Administracinė byla Nr. A-1043-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01730-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. P. (A. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 84 720 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. spalio 27 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis, žeminančiomis žmogaus orumą, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, išskyrus kameras Nr. 389 ir Nr. 398, nebuvo užtikrinama vienam asmeniui turinti tekti minimalaus gyvenamojo ploto norma, taip pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį bei Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytus reikalavimus. Be to, teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 389 ir Nr. 398 buvo labai prastos higienos sąlygos: langas, kurio plotas apie 0,824 kv. m, buvo nepasiekiamas, nes įrengtas aukštai, todėl nebuvo valomas ir dėl to nebuvo užtikrinama tinkama natūrali šviesa, taip pat nebuvo galimybės langą atidaryti ir dėl to nebuvo natūralios ventiliacijos, o mechaninė ventiliacijos sistema, net jeigu ir buvo įrengta, neveikė; tualetas, prausykla ir pertvara tarp jų nebuvo padengtos drėgmei atsparia danga, dėl to kameroje nuolat buvo drėgna, išskalbti rūbai nedžiūdavo, o pradėdavo pūti; tualete nebuvo klozeto, buvo tik skylė grindyse, kuri nebuvo uždengiama, vanduo nusileisdavo labai blogai; tualete nebuvo galima užsirakinti; dėl tualeto susidėvėjimo ir senumo nebuvo galima gerai jo išplauti, todėl iš jo sklido šlapimo bei ekskrementų kvapas; ant kameros grindų buvo patiestas daugelyje vietų suskilinėjęs ir suplyšęs linoleumas, po juo veisėsi tarakonai ir parazitai. Pareiškėjas tvirtino, kad Lukiškių TI-K kameros nebuvo dezinfekuojamos nuo parazitų ir tarakonų (tarakonų buvo visose kamerose), kamerų kriauklės ir tualeto vamzdžiai buvo surūdiję, nebuvo karšto vandens. Visose kitose kamerose klozetai buvo įrengti prie pat durų, o pareiškėjui ne kartą būnant tualete kameros duris atidarydavo pareigūnai – ne tik vyrai, bet ir moterys. Kamerų Nr. 275 ir Nr. 293 duryse buvo įrengti skaidraus stiklo langai, pro juos bet kuris šalia praeinantis asmuo (ne tik pareigūnas, bet ir nuteistasis) galėjo stebėti pareiškėją, be to, prie kameros Nr. 275 buvo įrengti du taksofonai. Pareiškėjo manymu, toks kamerų įrengimas pažeidžia jo teisę į privatų gyvenimą Konvencijos 8 straipsnio prasme. Pareiškėjas vienam mėnesiui gaudavo 1 tualetinio popieriaus ritinėlį, kurio ilgis – 13 m, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo, tačiau tualetinio muilo užtekdavo 14–15 dienų, o tualetinio popieriaus – 7–9 dienoms, be to, tualetinio popieriaus kokybė buvo labai prasta, jis buvo šiurkštus, nesugeriantis, jis ne valė, o tik žalojo. Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, jog Lukiškių TI-K kamerose sausį ir vasarį buvo labai šalta, temperatūra dieną siekė tik 14–16 °C, naktį būdavo dar šalčiau, o išduodamos antklodės buvo senos, daugelyje vietų suplyšusios, todėl naktį tekdavo miegoti su drabužiais, dažnai net apsirengus striukę. Lukiškių TI-K nebuvo patalpų ilgalaikiams pasimatymams, o trumpalaikiai pasimatymai vykdavo per stiklą, kalbant telefonu, dėl šių priežasčių nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai, jis išsiskyrė su mergina, o socialinė reintegracija tapo daug sudėtingesnė. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad būdamas Lukiškių TI-K galėjo 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore, tačiau tokia trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrosios bendros ataskaitos (CPT/Inf(92)3) nuostatoms, jog suimtasis turi teisę ne mažiau nei 8 val. per dieną praleisti lauke, tai pripažino ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). Be to, pasivaikščiojimo kiemelio stogą dengė 1 eilė grotų, o kamerose langą dengė 3 eilės grotų, todėl pareiškėjas dangų galėjo matyti tik per kelias grotų eiles. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Pasak pareiškėjo, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą lemia ir tai, kad daugelis laivės atėmimo vietų pareigūnų yra sadistai, o sadistinis asmenybės sutrikimas yra lengvinanti aplinkybė, nustatant asmeninę pareigūno atsakomybę, tačiau sunkinanti, nustatant valstybės kaltę ir atlyginamos žalos dydį. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad anksčiau kreiptis į teimą negalėjo, kadangi EŽTT sprendimai dėl Konvencijos 3 straipsnio neišversti į lietuvių kalbą, o pareiškėjas nemoka prancūzų kalbos, todėl jis ilgą laiką negalėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 24–29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad pareiškėjui būnant kamerose 2011 m. birželio 2 d. ryte, 2011 m. birželio 9 d. ryte, 2011 m. birželio 14 d. ryte, 2011 m. birželio 21 d., laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. birželio 28 d., 2011 m. liepos 12 d., 2011 m. liepos 26 d., 2011 m. rugpjūčio 2 d., 2011 m. rugpjūčio 18 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d. ryte, laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. spalio 21 d. ir 2011 m. spalio 25 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes įstaigoje laikomiems asmenims naudotis pasivaikščiojimo kiemeliais, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, taip pat kamerose įrengta kabelinė televizija. Kartu paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (nuo 2013 m. gruodžio 30 d. su UAB „Dezinfa“), kuri kiekvienais metais pratęsiama. Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Taip pat pabrėžė, jog pareiškėjo skundžiamas buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis yra neilgas, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis ir nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui kilo pasekmės, dėl kurių būtų galima atlyginti neturtinę žalą. Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 88–100) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 100 Lt (608 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Higienos norma HN 76:2010, kurioje minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nenustatyti. Tuo tarpu Įsakyme Nr. V-124, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d., nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam Lukiškių TI-K kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste teismas pabrėžė, jog būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes pareiškėjo keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. spalio 27 d. Pareiškėjo prašomą priteisti 84 720 Lt žalos atlyginimą, teismas vertino kaip neturtinę žalą, kadangi realaus sveikatos sutrikimo pareiškėjas visiškai nepagrindė, o iš esmės teigė tik tai, kad pablogėjo jo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo neteisėtų atsakovo veiksmų faktą, nes pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. spalio 25 d. (išskyrus 2011 m. birželio 21 d., laikotarpį nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. birželio 28 d., 2011 m. liepos 12 d., 2011 m. liepos 26 d., 2011 m. rugpjūčio 2 d., 2011 m. rugpjūčio 18 d., laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. spalio 21 d. ir 2011 m. spalio 25 d.), t. y. 197 dienas, būnant Lukiškių TI-K, buvo pažeidžiami Įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. Teismas taip pat įvertino ir aplinkybę, jog 2011 m. birželio 2 d. ryte, 2011 m. birželio 9 d. ryte, 2011 m. birželio 14 d. ryte bei 2011 m. rugpjūčio 25 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau pabrėžė, kad tomis dienomis tam tikrą laikotarpį vis tiek nesilaikyta Įsakyme Nr. V-124 nustatytų reikalavimų. Taigi, Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas. Tuo tarpu Lukiškių TI-K argumentas, kad įstaiga nekalta dėl šio pažeidimo, yra nereikšmingas, kadangi pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, jog nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltę, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo aspektu teismas akcentavo, jog tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (rėmėsi LVAT nagrinėtomis administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Taigi, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis sukėlė jam įvairių nepatogumų, yra įrodyti. Tačiau atkreipė dėmesį, kad įrodymai, jog nagrinėjamu atveju dėl kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, nepateikti. Nors pareiškėjas skunde papildomai nurodė trūkumus, susijusius su įkalintųjų laikymo higiena, teismas pabrėžė, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamos reikalingos priemonės. Be to, Lukiškių TI-K su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama; minėta įmonė nuolat naikindavo vabzdžius ir graužikus, atlikdavo patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Teismas kartu pabrėžė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2011 m. rugpjūčio 23 d. patikrino kamerą Nr. 389, kuri patikrinimo metu buvo neapgyvendinta, ir nustatė, jog grindų danga betoninė, grindys padengtos linoleumu, sienų ir lubų paviršiai nutrupėję, pajuodavę, šioje kameroje nebuvo atliktas remontas, tai neatitinka Higienos normos HN 76:2010 62 punkto (laisvės atėmimų vietų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį) reikalavimų. Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija 2011 m. lapkričio 23 d. taip pat atliko natūralios apšvietos matavimus kameroje Nr. 389 ir nustatė, kad natūralios apšvietos koeficientas neatitinka Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, tačiau šiuo atveju natūralaus apšvietimo ir oro judėjimo greičio tinkamas užtikrinimas susijęs su rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas netaikomas (Higienos normos HN 76:2010 2 punktas) (2011 m. rugsėjo 1 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-972). Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2011 m. lapkričio 2 d. patikrino kamerą Nr. 386, dėl kurios pateiktos iš esmės analogiškos išvados, kaip ir dėl kameros Nr. 389 (2011 m. lapkričio 2 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-1276). Įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas konstatavo, kad nagrinėjamai administracinei bylai reikšmingi trūkumai nustatyti tik kameroje Nr. 112A, kurioje pareiškėjas buvo laikomas tik laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. sausio 30 d., todėl šie trūkumai, be kita ko, susiję su permatomais stiklais, vertintini kaip neatsiejamai susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis, o konstatavus Įsakyme Nr. V-124 nustatytų reikalavimų pažeidimus, šiais trūkumais padaryta neturtinė žala įtraukiama į pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos dydį.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgęs į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų ir apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę itin ilgai, taip pat įvertinęs pareiškėjo teismo posėdyje pateiktus neaiškius paaiškinimus apie jam padarytą neturtinę žalą, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas ir tai, kad pareiškėjas labai ilgai nesirūpino neturtinės žalos priteisimu (2011 m. spalio 25 d. išvyko iš Lukiškių TI-K, o su skundu į teismą kreipėsi tik 2014 m. kovo 18 d.), teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas 2 100 Lt suma. Teismo vertinimu, didesnės negu 2 100 Lt neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertinamas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Teismas papildomai nurodė, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) pateikė teismui 2014 m. spalio 1 d. pažymą Nr. TP-7-(2.10)-3404 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodė, kad iki 2014 m. spalio 2 d. pareiškėjui teiktos antrinės teisinės pagalbos pagal Tarnybos 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-T-1690-2035 išlaidos sudaro 475,26 Lt (advokato užmokestis – 376,80 Lt, kitos su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusios išlaidos – 98,46 Lt), tačiau ši pažyma nedetalizuoja advokato atliktų teisinių paslaugų: skundą surašė pats pareiškėjas ir jį teismui pateikė dar iki 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-14-T-1690-2035 priėmimo. Atsižvelgęs į tai, teismas nesprendė pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo ir išaiškino pareiškėjo atstovui advokatui R. L., kad jis turi teisę per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti teismui prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas su detaliai apskaičiuotomis ir pagrįstomis savo išlaidomis.

III.

Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 105–108), prašydamas peržiūrėti jo skundą ir jį tenkinti visiškai, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 84 720 Lt (24 556 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes bei jam padarytos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas tvirtina, kad Lukiškių TI-K visiškai nesistengia gerinti įstaigoje laikomų asmenų laikymo sąlygų, t. y. jas piktybiškai pažeidinėja. Be to, atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytas sporto kiemelis yra tik vienas, todėl realiai juo pasinaudoti galima tik kartą per du mėnesius, tačiau pareiškėjui tai neaktualu. Tuo tarpu apie Lukiškių TI-K esančią koplyčią pareiškėjas sužinojo tik iš Lukiškių TI-K atsiliepimo į jo skundą, o kabelinės televizijos kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo ir ji jam nebuvo aktuali, kadangi pareiškėjas neturėjo televizoriaus. Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jis pasivaikščioti gryname ore galėjo tik 1 val. per dieną, visose kamerose, išskyrus kameras Nr. 389 ir Nr. 398, unitazai buvo įrengti prie pat durų, kamerų Nr. 275 ir Nr. 293 duryse buvo skaidraus stiklo langas, pro kurį pareiškėją galėjo stebėti bet kuris praeinantis žmogus, taip pat prie kameros Nr. 275 buvo įrengti du taksofonai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Lukiškių TI-K atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Lukiškių TI-K papildomai pažymi, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tuo tarpu pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Be to, atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K asmenų kaita kamerose labai didelė ir dažnai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje (kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kinta keletą kartų, todėl tam tikromis dienomis asmeniui tekusį galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. spalio 27 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 12, 24–26, 30–33) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. spalio 27 d., Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 270,5 parų, iš kurių 204,5 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,94 kv. m iki 3,47 kv. m, o didžiąją dalį šio laikotarpio buvo apie 2–2,5 kv. m. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Todėl, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Remiantis Higienos normos HN 76:2010 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 15, 28), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Higienos normos HN 76:2010 21 punktas numato, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema. Tuo tarpu šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta tik sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (Higienos normos HN 76:2010 27 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, kad kamerose nebuvo šilto vandens, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), o vėliau – su UAB „Dezinfa“, buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys ir nuolat atliekami buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbai, patalpų priežiūra (b. l. 34–43). Tuo tarpu kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės (Higienos normos HN 76:2010 58 p.) (b. l. 15). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo patalpos, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, padengtos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (glazūruotomis plytelėmis) (b. l. 16). Kartu akcentuotina, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, vienam mėnesiui vyrui turi būti išduodama 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus, o byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neginčija, kad ginčo laikotarpiu jis buvo tinkamai aprūpinamas minėtais reikmenimis. Papildomai pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro patikrinimai Lukiškių TI-K kamerose, kuriose būtent tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti ir (ar) jokie esminiai pažeidimai, inter alia dėl sanitarinių mazgų įrengimo, skaidraus stiklo langų duryse ar kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl kamerų įrengimo, nebuvo nustatyti (b. l. 44–51). Dėl pareiškėjo teiginio, kad būdamas Lukiškių TI-K jis galėjo tik 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, 8 valandų ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) dėl pasivaikščiojimų trukmės, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo kliudoma pasinaudoti šia teise, šių aplinkybių neneigia ir pats pareiškėjas. Papildomai akcentuotina, kad nors pareiškėjas savo skunde, be kita ko, nurodė, jog Lukiškių TI-K nebuvo patalpų ilgalaikiams pasimatymams, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikius pasimatymus. Tuo tarpu vien abstrakčių pareiškėjo teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1174/2013 ir kt.). Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjas būtų kokiu nors būdu išreiškęs valią būtent dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, ir savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu su rašytiniais ar žodiniais prašymais (pareiškimais), skundais ar pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė (b. l. 52–55). Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 2 100 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 2 metams ir 4 mėnesiams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 250 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 250 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimė Baltrūnaitė

              Ričardas Piličiauskas

              Dalia Višinskienė