Baudžiamoji byla 1 A – 110 – 491 / 2014

Proceso Nr. 1-50-1-00141-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 3 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Artūro Ridiko,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

dalyvaujant :

prokurorei Rimai Matulionienei

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. S. Ž.,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

nuteistajam A. S.,

gynėjai advokatei Daivai Gadliauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl 2013 m. gruodžio 13 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d. ir nubaustas 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

NUSTATĖ:

A. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 21 d. apie 9.30 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), turgaus „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, vairuodamas automobilį ,,VW Jetta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 106, 132 ir 133 p. reikalavimus – važiuodamas turgavietės teritorija ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, privalėdamas pasirinkti tokį važiavimo greitį ir tarpą iš šono, kad bet kuriuo momentu galėtų sustoti iki iš anksto numatomos kliūties – turgavietės teritorijoje vaikščiojančių lankytojų, nesilaikė visų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir saugaus tarpo iš šono, partrenkė turgavietės pravažiavimo take tarp paviljonų ėjusią pėsčiąją R. S. Ž., padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą – jai nustatytas kairės alkūnės sumušimas, viršutinio žandikaulio kairės pusės II-ojo danties lūžis, kairės pėdos I-ojo padikaulio lūžis, IV-ojo juosmens slankstelio pasislinkimas į priekį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir jį išteisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių bei atmesti nukentėjusiosios R. S. Ž. civilinį ieškinį. Apeliantas cituoja skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str., 301 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimą „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, ir tvirtina, jog šis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, vadovaujantis prielaidomis, o taip pat nukrypstant nuo formuojamos teismų praktikos. Nurodo, jog įvykio metu jokio kontakto tarp nukentėjusiosios ir jo vairuoto automobilio nebuvo, nes susidūrimą su nukentėjusiąja turėdamas ilgą vairavimo stažą jis būtų pajutęs. Tokius parodymus jis nuosekliai davė ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu, tačiau apylinkės teismas nepagrįstai juos vertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją, nors jis pats niekuomet nesiekė išvengti atsakomybės. Pabrėžia, jog nukentėjusiosios R. S. Ž. parodymai nėra nuoseklūs ir kelia abejonių, kadangi ji ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu davė skirtingus parodymus apie esmines įvykio aplinkybes, t. y. apie smūgio vietą, pėdos sužalojimo aplinkybes bei savo judėjimo kryptį bei pobūdį. Apeliantas taip pat tvirtina, jog teismas nepagrįstai rėmėsi N. K., R. V. ir A. A. J. parodymais, kadangi liudytojos R. V. ir A. A. J. tiesiogiai nematė kaip R. S. Ž. buvo sužalota ir tuo metu net nebuvo įvykio vietoje, o liudytoja N. K. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu davė skirtingus parodymus apie esmines įvykio aplinkybes. Be to, apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai visiškai neanalizavo ir nevertino niekaip bylos baigtimi nesuinteresuotos ir įvykį mačiusios liudytojos G. K. parodymų, iš kurių matyti, kad jokio smūgio tarp nukentėjusiosios ir jo vairuoto automobilio nebuvo, o R. S. Ž. pargriuvo pastumta prabėgančio jaunuolio. Apeliantas pažymi ir tai, kad aplinkybę, jog R. S. Ž. parkritus jo vairuotas automobilis buvo 1 metro atstumu nuo nukentėjusiosios, tvirtino ne tik jis pats, tačiau ir liudytoja E. Z., kurios parodymų apylinkės teismas taip pat nevertino ir neanalizavo. Mano, kad jo parodymus patvirtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu atlikus nukentėjusiosios R. S. Ž. nurodytos nugaros vietos, į kurią galimai atsitrenkė automobilis, bei automobilio priekinės dalies matavimus, specialistas L. A. davė išvadą, jog nukentėjusiajai R. S. Ž. į nugarą 80 – 90 cm aukštyje automobilis suduoti smūgio negalėjo, automobilis galėjo suduoti smūgį labiausiai į priekį atsikišusia dalimi – priekiniu bamperiu, kuris yra 40 – 50 cm aukštyje. Šia automobilio dalimi automobilis galėjo atsitrenkti tik į R. S. Ž. blauzdas, o į nugarą – tik jei ji būtų tupėjusi, tačiau tokiu atveju jai būtų buvę padaryti kitokie sužalojimai nei yra nustatyti. Be to, teisiamojo posėdžio metu apklausiamas ekspertas G. S. nurodė, kad tyrimo metu nukentėjusiajai R. S. Ž. nustatytas kairės pėdos I-ojo padikaulio lūžis negalėjo būti padarytas nukentėjusiosios R. S. Ž. teisme nurodytu būdu, t. y. automobiliui užvažiuojant ant pėdos pirštų, o būtent mažojo pirštelio, be to, tyrimo metu nebuvo jokių duomenų apie kojos mažojo pirštelio sutinimą. Padikaulio lūžis galėjo būti padarytas spaudžiant pėdą iš viršaus. Tokį sužalojimą galima