Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-383-810/2018

Teisminio proceso Nr. 4-69-3-01041-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.44; 21.11.10

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r T I s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Dambrauskienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. L. (S. L.) atstovo advokato Arūno Juodžio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. nutarties S. L. administracinio nusižengimo byloje.

Teismas

n u s t a t ė :

1. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Departamentas) 2018 m. gegužės 24 d. nutarimu S. L. už nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 317 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirta 440 eurų bauda, už tai, kad jis laiku neįvykdė teisėto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2016 m. balandžio 20 d. duoto privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Privalomasis nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. A-1542-492/2018) pripažintas duotas pagrįstai. Šiais savo veiksmais S. L., būdamas įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo (toliau – AAVKĮ) 21 straipsnio 3 dalį, kuri įpareigoja apie šio nurodymo įvykdymą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo įvykdymo arba nuo privalomajame nurodyme nustatyto termino pabaigos pranešti raštu (pateikdamas tiesiogiai, paštu, elektroniniu paštu) aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui, davusiam privalomąjį nurodymą, ir AAVKĮ 14 straipsnio 3 dalies 7 punktą, kuris įpareigoja gamtos išteklių naudotojus vykdyti teisėtus įgaliotų aplinkos apsaugos institucijų bei jų pareigūnų reikalavimus, ir neperdavė pavojingų atliekų (ėsdinimo (druskos) rūgščių (atliekų kodas 110105)) atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti tokias atliekas.
2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 13 d. nutartimi Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. gegužės 24 d. nutarimą paliko nepakeistą ir S. L. skundo netenkino.
3. Apeliaciniame skunde S. L. atstovas advokatas Arūnas Juodis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. nutartį, Departamento 2018 m. gegužės 24 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti.
1. Skunde cituojama AAVKĮ 54 straipsnio dalis, numatanti, kad fiziniai ir juridiniai asmenys privalo sudaryti visas sąlygas, būtinas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams aplinkos apsaugos valstybinei kontrolei vykdyti, ir paklusti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisėtiems reikalavimams. Anot apelianto, atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, visų pirma, teismas turi nustatyti, ar Privalomasis nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) yra teisėtas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2018 m. balandžio 4 d. nutartyje padarė šiurkščias klaidas, vertinant faktines aplinkybes: LVAT nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, numatydamas sutartyse su UAB „(duomenys neskelbtini)“ druskos rūgšties tirpalo perdavimą utilizavimui, privalėjo įsitikinti šio subjekto teise tvarkyti perduodamas pavojingas atliekas šalinimu (D9) būdu, tačiau neįvertino, kad sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, vykdytos metalo konstrukcijų cinkavimo veiklos metu susidariusių druskos rūgšties tirpalo atliekų utilizavimu rūpinosi AB „(duomenys neskelbtini)“, o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri neturėjo jokių sutartinių santykių su UAB „(duomenys neskelbtini)“. LVAT taip pat nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ teiginiai, kad nagrinėjant bylą nebuvo tiriami Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo 2016 m. birželio 9 d. Nr. 176/16/7 duomenys, vertinami jo argumentai, jog nėra įrodyta, kad 50,676 t druskos rūgščių atliekos, kurios rastos 2015 m. gruodžio mėnesį UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame nelegaliame sandėlyje (duomenys neskelbtini), buvo perduotos UAB „(duomenys neskelbtini)“, atmestini, nes remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. vasario 10 d. pateikta atliekų tvarkymo apskaitos ataskaita, pareiškėjo pavojingų atliekų žiniaraščiais, atliekos – ėsdinimo rūgštys, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo gautos tik iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau tokias LVAT išvadas akivaizdžiai paneigia šioje byloje teismui pateikti rašytiniai įrodymai – UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašyta 2014 m. vasario 21 d. PVM sąskaita – faktūra serija JND Nr. (duomenys neskelbtini), pavojingų atliekų lydraščiai ir krovinio važtaraščiai, kurie įrodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagamintos (susidariusios) atliekos – ėsdinimo rūgštys buvo perduotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ važtaraščiuose, siuntėju nurodant ne tik UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ – pagal krovinio važtaraščius, kuriuose siuntėju nurodytas UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ perduotas atliekų – ėsdinimo rūgščių, kiekis sudaro 81,166 t, kas paneigia LVAT konstatuotą aplinkybę esą visos atliekos – ėsdinimo rūgštys, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo gautos tik iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tuo pagrindu padarytą akivaizdžiai nepagrįstą išvadą, kad Privalomajame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytos 50,676 t druskos rūgščių atliekos buvo perduotos UAB „(duomenys neskelbtini)“. Aukščiau nurodytos LVAT faktinių aplinkybių vertinimo klaidos, o taip pat tai, kad S. L. nebuvo įtrauktas suinteresuotu asmeniu į administracinę bylą dėl Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) ginčijimo, bei S. L. atžvilgiu administracinio nusižengimo byloje galiojanti nekaltumo prezumpcija reiškia, kad LVAT 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi nustatytos faktinės aplinkybės neturi prejudicinės galios šioje administracinio nusižengimo byloje ir Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo klausimas šioje byloje turi būti nagrinėjamas savarankiškai, ko nepagrįstai neatliko pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai apsiribojo konstatavimu, kad Privalomasis nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) yra teisėtas, nes tai konstatavo LVAT 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi, bei padarė nekaltumo prezumpcijai prieštaraujančią išvadą, kad susirašinėjimas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, o taip pat ir faktinių aplinkybių konstatavimas 2016 m. birželio 9 d. antstolės faktinių aplinkybių protokolu, jau buvo atliekami po Departamento 2018 m. gegužės 24 d. nutarimo priėmimo, todėl šie veiksmai nepaneigia jo kaltės dėl netinkamo Privalomo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytų reikalavimų įvykdymo.
2. Skunde pažymima, jog atliekų tvarkymo prievolės subjektai apibrėžti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ATĮ). ATĮ 2 straipsnio 17 dalyje pateikiama atliekų turėtojo sąvoka, pagal kurią atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada nebuvo ir nėra aptariamų atliekų turėtojas. Atliekos, kurios buvo perduotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir AB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą sutartį, buvo pagamintos (susidarė) UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdytos metalo konstrukcijų cinkavimo veiklos (nuomojamose patalpose (duomenys neskelbtini)) metu laikotarpyje nuo 2009 iki 2013 metų. Iki atliekų – druskos rūgščių, perdavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar nevykdė metalo konstrukcijų cinkavimo veiklos, nebuvo įsigijusi šiai veiklai vykdyti reikiamų ėsdinimo rūgščių ir juo labiau dar nebuvo susidarę ėsdinimo rūgščių atliekų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada nebuvo perėmusi atliekų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, niekada nebuvo jų savininkė, turėtoja ar darytoja. Vienintelė UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąsaja su atliekomis yra ta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekas paėmė vykdant sutartis tarp AB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš patalpų, kurias iki UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos pradžios nuomojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“, o vėliau šias patalpas išsinuomojo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atliekas savo tara ir savo transporto priemonėmis iš minėtų patalpų paėmė ir išvežė UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai. Dar visoms atliekoms esant UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nuvykusi į šią teritoriją kartu su antstole įsitikinti, ar šioje teritorijoje saugomas atliekas galima identifikuoti ir nustatyti jų priklausomybę pagal žymėjimus ant atliekų laikymo taros. 2016 m. birželio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 176/16/7 yra konstatuota, kad konteinerių su atliekų talpomis, pažymėtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavadinimu, ar kitokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima identifikuoti atliekų priklausymą UAB „(duomenys neskelbtini)“, nerasta. Kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada nebuvo ir nėra aptariamų atliekų turėtoju, šiai bendrovei nekilo ir nekyla ATĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta atliekų turėtojo prievolė atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba tvarkyti jas pačiai.
3. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas skunde nurodo ir tai, kad Departamentas nepateikė įrodymų, kad Privalomajame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas 50,676 t atliekų kiekis yra būtent atliekos (ėsdinimo (druskos) rūgštis), ir kad tai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ perduotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne kartą kreipėsi į Departamentą su prašymu pateikti dokumentus, kad Departamento nurodomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ surastos atliekos yra būtent ėsdinimo (druskos) rūgštis, o ne kita cheminė medžiaga, tačiau iki šiol tokių dokumentų Departamentas nepateikė. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagamintos atliekos buvo perduotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ važtaraščiuose nurodant siuntėju ne tik UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ – tokių atliekų kiekis yra 81,166 t. Taigi, net jei laikyti, jog vien tai, kad atliekų gabenimo važtaraštyje UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nurodytas ne jam priklausančių atliekų siuntėju jau sukelia prievolę UAB „(duomenys neskelbtini)“ šias atliekas tvarkyti pačiai ar perduoti tvarkyti atliekų tvarkytojams, tai Departamentas nėra įrodęs, kad Privalomajame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas atliekų kiekis buvo perduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal tuos važtaraščius, kuriuose siuntėju buvo nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne pati atliekų turėtoja UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jei šios 50,676 t atliekų buvo pristatytos pagal važtaraščius, kuriuose siuntėju nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“, tokiu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi absoliučiai jokių sąsajų su tokiomis atliekomis.
4. Apeliantas taip pat pažymi, jog, sprendžiant S. L. kaltės ir administracinės atsakomybės klausimą, būtina įvertinti objektyvias galimybes įvykdyti Privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmuo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku, jei tokių reikalavimų nebuvo įmanoma įvykdyti dėl objektyvių priežasčių. Kaip jau minėta, Departamentas iki šiol nepateikė dokumentų, įrodančių, jog Privalomajame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytos atliekos yra būtent ėsdinimo (druskos) rūgštis. Duomenys apie atliekų cheminę sudėtį yra būtini atliekų tvarkymo paslaugas teikiantiems asmenims, kad pastarieji galėtų įvertinti, ar gali suteikti atitinkamos atliekos tvarkymo paslaugą ir kokia tos paslaugos kaina. Taigi, neturėdama duomenų apie atliekų cheminę sudėtį UAB „(duomenys neskelbtini)“ negali nupirkti atliekų tvarkymo paslaugos ir atitinkamai įvykdyti Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini).
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės skyriaus Kauno administracinių bylų nagrinėjimo ir teisės poskyrio vedėja prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą ir S. L. atstovo advokato Arūno Juodžio apeliacinio skundo netenkinti.
1. Atsiliepime pažymima, jog S. L. yra atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, Privalomasis nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimu (LVAT 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas) pripažintas teisėtu ir pagrįstu, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra jo įvykdžiusi. Atsižvelgiant į tai, S. L., kaip įmonės atsakingas asmuo, pagrįstai pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 317 straipsnio 1 dalyje.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

5. S. L. atstovo advokato Arūno Juodžio apeliacinis skundas atmetamas.
6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
7. Nagrinėjamu atveju S. L. Departamento 2018 m gegužės 24 d. nutarimu nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 317 straipsnio 1 dalyje, padarymą. ANK 317 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku. Taikant ANK 317 straipsnio nuostatas, t. y. patraukiant asmenį administracinėn atsakomybėn už aptariamą veiką, būtina nustatyti šias faktines aplinkybes: 1) privalomojo nurodymo galiojimą ir 2) reikalavimų neįvykdymą laiku. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas neginčija paties Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) neįvykdymo nustatytu laiku fakto, tačiau kelia minėto nurodymo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, taip pat teigia, jog S. L. veikoje nėra jam inkriminuoto teisės pažeidimo subjektyviosios pusės, kadangi jis Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) negalėjo įvykdyti dėl objektyvių priežasčių. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas, nesutikdamas su žemesnės instancijos teismo nutartimi, pateiktame skunde iš esmės atkartoja ankstesniame skunde nurodytus motyvus, kurie apylinkės teismo buvo tinkamai įvertinti ir argumentuotai atmesti.
8. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, visų pirma, pažymėtina, kad AAVKĮ 23 straipsnis numato, kad privalomąjį nurodymą įstatyme nustatytu terminu asmuo, dėl kurio jis priimtas, gali apskųsti atitinkamiems pareigūnams, o pastarųjų sprendimai gali būti skundžiami teismui. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnį skundų dėl privalomojo nurodymo teisėtumo nagrinėjimas priskirtas apygardų administraciniams teismams. Taigi privalomojo nurodymo teisėtumo klausimo nagrinėjimas priskirtinas specialiosios, o ne bendrosios kompetencijos teismui. Sutinkamai su nustatytu teisiniu reglamentavimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui skundą dėl 2016 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2016 m. gegužės 10 d. įsakymu N. V-43 buvo atmestas, Privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), paliekant nepakeistą. Nesutikdamas su priimtu įsakymu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. vasario 28 d. sprendimu, konstatavęs, jog Departamento Kauno agentūros UAB „(duomenys neskelbtini)“ duotas Privalomasis nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini), kaip individualus administracinis aktas, yra pagrįstas ir teisėtas, skundą atmetė. Pasinaudodama įstatymo jai suteikta teise, šį Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2018 m. balandžio 5 d. priėmė galutinę neskundžiamą nutartį, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmetė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 2016 m. balandžio 20 d. Privalomasis nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini), už kurio nevykdymą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui S. L. skirta administracinė nuobauda, yra įvertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas įsiteisėjusiu neskundžiamu administracinio teismo sprendimu, jo teisėtumo klausimo, priešingai nei skunde nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pagrįstai.
1. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas negali sutikti su S. L. atstovo advokato Arūno Juodžio skundo argumentu, jog apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo faktinių aplinkybių vertinimo klaidos, o taip pat tai, kad S. L. nebuvo įtrauktas suinteresuotu asmeniu į administracinę bylą dėl Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo ginčijimo, sudaro pagrindą nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi, kaip turinčia prejudicinę galią šioje administracinio nusižengimo byloje, ir administracinio Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo klausimą spręsti savarankiškai šioje byloje. Visų pirma, kaip jau minėta, privalomojo nurodymo teisėtumo klausimo nagrinėjimas priskirtinas specialiosios kompetencijos teismui, taigi bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjamu atveju skundžiamą nutartį priėmęs Kauno apylinkės teismas ir apeliacinį skundą dėl jos nagrinėjantis Kauno apygardos teismas, net ir nesant priimto administracinio teismo sprendimo, negalėtų spręsti privalomojo nurodymo teisėtumo klausimo. Visų antra, pažymėtina, jog ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi teismas, spręsdamas, ar vienoje byloje nustatytos aplinkybės (faktai) turi prejudicinę galią kitoje byloje, negali kvestionuoti toje byloje atlikto įrodymų vertinimo, jo pagrindo nustatytų faktinių aplinkybių, ko iš esmės prašoma apeliaciniu skundu. Tokiu atveju teismas tik patikrina, ar tiek vienoje byloje, tiek kitoje byloje bet kokiu procesiniu statusu dalyvavo tie patys asmenys. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, S. L. administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-62-3-01085-2016-7) dalyvavo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, taigi apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, jog administracinėn atsakomybėm patrauktas asmuo S. L. nebuvo įtrauktas suinteresuotu asmeniu į administracinę bylą, kurioje buvo nagrinėjamas Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl to šioje byloje priimti sprendimai, neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje, atmestinas kaip nepagrįstas. Įvertinus tai, kad Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nagrinėjamoje byloje negali būti sprendžiamas iš naujo, plačiau neanalizuojami ir 3.1.-3.3. punkte nurodyti apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės reikšmingi tik sprendžiant Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo klausimą.
