Baudžiamoji byla Nr. 2K-229-222/2017 nuasmeninta

                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01036-2013-8

                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.4.2.1

                                                                     (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Piesliako ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Vytautui Kukaičiui,

išteisintųjų gynėjams Reginai Agrbai ir Liutaurui Lukošiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 26 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžiu M. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 219 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), J. Č. išteisinta pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 26 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

1. M. Č. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 219 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimų tuo, kad:

1.1. Jis nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., veikdamas su sutuoktine J. Č., pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2006 m. vasario 21 d., liepos 11 d., rugpjūčio 11 d., spalio 24 d., 2007 m. kovo 8 d., liepos 13 d., rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 2 d., sausio 16 d., vasario 27 d., spalio 13 d., 2009 m. vasario 12 d., gegužės 28 d., 2010 m. birželio 30 d., rugsėjo 3 d., 2011 m. gruodžio 8 d. išduotus verslo liudijimus vykdyti variklinių transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą, pagal 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. sausio 14 d. verslo liudijimus nuomoti patalpas, 2010 m. gruodžio 1 d. verslo liudijimą atstatyti ir remontuoti statinius, vykdydamas individualią veiklą pagal VMI viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 188 punktą, numatantį, kad už deklaracijos nepateikimą, patikslintos deklaracijos nepateikimą mokesčių administratoriaus nurodymu, pavėluotą jos pateikimą ar neteisingą duomenų įrašymą nuolatinis Lietuvos gyventojas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukiamas atsakomybėn, būdamas atsakingas už teisingų duomenų pateikimą VMI, siekdamas išvengti mokesčių savo ir J. Č. naudai, į gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas už 2006, 2007, 2008, 2009, 2010, 2011 ir 2012 metus įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir šias deklaracijas 2007 m. kovo 8 d., 2008 m. birželio 6 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. gegužės 4 d., 2011 m. gegužės 2 d., 2013 m. balandžio 12 d., 2013 m. balandžio 2 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai; M. Č. savo ir J. Č. naudai į gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas už 2006–2012 metus įrašė neteisingus duomenis, kad per minėtą laikotarpį iš viso gavo 188 516,11 Eur (650 908,42 Lt) pajamų; taip išvengė 25 101,09 Eur (86 669,04 Lt) mokesčių.

1.2. Be to, M. Č. buvo kaltinamas ir tuo, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vykdydamas individualią veiklą pagal VMI išduotus pirmiau nurodytus verslo liudijimus ir būdamas atsakingas pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, nesivadovavo: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu patvirtintos verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, kad prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi penkerius metus, kiti dokumentai – dvejus metus; gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba VMI nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui; Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, jog ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip; M. Č. neišsaugojo dokumentų (pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų) už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti jo turto šiuo laikotarpiu.

1.3. Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad pagal 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, kuriose nurodyta, jog gyventojai, kurie vykdo veiklą pagal verslo liudijimą, PVM mokėtojais turi užsiregistruoti, jeigu per metus (pastaruosius 12 mėnesių) bendra už parduotas prekes ir / ar suteiktas paslaugas gauta ar gautina atlygio suma buvo didesnė nei 44 891,10 Eur (155 000 Lt) (iki 2011 m. gruodžio 31 d. šis dydis buvo 28 962,00 Eur (100 000 Lt), o asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, tačiau to nepadaręs, privalo, laikydamasis minėtame įstatyme nustatytos tvarkos, skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis privalo skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtojas; nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. VMI pateiktose savo ir J. Č. metinėse pajamų mokesčio deklaracijose nurodęs 188 516,11 Eur (650 908,42 Lt) pajamų, nesumokėjo į valstybės biudžetą apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių, t. y. 25 101,09 Eur (86 669,04 Lt) pridėtinės vertės mokesčio nuo pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimus, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą juos sumokėti.

