Civilinė byla Nr. e3K-3-83-403/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07709-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. Z. J. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl servitutų pakeitimo ir panaikinimo; trečiasis asmuo V. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą ir pakeitimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas P. Z. J. ieškiniu prašė teismo panaikinti žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 2.10-89-10972 nustatytą servitutą; pakeisti žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 89-8648 nustatytą servitutą „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ į „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius vandens telkinyje“.
3. Ieškovas nurodė, kad 2002 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 6510 ir 2005 m. spalio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 8-11409 įsigijo 8,8 ha ploto vandens telkinį – (duomenys neskelbtini) ežerą. Ieškovas taip pat 2002 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 6510 įsigijo 19,7 ha vandens telkinį – (duomenys neskelbtini) ežerą.
4. Ieškovo nuomone, Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 2.10-89-10972 nustatytas servitutas yra neteisėtas ir panaikintinas, nes Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas, nustatantis tokio turinio servitutą, dar 2003 m., t. y. iki servituto nustatymo, buvo panaikintas. Taip pat naikintini nustatyti servitutai dėl dalies „ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais“, nes tokia formuluotė buvo nustatyta galiojant Vandens įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktui, kuris neteko galios.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Širvintų rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-483-94/2013, ieškinį tenkino iš dalies – pakeitė servitutus, nustatydamas ežerų savininko pareigą „užtikrinti gyventojų teisę maudytis ir girdyti gyvulius vandens telkinyje“, motyvuodamas tuo, kad nuo 2003 m. balandžio 16 d. įsigaliojusi nauja Vandens įstatymo redakcija (2003 m. kovo 25 d. pakeitimo įstatymas Nr. IX-1388) nebenustatė privačių vandens telkinių savininkų pareigos užtikrinti nustatyto turinio teisių naudotis privačiais vandens telkiniais, todėl teismas sprendė, kad servitutų dalis, suteikianti teisę kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais, pažeidžia šiuo metu galiojančio Vandens įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą savininko teisę leisti naudoti vandens telkinį.
6. Trečiasis asmuo V. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama atnaujinti procesą Širvintų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-483-94/2013, nes šio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas pažeidžia jos, kaip gretimo sklypo savininkės, teises. Anot V. B., iki servitutų pakeitimo ji plaukiojo valtimi ieškovui priklausančiame vandens telkinyje, o po servitutų pakeitimo nebeturi šios teisės.
7. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2443-567/2014 panaikino Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. A2-753-522/2014, kuria teismas atsisakė atnaujinti procesą minėtoje byloje, ir išsprendė klausimą iš esmės – atnaujino procesą civilinėje byloje pagal ieškovo P. Z. J. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės ūkio tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl servitutų pakeitimo ir panaikinimo.
8. Širvintų rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu nusprendė Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-483-94/2013, kuriuo nuspręsta ieškovo P. Z. J. ieškinį dėl servitutų pakeitimo ir panaikinimo patenkinti iš dalies, laikyti netekusiu teisinės galios; priimti naują sprendimą – ieškovo P. Z. J. ieškinį dėl servitutų pakeitimo ir panaikinimo atmesti.
9. Teismas nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 19,7 ha ploto ežeras (duomenys neskelbtini), ir 8,8 ha vandens telkinys – ežeras (duomenys neskelbtini); 19,7 ha ežerui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir 0,94 ha daliai ežero, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 89-8648 nustatytas servitutas – „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudoti privatų vandens telkinį“. 2005 m. perduodant neatlygintinai nuosavybėn ežero (duomenys neskelbtini), likusią 7,86 ha dalį, Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 2.10-89-10972 vandens telkiniui buvo nustatytas tokio paties turinio servitutas – „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudoti privatų vandens telkinį“.
10. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, suponuoja teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, tai reiškia nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių (ribų) nustatymą laikantis Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje nuosavybės teisės apibrėžtyje, pagal kurią nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Taigi išimtinis šios daiktinės teisės pobūdis nepaneigia tam tikrų jos įgyvendinimo ribojimų; svarbu, kad kiekvienu atveju tai reglamentuojančios teisės normos bei jų taikymas atitiktų iš Konstitucijos, kaip vientiso akto, kylantį būtinumo ir proporcingumo reikalavimą.
11. Servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens nuosavybės teises (CK 4.111 straipsnis). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Servitutas gali būti panaikintas tik įstatymų nustatyta tvarka. CK 4.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas baigiasi: 1) jo atsisakius, 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui.
12. Ieškovas servitutą prašo panaikinti motyvuodamas tuo, kad nėra būtinybės tokiam servitutui, taip pat tuo, kad pasikeitę įstatymai nereglamentuoja tokio plataus servituto, kaip nustatytas ieškovui, ir tuo, kad, nustačius servitutą, neproporcingai pažeidžiamos ieškovo kaip savininko teisės.
13. Servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 straipsnis).
14. Ieškovas neįrodė, kad pasikeitė kokios nors aplinkybės, kurios lėmė servituto nustatymą. Priešingai, byloje apklausti asmenys, kurių žemės sklypai ribojasi su ieškovui priklausančiais vandens telkiniais, nurodė, kad servitutas yra būtinas ir dalį jo panaikinus būtų pažeistos jų teisės, nes Širvintų rajono apylinkės teismui 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-483-94/2013 panaikinus servituto dalį kilo nemažai ginčų dėl vandens telkinio naudojimo ir kai kuriems asmenims, kurie nesutaria su ieškovu, buvo uždrausta plaukioti valtimis ežere. Tai patvirtina ir V. B. pateiktas nutarimas nutraukti administracinių teisės pažeidimų bylos teisenas.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005 ir kitose kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, kad, nagrinėdamas tokias bylas, teismas turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, visiškai neatsižvelgiant į poreikio nustatyti servitutą pobūdį, kitokių sprendinių galimybę ir pan.
16. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl servituto turinio, yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl servituto konkretaus turinio, privalo įvertinti viešpataujančiojo daikto paskirtį, savybes, jo naudojimo pagal paskirtį poreikius, kurie, be kita ko, dėl objektyvių priežasčių gali ir keistis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2013).
17. Teismo vertinimu, šiuo atveju nenustatyta, kad servitutas neproporcingai varžytų ieškovo, kaip vandens telkinio savininko, teises. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo teises pažeidžia asmenų plaukiojimas valtimis ežere ir tai, kad jomis priplaukę prie ieškovo kranto nepageidaujami asmenys trukdo ilsėtis. Tačiau pašaliniai asmenys prie ieškovo kranto gali prieiti ir pėsčiomis, nes įstatymai suteikia teisę visiems asmenims laisvai prieiti prie vandens telkinių kranto ir nustato tam apsauginę juostą. Ieškovas nenurodė kitų argumentų, kodėl plaukiojimas valtimis pažeidžia jo, kaip ežero savininko, teises.
18. Nors ieškovas nurodo, kad jis, kaip vandens telkinio savininkas, nustačius ginčo servitutą, turi tik pareigas, o teisių turi tiek pat kaip ir kiti asmenys, tokie jo teiginiai nėra pagrįsti, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai vandens telkinių savininkams nustato ir išskirtinių teisių. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos mėgėjiškos žūklės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad vandens telkinių savininkai jiems nuosavybės teise priklausančiuose vandens telkiniuose išduoda žūklės leidimus. To paties įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktas įtvirtina vandens telkinių savininkų teisę jiems privačios nuosavybės teise priklausančiuose vandens telkiniuose žvejoti be žūklės leidimų.
19. Iki 2003 metų balandžio 14 d. galiojusi Vandens įstatymo 10 straipsnio 7 punkto redakcija nustatė, kad privačių vandens telkinių savininkai privalo užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiai vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka. Ieškovui nuosavybės teise priklausantiems dviem vandens telkiniams (ežerams) servitutas buvo nustatytas administraciniu aktu (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas), vadovaujantis Vandens įstatymo nuostatomis, galiojusiomis iki 2003 m. balandžio 14 d.
20. Nuo 2003 m. balandžio 14 d. įsigaliojus naujai Vandens įstatymo redakcijai, išnyko privačių vandens telkinių savininkų pareiga užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka. Tačiau tai nereiškia, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, savaime turi būti panaikinamas servitutas, juolab kad ir pats ieškovas sutinka, jog servitutas „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius“ yra būtinas ir šį servitutą būtina palikti.
21. Nėra pagrindo naikinti vandens telkiniams nustatyto servituto dalį, nes būtų pažeistos kitų asmenų teisės. Servitutas, įtvirtinantis tik gyventojų teisę maudytis bei girdyti gyvulius, nesuteikia šalia gyvenantiems asmenims elementarių teisių, tokių kaip naudoti vandenį daržui palieti, plaukioti vandens dviračiais, valtimis, eiti per ledą arba ant jo čiuožinėti ir pan. Šios teisės gyventojams būtinos ir jos beveik visiškai nevaržo ieškovo, kaip ežero savininko, teisių
22. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą. Civilinę bylą pagal ieškovo kasacinį skundą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-565-415/2016 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartį panaikino ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti, ar buvo, o jei buvo, tai koks įstatymuose įtvirtintas teisinis pagrindas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nustatyti servitutą, bei nustatyti, kas laikytina pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimą nustatytu mažiausiu servitutu „kitaip naudotis vandens telkiniu“.
23. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu, išnagrinėjus ieškovo P. Z. J. apeliacinį skundą, nutarta Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti; pakeisti Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo iš dalies patenkintas, ir pakeisti žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 2.10-89-10972 nustatytą servitutą, ir žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 89-8648 nustatytą servitutą „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ į „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius, laistyti daržus, vaikščioti (čiuožti) ledu“; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
24. Teismas pažymėjo, kad ieškovo žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – vandens ūkio – ir abiem ieškovo žemės sklypams nustatytas žemės sklypų naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai.
25. Teismas nurodė, kad atsakovė paaiškino, jog vandens ūkio paskirties žemės sklypų naudojimo būdai ir būdų turinys yra nustatyti Žemės naudojimo būdų turinio apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl Žemės naudojimo būdų turinio aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas). Aprašo 11 punkte nurodyta, kad vandens ūkio paskirties rekreacinių vandens telkinių žemės sklypų naudojimo būdas apima vandens telkinius, skirtus mėgėjų žūklei, vandens sportui, poilsiui, turizmui. Ieškovas (savininkas) turi teisę vandens telkinį naudoti laivybai, hidrotechnikos statiniams, verslinei žvejybai (išskyrus priskirtus akvakultūros tvenkiniams), vandeniui išgauti, nuotekoms išleisti ir kita. Servituto turėtojai (vandens telkinio naudotojai), kaip ir pats savininkas, negali naudoti vandens telkinių mėgėjų žūklei, vandens sportui, poilsiui, turizmui, nes taip būtų pažeidžiama Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, įpareigojanti žemės savininkus ir kitus naudotojus naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą.
26. Remdamasis atsakovės ir ieškovo pateiktais paaiškinimais, teismas darė išvadą, kad servituto teisės „gyventojų teisė maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiu telkiniu“ turi būti suprantamos siaurai, t. y. tiek, kiek nepatenka į rekreacinių vandens telkinių naudojimo būdą, ir tiek, kiek apima ūkinei veiklai naudojamų vandens telkinių būdas, pvz., laistyti daržus (vandeniui išgauti, nuotekoms išleisti), eiti ledu.
27. Trečiojo asmens V. B. paaiškinimus, kad servituto apimtis „kitaip naudotis privačiu telkiniu“ turėtų būtų aiškinama plačiau, teismas atmetė, atsižvelgdamas į atsakovės nurodytus argumentus, kokios apimties servitutas gali būti nustatytas vandens telkiniams, kuriems nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – vandens ūkio – ir kurie naudojami ūkinei veiklai.
28. Todėl teismas sprendė, kad nustatytinas servitutas „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius, laistyti daržus, vaikščioti (čiuožti) ledu“. Taip nustatoma, koks servitutas yra mažiausias, kilus ginčui dėl nustatyto servituto „kitaip naudotis privačiu vandens telkiniu“ apimties.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

29. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo V. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria buvo pakeista Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalis, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas, ieškinyje keldamas klausimą dėl servitutų panaikinimo ir pakeitimo, privalėjo įrodyti CK 4.130 straipsnyje nustatytus pagrindus, dėl ko jie turėjo būti panaikinti ar pakeisti teismo sprendimu, tarp jų pasikeitusias aplinkybes (bet jomis neapsiriboti), išnykus servituto būtinumui ar esant kitiems įstatymo nustatytiems pagrindams. Ieškovas ne tik nesirėmė nė vienu iš CK 4.130 straipsnyje nurodytų servituto pasibaigimo pagrindų, bet net ir nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad išnyko servituto būtinumas. Ieškovas tokiomis aplinkybėmis laiko gyventojų (vandens telkinio naudotojų) veiksmus, tokius kaip triukšmavimas, plaukiojimas valtimis, viešosios tvarkos ir moralės normų pažeidimas, tinklų gadinimas, vandens telkinio naudojimas komerciniams tikslams. Teisminio nagrinėjimo metu trečiojo asmens, liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad servitutas yra būtinas, todėl, nesant įstatymuose nustatytų pagrindų, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pakeisti nustatytą servitutą, siaurai aiškinti servituto turinį.
2. Spręsdamas dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties teismas neįvertino ežero tikslinės paskirties, kuri pagal galiojančius įstatymus lemia faktinius daikto naudojimo poreikius, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl servituto santykių teisinio reglamentavimo išaiškinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2009).
3. Skundžiamu teismo sprendimu įtvirtinus ežerų savininko teises neleisti plaukioti valtimis be vandens savininko leidimo ne tik pažeidžiamos Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, t. y. Konstitucijos saugomos vertybės, bet ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Vandens įstatymo, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo, kitų teisės aktų reikalavimai, nustatomas precedentas, kad asmenys, įgiję žemės sklypus prie vandens telkinių, kuriuose buvo nustatyti servitutai, suteikiantys teisę plaukioti šiuose telkiniuose valtimis, naudojęsi tokiomis teisėmis ir turėdami teisėtą pagrindą tikėtis šios teisės, nustatytos servitutu, išsaugojimo, dėl teismo atlikto servituto turinio aiškinimo šias teises praranda.