9. Apygardos teismas sutinka, jog, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, sprendžiant dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 317 straipsnio 1 dalyje, klausimą, turi būti įvertinama, ar asmuo realiai turėjo galimybę įvykdyti institucijos privalomąjį rodymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. N62-559/2011, N575-987/2010, N62-764/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-46-2014). Tačiau vien tai, kad Departamentas iki šiol UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog Privalomajame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytos atliekos yra būtent ėsdinimo (druskos) rūgštis (atliekų kodas 110105*), apygardos teismo vertinimu, nelaikytina pakankamu pagrindu komentuojamojo privalomojo nurodymo nevykdymui. Apeliantas nurodo, jog neturėdama duomenų apie atliekų cheminę sudėtį UAB „(duomenys neskelbtini)“ negali nupirkti atliekų tvarkymo paslaugos ir dėl to įvykdyti Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini), ką anot jo, patvirtina 2018 m. birželio 26 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroninis laiškas. Tačiau, kaip matyti iš apelianto nurodomo elektroninio laiško turinio bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ kokybės inžinierės-administratorės užklausos minėtai bendrovei dėl atliekų sutvarkymo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesidomėjo, ar norint užsisakyti atliekų sutvarkymo paslaugas, privaloma pateikti rašytinius įrodymus dėl atliekų cheminės medžiagos sudėties, teiravosi tik dėl pačios paslaugos, t. y. dėl ėsdinimo (druskos) rūgšties sutvarkymo, galutinės kainos, o, atsakydamas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ užklausimą, UAB (duomenys neskelbtini)“ atstovas nereikalavo pateikti dokumentų, nei parengtų Departamento nei kitų institucijų, įmonių ar įstaigų, patvirtinančių, jog atliekos, dėl kurių siekiama sudaryti atliekų sutvarkymo paslaugų teikimo sutartį, yra būtent ėsdinimo (druskos) rūgštis. Priešingai, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo atsakymo matyti, jog ši bendrovė sutiko atvykti į vietą, kurioje saugomos atliekos, bei paimti mėginius iš atliekų laikymo talpų, siekiant nustatyti jų cheminę sudėtį. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, 2016 m. balandžio 20 d. Privalomajame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) terminas iki kurio UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalėjo įvykdyti jame nurodytus reikalavimus buvo nustatytas iki 2016 m. gegužės 20 d., tai yra per mėnesį nuo jo priėmimo. Nepaisant to, jog pagal AAVKĮ 23 straipsnio 9 dalį skundo dėl privalomojo nurodymo padavimas nesustabdo jo vykdymo, Departamentas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tęsė Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymo terminą iki 2018 m. balandžio mėnesio. Be to, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ Departamentas raštu „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekų sutvarkymo“ kreipėsi ir 2018 m. balandžio 11 d., administracinio nusižengimo protokolą surašė tik 2018 m. gegužės 2 d., nutarimą administracinio nusižengimo byloje priėmė 2018 m. gegužės 24 d. Tuo tarpu UAB „(duomenys neskelbtini)“ iniciatyvos sudaryti atliekų sutvarkymo paslaugų teikimo sutartį ėmėsi tik 2018 m. birželio 26 d. (šią dieną parašytas užklausimas dėl atliekų sutvarkymo UAB „(duomenys neskelbtini)“), t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams laiko nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutarties bei daugiau kaip mėnesiui nuo Institucijos 2018 m. gegužės 24 d. nutarimo priėmimo. Įvertinęs aukščiau aptartą, aukštesnysis teismas sprendžia, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius S. L., tiek gavęs Institucijos privalomąjį nurodymą, tiek Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2018 m. balandžio 5 d. nutartį, visiškai nesiaiškino susidariusios situacijos ir jos išsprendimo būdų bei galimybių, ką privalėjo daryti, tačiau savo neveikimą, net ir priėmus neskundžiamą teismo sprendimą, kuriuo patvirtintas Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumas, teisino pačio privalomojo nurodymo prieštaringumu ir neteisėtumu, taip siekdamas išvengti pareigos jį vykdyti.
10. Apibendrinus darytina išvada, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis ir atitinkamai Departamento nutarimas yra pagrįsti ir teisėti, priimti tinkamai įvertinus faktinius bylos duomenis bei teisingai išsprendus S. L. kaltės ir administracinės atsakomybės klausimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. nutartį nepakeistą ir S. L. (S. L.) atstovo advokato Arūno Juodžio apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėja                                                                                                                  Edita Dambrauskienė