Administracinė byla Nr. A-662-525/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01465-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.1.2, 18,2, 18.4.2; 18.7, 18.10, 59.1.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. O. V., J. J., K. J. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. J. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjos G. O. V., J. J., K. J. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti: 1) Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 7 d. sprendimą „Dėl G. O. V. skundo išnagrinėjimo“ Nr. 1T-27-(7.5); 2) Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. atsakymą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 8SD-1650-(14.8.94.); 3) Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 7 d. sprendimą „Dėl J. J. skundo išnagrinėjimo“ Nr. 1T-26-(7.5); 4) Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. atsakymą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 8SD-1653-(14.8.94); 5) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. liepos 2 d. sprendimą „Dėl K. J. skundo išnagrinėjimo“ Nr. lT-25-(7.5); 6) Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. atsakymą Nr. 8SD-1648-(14.8.94.); 7) įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą pareiškėjoms G. O. V., J. J., K. J. dėl nuosavybės teisių į 1,8288 ha (kiekvienai iš pareiškėjų) į buvusio savininko A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) atkūrimą.
Pareiškėjos skunde ir jų atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog skundžiami atsakymai ir sprendimai, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymus atkurti nuosavybės teises 1991 m. prašymuose nurodytu būdu, nepagrįsti ir neteisėti. Paaiškino, jog A. J. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 9,4438 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Kiekvienai iš pareiškėjų priklauso atkurti nuosavybės teises po 1,8888 ha žemės. Prašymus atstatyti nuosavybės teises į A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Kauno miesto valdybai pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą pateikė 1991 m. prašymuose nurodė, kad nuosavybės teises pageidauja atkurti natūra ir ekvivalentine natūra. Pažymėjo, jog visą laiką nuosekliai siekė nuosavybės teises atkurti natūra ir ekvivalentine natūra, savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo niekada nekeitė. Tik galutinai paaiškėjus, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas, su prašymais, kurių pagrindu buvo priimti ginčijami sprendimai ir atsakymai, kreipėsi į nuosavybės teises atkuriančią instituciją, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos ekvivalentine natūra, t. y. suteikiant lygiaverčius žemės sklypus kitoje vietoje. Tvirtino, jog iki 2003 m. kovo 1 d. nuosavybės teises atkurianti institucija neinformavo pretendentų apie tai, kad minėtais būdais nuosavybės teises atkurti galimybių nėra, nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, nors tokia pareiga atsakovui buvo imperatyviai įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 3 punkte, todėl pareiškėjos įgijo teisėtų lūkesčių, kad jų teisės bus realizuotos prašomu atkurti nuosavybės teises būdu.
Pareiškėjos skunde ir jų atstovė teismo posėdžio metu tvirtino, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra yra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje. Teigė, kad atsakovas neteisus aiškindamas, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje ir kad pareiškėjoms šiuo būdu negali būti atkurtos nuosavybės teisės.
Pareiškėjos nesutiko su atsakovo sprendimuose nurodytu teiginiu, jog 2000 m. pareiškėjos pakeitė pretendentų prašymuose dėl nuosavybės teisių atstatymo išreikštą valią, pasirinkdamos kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – naujo žemės sklypo neatlygintiną suteikimą mieste. Pareiškėjų atstovė teigė, jog 2000 m. prašymais pretendentai nekeitė 1991 m. pasirinktų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, o tik įgyvendino, realizavo vieną iš jų - ekvivalentinę natūrą. 2000 m. prašymuose pretendentai nenurodė, jog atsisako savo 1991 m. prašymuose nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo būdų ar keičia juos į kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. 2007 m. kovo 21 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus raštais nuosavybės teises atkurianti institucija siūlė apsispręsti dėl atlyginimo būdo, nurodydama lygiaverčio žemės sklypo suteikimą Kauno apskrities rajone. Teigė, kad pretendentai (pareiškėjos) 2000 m. prašymais ir vėliau nepakeitė savo 1991 m. prašymuose pasirinktų nuosavybės teisių atkūrimo būdų - natūros ir ekvivalentinės natūros, todėl nuosavybės teisės turi būti atkuriamos jų pasirinktu būdu. Atsisakymas atkurti nuosavybės teises pareiškėjų prašomu būdu (suteikiant lygiaverčius žemės sklypus kitoje vietoje) prieštaravo Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantiems teisės aktams, suformuotai teisminei praktikai, pažeidė jų teisėtus lūkesčius, diskriminavo juos kitų pretendentų atžvilgiu, kuriems minėtu būdu nuosavybės teisės atkurtos.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, apeliantas) su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, jog nėra ginčo, kad A. J. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė 9,4438 ha žemės. 1991 m. prašymus atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę pateikė A. J. vaikai: A. J. (paveldėtoja - E. J.), G. O. V., V. J. (paveldėtoja K. J.), J. J. ir mirusio sūnaus A. K. J. žmona R. J. bei sūnus M. J.. Pretendentai prašymuose paliko neišbrauktus du nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus - natūra ir ekvivalentine natūra. Nurodė, jog pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 2 d.) piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Akcentavo, kad Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 5 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad iki nurodytos datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniajame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą; kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus; kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir ( ar) atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo (2003 –m. balandžio 1 d.) yra naikinamasis terminas, kuris, jį praleidus, negali būti atnaujintas, o praleidus šį terminą, vėlesnis piliečio valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis jam teisinius padarinius.
