Administracinė byla Nr. I-2413-815/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00586-2012-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 16.2, 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Aistei Lunienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – V. I. prašymą atsakovui – Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
I
1. Pareiškėjas V. I. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo – Vilniaus pataisos namų dėl taikyto 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo už 2007 metų vasario, balandžio, gegužės, rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėnesius, už 2008 metų spalio-gruodžio mėnesius 1732,49 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis yra Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) pareigūnas (statutinis valstybės tarnautojas), Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narys. Laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalies bei kitų VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatų taikymo už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai jam buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareiginės algos). Iš viso nurodytu laikotarpiu pareiškėjui neišmokėta už 2007 metų vasario, balandžio, gegužės, rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėnesius, už 2008 metų spalio - gruodžio mėnesius 1732,49 Lt.
Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Pagal VTĮ (2007 m. birželio 7 d. redakcija, galiojusi iki 2009 m. sausio 1 d.) 23 straipsnį, priemokos ir priedai yra viena valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių. VTĮ 23 str. 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. šis ribojimas netaikomas priedui už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartiniam priedui.
2.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu buvo pripažinta, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui; VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduoti viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi minėtu KT nutarimu darbo užmokesčio dalies vidaus tarnybos sistemos pareigūnams neišmokėjimas dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ribojimo buvo pripažintas neteisėtu.
2.3. Nors pareiškėjas yra ne vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, o Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) pareigūnas, tačiau, jo manymu, vadovaujantis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) nuostatomis, 2009 m. gruodžio 11 d. KT nutarimas taikytinas taip pat ir jo atžvilgiu.
2.4. Pagal Statuto (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalį į nustatytą bendrą priedų ir priemokų sumos apribojimą iki 70 procentų pareiginės algos yra įskaitomas ir Statuto 42 straipsnio 3 dalyje nustatytas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, todėl Statuto 42 straipsnio 1 dalies nuostata yra prieštaraujanti VTĮ 23 straipsnio 2 daliai (galiojusiai nuo 2007 m. spalio 1 d.), nes dar labiau apsunkina teisės į priedus ir priemokas įgyvendinimo galimybę.
2.5. Pagal VTĮ 4 straipsnio 2 dalį, mokant pareiškėjui darbo užmokestį, turėjo būti ir buvo besąlygiškai taikomas VTĮ IV skyrius, o taip pat ir VTĮ 23 straipsnio 2 dalis, todėl jis negavo nurodytos jam priklausiusio darbo užmokesčio dalies. Todėl, KT pripažinus VTĮ VI skyrių prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, pareiškėjo pažeistos teisės turi būti apgintos, o dėl ribojimo neteisėtai jam neišmokėta darbo užmokesčio dalis – išmokėta.
2.6. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį, KT sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Spręsdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies nuostatos konstitucingumo klausimą, KT 2011 m. spalio 25 d. nutarimu konstatavo, jog „šioje dalyje yra įtvirtintas reikalavimas nutraukti neįvykdytų sprendimų, pagrįstų teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutarimo įsigaliojimo, vykdymą, t. y. draudimas vykdyti neįvykdytus sprendimus. <...> Taigi KTĮ 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie atitinka šias sąlygas: buvo priimti pagal teisės aktą iki jo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir tuo metu, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo įvykdyti. <...> Tai, ar KTĮ 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teise taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas KTĮ 72 straipsnio 4 dalies nuostatą, yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“ (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-12-219/2004). Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme (LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-638-05).
2.7. Pareiškėjo teigimu, apie savo teisės į teisingą apmokėjimą pažeidimą jis objektyviai sužinojo nuo 2009 m. gruodžio 11 d. KT nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 11 d. Todėl būtent nuo šios dienos jam atsirado teisė dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą. Taigi pareiškėjas yra išsaugojęs galimybes teismine tvarka ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas savo teises. Todėl sprendimas (bendrąja prasme) dėl darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo laikytinas neįvykdytu ir todėl pareiškėjo keliamiems reikalavimams yra taikytinas 2009 m. gruodžio 11 d. KT nutarimas bei priteistina visa prašoma suma, nes ji neviršija Darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnyje numatyto termino.