padaryti tiek užvažiuojant ant kojos pėdos automobilio ratu, tiek užmynus kita koja. Nukentėjusiajai IV-o juosmens slankstelio pasislinkimas buvo diagnozuotas rentgenologiškai tik 2012-11-06, be to, nukentėjusiosios stubure buvo nustatyti liguisti pakitimai, dėl ko IV-o juosmens slankstelio pasislinkimas galėjo atsirasti ne tik nuo gauto smūgio, bet ir dėl pakliuvimo į nepatogią padėtį. Apelianto įsitikinęs, kad nuosprendis nepagrįstas, nes R. S. Ž. nematė, kas jai atsitrenkė į nugarą ir tik pargriuvusi pamatė link jos važiuojantį automobilį; liudytoja N. K. taip pat nematė jo vairuojamo automobilio ir R. S. Ž. kontakto su juo; skundžiamame nuosprendyje O. S. parodymus teismas nurodė tokius, kurie neatitinka teisiamojo posėdžio metu duotų ir protokole užfiksuotų šios moters parodymų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo patenkinti apeliacinį skundą. Prokurorė, nukentėjusioji bei jos atstovas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta taisyklė, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši taisyklė baudžiamąją bylą nagrinėjančius teisėjus įpareigoja: 1) sprendimą byloje priimti tik prieš tai nustačius visas įmanomas nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes (išsamumo reikalavimas); 2) teismo posėdyje laikantis rungimosi ir šalių lygybės principų objektyviai ištirti visus reikšmingus duomenis (nešališkumo reikalavimas); 3) nuosprendį grįsti tik teisėtais būdais gautais, patikrintais duomenimis, jokiems įrodymams neteikiant išankstinės galios ar pranašumo prieš kitus, o vertinant įrodymų visumą (reikalavimas laikytis įstatymų); 4) sprendimą byloje priimti nepriklausomai nuo jokios pašalinės įtakos pagal savo teisines žinias, principus ir vertybes, prieš tai intelektualiai įsitikinus dėl byloje ištirtų įrodymų įrodomosios vertės ir reikšmės (reikalavimas vertinti įrodymus pagal vidinį įsitikinimą). Nurodyti iš BPK 20 str. 5 d. kylantys reikalavimai yra tarpusavyje susiję ir daro įtaką vienas kitam. Be to, surašydamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį teismas turi vadovautis  BPK 305 str. 1 d. 2 p., pagal kurį tokio nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi, bet kuris teismo nuosprendis turi būti konkretus, logiškas, aiškus, teisėtas ir pagrįstas. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nuosprendyje įrodymų turi būti tiek, kiek jų pakanka neabejotinai išvadai apie kaltininko kaltumą ar nekaltumą. Tik teismas konkrečioje byloje turi nuspręsti kiek byloje surinktų įrodymų yra būtina pagrįsti ar paneigti konkretaus asmens kaltę, juos išdėstyti nuosprendyje, aiškiai suformuluoti savo išvadas dėl konkrečių įrodymų priimtinumo, jų pagrįstumo bei ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinį skundą bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą daro išvadą, jog nors skundžiamas nuosprendis ir turi trūkumų, tačiau šiuo atveju apylinkės teismas vis tik tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Iš skundo matyti, kad nuteistasis neigia paties eismo įvykio faktą, t.y. anot jo, nukentėjusiosios R. S. Ž. jis nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis automobiliu nepartrenkė ir negalėjo sukelti jai pasekmių, kurios nustatytos teisės medicinos specialisto išvadoje ir įvertintos kaip nesunkus jos sveikatos sutrikdymas. Beje, pačių nukentėjusiajai padarytų sužalojimų (išskyrus gerokai vėliau po įvykio jai nustatytą IV – ojo juosmens slankstelio pasislinkimą) pobūdžio ir jų mąsto apeliantas neginčija. Taigi, tai reiškia, jog nukentėjusioji yra teisi nurodydama, kad ji buvo sužalota 2012 m. balandžio 21 d. apie 9.30 val., Panevėžyje, D(duomenys neskelbtini), turgaus „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje. Specialistas G. S. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog nukentėjusiajai nustatytą nesunkų sveikatos sutrikdymą lėmė šie sužalojimai, t.y. kairės pėdos I – ojo padikaulio lūžis ir IV – ojo juosmens slankstelio pasislinkimas. Anot specialisto, slankstelio pasislinkimas yra trauminės kilmės, o ne ligos pasekmė. Taigi, neabejotina, jog šis sužalojimas taip pat galėjo būti padarytas įvykio metu, o ne vėliau ar kitomis aplinkybėmis. Iš 2012-12-19 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-2406(12) matyti, kad pats įvykio mechanizmas buvo toks : nukentėjusiajai R. S. Ž. būnant vertikalioje padėtyje ji buvo pastumta lėtai važiuojančio automobilio ,,VW Jetta“ ir nukrito ant kairio šono, taip į asfaltuotą dangą susižalodama kairę alkūnę bei nuskeldama viršutinio žandikaulio kairės pusės II – tą dantį. Automobiliui ,,VW Jetta“ toliau tęsiant judėjimą į priekį, tikėtina dešinės pusės priekiniu ratu jis pervažiavo per nukentėjusiosios kairės kojos pėdą, dėl ko buvo padarytas kairės pėdos I – ojo padikaulio lūžis (1 t., 81 – 82 b. l.). Specialistas G. S. teisiamajame posėdyje patikslino, kad sulaužyti padikaulį buvo galima veikiant pėdą iš viršaus. Jis atmetė galimybę tokį sužalojimą nukentėjusiajai pasidaryti pačiai griūnant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus.