4. Įstatymas draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar darytų žalos kitiems asmenims (CK 1.137 straipsnio 3 dalis), o uždraudžiant kitiems asmenims naudotis įstatymais garantuotomis teisėmis, neigiamų padarinių bei nepatogumų dėl nustatytų apribojimų patiria visi Širvintų rajono Kaimynų kaimo gyventojai, t. y. neproporcingai daroma žala kitiems asmenims ir yra pažeistos jų teisės ir teisėti interesai, garantuoti įstatymais.
5. Nustatydamas servituto turinį apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančius dokumentus, kuriais buvo nustatyti servitutai, bei jų daromą įtaką trečiųjų asmenų teisėms. Teismas susiaurino servituto turinį neatsižvelgdamas į tai, kad, atkuriant žemės nuosavybės teises, tiek vandens, tiek aplink jį esančių žemės sklypų savininkams buvo žinoma apie nustatytą servitutą vandens telkiniams, užtikrinantį teisę jais naudotis, tarp jų plaukioti valtimis, ir su tokiu servituto turiniu sutiko ir vandens telkinių savininkas. Žemės sklypų, esančių šalia minėtų (duomenys neskelbtini) ežerų, savininkai, kaip gretimų sklypų savininkai, išreikšdami sutikimus dėl sklypų ribų, buvo informuoti apie esančius servitutus ir turėjo teisėtą pagrindą manyti, kad teisių, garantuotų servitutais, nepraras.
6. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 89-8648 nustatyto servituto „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ pakeitimo į „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius, laistyti daržus, vaikščioti (čiuožti) ledu“, netinkamai taikė įstatymų nuostatas. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata įpareigoja žemės savininkus ir kitus naudotojus naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Vandens ūkio paskirties žemės sklypų naudojimo būdai ir būdų turinys yra nustatyti Žemės naudojimo būdų turinio apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl Žemės naudojimo būdų turinio aprašo patvirtinimo“. Aprašo 10 punkte nurodyta, kad vandens ūkio paskirties ūkinei veiklai naudojamų vandens telkinių žemės sklypų naudojimo būdas apima vandens telkinius, skirtus laivybai, hidrotechnikos statiniams, verslinei žvejybai (išskyrus priskirtus akvakultūros tvenkiniams), vandeniui išgauti, nuotekoms išleisti ir kita. Šio aprašo pastaboje nurodyta, kad vienam žemės sklypui gali būti nustatyti du ar daugiau konkrečių žemės naudojimo būdų, jeigu tai nustatyta teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte. Taigi, vandens ūkio paskirties vandens telkiniams teritorijų planavimo dokumentuose gali būti nustatyta du ar daugiau naudojimo būdų ir sklypų naudojimo būdas apima ir kitus, ne tik Aprašo 10 punkte nurodytus vandens telkinių naudojimo būdus. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vandens telkinys negali būti naudojamas kitaip, t. y. servituto turėtojai (vandens telkinio naudotojai), kaip ir pats savininkas, negali naudoti vandens telkinių mėgėjų žūklei, vandens sportui, poilsiui, turizmui, nes taip būtų pažeidžiama Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, įpareigojanti žemės savininkus ir kitus naudotojus naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, prieštarauja minėto Aprašo 10 punkto bei Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto nuostatoms.
7. Apeliacinės instancijos teismas netaikė Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nustatančių, kad žemės savininkai ir naudotojai privalo laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų, nes tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kokie naudojimo būdai nustatyti Širvintų rajono teritorijų planavimo dokumentuose, ieškovo žemės valdos projekte. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini) ežeras, (duomenys neskelbtini) ežero dalis patenka į kraštovaizdžio draustinį, patvirtintą Širvintų rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo specialiuoju planu pagal 2014 m. gruodžio 19 d. Širvintų rajono savivaldybės direktoriaus įsakymą Nr. 9-962. (duomenys neskelbtini) ežero dalis priklauso (duomenys neskelbtini) dvaro kultūros paveldo apsaugos prioriteto zonai. Šis ežeras yra (duomenys neskelbtini) telmologinio draustinio ribose. Prie Širvintų rajono savivaldybės patvirtintų teritorijos rekreacinių vietų priklauso ir (duomenys neskelbtini) ežero paplūdimiai.
8. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tam, kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, išsaugota migracinių koridorių funkcija, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis ir jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, užtikrinta visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis, išskiriamos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos. Kaip nurodyta Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio l dalyje, vienas iš draustinių steigimo tikslų yra sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui. Minėto įstatymo nuostatos įtvirtina gyventojų teises naudotis (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinyje esančiais (duomenys neskelbtini) ežerais, tarp jų ir pažintiniam turizmui.
9. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-1055 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 92:2007 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ patvirtinimo“ (toliau – Higienos normos) patvirtintų Higienos normų 8 punkte nurodyta, kad paplūdimys – patogus ilsėtis (sportuoti), maudytis smėlio (žvyro, žvirgždo ar kriauklelių) ruožas, esantis aukščiau atabrado nuolaidžiame jūros, ežero ar upės krante, įrengtame laikantis higienos reikalavimų. Plaukiojimo priemonės – tai laivai ir kiti plaukiojimui naudojami įrenginiai. Higienos normų 19.18 punkte nustatyta, kad paplūdimių ir jų maudyklų teritorijoje galima naudotis plaukiojimo priemonėmis pagal nustatytą galiojančių teisės aktų tvarką (7.15 punktas). Vandens telkiniuose, kur yra įsteigti paplūdimiai, šiam tikslui yra naudojamos valtys. Teismui susiaurinus servituto turinį, negalint plaukioti valtimis, minėtų tikslų ir pareigos savivaldybė įgyvendinti negali, kaip to negalės ir kiti asmenys, siekiantys padėti skęstantiems asmenims.
10. Vandens įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad vandens naudotojas turi teisę naudoti vandens telkinį ir jame esantį vandenį įstatymų, kitų teisės aktų ir sutarčių nustatytomis sąlygomis; leisti kitiems asmenims naudoti vandens telkinį ir jame esantį vandenį, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimams. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. D1-196 „Dėl aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis ir vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikromis plaukiojimo priemonėmis draudžiamas ar ribojamas, sąrašo patvirtinimo“ patvirtintas aplinkosaugos sąlygas (duomenys neskelbtini) ežere nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis (valtimis, baidarėmis, burlentėmis, vandens dviračiais) plaukioti galima. Taigi, minėti Vandens įstatymo reikalavimai nustato asmenų, tarp jų ir V. B., teises naudoti vandens telkinius, tarp jų ir turizmo tikslais, plaukioti jame valtimis. Plaukiojimas vandens telkiniu, kaip teisingai sprendime pažymėjo ir Širvintų rajono apylinkės teismas, daro nereikšmingą poveikį vandens telkiniui, todėl tam nereikalingas specialus leidimas.
11. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalyje nustatyto ribojimo teismui peržengti byloje pareikštus reikalavimus – teismas priėmė sprendimą nesant ieškinyje pareikšto tokio pobūdžio ieškovo reikalavimo. Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais ieškovas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015). Byloje nėra pareikšto reikalavimo pakeisti 2005 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu nustatytą servitutą. Ieškovas prašė jį ne pakeisti, o panaikinti. Taip pat ieškiniu ieškovas neteikė reikalavimo žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 89-8648 nustatytą servitutą „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ pakeisti į „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius, laistyti daržus, vaikščioti (čiuožti) ledu“. Todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą pakeisti minėtu sprendimu nustatytą servitutą, pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje, 320 straipsnio 1 dalyje nustatytą bylos nagrinėjimo ribų taisyklę.
12. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant CPK 362 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nustatančius, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, – teismas neištyrė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytų reikalavimų, susijusių su nustatyto servituto teisinio pagrindo nustatymu, bei įpareigojimo nustatyti servituto turinį, t. y. nustatydamas mažiausią servituto dalies „kitaip naudotis vandens telkiniu“ turinį apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo įstatymų reikalavimais ir teismų jurisprudencijos nuostatomis.
30. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas P. Z. J. prašo trečiojo asmens V. B. kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. 2005 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu nustatytas vienas iš servitutų, vadovaujantis Vandens įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad valstybiniam vidaus vandenų fondui priskirtų vandens telkinių naudotojai bei privačių vandens telkinių savininkai privalo užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka. Nurodyta įstatymo norma neteko galios dar iki servituto nustatymo, t. y. 2003 m., taigi servitutas administraciniu teisės aktu nustatytas neteisėtai – nesant įstatyme nustatyto pagrindo. Tą pripažino ir atsakovė savo 2011 m. lapkričio 29 d. rašte.
2. CK 4.112 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. 2002 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu nustatytas servitutas „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ buvo neapibrėžtas, todėl prieštaraujantis įstatymui, pažeidžiantis ieškovo, kaip savininko, teises. Buvusių servitutų neapibrėžtumas leido daryti išvadą, kad privataus vandens telkinio savininkas turi daugiau prievolių nei kiti vandens telkinio naudotojai, tuo tarpu privataus vandens telkinio savininkas teisių turi tiek pat, kaip ir bet kuris kitas vandens telkinio naudotojas, išskyrus kelias išimtis, pavyzdžiui, nebūtinas leidimas žvejoti teisės aktų nustatyta tvarka.
3. CK 4.112 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias. Abiejuose ginčo servitutuose įtvirtintos gyventojų teisės maudytis ir girdyti gyvulius yra aiškios, suprantamos ir pateisinamos. Tačiau, siekiant tinkamai įgyvendinti vandens telkinių savininko teises ir pareigas, būtina aiškiai apibrėžti, kokia apimtimi gyventojai turi teisę naudotis minimais privačiais vandens telkiniais, nes servitutuose buvo nurodyta, kad gyventojai turi teisę „kitaip naudotis“ privačiu vandens telkiniu.
4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas medžioklės ir su ja susijusius santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad privačios žemės sklypuose esančiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama medžioti be šių žemės sklypų savininkų sutikimo. Taikant teisės analogiją akivaizdu, kad ir naudojimasis vandens telkiniu „kitaip“ (t. y. plaukioti vandens transporto priemonėmis, orlaiviui nusileisti, vandens medžioklei ir kt.) turi būti derinamas su vandens telkinio savininku (gauti leidimą, sutikimą), priešingas reguliavimas būtų antikonstitucinis.
5. Pagal CK 4.112 straipsnio 5 dalį viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar labai sudėtinga. Kaip teisingai buvo nurodyta 2013 m. lapkričio 18 d. Širvintų rajono apylinkės teismo sprendime, buvęs servitutas prieštarauja Vandens įstatymui, jo neapibrėžtumas pažeidžia ieškovo, kaip vandens telkinio savininko, teises, dėl to buvo neįmanoma tinkamai įgyvendinti servituto ir naudotis vandens telkinio savininko teisėmis. Esami apeliacinės instancijos teismo nustatyti servitutai savo apimtimi (turiniu) šiuo metu iš esmės atitinka nuosavybės teisę, nors servituto apimtis pagal prigimtį privalo būti mažesnė, t. y. kuo mažiau suvaržanti tarnaujantįjį daiktą ir išlaikanti teisių proporcingumą tarp tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto – šiuo atveju kitų vandens telkinių naudotojų teisių ir teisėtų interesų.
6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2010 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. D1-196 patvirtintomis „Dėl Aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose, kuriuose plaukiojimas tam tikromis plaukiojimo priemonėmis draudžiamas arba ribojamas, sąrašo patvirtinimo“ sąlygomis, plaukioti nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis (valtimis, baidarėmis, burlentėmis, vandens dviračiais) ežeruose leistina. Toks aiškinimas reikštų, kad kitų vandens telkinio naudotojų teisės visiškai nepriklausytų nuo vandens telkinio savininko teisėtų interesų ar net savininko vykdomos pareigos saugoti telkinį atlikimo, kas vienareikšmiškai lemtų nepagrįstą vandens telkinio savininko teisių apribojimą.
7. Vandens telkiniai yra privati nuosavybė, vandens telkiniu galima naudotis teisės aktų nustatyta tvarka, o vandens telkinio savininkas turi teisę (bet ne pareigą) (Vandens įstatymo 8 straipsnis) leisti kitiems asmenims plaukioti ar kitaip naudotis vandens telkiniu. Todėl privaloma gauti leidimą iš savininko „kitaip naudotis vandens telkiniu“, t. y. užsiimti kita įstatymu leidžiama veikla, negu suteikia servitutai. Nagrinėjamoje byloje vienas apklaustų liudytojų A. D. patvirtino, kad užsiima kaimo turizmo paslaugų teikimu, svečius plukdo vandens priemonėmis, yra pastatęs lieptą ginčo ežere, tuo tarpu pagal esamus servitutus ieškovas net neturi teisės gauti iš to naudos, nors minimas liudytojas iš savo veiklos, t. y. turistų paplukdymo, gauna pajamas. Anot trečiojo asmens V. B., būtinybė gauti vandens telkinio savininko leidimą (sutikimą) plaukioti valtimis turėtų įtakos jos turimo žemės sklypo vertei, kas, ieškovo manymu, taip pat negali būti objektyvus argumentas sprendžiant dėl servituto apimties.
8. Kaip pažymėta skundžiamame Vilniaus apygardos teismo sprendime, atsižvelgus į atsakovės, trečiojo asmens ir ieškovo pateiktus rašytinius paaiškinimus, ir buvo sukonkretinti servitutai, taip įvykdant bylą nagrinėjusio pirmą kartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį.
31. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo trečiojo asmens V. B. kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje, grąžindamas bylą apeliacinės instancijos teismui iš naujo nagrinėti, pasisakė, kad šioje byloje ginčo teisiniams santykiams turėtų būti taikoma būtent CK 4.112 straipsnio 2 dalies norma, o ne CK 4.130 straipsnio nuostatos, t. y. byloje turi būti nustatytos tokios aplinkybės, kas yra laikytina mažiausiu servitutu jo dalies „kitaip naudotis vandens telkiniu“ vertinimo prasme, ir neturi būti įrodinėjami servituto pasibaigimo pagrindai, įtvirtinti CK 4.130 straipsnio 1 dalyje. Priešingai negu nurodo trečiasis asmuo, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendime, vykdydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje išdėstytus nurodymus, pasisakė dėl mažiausio turinio servituto ir rėmėsi CK 4.112 straipsnio 2 dalies nuostata. Vilniaus apygardos teismas ginčo teisiniams santykiams taikė būtent CK 4.112 straipsnio 2 dalies normą ir išaiškino, kokios konkrečiai teisės dar patenka į servituto turinį kartu su teise maudytis ir teise girdyti gyvulius. Teismo pavartoti skirtingi servituto turinį apibrėžiantys terminai „laikyti, kad servitutas yra mažiausias“ ir „pakeisti nustatytą servitutą“ iš esmės yra tapatūs.
2. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatyta, kad administraciniais aktais nustatytų servitutų turinys „ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ yra neapibrėžtas ir neaiškus, dėl to tampa neaiškus servituto suteikiamų (atimamų) teisių įgyvendinimas. Todėl ši servituto turinio dalis gali būti išdėstyta taip, kad būtų nustatytos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi vandens telkiniais teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi vandens telkiniais teisės. Vilniaus apygardos teismas sprendimu įvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje išdėstytus nurodymus, būtent priėmė sprendimą ne dėl servitutų pakeitimo, o dėl servitutų turinio nustatymo vadovaudamasis CK 4.112 straipsnio 2 dalies nuostata. Todėl kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Vilniaus apygardos teismas sprendimu peržengė ieškinio ir bylos nagrinėjimo ribas.
3. Byloje nebuvo nustatytų tokių faktinių aplinkybių, kad trečiasis asmuo V. B., kaip gretimo žemės sklypo savininkė, turėjo servitutą, suteikiantį teisę plaukioti valtimis, juolab kad tokia teisė buvo prarasta, todėl kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad, pakeitus servitutą, trečiasis asmuo prarado teisę plaukioti valtimis.
4. Ieškovui priklausantys ežerai, kurie suformuoti kaip nekilnojamieji daiktai – žemės sklypai, kurių paskirtis yra vandens ūkio, o naudojimo būdas – ūkinės veiklos, yra tarnaujantieji daiktai. Šiuo atveju kaip viešpataujantieji daiktai buvo nustatyti žemės sklypai, besiribojantys su ežerais. Žemės sklypai žemės reformos metu buvo suformuoti kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypai, todėl užtikrinant jų tinkamą naudojimą pagal paskirtį administraciniais aktais buvo nustatyti servitutai ieškovui nuosavybės teise priklausančiuose vandens telkiniuose.
5. Kasaciniame skunde nurodomi Širvintų rajono savivaldybės patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai (2014 m. gruodžio 19 d. Širvintų rajono savivaldybės direktoriaus įsakymas Nr. 9-962 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo specialiojo plano patvirtinimo“, Širvintų rajono savivaldybės sprendimais įsteigti paplūdimiai), iš kurių tariamai suprantama, kad (duomenys neskelbtini) ežeruose yra numatytas plaukiojimas valtimis. Šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, pirma, dėl to, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis), o tokių teritorijų planavimo dokumentų trečiasis asmuo neteikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams. Antra, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi, „teritorijų planavimas – pagal šio ir kitų įstatymų, taip pat jų įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus vykdomas procesas, kuriuo siekiama darnaus teritorijų vystymo ir kuris apima žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, paveldosaugos ir kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių, gamybos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui reguliuoti ir veiklai plėtoti sudarymą, visuomenės ir privačių interesų suderinimą. Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimas atliekamas Teritorijų planavimo įstatymo, Žemės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“. Taigi, vien tam tikros teritorijos plėtros teritorijų planavimo dokumente nustatymas (nagrinėjamu atveju, praėjus daugiau kaip 10 metų po administraciniais aktais nustatytų servitutų) negali būti laikomas pagrindu suvaržyti ar apriboti savininko nuosavybės teisę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl servituto nustatymo išvardijant asmenų teisės naudotis svetimu daiktu konkrečias subjektines naudojimosi teises, kurios yra įtvirtintos ir jų įgyvendinimo tvarka reglamentuojama įstatymuose

32. Byloje kilus ginčui dėl servituto turinio, jo apimties nustatymo, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad šią bylą pirmą kartą nagrinėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi perdavė nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka bylą Vilniaus apygardos teismui. CPK 362 straipsnio 2 dalis nustato, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Todėl nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas peržiūri naujai priimtą ir skundžiamą trečiojo asmens kasaciniu skundu Vilniaus apygardos teismo nutartį, pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumentų teisinio pagrįstumo ir dėl to, ar skundžiamoje nutartyje teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo privalomus išaiškinimus.
33. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Trečiojo asmens V. B. kasaciniame skunde keliami servituto į vandens telkinius (ežerus) turinio nustatymo teisės klausimai, prašoma išaiškinti galimybes nustatyti platesnį servitutą, išplečiant servitutines teises, įtraukiant į jas ir kitas įstatymuose nustatytas naudojimosi vandens telkiniais teises, negu jas nustatė kasaciniu skundu skundžiamoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas. Kasaciniame skunde teigiama, kad iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų, t. y. nustatydamas mažiausią servituto dalies „kitaip naudotis vandens telkiniu“ turinį apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo įstatymų reikalavimais ir teismų jurisprudencijos nuostatomis.
34. Šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje konstatuota, kad, kilus abejonių dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 89-8648 nustatyto servituto užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais dalies „kitaip naudotis vandens telkiniu“ turinio, tarnaujančiojo daikto savininkas turi įstatymu įtvirtintą teisę reikalauti taikyti CK 4.112 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę – laikyti, kad, nesant galimybės tiksliai nustatyti servituto ginčo dalies turinio, servitutas yra mažiausias. Kas šiuo konkrečiu atveju laikytina mažiausiu servitutu jo dalies „kitaip naudotis vandens telkiniu“ vertinimo prasme, turi būti nustatyta bylos nagrinėjimo teisme metu.
35. Iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas, taikydamas mažiausio servituto nustatymo kriterijų, pakeitė vandens telkiniams – (duomenys neskelbtini) ežerams, esantiems (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 89-8648 ir 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 2.10-89-10972 nustatytą servitutą „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ į „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius, laistyti daržus, vaikščioti (čiuožti) ledu“.
36. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nustatytą servitutą, pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje, 320 straipsnio 1 dalyje nustatytą bylos nagrinėjimo ribų taisyklę, kai ieškovas prašė panaikinti servitutą, o ne jį pakeisti. Ieškovas prašė naikinti servitutų dalį „kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“, kartu panaikinti visą Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nustatytą servitutą. Ieškinio reikalavimas panaikinti nustatytą servitutą įgalino teismą spręsti dėl tokio servituto faktinio ir teisinio pagrįstumo bei jį koreguoti, atsižvelgiant į servituto nustatymo teisinius pagrindus. Apeliacinės instancijos teismas sprendimu pakeitė servitutus vietoj „kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ nustatydamas konkrečias teises naudotis vandens telkiniais – „laistyti daržus, eiti (čiuožti) ledu“. Tokiu būdu teismas naikino servituto dalį, siaurino jo apimtį ir jį atitinkamai pakeitė, taip tenkino ieškinį iš dalies. Ieškinio iš dalies tenkinimas nėra bylos nagrinėjimo ribų peržengimas.
37. CK 4.124 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Servituto turinio nustatymą reglamentuoja CK 4.113 straipsnio 1 dalis, pagal kurią servitutu suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos taip, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui.
38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai. Nustatant servitutą svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas iš proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Tarnaujančiojo daikto apribojimus nusako servituto turinys, kurį reglamentuoja CK 4.112 straipsnis. Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai. Nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus. Jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009).
39. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius. Spręsdami dėl konkrečių ieškovams prašomų suteikti teisių, teismai faktinių bylos aplinkybių pagrindu kiekvieną jų turėjo įvertinti pagal įstatyme nurodytus kriterijus: ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus ir konkretus jų poreikis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009).
40. Nustačius servitutą, bet nenurodžius konkrečių teisių ar jas nurodžius neaiškiai, gali kilti jo turinio aiškinimo sunkumų. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas būtent dėl administraciniais aktais nustatyto servituto „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ dalies „kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ aiškinimo, t. y. kokios teisės ir kokia jų apimtis pagal tokį servitutą suteikiamos viešpataujančiojo daikto savininkui.
41. Konstatuotina, kad nustačius servitutą, bet jame nenurodžius konkrečių teisių ar jas nurodžius neaiškiai, ši spraga gali būti užpildoma keliais būdais: pirma, servituto turinys, t. y. konkrečios naudojimosi teisės, gali būti nustatomas pagal servitutų turinį reglamentuojančius teisės aktus, papildomos teisės gali būti nustatomos servitutą nustatančiame akte (CK 4.118–4.120 straipsniai, 4.124 straipsnio 1, 2 dalys); antra, jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis); trečia, kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (CK 4.112 straipsnio 2 dalis).
42. Kasaciniame skunde pateiktuose argumentuose trečiasis asmuo V. B., kaip besiribojančio prie (duomenys neskelbtini) ežero žemės sklypo savininkė, teigia, kad jai turėtų būti teismo pripažinta teisė plaukioti ežeru valtimis, nes, kaip nurodoma kasaciniame skunde, asmenys, įgiję žemės sklypus prie vandens telkinių, kuriuose buvo nustatyti servitutai, suteikiantys teisę plaukioti šiuose telkiniuose valtimis, naudojęsi tokiomis teisėmis ir turėdami teisėtą pagrindą tikėtis šios teisės, nustatytos servitutu, išsaugojimo, dėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje atlikto servituto turinio aiškinimo šias teises praranda. Kasaciniame skunde teigiama, kad besiribojančio su vandens telkiniu žemės sklypo savininko teisę jame plaukioti valtimis nustato teisės aktai, tokios teisės turėjimą lemia viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai, o plaukiojimas vandens telkiniu daro nereikšmingą poveikį, todėl tam nereikalingas vandens telkinio savininko specialus leidimas.
43. 1997 m. spalio 21 d. priimto Vandens įstatymo Nr. VIII-474 10 straipsnis reglamentavo šiame straipsnyje išvardytas vandens išteklių ir telkinių naudotojų pareigas. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punkte buvo nurodyta, kad valstybiniam vidaus vandenų fondui priskirtų vandens telkinių naudotojai bei privačių vandens telkinių savininkai privalo užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka.
44. Ši teisės norma galiojo ir jos turinys yra cituojamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimu nustatytame 19,7 ha daliai (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), ir 0,94 ha daliai (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), servitute, kuriame įrašyta būtent įstatymo normoje pateikta formuluotė „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“.
45. Pakeitus Vandens įstatymo 8 straipsnį (2003 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. IX-1388 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta, kad vandens telkinių naudotojai turi teisę naudoti vandens telkinį ir jame esantį vandenį įstatymų, kitų teisės aktų ir sutarčių nustatytomis sąlygomis bei leisti kitiems asmenims naudoti vandens telkinį ir jame esantį vandenį, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimams. Vandens įstatymo 8 straipsnio (2003 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. IX-1388 redakcija) 2 dalies 7 ir 8 punktuose nustatytos vandens telkinių naudotojų pareigos nepažeisti kitų vandens naudotojų teisių ir teisėtų interesų bei laikytis kitų teisės aktais nustatytų vandens naudojimo reikalavimų.
46. Pakeistos Vandens įstatymo 8 straipsnio nuostatos tebegalioja, jomis nustačius vandens telkinių naudotojų teisę leisti kitiems asmenims naudoti vandens telkinį ir jame esantį vandenį, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimams, ir kartu pareigą nepažeisti kitų vandens naudotojų teisių ir teisėtų interesų. Pažymėtina, kad šios naujos nuostatos dėl vandens telkinių naudotojų teisių ir pareigų atsirado priėmus įstatymo pakeitimą, kartu tuo pačiu įstatymo pakeitimu buvo panaikinta Vandens įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata, kad vandens telkinių savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka. Taigi vietoj teisinio reglamentavimo, kad vandens telkinių naudotojai privalo užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka, pakeistu teisiniu reguliavimu nustatytos vandens telkinių naudotojų teisės ir pareigos leisti kitiems asmenims naudoti vandens telkinį ir jame esantį vandenį, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimams.
47. Pradinę redakciją (žr. nutarties 40 punktą) keitusio Vandens įstatymo 10 straipsnyje (2003 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. IX-1388 redakcija) teisinis reglamentavimas buvo iš esmės pakeistas, šiame straipsnyje reglamentuojami vandens naudojimo leidimai. Įstatymo 10 straipsnyje nurodyta, kad tam, jog vandens telkinius būtų galima naudoti vandeniui išgauti, nuotekoms išleisti, juose plaukioti plaukiojimo priemonėmis, žvejoti, reikalingas leidimas. Leidimo nereikalaujama, jeigu vandens naudojimas daro nereikšmingą poveikį vandens telkinio fizinėms, cheminėms ir biologinėms savybėms. Vandens naudojimo ir (arba) poveikio ribas, kurias pasiekus reikalingas leidimas, nustato institucija, kuriai įstatymas suteikia teisę reglamentuoti leidimų išdavimą.
48. Vandens įstatymo 10 straipsnyje (2003 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. IX-1388 redakcija) nustatytas teisinis reglamentavimas galiojo priimant Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 2.10-89-10972 dėl (duomenys neskelbtini), likusios (duomenys neskelbtini) ežero 7,86 ha dalies servituto nustatymo, kuriuo vandens telkiniui buvo nustatytas tokio paties turinio servitutas – „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudoti privatų vandens telkinį“.
49. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo dėl servituto nustatymo priėmimo metu teisė apskrities viršininkui nustatyti servitutus buvo nustatyta Žemės įstatymo 23 straipsnio (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) 2 dalyje, kurios 1 punkte nurodyta, kad apskrities viršininkas nustato servitutus valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti. Ieškovas (duomenys neskelbtini) ežero 0,94 ha dalį įsigijo nuosavybėn 2002 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, likusią ežero 7,86 ha dalį – 2005 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, ir prieš tai, kai buvo sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys su ieškovu, Vilniaus apskrities viršininkas nustatė perleidžiamoms ežero dalims servitutus, teisė nustatyti juos buvo įtvirtinta, kaip minėta, Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte.
50. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nebuvo nustatytas visiškai naujas servitutas, nes tam pačiam objektui – (duomenys neskelbtini) ežerui, t. y. šio ežero 0,94 ha daliai, nuosavybės teise priklausančiai ieškovui, servitutas jau buvo nustatytas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad 2005 m. spalio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas nuosavybėn įgijo likusią (duomenys neskelbtini) ežero 7,86 ha dalį, t. y. tapo viso 8,80 ha (duomenys neskelbtini) ežero savininku, ligi tol turėtos ežero 0,94 ha dalies servitutas tapo neatsiejama dalimi. Pradinio servituto nustatymo ežero daliai teisinis pagrindas buvo Vandens įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas (nutarties 40 punktas). Ieškovui nuosavybės teise įgijus likusią ežero dalį, buvo nustatytas servitutas ir ieškovo įgytai kitai ežero daliai. Ieškovo turėtos ežero dalies servituto teisinis režimas nesikeitė, o nustatyto pradinio servituto taikymas buvo išplėstas ieškovo įgytai likusiai ežero daliai.
51. Vėliau pakeistu Vandens įstatymo 10 straipsniu (2003 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1941 redakcija) buvo išbraukta ligi tol galiojusi nuostata dėl reikalingumo turėti leidimą vandens telkiniuose plaukioti plaukiojimo priemonėmis. Nuo šio pakeitimo nebeliko reikalavimo turėti leidimą vandens telkiniuose plaukioti plaukiojimo priemonėmis.
52. Nutarties 51 punkte nurodyto Vandens įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „šiuo pakeitimu siekiama panaikinti nepagrįstus biurokratinius laivybos ribojimus ir sudaryti geresnes sąlygas laivybos ir vandens turizmo plėtrai, siūloma panaikinti vandens naudojimo leidimus laivybai vandens telkiniuose. Pritarus tokiam pasiūlymui, vietoj šiuo metu aplinkos ministrui suteiktos teisės reglamentuoti vandens naudojimo leidimų išdavimo tvarką, jam būtų suteikta teisė nustatyti vandens telkinių, kuriuose plaukioti draudžiama, sąrašą. Asmenys privalo turėti ir vandens naudojimo leidimą laivybai konkrečiame telkinyje. Privalėjimas asmenims turėti vandens naudojimo leidimą laivybai konkrečiame telkinyje sudaro nepagrįstas biurokratines kliūtis, stabdo vandens turizmo plėtrą“. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto 2003 m. spalio 13 d. išvadoje pritarta Aplinkos ministerijos pasiūlymui, kad pakanka nurodyti, jog aplinkos ministras nustato vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikro tipo plaukiojimo priemonėmis draudžiamas ar ribojamas, sąrašą, o draudimų laikotarpiai bei asmenų kategorijos, kuriems tokie draudimai nebūtų taikomi, galės būti nustatyti aplinkos ministro patvirtintame sąraše.
53. Taigi įstatymo leidėjo tikslas Vandens įstatymo 10 straipsnio pakeitimu buvo panaikinti asmenims reikalavimą turėti leidimą vandens telkiniuose plaukioti plaukiojimo priemonėmis. Šis reikalavimas įvardytas kaip perteklinis, sudarantis biurokratines kliūtis. Nauju įstatymo 10 straipsnio pakeitimu leidimų sistemos atsisakyta, pažymėta, kad teisės plaukioti apribojimus turėtų nustatyti aplinkos ministras, patvirtindamas vandens telkinių, kuriuose plaukioti draudžiama, sąrašą. Taigi pagal Vandens įstatymo 10 straipsnį (2003 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1941 redakcija), remiantis šio straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, įstatymų leidėjas nustatė tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo asmenys turi teisę vandens telkiniuose plaukioti plaukiojimo priemonėmis be atskiro leidimo, išskyrus aplinkos ministro įrašytus į sąrašą vandens telkinius, kuriuose draudžiama plaukioti plaukiojimo priemonėmis. Kaip nurodyta aiškinamajame rašte, techninius ir aplinkosaugos reikalavimus atitinkančius laivus vairuojantiems ir reikalaujamą kvalifikaciją turintiems asmenims naikintinas reikalavimas turėti ir vandens naudojimo leidimą laivybai konkrečiame telkinyje.
54. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, (duomenys neskelbtini) ežerų naudojimo būdas yra ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintame Žemės naudojimo būdų turinio apraše išdėstytas žemės sklypų naudojimo būdo turinys, t. y. kad ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai yra vandens telkiniai, skirti laivybai, hidrotechnikos statiniams, verslinei žvejybai (išskyrus priskirtus akvakultūros tvenkiniams), vandeniui išgauti, nuotekoms išleisti ir kita; vandens telkiniai, kurių naudojimo paskirtis yra rekreacinė, skirti mėgėjų žūklei, vandens sportui, poilsiui, turizmui. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą.
55. Atsižvelgdama į ūkinei veiklai naudojamų vandens telkinių naudojimo būdo turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad plaukiojimas plaukiojimo priemonėmis nepatenka į ūkinei veiklai naudojamų vandens telkinių naudojimo būdo turinį. Nurodytame Žemės naudojimo būdų turinio apraše ūkinei veiklai naudojamų vandens telkinių naudojimo būdo turinys iš esmės yra platesnis negu rekreacinių vandens telkinių, leidžiama platesnė išvardyta veikla, kurios rūšių sąrašas yra nebaigtinis, t. y. leidžiama ir kita veikla. Dėl to nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad pagal naudojimo būdą plaukiojimas plaukiojimo priemonėmis galimas tik rekreaciniuose vandens telkiniuose. Todėl nesant nustatytų apribojimų iš esmės plaukiojimas plaukiojimo priemonėmis ūkinei veiklai naudojamuose vandens telkiniuose yra galimas, išskyrus specialias taisykles, taikytinas akvakultūros tvenkiniams pagal Žemės naudojimo būdų turinio aprašą ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 1995 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 33 patvirtintas Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipines taisykles (LAND 2-95).