2.8. Valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (2004 m. gruodžio 13 d. KT nutarimas). Taigi, bendrąja prasme pareiškėjo (kaip ir visų valstybės tarnautojų) darbdavys yra Lietuvos valstybė. Tačiau, LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010). Remiantis minėtąja praktika, tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas darbdavys – Vilniaus PN.
3. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą (b. l. 23-26). Prašymas grindžiamas tokiais argumentais.
3.1. Pareiškėjas sutinka, kad reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikomas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (DK 27 straipsnio 2 dalis), tačiau, pareiškėjo manymu, DK neįtvirtina specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų, todėl sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimą šioje byloje, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatomis.
3.2. Aiškinant CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ buvo konstatuota, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami, o „tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. Reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą atsakovo asmenines savybes, jo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Tuo atveju, jeigu ieškovo amžius, išsilavinimas, profesinė veikla, teisinis statusas ir kitos jo individualios savybės rodo, jog šis asmuo apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau, nei tai galėtų padaryti bet koks vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo, į šias aplinkybes taip pat turi būti atkreipiamas dėmesys nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą. Priešingai, jeigu ieškovo individualios savybės galėjo apsunkinti susidariusios situacijos suvokimą, į šias aplinkybes, nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią, atsižvelgti nereikia. Minėtos aplinkybės gali sudaryti pagrindą svarstyti klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo“. Pareiškėjo teigimu, nors atsiskaitymo lapeliuose kiekvieną mėnesį būdavo numatyta atitinkama suma, neišmokėta dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalies taikymo, tačiau tuo metu 70 procentų pareiginės algos dydžio priedų bei priemokų sumą viršijusios darbo užmokesčio dalies nemokėjimas buvo laikomas teisėtu, todėl pareiškėjas tuomet nežinojo ir negalėjo žinoti, jog pažeidžiamos jo konstitucinės teisės. Dėl taikyto ribojimo darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo neteisėtumo faktas buvo pripažintas KT 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, ir būtent nuo šio KT nutarimo paskelbimo, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 11 d., pareiškėjas sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą. Todėl mano, jog būtent nuo šios dienos jam atsirado teisė dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą, ir šią savo teisę jis įgyvendino nepasibaigus 3 metų senaties terminui.
3.3. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį bei suformuotą teismų praktiką, tais atvejais, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; LVAT 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1019/2009). Pareiškėjo teigimu, dėl taikyto ribojimo darbo užmokesčio dalies neišmokėjimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir per visą laikotarpį iki kreipimosi į teismą teisminės gynybos teisinis reglamentavimas dėl tokio ribojimo nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Analogiškais pagrindais teisėjų kolegijos iniciatyva ieškinio senaties terminai buvo atnaujinami LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartyje Nr. A-822-1037/2009, 2009 m. lapkričio 19 d. nutartyje Nr. A-756-969-09 ir kt.). Todėl, pareiškėjo manymu, ir šioje byloje ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas.
3.4. Tiek teisėjams, tiek valstybės tarnautojams darbo užmokestis yra nustatomas įstatymu, todėl nepagrįstas jo dalies nemokėjimas abiem grupėm sukelia neigiamas ekonomines pasekmes ir pažeidžia konstitucines teises. Kadangi aplinkybės dėl teisinio reguliavimo yra analogiškos tiek teisėjų, tiek valstybės tarnautojų darbo užmokesčio neišmokėjimo bylose, todėl ir atkuriant pažeistą konstitucinę teisę į teisingą apmokėjimą turi būti taikomos iš esmės vienodos priemonės, t.y. pirmiausia atnaujinimas ieškinio senaties terminas. Priešingu atveju susidaro situacija, kad esant analogiškoms aplinkybėms asmenims įstatyminės nuostatos (CK 1.131 straipsnio 2 dalis) taikomos skirtingai, kas lemia nelygybę prieš įstatymą ir neatitinka Konstitucijos 29 straipsnio.
