiškinimu, kas nagrinėjamu atveju nėra pakankama.
Teismai,
vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle.
Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį
teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų
bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija
,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų
centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio
miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr.
3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr.
3K-3-23/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės
instancijos teismas, aiškindamas šalių teisinių santykių turinį, nepažeidė
darbo sutarties aiškinimą reglamentuojančių teisės normų, įvertino šalių
buvusius santykius, o kasatorius, nesutikdamas su teismo vertinimu,
pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir tų pačių aplinkybių
vertinimo. Kasatorius iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu
būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, kitaip įvertintas šalių elgesys, nei
tai padarė teismas. Taigi kasatorius pateikia savo faktinės situacijos
vertinimą, tačiau nekelia teisės aiškinimo ar taikymo problemų. Kasacinės
instancijos teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriui nekeliant
teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo
aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų
vertinimo neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo procesinio
sprendimo teisėtumu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės
instancijos teismo išvadų nepaneigia kasatoriaus argumentai, kad teismas, priteisdamas premiją už 2008 m. IV ketvirtį, tačiau
nepriteisdamas jos už 2009 m. I ketvirtį, skirtingai vertino tuos pačius
įrodymus ir aplinkybes. Iš apeliacinės instancijos teismo skundžiamos
nutarties matyti, kad teismas premijų už 2009 m. nelaikė išmokomis DK
233 straipsnio prasme, t. y. jas vertino taip pat – kaip darbo užmokesčio
dalį, tačiau, atsižvelgdamas į reikšmingas faktines aplinkybes (pablogėjusią
bendrovės finansinę situaciją, premijų fondo nepatvirtinimą, premijų nemokėjimą
nė vienam darbuotojui) sprendė, kad premijos nebuvo mokamos dėl pateisinamų
priežasčių ir tai negali būti laikoma ieškovės teisių pažeidimu.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes,
teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
laikė, jog, įvertinus darbdavio pareigą užtikrinti tinkamą darbo teisių
santykių įforminimą, vien aplinkybė, kad darbo
sutartimi kasatorius įsipareigojo mokėti ieškovei 900 Lt mėnesio algą ir premija konkrečiai sutartyje nenustatyta, neduoda pagrindo spręsti, kad šalys nebuvo susitarusios dėl premijos, kaip darbo užmokesčio dalies,
mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo įstatyme ir
teismų praktikoje įtvirtinamų sutarčių aiškinimo taisyklių bei principų,
įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti jo išvadomis.
Tuo tarpu kasatorius, nesutikdamas su teismo pateiktu ginčo sutarties turinio
išaiškinimu, iš esmės tik kitaip aiškina ir vertina tas pačias teismo aiškintas
sutarties sąlygas. Kasatoriaus argumentai, susiję su premijų
fondo skaičiavimo priežastimis bei paskirtimi, iš esmės yra faktinio pobūdžio,
todėl kasacinio teismo nevertintini (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Esant tokioms
aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog
apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalaujamos premijos
pobūdžio, pažeidė sutarčių aiškinimo, įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Dėl DK 297
straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo
Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad apeliacinės
instancijos teismas turėjo taikyti DK 297 straipsnio 1 dalyje
nustatytą ieškinio senaties terminą. DK 27 straipsnyje yra suformuluotos
bendrosios ieškinio senaties taikymo nuostatos darbo teisiniams santykiams. Šio
straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo santykiams taikomas bendrasis trejų
metų ieškinio senaties terminas, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems
reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK 297
straipsnio 1 dalyje, kuria remiasi kasatorius, yra nustatytas sutrumpintas
vieno mėnesio senaties terminas ne visiems darbo ginčams, o tik reikalavimams
dėl darbo sutartyje numatytų darbo sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo
darbdavio iniciatyva ir atleidimo iš darbo. Nagrinėjamu
atveju ginčas yra kilęs dėl to, kad šalys skirtingai aiškina darbo sutarties
sąlygas: ieškovė teigia, kad kasatorius nesumokėjo jai atlyginimo už darbą
dalies – premijos, o kasatorius nurodo, jog tokia premija yra ne atlyginimo už
darbą dalis, o darbuotojo skatinimo priemonė, kurios ieškovė neturi teisės
reikalauti. Taigi šiuo atveju nekeliamas klausimas dėl darbo sutarties sąlygų
pakeitimo, o nesutariama dėl tinkamo sutarties vykdymo. Ginčo objektas yra ne
darbo sutarties sąlygų pakeitimas, o jų turinys bei premijos vertinimas. Ginčas
dėl darbo sąlygų turinio aiškinimo nėra įvardytas DK 297 straipsnio
1 dalyje, todėl tokiam atvejui taikytinas DK 27 straipsnio
2 dalyje numatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.
Dėl kitų
kasacinio skundo argumentų
Teisėjų kolegija
atmeta kasatoriaus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas
yra nemotyvuotas. Šie kasatoriaus teiginiai neatitinka tikrovės, nes, kaip
matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas nurodė argumentus,
kuriais grindė savo sprendimą dėl premijos ieškovei priteisimo. Be to,
teigdamas apie netinkamą apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties
motyvavimą, kasatorius skunde kaip kasacijos pagrindo nenurodo apeliacinės
instancijos teismo padarytų konkrečių proceso teisės normų, taikomų
apeliaciniame procese, pažeidimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis,
346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kasacinio skundo
argumentai, grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimų
nuostatomis, nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte
nustatyto kasacijos pagrindo buvimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą
nurodyta, kad teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti į teisės išaiškinimus,
esančius kasacine tvarka priimtose nutartyse (CPK 4 straipsnis), tuo
tarpu Senato nutarimai ir jais patvirtintos apžvalgos yra metodinė medžiaga, o
ne suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d.
nutartį civilinėje byloje R. S. v. I. B., bylos Nr. 3K-3-374/2008;
2009 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje D. M., L. M. v. UAB „Ekstra
žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009, kt.).
Teisėjų
kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos
teismo nutartį, konstatuoja, kad naikinti ar keisti ją kasacinio skundo
argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o
apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista
(CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Priėmus
procesinį sprendimą kasatoriaus nenaudai, iš jo priteistinas bylinėjimosi
išlaidų atlyginimas kitai šaliai bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų
atlyginimas valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai, 93
straipsnis). Iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad už atstovavimą
kasaciniame teisme ieškovė sumokėjo advokatui 800 Lt (T. 2, b. l. 81). Ši suma
atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos
2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl
civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2
dalis), todėl priteistina ieškovei iš kasatoriaus. Valstybei iš kasatoriaus priteistinas
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme,
atlyginimas – iš viso 32,15 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio
1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 14 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
ieškovei I. S. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) iš atsakovo akcinės bendrovės „Panevėžio statybos trestas“
(juridinio asmens kodas 147732969) 800 (aštuonis šimtus) Lt bylinėjimosi
išlaidų atlyginimo.
Priteisti
valstybei iš atsakovo akcinės bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ 32,15 Lt
(trisdešimt du litus 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys