Baudžiamoji byla Nr. 1A-197-449/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-64229-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1.2.8.; 1.2.26.2.; 2.4.6.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Albino Bielskio ir Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Ramūnui Šileikai,

gynėjai R. Š.,

nuteistajam V. S.,

nukentėjusiojo A. B. atstovui advokatui V. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas:

• pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams,
• pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, šias bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam V. S. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. S. priteista 665,96 Eur turtinės ir 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 750 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti nukentėjusiajam A. B..

Iš nuteistojo V. S. taip pat priteista 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 150 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti nukentėjusiajam G. K..

Iš nuteistojo V. S. priteista 720,72 Eur turtinės žalos atlyginimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui.

Iš nuteistojo V. S. taip pat priteista 1088,45 Eur turtinės žalos atlyginimo Vilniaus teritorinei ligonių kasai iki sutartyje nustatyto termino, t. y. per 36 mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos – 2016 m. balandžio 29 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir byla jam nutraukta, R. M. ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 38 straipsnio 1 dalis), dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

              V. S. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 20 d., apie 19.10 val., dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą. Nusikalstama veika padaryta esant šioms aplinkybėms: viešoje vietoje,  IĮ R. P. parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką,  dėl menkavertės priežasties spyrė į kairės kojos pakinklį A. B., o šiam nuo spyrio suklupus, sugriebė dešine ranka už sprando ir jėga stūmė A. B. žemyn, dėl to šis griuvo ir trenkėsi dešine kaktos puse į kietą grindų dangą. Šiais V. S. veiksmais A. B. padarytas kaktos dešinės pusės nubrozdinimas, abiejų akių vokų poodinės kraujosruvos, dešinės akies junginės kraujosruva, dešinės akiduobės viršutinės sienelės lūžis, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu virš kairės smilkininės skilties. Dėl kaukolės pamato lūžio buvo sunkiai sutrikdyta A. B. sveikata.

              Be to, V. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nusikalstama veika padaryta šiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis, o būtent:  toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, G. K. bandant užstoti ant žemės gulintį sužalotą A. B., V. S. kumščiu sudavė G. K. į dešinės akies sritį, tuo padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame paakyje, dėl to nukentėjusiajam G. K. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

              Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė per griežtą bausmę.

Skunde dėstoma teisės teorija apie nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Nuteistasis V. S. nurodo, kad jis nesuvokė, jog savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti. Jis nesutrikdė visuomeninės tvarkos, nenutraukė žmonių poilsio. Jis nenorėjo sužaloti nukentėjusįjį A. B.. Nuteistojo nuomone, teismas visiškai neargumentavo, kuo pasireiškė visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Tai vertinamieji kriterijai, todėl teismas, pasak nuteistojo V. S., turėjo analizuoti ir priežastis, dėl kurių kilo konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo A. B., kokie motyvai paskatino panaudoti smurtą ir tik tada padaryti argumentuotą išvadą dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

Skunde nurodoma, kad nukentėjusiųjų A. B. ir G. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skiriasi nuo liudytojos M. K. parodymų, šios liudytojos parodymai ir jo, V. S., parodymai sutampa. Nuteistojo nuomone, dėl spyrio nukentėjusiajam A. B. yra abejonių, o abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Skunde nurodoma ir tai, kad jis tiesioginės tyčios sužaloti nukentėjusįjį A. B. neturėjo. Todėl, nuteistojo V. S. nuomone, jo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 135 str. 2 d. 8 p. į 135 str. 1 d.

Skunde nurodoma ir tai, kad nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie yra tiesiogiai nurodyti BK straipsnio dispozicijoje. Tuo atveju, kai nenustatoma BK straipsnio dispozicijoje nurodyto veikos motyvo ar tikslo, konstatuojama, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos arba tai, kad padarė kitą veiką, kuri nereikalauja atitinkamo motyvo ar tikslo. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtingose baudžiamojo įstatymo normose.

Nuteistojo V. S. nuomone, jo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 135 str. 2 d. 8 p., yra sudėtinė dalis kitos jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d.  Šiuo atveju, pasak nuteistojo, yra ne idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, o kitas reiškinys – baudžiamosios teisės teorijoje vadinamas visumos ir dalies konkurencija. Nuteistojo V. S. nuomone, šiuo atveju visuma yra BK 284 str. 1 d., o dalis – BK 135 str. 2 d. 8 p. Esant visumos ir dalies konkurencijai taikoma bendra visumą nustatanti norma, nes ji atitinka visus padarytos veikos požymius, išskyrus, kai nusikalstamos veikos dalis, įeinanti į visumą, yra pavojingesnė nei pati visuma ir reikalauja sutapties taikymo.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal BK 63 str. 5 d. 1 p., kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, teismas taiko paskirtų bausmių apėmimo būdą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. S. nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių neginčija, nurodo, kad civilinius ieškinius atlygins dalimis.

Nuteistasis nurodo, kad su Valstybine ligonių kasa jis sudarė sutartį ir pagal šią sutartį ligonių kasai kiekvieną mėnesį sumoka po 32 Eur. Dėl nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių nuteistasis nurodo, kad jis nukentėjusiųjų atsiprašė, o jie sutiko priimti jo atsiprašymą tik tuo atveju, jeigu jis sumokės pusę jų prašomų sumų. Šios sumos jam yra labai dideli pinigai, tačiau dalimis jis pajėgs atlyginti jiems priteistas sumas.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad jis, V. S., charakterizuojamas teigiamai, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, o būdamas laisvėje galėtų greičiau atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 str. 2 d. 8 p. į BK 135 str. 1 d. Tuo atveju, jeigu šis prašymas nebus patenkintas, V. S. prašo skirti švelnesnę bausmę negu numato įstatymas, taikyti jam BK 75 str. ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Prie apeliacinio skundo nuteistasis pridėjo dokumentus: charakteristiką, iš kurios matosi, kad V. S. nuo 2016 m. sausio 4 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ baldų surinkėju ir šioje įmonėje gerai charakterizuojamas. Taip pat apeliantas pateikė banko sąskaitos išrašus, iš kurių matosi, kad apeliantas kiekvieną mėnesį sumoka po 32 eurus Valstybinei ligonių kasai.   

              Teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras ir nuketėjusiojo A. B. atstovas prašo nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo A. B. atstovas taip pat prašo priteisti iš nuteistojo nukentėjusiojo atstovavimo Lietuvos apeliaciniame teisme išlaidas - 150 Eur.  

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. S. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo švelninti nuteistajam V. S. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtų bausmių, nes jos paskirtos nepažeidžiant BK 54 straipsnyje reglamentuotų bausmės skyrimo pagrindų.

Apeliantas prašo jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį. Nurodo, jog jis nesutrikdė visuomeninės tvarkos ir nenutraukė žmonių poilsio, taip pat nurodo, jog jis nenorėjo sužaloti nukentėjusiojo A. B..

Iš bylos duomenų matyti, kad baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje V. S. kaltinant pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaltinamajam inkriminuojant sunkų kūno sužalojimą dėl chuliganiškų paskatų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyręs bylos aplinkybes, surinktus įrodymus patikrinęs teisiamojo posėdžio metu ir juos įvertinęs pagal BK 20 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, pripažino, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad V. S. sužalojant nukentėjusįjį A. B. dominavo chuliganiški motyvai, t. y. teismas padarė išvadą, kad V. S. nukentėjusįjį sužalojo dėl chuliganiškų paskatų. Su tokia pirmos instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka, ji pagrįsta surinktais įrodymais.

Apeliantas, nesutikdamas su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, skunde dėsto argumentus dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 284 straipsnio 1 dalis V. S. dėl A. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų, nebuvo inkriminuota. BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytų nusikaltimų objektai yra skirtingi. Apeliaciniame skunde be pagrindo chuliganiškos paskatos tapatinamos su viešosios tvarkos pažeidimu, numatytu BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų bei abejoti padarytomis išvadomis. Teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl V. S. kaltės padarius šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius duomenis, o apelianto nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis nėra pagrindas keisti skundžiamą nuosprendį skunde nurodytais motyvais. Apeliantas tik jam naudinga linkme interpretuoja bylos aplinkybes, įrodymus vertina vienpusiškai, nesiejant jų tarpusavyje bei su kitais bylos duomenimis.

BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma yra specialioji BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos normos atžvilgiu. Nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstama veika laikoma padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-62/2014 ir kt.).

Tai, kad V. S. padarė BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą, patvirtina iš dalies paties apelianto, nukentėjusiųjų bei liudytojos M. K. parodymai, specialisto išvados.  

Byloje esančiame apžiūros protokole nurodyti A. B. padaryti sužalojimai: nubrozdinimas kaktos dešinėje, kraujosruvos abiejų akių vokuose, po dešinės akies jungine. Dešinės akiduobės viršutinės sienelės lūžimas. Sužalojimai galėjo būti padaryti aptariamojo įvykio metu ir būdu. Sužalojimai galėjo būti padaryti ir vienu trauminiu poveikiu į kaktos dešinę pusę. A. B. dėl kaukolės pamato kaulų (dešinės akiduobės viršutinės sienelės) lūžimo, pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1. punktą, padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 83-86).

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. B. nustatyti šie sužalojimai: kaktos dešinės pusės odos nubrozdinimas, abiejų akių vokų poodinės kraujosruvos, dešinės akies junginės kraujosruva, dešinės akiduobės viršutinės sienelės lūžis, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu virš kairės smilkininės skilties, padaryti paveikus kietu, buku daiktu (daiktais), iki apžiūros VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje (2015-11-20). Sužalojimai visumoje vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu pagal SSMNT 6.6.1. punktą dėl kaukolės pamato lūžio. Sužalojimai nevertinami atskirai, nes galėjo būti padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu.  Neatmetama galimybė, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (veidu trenkiantis į betoninį grindinį). Nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu į kaktos dešinę pusę. Nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti nugriuvus ir kontaktavus kaktos dešine puse su kietu paviršiumi. Nustatyti sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui (t. 1, b. l. 99-100).

Teisiamajame posėdyje apklaustas nuteistasis V. S. parodė, kad 2015-11-20 apie 19 val. su draugais Š. M., R. M., D. R., O. R. stovėjo prie parduotuvės. Prieš tai, gal prieš keturias valandas, trise buvo išgėrę butelį brendžio. Į parduotuvę įėjo G. K. ir A. B., kuriuos jis pažinojo, kažkuris iš draugų sušuko, kad A. B. ir G. K. nupirktų alkoholio. Jis (V. S.) į parduotuvę nuėjo iš paskos. G. K. ir A. B. stovėjo prie kasos. Jis atsistojo už jų, norėjo nusipirkti cigarečių ir spragėsių. A. B. viena ranka pradėjo jį tampyti už striukės prie peties, liepė eiti iš parduotuvės, pasakė, kad alkoholio nepirks. Pasakė A. B., kad šis netampytų už striukės ir jį stipriai patraukė į save ir atsitraukė, A. B. nugriuvo ant žemės, tuomet jis priėjo pakelti, tačiau G. K. pradėjo rėkti, kad jis (V. S.) turbūt užmušė A. B., tada trenkė G. K.. A. B. nesmūgiavo, jį tik patempė link savęs, jis nukrito veidu į priekį. Nukrito, nes turbūt neišlaikė lygsvaros, nes buvo labai girtas. Taip pat parodė, kad neprašė A. B. nupirkti alkoholio. Kas iš jo draugų tuo metu buvo parduotuvėje jis nematė, nes buvo tamsu, vėliau sužinojo, kad parduotuvėje dar buvo ir R. M.. A. B. paskambino jo tėvams, dėl to tėvai jį užsipuolė, tačiau jiems pasakė, kad nemušė, jie tik susistumdė. Kitą dieną nuvyko į policiją ir prisipažino. Ikiteisminio tyrimo metu ne kartą bandė susitikti su A. B., tačiau nepavyko. 

