Administracinė byla Nr. A-3408-261/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03563-2016-9
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo įrengtos dviaukštės lovos be kopėtėlių. Dėl lovų padėties, nebuvo galima prieiti prie lango bei išvalyti už jo grotų susikaupusių šiukšlių. Į kamerą patekdavo nepakankamai natūralios dienos šviesos, todėl nuolat būdavo įjungtas dirbtinis apšvietimas, kuris kenkė sveikatai ir regėjimui. Naktinis apšvietimas buvo per stiprus. Dėl netinkamos ventiliacijos kamerose nuolat būdavo drėgna, nedžiūdavo rūbai. Kamerose įrengtas stalas buvo skirtas tik 2 asmenims, todėl pareiškėjas turėdavo valgyti sėdėdamas ant lovos. Kabelinės televizijos ar radijo taškas įrengtas 3 m aukštyje, jų neįmanoma pasiekti. Pareiškėjas maistą turėjo laikyti spintelėje, kuri buvo įrengta prieš tualetą, virš radiatoriaus, todėl maistas greitai džiūdavo ir gesdavo. Pareiškėjas neturėjo kur susidėti savo asmeninių daiktų, laikė juos krepšiuose po lova. Kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo blogai, buvo tiekiamas tik šaltas vanduo. Nebuvo įrengta atskira sanitarinio mazgo ventiliacija, todėl visi kameroje buvę asmenys turėjo kęsti nemalonų kvapą. Dušu pasinaudoti leisdavo tik kartą per savaitę, dušo patalpose buvo tik 2 purkštuvai, o praustis vesdavo visus 4 kameroje buvusius asmenis. Kamerų švarai palaikyti buvo išduodamos šluotos be kotų, valymui skirto skysčio nebuvo. Kameros nedezinfekuojamos. Patalynė taip pat nebuvo dezinfekuojama, joje veisėsi buitiniai parazitai. Užvalkalai buvo sintetiniai, be to, pareiškėjui buvo išduotos tik dvi paklodės ir pagalvės užvalkalas. Per mėnesį pareiškėjas gaudavo 1 ruloną tualetinio popieriaus, kurio užtekdavo tik kelioms dienoms. Mėnesiui išduodamas vienas skutimosi peiliukas ir 50 ml dantų pastos, kurios užtekdavo tik 2 savaitėms. Kamerų sienos ir lubos buvo avarinės būklės ir neatitiko higienos reikalavimų, pastato konstrukcijoje ir kanalizacijoje buvo asbesto, kuris kiekvieną dieną žalojo pareiškėjo sveikatą. Vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore buvo nepakankamas. Kamerose buvo draudžiama turėti pledus, ribojama elektra – įjungiama tik 6 val. ryto, todėl pareiškėjas iki to laiko negalėdavo išsivirti arbatos. Maisto energinė vertė buvo nepakankama, tesiekė 1 300–1 500 kcal. Lukiškių TI-K pareigūnai atsisakydavo priimti pareiškėjo skundus, grasindavo skirti nuobaudą, jei pareiškėjas skųsis dėl netinkamų laikymo sąlygų. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė depresiją, pasidarė irzlus, agresyvus, nukentėjo jo sveikata.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–20) prašė jį atmesti.
4. Nurodė, kad pareiškėjui tekęs plotas kamerose ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras, neigiamas laikymo sąlygų poveikis mažinamas, sudarant galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai per langą. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus atliekančia įmone. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto suderintą planą ir turimus finansinius resursus. Visose kamerose yra stalas, taburetės, lentynos maisto produktams ir higienos reikmenims susidėti, tačiau dėl mažo kamerų ploto ne visada galima įrengti papildomų baldų. Sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Pasivaikščioti lauke vienu metu vedami visi kameroje laikomi asmenys. Gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai Lukiškių TI-K nenaudojami. Pareiškėjas skunde neįrodė jam padarytos žalos, skundą grindė abstrakčiais, bendro pobūdžio argumentais, nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo patirta žala.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 8 d. sprendimu (b. l. 60–69) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Lukiškių TI-K 2016 m. gegužės 8 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą, taip pat kad 2016 m. gegužės 3 d. – 2016 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu periodiškai buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kitą skundo dalį atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 124, 204, 284, 343, 327, 120, 300, 292, 338, 281, 108, 358, 291, 331, 266, 106, 132, 280, 112, 329, 138, 307. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 1 parą, t. y. 2016 m. gegužės 8 d.
7. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, teismas pažymėjo, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad visų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) byloje nėra. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.
8. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nuostatos yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K HN 134:2015 įsigaliojimo metu buvo veikianti įstaiga, jam nėra taikomas reikalavimas kamerose įrengti atskiras sanitarinių mazgų vėdinimo sistemas. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos per langus, analogiškos aplinkybės išdėstytos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo akte. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde iš esmės tokios galimybės neneigė, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.
9. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjo kameroje Nr. 124 santykinė oro drėgmė atitiko higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas pakankamai nekonkretizavo nusiskundimo dėl santykinės oro drėgmės viršijimo, nenurodė kamerų, kuriose santykinė oro drėgmė buvo viršyta ir kokiu būdu jis nustatė, kad santykinė oro drėgmė neatitinka HN 134:2015 reikalavimų. Byloje nesant pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo kamerose buvo viršyta santykinės oro drėgmės norma.
10. Ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.1 punktas nustatė, kad kameros lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taigi grotų ir apsauginių tinklų įrengimas ant laisvės atėmimo vietų langų atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl teismas sprendė neturintis pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. HN 134:2015 reikalavimų minimaliam natūraliam apšvietimui ar maksimaliam dirbtiniam naktiniam apšvietimui nenustato, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ir tuo pagrindu, kad, pareiškėjo nuomone, natūralus dieninis apšvietimas buvo per silpnas, o naktinis – per stiprus. Juo labiau, kad pareiškėjas šių nusiskundimų visiškai nepagrindė, nenurodė, kuo remdamasis teigė, kad apšvietimas buvo netinkamas, kurioje būtent kameroje ir kuriuo metu jo netenkino kameros apšvietimas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, šį pareiškėjo argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą.
11. Pagal HN 134:2015 37 punktą patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas teigė, kad į kameras valymo inventorius išduodamas. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 18 d. ir 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo aktų matyti, kad į Lukiškių TI-K kameras yra išduodami šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai ir valikliai. Tai paneigia pareiškėjo argumentus, jog Lukiškių TI-K nebuvo valymui skirto skysčio. Pareiškėjas nekonkretizavo, kurių būtent kamerų valymo darbai buvo apsunkinti dėl tinkamų valymui priemonių neišdavimo (šepetys neturėjo koto), ar kad jo prašymu tinkamos priemonės nebuvo išduotos, taip pat kad dėl nurodytų priežasčių patyrė neigiamus išgyvenimus, kuriuos būtų galima prilyginti neturtinei žalai.
12. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerose įrengtų baldų, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengtos pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Nurodytų taisyklių 14.7.–14.9 punktuose nustatyta, kad kamerose taip pat turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti bei viršutinių drabužių pakaba. Teisės aktuose nėra nustatytas draudimas, jog kamerose įrengtos lovos liestųsi viena su kita, taip pat nėra nustatytas kopėtėlių į antrą aukštą įrengimas. Asmeniniams daiktams laikyti skirtų dėžių įrengimas pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisykles nėra privalomas. Pareiškėjas neindividualizavo, kurioje kameroje ir kuriuo laikotarpiu jam trūko inventoriaus susidėti asmeniniams daiktams, todėl, įvertinus didelį pareiškėjo pakeistų kamerų kiekį, reikalavimas atsakovo atstovui paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius neatitiktų proporcingumo principo. Iš atsiliepimo į skundą matyti, kad pareiškėjas visą laikotarpį kamerose buvo laikomas vienas arba dviese. Pareiškėjas skunde teigė, kad visose kamerose buvo perteklinės lovos, todėl teismas darė išvadą, kad savo asmeninius daiktus pareiškėjas galėjo susidėti ant nenaudojamos lovos. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog teisės aktuose nėra nustatyta konkreti vieta, kurioje turi būti įrengta spintelė maistui ir higienos reikmenims laikyti. Šios spintelės įrengiamos priklausomai nuo kameroje esančios laisvos vietos. Pareiškėjo kameroje nebūdavo daugiau dviejų asmenų, todėl jam visuomet buvo užtikrinta galimybė valgyti prie stalo. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.
13. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su naudojimosi dušu tvarka, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo akte nustatyta, kad Lukiškių TI-K yra galima ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde tokios galimybės taip pat neneigė. Kaip minėta, pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose niekada nelaikytas trise, todėl, net ir Lukiškių TI-K dušinės patalpose esant įrengtiems tik dviem vandens purkštuvams, pareiškėjui nereikėjo laukti eilėje nusiprausti.
14. HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, t. y. teisės aktai nenustato karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias kameras. Teigdamas, kad tualete nenusileisdavo vanduo, pareiškėjas šio nusiskundimo nekonkretizavo, nenurodė kameros numerio ir laikotarpio, kuomet negalėjo nuleisti vandens, nenurodė, kad kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas sutaisyti vandens nuleidimo sistemą, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, neturint duomenų, kada ir kuriose kamerose tualetas buvo techniškai netvarkingas, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip neįrodytas.
15. Aptardamas pareiškėjo argumentus dėl buitinio aprūpinimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis (toliau – Aprūpinimo normos), kurių 7 punkte nustatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodama 50 ml dantų pastos ir vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt. per metus). Minėtame teisės akte pateiktoje lentelėje įtvirtinta, kad vyrui išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui, du užvalkalai pagalvei bei keturios paklodės metams laiko. Įvertinęs Aprūpinimo normose nustatytą priklausančio išduoti inventoriaus kiekį, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį (4 mėn.), bei skunde nurodytą pareiškėjui išduotą inventoriaus kiekį – patalynės komplekto dalis, tualetinio popieriaus, dantų pastos ir skutimosi peliukų kiekį, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K nepažeidė Aprūpinimo normų reikalavimų.
16. HN 134:2015 42 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, todėl turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka (HN 134:2015 20 p.). Iš byloje esančių patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas, patvirtinantis, kad įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir kitų kenkėjų stebėjimas, o esant poreikiui – ir jų naikinimas; Lukiškių TI-K naudojimui paruoštas minkštasis inventorius švarus, po panaudojimo yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, įstaigoje pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, kuriame nurodoma dezinfekavimo data, laikas, trukmė daiktų pavadinimai ir dezinfekuotojo parašai, kiekviename Lukiškių TI-K korpuse yra įrengtos patalpos švaraus minkštojo inventoriaus laikymui, jis laikomas tam skirtose lentynose. Pareiškėjas nenurodė, kuriuo būtent metu jam buvo išduotas nedezinfekuotas minkštasis inventorius, kuo vadovaudamasis jis sprendė, jog išduotas minkštasis inventorius nėra dezinfekuotas, t. y. negali būti naudojamas, ar kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas jį pakeisti, taip pat nenurodė, kad pastebėjęs buitinius kenkėjus, pranešė apie tai įstaigos administracijai, prašydamas imtis jų naikinimo darbų, ir tokie prašymai nebuvo patenkinti.
17. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su draudimu turėti pledus, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punktą suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduota patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nurodytos patalynės. Taigi teisės aktuose nėra įtvirtinta galimybė suimtiesiems turėti pledus.
18. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas teigė, kad kamerų sienos ir lubos buvo avarinės būklės, kameros nebuvo dezinfekuojamos, per aukštai įrengta televizijos kabelio jungtis ir radijo taškas, pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 108 punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatorių administracija privalo užtikrinti, kad periodiškai būtų dezinfekuojamos gyvenamosios, komunalinės ir buitinės patalpos. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas ilgiausiai vienoje kameroje (Nr. 343) buvo laikomas 21 parą, todėl tai, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjo akivaizdoje nebuvo atliekami dezinfekcijos darbai neįrodo, kad tokie darbai iš viso niekada neatliekami. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į administraciją, prašydamas dezinfekuoti patalpas, nenurodė, iš ko sprendė, kad tokia dezinfekcija iš viso buvo būtina. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimas dėl patalpų nedezinfekavimo nepagrįstas jokiais papildomais argumentais ar įrodymais, todėl atmestinas. Analogiškai teismas pasisakė dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su per aukštai įrengta kabelio jungtimi ir radijo tašku. Pareiškėjas teigė, kad dėl to negalėjo pasijungti televizijos kabelio ir pasitildyti radijo. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo nusiskundimai yra per menki ir pernelyg trumpalaikiai, kad sukeltų žymias neigiamas pasekmes, kurias galima būtų pripažinti jo patirta neturtine žala, todėl nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo šiuo aspektu.
19. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas, teigdamas, kad maisto kaloringumas neviršijo 1 300–1 500 kcal, nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pakankamai pagrįstu. Suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas organizuojamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“. Nurodytuose teisės aktuose nėra išskiriamas atskiras valgiaraštis sportuojantiems asmenims, todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti didesnio kaloringumo maisto davinį.
20. Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta viena iš suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemonių yra dienotvarkė. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suimtųjų dienotvarkėje privalo būti numatytas poilsiui skirtas laikas. Teismo vertinimu, galimybės naudotis elektros prietaisais nepertraukiamo miego metu nesudarymas nelaikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu.
21. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtiesiems kasdien suteikiama teisė į ne mažiau kaip vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo leista vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 m. buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jam nebuvo taikomas. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigoje nenaudojami dirbiniai iš asbesto. Teismas sprendė neturintis pagrindo nesivadovauti šiais duomenimis, juo labiau, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nustatė galimą asbesto buvimą Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose buvimo faktą ir galimą pavojų čia laikomiems asmenims. Taigi pareiškėjas neįrodė, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
23. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai elgėsi netinkamai, nepriimdavo jo teikiamų skundų, grasindavo, tačiau nenurodė nei kokio pobūdžio skundus teikė pareigūnams, nei kada juos atsisakyta priimti, nei kada pareigūnai elgėsi nemandagiai ir ar dėl to pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kitas atsakingas institucijas. Teismo vertinimu, vien abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo Lukiškių TI-K pareigūnų elgesio, nėra pakankamas pagrindas pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.
24. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Lukiškių TI-K pažeidimų jis patyrė depresiją, pasidarė irzlus, agresyvus, nukentėjo sveikata. Byloje konstatuota, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K tik 1 parą buvo laikytas ploto reikalavimų neatitinkančioje kameroje, jam taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kitokių pareiškėjo teisių pažeidimo faktų nenustatyta. Pareiškėjas nusiskundimus išdėstė labai abstrakčiai, jų neindividualizuodamas ir nedetalizuodamas, todėl teismas nelaikė jų itin reikšmingais. Pareiškėjas teigė, kad laikymo sąlygos pakenkė jo sveikatai, tačiau nenurodė, kada ir kokie būtent sveikatos sutrikimai jam kilo, kokie konkretūs atsakovo atstovo veiksmai juos lėmė. Teismas nurodė neturintis pagrindo išvadai, kad vienos paros ploto normos pažeidimas ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas galėjo daryti įtaką pareiškėjo sveikatai. Be to, nemažai laiko pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, todėl privatumo stoka nebuvo nuolatinio pobūdžio. Pareiškėjo teisės buvo pažeistos ne dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų ir Lukiškių TI-K pranešimų „Dėl atliktų patikrinimų“ matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas nustatytiems reikalavimams, o konstatuoti pažeidimai šalinami.
25. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, bei įvertinęs byloje nustatytą atsakovo atstovo pažeidimo laikotarpį, pobūdį ir mastą, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.
III.
26. Pareiškėjas K. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 77), kuriame prašo priteisti jam 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad Lukiškių TI-K buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą, be to, tualete nebuvo atskiros ventiliacijos, todėl kameroje buvo nuolatinė smarvė. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjui atsirado depresija, jis buvo priverstas žalotis, iki šiol jaučia stresą.
28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 80–83) prašo jį atmesti.
29. Nurodo, jog pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino pareiškėjo teisės į minimalų kameros plotą bei teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, tačiau reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais netenkino.
31. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
32. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista jo teisė į privatumą, nes už tai pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
33. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašioje byloje yra konstatavęs, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
34. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus, tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo, bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija remdamasi minėtomis teismų praktikos nuostatomis daro išvadą, jog pareiškėjo prašomos priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos dydis neatitinka pareiškėjo pažeistos teisės apimties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokios apimties reikalavimo netenkino. Kartu pažymėtina, kad nepriteisdamas neturtinės žalos pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines aplinkybes ir atsakovo padarytą teisės pažeidimą kuris pagal Konvencijos 8 straipsnį kvalifikuotinas kaip teisės į privatumą pažeidimas (žr. 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).
36. Nustačius šias aplinkybes, pirmosios instancijos tesimo sprendimo dalis keistina ir pareiškėjui už 2016 m. gegužės 6 d. – 2016 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu pažeistą jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais priteistinas 220 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti K. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius