Administracinė byla Nr. eA-1115-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03452-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,        

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DANIELITA“ apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. eA-1115-575/2025 dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DANIELITA“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „DANIELITA“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. S-123-(7-106/2021) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2021 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 69-38 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI, mokesčių administratorius, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2021 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (44.1) FR0682-50 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pagrįsdamas skundo argumentus, kad 2016 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Butas), parduotas už tikrąją rinkos kainą, pareiškėjas nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

2.1.                      Mokesčių administratorius, nustatydamas Buto rinkos kainą, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, skirtas tikrosios turto kainos sandoriuose tarp susijusių asmenų nustatymui, vadovavosi teisinės galios neturinčiais įrodymais, o ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija šių pažeidimų nepašalino, be to, netinkamai skirstė įrodinėjimo naštą.

2.2.                      Mokesčių administratorius nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 1K-123 ,,Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 6.2 ir 16 punktų nuostatų; netaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 871 ,,Dėl rinkos kainos, pagal kurią mokesčių administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodų ir jų taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir 2002 m. Taisyklės) 4.1, 5 punktų nuostatų; mokesčių administratorius, pažeisdamas 2002 m. Taisyklių 11 punktą, nesivadovavo Bendrovės jam pateiktais duomenimis apie 2014 m. liepos 2 d. sandorį.

2.3.                      Mokesčių administratorius Šiaulių AVMI 2021 m. vasario 9 d. Patikrinimo akte Nr. (31.49 Mr) FR0680-30 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nenurodė, kokį Taisyklių 19 punkte nustatytą kainodaros metodą taikė, nustatant tikrąją rinkos kainą. Nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas Taisyklių 19.1 punkte nurodytas palyginamosios nepriklausomos kainos metodas, kurio taikymo sąlygos aprašytos Taisyklių 24–26 punktuose.

2.4.                      Mokesčių administratorius nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigą apskaičiuoti mokestį, tvarkyti apskaitą, o taip pat nepateikė mokesčių administratoriui tinkamų dokumentų apie sandorio vertę. Pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui paskaičiavimus, kaip buvo nustatyta 2016 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties kaina. Pareiškėjas kaip atskaitos tašką ėmė 2014 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties kainą ir šią kainą koregavo atsižvelgęs į 2 faktorius: Buto nusidėvėjimą bei skubų poreikį parduoti Butą tam, kad būtų galima padengti nuo 2008 m. lapkričio mėnesio susikaupusį 38 737,55 Eur dydžio skolinį įsipareigojimą akcininkei Ž. P. Teisės aktai mokesčių mokėtojui nenustatė pareigos turėti konkrečius dokumentus, kurių pagrindu būtų nustatyta kontroliuojamos transakcijos dalyko kaina (kai tokia pareiga nėra nustatyta, nėra pagrindo teigti, kad ji buvo pažeista). Mokesčių administratoriaus nesutikimas, kad sandorio kaina atitinka tikrąją rinkos vertę, negali būti laikomas mokesčių mokėtojo pareigos tvarkyti apskaitą ar pateikti mokesčių administratoriui tinkamus dokumentus apie sandorio vertę pažeidimu.

2.5.                      Dokumentas, kurio pagrindu mokesčių administratorius nustatė Buto tikrąją rinkos vertę, negalėjo būti laikomas tinkamu įrodymu. UAB „Capital vertinimas“ konsultacija Nr. 20-NK04-01 (toliau – ir Konsultacija) dėl galimos turto pardavimo kainos nėra parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas), tai informacinio (konsultacinio) pobūdžio dokumentas, neturintis turto vertinimo ataskaitos teisinės galios. Iš Konsultacijos negalima nustatyti, kokiu būdu buvo apskaičiuota Buto rinkos vertė 2016 m. kovo 2 d., joje nėra nurodyta nei vidutinių panašių butų rinkos kainų, nėra nuorodų į sandorius, su kuriais lyginant tiriamą sandorį būtų galima nustatyti Buto kainą. Konsultacijos kaip tinkamo įrodymo esminis trūkumas yra ne jos forma, bet turinys. Konsultacijoje nenurodyta esminė informacija – kaip buvo padarytos išvados, atitinkamai negalima patikrinti jos teisingumo, ir būtent todėl negalima vadovautis Konsultacija.

2.6.                      MGK netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ginče dėl tikrosios rinkos vertės nustatymo, todėl priėjo prie netinkamos išvados, jog būtent pareiškėjas turėjo įrodyti, kad sandorio ar ūkinės operacijos kaina atitinka tikrąją rinkos kainą, kaip ir pagrįsti aplinkybes dėl to, kad sandorio kaina atitinka ištiestosios rankos principą. Tokia MGK pozicija prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad neprivalėjo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) nuo akcininkės ir jos sutuoktinio 71 000 Eur pajamų, gautų natūra. Buto pardavimas tarp susijusių asmenų įvyko rinkos kaina. Vien tik dėl šios priežasties pareiškėjo akcininkė ir jos sutuoktinis jokių papildomų pajamų, kurias reikėtų apmokestinti, negavo. Net ir tuo atveju, jeigu mokesčių administratoriaus argumentai dėl Buto tikrosios rinkos kainos būtų laikomi pagrįstais, pareiškėjas neturėtų mokėti GPM už Buto pirkėjus. Mokesčių administratorius nepagrįstai neatsižvelgė ir netaikė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 40 straipsnio 2 dalies, kuri yra speciali teisės norma tokioms situacijoms.

4.       Mokesčių administratorius nustatė, kad Bendrovė neteisėtai 22 925 Eur suma padidino sąnaudas, mažinančias mokestinio laikotarpio pelną. Bendrovei nėra aišku, kaip buvo gauta būtent tokia sąnaudų suma, nes Patikrinimo akte nėra paaiškinta.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, jog Bendrovė pažeidė PMĮ 18 straipsnio 11 dalies nuostatas, pagal kurias ilgalaikio turto nusidėvėjimas tiek apskaitos tikslais, tiek apskaičiuojant pelno mokestį skaičiuojamas nuo kito mėnesio pirmosios dienos po ilgalaikio turto naudojimo pradžios, t. y. nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį turtas pradėtas naudoti veikloje pajamoms uždirbti. Mokesčių administratoriaus vertinimu, Buto nusidėvėjimą Bendrovė turėjo pradėti skaičiuoti nuo 2014 m. gruodžio 1 d. Bendrovės vertinimu, mokesčių administratorius nepagrįstai susiaurina sąlygas, kurioms esant ilgalaikio turto nusidėvėjimas gali būti priskirtas leidžiamiems atsiskaitymams, ir nepagrįstai teigė, kad tokiems atskaitymams gali būti priskirtas tik Bendrovės veikloje naudojamoms pajamoms uždirbti turto nusidėvėjimas.

6.       Patikrinimo akto teiginys, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas Buto nusidėvėjimo sąnaudas 2016 m. sausio – kovo mėnesiais bei skaičiuodamas lengvojo automobilio nusidėvėjimo sąnaudas 2016 m., nepagrįstai šias sąnaudas nekonvertavo iš litų į eurus, o palikdamas tą pačią skaitmeninę išraišką, kuri buvo skaičiuojant sąnaudas litais, ją nurodė eurais, – neatitinka tikrovės. Mokesčių administratorius tokią išvadą padarė remdamasis pareiškėjo 2016 m. didžiosios knygos (toliau – ir didžioji knyga) duomenimis, tačiau pažymėjo, jog didžiosios knygos duomenys neparodo apskaitos registruose faktiškai įregistruotų Buto ir lengvojo automobilio nusidėvėjimo sumų. Faktiškai apskaitytas Buto ir lengvojo automobilio nusidėvėjimo sumas parodo konkretūs buhalteriniai įrašai pareiškėjo kompiuterizuotos apskaitos programoje, tačiau nei Patikrinimo akte, nei jo prieduose tokie duomenys nėra pateikiami. Didžiojoje knygoje nurodytos nusidėvėjimo sumos yra įrašytos neteisingai, tačiau jomis apskaičiuojant Buto ir lengvojo automobilio nusidėvėjimo sumas pareiškėjo kompiuterizuotos apskaitos programoje nebuvo naudojamasi, programoje buvo atliktas reikiamas šių sumų konvertavimas į eurus nustatytu kursu. Patikrinimo akto 13 priedo lentelės neturi jokios įrodomosios reikšmės – jose nenurodyta, kas jas parengė, kokia valiuta naudojama. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginys, kad 5 920,80 Eur dydžio ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų suma priskiriama neleidžiamiems atskaitymams ir didina Bendrovės 2016 m. apmokestinamąjį pelną, yra klaidinantis ir visiškai nepagrįstas tinkamais įrodymais, o mokesčiai priskaičiuoti nepagrįstai.

7.       Mokesčių administratorius ir MGK netinkamai taikė teisės aktus bei visiškai neatsižvelgė į faktines aplinkybes, jog O. V., būdama pareiškėjo finansininke, tvarkiusia pareiškėjo buhalteriją bei pati atlikdavusi pavedimus pareiškėjo vardu, be pareiškėjo žinios ir sutikimo, neturėdama jokio faktinio pagrindo, savavališkai atliko mokėjimus ir pasisavino pareiškėjo lėšas. Dėl nurodytų aplinkybių Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-asis skyrius atlieka ikiteisminį tyrimą, tirdamas O. V. veiksmus. Bendrovė mokesčių administratoriui pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas pinigines lėšas, pervestas O. V., prarado dėl O. V. neteisėtų veiksmų, o ne savo valia, ir neturėjo jokių ketinimų šių mokėjimų atlikti. Tačiau mokesčių administratorius šią esminę faktinę aplinkybę ignoravo ir pareiškėjui dėl jo buvusios darbuotojos neteisėtų veiksmų priskyrė dar pareigą sumokėti mokesčius nuo darbuotojos neteisėtai gautų pajamų. Jeigu mokesčių administratorius abejojo pareiškėjo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl lėšų pasisavinimo, jis galėjo sustabdyti mokestinį patikrinimą iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamoji byla, tačiau dėl nežinomų priežasčių to nepadarė.