Esant tokiems įrodymams belieka atsakyti į vienintelį klausimą – kas padarė sužalojimus nukentėjusiajai, t.y. ar iš tiesų juos padarė apeliantas, partrenkdamas ją automobiliu iš nugaros ir užvažiavęs ant jos kairės kojos pėdos, ar ją sužaloti galėjo nenustatytas asmuo, prabėgdamas pro šalį ir ją stipriai pastūmęs, dėl ko ji pargriuvo. Būtent pastarąją įvykio versiją nurodė nuteistojo į teismą pakviesta liudytoja G. K.. Tačiau, visų pirma, kaip jau buvo minėta, pagal teismo medicinos specialistų nustatytą sužalojimo mechanizmą, nukentėjusioji negalėjo taip susižaloti griūdama pati. Jau vien tai eliminuoja nukentėjusiosios G. K. parodymus kaip įrodymą, nes parodymai prieštarauja specialistų išvadoms. Kita vertus, be G. K. niekas kitas iš apklaustų įvykio liudininkų nematė, kad nukentėjusioji būtų buvusi pastumta nenustatyto asmens. To nematė ir pats apeliantas, kuris kaip vairuotojas turėjo matyti tai, kad vyksta jo automobilio priekyje. Apie tokią įvykio seką niekada neminėjo ir pati nukentėjusioji. Taigi, vertinti kaip teisingus kitiems bylos įrodymams prieštaraujančius liudytojos G. K. parodymus kolegija neturi jokio pagrindo, todėl jos parodymai atmetami. Tuo pačiu kolegija ištaiso vieną skundžiamo teismo nuosprendžio trūkumų, nes iš tiesų, ką visiškai pagrįstai pastebėjo ir apeliantas, pirmos instancijos teismas G. K. parodymų iš viso neįvertino ir dėl jų nepasisakė.

Bylos įrodymais (paties apelianto, nukentėjusiosios R. S. Ž., liudytojų E. Z., N. K. parodymais) nustatyta, kad E. Z. prašymu nuteistasis savo automobiliu vežė gėles turgavietės teritorijoje iki E. Z. prekyvietės. Nukentėjusioji R. S. Ž. vienodai nuosekliai tiek tyrimo metu, tiek teismuose parodė, kad eidama turgaus taku pajuto smūgį į nugarą, nuo kurio pargriuvo, susižalojo alkūnę ir matė, kaip automobilis jai užvažiavo ant kojos pėdos (1 t., 21 – 23, 118, 119 b. l., 2 t., 12 – 13 b. l.). Šias aplinkybes ji nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 25-28 b. l.) bei iš esmės patvirtino papildomo įrodymų tyrimo metu apeliacinės instancijos teisme, pažymėdama, kad šiuo metu gali ne viską prisiminti, ir todėl tvirtina pirminius savo parodymus. Apeliantas iš dalies teisus skunde nurodęs, kad nukentėjusioji nebuvo visiškai nuosekli, t.y. skiriasi jos parodymai dėl to, ką tiksliai ji veikė prieš pat smūgį, apeliacinės instancijos teisme ji nurodė po smūgio griuvusi ant dešinio, o ne ant kairiojo šono, ir pan. Tačiau, tai pilnai gali būti paaiškinama jos patirto įvykio netikėtumu bei šoku. Be to, jos parodymų skirtumai nėra esminiai, t.y. jie skiriasi tik atskiros nereikšmingos jų detalės, kurios esmingai nekeičia pačių parodymų, t.y. paties fakto, kad smūgį ji juto, smūgis buvo į nugaros pusę, ir tik pargriuvusi ji pamatė, jog jos pėda atsidūrė po automobilio ratu. Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja N. K.. Ši liudytoja parodė, jog įvykio metu buvo per porą žingsnių atsilikusi nuo R. S. Ž. ir matė, kaip ji kairiuoju šonu krito ant žemės. Liudytoja atkreipė dėmesį, kad automobilio ratas buvo prisiglaudęs prie kairės nukentėjusiosios kojos, o R. S. Ž. nukritus ant žemės automobilis sustojo. Be to, N. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė mačiusi patį automobilio ir nukentėjusiosios kontaktą, tačiau negali tiksliai pasakyti, kuria dalimi automobilis ją partrenkė (1 t., 41 – 42 b.l.; 2 t., 17 – 18 b.l.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojos parodymais, juo labiau kad ji, priešingai nei teigia apeliantas, nurodė iš esmės tapačias esmines įvykio aplinkybes. Nukentėjusiosios ir liudytojos N. K. parodymus, nors ir netiesiogiai, taip pat patvirtina ir liudytojų R. V. bei A. A. J. parodymai. Nors šios liudytojos tiesiogiai paties įvykio nematė, tačiau jos patvirtino, kad įvykio dieną matė sužalotą nukentėjusiąją. R. V. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad atėjusi į turgavietės taką, kuriame įvyko eismo įvykis, iš dirbančių moterų sužinojo, jog automobilis, kuris vežė prekes E. Z., partrenkė turgaus taku ėjusią moterį. Ši liudytoja taip pat parodė, kad tą pačią dieną apie 13.00 val. į jos darbo kabinetą atėjo moteris, tvirtino įvykio metu buvusi sužalota bei prašė pakviesti tą prekeivę, kuriai prekes vežusio automobilio ji ir buvo partrenkta (1 t., 32 b. l.; 2 t., 42 – 43 b.l.). Liudytoja A. A. J. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad paties įvykio ji taip pat nematė, tačiau netrukus po jo matė prie automobilio stovinčias dvi moteris, kurių viena laikė sau rankas prie veido ir paaiškino, jog buvo kliudyta taku važiavusio automobilio, o nuo smūgio parkrito ant žemės ir susižeidė. Ši liudytoja taip pat parodė aiškiai mačiusi sužalotą moters lūpą, tačiau nenorėdama, kad būtų kviečiami policijos pareigūnai, pati tarėsi su nukentėjusiąja (1 t., 30 – 31 b. l.; 2 t., 49 -50 b.l.). Šiuos parodymus patvirtina ir jau aptartos specialistų išvados apie nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdį, lokalizaciją bei galimą jų padarymo mechanizmą. Teisme apklausti specialistai savo išvadas tyrimo metu iš esmės patvirtino. Taigi nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai ir byloje esančios specialisto išvados sudaro bendrą visumą įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad būtent A. S. įvykio metu partrenkė nukentėjusiąją R. S. Ž., o jai padarytų sužalojimų būtinoji sąlyga ir buvo būtent šis eismo įvykis. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats apeliantas savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu taip pat prisipažino, kad įvykio metu išgirdęs žmonių riksmus sustabdė automobilį, o išlipęs iš transporto priemonės bei pamatęs sužalotą nukentėjusiąją jos atsiprašė. Jis neneigė galėjęs automobiliu ją kliudyti (1 t., 96 – 97 b. l.). Vienintelis apelianto, vėliau tyrimo metu ėmusio neigti savo kaltę, argumentas buvo tas, kad jis turi didžiulį vairavimo stažą ir todėl tikrai būti pajutęs užvažiavimą ant nukentėjusiosios. Apylinkės teismas pagrįstai tai atmetė. Pažymėtina tai, kad įvykio dieną turgavietėje vyko mugė, kurioje kaip taisyklė būna labai daug žmonių. Pats eismo įvykis įvyko apie 9 – 9.30 val., kuomet žmonės renkasi į turgavietę ir ne veltui automobilių važinėjimas jos teritorijoje yra uždraustas. Be to, grojo muzika, žmonės šurmuliavo, todėl apeliantas galėjo ir nepajusti kliudęs nukentėjusiąją, tačiau tai neatleidžia jo nuo pareigos tokioje sudėtingoje aplinkoje vairuojant transporto priemonę elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentais, jog apylinkės teismas nuosprendyje neaptarė ir nevertino ne tik G. K. parodymų, tačiau ir liudytojos E. Z. parodymų, o taip pat nepagrįstai įrašė O. S. ne teisiamojo posėdžio metu, o ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei jų taip pat nevertino ir neaptarė. Tai neabejotini įrodymų vertinimo trūkumai, tačiau jie nedaro esminės įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Nagrinėjamu atveju nustatyti nuosprendžio trūkumai nepaneigia tinkamai atskleistos nusikalstamos veikos, tinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, padarytų tinkamų išvadų bei išspręstų kitų klausimų, t. y. neleidžia teigti, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, juo labiau, kad liudytojos O. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai nėra esminiai sprendžiant A. S. atsakomybės klausimą, o liudytojos E. Z. parodymais vadovautis negalima dėl jų nenuoseklumo, prieštaringumo bei nepatikimumo. O būtent, E. Z. pirminėje 2012-04-24 ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje nurodė, kad nepažįsta asmens, padėjusio atvežti jai gėles, automobilio valstybinių numerių neprisimena bei tvirtino, jog automobilio modelis buvo „Audi“ (1 t., 43 – 44 b. l.). 2012-05-10 liudytojo papildomos apklausos metu E. Z. jau parodė, kad įvykio metu jai gėles į jos prekybos vietą atvežti padėjo būtent A. S., kurio prieš tai nenorėjo įvardinti todėl, kad jam nekiltų nemalonumų. Be to, šios apklausos metu liudytoja nenurodė mačiusi patį įvykį, bet pripažino pasiskolinusi 300 Lt iš kitos turguje prekiaujančios moters ir padavusi juos nukentėjusiajai, kadangi jautėsi kalta dėl įvykusio eismo įvykio bei norėjo, kad A. S. kiltų kokios nors problemos (1 t., 45-46 b. l.). O jau teisiamajame posėdyje E. Z. davė parodymus apie paties eismo įvykio aplinkybes, t.y. ji nurodė mačiusi, kaip moteris įvykio metu buvo nugriuvusi maždaug 1 metro atstumu nuo A. S. automobilio, kad automobilis negalėjo pasiekti nukentėjusiosios. Be to, ji išgirdo, kaip kažkas nugriuvo ir matė, kaip kažkoks žmogus pakėlė nukentėjusiąją, kurios pati atsiprašė ir padavė pasiskolintus 300 Lt  (2 t., 19 – 20 b. l.). Taigi liudytojos E. Z. parodymai visų apklausų metu skiriasi dėl esminių įvykio aplinkybių, kas leidžia abejoti šių parodymų nuoseklumu bei patikimumu. Be to, net pati liudytoja pripažino pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu davusi melagingus parodymus norėdama apsaugoti A. S., dėl ko jai pagal BK 235 str. 1 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (1 t., 10 b. l.). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog pačios E. Z. parodymai, leidžia pagrįstai manyti, kad ji siekia padėti A. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės, o įvykio metu atlikti veiksmai – 300 Lt pasiskolinimas ir jų padavimas nukentėjusiajai bei pastarosios atsiprašymas, leidžia matyti, kad liudytoja suvokė, jog A. S. sukėlė eismo įvykį, t. y. partrenkė nukentėjusiąją bei siekė, kad jam dėl to nekiltų jokių problemų.

