Administracinė byla Nr. A-202-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01530-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.7; 12.3; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. K. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja Z. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 5–7), prašydama panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI, atsakovas) 2015 m. liepos 23 d. nurodymą Nr. (12.7)FR0706-4880.

Pareiškėja skunde nurodė ir jos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčijamas Kauno AVMI 2015 m. liepos 23 d. nurodymas Nr. (12.7)FR0706-4880, kuriuo pareiškėjai nurodoma per 10 dienų nuo nurodymo įteikimo patikslinti GMP308 „Metinę pajamų deklaraciją“ už 2011 m. pagal išsiųstus pranešimus 2015 m. vasario 13 d. Nr. 30.13-T47-14315, 2015 m. vasario 13 d. Nr. 30.13-T47-14316, 2015 m. birželio 1 d. Nr. 30.13-T47-48722 ir Nr. 30.13-T47-48723, yra nepagrįstas. Atsakovas nurodytais pranešimais pareiškėjai pranešė, kad ji pateikė netinkamai užpildytą 2011 m. mokestinio laikotarpio dokumento formą GPM308 „Metinė pajamų deklaracija“, kadangi neteisingai deklaravo turto įsigijimo kainą ir pareikalavo pašalinti trūkumus. Atsakovo reikalavimas grindžiamas tuo, kad pareiškėja 2011 m. balandžio 5 d. notarine sutartimi pardavė M. E. Z. nekilnojamąjį turtą – 4 žemės sklypus, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą bei pastatuose esančius daiktus. Pagal sutartį nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 1 850 000 Lt, į šią kainą yra įskaičiuotas ir kartu parduotas kilnojamasis turtas (pastatuose buvę baldai, buitinė technika ir įranga ir t. t.). Minėtą nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įvertintas 1 407 500 Lt, A. A. 2010 m. vasario 26 d. dovanojimo sutartimi padovanojo pareiškėjai. Dėl kilnojamojo turto dovanojimo 2010 m. vasario 26 d. buvo sudaryta paprasta rašytinė dovanojimo sutartis, daiktai įvertinti 374 000 Lt. Manė, jog atsakovas nepagrįstai reikalauja sumokėti gyventojų pajamų mokestį nuo įgyto ir parduoto  nekilnojamojo turto vertės skirtumo bei pateikti kilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartį, sudarytą notarine forma. Teisės aktai nenumato, kad dovanojant turtą ar pinigų sumą, didesnę nei 5 000 Lt, būtų privaloma sudaryti notarine tvarka patvirtintą dovanojimo sutartį. Dėl nurodytų aplinkybių ginčijamas nurodymas naikintinas.

Atsakovas su skundu nesutiko, atsiliepime į skundą  (b. l. 63–64) nurodė bei atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog atsakovas pateikė pareiškėjai 2015 m. liepos 23 d. nurodymą Nr. (12.7)FR0706-4880, kuriuo pareiškėjai nurodė patikslinti GMP308 „Metinę pajamų deklaraciją“ už 2011 m., kadangi deklaruota neteisinga nekilnojamojo turto įsigijimo suma. Pareiškėja pateiktoje deklaracijoje už 2011 m. nurodė nekilnojamojo turto įsigijimo kainą – 1 857 415 Lt, o pardavimo kainą – 1 850 000 Lt, taip pat pareiškėjai pagal paprastą rašytinę dovanojimo sutartį padovanoti pastatuose esantys daiktai, kurie  įvertinti 374 000 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.469 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat ir dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 14 500 Eur (50 000 Lt), turi būti notarinės formos. Sandoris, sudarytas nesilaikant notarinės formos, yra negaliojantis ir negali būti laikomas išlaidas pagrindžiančiu dokumentu.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčas kilęs dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 23 d. nurodymo Nr. (12.7)FR0706-4880 pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2011 m. balandžio 5 d. Žemės sklypų ir pastatų pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio reg. Nr. VB7-2414) (toliau – ir Sutartis) pardavė M. E. Z. nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Taip pat Sutartimi buvo parduoti pastatuose esantys daiktai: buitinė technika, baldai, paveikslai, kilimai ir kt. Pagal Sutartį minėtas turtas buvo parduotas už 1 850 000 Lt (b. l. 23–44). 2010 m. vasario 26 d. Dovanojimo sutartimi (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) A. A. minėtą nekilnojamąjį turtą padovanojo savo motinai Z. K., turtas buvo įvertintas 1 407 500 Lt (b. l. 45–52).  Dėl dovanotuose statiniuose buvusio kilnojamojo turto: buitinės technikos, baldų, paveikslų ir kt. 2010 m. vasario 26 d. buvo sudaryta rašytinė dovanojimo sutartis, daiktai įvertinti 374 000 Lt (b. l. 53).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 19 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 patvirtintų Gyventojų turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktu ir pažymėjo, kad turto, įgyto dovanojimo būdu, įsigijimo kaina nustatoma pagal Taisyklių 4 punkto nuostatas, neatsižvelgiant į tai, ar gyventojas, gavęs dovanų turtą, privalėjo mokėti gyventojų pajamų mokestį, ar buvo nuo jo atleistas. Šiuo atveju pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punktą dovanojimo būdu gautos pajamos iš vaikų pajamų mokesčiu neapmokestinamos.