8.       Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

9.       VMI atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

9.1.                      VMI sutinka su Šiaulių AVMI sprendime pateiktais argumentais. Pareiškėjas neginčija, kad Buto pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas tarp susijusių asmenų, todėl sutinkama su PMĮ normomis, jog pirkimo–pardavimo kaina turi atitikti tikrąją rinkos kainą. Nusidėvėjimas, skaičiuojamas tik pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais, neatspindi turto fizinio nusidėvėjimo ir neturi tiesioginės įtakos rinkos kainai. 2016 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartyje valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centras duomenimis Buto fizinio nusidėvėjimo procentas – 1. Pareiškėjas nevertino Buto įrengimo išlaidų 10 622 Eur, neatsižvelgė į kainų pokyčius, tiesiogiai darančius įtaką rinkos kainos nustatymui. Pareiškėjas skunde pripažįsta, jog Buto pardavimo kaina koreguotina dėl buto baigiamųjų statybos ir įrengimo darbų išlaidų, patirtų 2014 m. liepos – rugsėjo mėnesiais, tuo paneigdamas savo teiginį, kad 2016 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartyje įrašyta 72 000 Eur buto kaina atitinka tikrąją rinkos kainą.

9.2.                      Pareiškėjas, skirtingai nei nurodyta 2016 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.1. punkte, kad parduodamo daikto kainą 72 000 Eur pareiškėjui gavo iš pirkėjo J. P. prieš pasirašant šią sutartį, pinigų už parduotą butą negavo, nes pirkėjas J. P. pinigų nemokėjo. Atsiskaitymą tarp pareiškėjo ir J. P. pareiškėjas atliko įvykdęs tarpusavio skolų užskaitymą. Pareiškėjo atsakingų asmenų teigimu, atsiskaitymo už parduotą nekilnojamąjį turtą metu pareiškėjas buvo skolingas 38 737,55 Eur Ž. P. Skola susidarė nuo 2008 m. lapkričio mėnesio už patalpų, esančių Širvintose, (duomenys neskelbtini), nuomą. Pareiškėjas 72 000 Eur pripažino kaip apmokestinamųjų pajamų išmokėjimą Ž. P.: padengtas 38 737,55 Eur įsiskolinimas, o likusi suma (33 262,45 Eur) pripažinta kaip pareiškėjo išmokėtas avansas būsimųjų laikotarpių atsiskaitymams už nuomą.

9.3.                      Šiaulių AVMI 2019 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į UAB „Capital vertinimas“ atlikti Buto vertinimą, siekiant nustatyti šio turto tikrąją rinkos kainą, buvusią turto pardavimo metu 2016 m. kovo 4 d. Nekilnojamojo turto vertintojui, nepavykus apžiūrėti buto, UAB „Capital vertinimas“ pateikė tik Konsultaciją dėl galimos turto pardavimo kainos, nes savininkai nesuteikė galimybės patekti į Butą. Kadangi pareiškėjas nesiekė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir nesudarė sąlygų gauti turto vertintojo ataskaitos, todėl mokesčių administratorius, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus teisingumo ir protingumo kriterijus, pagrįstai vadovavosi gauta Konsultacija. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie paneigtų UAB „Capital vertinimas“ Konsultacijos dėl galimos turto pardavimo kainos įrodomąją galią ir pagrįstų, jog parduoto Buto rinkos vertė yra kitokia nei nurodyta Konsultacijoje.

9.4.                      Priešingai negu teigia pareiškėjas, atsižvelgiant į ekonomikos dėsnius, Buto įsigijimo 2014 m. sutartis negali būti pripažinta tinkamu dokumentu vidinės transakcijos taikymui, apskaičiuojant to paties nekilnojamojo turto tikrąją rinkos kainą jo pardavimo metu 2016 m., kadangi pareiškėjas 2016 m., ar ankstesniais metais, nevykdė analogiško nekilnojamojo turto pardavimo nesusijusiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių AVMI pagrįstai Buto tikrąją rinkos kainą apskaičiavo vadovaujantis išorinės transakcijos duomenimis.

9.5.                      Pareiškėjo tvarkoma buhalterinė apskaita neatitinka reikalavimų apskaitos informacijai, nustatytų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnyje. Vadovaujantis PMĮ 57 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojų buhalterinė apskaita privalo būti tvarkoma taip, kad ji teiktų pakankamą informaciją pelno mokesčiui apskaičiuoti. Patikrinimo akto prieduose nurodytos tos pačios nusidėvėjimo sumos tiek 2013 m. ir 2014 m. litais, tiek 2016 m. eurais, kaip ir pareiškėjo patikrinimo metu pateiktuose registruose.

9.6.                      Apskaičiuojant gyventojo pajamas gautas natūra pagal tikrąją rinkos kainą, ši sąvoka turi būti suprantama taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 20 dalyje. GPMĮ nenustato tikrosios rinkos kainos apskaičiavimo mechanizmo, o tik nurodo, kad tai yra suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuria, sudarius tiesioginį sandorį, gali būti įskaitytas nepriklausomų ir ketinančių pirkti arba parduoti asmenų tarpusavio įsipareigojimas. Taigi, iš esmės tikroji rinkos kaina yra ekonomiškai pagrįsta kaina, dėl kurios susitaria nepriklausomi asmenys. Vertinant, ar pasirinktoji turto arba paslaugos vertė atitinka tikrąją rinkos kainą, gali būti atsižvelgiama į tokių tuo pat metu panašiomis sąlygomis perkamų–parduodamų daiktų kainas, turto vertintojo teisės aktų nustatyta tvarka atliktus įvertinimus, kompetentingų institucijų skelbiamas normas, pavyzdžiui, draudimo bendrovių taikoma turto vertė draudimui, bankų skelbiamos atitinkamų paskolų palūkanų normos. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, pareiškėjo akcininkės sutuoktinio (tuo pačiu ir akcininkės, kaip bendrasavininkės) lengvatine kaina (pardavimo už mažesnę nei rinkos kaina) įsigyto Buto verčių skirtumas 71 000 Eur pagrįstai pripažintas pajamomis natūra.

9.7.                      Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad ikiteisminis tyrimas būtų baigtas ir teismine tvarka būtų įrodyta O. V. kaltė padarius nusikaltimus. Patikrinimo metu Šiaulių AVMI nustatė, kad į pareiškėjo vadybininkės–buhalterės banko sąskaitą tikrinamuoju laikotarpiu pervesta 16 655 Eur suma, pripažinta pareiškėjo sąnaudomis, nepagrįsta jokiais šias išlaidas pateisinančiais dokumentais. Kadangi O. V. tikrinamojo laikotarpio pabaigoje nebuvo nustatyta prievolė grąžinti šią sumą, ji laikytina darbuotojos A klasės pajamomis, atitinkančiomis su darbo santykiais, ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusiomis pajamomis, apmokestinamomis GPM, valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) bei privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokomis. Pagal pareiškėjo sąskaitos duomenis Šiaulių AVMI nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo vadybininkei–buhalterei O. V. buvo pervedamos piniginės lėšos, pavedime nurodant, jog pervedamas avansas įvairioms išlaidoms padengti. Patikrinimo metu, nepateikus juridinę galią turinčių dokumentų, ar kitų įrodymų, pagrindžiančių lėšų panaudojimą pareiškėjo veikloje, lėšos (2015 m. – 10 175 Eur, 2016 m. – 6 480 Eur) buvo pripažintos pareiškėjo darbuotojos su darbo santykiais susijusiomis pajamomis, nuo kurių apskaičiuotos GPM, VSD ir PSD įmokos.

10.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1283-988/2022. Netenkinus prašymo dėl bylos sustabdymo arba išnykus sustabdymo pagrindui, prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

12.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

14.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad

II.

15.       Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 16 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.

16.       Teismas nustatė, kad byloje mokestinis ginčas kilo dėl MGK sprendimo, VMI sprendimo, Šiaulių AVMI sprendimo, kuriais pareiškėjui apskaičiuoti papildomi mokesčiai, VSD įmokos bei PSD įmokos ir su papildomais mokesčiais bei įmokomis susijusios sumos, teisėtumo ir pagrįstumo.

17.       Remiantis į bylą pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad:

17.1.                       Šiaulių AVMI Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vyriausioji specialistė, vykdydama 2019 m. rugsėjo 19 d. pavedimą tikrinti Nr. (31.49 E) FR0773-1420 (MGK byla, b. l. 160), atliko Bendrovės mokestinio laikotarpio nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. patikrinimą ir 2021 m. vasario 9 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui nustatė 35 761 Eur mokestinę prievolę, t. y. pareiškėjui papildomai apskaičiavo: 12 322 Eur PVM; 13 148 Eur GPM; 5 193 Eur VSD įmokų; 999 Eur PSD įmokų; 4 099 Eur pelno mokesčio (MGK byla, b. l. 70–84).

