Administracinė byla Nr. I-3452-423/2015
Proceso Nr. 3-62-3-00966-2015-3
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.;74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 28 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,
sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,
posėdyje dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui, į posėdį neatvykus pareiškėjui M. M. , trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas M. M. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 5-12). Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. birželio 11 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose. Nurodė, kad yra kalinamas su ŽIV infekuotais asmenimis, todėl nuolat patiria baimę būti užkrėstas. Pareiškėjui bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, išskaičius baldais užimamą plotą. Patalpos buvo avarinės būklės, nesuremontuotos, langų rėmai kiauri, laikydavosi nuolatinė drėgmė, kaupėsi pelėsis. Baldai pasenę ir surūdiję. Patalpose veisėsi tarakonai. Virtuvė nesuremontuota, joje įrengta per mažai viryklių, šaldytuvų, tualete – per mažai klozetų, pisuarų, įrengta tik viena skalbimo mašina, nebuvo šilto vandens. Tualete tvyrodavo smarvė, būdavo šalta, tualetai neuždari. Neįrengta rūkymo patalpa, todėl pareiškėjas priverstas kvėpuoti dūmais. Maitinimas nepakankamas. Maudytis galima tik kartą per savaitę ir tam skiriama tik 2 val. 30 min. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, LR Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, depresija, dvasiniu skausmu, orumo pažeminimu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Alytaus pataisos namų atsiliepime (b.l. 40-45) nurodyta, kad gyvenamosios patalpos niekada nebūna perpildytos. Be to, pareiškėjas dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje – kieme, sporto aikštynuose, koplyčioje, galėjo dirbti ūkio brigadoje, todėl santykinai mažą plotą kompensavo judėjimo laisvė. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė maudytis po dušu kartą per savaitę, tai atitinka higienos normos reikalavimus. Dezinfekcijos ir deratizacijos darbai Alytaus pataisos namuose atliekami nuolat, sudaryta sutartis su tokius darbus vykdančia įmone. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui LR Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas tenkintinas iš dalies
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN) neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams, laikymo kartu su ŽIV infekuotais asmenimis.
Dėl gyvenamojo ploto bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. vienam žmogui.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias bendrabučio tipo patalpas: laikotarpiu nuo 2012-06-11 iki 2012-09-11 į 10 būrį, 3 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 2,7 kv.m. ploto; laikotarpiu nuo 2012-09-12 iki 2012-11-22 į 20 būrį, 6 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 3,031 kv.m. ploto; laikotarpiu nuo 2012-11-23 iki 2013 -04-11 į 8 būrį, 2 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 2,48 kv.m. ploto; laikotarpiais nuo 2013-04-12 iki 2013-07-18, nuo 2013-08-06 iki 2014-01-28, nuo 2014-01-31 iki 2015-04-16 į 11 būrį, 1 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 2,86 kv.m. ploto; laikotarpiu nuo 2013-07-18 iki 2013-07-23 į 7 būrį, 1 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 2,21 kv.m. ploto; laikotarpiu nuo 2015-04-16 iki 2015-04-17 į 19 būrį, 5 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 2,79 kv.m. ploto; laikotarpiais nuo 2015-04-17 iki 2015-04-30 ir nuo 2013-07-23 iki 2013-08-06 į baudos izoliatoriaus kameras Nr.3 ir Nr. 17, kuriose pareiškėjui teko 3,67 ir 3,75 kv.m. ploto; laikotarpiu nuo 2015-04-30 iki 2015-06-12 į 10 būrį, 1 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 2,76 kv. m. ploto (b.l. 40-45).
Taigi, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose visais laikotarpiais tekdavo mažiau ploto, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatyta minimali 3,1 kv.m. ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma (atitinkamai trūko 0,4, 0,62, 0,24 kv. m. ir t.t.). Tuo tarpu laikotarpiais nuo 2015-04-17 iki 2015-04-30 ir nuo 2013-07-23 iki 2013-08-06, pareiškėjui kalint baudos izoliatoriuje, minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista, t.y. pareiškėjui tekdavo 3,6 kv. m. ir didesnis plotas. Atsižvelgiant į surinktus duomenis teigtina, jog pareiškėjui 702 dienas nebuvo užtikrinta sąlyga į teisės aktuose numatytą bendrabučio tipo patalpoms taikomą ploto normą.
Dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV infekuotais nuteistaisiais
Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Atitinkamai, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Taigi, teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Pažymėtina, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.
Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir rūkymo vietų neįrengimo pataisos namuose
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Nors byloje nepateikta duomenų apie atskiros, rūkymui skirtos patalpos įrengimą Alytaus pataisos namuose bei apie tai, kaip šioje įstaigoje yra laikomasi minėtų higienos normų ir LR Tabako kontrolės įstatymo nuostatų, tačiau teismui nepateikta ir jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs dėl to pretenzijas įstaigos administracijai, kreipęsis dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas neteigė, kad yra nerūkantis ar kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pateikęs prašymą perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis ir šis prašymas nebuvo tenkintas. Byloje nėra tokias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Priešingai, iš Alytaus pataisos namų pažymos apie pareiškėjui skirtas nuobaudas bei paskatinimus, matyti, kad jis pats yra baustas papeikimu už rūkymą neleistinoje vietoje (b.l.48). Taigi, pareiškėjo nurodyti abstraktaus pobūdžio argumentai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis neįrodo jo teisių pažeidimo ir yra atmestini, kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo argumentų dėl prasto maitinimo Alytaus PN
Skunde pareiškėjas nurodo ir tai, kad Alytaus pataisos namų maitinimo sąlygos yra žlugdančios, tačiau šios aplinkybės pareiškėjas nėra konkretizavęs, nėra nurodęs jos priežastinio ryšio su kilusiais neigiamais išgyvenimais, detaliai neįvardijo konkrečių žalingų pasekmių, atsiradusių būtent dėl nepakankamo maitinimo. Iš atsakovo pateikto patikrinimo akto Nr. PA-49 matyti, kad Alytaus PN tiekiamo maisto energetinė vertė atitiko teisės aktų reikalavimus (b.l.104-105). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maitinimo laikytini nepagrįstais.
Dėl pareiškėjo argumentų, jog Alytaus PN įrengta per mažai skalbimo mašinų, klozetų, pisuarų, šaldytuvų, viryklių, patalpose nebuvo šilto vandens, baldai seni ir surūdiję, patalpose kaupiasi drėgmė, tualetas prastai vėdinamas, jame būna šalta ir purvina
Klozetų arba unitazų, pisuarų, virtuvės ir skalbyklos įrenginių kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139. Minėtose normose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų bendrabučio gyvenamųjų patalpų virtuvėlėse turi būti 1 šaldytuvas, tualetuose turi būti įrengta po vieną unitazą ir pisuarą dvylikai asmenų. Tikslus viryklių, skalbimo mašinų kiekis nenurodytas, jis nustatomas pagal reikmę. Atsakovo pateiktuose patikrinimo aktuose Nr.PA-339 (b.l.83-85), Nr.PA-369 (b.l.86-88) konstatuota, kad Alytaus pataisos namuose kiekvienam būriui yra skirti gyvenamieji kambariai, virtuvėlės, asmeninių daiktų sandėlis, rūbų džiovyklos, tualetai, prausyklos. Tualetuose įrengta po 6 unitazus ir 6 pisuarus. Patalpų valymui skirtas inventorius, patalpas valo ir tvarko tvarkdariai. Minėtuose patikrinimo aktuose Higienos normos pažeidimų nenustatyta. Kaip teigia pats pareiškėjas, Alytaus PN virtuvėlėje buvo įrengti du šaldytuvai, viena viryklė. Ši aplinkybė bylos duomenimis nepaneigta. Taip pat pareiškėjas nurodo, jog pataisos namuose buvo įrengta tik viena skalbimo mašina, tačiau iš minėtų patikrinimo aktų (b.l.83-88) matyti, kad skalbykloje buvo įrengtos keturios skalbimo mašinos ir viena gręžimo mašina. Teismas netikėti Alytaus pataisos namų oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti Alytaus pataisos namuose esančio inventoriaus kiekio neatitikimą teisės aktų reikalavimams.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Šiame Higienos normos HN 76:2010 punkte nėra reglamentuota, kad kitose patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema. Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo klozetų, pisuarų, skalbimo mašinų, virtuvės inventoriaus, šilto vandens trūkumą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl per mažo inventoriaus kiekio, nešvaros, šilto vandens trūkumo laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog gyvenamųjų patalpų baldai buvo seni ir surūdiję, patalpose tvyrojo drėgmė, tualetų vėdinimas buvo nepakankamas, oro temperatūra per žema.
Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal higienos normos 26 punktą, gyvenamųjų ir bendrosios paskirties patalpų santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc. Oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28 oC, šaltuoju – 18-22 oC. (28 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.). Atsakovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus Nr.PA-339 (b.l.83-85), Nr.PA-369 (b.l.86-88). Šių patikrinimų metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose yra laikomasi Higienos normos reikalavimų. Abiejų patikrinimo aktų išvadose konstatuota, kad Higienos normos reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Teismo vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo argumentus dėl higienos normos reikalavimų pažeidimo Alytaus pataisos namų patalpose.
Dėl pareiškėjo argumentų, jog patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo nesuremontuotos, avarinės būklės, jose veisėsi tarakonai
Pagal Higienos normų 62 punktą, laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Higienos norma nenustato, kaip dažnai turi būti atliekamas remontas. Iš atsakovo pateiktų duomenų (patikrinimo aktai Nr.PA-339 (b.l.83-85), Nr.PA-369 (b.l.86-88), Statybos-remonto darbų rangos sutartis Nr.52 (b.l. 76-80)) matyti, kad visose kamerų tipo patalpose, lokaliniuose sektoriuose Nr.4, Nr.5, Nr.6, taip pat skalbykloje, švarių skalbinių sandėlyje buvo atliktas kapitalinis remontas. Nors ir galimai ne visos patalpos buvo tinkamai suremontuotos, tačiau, remiantis bylos duomenimis, darytina išvada, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką. Negali būti reikalaujama iš Alytaus PN, kad jis atliktų kapitalinį patalpų remontą. Atkreiptinas dėmesys, jog siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Alytaus PN ir V. Mulersko individualios įmonės buvo sudarytos deratizacijos ir dezinfekcijos paslaugų teikimo sutartys, kurios nuolat buvo pratęsiamos (b.l. 52-62). Šie duomenys paneigia pareiškėjo tvirtinimus, kad Alytaus PN nėra naikinami tarakonai ar kiti buitiniai parazitai. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Higienos normos HN 76:2010 58 p. nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl prastos patalpų būklės bei jose esančių buitinių parazitų, atmestini, kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo argumentų, jog po dušu buvo leidžiama maudytis tik kartą per savaitę
Pagal higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovas atsiliepime nurodo, jog tokia galimybė pareiškėjui buvo suteikta pagal pataisos namų sudarytą naudojimosi dušais grafiką, tą patvirtina ir atsakovo pateikti patikrinimo aktai (b.l.83-87). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas skunde nurodė, jog tokia galimybė jam buvo suteikta, todėl Higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimų pažeidimas nekonstatuotinas.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų, avarinės patalpų būklės, tiekiamo prasto maisto, laikymo su rūkančiaisiais ir ŽIV infekuotais asmenimis, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau-Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).
Taigi, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži kitų patalpų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.
Kaip jau buvo minėta, laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 12 d. Alytaus pataisos namų administracija neužtikrino pareiškėjui 3,1 kv.m. minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu nors ir nežymiai, bet buvo pažeista (ABTĮ 57 str.). Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t.y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Alytaus pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose, dirbti ir t.t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose, darbo zonoje (ABTĮ 57 str.). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (702 dienas) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas).
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1d. 1 ir 4 p. teisėja
n u s p r e n d ė :
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista M. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo M. M. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Asta Urbonienė