2. J. Č. išteisinta pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimų tuo, kad:

2.1. Ji valstybės įgaliotai institucijai pateikė neteisingus duomenis apie pajamas: nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., veikdama kartu su sutuoktiniu M. Č., vykdydama individualią veiklą pagal VMI išduotus 2006 m. rugpjūčio 17 d., gruodžio 15 d., 2007 m. kovo 8 d., gruodžio 28 d., 2008 m. gruodžio 8 d., 2009 m. gruodžio 17 d. verslo liudijimus vykdyti variklinių transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą, pagal VMI viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 188 punktą, numatantį, kad už deklaracijos nepateikimą, patikslintos deklaracijos nepateikimą mokesčių administratoriaus nurodymu, pavėluotą jos pateikimą ar neteisingą duomenų įrašymą nuolatinis Lietuvos gyventojas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukiamas atsakomybėn, būdama atsakinga už teisingų duomenų pateikimą VMI, siekdama išvengti mokesčių savo ir M. Č. naudai, į gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas už 2006, 2007, 2008 ir 2009 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir šias deklaracijas 2007 m. kovo 8 d., 2008 m. birželio 6 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. gegužės 4 d. pateikė Kauno apskrities VMI. Taip į savo ir M. Č. gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas už 2006–2012 metus J. Č. įrašė neteisingus duomenis, kad per minėtą laikotarpį iš viso gavo 188 516,11 EUR (650 908,42 Lt) pajamų; taip išvengė 25 101,09 EUR (86 669,04 Lt) mokesčių.

2.2. Be to, J. Č. buvo kaltinama tuo, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vykdydama individualią veiklą pagal pirmiau nurodytus VMI išduotus verslo liudijimus vykdyti variklinių transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą, būdama atsakinga pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, nesivadovavo: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu patvirtintos verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, kad prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi penkerius metus, kiti dokumentai – dvejus metus; gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba VMI nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui; 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, jog ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip; J. Č. neišsaugojo dokumentų (pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų), susijusių su verslo liudijimais vykdyti variklinių transporto priemonių priežiūrą ir remontą nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti jos turto per minėtą laikotarpį.

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Virgilijus Čirpus prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

3.1. Kasaciniame skunde nurodomos BPK 20 straipsnio 3–5 dalių nuostatos, kuriomis turi vadovautis teismas, pažymima apie apeliacinio proceso paskirtį – kruopščiai patikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys). Be to, kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose; kaltinimo aplinkybės gali būti keičiamos ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas); kaltinimas apeliacinėje instancijoje gali būti keičiamas, kai to prašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose, arba tai gali daryti bylą nagrinėjantis teismas savo iniciatyva (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016).

3.2. Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismas, turėdamas pagrindo manyti, jog M. Č. ir J. Č. veiksmuose, tikėtina, yra BK 223 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, t. y. kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota (BPK 256 straipsnio 2 dalis), apie šią galimybę nedelsdamas nepranešė proceso dalyviams, o apie tai tik pažymėjo priimdamas nutartį. Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo būti aktyvus procese, teisingai nustatyti nusikalstamos veikos požymius (tai turi reikšmę baudžiamojo įstatymo taikymui), kartu, esant reikalui, svarstyti klausimą dėl kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo. Šiame kontekste kasatorius pažymi, kad teismas turi pareigą teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus, nes teismas nėra pasyvus bylų proceso stebėtojas, teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Kasatorius mano, kad pirmiau minėtos BPK normos buvo iš esmės pažeistos ir tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, dėl to Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis naikintina, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus kasacinis skundas tenkintinas.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad ši nutartis naikintina dėl esminių BPK pažeidimų ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