17.2.                      Šiaulių AVMI Patikrinimo akte konstatavo, kad: (1) Bendrovė neapskaitė dalies pardavimo pajamų, susijusių su nekilnojamojo turto pardavimu susijusiems asmenims; (2) Bendrovė nuo Ž. P. ir J. P. 2016 m. kovo mėn. gautų 71 000 Eur pajamų, pripažintų jų pajamomis natūra, neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM (GPMĮ 6 str.); (3) Bendrovė nuo darbuotojai O. V. išmokėtų 16 655 Eur, pripažintų pajamomis, susijusiomis su darbo ar jų esmę atitinkančiais santykiais, neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM (GPMĮ 6 str.); (4) Bendrovė nuo darbuotojos O. V. gautų pajamų, kurios pagal GPMĮ nuostatas priskiriamos su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusioms pajamoms, nemokėjo VSD įmokų (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 4 str.1 d., 8 ir 10 str.); (5) Bendrovė nuo darbuotojos O. V. gautų pajamų neapskaičiavo ir nesumokėjo 6 proc. dydžio PSD įmokos (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas) 17 str. 2 d.); (6) Bendrovė apskaitoje skaičiavo ir sąnaudomis pripažino ilgalaikio turto, kuris nėra naudojamas Bendrovės veikloje, nusidėvėjimą; (7) Bendrovė neteisėtai padidino ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas dėl apskaitoje taikyto neteisingo piniginio mato; (8) Bendrovė nepagrįstai lengvojo automobilio nusidėvėjimą pripažino 2016 m. sąnaudomis.

17.3.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo aktu ir nustatyta papildoma mokestine prievole, dėl Patikrinimo akto 2021 m. kovo 2 d. pateikė pastabas (MGK byla, b. l. 32–38) .

17.4.                      Išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir pareiškėjo pastabas, Šiaulių AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo akto dalį ir nurodė Bendrovei sumokėti šias sumas: 12 322 Eur PVM, 6 478,70 Eur PVM delspinigių, 3 696 Eur PVM baudą; 3 654 Eur PM, vietoje Patikrinimo akte apskaičiuoto 4 099 Eur PM, 1 480,37 Eur PM delspinigių, 1096 Eur PM baudą; 10 650 Eur GPM, 4 927,45 Eur GPM delspinigių, 3 195 Eur GPM baudą; 2 498 Eur GPM, 1 125,75 Eur GPM delspinigių, 749 Eur GPM baudą; viso – 51 872,27 Eur (MGK byla, b. l. 60–69).

17.5.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių AVMI sprendimu, 2021 m. balandžio 12 d. pateikė skundą VMI (MGK byla, b. l. 40–58).

17.6.                      VMI sprendimu Šiaulių AVMI sprendimą patvirtino (MGK byla, b. l. 23–31).

17.7.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, pateikė skundą MGK (MGK byla, b. l. 2–22).

17.8.                      MGK sprendimu VMI sprendimą patvirtino (MGK byla, b. l. 198–209).

18.       Pasisakydamas dėl PMĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, teismas nurodė, kad Bendrovė ir J. P. 2016 m. kovo 4 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią J. P. iš Bendrovės už 72 000 Eur įsigijo Butą (MGK byla, b. l. 110–114). Remiantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų duomenimis (MGK byla, b. l. 99–100, 107–109), teismas nustatė, kad Butas, įgytas pagal 2016 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nuosavybės teise priklauso J. P. ir Ž. P. (2016 m. kovo 16 d. įrašas, įrašas įregistruotas 2016 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 993 pagrindu). Vienintelė Bendrovės akcininkė, valdanti 100 proc. Bendrovės akcijų, nuo 2016 m. liepos 8 d. yra D. P., J. P. ir Ž. P. dukra. Tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 8 d. vienintelė Bendrovės akcininkė buvo Ž. P. Taigi, teismas nurodė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės neginčytinai patvirtina, jog Buto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta tarp asocijuotų asmenų (PMĮ 2 str. 33 d.).

19.       Teismas, apžvelgęs Taisyklių 5, 3, 6 19 punktus, nurodė, kad vietos mokesčių administratorius, nustatydamas tikrąją Buto rinkos kainą, taikė Taisyklių 24 punkte nustatytą palyginamosios nepriklausomos kainos metodą, pagal kurį ištiestosios rankos principą atitinkanti kaina nustatoma palyginant kontroliuojamosios transakcijos dalyko kainą su nekontroliuojamosios transakcijos dalyko kaina. Teismas pažymėjo, kad Patikrinimo akto duomenimis nustatyta, jog vietos mokesčių administratorius, nustatydamas tikrąją Buto rinkos kainą, rėmėsi UAB „Capital“ 2020 m. balandžio 1 d. parengta Konsultacija, kurioje nurodyta, kad Buto pardavimo kaina rinkoje 2016 m. kovo 4 d. galėjo siekti 143 000 Eur. Konsultacijoje nurodyta, kad Buto vertė nustatyta remiantis užsakovo – mokesčių administratoriaus pateikta informacija ir Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo duomenimis.

20.       Teismas iš Patikrinimo akto nustatė, jog vietos mokesčių administratorius, nagrinėdamas Buto rinkos kainą, rėmėsi ir naujos statybos nekilnojamojo turto pardavimo Vilniuje kainomis, skelbiamomis viešoje erdvėje, mokesčių administratorius rėmėsi ir nekilnojamojo turto portaluose www.aruodas.lt, www.capital.lt 2018 m. rugsėjo–gruodžio mėn. paskelbtomis kainomis. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis statistiniais gyvenamojo nekilnojamojo turto rinkos duomenimis, nustatė, kad 2016–2018 metų laikotarpiu naujos statybos butų kainos Vilniuje kilo vidutiniškai apie 7,5 proc., todėl padarė išvadą, kad 2018 m. rugsėjo mėn. parduoto buto kaina 18 500 Eur yra artima vidutinei buto kainai 178 024 Eur, apskaičiuotai pagal 2016 m. I ketvirtį galiojusią vidutinę 2200 Eur/kv. m kainą. Pareiškėjas šių vietos mokesčių administratoriaus duomenų nepaneigė. 

21.       Teismas įvertino, kad mokesčių administratorius, pasirinkęs Taisyklėse numatytą leistiną palyginamosios nepriklausomos kainos metodą ir netiesioginio įvertinimo šaltinius bei jų duomenis, laikėsi protingumo ir teisingo mokestinės prievolės apskaičiavimo kriterijų. Vietos mokesčio administratoriaus pateikti duomenų aritmetiniai vidurkiai yra pagrįsti faktiniais duomenimis ir šaltiniais. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, jog vietos mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, kad Buto pardavimo kaina yra beveik 2 kartus mažesnė už rinkos kainą (Taisyklių 1.1.1 p.) ir ši kaina sumažinta dirbtinai, siekiant mokestinės naudos, o sandoris, kurio apmokestinamoji vertė dirbtinai sumažinta, sudarytas tarp susijusių asmenų (Taisyklių 1.2 p.). Todėl vietos mokesčių administratorius pagrįstai padidino Bendrovės 2016 m. apmokestinamąjį pelną. Aplinkybė, kad Konsultacija neatitinka turto vertinimo ataskaitos turinio ir formos reikalavimų ir rengiant Konsultaciją nesivadovauta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, nepaneigia Konsultacijoje nurodytų duomenų teisingumo, nes Konsultacija nėra nuginčyta teisme. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas specialių žinių turinčiais leistinais įrodymais nepagrindė savo teiginio dėl Konsultacijoje pateikto Buto tikrosios rinkos kainos įvertinimo nepagrįstumo. Teismas apibendrino, kad mokesčių administratorius, nustatydamas tikrąją ginčo sandorio rinkos vertę, pagrįstai vadovavosi ir Konsultacija.

22.       Dėl pridėtinio vertės mokesčio teismas nurodė, kad Buto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta tarp asocijuotų asmenų, Buto pirkimo–pardavimo sutartyje Buto kaina nurodyta dvigubai mažesnė nei rinkos kaina, todėl Buto apmokestinamoji vertė yra daug mažesnė nei rinkos kaina ir atitinka rinkos kainos, pagal kurią mokesčių administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodus ir 2002 m. Taisyklių 1.1.1 punkte nurodytą sąlygą. Bylos duomenys patvirtino ir tai, kad Buto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta tarp asocijuotų asmenų, siekiant mokestinės naudos (2002 m. Taisyklių 1.2 p.). Teismas PVMĮ ir 2002 m. Taisyklių nuostatų kontekste padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė 71 000 PVM apmokestinamąją vertę, nuo kurios papildomai apskaičiavo 12 322 PVM. 