Nurodė, jog tuometės Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui (toliau – Kauno miesto žemėtvarkos skyrius) V. J., G. O. V. ir J. J. 2000 m. gegužės 3 d., 2000 m. liepos 5 d., 2000 m. rugsėjo 3 d., 2000 m. spalio 7 d. ir 2000 m. spalio 13 d. pateikė prašymus, kuriuose išreiškė valią, kad pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai mieste. Taigi, atsakovo nuomone, V. J. (jo teisių perėmėja K. J.), G. O. V. ir J. J. iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 2 d.) nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl jiems nuosavybės teisės turi būti atkuriamos pagal paskutiniajame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.
Atsakovas pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdas pagal pretendentų pateiktus paskutinius 2000 m. prašymus yra realizuotas, jiems atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės 0,0600 ha žemės sklypus. Įstatymo nustatytu terminu vėlesniuose pateiktuose prašymuose pareiškėjos nepareiškė, nepatikslino valios dėl būdo – už žemę gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo teritorijoje. Atkūrimo įstatymo nuostatos nuo 1997 m. nebenumato „ekvivalentinės natūros“ kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo. Minėtas būdas negali būti prilyginamas būdui perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį savininko turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, todėl ginčijamais sprendimais ir atsakymais buvo pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą dėl atlyginimo ekvivalentine natūra.
Atsakovas tvirtino, jog pareiškėjos siekė atkurti nuosavybės teises natūra. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2013 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 70-2-3512 informavo Kauno miesto skyrių, kad A. J. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta. Apie tai pareiškėjos buvo informuotos 2014 m. sausio 2 d. raštais Nr. 8SD-914.8.94.)-7, Nr. 8SD-914.8.94.)-8 ir Nr. 8SD-914.8.94.)-4. Taip pat šiais raštais pareiškėjos buvo informuotos, kad atsižvelgiant į išreikštą valią, nuosavybės teisės gali būti atkurtos atlyginant pinigais. Kauno miesto skyrius 2014 m. lapkričio 17 d. raštais Nr. 8SD-(14.8.94.)-7419, Nr. 8SD-(14.8.94.)-7418 ir Nr. 8SD-(14.8.94.)-7419 informavo pareiškėjas apie Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pasikeitimus, t. y. apie Atkūrimo įstatyme įtvirtintą papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., būdą – atlyginimą lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Taip pat minėtais raštais pareiškėjos buvo informuotos, kad, jeigu pageidauja pasinaudoti galimybe pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko A. J. valstybės išperkamą žemę, valdytą (duomenys neskelbtini), prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, Kauno miesto skyriui turi pateikti prašymus dėl valios atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Pareiškėjos 2015 m. vasario 26 d. Kauno miesto skyriui pateikė prašymus, kuriais nurodė, kad jei nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje, tuomet prašo atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius 2015 m. kovo 27 d. raštais Nr. 8SD-1648-(14.8.94.), Nr. 8SD-1650-(14.8.94.) ir Nr. 8SD-1653-(14.8.94.) informavo pareiškėjas, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje ir paprašė patikslinti 2015 m. vasario 26 d. prašymus, nurodant rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujama gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą, tačiau jos šia teise nepasinaudojo. Prašė skundą kaip nepagrįstą atmesti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjų patikslintą skundą tenkino. Panaikino: Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 7 d. sprendimą „Dėl G. O. V. skundo išnagrinėjimo“ Nr. lT-27-(7.5); Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. atsakymą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 8SD-1650-(14.8.94.); Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 7 d. sprendimą „Dėl J. J. skundo išnagrinėjimo“ Nr. 1T-26-(7.5); Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. atsakymą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 8SD-1653- (14.8.94); Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. liepos 2 d. sprendimą „Dėl K. J. skundo išnagrinėjimo“ Nr. lT-25-(7.5); Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. atsakymą Nr. 8SD-1648-(14.8.94.). Įpareigojo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 1,8288 ha ( kiekvienai iš pareiškėjų) į buvusio savininko A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės (duomenys neskelbtini), atkūrimą pareiškėjoms G. O. V., J. J., K. J.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų išreikštos valios pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdą.
Teismas nustatė, jog 1991 m. prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. J. žemę pateikė jo vaikai G. O. V., V. J. (jo teisių perėmėja – pareiškėja K. J.), J. J., A. J. (jo teisių perėmėja šioje byloje tretysis suinteresuotas asmuo – E. J.) ir mirusio sūnaus A. K. J. žmona R. J. ir sūnus M. J.. Pretendentai prašymuose nurodė du nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus – natūra ir ekvivalentine natūra. 2015 m. vasario 26 d. prašymais pareiškėjos G. O. V., J. J., K. J. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių (toliau – ir Kauno skyrius) prašydamos į likusią neatkurtą buvusio savininko žemę atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Prašymuose nurodė, jog, jei nuosavybės teisės atkūrimas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje, tuomet prašo atlyginti miško plotu kaimo vietovėje.
Teismas su atsakovo ginčijamuose Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus sprendimuose Nr. 1T-27-(7.5), Nr. 1T-26-(7.5), Nr. 1T-25-(7.5) (toliau – ir sprendimai) nurodytais motyvais nesutiko. Vertino, jog aplinkybė, kad 2000 m. sausio 19 d. Kauno apskrities administracijos viršininko sprendimais V. J., G. O. V., J. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai naujus 0,060 ha žemės sklypus, nesudarė pagrindo atsisakyti tenkinti pareiškėjų prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiu žemės sklypu. Nustatė, kad atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. nepasiūlė pretendentams raštu pakeisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nepareiškė, kad negalės atkurti nuosavybės teisių jų 1991 m. prašyme nurodytais būdais bei 2000 m. sprendimais realizuotu būdu, nors tokią pareigą turėjo pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje imperatyviai įtvirtintą nuostatą. Vertino, jog ginčo atveju pretendentams teisės aktais dar nebuvo suteikta teisė pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Jie jos ir nekeitė, tik sutiko su institucijos pasiūlytu būdu, kuris iš esmės reiškė jų pareikštos valios realizavimą.
Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcijoje (Nr. VIII-359, įsigaliojo nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) buvo numatyta, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Akcentavo, kad pakeisti valią dėl atlyginimo būdo yra piliečio teisė, o institucijos pareiga tinkamai, nepažeidžiant piliečių teisėtų lūkesčių, atkurti nuosavybės teises.
Teismas nustatė, jog pareiškėjos savo 2015 m. vasario 26 d. prašymuose, kreipdamosi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių, atlyginimą miško žemės plotu nurodė kaip alternatyvų būdą, jeigu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių pagal pirminiame prašyme išreikštą valią ekvivalentine natūra, tad atsakovė privalėjo pirmiausiai svarstyti galimybę atkurti nuosavybės teises pareiškėjoms lygiaverčiu sklypu ir tik po to spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Teismas konstatavo, kad institucija, įgaliota atkurti piliečiams nuosavybės teises, iki ginčijamų sprendimų priėmimo savo dokumentuose pripažindama aplinkybę, jog pretendentų išreikšta valia dėl nuosavybės atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeista nebuvo, 2000 m. suteikdama naujus žemės sklypus, leido pareiškėjoms pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu (ekvivalentine natūra) ir suformavo pareiškėjoms teisėtus lūkesčius, kad ši teisė nebus paneigta. Teismo vertinimu, asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2014 m. balandžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-587/2014).