Kitas nuteistasis R. M., apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015-11-20 išgėrė kelis butelius alaus, vėliau ėjo į parduotuvę nusipirkti dar. Prie parduotuvės sutiko draugus ir ten vartojo alkoholį. Užėjo į parduotuvę nusipirkti antrą butelį degtinės. Kai dairėsi alkoholio skyriuje, išgirdo, kad įvyko konfliktas, pamatė A. B. gulintį ant žemės, o V. S. besistumdantį su G. K.. Alkoholiui pritrūko pinigų, todėl jis nuėjo namo jų pasiimti. Kuomet A. B. ir G. K. ėjo į parduotuvę, D. R. pasakė, kad jie paimtų butelį degtinės. Konfliktas parduotuvėje įvyko, nes nukentėjusieji pasakė įžeidžiančius žodžius – „ubagai“ ar „bedarbiai“. Matė, kad po konflikto A. B. buvo sužalotas, jo kaktoje buvo guzas.

Nukentėjusysis G. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015-11-20 kartu su A. B. po darbo šventė bendradarbio gimtadienį, išgėrė vyno, po šimtą gramų degtinės. Kartu su A. B. ėjo į parduotuvę, prie kurios stovėjo V. S., M., R.. R. paprašė parūkyti, atsakė, kad neturi. Parduotuvėje priėjęs prie pardavėjos paprašė pasverti vaflių ir parduoti cigarečių. Pardavėja nuėjo į sandėlį. Iškarto po jų į parduotuvę užėjo V. S., R. M. ir R., prašė A. B. nupirkti butelį. Konfliktas prasidėjo kai pardavėja nuėjo į sandėlį. A. B. klausė, kodėl jis turi pirkti butelį, ne kartą pasakė, kad atstotų. Nematė, kad A. B. tampytų V. S. už striukės. Buvo akivaizdu, kad vaikinai išgėrę. V. S. pasakė „dieduk, tu nežinai už ką“ ir tuomet spyrė A. B. į blauzdą, šis suklupo, V. S. paėmė už sprando ir trenkė jį betonines grindis. A. B. į grindis trenkėsi veidu. Tada jis (G. K.) pripuolė prie A. B., V. S. pasakė „gyvuly, ką darai, gal žmogų užmušei“ ir gavo smūgį iš V. S. kumščiu į dešinį paakį. Jis (G. K.) padėjo atsikelti A. B., ant jo kaktos buvo didelis guzas. Palydėjo A. B. iki namų, beeinant jį užpuolė R. M., mušė rankomis, nugriuvusį spardė. Taip pat parodė, kad A. B. nebuvo girtas, jis buvo išgėręs 150 gramų vyno ir 100 gramų degtinės, jo vesti nereikėjo.    

Nukentėjusysis A. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015-11-20 vakare jį  kartu G. K. bendradarbis atvežė iki parduotuvės. Prie parduotuvės stovėjo V. S., Š. M., R. M., O. R.. Visus juos pažinojo, problemų neturėjo. Kai jie su G. K. užėjo į parduotuvę, iš paskos atėjo S., M. ir R.. G. K. paprašė pardavėjos parduoti vaflių ir cigarečių. Prie jo (A. B.) stovėjo V. S. ir pradėjo kalbėti apie alkoholį, kad jis (A. B.) turi nupirkti, rodė į lentyną ir sakė „dieduk, nežinai ko mes norim“. Paklausė, kodėl jis jiems turi pirkti ir tada gavo smūgį į kairę koją, tada jį suėmė už sprando ir stūmė į grindis. Taip pat parodė, kad V. S. už striukės netampė.

Liudytojas Š. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio vakarą, kartu su O. R., D. R., V. S. ir R. M. prie parduotuvės gėrė brendį. Tuo metu į parduotuvę ėjo nukentėjusieji, jie buvo girti. Po 10 min. į parduotuvę nuėjo V. S., R. M. gal irgi nuėjo į parduotuvę. Pro langą pamatė, kad parduotuvėje A. B. tampo V. S. ranka paėmęs už krūtinės srities. V. S. pastūmė ar patraukė A. B. ir šis nugriuvo. Atsakydamas į klausimus liudytojas parodė, kad V. S. patempė A. B. atgal ir šis nugriuvo, nes buvo girtas. A. B. nugriuvo ant nugaros. Iki parduotuvės nukentėjusieji atėjo pėsti, matėsi, kad jie neblaivūs, jie vedė vienas kitą.  