23.       Dėl pajamų natūra teismas nurodė, kad 72 000 Eur skirtumas, susidaręs tarp Buto pardavimo kainos ir Buto rinkos vertės, pripažįstamas pajamomis, kurias gavo Bendrovės akcininkė Ž. P. ir jos sutuoktinis J. P., natūra. Pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas tokios pajamos priskiriamos A klasės pajamoms, nuo kurių GPM apskaičiuoti ir sumokėti turi pajamų natūra davėjas – Bendrovė, GPMĮ 23 straipsnyje nustatyta tvarka. Galimybė reikalauti mokestinės prievolės, kylančios iš A klasės gyventojo pajamų, įvykdymo tiesiogiai iš mokesčio mokėtojo, o ne iš mokestį išskaičiuojančio asmens, yra administracinių teismų praktikoje pripažįstama išimtis iš bendros taisyklės, įtvirtintos GPMĮ 23 straipsnyje. Ši išimtis gali būti taikoma tik išskirtiniais atvejais, t. y., kai nustatomi juridinę reikšmę turintys faktai – mokestinė nepriemoka susidarė dėl mokesčių mokėtojo sukčiavimo, piktnaudžiavimo teise ar kitų teisei prieštaraujančių veiksmų, apie kuriuos pirmasis (mokestį išskaičiuojantis) asmuo, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, nežinojo ir negalėjo žinoti ir kai mokestinių santykių dalyviai tikslingai siekia perkelti mokesčių mokėjimą mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, kuris dėl mokumo problemų (pvz., gresiančio bankroto) šių prievolių akivaizdžiai negalės įvykdyti. Šis juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas priklauso nuo konkrečios bylos individualių aplinkybių, kurios ir apsprendžia šių juridinę reikšmę turinčių faktų buvimą arba ne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013; 2016 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A153-438/2016; 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017). Nagrinėjamu atveju tokių išimtinių aplinkybių byloje teismas nenustatė.

24.       Dėl Buto ir automobilio nusidėvėjimo teismas pažymėjo, kad Bendrovė veiklos sąnaudomis pripažino Buto nusidėvėjimo sumas, nors šis ilgalaikis turtas Bendrovės veikloje nebuvo naudojamas. Sąnaudų sumų pagal PMĮ 31 straipsnio nuostatas laikomų neleidžiamais atskaitymais, tikrinamojo laikotarpio pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) Bendrovė nedeklaravo. Remiantis Patikrinimo akto duomenimis teismas taip pat nustatė, kad Bendrovė Butą įsigijo 2014 m. liepos 2 d. ir pagal 2014 m. rugsėjo 8 d. Buto nuomos sutartį Nr. 1 veikloje pradėjo naudoti 2014 m. lapkričio mėn. Buto nuomos sutartis įsigaliojo 2014 m. lapkričio 14 d., pirmosios gyvenamųjų patalpų nuomos pajamos Bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaitytos už lapkričio mėnesį. Turto nusidėvėjimą, kurio suma per mėnesį sudaro 2 444,91 Lt (708 Eur), buhalterinėje apskaitoje Bendrovė tiesiniu metodu skaičiavo nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d., todėl 2014 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. nusidėvėjimo sąnaudomis pripažino 12 224,55 Lt (2 444,91 Lt x 5 mėn.) arba 3 540 Eur. Turto įvedimo į eksploataciją akto Bendrovė mokestinio patikrinimo metu nepateikė. Vadovaujantis PMĮ 18 straipsnio 11 dalies nuostatomis, teismas priėjo prie išvados, kad Buto nusidėvėjimą Bendrovė galėjo pradėti skaičiuoti nuo 2014 m. gruodžio 1 d.

25.       Teismas, iš Patikrinimo akto nustatė, kad Buto 9 779,64 Lt (2 444,91 Lt x 4 mėn.) arba 2 832 Eur nusidėvėjimo sąnaudomis, apskaičiuotomis už 2014 m. rugpjūčio–lapkričio mėn., Bendrovė neteisėtai padidino 2014 m. ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas. Vadovaujantis PMĮ 31 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatomis, 9 779,64 Lt (2 832 Eur) suma pagrįstai priskirta neleidžiamiems atskaitymams. Taigi, teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai tikrinamojo laikotarpio apmokestinamąjį pelną padidino 2 832 Eur (9 779,64 Lt) suma.

26.       Patikrinimo akte konstatuota, kad Buto nusidėvėjimo sąnaudomis, apskaičiuotomis už 2016 m. sausio–kovo mėn. (Butas parduotas 2016 m. kovo 4 d.), Bendrovė pripažino 7 334,73 Eur. Bendrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksuota trijų mėnesių buto nusidėvėjimo suma atitinka tokiai pat sumai, kaip iki euro įvedimo 2015 m., nes buvo skaičiuojama litais (7 334,73 Lt = 2 444,91 Lt x 3 mėn.). Bendrovės apskaičiuota Buto, įsigyto 2014 m. liepos 4 d., nusidėvėjimo suma per mėnesį sudaro 2 444,91 Lt. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apskaita turi būti tvarkoma ir apskaitos dokumentai surašomi naudojant eurą. Teismas įvertino, kad mokesčių administratorius pagrįstai perskaičiavo 2016 m. sausio–kovo mėn. Buto nusidėvėjimo sąnaudas iš litų į eurus. Taigi, teismas nesutikti su mokesčių administratoriaus skaičiavimais, kad nusidėvėjimo sąnaudos sudaro 2 124,28 Eur (7334,73 Lt : 3,4528 Lt), neturėjo pagrindo. Būtent dėl šios priežasties 2016 m. ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus ir tuo pačiu visas 2016 m. ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas mokesčių administratorius pagrįstai sumažino 5 210,45 Eur (7334,73 Eur – 2124,28 Eur).

27.       Teismas nustatė, kad lengvojo automobilio nusidėvėjimo sąnaudomis už 2016 m. Bendrovė pripažino 999,96 Eur (83,33 x 12 mėn.). Bendrovės apskaitoje užfiksuota metinė nusidėvėjimo suma atitinka sumai, apskaičiuotai litais (999,96 Lt = 83,33 Lt x 12 mėn.), kadangi 2013 m., pradėjus Bendrovės veikloje naudoti minėtą automobilį, jo apskaičiuotas nusidėvėjimas per mėnesį sudaro 83 33 Lt, todėl teismas įvertino, kad mokesčių administratorius pagrįstai 2016 m. automobilio nusidėvėjimą perskaičiavo iš litų į eurus ir nustatė, kad nusidėvėjimo sąnaudos sudaro 289,61 Eur (999,96 Lt : 3,4528 Lt). Dėl šios priežasties 2016 m. ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos pagrįstai sumažintos 710,35 Eur (999,96 Eur – 289,61 Eur). Teismas pažymėjo, kad Patikrinimo akte taip pat konstatuota, jog Bendrovė sąnaudų, mažinančių mokestinio laikotarpio apmokestinamąjį pelną, nepagrindė apskaitos dokumentais. Mokesčių administratorius, remdamasis Bendrovės sąskaitos, esančios banke, akcinėje bendrovėje ,,Swedbank“, finansinių operacijų išrašo duomenimis už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., nustatė, kad Bendrovė į vadybininkės–buhalterės O. V. sąskaitą banke pervedė pinigines lėšas kaip avansą įvairioms veiklos išlaidoms padengti. Buhalterinės apskaitos suvestiniame registre „Bendrasis žurnalas“ šios išlaidos apskaitytos sąnaudų sąskaitoje, tačiau nėra jokių įrašų bei dokumentų, patvirtinančių sąnaudų kilmę ir jų panaudojimą Bendrovės ekonominėje veikloje. Mokesčių administratorius, remdamasis šiais buhalterinės apskaitos dokumentais, padarė išvadą, kad Bendrovė sąnaudas, mažinančias mokestinio laikotarpio pelną, nepagrįstai padidino 10 175 Eur suma. Teismas nurodė, kad pareiškėjas įrodymų, paneigiančių šias mokesčių administratoriaus išvadas, nepateikė.

28.       Dėl O. V. gautų pajamų teismas pažymėjo, kad, remiantis į bylą pateiktais duomenimis, nustatyta, jog iš Bendrovės turimos banko sąskaitos į O. V. asmeninę banko sąskaitą, nurodant įvairias mokėjimo paskirtis, 2015 metais pervesta 10 175 Eur, o 2016 metais – 6 480 Eur, viso 16 655 Eur. Įvertinęs atliktų pavedimų pobūdį ir GPMĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius O. V. gautas pajamas pagrįstai priskyrė A klasės pajamoms (darbo santykius ar jų esmę atitinkančius santykius susijusioms pajamoms) ir jas apmokestino 15 proc. GPM tarifu (GPMĮ 6 str.). Apžvelgęs GPMĮ 23 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnio 3 dalį, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalis, teismas priėjo prie išvados, kad Bendrovė pripažintina mokestį išskaičiuojančiu (pajamas išmokančiu) asmeniu GPMĮ ir Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų prasme. Todėl tiek vietos ir centrinis mokesčių administratoriai, tiek MGK teisingai nusprendė, kad būtent pareiškėjui pagal ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reguliavimą teko pareiga nuo O. V. išmokėtų ginčo sumų išskaičiuoti (apskaičiuoti) ir nustatytais terminais bei tvarka į valstybės biudžetą sumokėti atitinkamo dydžio GPM bei PSD įmokas.

29.       Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad galimybė mokestinę nepriemoką išieškoti tiesiogiai iš mokesčio mokėtojo, o ne iš mokestį išskaičiuojančio asmens, yra išimtis iš taisyklės, įtvirtintos GPMĮ 23 straipsnyje, kuri gali būti taikoma tik išimtinais atvejais, t. y., kai nustatomi juridinę reikšmę turintys faktai – mokestinė nepriemoka susidarė dėl mokesčių mokėtojo sukčiavimo, piktnaudžiavimo teise ar kitų teisei prieštaraujančių veiksmų, apie kuriuos pirmasis (mokestį išskaičiuojantis) asmuo, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, nežinojo ir negalėjo žinoti ir kai mokestinių santykių dalyviai tikslingai siekia perkelti mokesčių mokėjimą mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, kuris dėl mokumo problemų (pavyzdžiui, gresiančio bankroto) šių prievolių akivaizdžiai negalės įvykdyti, o šis juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas priklauso nuo konkrečios bylos individualių aplinkybių, kurios ir apsprendžia šių juridinę reikšmę turinčių faktų buvimą arba ne. 

30.       Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teismas nustatė, kad iš Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutarties matyti, jog iš Bendrovės turimos sąskaitos banke į O. V. asmeninę banko sąskaitą 16 655 Eur pervedimas kvalifikuotas kaip Bendrovei priklausančio turto, buvusio O. V. žinioje, pasisavinimas. Šis juridinę reikšmę turintis faktas yra patvirtintas įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 4 d. nuosprendžio dalimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-47-843/2024. Tačiau teismas, vertindamas mokestį išskaičiuojančio asmens – Bendrovės rūpestingumą šiuo aspektu, padarė išvadą, kad Bendrovė teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Bendrovė negalėjo žinoti apie O. V. iš Bendrovės turimos sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą be jokio teisėto pagrindo dvejų metų laikotarpiu per kelias dešimt kartų nuolat pervedamas lėšas, taip pat ir 16 655 Eur (ABTĮ 56 str.).

31.       Teismas pažymėjo ir tai, kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, Bendrovė dėl O. V. nusikalstamų veikų su pareiškimu į Širvintų rajono policijos komisariatą ir Vilniaus apygardos prokuratūrą kreipėsi tik 2019 m. liepos 16 d., t. y. po trijų metų.

32.       Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti išimtį iš GPMĮ 23 straipsnyje įtvirtintos taisyklės.

33.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo pareiškėjui už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. apskaičiuoti papildomi mokesčiai, VSD įmokos bei PSD įmokos ir su papildomais mokesčiais bei įmokomis susijusios sumos, yra teisėtas. Teismas taip pat nustatė, kad tiek VMI, tvirtindama Šiaulių AVMI sprendimą, tiek MGK, nagrinėdama pareiškėjo skundą, atliko visapusišką ir objektyvų mokestinio ginčo vertinimą. Ginčijami sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti, todėl, esant šioms aplinkybėms, teismas nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimų tenkinti remiantis skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Kadangi skundas atmestas, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

III.

34.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo tenkinti apeliacinį skundą, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2024 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

35.       Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo vertinimu, didžiąja dalimi neatliko jokios skunde pateiktų argumentų analizės, dėl jų nepasisakė ir atkartojo VMI argumentus, tokiu būdu pažeisdamas pareigą tinkamai motyvuoti teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas tam tikras išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių padarė jų nemotyvuodamas. Dėl šios priežasties esminiai pareiškėjo skundo motyvai ir argumentai liko neišnagrinėti, todėl pareiškėjas juos kartoja apeliaciniame skunde.

36.       Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, jog Buto pardavimo kaina yra beveik 2 kartus mažesnė nei rinkos kaina, o pareiškėjas mokesčių administratoriaus duomenų nepaneigė.

37.       Pagrindinis mokesčių administratoriaus įrodymas – Konsultacija – neatitiko įrodymų leistinumo kriterijų. Teismas iš esmės sutiko su tuo, kad Konsultacija neatitinka turto vertinimo ataskaitos turinio ir formos reikalavimų, ir kad ją rengiant nebuvo vadovautasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, tačiau nurodė, kad „Konsultacija nenuginčyta teisme“. Pareiškėjui nėra suprantama, ką reiškia pastarasis teiginys, nes atskiro reikalavimo dėl Konsultacijos pripažinimo negaliojančia teismui nėra jokios procesinės galimybės pareikšti. Tuo tarpu Konsultacija yra iš esmės jokios teisinės galios neturintis dokumentas, todėl pareiškėjui neturi būti perkeliama pareiga ją nuginčyti, tokiu įrodymu VMI tiesiog neturi teisės grįsti savo pozicijos. Vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojui apskaičiuotos mokesčio ir su juo susijusios sumos gali būti grindžiamos įrodymų leistinumo kriterijus atitinkančiais dokumentais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-142/2011).

38.       Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus dėl ištiestosios rankos principo.

39.       Pareiškėjas skunde teismui argumentavo, kad mokesčių administratorius neteisingai taikė Taisykles ir 2002 m. Taisykles, tuo tarpu, sutiko su tuo, kad VMI tinkamai taikė ištiestosios rankos principą, pagrįstai taikė Taisyklių 24 punkte nustatytą palyginamosios kainos metodą, pagal kurį ištiestosios rankos principą atitinkanti kaina nustatoma palyginant kontroliuojamos transakcijos dalyko kainą su nekontroliuojamos transakcijos dalyko kaina, tačiau tokia išvada yra neteisinga, nes VMI iš tikrųjų nenustatė jokios nekontroliuojamosios transakcijos bei pastarosios kainos, o pareiškėjas, atvirkščiai, pateikė visus argumentus dėl taikytinos nekontroliuojamos transakcijos, kuri buvo sudaryta dėl to paties objekto, kurio kainą reikėjo nustatyti (t. y. Buto).

40.       Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog šiuo atveju taikant ištiestosios rankos principą reikėjo naudoti Buto pirkimo, įvykusio 2014 m., sandorio duomenų kaip vidinio palyginimo. Mokesčių administratorius netinkamai nustatė tikrąją Buto rinkos kainą, netaikė arba netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias šį teisinį santykį, vadovavosi leistinos įrodomosios galios neturinčiais įrodymais, o ginčus nagrinėjančios institucijos, nepagrįstai paskirsčiusios įrodinėjimo pareigą, mokesčių administratoriaus neteisėtų sprendimų nepanaikino. Teismas sprendime perrašė ginčijamų sprendimų motyvus, neatlikęs jokios pareiškėjo skundo teismui argumentų analizės ir dėl jų nepasisakė. Pareiškėjo vertinimu, jam buvo nepagrįstai papildomai priskaičiuota sumokėti 12 322 Eur PVM, 2 934 Eur PM, 10 650 Eur GPM, delspinigiai ir baudos.

41.       Pirmosios instancijos teismas sprendimo 51–65 punktuose, kurie yra skirti pajamų natūra apmokestinimui, iš esmės neatlieka jokios pareiškėjo skundo argumentų analizės, o tik išvardija taikytinas teisės aktų nuostatas ir nurodo, kad „nagrinėjamu atveju tokių išimtinių aplinkybių byloje nėra nustatyta“. Taigi ši sprendimo dalis yra visiškai nemotyvuota ir netgi sunkiai suprantama, nes nesiejama su byloje iškilusiu ginču bei pareiškėjo skundo argumentais, kurie yra dėstomi toliau. Teismas šioje byloje visiškai nepasisakė dėl ginčo esmės ir jos neatskleidė (negalėjimo priskirti pelno abiem sandorio šalims), t. y. iš esmės savo funkcijų neatliko.

42.       Pirmosios instancijos teismas sprendime pritarė VMI išvadoms, jog pareiškėjas nepagrįstai skaičiavo Buto ir automobilių nusidėvėjimą, todėl nepagrįstai pripažino jį veiklos sąnaudomis. Pareiškėjas su šia pozicija nesutinka, papildomai pažymėdamas, kad teismas visiškai nepasisakė dėl pagrindinio pareiškėjo argumento Buto nusidėvėjimo skaičiavimo klausimu, o būtent dėl to, kad Buto nusidėvėjimas galėjo būti skaičiuotas ir laikotarpiu, kai Butas buvo ruošiamas pajamų uždirbimui (atliekamas jo remontas, kad Butą būtų galima nuomoti). Pareiškėjas buvo nurodęs ir išanalizavęs teisės aktų nuostatas, pagrindžiančias tokią pareiškėjo poziciją, tačiau teismas dėl jų nepasisakė, tuo pažeisdamas pareigą motyvuoti sprendimą. Todėl pareiškėjas pakartotinai išdėstė poziciją šiuo klausimu, kurią jau buvo nurodęs skunde.

43.       Teismas pritarė mokesčių administratoriaus pozicijai, kad lėšos, pervestos 2014–2016 m. laikotarpiu į buhalterės O. V. sąskaitą, negalėjo būti priskirtos Bendrovės sąnaudomis, tačiau šios lėšos O. V. buvo pervestos pačiai sau ir pasisavintos be pareiškėjo žinios ir pritarimo.

44.       Pirmosios instancijos teismas visiškai pritarė mokesčių administratoriaus pozicijai, jog nepaisant to, kad O. V. savavališkai pasisavino pinigus iš pareiškėjo, šios sumos turi būti pripažintos su darbo santykiais ar jų esme atitinkančiais santykiais susijusiomis pajamomis, nuo kurių pareiškėjas turi sumokėti GPM, VSD ir PSD įmokas. Pareiškėjas kategoriškai su tuo nesutinka, ši teismo išvada yra nemotyvuota ir nepagrįsta. Paaiškina, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinta, jog O. V. pasisavino jai patikėtas Bendrovei pinigines lėšas, įskaitant 16 655 Eur (2015 m. – 10 175 Eur, 2016 m. – 6 480 Eur), kurie VMI buvo pripažinti darbuotojos pajamomis, susijusiomis su darbo santykiais, ir atitinkamai apmokestinti. Pareiškėjo vertinimu, 16 655 Eur negalėjo būti pripažinti gyventojo A klasės pajamomis pagal GPMĮ 22 straipsnį. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-715/2013; net jeigu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-715/2013 pateikti išaiškinimai turėtų būti taikomi nagrinėjamoje byloje, jų pagrindu turėtų būti padaryta priešinga išvada nei padarė pirmosios instancijos teismas.

45.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Bendrovė negalėjo žinoti apie O. V. iš Bendrovės turimos sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą be jokio teisėto pagrindo dvejų metų laikotarpiu per kelias dešimt kartų nuolat pervedamas lėšas, taip pat ir 16 655 Eur (ABTĮ 56 str.). Toks teismo teiginys yra visiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas, be to, siurprizinis, nes teismas šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu visiškai nesiaiškino ir nenustatinėjo.

46.       Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja ne tik GPMĮ nuostatoms, bet ir kertiniams teisės principams (teisingumo, sąžiningumo ir protingumo), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, nustatančiam, kad nuosavybė yra neliečiama, o taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1, iš dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 1 straipsnio 1 daliai.

47.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas VMI prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

48.       Atsakovas, iš esmės atkartodamas atsiliepimo į skundą argumentus, papildomai nurodo, kad su Bendrovės apeliaciniu skundu nesutinka, nes mano, kad jame pateikti argumentai yra nepagrįsti. Bendrovės skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Regionų administracinio teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Regionų administracinis teismas įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, teisingai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

49.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčio administratoriaus papildomai priskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų, mokesčių administratoriui nustačius, kad, Bendrovei pardavus susijusiems asmenims Butą už kainą, mažesnę nei rinkos kaina, akcininkė ir jos sutuoktinis gavo pajamų, kurias vietos mokesčių administratorius pripažino minėtų asmenų pajamomis, gautomis natūra. Be to, Bendrovė neteisėtai padidino sąnaudas, mažinančias mokestinio laikotarpio pelną.

50.       Taip pat, mokestinio patikrinimo metu Šiaulių AVMI nustatė, kad į pareiškėjo vadybininkės-buhalterės banko sąskaitą tikrinamuoju laikotarpiu buvo pervesta pinigų suma, kuri nebuvo pagrįsta jokiais šias išlaidas pateisinančiais dokumentais. Todėl mokesčių administratorius šią pinigų sumą pripažino darbuotojos A klasės pajamomis, atitinkančiomis su darbo santykiais, ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusiomis pajamomis, ir jas apmokestino GPM, VSD ir PSD įmokomis. 

51.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, kad Buto pardavimo kaina yra beveik 2 kartus mažesnė už rinkos kainą ir ši kaina sumažinta dirbtinai, siekiant mokestinės naudos, o sandoris, kurio apmokestinamoji vertė dirbtinai sumažinta, sudarytas tarp susijusių asmenų, todėl papildomi mokesčiai apskaičiuoti pagrįstai. Pareiškėjas įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas, kad Bendrovė neteisėtai padidino sąnaudas, mažinančias mokestinio laikotarpio pelną, nepateikė. Mokesčių administratorius O. V. gautas pajamas pagrįstai priskyrė A klasės pajamoms (darbo santykius ar jų esmę atitinkančius santykius susijusioms pajamoms) ir jas apmokestino GPM.

52.       Apeliantas teigia, kad Butas buvo parduotas už tikrąją rinkos kainą. Teismas, spręsdamas dėl Buto kainos, vadovavosi teisinės galios neturinčiais įrodymais. Papildomai apskaičiuotas pajamas mokesčių administratorius priskyrė abiem asocijuotų asmenų tarpusavio sandorio asmenims – ir Bendrovei, ir fiziniam asmeniui, kas prieštarauja PMĮ 40 straipsnio 2 daliai. Atliekant remontą buvo siekiama gauti Bendrovei ekonominę naudą, ir tokia veikla pagal PMĮ 2 straipsnio 40 dalį bei 17 straipsnio 1 dalį turi būti priskirta Buto naudojimui, leidžiančiam skaičiuoti Buto nusidėvėjimą ir juo mažinti Bendrovės pelną. Buto ir automobilio nusidėvėjimas buvo skaičiuojamas naudojant tinkamą valiutą. Bendrovė, kaip nukentėjęs asmuo, turi sumokėti mokesčius už nusikaltėlį, tai neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų.

53.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Dėl Buto tikrosios rinkos kainos 

54.       Apeliantas Bendrovė teigia, kad Butas buvo parduotas už tikrąją rinkos kainą. Mokesčių administratoriaus panaudota Konsultacija neatitinka turto vertinimo ataskaitos turinio ir formos reikalavimų, pirmiausia turi būti vertinama nekontroliuojama transakcija, apie kurią buvo duomenų (2014 m. liepos 2 d. Buto pirkimo–pardavimo sutartis), UAB „OBER-HAUS“ interneto skaičiuoklė rodo kitokį galimą pabrangimo procentą.

55.       Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad iš esmės apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl Buto rinkos kainos ir pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartodama, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

56.       PMĮ 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog vienetai šio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, pajamomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos turi pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais arba ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais turi pripažinti bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos sąnaudų sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. Jeigu asocijuotų asmenų tarpusavio sandoriuose arba ūkinėse operacijose sudaromos arba nustatomos kitokios sąlygos, negu būtų sudaromos ar nustatomos neasocijuotų asmenų tarpusavio sandoriu arba ūkine operacija, tada bet koks pelnas (pajamos), kuris, jei tokių sąlygų nebūtų, būtų priskiriamas vienam iš tų asmenų, bet dėl tokių sąlygų jam nepriskiriamas, gali būti įtraukiamas į to asmens pajamas ir atitinkamai apmokestinamas. Taigi, šioje byloje reikšminga aplinkybė yra, kokia buvo Buto tikroji rinkos kaina, o ne kaina nurodyta Bendrovės buhalterinėje apskaitoje, kurią akcentuoja apeliantas.

57.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, Bendrovė 2016 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Butą už 72 000 Eur pardavė susijusiam asmeniui J. P. (Bendrovės vienintelės akcininkės Ž. P. sutuoktinis), tačiau faktiškai pirkėja buvo ir Ž. P., kadangi VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre 2016 m. kovo 16 d. Ž. ir J. P. vardu įregistruota Buto bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (MGK byla, b. l. 72). Butas, iki jo pardavimo, buvo nuomojamas taip pat susijusiam asmeniui – D. P. (akcininkės Ž. P. dukra). Bendrovė iš esmės neginčija, kad Buto pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas tarp susijusių asmenų.

58.       Mokesčių administratorius teigia, kad Buto pardavimo kaina 72 000 Eur sandoryje tarp susijusių asmenų neatitinka tikrosios rinkos kainos, kadangi pagal patikrinimo metu surinktą informaciją, analogiško nekilnojamojo turto rinkos kainos pardavimo laikotarpiu buvo 2–3 kartus didesnės. Šiuo teiginius mokesčių administratorius grindžia rašytiniais įrodymais: VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nurodyta Buto vidutinė rinkos vertė 127 000 Eur yra 1,76 karto didesnė, nei 2016 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kaina 72 000 Eur. Be to, UAB „Capital vertinimas“ Konsultacijoje nurodyta 143 000 Eur Buto pardavimo kaina, galėjusi būti rinkoje 2016 m. kovo 4 d., yra 2 kartus didesnė už nurodytą 2016 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartyje.

59.       Teismas, pasisakydamas dėl apelianto argumentų susijusių su turto verte, pažymi, kad, kaip matyti iš Bendrovės paaiškinimų, parduodamo Buto tikrąją rinkos kainą 72 000 Eur apskaičiavo, atsižvelgiant į Buto įsigijimo metu 2014 m. liepos 2 d. buvusią 84 971,16 Eur kainą, fizinį buto nusidėvėjimą 141 61,86 Eur ir skubaus Buto pardavimo įtaką (16 proc. nuo likutinės vertės) (MGK byla, b. l. 75–76). Akivaizdu, kad Butas buvo parduodamas ne rinkos verte, bet pagal buhalterinius apskaitos duomenis.

60.       VMI nurodyti konkretūs duomenys Patikrinimo akte rodo, kad buhalteriniai apskaitos duomenys nieko bendra su rinkos verte neturi ir ženkliai skiriasi nuo UAB „OBER-HAUS“, UAB „Capital vertinimas“, Nekilnojamojo turto registre nurodytos buto vidutinės rinkos vertės. Bendrovė Buto vertę mažino atsižvelgiant į fizinį nusidėvėjimą, nors, remiantis „OBER-HAUS“ duomenimis, būtent 2016 metais fiksuojamas didžiausias butų kainų augimas nuo 2007 metų visuose šalies didmiesčiuose. Akivaizdu, kad nusidėvėjimas, skaičiuojamas tik pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais, neatspindi realaus turto fizinio nusidėvėjimo ir neturi tiesioginės įtakos rinkos kainai. Be to, Bendrovė nevertino Buto įrengimo išlaidų – 10 622 Eur. Apelianto argumentai apie skubaus pardavimo būtinybę nėra pagrįsti objektyviais duomenimis. Todėl tiek mokesčių administratorius, tiek teismas pagrįstai atmetė apelianto teiktus Buto vertės įrodymus, kurie grindžiami buhalteriniais duomenimis.

61.       Atmetus šios nutarties 60 punkte nurodytus įrodymus kaip netinkamus nustatyti Buto tikrąją vertę, yra spręstina, kokiais įrodymais iš likusių reikia vadovautis dėl Buto tikrosios rinkos kainos.