Kaip jau minėta, nuosprendyje apylinkės teismas perrašė O. S. parodymus, duotus tyrimo metu, nors ši liudytoja teisme davė kitokius parodymus. Tai neabejotinas šio nuosprendžio trūkumas. Vienok, matyti, kad liudytoja O. S. paties įvykio nematė, apie jį sužinojo tik gerokai vėliau iš paties apelianto. Taigi, jos parodymai nėra esminiai vertinant apelianto veiksmus ir jo baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su nuteistojo argumentu, jog pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu teismo medicinos eksperto G. S. duoti paaiškinimai nėra visiškai tikslūs. Ši ekspertas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusiajai R. S. Ž. be kitų sužalojimų buvo nustatytas ir viršutinio žandikaulio lūžis. Tačiau baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tokią aplinkybę, juo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu pateiktose Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvadose Nr. G 912/12(05) ir Nr. pG 912/12(05) dėl nukentėjusiosios įvykio metu patirtų sužalojimų to užfiksuota nebuvo (1 t., 70, 121 – 122 b. l.). Tačiau nagrinėjamu atveju vien ši aplinkybė neleidžia tvirtinti, kad byloje esančios specialistų išvados, kurias pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino apklausti specialistai L. A. bei G. S., yra nepagrįstos. Pagal BPK 284 str. 2 d. ir 285 str. specialistas ir ekspertas, tyrimo metu davęs išvadą ar atlikęs ekspertizę, į teisiamąjį posėdį yra kviečiami tik paaiškinti savo išvadą ar ekspertizės aktą, juos patikslinti ar atsakyti į betarpiškai dėl pačios išvados ar ekspertizės akto proceso dalyviams kylančius klausimus. Pažymėtina, kad specialisto paaiškinimas dėl jo pateiktos išvados teismų praktikoje nelaikomas savarankiška įrodymų rūšimi, todėl tokius duomenis apylinkės teismas turi vertinti atsargiai, ypač jei specialistas teisme pasisako dėl naujų aplinkybių ar vertina su jo duota išvada tiesiogiai nesusijusius duomenis, t. y. teismas specialisto ar eksperto paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu vertina byloje pateiktos išvados ar ekspertizės akto rėmuose. Iš bylos matyti, kad specialistas tyrimo metu iš esmės teisingai nustatė nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, juos atitinkamai kvalifikavo bei pateikė savo išvadas apie pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti (1 t., 70, 78-80, 81-82, 121-122 b. l.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pagal teisiamajame posėdyje specialisto L. A. atliktus matavimus nukentėjusioji R. S. Ž. negalėjo būti partrenkta A. S. įvykio metu vairuoto automobilio. Jau pirmiau aptartais bylos faktiniais duomenimis galima vienareikšmiai tvirtinti, kad įvykio metu R. S. Ž. pateko į eismo įvykį būtent dėl A. S. veiksmų. Abu teisme apklausti specialistai patvirtino, kad būtent A. S. veiksmai lėmė nukentėjusiosios sužalojimą, kas reiškia, kad jie ir buvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog specialistas G. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusiajai padarytas kairės pėdos I-mo padikaulio lūžis negalėjo būti padarytas eismo įvykio metu bei tokiu būdu, kokį nurodo nukentėjusioji. Priešingai, šis specialistas paaiškino, jog sužalojimas nukentėjusiajai galėjo būti padarytas nurodytomis aplinkybėmis, eismo įvykio metu, kad pagal bylos duomenis viskas sutampa. Vien ta aplinkybė, jog nukentėjusioji netinkamai įvardijo skausmo vietą, t. y. nurodė mažąjį kojos pirštelį, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nuoseklius jos parodymus dėl eismo įvykio aplinkybių bei objektyviai nustatytus sužalojimus pėdoje ir kitus byloje esančius liudytojų parodymus bei specialisto išvadų duomenis, neleidžia tvirtinti, kad eismo įvykio metu jai toks sužalojimas nebuvo padarytas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistojo argumentu, kad byloje esančios specialisto išvados nėra absoliučiai kategoriškos, o dalis jose nurodomų aplinkybių yra sąlyginės, t. y. nurodoma, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai buvo padaryti galimai aplinkybėse nurodyto eismo įvykio metu, kad tikėtina, jog pirminio kontakto su automobiliu „VW Jetta“, vairuotu A. S., metu, nukentėjusioji R. S. Ž. buvo vertikalioje padėtyje, ir pan. čia kolegija pažymi, jog BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys yra vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Ekspertizės aktas ir specialisto išvada vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir bet kokie kiti įrodymai. Ekspertizės akto ir specialisto išvados kaip įrodymų šaltinio specifiką lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju, nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad esant priešingoms ekspertų ar specialistų išvadoms teismas privalo skirti naują ekspertizę. Įrodymų teorijoje ir kriminalistikoje jau seniai suformuluotos ekspertizės akto ir specialisto išvados vertinimo taisyklės, kurios, atsižvelgiant į šių įrodymų šaltinių specifiką, turi tam tikrų ypatumų, lyginant su kitų įrodymų vertinimo taisyklėmis. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; požymių, kuriais remdamasis ekspertas ar specialistas duoda išvadą, nustatymo teisingumas. Vertinant kai kurių specifinių ekspertizių rūšių aktus ar specialisto išvadas, turi būti tikrinamos ir vertinamos ir kai kurios kitos ekspertizės. Pavyzdžiui, vertinant ekspertizių, kurių tyrimo objektu yra tam tikrais specialiais teisės aktais reglamentuota žmogaus veikla, būtina patikrinti, ar ekspertas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė teisinių klausimų, kurie nėra jo kompetencijoje. Suprantama, tikrindamas ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, teismas turi teisę skirti pakartotinę ekspertizę, tačiau ją reikėtų skirti tik tuo atveju, kai byloje esantys ekspertizės aktai ar specialisto išvados kelia abejonių dėl jų nepagrįstumo. Pagaliau, net ir gavus pakartotinės ekspertizės aktą, jį reikėtų vertinti pagal tas pačias įrodymų vertinimo taisykles. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas šiuo atveju vertino byloje esančių įrodymų visumą – pateiktas specialisto išvadas lygino su kitais byloje esančiais duomenimis, t. y. nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, bei padarė pagrįstą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistasis padarė nusikaltimą, už kurį yra nuteistas. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad BPK 286 str. numatytos ekspertizės skyrimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Svarstydamas, ar nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti ekspertizė yra būtina, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei proceso dalyvių argumentus, taip pat turi atsižvelgti ir į tai, kad nebūtų paneigti baudžiamojo proceso ekonomiškumo, koncentruotumo bei greitumo principai, kurių tinkamas įgyvendinimas yra reikšmingas, siekiant užtikrinti visų proceso dalyvių teises bei teisėtus interesus. Šiuo atveju byloje yra pateiktos net keturios tarpusavyje iš esmės sutampančios ir kitus byloje esančius įrodymus atitinkančios specialistų išvados, kurios atitinkamai buvo įvertintos priimant skundžiamą nuosprendį.