3.5. Pareiškėjas iki 2012 m. vasario 17 d. buvo Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos narys. 2010 m. šios profesinės sąjungos pirmininkas T. C. jam, kaip ir kitiems Vilniaus PN pareigūnams, profesinės sąjungos nariams, žodžiu įsipareigojo paruošti reikalingus procesinius dokumentus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio prisiteisimo bei suteikti kitą reikalingą teisinę pagalbą. Kadangi pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo ir nežino teisminį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininkui T. C. 2010 m. I-II ketvirtį (tiksliai negali nurodyti datos) pateikė Vilniaus PN išduotų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių už 2007, 2008 metus patvirtintas kopijas. Kadangi buvo renkamos pažymos paruošti grupinius skundus, be to, T. C. informavo, jog profesinei sąjungai atstovauti jos narį ir paruošti procesinius dokumentus nereikia rašyti jokių atstovavimo sutarčių, pareiškėjas juo pasitikėdamas, pateikė pažymą be jokio priėmimo-perdavimo akto. Profesinės sąjungos pirmininkas nei pats tiesiogiai, nei per atstovus neinformavo, kad reikia atlikti kokius nors veiksmus, pvz. pasirašyti skundą, surašyti įgaliojimą ir pan. Tiek 2010 m. pabaigoje, tiek 2011 metais T. C. teiraujantis apie teisminio proceso eigą, buvo teigiama, kad skundai paduoti, bet proceso eiga sustabdyta dėl apygardos administracinių teismų pakartotinio kreipimosi į KT dėl KT sprendimų galiojimo laiko atžvilgiu. 2011 m. pabaigoje, kai kiti Vilniaus PN pareigūnai pradėjo gauti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis dėl trūkumų šalinimo, pareiškėjas sužinojo, jog jokie teisminiai procesai dėl jo pažeistos konstitucinės teisės atkūrimo nebuvo pradėti. Kai kurių Vilniaus PN pareigūnų skundai, dėl esminių procesinių nuostatų nesilaikymo, buvo laikomi nepaduotais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis Nr. I-1759/2012, 2012 m. sausio 3 d. nutartis Nr. I-1598/2012). Taigi, pateikęs dokumentus Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininkui, pareiškėjas beveik dvejus metus buvo įsitikinęs, kad jo skundas yra paduotas, o teismo posėdis neskiriamas dėl pakartotinių šio teismo kreipimųsi į KT. Kadangi narystė profesinėje sąjungoje yra grindžiama pasitikėjimo principu, pareiškėjas, pasitikėdamas Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko žodžiu, papildomai į teismą 2010-2011 m. dėl proceso eigos nesikreipė. Išaiškėjus, kad pareiškėjui ir kitiems Vilniaus PN pareigūnams teisinė pagalba nebuvo suteikta ir procesiniai dokumentai teismui nebuvo pateikti, jis iškart kreipėsi į Vilniaus PN dėl pakartotinės pažymos apie jam neišmokėtą darbo užmokestį išdavimo ir tik 2012 m vasario mėn. pateikė teismui skundą. Dėl Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos netinkamo funkcijų atlikimo bei kreipimosi į teismą vilkinimo pareiškėjo pažeistos teisės nebuvo apgintos, todėl sumažėjo jo galimybės jas apginti šiuo metu. Atsižvelgiant į nurodytas objektyvias aplinkybes, pripažinus ieškinio senaties terminą praleistu, pareiškėjas prašo jį atnaujinti.
3.6. Pareiškėjo manymu, atsakovo prašymas vieneriems metams atidėti sprendimo vykdymą yra nepagrįstas, todėl neturėtų būti tenkinamas. LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartyje Nr. AS-858-917-11 nurodė: „LAT yra išaiškinęs, kad sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas reiškia nukrypimą nuo bendros sprendimo vykdymo tvarkos, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidarė nepalankios aplinkybės, dėl kurių sprendimą įvykdyti labai sunku (LAT 2001 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1113/2001). Tačiau vien turtinė padėtis negali lemti būtino sprendimo įvykdymo išdėstymo. Teismas taip pat turi nustatyti, ar, išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui, bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Taip pat būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (LAT 2001 m. spalio 3 d. nutartis Nr. 3K-3-903, 2001 m. lapkričio 7 d. nutartis Nr. 3K-3-1113). Į tai atsižvelgusi teisėjų kolegija pažymi, jog šalies sunki turtinė padėtis, kuria yra grindžiamas prašymas dėl teismo sprendimo išdėstymo, yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė ir sprendžiant prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo ji kiekvienu atveju turi būti nustatinėjama atsižvelgiant į konkrečią individualiam ginčui reikšmingą situaciją. Sprendimo vykdymo išdėstymo būtinumas turi būti pagrįstas konkrečiais duomenimis ir įrodymais“. Taip pat LVAT yra pažymėjęs, jog „teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo/trečiojo suinteresuotojo asmens turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei remiantis LVAT suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (pvz., žr. LVAT 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį Nr. A-261-3291/2011; 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį Nr. AS-146-236/2011) prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas“ (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartys Nr. A-575-1856-11 ir Nr. A-575-1857-11; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis Nr. A-575-461-11; 2011 m. lapkričio 1 d. nutartis Nr. A-575-1916-11; 2011 m. gruodžio 5 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-62-2037-11, Nr. A-62-2063-11, Nr. A-575-2067-11; 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis Nr. A-575-1985-11; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis Nr. A-62-2950-11 ir kt.). Pareiškėjo manymu, kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo sunkią finansinę padėtį ir objektyvių galimybių įvykdyti teismo sprendimą neturėjimą, jo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas. Juo labiau, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma yra nedidelė ir reikšmingai atsakovo finansinės padėties nepaveiktų.
II
Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14-15) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.
1. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.
2. KT 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias, šiuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai.
3. Tačiau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (LVAT 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5-264/2003). Konstitucijos 7 straipsnio nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei KT nutarimų teisinę galią. Remiantis Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi, Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos 102 straipsnio ir KTĮ nuostatos išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia KT. Jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, nėra įgaliota. KT sprendimai, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalis). Todėl darytina išvada, kad kol nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijai, VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus, mokėdamos nustatytus priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas Vilniaus PN, skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
4. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgiant į tai, kad jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., įvertinus, kad skundas teismui pateiktas 2012 m. vasario 22 d., atsakovas prašo teismo, vadovaujantis DK 27 straipsnio nuostatomis, dėl dalies pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą.
5. Teismui nusprendus tenkinti ar iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą, atsakovas prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
k o n s t a t u o j a :
1. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas – V. I. ginčijamu laikotarpiu dirbo Vilniaus pataisos namuose (Darbuotojo asmeninė uždarbio kortelė už 2007 metus (b. l. 5, 6-7) bei Darbuotojo asmeninė uždarbio kortelė už 2008 metus (b. l. 8-9)).
Darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui už 2007 m. vasario, balandžio, gegužės, rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėnesius (b. l. 6) bei 2008 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. (b. l. 8) susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.
Darbuotojo asmeninėje uždarbio kortelėje už 2007 metus (b. l. 6) nurodyta ši neišmokėta suma: 2007 m. vasario mėn. – 15,41 Lt, 2007 m. balandžio mėn. – 182,55 Lt, 2007 m. gegužės mėn. – 54,15 Lt, 2007 m. rugpjūčio mėn. – 38,98 Lt, 2007 m. rugsėjo mėn. – 53,92 Lt, 2007 m. gruodžio mėn. – 103,80 Lt (iš viso 2007 m. – 448, 81 Lt), o Darbuotojo asmeninėje uždarbio kortelėje už 2008 metus (b. l. 8) nurodytos šios neišmokėtos sumos: 2008 m. spalio mėn. – 309,33 Lt, 2008 m. lapkričio mėn. – 600,51 Lt, o 2008 m. gruodžio mėn. – 373,84 Lt (iš viso 2008 m. – 1283,68 Lt), iš viso – 1732,49 Lt. Taigi, pareiškėjas patvirtintais duomenimis pagrindžia, kad jam už 2007 m.–2008 m. neišmokėta 1732,49 Lt (vienas tūkstantis septyni šimtai trisdešimt du litai ir keturiasdešimt devyni centai), kuriuos pareiškėjas prašo jam priteisti iš atsakovo – Vilniaus pataisos namų.
2. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsnyje buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
4. Minėtas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas – Vilniaus pataisos namai už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276, kuri yra precedentas šiai administracinei bylai, yra konstatuota, jog tinkamu atsakovu tokiose bylose laikytinos statutinės įstaigos, kuriose pareigūnai tarnauja, o ne Lietuvos valstybė, nes patys tarnybiniai ginčai paprastai yra suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės (vidaus) tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų (vidaus tarnybos sistemos pareigūnų) ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba (tarnauja). Todėl šioje administracinėje byloje tinkamu atsakovu laikytini Vilniaus pataisos namai.
5. Šiame kontekste teismas atsakys į klausimą, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad „ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“.
Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, jog „tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas“. Pabrėžtina, kad po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jo išplėstinė teisėjų kolegija, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, patvirtino savo administracinės justicijos doktrinines nuostatas, suformuluotas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.
Šiame kontekste teismas akcentuoja, kad retroaktyvumo problemos šioje byloje nėra vien dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime buvo konstatuota legislatyvinė omisija, o todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, negalima buvo ir nebuvo konstatuota Valstybės tarnybos įstatymo teisinio reguliavimo įvykdymo, nes legislatyvinės omisijos konstatavimas reiškė ir įstatyminių pareigų (ir apskritai reguliavimo) nebuvimą, o taip pat ir jų įvykdymo negalimumą.
6. Tačiau, remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo – Vilniaus pataisos namų sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra įvykdyti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, o nagrinėjamu atveju V. I. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi tik 2012 m. vasario 28 d. (žr. skundą (b. l. 1–4)). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis numato, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime konstatuota būtent legislatyvinės omisijos prieštara Konstitucijai, sužinojimo diena šioje byloje laikoma sumų apskaičiavimo asmeniui diena ir įtraukimo į suvestinį lapelį diena.
Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už 2007 m. vasario, balandžio, gegužės, rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėn. bei 2008 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn., t. y. 1732,49 Lt. Minėta, kad pareiškėjas į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2012 m. vasario 28 d. (žr. skundą (b. l. 1–4)), todėl jis praleido ieškinio senaties terminą.
Dar daugiau, pareiškėjo prašymas atnaujinti ieškininės senaties terminą (b. l. 23-26) netenkinamas, nes vien aplinkybė, jog pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nėra priežastis atnaujinti praleistą ieškininės senaties terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1782/2012). Ypač pabrėžtina, kad, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime konstatuota būtent legislatyvinės omisijos prieštara Konstitucijai, pareiškėjo sužinojimo apie pažeistas teises diena šioje byloje laikoma sumų apskaičiavimo asmeniui diena ir įtraukimo į suvestinį lapelį diena, kuri identifikuojama momentu, kai asmeniui išmokamas darbo užmokestis.
Pareiškėjo skunde pateikta argumentacija, kad jis dėl savo narystės profesinėje sąjungoje nepadavė skundo teismui laiku, o jį apgavo jo profsąjungos nariai, tik įrodo, jog pareiškėjas nebuvo rūpestingas, netinkamai rūpinosi savo pažeistų teisių gynyba, todėl praleisto ieškininės senaties termino negalima atnaujinti ir dėl šių priežasčių. Be to, pabrėžtina, kad ginčai, kilę tarp profsąjungos narių (be kita ko, pareiškėjo) ir profsąjungos, spręstini įstatymų nustatyta tvarka.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo – V. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Ernestas Spruogis