62.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, mokesčių administratorius kreipėsi į UAB „Capital vertinimas“, prašydamas atlikti nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertinimą, siekiant nustatyti šio turto tikrąją rinkos kainą, buvusią turto pardavimo metu 2016 m. kovo 4 d. Nekilnojamojo turto vertintojui nepavykus apžiūrėti Buto (savininkai nesuteikė galimybės patekti į Butą, (MGK byla, b. l. 104–105)), UAB „Capital vertinimas“ pateikė Konsultaciją dėl galimos turto pardavimo kainos Nr. 20-NK04-01.

63.       ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Taigi, Konsultacija gali būti įrodymu administracinėje byloje, o apelianto argumentai, kad Konsultacija nėra neleistinas įrodymas, yra teismo atmetami. 

64.       Konsultacijoje nurodoma, kad Buto pardavimo kaina rinkoje 2016 m. kovo 4 d. galėjo siekti 143 000 Eur (MGK byla, b. l. 93–98, 157–159). Konsultacija yra motyvuota, joje išanalizuota Buto buvimo vieta, rinka. Be to, kaip matyti iš Patikrinimo akto, vietos mokesčių administratorius, nagrinėdamas Buto rinkos kainą, rėmėsi ir naujos statybos nekilnojamojo turto pardavimo Vilniuje kainomis, skelbiamomis viešoje erdvėje, masinio vertinimo kainomis, kurios patvirtina Konsultacijos išvadas.

65.       Pati Bendrovė nepateikė įrodymų, kad sandoriui vykdyti buvo nustatytos tokios pat sąlygos, jeigu jis vyktų tarp nesusijusių asmenų, nepateikė jokios informacijos, kad bandė ieškoti su Bendrove nesusijusių pirkėjų savarankiškai ar per tarpininkus (skelbimai viešoje erdvėje, kreipimasis į nekilnojamojo turto pardavimo brokerius ir panašiai). Iš visumos įrodymų esančių byloje seka, kad Bendrovė neturėjo siekio Butą parduoti rinkoje, o tik sudarė sąlygas susijusiems asmenims įsigyti gyvenamosios paskirties turtą palankesnėmis, nei egzistuoja rinkoje, sąlygomis.

66.       Apeliantas kritikuoja Konsultaciją dėl nepakankamo pagrįstumo. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad iš mokesčio administratoriaus paaiškinimų matyti, jog Bendrovė nesiekė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir nesudarė galimybės apžiūrėti Butą, sudaryti sąlygas gauti turto vertintojo ataskaitą. Todėl, mokesčių administratorius, atsižvelgęs į MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus teisingumo ir protingumo kriterijus, pagrįstai vadovavosi gauta Konsultacija. Pažymėtina, kad mokesčių mokėtojas turėjo galimybę pats atlikti nepriklausomą turto vertinimą ir pateikti geriau pagrįstą turto vertinimo išvadą, bet šia galimybe nepasinaudojo.

67.       Apeliantas teigia, kad Buto tikrosios rinkos kainos apskaičiavimui turėjo būti naudojamas vidinės transakcijos dokumentas, t. y. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2014 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią butas buvo įsigytas iš nesusijusio asmens UAB „Timidus“ už 355 000 Lt arba 102 815,10 Eur. Šiuos apelianto argumentus teismas atmeta, kadangi nuo 2014 m. iki 2016 m. praėjo daug laiko. Per šį laikotarpį rinkoje įvyko reikšmingi nekilnojamojo turto kainų svyravimai, dėl ko paminėtas vidinės transakcijos dokumentas rinkos kainos 2016 m. neatspindi.

68.       Taip pat apeliantas teikia ir savo skaičiavimus dėl Buto. Dėl jų teismas pažymi, kad apeliantas, skirtingai nei UAB „Capital vertinimas“, nėra specialistas nekilnojamojo turto klausimais, todėl jo skaičiavimai Konsultacijos išvadų nepaneigia.

69.       Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad mokesčių administratorius, nustatydamas Buto tikrąją rinkos kainą, paisė protingumo ir teisingo mokestinės prievolės apskaičiavimo kriterijų; mokesčio administratoriaus pateikti duomenų aritmetiniai vidurkiai yra pagrįsti faktiniais duomenimis ir šaltiniais; mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, kad Buto pardavimo kaina yra beveik 2 kartus mažesnė už rinkos kainą ir ši kaina sumažinta dirbtinai, siekiant mokestinės naudos, todėl vietos mokesčių administratorius pagrįstai padidino Bendrovės 2016 m. apmokestinamąjį pelną.

Dėl pajamų natūra

70.       Pirmosios instancijos teismas 71 000 Eur skirtumą, susidariusį tarp Buto pardavimo kainos ir Buto rinkos vertės, pripažino pajamomis, kurias gavo Bendrovės akcininkė Ž. P. ir jos sutuoktinis J. P., natūra.

71.       Apeliantas teigia, kad pagal PMĮ 40 straipsnio 2 dalį mokesčių administratorius turi teisę papildomai apskaičiuotą pelną (pajamas) priskirti vienam iš asocijuotų asmenų tarpusavio sandorio asmenų ir atitinkamai apmokestinti. Tuo tarpu jo paties papildomai apskaičiuotas pajamas mokesčių administratorius priskyrė (ir atitinkamai apmokestino) abiem asocijuotų asmenų tarpusavio sandorio asmenims – ir Bendrovei, ir fiziniam asmeniui, kas prieštarauja PMĮ 40 straipsnio 2 daliai.

72.       Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad PMĮ 40 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama sistemiškai, o ne pažodžiui, siaurinamai, kaip seka iš apeliacinio skundo, ir taikoma atsižvelgiant į visumą susiklosčiusių teisinių santykių. Visų pirma, PMĮ 40 straipsnio 2 dalis nenustato, kad pelnas (pajamos) gali būti priskirtos tik vienam iš asocijuotų asmenų. Šioje teisės normoje nustatytas bendras principas, kad pajamos iš sandorio ir sąnaudos turi atitikti ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. Be to, PMĮ nereglamentuoja fizinių asmenų pajamų mokesčio mokėjimo sąlygų, todėl PMĮ 40 straipsnio 2 dalis netaikoma sprendžiant, ar Bendrovės akcininkė Ž. P. ir jos sutuoktinis J. P. gavo pajamų.

73.       Gyventojų pajamų natūra sąvoka apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje, pagal kurią pajamos natūra – tai neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal GPMĮ nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. Gyventojų natūra gautos pajamos apmokestinamos pagal tokias pat taisykles, kaip ir pinigais gautos pajamos, tai yra taikant GPMĮ 6 straipsnyje nustatytus pajamų mokesčio tarifus.

74.       Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 13 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A7-158/2002, nurodė, jog pajamos, gautos disponavimo bendru turtu sandorių pagrindu, yra bendraturčių, o ne vieno iš jų pajamos, į kurias kiekvienas iš jų turi lygias teises.

75.       Kaip jau nurodyta aukščiau, Bendrovė 2016 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Butą už 72 000 Eur pardavė susijusiam asmeniui J. P. (Bendrovės vienintelės akcininkės Ž. P. sutuoktiniui). Bet valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų duomenimis (MGK byla, b. l. 99–100, 107–109) nustatyta, kad Butas, įgytas pagal 2016 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nuosavybės teise priklauso J. P. ir Ž. P. (2016 m. kovo 16 d. įrašas, įrašas įregistruotas 2016 m. kovo 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 993 pagrindu). Akivaizdu, kad pardavus Bendrovės Butą už kainą, mažesnę už rinkos kainą, akcininkė Ž. P. ir jos sutuoktinis J. P. gavo pajamų, kurios, vadovaujantis GPMĮ 9 straipsnio nuostatomis, pripažintinos pajamomis natūra.

76.       Taigi, Bendrovės akcininkės sutuoktinio (tuo pačiu ir akcininkės, kaip bendrasavininkės) lengvatine kaina (pardavimo už mažesnę nei rinkos kaina) įsigyto buto verčių skirtumas 71 000 Eur pagrįstai pripažintas pajamomis natūra. Pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas tokios pajamos priskiriamos A klasės pajamoms, nuo kurių GPM apskaičiuoti ir sumokėti turi pajamų natūra davėjas – Bendrovė, GPMĮ 23 straipsnyje nustatyta tvarka.

Dėl Buto ir automobilio nusidėvėjimo

77.       Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas palaikė mokesčių administratoriaus poziciją, kad Bendrovė neteisėtai į sąnaudas įtraukė Buto nusidėvėjimo sumas, nors turtas veikloje nebuvo naudojamas. Taip pat Bendrovė neteisėtai padidino ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas dėl apskaitoje taikyto neteisingo piniginio mato.

78.       Apeliantas tvirtina, kad Butas nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio buvo remontuojamas tam, kad suremontavus jis uždirbtų pajamas. Atliekant remontą buvo siekiama gauti Bendrovei ekonominę naudą, ir tokia veikla pagal PMĮ 2 straipsnio 40 dalį bei 17 straipsnio 1 dalį turi būti priskirta Buto naudojimui, leidžiančiam skaičiuoti Buto nusidėvėjimą ir juo mažinti Bendrovės pelną. Be to, didžiosios knygos duomenys neparodo pareiškėjo apskaitos registruose faktiškai įregistruotų Buto ir lengvojo automobilio Opel Astra nusidėvėjimo sumų. Faktiškai apskaitytas Buto ir lengvojo automobilio Opel Astra nusidėvėjimo sumas parodo konkretūs buhalteriniai įrašai Bendrovės kompiuterizuotos apskaitos programoje.

79.       Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Bendrovė buvo įpareigota apskaitą tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 str., 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija). Be to, vadovaujantis PMĮ 57 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojų buhalterinė apskaita privalo būti tvarkoma taip, kad ji teiktų pakankamą informaciją pelno mokesčiui apskaičiuoti.