Teismas rėmėsi GPMĮ 19 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad dovanojimas – tai sandoris, kurio esmė ta, kad turto savininkas valingai, nesavanaudiškai, neatlygintinai perduoda savo turtą ar suteikia kitokią įstatyme numatytą turtinę naudą kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šią turtinę naudą sąmoningai (valingai) priima. Dovanojimo sandoris yra dvišalis. Jam sudaryti reikalinga tiek turtą perduodančio, tiek jį priimančio asmenų suderinta valia, taigi dovanojimo sandoris yra dvišalė sutartis. Dovanojimo teisiniai santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos XXVII skyriaus ,,Dovanojimas“ normų. CK 6.465–6.475 straipsniuose įtvirtintos bendrosios dovanojimo sutarties instituto nuostatos. Dovanojimo sutarčiai, kurios dalykas yra didesnė kaip 1 500 Eur suma (iki 2015 m. sausio 1 d. – 5 000 Lt), įstatymo nustatytas rašytinės formos reikalavimas; nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 14 500 Eur (iki 2015 m. sausio 1 d. – 50 000 Lt), turi būti notarinės formos (CK 6.469 straipsnio 1, 2 dalys). Tokiu įstatyminiu reglamentavimu siekiama išvengti sutarties šalių valios iškraipymų po dovanojimo sutarties sudarymo – dovanojimo dalyku esančio turto perdavimo – tarp jos šalių kilus ginčui. Civilinių santykių dalyviai turi bendrojo pobūdžio pareigą įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas elgtis protingai, pagal bonus pater familias elgesio standartus ir rūpintis savo interesų apsauga (CK 1.5 straipsnis). Asmenys, kurie įgyvendindami savo civilines teises nesilaiko įstatymų nustatytos tvarkos, prisiima riziką, kad jų interesai nebus ginami teismo, viena iš tokių situacijų – įstatymo nustatytos sandorio formos reikalavimų ignoravimas. Sandoris, sudarytas pažeidžiant notarinės formos imperatyvą, yra niekinis, t. y. nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jį sudariusios šalys (CK 1.93, 1.80 straipsniai); tuo atveju, kai sandoris yra dvišalis (sutartis), riziką dėl jo negaliojimo pasekmių prisiima abi sutarties šalys.

Apibendrindamas teismas pažymėjo, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis), todėl 2010 m. vasario 26 d. sudaryta rašytinė dovanojimo sutartis, pagal kurią A. A. padovanojo Z. K. kilnojamąjį turtą, įvertintą 374 000 Lt, šioje ginčo situacijoje negali būti laikoma išlaidas pagrindžiančiu dokumentu. Dėl šių priežasčių  atsakovas pagrįstai pasiūlė pareiškėjai patikslinti pateiktą deklaraciją ir ginčijamas Kauno AVMI 2015 m. liepos 23 d. nurodymas Nr. (12.7)FR0706-4880 yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėja Z. K. su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde (b. l. 98–100) prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja pažymi, kad ginčo nekilnojamąjį turtą A. A. dovanojimo sutartimi padovanojo mamai Z. K., žemės sklypai ir pastatai buvo įvertinti 1 407 500 Lt. Padovanoti buvo ir gyvenamajame name bei ūkiniame pastate esantys baldai, buitinė technika, paveikslai, kilimai. Dėl minėtų daiktų buvo sudaryta 2010 m. vasario 26 d. paprasta rašytinė dovanojimo sutartis, daiktai įvertinti 374 000 Lt. Iš viso nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas buvo padovanotas už 1 781 500 Lt. Mano, jog teismas nepagrįstai plečiamai išaiškino teisės normą dėl privalomojo notarinės formos laikymosi sandorio sudarymui. CK 6.469 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog dovanojant pinigų sumą, didesnę nei penki tūkstančiai litų, turi būti sudaroma paprasta rašytinė sutartis. Įstatymas nenumato, kad dovanojant kitus daiktus, išskyrus nurodytus paminėtame CK straipsnyje, būtų privalomai sudaroma paprasta rašytinė ar notarinė sutartis. Dovanodama mamai daiktus, esančius dovanojamuose pastatuose, A. A. pagal įstatymą neprivalėjo sudaryti jokios rašytinės sutarties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 23 d. nurodymo Nr. (12.7)FR0706-4880, kuriuo pareiškėjai nurodoma per 10 dienų nuo nurodymo įteikimo patikslinti GMP308 „Metinę pajamų deklaraciją“ už 2011 m. pagal išsiųstus pranešimus 2015 m. vasario 13 d. Nr. 30.13-T47-14315, 2015 m. vasario 13 d. Nr. 30.13-T47-14316, 2015 m. birželio 1 d. Nr. 30.13-T47-48722 ir Nr. 30.13-T47-48723, teisėtumo.

Pareiškėja Z. K. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti minėtą Kauno AVMI 2015 m. liepos 23 d. nurodymą Nr. (12.7)FR0706-4880.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-211233 redakcija, išskyrus atskirai aptartus atvejus) 33 straipsnio 7 punkte numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti; duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais.

Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (ABTĮ 66 str. 2 d.).

MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi.

MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina, kad mokesčio deklaravimas ir apskaičiavimas bei deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, todėl šio veiksmo negali atlikti mokesčių administratorius (išskyrus nustatytas išimtis, kaip minėtas dėl žemės mokesčio, kur mokesčių mokėtojui atsiunčiamos suformuotos deklaracijos), o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-799/2013).

Pagal MAĮ 2 straipsnio 24 punktą mokestinis tyrimas – mokesčių administratoriaus atliekama mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų, muitinės deklaracijų, dokumentų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Pagal MAĮ 136 straipsnio 1 dalį, jeigu mokestinio tyrimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustato mokesčių mokėtojo pateiktos mokesčių deklaracijos ar kito dokumento trūkumų arba šie dokumentai prieštarauja kitai apie mokesčių mokėtoją turimai informacijai, mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui įteikia rašytinį pranešimą pasiūlydamas ištaisyti mokestinio tyrimo metu nustatytas klaidas ir pašalinti trūkumus ar prieštaravimus. Rašytinis pranešimas paprastai įteikiamas tuo atveju, jei su mokesčių mokėtoju nepavyksta susitarti žodžiu. MAĮ 136 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad rašytiniame pranešime mokesčių mokėtojui nurodomi nustatyti trūkumai ar prieštaravimai bei pasiūlomas jų pašalinimo būdas. Mokesčių administratorius pranešime turi nurodyti minėtų trūkumų ir prieštaravimų pašalinimo terminą, kuris negali būti trumpesnis negu 10 dienų nuo pranešimo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos. Pagal ABTĮ 137 straipsnio 2 dalį trūkumų ir prieštaravimų nepašalinimas paprastai yra pagrindas pradėti mokestinį patikrinimą.

Pagal aptartas MAĮ nuostatas matyti, jog mokėtinus mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai pateikdamas deklaraciją ir preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Mokesčių administratoriui įstatymas suteikia teisę duoti privalomus vykdyti nurodymus, tačiau minėti nurodymai negali būti įpareigojantys mokesčių mokėtoją pakeisti pateiktoje deklaracijoje apskaičiuotas mokėtinų mokesčių sumas. Tokiu atveju, jei mokesčių administratorius nesutinka su mokesčių apskaičiavimu, MAĮ numato teisę mokesčių administratoriui atlikti mokestinį tyrimą, po kurio jis gali įteikti pranešimą mokesčių mokėtojui nurodydamas nustatytus trūkumus ar prieštaravimus bei pasiūlydamas jų pašalinimo būdus. Jei minėti trūkumai nepašalinami, tai yra pagrindas, be kita ko, mokesčių administratoriui pradėti mokestinį patikrinimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad mokesčių administratorius davė privalomąjį nurodymą pareiškėjai patikslinti pateiktą Metinę pajamų deklaraciją, atsižvelgdamas į tai, jog deklaruota neteisinga parduoto turto įsigijimo kaina. Tokio pobūdžio privalomasis nurodymas negalėjo būti duodamas, nes jis susijęs ne su formaliais mokesčių mokėtojo pateiktos deklaracijos trūkumais, tačiau su atitinkamo mokesčio apskaičiavimu. Deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčių mokėtojo veiksmas, todėl mokesčių administratorius negali priversti mokesčių mokėtojo deklaracijoje nurodyti sumas, su kuriomis mokesčių mokėtojas nesutinka. Mokesčių administratorius, manantis, jog deklaracijoje pateiktas mokesčio apskaičiavimas nėra teisingas, turi ne duoti privalomą vykdyti nurodymą, už kurio nevykdymą yra numatyta administracinė atsakomybė, o pasinaudoti aptartais MAĮ numatytais būdais, suteikiančiais teisę mokesčių administratoriui apskaičiuoti papildomas mokėtinų mokesčių sumas.