Liudytojas D. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad susitiko su draugais prie parduotuvės ir gėrė alų. Į parduotuvę nusipirkti cigarečių nuėjo V. S., po jo, gal po 5 min., į parduotuvę užėjo nukentėjusieji, jie buvo neblaivūs, tai matėsi iš eisenos. Pro langą matė kaip A. B. V. S. pradėjo tampyti už rankos, tada V. S. patraukė A. B. už rankovės ir šis nugriuvo priekiu į grindis. V. S. stovėjo eilėje prieš A. B.. A. B. nuo žemės pakėlė G. K.. R. M. parduotuvėje tuo metu nebuvo. R. palydėjo nukentėjusiuosius link namų, kai grįžo jo lūpa buvo prakirsta, pasakė, kad jį sužalojo A. B.. Taip pat parodė, kai A. B. išėjo iš parduotuvės, nesimatė, kad jis būtų sužalotas. Parduotuvėje tuo metu buvo ir moterų, kurios stovėjo eilėje. Kai nukentėjusieji ėjo į parduotuvę, jis (D. R.) sakė, kad šie nupirktų degtinės, bet tai sakė juokais.

Liudytojas O. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015-11-20 vakare prie parduotuvės gėrė alų. Į parduotuvę atėjo nukentėjusieji, pro langą matė, kaip viduje A. B. su V. S. susistumdė. Matė kaip A. B. tampė V. S. už rankos. Išgirdo rėkiančią pardavėją ir užėjo į parduotuvę, pamatė gulintį A. B., pardavėja rėkė ant V. S.. Nukentėjusieji buvo išgėrę, abu svirduliavo. Taip parodė, kad A. B. yra nekonfliktiškas.       

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja M. K. parodė, kad vakare į parduotuvę atėjo A. B. ir G. K. ir jei patys nebūtų pasakę, kad jie iš gimtadienio, tai ji turbūt net nebūtų supratusi, kad jie šiek tiek išgėrę. Jie nei griuvinėjo, nei svirduliavo. Kai nukentėjusieji užėjo į parduotuvę, joje buvo R. M.. Paskui nukentėjusiuosius į parduotuvę atėjo R. ir jų paprašė nupirkti butelį. Paskui atėjo V. S.. G. K. paprašė parduoti cigarečių ir ko nors mergaitei. Ji nuėjo į sandėlį, kai grįžo pamatė ant grindų gulintį A. B., prie jo buvo pasilenkęs V. S.. A. B. ant kaktos iššoko guzas. Taip pat parodė, kad A. B. nekonfliktiškas, taikus žmogus.  

Liudytoja D. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad tą vakarą jos vyras (A. B.) namo grįžo apie 19 val., dešinėje jo kaktos pusėje buvo gumbas, o G. K. buvo kruvinas. Papasakojo, kad juos užpuolė parduotuvėje. Ji paskambino pardavėjai, paklausti ar buvo toks įvykis, pardavėja patvirtino. A. B. ir G. K. pasakė, kad juos sumušė V. S. ir M.. A. B. tą vakarą buvo išgėręs, tačiau nebuvo labai girtas.

Liudytoja V. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio vakarą jos vyrui paskambino A. B. ir pasakė „tavo sūnus sudrumstė man ramybę“, kartu su vyru išėjo į lauką, kur buvo V. S. su draugais, paklausė sūnaus kas atsitiko, į ką sūnus nieko neatsakė. R. M. prašė nepykti ant sūnaus, pasakė, kad tai jis sumušė. Namie V. S. sakė, kad nemušė A. B.. Sakė, kad sudavė G. K., o A. B. pastūmė.                                         

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad V. S. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje dėl chuliganiškų paskatų spyrė A. B. į kairės kojos pakinklį, o šiam nuo spyrio suklupus, sugriebė dešine ranka už sprando ir jėga stūmė A. B. žemyn, dėl ko šis griuvo ir trenkėsi dešine kaktos puse į kietą grindų dangą, taip sunkiai sutrikdė A. B. sveikatą. Duomenys, kuriais byloje grindžiama nuteistojo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką, surinkti baudžiamojo proceso kodekse numatytais procesiniais veiksmais, todėl pagrįstai pripažinti nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį vieni su kitais sutampa, vieni kitus papildo, sudarydami vientisą loginę įrodymų grandinę. Nors apeliantas tvirtino, jog jis tik pastūmė nukentėjusįjį A. B., taip pat neigė chuliganiškas sužalojimo paskatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius V. S. parodymus vertino kaip gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas liudytojų Š. M., D. R. ir O. R. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir neobjektyvius, tokią išvadą teismas padarė lygindamas šių asmenų parodymus tarpusavyje, o taip pat su liudytojos M. K. bei nukentėjusiųjų parodymais.  

Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos neanalizavo konflikto tarp V. S. ir A. B. priežasčių. Iš nuteistojo V. S., liudytojo D. R., nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad nuketėjusiesiems einant į parduotuvę, vienas iš V. S. draugų pasakė, kad nukentėjusieji nupirktų alkoholio. Parduotuvėje nukentėjusysis A. B. atsisakė pirkti alkoholį ir tada buvo sumuštas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nė vienas byloje apklaustas liudytojas nenurodė, kad parduotuvėje nukentėjusysis A. B. padarė kokius nors aktyvius, teisei priešingus veiksmus prieš V. S.. Pats nukentėjusysis A. B. neigė tampęs V. S. už striukės, nukentėjusysis G. K. parodė nematęs, kad A. B. tampytų V. S. už striukės. Apelianto bei liudytojų parodymai apie neva A. B. atliktus veiksmus - V. S. tampymą už striukės, skirtingi. Apelianto draugai liudytojai Š. M., D. R. ir O. R. parodė, kad pro langą matė, kad parduotuvėje A. B. tampo V. S., tačiau Š. M. nurodė, kad nukentėjusysis V. S. tampė ranka paėmęs už krūtinės srities, liudytojai D. R. ir O. R. parodė, kad tampė už rankos. Nuteistasis V. S. parodė, kad nukentėjusysis jį tampė už peties. Šiame kontekste būtina pastebėti ir tai, kad net ir taip liudytojų bei apelianto apibūdintas nukentėjusiojo elgesys nelaikytinas pavojingu V. S.. Akivaizdu, kad V. S. panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį A. B., stovintį parduotuvėje ir neatlikusį jokių pavojingų veiksmų. Nekelia abejonių, kad A. B. stovėjimas eilėje prie kasos nekėlė jokios grėsmės apeliantui, todėl apeliantas neturėjo jokios objektyvios priežasties panaudoti smurtą prieš nukentėjusįjį A. B., o vėliau ir prieš nukentėjusįjį G. K., kuris norėjo suteikti pagalbą nuo smurto nukentėjusiam A. B..

Apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodoma, kad nukentėjusiųjų parodymai nesutampa su liudytojos M. K. parodymais. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus nukentėjusiųjų ir liudytojos M. K. parodymus, neturi pagrindo daryti išvadą, kad šių asmenų parodymai yra nenuoseklūs ar iš esmės prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti šių asmenų parodymų teisingumu ar patikimumu.

Taip pat, apelianto manymu, byloje nepašalintos abejonės dėl spyrio nukentėjusiajam A. B.. Iš nuteistojo V. S. parodymų matyti, kad jis teigė, jog nukentėjusįjį A. B. tik stipriai pastūmė, o šis, kadangi buvo girtas, pargriuvo. Pats nukentėjusysis A. B. parodė, kad jis gavo smūgį į kairę koją. Nukentėjusysis G. K. patvirtino, jog A. B. V. S. spyrė į blauzdą. Apelianto tvirtinimas, jog A. B. buvo tiek girtas, kad pargriuvo neišlaikęs pusiausvyros, byloje paneigtas tiek liudytojos M. K., tiek nukentėjusiųjų parodymais. Nukentėjusieji neneigė šventę gimtadienį, tačiau jų nurodytas išgertas alkoholinių gėrimų kiekis neleidžia spręsti apie tokį girtumo laipsnį, kad, kaip nurodo apeliantas, jie sunkiai laikėsi ant kojų. Liudytoja M. K. parodė, kad jei patys nukentėjusieji nebūtų pasakę, kad jie iš gimtadienio, tai ji turbūt net nebūtų supratusi, jog jie šiek tiek išgėrę, jie nei griuvinėjo, nei svirduliavo. 

Taigi byloje nustatyta, kad V. S. įvykio metu viešoje vietoje – parduotuvėje, kurioje tuo metu buvo kitų žmonių, dėl menkavertės priežasties, priešpastatydamas savo menkaverčius interesus visuotinai priimtinoms elgesio viešoje vietoje taisyklėms, nepaisydamas elementarių moralės ir elgesio normų, dėl chuliganiškų paskatų tyčia spyrė A. B. į kairės kojos pakinklį, o šiam nuo spyrio suklupus, sugriebė dešine ranka už sprando ir jėga stūmė A. B. žemyn, dėl ko šis griuvo ir trenkėsi dešine kaktos puse į kietą grindų dangą. Apelianto padaryti veiksmai buvo įžūlūs, jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir sutrikdyta visuomenės rimtis, dominavo chuliganiškos paskatos: parduotuvėje jis dėl menkavertės priežasties, tyčia sumušė A. B.. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad tokiais veiksmais apeliantas sunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Baudžiamoji atsakomybė už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą kyla esant tiesioginei ar netiesioginei tyčiai. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. S. veikė netiesiogine tyčia ir tarp jo veiksmų bei kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi objektyvieji ir subjektyvieji V. S. padarytų nusikalstamų veikų požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys, kaltės forma, kurios turinį apibūdina ir atskleidžia objektyvūs bylos duomenys – nustatyti ir pakankamai išsamiai atskleisti. Teisėjų kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamojo parodymais apie jo suvokimą darant pavojingą visuomenei veiką, bet ir objektyviaisiais bylos duomenimis.

Sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis yra materialioji, nusikaltimas laikomas baigtu kilus bent vienam iš padarinių, nurodytų BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nuteistojo V. S. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Baudžiamasis įstatymas apeliantui pritaikytas tinkamai.

Iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios ir motyvuojamosios dalių nėra pakankamai aišku, kokią nusikalstamų veikų sutaptį nustatė pirmosios instancijos teismas. Nustatomojoje dalyje A. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybės ir viešosios tvarkos pažeidimo, kurio metu nežymiai sutrikdyta G. K. sveikata, išdėstytos atskirai. Kita vertus, dėstant BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos aplinkybes, teismas nurodo, kad nusikalstamą veiką V. S. padarė įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką. Tuo tarpu dėstydamas BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybes, teismas pažymi, kad nusikalstama veika padaryta toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Apie tai, ar teismas nustatė realią, ar idealią nusikalstamų veikų sutaptį negalima spręsti ir iš rezoliucinės nuosprendžio dalies. Subendrindamas bausmes, teismas vadovavosi BK 63 straipsnio 5 dalimi, tačiau nenurodė konkretaus šios dalies punkto.

Reali nusikaltimų sutaptis yra tada, kai kaltininkas savarankiškomis veikomis, paprastai esant tarp jų laiko tarpui, realizuoja dviejų ar daugiau nusikalstamų veikų sudėčių požymius, numatytus tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose ar jų dalyse. Ideali nusikaltimų sutaptis konstatuojama tada, kai asmuo viena veika tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose Baudžiamojo kodekso straipsniuose.

Šioje byloje nustatyta, kad V. S. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, o po to, kai sunkiai sutrikdė sveikatą A. B., kitam nukentėjusiajam bandant suteikti pagalbą A. B., V. S. jau kitais savo veiksmais panaudojo smurtą prieš G. K., t. y. padarė viešosios tvarkos pažeidimą, o tuo pačiu nežymų sveiktos sutrikdymą G. K..