5.1. Apeliacinės instancijos teismo pareiga – patikrinti skundžiamo nuosprendžio – išteisinamojo ar apkaltinamojo – pagrįstumą bei teisėtumą. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Tai reiškia, kad teismas privalo išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą, bylos patikrinimas turi būti paremtas bylos duomenimis ir jų analize, visų teisinę reikšmę turinčių aplinkybių išnagrinėjimu, o visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados – aiškios ir pakankamai argumentuotos. Kai apeliacinis skundas paduotas dėl BPK pažeidimų, padarytų vertinant bylos įrodymus, netinkamo ir (ar) neteisingo faktinių aplinkybių nustatymo (prašant priimti naują nuosprendį), apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti pirmos instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir, laikydamasis BPK normų reikalavimų, išnagrinėti, ar skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Tik laikantis įrodinėjimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnio nuostatų nustačius visas baudžiamojoje byloje įrodinėtinas aplinkybes, galimas tinkamas ir teisingas baudžiamojo įstatymo klausimų išsprendimas.

5.2. Nagrinėjamoje byloje buvo paduotas prokuroro apeliacinis skundas, ginčijant pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, prašant jį panaikinti ir priimti M. Č. ir J. Č. apkaltinantį nuosprendį. Be kita ko, apeliaciniame skunde buvo nurodyta apie įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, atkreiptas dėmesys į specialistų išvadas, pateiktas atlikus M. Č. ir J. Č. individualios ūkinės finansinės veiklos tyrimus, išteisintųjų parodymų (ne)patikimumą ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad sprendžiant M. ir J. Č. baudžiamosios atsakomybės klausimus, visų pirma – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas), teismų išvados dėl šios nusikalstamos veikos dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimo nėra paremtos išsamiu visų bylos įrodymų vertinimu, nes atliktas vertinimas yra paviršutiniškas, logiškai nepaaiškinantis padarytų išvadų, o išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka teismo nutartyje nėra motyvuotai atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus.

5.3. BK 222 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta už šias tyčines veikas: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) apskaitos dokumentų sugadinimą. Baudžiamoji atsakomybė už išvardintas veikas kyla tuo atveju, kai dėl jų (ar vienos iš jų) atsiranda padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Minėti padariniai paprastai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita, specialisto išvada, ekspertizės aktu ir pan.

5.4. Nagrinėjamu atveju tiek M. Č., tiek J. Č. buvo kaltinami tuo, kad vykdydami individualią veiklą neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. visiškai nebuvo galima nustatyti jų turto. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas apie tai, kad išteisintieji neatliko BK 222 straipsnio 1 dalyje išvardintų veiksmų, nors ir pripažindamas, kad M. Č. keitė parodymus, rėmėsi jo versija, esą apskaitos dokumentai buvo pavogti iš automobilio, tačiau tai, ar tokia versija atitinka tikrovę, ar jo paaiškinimai, susiję su bylai reikšmingais faktais, keitėsi priklausomai nuo to, kas tam tikru laiku buvo paranku (pvz., pasak paties M. Č., kaip nurodyta ir teismo nutartyje, „naudingi civilinei bylai“), teismas išsamiai neanalizavo, nevertino lygindamas su kitais bylos įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis. Taigi konkrečiais bylos duomenimis paremtų logiškų ir argumentuotų išvadų teismas aptariamu klausimu nepadarė. Antra vertus, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakomybė už buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą numatyta BK 223 straipsnyje. Pažymėtina, kad kaltinime M. Č. ir J. Č. būtent ir nurodyta, kad jie neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų (pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytus reikalavimus turėdami pareigą tokius dokumentus išsaugoti). Tokia veika – buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas (BK 223 straipsnio 1 dalis) gali būti padaroma ir tyčia, ir dėl neatsargumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-305/2009). Atkreiptinas dėmesys, kad buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas BK 223 straipsnio prasme reiškia norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymą. Aplinkybių apie tai, ar apskaitos dokumentų saugojimo tvarka buvo pažeista, ar dokumentai prarasti dėl neatsargumo, ar tyčia paslėpti ir pan., susidariusioje situacijoje bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą nagrinėjęs teismas nors privalėjo, tačiau iš esmės nenustatė, teisiškai nevertino ir nesprendė klausimo dėl kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo (o esant reikalui – ir veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo) teisme BPK 256 straipsnyje nurodytais pagrindais ir tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas galimas ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-403-648/2016). Pažymėtina, kad kaltinimas apeliacinėje instancijoje gali būti keičiamas ne tik kai to prašo apeliantas, bet tai gali daryti ir teismas savo iniciatyva, atsižvelgdamas į apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas, paduotus apeliacinius skundus ir jų argumentus (šiuo atveju buvo paduotas prokuroro apeliacinis skundas) ir laikydamasis BPK 256 straipsnyje nustatytų taisyklių. Pažymėtina ir tai, kad apie galimybę teismui keisti tiek veikos kvalifikavimą, tiek jos faktines aplinkybes išsamiai pasisakė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai).

5.5. Nagrinėjamoje byloje viena iš įrodinėtinų aplinkybių – pirmiau nurodytos veikos padariniai, dėl kurių buvimo ar nebuvimo apeliacinės instancijos teismo išvados nėra paremtos išsamiu bylos įrodymų vertinimu. BK 222 straipsnio 1 dalyje (taip pat ir BK 223 straipsnio 1 dalyje) numatytos veikos padarinių buvimas paprastai konstatuojamas, kai asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros nėra įmanoma nustatyti analizuojant to asmens buhalterinės apskaitos dokumentus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2014, 2K-180/2014). Minėta, kad aptariamos nusikalstamos veikos padariniai nustatomi remiantis specialisto išvadomis, kitų tyrimų, atliktų kompetentingų įstaigų (ar specialistų, ekspertų), rezultatais. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms ir atmesdamas specialistų išvadas, padarytas atlikus M. Č. ir J. Č. individualios ūkinės veiklos ūkinius finansinius tyrimus, nurodė, kad šių tyrimų metu nebuvo gauta „pakankamai objektyvių duomenų, kurie leistų atlikti M. Č. ir J. Č. individualios veiklos ūkinį-finansinį tyrimą“; pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad atliktas tyrimas neišsamus. Tačiau teismai, vertindami specialisto išvadas, viso jų turinio išsamiai ir konkrečiai neanalizavo, neatsižvelgė į priežastis, dėl kurių tyrimams nebuvo pateikti visi buhalterinės apskaitos dokumentai, kodėl nebuvo galima nustatyti išteisintųjų, vykdžiusių individualią veiklą, turto dydžio, neatsakė į klausimą, ar tai lėmė atitinkamų dokumentų neišsaugojimas, nepateikimas tyrimui dėl dokumentus privalėjusių išsaugoti asmenų, šiuo atveju – išteisintųjų – kaltės (jei taip – kokios – tyčinės ar neatsargios). Tuo atveju, jei teismas mano, kad atliktas tyrimas neišsamus, teismo pareiga – užduoti specialistams (ekspertams) papildomus klausimus ir išnaudoti visas galimybes tam, kad būtų išsiaiškintos bylai reikšmingos aplinkybės.

5.6. Nagrinėjant bylą teisiškai reikšmingų faktų nustatymas ir vertinimas, tiesos nustatymas suponuoja teisingumo vykdymą (BPK 6 straipsnis), o siekdamas tai įgyvendinti teismas baudžiamajame procese turi aktyviai veikti. Tokias nuostatas yra suformulavęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (pvz., šio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Apeliacinės instancijos teismas šių nuostatų neįgyvendino.

5.7. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, bylos patikrinimas – neišsamus, neatitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų; padaryti BPK normų pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad bylos faktinės aplinkybės, liečiančios BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, susijusios su kaltinimuose pagal BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 219 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, naikintina visa apeliacinės instancijos teismo nutartis ir byla nagrinėtina iš naujo pagal prokuroro apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

              Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                   Audronė Kartanienė

                                                                                                                Vytautas Piesliakas

                                                                                                                Dalia Bajerčiūtė