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, ginčo teisinį reglamentavimą, teisminę praktiką, teismas darė išvadą, jog atsakovė neturėjo pagrindo pareiškėjoms atsisakyti atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu. Konstatavo, kad skundžiami atsakymai ir sprendimai buvo priimti nesilaikant Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto, LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057“ Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatų, priimti neatsižvelgiant į pareiškėjų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tokiu būdu pažeidžiant jų teisėtus lūkesčius. Sprendė, kad ginčijami atsakymai ir sprendimai turi būti naikinami (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.) ir atsakovė įpareigotina iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, (duomenys neskelbtini), kiekvienai iš pareiškėjų dėl neatkurtos dalies (ABTĮ 88 str. 2 p.).
III.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų patikslintą skundą atmesti.
Atkreipia dėmesį, kad Kauno apygardos administracinis teismas ginčijamame sprendime teisingai nurodė, kad 2000 m. gegužės 3 d., 2000 m. liepos 5 d., 2000 m. rugsėjo 3 d., 2000 m. spalio 7 d. ir 2000 m. spalio 13 d. prašymais pretendentai siekė gauti žemę savo tėvo buvusioje žemėje (natūra) ir gauti naujus sklypus (duomenys neskelbtini). Vertina, jog tokiu būdu pretendentai valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitė. Mano, kad Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai konstatavo, kad pretendentai nekeitė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o tik sutiko su valstybės institucijos pasiūlytu būdu, o tas sutikimas reiškė tik pretendentų pareikštos valios realizavimą. Kelia klausimą, kuo vadovaujantis teismas nurodė, jog minėti prašymai yra pareikštos valios realizavimas.
Teigia, kad pretendentams nuosavybės teisės atkurtos pagal jų išreikštą valią: atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus 0,0600 ha ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalimi, kurioje nurodyta kokias būdais atlyginama už valstybės išperkamą žemę, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sulygino du skirtingus nuosavybės teisių atkūrimo būdus: naują žemės sklypą ir ekvivalentinę natūrą (arba lygiavertį žemės plotą kaip įvardina teismas). Atkūrimo įstatyme nurodyta, kad naujas žemės sklypas ir lygiavertis žemės sklypas yra du skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai, todėl mano, kad priimdamas sprendimą jų sutapatinti teismas neturėjo.
Nurodo, kad Atkūrimo įstatymas skirtingai nei 1991 m. birželio 18 d. įstatymai „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai teisės aktų nustatyta tvarka turėjo patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014). Pareiškėjos ar kiti pretendentai vėliau pateiktuose prašymuose nėra pakeitę ar patikslinę valios dėl būdo - už žemę, gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo teritorijoje.
Iš bylos duomenų aišku, kad pareiškėjos nuosekliai nesiekė įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimo būdo – ekvivalentine natūra, kadangi pretendentai siekė atkurti nuosavybės teises naujais sklypais Kauno mieste arba suteikiant žemę natūra. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. kovo 21 d. raštais Nr. Sl-2880(1.10), Sl-2881(1.10), 2882(1.10) suformavo pasiūlymus pretendentams. Apeliantas pažymi, kad minėtuose 2007 m. kovo 21 d. raštuose buvo nurodyta, kad pretendentams suteikiama teisė apsispręsti dėl nuosavybės atkūrimo į žemę būdo, dėl, kaip nurodoma rašte „Laisvo valstybinės fondo žemės trūkumo (duomenys neskelbtini).“. Pareiškėjos vis vien 2007 m. prašymu nurodė pageidaujančios nuosavybės teises atkurti natūra, t. y. ne lygiaverčiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis suformuota teismų praktika, apeliantas mano, kad tiek institucijos, tiek teismai turi įvertinti ir atsižvelgti į tikruosius asmens ketinimus, jo valią. Iš pateiktų pretendentų ir įpėdinių prašymų Nacionalinei žemės tarnybai akivaizdu, kad pretendentai pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra.