Pagal galiojančią teismų praktiką, BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis apima ir kito asmens nežymų sveiktos sutrikdymą, todėl šiuo atveju nežymus sveikatos sutrikdymas G. K. kvalifikuojamas tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu įvertinus jau aptartas bylos aplinkybes, V. S. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 284 straipsnio 1 dalį, kurios, teisėjų kolegijos nuomone, yra du atskiri nusikaltimai ir sudaro realią nusikalstamų veikų sutaptį. 

Apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistajam paskirtos bausmės teisėjų kolegija taip pat atmeta.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Šioje byloje nenustatyta BK 62 straipsnyje numatytų aplinkybių, leidžiančių V. S. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę už padarytus nusikaltimus.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta bendros taisyklės išimtis, teismas gali paskirti švelnesnę, nei įstatymo numatytą bausmę. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad teismui skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, turi būti nustatyta, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, taikyti nuteistojo V. S. atžvilgiu minėto įstatymo nuostatas, nėra jokio pagrindo.

Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226/2010, 2K-P-89/2014, 2K–252/2014).

Byloje nustatyta, kad V. S. padarė du nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje. Šios nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių ir labai  sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3, 6 dalys).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę V. S., tinkamai laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą. V. S. yra teistas, jis Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-10-11 baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, be to, jis baustas administracine tvarka. Teismas atsižvelgė į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Už BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos teismas V. S. paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 3 metams, bausmės dydį nustatė žymiai mažesnį nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, t. y. paskyrė bausmę, kurios dydis artimesnis sankcijos minimumui. Už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą teismas paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 1 metams, bausmės dydį nustatė lygų sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Įvertinus nuteistojo ankstesnį teistumą, terminuoto laisvės atėmimo bausmė ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį jam paskirta pagrįstai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes. Paskirtoji galutinė subendrinta bausmė – 3 metų laisvės atėmimas nelaikytina akivaizdžiai per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantui paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1 dalies, 2 dalies reikalavimus, tinkamai individualizuota, todėl nėra pagrindo ją švelninti. Šios išvados nepaneigia nuteistojo kartu su apeliaciniu skundu pateikta teigiama jo charakteristika, o taip pat aplinkybė, jog apeliantas kas mėnesį atlieka 32 Eur mokėjimą Valstybinei ligonių kasai.  

Atsižvelgus į tai, kad V. S. yra nuteistas ir už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, jo atžvilgiu negali būti taikomos BK 75  straipsnio nuostatos. Taigi, BK 54 straipsnio 3 dalies, BK 62 straipsnio ar BK 75 straipsnio nuostatos nuteistojo atžvilgiu netaikytinos nesant šiuose įstatymuose numatytų būtinų jų taikymo pagrindų. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šių BK nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, kadangi tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo A. B. atstovas advokatas V. K. pareiškė prašymą priteisti iš nuteistojo V. S. 150 Eur išlaidas, kurias nukentėjusysis patyrė dėl jo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nukentėjusiojo atstovo prašymas tenkintinas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2013, 2K-177-677/2016 ir kt.).

Byloje pateiktas 2017 m. sausio 23 d. pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis A. B. advokatui V. K. sumokėjo 150 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.   

Baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis skundas atmestinas, todėl nukentėjusiojo patirtos išlaidos, kurios susijusios su jo atstovavimu teisme, turi būti apmokėtos. Įvertinus tai, kad nukentėjusiajam apeliacinės instancijos teisme atstovavo tas pats advokatas, kuris dalyvavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į nuteistojo turinę padėtį, priteistus turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui dydžius, daroma išvada, kad nukentėjusiojo atstovo prašoma priteisti 150 Eur suma už jo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme nelaikytina neproporcinga ir priteistina iš nuteistojo V. S..     

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo V. S. priteisti nukentėjusiajam A. B. 150 (šimtą penkiasdešimt) eurų išlaidų advokato, atstovavusio nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti.

Teisėjai                                                                                                                Sigita Bieliauskienė

Albinas Bielskis

Linas Šiukšta