80.       Apelianto teiginiai apie tai, kad Butas buvo remontuojamas tam, kad suremontavus jis uždirbtų pajamas, nėra pagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais. Ilgalaikio turto naudojimo pradžia nebuvo įforminta Bendrovės vadovo arba jo įgalioto asmens patvirtintu turto perdavimo naudoti (įvedimo į eksploataciją) aktu. Teismas sutinka su mokesčio administratoriaus teiginiais, kad nenaudojamu turtu laikomas turtas, kuris nėra pradėtas naudoti įmonėje (nėra įvestas į eksploataciją). Kol įsigytas ilgalaikis turtas nepradedamas naudoti, jo nusidėvėjimas neskaičiuojamas (PMĮ 19 str. 3 d.).

81.       Dėl apelianto teiginių, susijusių su tinkamos valiutos naudojimu apskaitant nusidėvėjimą, pažymėtina, kad Patikrinimo akto 11, 12, 13 prieduose nurodytos tos pačios nusidėvėjimo sumos tiek 2013 ir 2014 metais litais, tiek 2016 metais eurais, kaip ir Bendrovės patikrinimo metu pateiktuose registruose. Bendrovė nurodo, kad Buto ir lengvojo automobilio Opel Astra nusidėvėjimo sąnaudas pripažino tokio paties dydžio, kaip nurodyta akte, tačiau tam patvirtinti nepateikė jokių įrodymų, nors teigia, kad tai parodo konkretūs buhalteriniai įrašai Bendrovės kompiuterizuotos apskaitos programoje. Todėl teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu.

Dėl O. V. gautų pajamų

82.       Mokesčių administratorius teigia, kad Bendrovė vadybininkei – buhalterei O. V. pervedė pinigines lėšas, kaip avansą įvairioms veiklos išlaidoms padengti. Piniginių išlaidų 16 655 Eur, pervestų O. V. 2015–2016 metais ir pripažintų kitomis bendrosiomis sąnaudomis, Bendrovė nepagrindė apskaitos dokumentais. Bendrovė pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 2 498 Eur GPM į biudžetą. Pirmosios instancijos teismas, palaikydamas mokesčio administratoriaus poziciją, pažymėjo, kad tai pajamos susijusios su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, o Bendrovė pripažintina mokestį išskaičiuojančiu (pajamas išmokančiu) asmeniu GPMĮ ir Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų prasme.

83.       Apeliantas teigia, kad tai, kad Bendrovė, kaip nukentėjęs asmuo papildomai turi sumokėti mokesčius už nusikaltėlį, neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų.

84.       Dėl apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu, teismas pažymi, kad, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 4 d. nuosprendžio (III t., b. l. 84–90) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutarties (III t., b. l. 91–93), matyti, kad iš Bendrovės turimos sąskaitos į O. V. asmeninę banko sąskaitą 16 655 Eur pervedimas kvalifikuotas kaip Bendrovei priklausančio turto, buvusio O. V. žinioje, pasisavinimas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad O. V., būdama Bendrovės finansininke, tvarkiusi Bendrovės buhalteriją bei pati atlikdavusi pavedimus Bendrovės vardu, neturėdama jokio faktinio pagrindo, savavališkai atliko mokėjimus ir pasisavino pareiškėjo lėšas.

85.       Akivaizdu, kad į O. V. darbo pareigas neįėjo turto pasisavinimas, o mokesčių administratorius nenustatė, jog Bendrovė galėjo žinoti apie O. V. iš Bendrovės turimos sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą pervedamas lėšas, veikė nesąžiningai ar nerūpestingai ir savo valia pervedė pinigus O. V. Pažymėtina, kad Bendrovės aplaidumo požymių nėra, nes turint omenyje, kad O. V. vykdė finansininkės pareigas ir Bendrovės galimybės laiku ir tinkamai pastebėti piniginių lėšų vagystę buvo apribotos, teismas vertina, kad Bendrovė dėl O. V. nusikalstamų veikų su pareiškimu į Širvintų rajono policijos komisariatą ir Vilniaus apygardos prokuratūrą kreipdamasi 2019 m. liepos 16 d. tai padarė operatyviai.

86.       Tokiu būdu teismas vertina, kad šioje byloje nėra įrodyta, jog 16 655 Eur piniginės lėšos pervestos į O. V. sąskaitą būtų priskiriamos gyventojo A klasės pajamoms ir tuo Bendrovė pažeidė GPM įstatymo 6, 23 ir 24 straipsnių nuostatas, nes nuo pajamų pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo GPM, VSD ir PSD įmokų. Todėl mokesčio administratoriaus sprendimai dalyje, kuriose nustatyta pareiga Bendrovei sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą dėl 16 655 Eur pervedimo O. V., turi būti panaikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

87.       Bendrovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.). Kadangi skundas tenkinamas iš dalies, tai Bendrovė turi teisę į dalinį teismo išlaidų atlyginimą.

88.       Dėl 16 655 Eur pervestų O. V. Bendrovė buvo įpareigota sumokėti 9 190 Eur (2 498 Eur GPM + 5 693 Eur VSD įmokų + 999 Eur PSD įmokų), kas sudaro 25,66 proc. nuo visų papildomų mokesčių sumos (9 190x100:35 816=25,66 proc.). Teismas vertina, kad buvo patenkinta 25,66 proc. pareiškėjo reikalavimų, atitinkamai tiek proporcingai priteisiama teismo išlaidų iš atsakovo.

89.       Pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai (II t., b. l. 110–159; III t., b. l. 94–100) patvirtina, kad Bendrovė sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį, kreipdamasi į teismą (mokėjimo nurodymas Nr. 59); taip pat pirmosios instancijos teisme patyrė 1 815 Eur skundo parengimo išlaidų, 121 Eur prašymo dėl bylos sustabdymo parengimo ir 242 Eur už advokato pasirengimą ir dalyvavimą 2022 m. lapkričio 16 d. teismo posėdyje, 1 210 Eur dėl apeliacinio skundo dėl 2022 m. gruodžio 14 d. teismo sprendimo parengimo (III t., b. l. 97), 121 Eur už dalyvavimą 2024 m. vasario 14 d. teismo posėdyje, 363 Eur už prašymo dėl rašytinių įrodymų prijungimą, pasirengimą ir dalyvavimą 2024 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdyje.

90.       Remiantis į bylą pateiktais duomenimis, teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. sausio 13 d. padavė apeliacinį skundą dėl 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimo ir pridėjo 2023 m. sausio 11 d. mokėjimo nurodymą Nr. 335, patvirtinantį 23 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą (II t., b. l. 159). Pareiškėjas teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nesuformulavo prašymo dėl minėto žyminio mokesčio priteisimo, tačiau šį klausimą teismas sprendžia ex officio (pagal pareigas), nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas nurodytas procesiniuose dokumentuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2012; 2019 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-611/2019; LVAT 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2316-602/2023, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1912-629/2023).

91.       ABTĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Pareiškėjas apeliacinį skundą teikė elektroninių ryšių priemonėmis, o tai reiškia, kad pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 35 straipsnio 2 ir 3 dalimis, turėjo sumokėti 11,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Kadangi pareiškėjas sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio, todėl jam grąžinama permokėta 11,75 Eur žyminio mokesčio suma.

92.       Taigi, atsižvelgiant į šios nutarties 89–91 punktus, pareiškėjas iš viso patyrė 3 906,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš šių išlaidų priteisiama 1002,34 Eur (3906,25x 25,66:100=1002,34).

93.       Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 14 d. paduotame apeliaciniame skunde dėl 2024 m. spalio 16 d. sprendimo prašo priteisti 23 Eur sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą (2024 m. lapkričio 13 d. mokėjimo nurodymas Nr. 326) ir patirtas 1815 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą (pridėti mokėjimą patvirtinantys dokumentai – 2024 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 24-0835 ir 2024 m. lapkričio 13 d. mokėjimo nurodymas Nr. 326) (III t. b. l., 147–150). Vadovaujantis ABTĮ 35 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui grąžintina 11,75 Eur sumokėto žyminio mokesčio dalis (permoka) (ABTĮ 38 str. 1 d. 1 p.).

94.       Atsižvelgiant į šios nutarties 93 punkte nurodytas aplinkybes, apeliantui iš atsakovo priteisima 468,62 Eur  (11,25 Eur+1815)x25,66:100) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,DANIELITA“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 16 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Uždarosios akcinės bendrovės „DANIELITA“ skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. S-123-(7-106/2021), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 69-38 ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. FR0682-50 dalis, kuriomis papildomai apskaičiuoti GPM, VSD, PSD mokesčiai, bauda ir delspinigiai dėl 16 655 Eur pervestų O. V.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „DANIELITA“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1002,34 Eur (vieną tūkstantį du eurus ir 34 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „DANIELITA“ 2023 m. sausio 11 d.  mokėjimo nurodymu Nr. 335 permokėtą žyminį mokestį – 11,75 Eur (vienuolika eurų ir 75 ct).

Kitą Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą“.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „DANIELITA“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 468,62 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus ir 62 ct) bylinėjimosi išlaidų, bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „DANIELITA“ 2024 m. lapkričio 13 d. mokėjimo nurodymu Nr. 326 permokėtą žyminį mokestį – 11,75 Eur (vienuolika eurų ir 75 ct).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Ričardas Piličiauskas

        Arūnas Sutkevičius