Tokiu būdu, apibendrindama aukščiau išdėstytą, kolegija pripažįsta visiškai teisinga apylinkės teismo išvadą, jog būtent A. S. įvykio metu vairavęs automobilį „VW Jetta“, pažeidė nuosprendyje nurodytus KET reikalavimus bei sužalojo nukentėjusiąją, dėl ko jis visiškai pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 1 d. 

Apeliantas neskundžia jam skirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės. Įvertinusi jo padarytos veikos pavojingumą, padarymo aplinkybes, apelianto asmenybę bei kitas nuosprendyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės parinkimui ir jų dydžio nustatymui, kolegija laiko, kad jos yra tinkamos ir teisingos. Todėl, naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, kolegija neturi jokio pagrindo.

Nukentėjusioji R. S. Ž. papildomai prašo išieškoti iš nuteistojo A. S. 300 Lt proceso išlaidų už advokato pagalbą nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Tą patvirtina pateiktas 2014-02-17 pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo A. S. skundą, kuris yra atmetamas, todėl pagal BPK 106 str. 2 d. nuostatas nukentėjusioji turi teisę reikalauti iš nuteistojo atlyginti jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Atsižvelgus į tai kolegija mano, jog yra pagrindas iš A. S. išieškoti nukentėjusiosios patirtas proceso išlaidas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš A. S. R. S. Ž. 300 litų išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas              Valdas Petras Meidus

Teisėjai               Evaldas Vanagas

              Artūras Ridikas