MAĮ 33 straipsnio 7 punkte nustatyta mokesčių administratoriaus teisė, atliekant jam pavestas funkcijas, duoti mokesčių mokėtojui privalomus vykdyti nurodymus (atvykti pas mokesčių administratorių; duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais) yra procedūrinio pobūdžio priemonė, todėl ja negali būti išspęstas klausimas dėl atitinkamo mokesčio apskaičiavimo. MAĮ 33 straipsnio 7 punkte įtvirtinta mokesčių administratorius teisė, atliekant jam pavestas funkcijas, duoti mokesčių mokėtojui privalomus vykdyti nurodymus negali būti suprantama kaip teisė nustatyti mokesčių mokėtojui jo mokestinę prievolę, kai sprendžiamas klausimas dėl mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės atsiradimo pagal įstatymą (mokesčių mokėtojui savarankiškai deklaruojant mokėtiną mokestį). Mokesčių administratorius gali spręsti dėl mokestinės prievolės nustatymo kitu pagrindu –administraciniu sprendimu, kuriuo mokesčių administratorius paskaičiuoja mokėtinus į biudžetą mokesčius po atlikto mokestinio patikrinimo, tokio sprendimo teisėtumas galės būti patikrintas išnagrinėjus mokestinį ginčą. MAĮ 33 straipsnio 7 punkte nustatyta procedūrinio pobūdžio priemone negali būti išsprendžiamas klausimas dėl tam tikro mokesčio mokėjimo, todėl skundžiant šį mokesčių administratoriaus surašytą dokumentą, paprastai nevertintini ir argumentai dėl konkrečios mokestinės prievolės.

Dėl nurodytų motyvų, teisėjų kolegija dėl kitų pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nepasisako ir jų nevertina. Ginčas iš esmės teisme galės būti sprendžiamas, jei dėl nagrinėjamo mokestinio teisinio santykio ateityje kils mokestinis ginčas, kuris turės būti sprendžiamas Mokesčių administravimo įstatymo IX skyriuje nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos pateiktus dokumentus ir tai, ar jie pagrindžia deklaracijoje nurodytas sumas, iš esmės sprendė mokestinį ginčą, kuris nebuvo spręstas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Teismas nagrinėjamu atveju turėjo vertinti tik tai, ar buvo pagrindas mokesčių administratoriui duoti privalomą vykdyti nurodymą pareiškėjai ir ar minėtas nurodymas priimtas laikantis visų procedūrinių jo priėmimo normų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, netinkamai apsibrėžęs ginčo dalyką, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Konstatavus, jog mokesčių administratorius neturėjo teisės priimti ginčijamo akto, pareiškėjos skundas tenkintinas panaikinant Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. liepos 23 d. nurodymą Nr. (12.7)FR0706-4880.

Apeliaciniu skundu pareiškėja, be kita ko, prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas – sumokėtus žyminius mokesčius. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos apeliacinį skundą patenkinus, spręstina dėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Prie apeliacinio skundo pareiškėja pridėjo 2015 m. gruodžio 1 d. kvitą, kuris patvirtina 22 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą (b. l. 97). Prie skundo pirmosios instancijos teismui pareiškėja pateikė 2015 m. rugpjūčio 10 d. mokėjimo kvitą (b. l. 9), kuris patvirtina, jog sumokėta 45 Eur žyminio mokesčio už skundą pirmosios instancijos teismui.

Sprendžiant dėl pareiškėjos patirtų išlaidų – sumokėto žyminio mokesčio, pirmiausia reikia pažymėti, kad ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis nustato, jog administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 28 eurų žyminis mokestis <...>, o šio straipsnio 2 dalis numato, jog už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 14 eurų žyminis mokestis. Šiuo atveju pareiškėja tiek už skundą, tiek už apeliacinį skundą sumokėjo per daug žyminio mokesčio. Taigi pareiškėjai grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 25 Eur (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 42 str. 3 d.).

Pagal įstatymą sumokėta žyminio mokesčio suma – 42 Eur – pareiškėjos skundą tenkinus ir priėmus jai palankų sprendimą, priteistina pareiškėjai Z. K. iš atsakovo Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos Z. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos Z. K. skundą tenkinti. Panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. liepos 23 d. nurodymą Nr. (12.7)FR0706-4880.

Priteisti pareiškėjai Z. K. iš atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 42 Eur (keturiasdešimt du eurus) sumokėto žyminio mokesčio.

Grąžinti pareiškėjai Z. K. 25 Eur (dvidešimt penkis eurus) permokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                      Veslava Ruskan

                                                                      Arūnas Sutkevičius