56. Atsižvelgiant į tai, kad vandens telkiniuose plaukiojimas plaukiojimo priemonėmis yra įstatymo neuždrausta veikla, teisę plaukioti turi tiek vandens savininkas, tiek kiti asmenys, tam nereikalingas specialus leidimas. Pagal įstatymą servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu); servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.112 straipsnio 1 dalis). Nėra teisinio pagrindo nustatyti servitutą užsiimti leidžiama pagal įstatymą plaukiojimo (laivybos) veikla, nes, nepaisant servituto nustatymo, kuriame būtų įtvirtinta ši speciali teisė, ji yra suteikta asmenims pagal įstatymą, taigi šia teise naudotis turi galimybę asmenys, neatsižvelgiant į tai, ar yra nustatytas servitutas, suteikiantis šią konkrečią teisę. Kai įstatymas suteikia teisę asmeniui, tai nėra servitutas, servituto nustatymas dubliuotų tokią teisę, kylančią iš įstatymo, kuriai įgyvendinti servitutas nėra reikalingas. Servitutas yra teisinė priemonė specialioms teisėms, kurios nėra iš anksto nustatytos įstatymuose, nustatyti.
57. Minėta, kad 1997 m. spalio 21 d. priimto Vandens įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punkte buvo nurodyta, jog vandens telkinių savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka. Šioje teisės normoje įtvirtintos teisės maudytis ir girdyti gyvulius yra konkrečiai išvardytos neapibrėžto asmenų rato naudojimosi vandens telkiniais subjektinės teisės ir dėl šių įstatymo pripažįstamų teisių, kaip ir teisės plaukioti, servituto nustatyti nereikia, nes šios naudojimosi teisės užtikrinamos įstatymais. Servitutas gali būti nustatomas dėl specialių teisių, kurios nėra išvardytos kaip suteikiamos asmeniui naudotis įstatymuose, bet tik tiek, kiek yra būtina įgyvendinti viešpataujančiojo daikto savininko teises, atitinkamai proporcingai suvaržant tarnaujančiojo daikto savininko teises (CK 4.112 straipsnio 2 dalis, 4.113 straipsnio 1 dalis).
58. Plaukiojimo priemonių naudojimą vandens telkiniuose reglamentuoja Vandens įstatymo 13 straipsnis, nustatantis, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, vandens telkiniuose naudojantys plaukiojimo priemones, privalo užtikrinti, kad šios priemonės neleistinai neterštų vandens, neardytų krantų, negadintų hidrotechnikos statinių bei komunikacijų, nekeltų pavojaus žmonėms ir aplinkai. Aplinkosaugos sąlygas plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis nustato aplinkos ministras. Vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikro tipo plaukiojimo priemonėmis draudžiamas ar ribojamas, sąrašą nustato aplinkos ministras (1 ir 2 dalys). Laivybą vidaus vandenų keliuose reglamentuoja Vidaus vandenų transporto kodeksas (4 dalis).
59. Vandens įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje plaukiojimo priemonėmis laikomi laivai, kiti plaukiojimui naudojami (įskaitant ir plūduriuojančius) įrenginiai arba priemonės. Nurodytu įsakymu patvirtintų Aplinkosaugos sąlygų 2.2 punkte pateikta nesavaeigės plaukiojimo priemonės sąvoka – tai vidaus degimo variklio neturinti plaukiojimo priemonė (burinė jachta, baidarė, kanoja, vandens dviratis, irklinė valtis, guminė valtis, kajakas, katamaranas ir kt.); plaukiojimas elektros variklį turinčiomis plaukiojimo priemonėmis prilyginamas plaukiojimui nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis.
60. Vandens įstatymo 8, 13 straipsnius detalizuoja aplinkos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. D1-187 „Dėl Aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis ir Vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikromis plaukiojimo priemonėmis draudžiamas ar ribojamas, sąrašo patvirtinimo“. Įsakymu patvirtintų Aplinkosaugos sąlygų 14.1 punkte nustatytas draudimas savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis plaukioti vandens telkiniuose, esančiuose telmologiniuose, botaniniuose, zoologiniuose ir botaniniuose-zoologiniuose draustiniuose. Pagal 5.1 punktą savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis draudžiama plaukioti mažesniuose kaip 10 ha ploto vandens telkiniuose. Aplinkosaugos sąlygų 12 punkte įtvirtintas vienintelis draudimas nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis plaukioti gamtiniuose rezervatuose ir ornitologiniuose draustiniuose esančiuose vandens telkiniuose.
61. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 8,8 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežeras yra (duomenys neskelbtini) telmologinio draustinio ribose. Tuo tarpu nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis (duomenys neskelbtini) ežeruose plaukiojimas nėra apribotas pagal aplinkos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. D1-187.
62. Taigi (duomenys neskelbtini) ežeruose asmenims, inter alia (tarp jų) ir trečiajam asmeniui V. B., teisė plaukioti nesavaeigėmis transporto priemonėmis yra pripažįstama Vandens įstatymo 13 straipsniu ir aplinkos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. D1-187 patvirtintomis Aplinkosaugos sąlygomis plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis ir šiais teisės aktais nėra apribota, tokia teisė gali būti įgyvendinama ir nenustačius servituto. Tai, kad, remiantis aptartu aplinkos ministro įsakymu, yra leistina plaukioti ežeruose, pripažino ir ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą.
63. Trečiojo asmens kasaciniu skundu skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. ir 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimais nustatyti servitutai buvo pakeisti vietoj „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ į „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius, laistyti daržus, vaikščioti (čiuožti) ledu“, nurodytų apeliacinės instancijos teismo sprendimu nustatytų servituto suteikiamų teisių trečiasis asmuo kasaciniu skundu neginčija.
64. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepasisako dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimu nustatytų servituto suteikiamų teisių, nes jos kasaciniu skundu neginčijamos, o atsiliepimuose į kasacinį skundą ieškovas (vandens telkinių savininkas) ir Nacionalinė žemės tarnyba prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Tokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų būtinybė peržengti bylos nagrinėjimo ribas, byloje nenustatyta. Kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį ieškovas, atsakovė, trečiasis asmuo neginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimu nustatytų servituto suteikiamų teisių.
65. Trečiasis asmuo kasaciniame skunde iš esmės siekia išplėsti servitutais nustatytas subjektines teises, konkrečiai įtraukiant teisę plaukioti plaukiojimo priemonėmis ieškovui nuosavybės teise priklausančiuose ežeruose. Pirmiau nurodyta, kad asmenų teisė plaukioti plaukiojimo priemonėmis yra nustatyta įstatymuose, todėl nėra pagrindo šią teisę nustatyti servitutu. Servitutas yra teisės, kurios nėra nustatytos įstatymuose, tai daiktinė teisė į svetimą daiktą, kuria suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Dėl išdėstytų aplinkybių kasacinio skundo argumentai pripažintini nepagrįstais. Nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl šis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 3 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

66. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus trečiojo asmens V. B. kasacinio skundo, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovo P. Z. J. atsiliepime į kasacinį skundą prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet nepateikta duomenų ir įrodymų, patvirtinančių turėtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, todėl ieškovo bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlygintinos, nes pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Janina Januškienė

                                                                      Algirdas Taminskas