Negana to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčijamuose raštuose pati Nacionalinė žemės tarnyba pripažino, kad pretendentų išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeista nebuvo. Apeliantas pažymi, kad 2015 m. liepos 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus raštuose Nr. lT-25-(7.5), lT-26-(7.5) IR lT-27-(7.5) teisingai nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius, nagrinėdamas Pareiškėjų 2015 m. vasario 26 d. pateiktus prašymus, netinkamai įvertino pretendentų iki Atkūrimo įstatyme 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 2 d.) nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., pateiktus prašymus ir nurodė, kad pretendentai išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė. Taip pat, akcentuoja, kad tiek atsiliepime, tiek teisminio nagrinėjimo metu Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, jog minėtuose raštuose įsivėlusi klaida, tačiau teismas to nevertino.
Vertinant pareiškėjų Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriui 2015 m. vasario 26 d. pateiktus prašymus ir atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, t. y. į tai, kad pretendentai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, ir į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentinė natūra" negali būti prilyginamas atlyginimo būdui perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį savininko turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, apeliantas daro išvadą, kad pareiškėjams nuosavybės teisės į likusią neatkurtą buvusio savininko A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę gali būti atkurtos pagal jų prašymuose išreikštą valią, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn miškų ūkio paskirties žemės sklypą kaimo vietovėje. Atsižvelgiant į tai, jog pretendentai aiškiai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises naujais sklypais ir natūra, o vėliau, 2007 m. kovo 29 d. prašymu – tik natūra, apelianto teigimu, pareiškėjos objektyviai negalėjo tikėtis nuosavybės teises į žemę atkuri kituose rajonuose.
Pareiškėjos ir Trečiasis suinteresuotas asmuo su apeliaciniu skundu nesutinka, nurodo, jog jų manymu teismas darė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nebuvo pakeitusios 1991 m. prašymais atstatyti nuosavybės teises pasirinktų nuosavybės teisių atkūrimo/atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdų – natūros ir ekvivalentinės natūros. Taip pat, sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjoms nuosavybės teisės yra atkurtinos lygiaverčiais žemės sklypais kaimo vietovėje, t. y. ekvivalentine natūra, yra teisėta ir pagrįsta. Mano kad atsakovas pažeidė pareiškėjų teisėtus lūkesčius.
Pareiškėjos nesutinka su apelianto pozicija, kad 2007 m. jos pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo/atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo. Mano, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, darė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad 2000 m. prašymu pareiškimo metu pretendentai net neturėjo teisės keisti 1991 m. prašymuose pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo/atlyginimo už valstybės išperkama turtą būdo. Pažymėjo, kad pareiškėjos apskritai niekada nepakeitė ir neatsisakė 1991 m. prašymuose pasirinktų nuosavybės teisiu atkūrimo/atlyginimo už valstybės išperkama turtą būdo – natūros ir ekvivalentinės natūros, o 2000 m. prašymuose pretendentai tik nurodė, kaip turi būti įgyvendinamas vienas iš šių būdų – nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra. Tokią išvadą, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, darė ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamos administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų išreikštos valios pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdą.
Administracinėje byloje ginčijami: Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. atsakymas „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 8SD-1650-(14.8.94.)(b. l. 29-30), Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 7 d. sprendimas „Dėl G. O. V. skundo išnagrinėjimo“ Nr. 1T-27-(7.5)(b. l. 13-21), Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. atsakymas „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 8SD-1653-(14.8.94)( b. l. 48-49), Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 7 d. sprendimas „Dėl J. J. skundo išnagrinėjimo“ Nr. 1T-26-(7.5)( b. l. 35-47), Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. atsakymas Nr. 8SD-1648-(14.8.94.)(b. l. 83-84), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. liepos 2 d. sprendimas „Dėl K. J. skundo išnagrinėjimo“ Nr. 1T-25-(7.5)( b. l. 75-82).
Pretendentų prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnio 2 dalis (originali red., galiojusi nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1993 m. vasario 3 d.) nustatė, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra (1 p.) arba suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra (2 p.). Vėliau, 1993 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. I-44, 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata buvo pakeista ir įtvirtinta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra.
Byloje ginčo nėra jog 1991 m. prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. J. žemę pateikė jo vaikai G. O. V., V. J. (jo teisių perėmėja – pareiškėja K. J.), J. J., A. J. (jo teisių perėmėja šioje byloje tretysis suinteresuotas asmuo – E. J.) ir mirusio sūnaus A. K. J. žmona R. J. ir sūnus M. J.. Pretendentai, su kuriais susijęs ginčas šioje byloje, prašymuose nurodė du nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus – natūra ir ekvivalentine natūra (paliko juos neišbrauktus).
Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Galutinis terminas, iki kurio piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, buvo 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tais atvejais, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalėjo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.
Byloje nėra duomenų, kad atsakovas įvykdė minėtą Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte įtvirtintą pareigą raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti pareiškėjoms kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Tačiau, teisėjų kolegija vertina, kad šios atsakovo pareigos neįvykdymas nelėmė pareiškėjų teisėtų lūkesčių atkurti nuosavybės teises į žemę natūra pažeidimo. Byloje nustatyta, kad atsakovas, nors ir pavėluotai, tačiau savo pareigą už valstybės išperkamą žemę pasiūlyti pareiškėjoms kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus įvykdė – iš nuosavybės atkūrimo byloje esančių duomenų (Nuosavybės atkūrimo bylos kopijos, I d. b. l. 196-198, 200-202, 205) matyti, kad 2007 m. kovo 21 d. Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius A. J. įpėdiniams siuntė pranešimus (toliau – pranešimai), kuriuose buvo nurodyta, kad dėl laisvo valstybės fondo žemės trūkumo (duomenys neskelbtini), prašoma apsispręsti dėl nuosavybės atkūrimo į žemę būdo. Pranešimuose buvo išvardinti galimi atlyginimo būdai: atlyginant vertybiniais popieriais, suteikiant lygiavertį žemės sklypą Kauno apskrities rajonuose, išskyrus Kauno rajoną, arba kituose Respublikos rajonuose (vietovę reikia susirasti patiems), bei akcentuota, kad nepasirinkus atlyginimo būdo, nuosavybės teisės į žemę bus atkurtos teisės aktų nustatyta tvarka apskrities viršininko sprendimu – atlyginant vertybiniais popieriais. 2007 m. kovo 29 d. J. J., G. O. V. ir K. J. Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjui pateikė prašymą, kuriame išreiškė savo valią pasirašytinai, kokiu būdu pageidauja, kad būtų atlyginta už žemę. Nurodė, jog A. J. iki 1940 m. turėta žemė neužstatyta, todėl pageidauja, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos grąžinant natūra žemę turėtoje vietoje (Nuosavybės atkūrimo bylos kopijos, I d. b. l. 220). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos šiuo atveju išreiškė aiškią savo valią – grąžinti žemę natūra, t. y. tokiu būdu, kuris nebuvo nurodytas kaip galimas pasirinkimas joms siųstame pranešime.
Nepriklausomai, kad pareiškėjos nurodė kitokį būdą, nei buvo išvardyti siųstame pranešime, atsakovė atsižvelgdama į minėtą prašymą, kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl natūra grąžintinų laisvų (neužstatytų) žemės sklypų suformavimo buvusio savininko A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytoje žemėje. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2013 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 70-2-3512 informavo Kauno miesto skyrių, kad A. J. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje, daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta. Apie tai pareiškėjas atsakovas informavo 2014 m. sausio 2 d. raštais Nr. 8SD-914.8.94.)-7, Nr. 8SD-914.8.94.)-8 ir Nr. 8SD-914.8.94.)-4. Šiais raštais pareiškėjos buvo informuotos, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos atlyginant pinigais.
Atsakovas 2014 m. lapkričio 17 d. raštais Nr. 8SD-(14.8.94.)-7419, Nr. 8SD- (14.8.94.)-7418 ir Nr. 8SD-(14.8.94.)-7419 informavo pareiškėjas apie Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pasikeitimus, t. y. apie Atkūrimo įstatyme įtvirtintą papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., būdą – atlyginimą lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Taip pat minėtu raštu pareiškėjos buvo informuotos, kad, jeigu pageidauja pasinaudoti galimybe pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko A. J. valstybės išperkamą žemę, valdytą (duomenys neskelbtini), prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, iki 2015 m. kovo 1 d. Kauno miesto skyriui turi pateikti prašymą dėl valios atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Pareiškėjos 2015 m. vasario 26 d. Kauno miesto skyriui pateikė prašymus, kuriais nurodė, kad jei nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje, tuomet prašo atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.
Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius skundžiamais 2015 m. kovo 27 d. raštais Nr. 8SD- 1648-(14.8.94.), Nr. 8SD-1650-(14.8.94.) ir Nr. 8SD-1653-(14.8.94.) informavo pareiškėjas, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje ir paprašė patikslinti 2015 m. vasario 26 d. prašymus, nurodant rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujama gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Pareiškėjos nesutikdamos su tokia Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus pozicija 2015 m. kovo 27 d. raštus apskundė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuri 2015 m. liepos 7 d. sprendimais Nr. lT-25-(7.5), Nr. lT-27-(7.5), Nr. lT-26-(7.5) pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.
Teisėjų kolegija vertindama byloje kilusi ginčą iš esmės sutinka su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priimtais sprendimais ir vertina, jog nėra pagrindo naikinti Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus priimtų raštų pareiškėjų nurodytais pagrindais.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog skundžiami raštai pažeidė pareiškėjų teisėtus lūkesčius. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas neturėjo iš viso nagrinėti ginčo ar „ekvivalentinė natūra“ ir „lygiavertis žemės sklypas“ yra tapatūs terminai, kadangi pareiškėjos 2007 m. kovo 29 d. Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjui pateiktu prašymu aiškiai išreiškė savo valią, kokiu būdu pageidauja, kad būtų atlyginta už atkurtas nuosavybes teises į A. J. iki 1940 m. turėtą žemę – natūra, t. y. tokiu būdu, kuris nebuvo galimas kaip pasirinkimas joms siųstame pranešime ir šio būdo negalima prilyginti kaip grąžinimą „ekvivalentine natūra“ ar „lygiaverčiu žemės sklypu“.
1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 metų gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009). Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėjos būtų patikslinusios savo valią, tačiau 2007 m. kovo 29 d. jos ją patikslino, nurodydamos konkretų pageidavimą – atkurti nuosavybės teises natūra. Todėl, vertinant byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos objektyviai negalėjo tikėtis nuosavybės teises į žemę atkurti kituose rajonuose (ekvivalentine natūra), kadangi jos pačios tokios valios nebuvo išreikusios įstatymų nustatytu metu (2007 m. kovo 29 d. prašymu tikslindamos savo valią).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skundžiamuose Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. raštuose Nr. 8SD- 1648-(14.8.94.), Nr. 8SD-1650-(14.8.94.) ir Nr. 8SD-1653-(14.8.94.) pareiškėjoms buvo siūloma patikslinti savo prašymą nurodant kur pageidauja gauti nuosavybėn neatlygininėtinai lygiavertį miško plotą. 2015 m. vasario 26 d. pareiškėjos pateiktuose prašymuose nurodė, kad – „Jei nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje, tuomet prašau atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje“. Šiuose prašymuose pareiškėjos reikalavimo nuosavybės teises atlyginti ekvivalentine natūra ar lygiaverčiu žemės plotu, nepateikė. Todėl, teisėjų kolegijos manymu, Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. raštai Nr. 8SD- 1648-(14.8.94.), Nr. 8SD-1650-(14.8.94.), negali būti vertinami kaip atsakovo atsisakymas vykdyti pareiškėjų valią, priešingai, jais atsakovas siekė, kad pareiškėjos patikslintų savo išreikštą valią ir nurodytų kokioje vietoje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą.
Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad nuo 1997 m. galiojančio Atkūrimo įstatymo nuostatos nebenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – ekvivalentine natūra, pareiškėjoms 2007 m. prašymuose aiškiai išreiškus valią, jog pageidauja, kad joms būtų grąžinama žemė natūra, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas iš esmės tinkamai realizavo teisės aktų nuostatas, todėl pagrindo naikinti Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. kovo 27 d. raštus Nr. 8SD- 1648-(14.8.94.), Nr. 8SD-1650-(14.8.94.), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimus Nr. lT-25-(7.5), Nr. lT-27-(7.5), Nr. lT-26-(7.5) ir įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą pareiškėjoms G. O. V., J. J., K. J. dėl nuosavybės teisių į 1,8288 ha ( kiekvienai iš pareiškėjų) į buvusio savininko A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės (duomenys neskelbtini), atkūrimą, teisinio pagrindo nėra.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą (ABTĮ 143 str.). Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjų skundą atmesti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 143 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjų G. O. V., J. J., K. J. patikslintą skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė