Civilinė byla Nr. e2A-406-196/2016 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00508-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.6.2; 2.5.8.8; 2.2.2.3.2.6.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Interbesta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4195-614/2015 pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Interbesta“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Verslo konsultantai“, kreipėsi teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ab initio CK 1.80 str. pagrindu šiuos sandorius: 1) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00294 LTL, pagal kurį įskaityta 76 255,15 Lt suma; 2) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00294 LTL, pagal kurį įskaityta 155 126,14 Lt suma; 3) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00294 LTL, pagal kurį įskaityta 13 829,48 Lt suma; 4) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00349 LTL, pagal kurį įskaityta 83 131,16 Lt suma; 5) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00349 LTL, pagal kurį įskaityta 5 990,25 Lt suma; 6) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00349 LTL, pagal kurį įskaityta 34 697,73 Lt suma; 7) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00389 LTL, pagal kurį įskaityta 92 333,85 Lt suma; 8) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00389 LTL, pagal kurį įskaityta 173 876,73 Lt suma; 9) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00389 LTL, pagal kurį įskaityta 1 545,80 Lt suma. Ieškovė nurodė, kad KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „Emilė“ sudarė tris paskolos sutartis (2012 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartis Nr. 12-00294, 2012 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutartis Nr. 12-00349 ir 2012 m. spalio 4 d. paskolos sutartis Nr. 12-00389). 2013 m. gruodžio 31 d. tarp ieškovės, atsakovės UAB „Interbesta“ ir UAB „Emilė“ buvo sudaryta trišalė skolos ir reikalavimo teisės perkėlimo sutartis, pagal kurią atsakovė perėmė visas teises ir pareigas į UAB „Emilė“ 8 263 607,41 Lt skolą bei perėmė visas reikalavimo teises į UAB „Emilė“ turėtą 1 454 400 Lt pajinį įnašą. 2014 m. sausio 6 d. atsakovė pateikė ieškovei prašymus dėl sumos, viršijančios pajų pagal atskiras kredito linijos sutartis grąžinimo: 1) pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00294 Lt, kur nurodė, kad pagal 2014-01-06 duomenis atsakovės negrąžintas kredito likutis buvo 3 283 892,30 Lt, o atsakovės pajinis įnašas yra 573 600 Lt. Atsakovė  prašymuose nurodė, kad vadovaujantis ieškovo įstatais bei Kredito unijų įstatymu, atsakovės pajinis įnašas yra didesnis nei 10 proc. (328 389,23 Lt), t. y. sudaro 17,47 proc. nuo skolos likučio ir atsakovei gražintina suma, viršijanti 10 proc., yra 245 210,77 Lt; 2) pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00349 LTL, grąžinimo, kuriame nurodyta, kad atsakovo negrąžintas kredito likutis buvo 1 248 208,64 Lt, atsakovės pajinis įnašas yra 248 640 Lt; vadovaujantis ieškovo įstatais bei KUĮ, atsakovės pajinis įnašas yra didesnis nei 10 proc. (124 820,86 Lt), t. y. sudaro 19,92 proc. nuo skolos likučio ir atsakovei gražintina suma, viršijanti 10 proc., yra 123 819,14 Lt; 3) pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00389 LTL, grąžinimo, kuriame nurodė, kad atsakovės negrąžintas kredito likutis buvo 3 644 036,22 Lt, atsakovės pajinis įnašas yra 632 160 Lt, vadovaujantis ieškovės įstatais bei KUĮ, atsakovės pajinis įnašas yra didesnis nei 10 proc. (364 403,62 Lt), t. y. sudaro 17,35 proc. nuo skolos likučio ir atsakovei gražintina suma, viršijanti 10 proc., yra 267 756,38 Lt.  Atsakovė pareikalavo iš ieškovės ne vėliau kai per vieną dieną šias sumas grąžinti, t. y. viso grąžinti 636 786,29 Lt. 2014-01-07 atsakovė trimis pareiškimais dėl įskaitymo pagal kiekvieną sutartį vienašališkai taikė įskaitymą ir įskaitė savo piniginę prievolę sumokėti 245 210,77 Lt, 123 819,14 Lt ir 267 756,38 Lt sumas, t. y. atliko ginčijamus įskaitymus. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlė KU „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto bylą, o 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi ieškovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovė 2015-02-02 pateikė atsakovei pretenziją, kurioje nurodė, kad atsakovės įskaitymai yra niekiniai ir pareikalavo sumokėti ieškovei pradelstus įsiskolinimus. Anot ieškovės, atsakovės atlikti įskaitymai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekiniai ir negaliojantys pagal CK 1.80 str. Nurodė, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo iš ieškovės reikalauti grąžinti 636 786,29 Lt (184 426,06 Eur). Ieškovės nuomone, atsakovė neturėjo teisės vienašališkai atlikti įskaitymų, nes neturėjo reikalavimo teisės, o ieškovė neturėjo pareigos atsakovei grąžinti 10 proc. nuo paskolos sumos viršijančią pajinio įnašo dalį. Pažymėjo, kad atsakovės reikalavimas grąžinti 636 786,29 Lt (184 426,06 Eur) – nebuvo vykdytinas, nes atsakovė 2014 m. sausio 6 d. prašymuose nurodė, kad ieškovė nurodytas sumas privalo grąžinti per vieną darbo dieną. Ieškovės nuomone, vienos darbo dienos terminas buvo neprotingas ir nepagrįstai trumpas tam, kad atsakovės reikalavimas dėl 636 786,29 Lt (184 426,06 Eur) galėtų būti įvykdytas, nes, visų pirma, ieškovė privalėjo įvertinti, ar buvo pagrindas minėtiems atsakovės reikalavimams dėl įskaitymo, antra, dėl lėšų grąžinimo sprendimą galėjo priimti tik kompetentingas ieškovės organas. Ieškovė nurodė, kad šis terminas neatitinka termino nurodyto Kredito unijų įstatymo 18 str. 2 d. ir ieškovės įstatų 4.20 p., taip pat prieštarauja ieškovės įstatų 2.11 p., numatančiam veiklą organizuoti ir vykdyti taip, kad jos veikla būtų stabili ir patikima. Kadangi bent vienos iš CK 6.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų nebuvimas įskaitymą daro negaliojančiu, tai šie įskaitymai, ieškovės nuomone, pripažintini negaliojančiais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino; pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento šiuos sandorius: 1) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00294 LTL, pagal kurį įskaityta 76 255,15 Lt suma; 2) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00294 LTL, pagal kurį įskaityta 155 126,14 Lt suma; 3) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00294 LTL, pagal kurį įskaityta 13 829,48 Lt suma; 4) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00349 LTL, pagal kurį įskaityta 83 131,16 Lt suma; 5) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00349 LTL, pagal kurį įskaityta 5 990,25 Lt suma; 6) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00349 LTL, pagal kurį įskaityta 34 697,73 Lt suma; 7) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00389 LTL, pagal kurį įskaityta 92 333,85 Lt suma; 8) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00389 LTL, pagal kurį įskaityta 173 876,73 Lt suma; 9) 2014 m. sausio 7 d. UAB „Interbesta“ pareiškimą dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00389 LTL, pagal kurį įskaityta 1 545,80 Lt suma; priteisė iš atsakovės UAB „Interbesta“ ieškovei BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ naudai 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų; nusprendė išieškoti iš atsakovės UAB „Interbesta“  2 252 Eur į valstybės biudžetą.

Teismas nustatė, kad tarp ieškovės KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „Emilė“, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra atsakovė UAB „Interbesta“, buvo sudarytos trys paskolos sutartys - 2012 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartis Nr. 12-00294, 2012 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutartis Nr. 12-00349 ir 2012 m. spalio 4 d. paskolos sutartis Nr. 12-00389. 2013 m. gruodžio 31 d. tarp ieškovės, atsakovės UAB „Interbesta“ ir UAB „Emilė“ buvo sudaryta trišalė skolos ir reikalavimo teisės perkėlimo sutartis, pagal kurią atsakovė perėmė visas teises ir pareigas į UAB „Emilė“ 8 263 607,41 Lt skolą bei perėmė visas reikalavimo teises į UAB „Emilė“ turėtą 1 454 400 Lt pajinį įnašą. Teismas nurodė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovės UAB „Interbesta“ atliktų įskaitymų teisėtumo. 2014 m. sausio 6 d. atsakovė pateikė ieškovei prašymus dėl sumų, viršijančių pajų pagal atskiras kredito linijos sutartis grąžinimo, o kitą dieną – 2014 m. sausio 7 d. trimis pareiškimais dėl įskaitymo pagal kiekvieną sutartį vienašališkai taikė įskaitymą ir įskaitė savo piniginę prievolę sumokėti ieškovei 245 210,77 Lt, 123 819,14 Lt ir 267 756,38 Lt sumas pagal kredito sutartis. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl apskaičiavimų – ieškovė neginčijo atsakovo dokumentuose nurodytų pagal Kredito sutartis atsakovo UAB „Interbesta“ negrąžintų kreditų likučio sumų, esamo pajinio įnašo dydžio, o taip pat ir atsakovo apskaičiuoto pajinio įnašo dalies, sudarančios didesnę nei 10 proc. dalį nuo skolos likučio. Teismas akcentavo, kad šalys taip pat vieningai  supranta CK 1.80 str. 1 dalyje įtvirtintą normą ir jos taikymo sąlygas, tai yra, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, ir kad šiam sandorio negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.

Teismas pažymėjo, kad kredito unijų veiklą reglamentuoja unijos įstatai, CK, Kredito unijų įstatymas. Nurodė, kad sandorių sudarymo metu galiojusios redakcijos Kredito unijų įstatymo 2 str. 9 d. nustato, jog pajinis įnašas (pajus) yra į kredito uniją asmens įmokėta pajamų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti. Teismo vertinimu, šiuo atveju neturi būti sutapatinama iš Kredito unijų įstatymo 14 str. 1 d. 10 p. (atitinkamai – įstatų 4.12.10. p.) kylanti kredito unijos nario teisė reikalauti sugrąžinti pajų ar jo dalį ir iš sutarties (šiuo atveju sutarčių 9.2 p.) kylanti paskolos gavėjo teisė pateikti unijai prašymą dėl pajaus dalies grąžinimo tinkamai vykdant sutartį.

Teismas, analizuodamas Kredito unijų įstatymo  nuostatas ir ieškovės įstatus, nurodė, kad kredito unijos narių prievolių kylančių iš paskolos teisinių santykių tinkamas įvykdymas yra užtikrintas įstatyme įtvirtintu disponavimo pajiniu įnašu ar jo dalimi, o taip pat kitomis užtikrinimo priemonėmis pagal konkrečias sutartis. Teismas iš ieškovės ir UAB „Emilė“, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra atsakovė, kredito sutarčių ir iš KU „Vilniaus taupomoji kasa“ valdybos posėdžių protokolų, nustatė, kad paskolos UAB „Emilė“ buvo suteiktos jai įsipareigojus įnešti 16 proc. išmokamų paskolų pajų ir įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Teismas padarė išvadą, kad prievolių pagal sutartis vykdymas buvo užtikrintas tiek nustatyto dydžio pajiniu įnašu, tiek nekilnojamojo turto įkeitimu (sutarčių specialiųjų dalių 2.14 p.), tiek išduodant unijai paprastuosius neprotestuotinus vekselius paskolos sumai (sutarčių specialiųjų dalių 2.18.3. p.). Teismas pažymėjo, kad pagal Kredito unijų įstatymo 14 str. 4 d. 1 p., pagal KU „Vilniaus taupomoji kasa“ Įstatų 4.13.3. p., kredito unijos narys turi pareigą turėti / sumokėti valdybos nustatytą pajinį įnašą. Teismas nurodė, kad iš paskolos sutarčių 6.3 ir 9.2 p. matyti, jog paskolų užtikrinimui turėjo būti skiriama ne mažiau kaip 1/10 dalis paskolos sumos, tačiau ši nuostata nereiškia, kad atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, paskolos užtikrinimui skirtas pajinis įnašas negalėtų būti nustatytas didesnis. Teismo vertinimu, šios sutarties sąlygos reiškia, kad pajinis įnašas bet kuriuo atveju neturi būti mažesnis nei 1/10 dalis suteiktos paskolos sumos, nurodytos specialiosios sutarties dalies 2.1 p.

Teismas nurodė, kad pagal šalių sutarčių 9.2 p., paskolos gavėjas turi teisę prašyti unijos sumažinti turimo pajinio įnašo dydį ne dažniau kaip kartą per metus, tačiau paskolos gavėjo turimas unijos pajinio įnašo dydis turi likti ne mažesnis kaip 1/10 pagal sutartis likusios išmokėti sumos ir kitų turimų paskolų bei kreditorinių įsipareigojimų unijoje bendros sumos.

Teismo vertinimu, sutarčių 9.2 p. ir 6.3 p. nuostatos, kurios nustato, jog dalis pajinių įnašų gali būti grąžinama paskolos gavėjui tada, kai jis pilnai įvykdo prievoles pagal sutartį, jeigu likusi pajinių įnašų suma nebus mažesnė kaip 1/10 turimų paskolų bei kitų finansinių įsipareigojimų unijoje bendros sumos, reiškia, kad tinkamai pagal sutarčių sąlygas grąžinus dalį paskolos, paskolos gavėjas kartą per metus turi teisę pateikti prašymą unijai dėl jos užtikrinimui skirto pajinio įnašo sumažinimo iki 1/10 dalies paskolos sumos. Nors Kredito unijų įstatymas ir KU „Vilniaus taupomoji kasa“ įstatai detaliau neįtvirtina tokio prašymo nagrinėjimo procedūros, tačiau teismas sprendė, kad prašymą turi svarstyti kompetentingas kredito unijos organas. Teismas pažymėjo, jog Kredito unijų įstatymo 4 str. 10 ir 11 d., o taip pat kredito unijos įstatų 2.11 p. nustato, kad savo veiklą kredito unija turi organizuoti ir vykdyti taip, kad jos veikla būtų stabili ir patikima, o taip pat taip, kad kiekvienas kredito unijos narys turėtų vienodą galimybę pasinaudoti kredito unijos teikiamomis finansinėmis paslaugomis. Teismas pažymėjo, kad pajinis įnašas yra kredito unijos nuosavybė (Kredito unijų įstatymo  36, 39 str.). Pagal KU „Vilniaus taupomoji kasa“ įstatų 5.45.6 p. 5.67 p. ir pagal Kredito unijų įstatymo  28 str. 3 d. 6 p., 33 str., unijos valdyba priima sprendimus dėl disponavimo unijos turtu (kai sandorių suma neviršija 1/10 unijos nuosavo kapitalo), o taip pat ir nagrinėja unijos narių prašymus dėl paskolų grąžinimo sąlygų ir tvarkos pagal paskolų komiteto pateiktus pasiūlymus. Teismo vertinimu, atsakovės ieškovei 2014-01-06 pranešimais suteiktas vienos dienos terminas negali būti laikomas protingu, kad kredito unija nustatyta tvarka galėtų išnagrinėti prašymą ir priimti sprendimą. Teismas pateikė pavyzdį, kad įstatų 5.45.13 p. nustato, jog valdyba svarsto unijos narių prašymus dėl jų pajų perleidimo ir ne vėliau kaip per 1 mėnesį praneša apie sutikimą ar neleidimą perleisti jo pajų kitam asmeniui. Teismas pažymėjo, jog tiek pagal KU „Vilniaus taupomoji kasa“ įstatus (4.17 – 4.20, 4.22 p.), tiek pagal Kredito unijų įstatymą (18 str.), su buvusiais kredito nariais atsiskaitoma per 12 mėn., o atsižvelgiant į kredito unijos praėjusių metų patvirtintoje metinėje balansinėje ataskaitoje įrašytas kredito unijos nuostolių sumas (jei tokie buvo), atitinkamai pajiniai įnašai grąžinami proporcingai. Teismas akcentavo, kad pagal Kredito unijų įstatymo 42 str. 6-7 d. tuo atveju, jei susidaro kredito unijos nuostoliai ir iš rezervų pervedamų sumų nepakanka nuostoliams padengti, likę nepaskirstyti nuostoliai gali būti dengiami kredito unijos narių pajiniais įnašais.

Teismas padarė išvadą, jog pagal 2014-01-06 atsakovės ieškovei pateiktus prašymus grąžinti pajinio įnašo dalį atsakovės kolegialiems organams Kredito unijų įstatymo ir įstatų nustatyta tvarka nepriėmus atitinkamo sprendimo, atsakovė vienašalių jos 2014-01-07 atliktų ginčo sandorių sudarymo metu galiojančios ir apibrėžtos bei vykdytinos reikalavimo teisės į ieškovę neturėjo. Iš byloje esančių įrodymų viseto, teismas padarė išvadą, jog ieškovė įrodė ieškinį, todėl, vadovaudamasis CK 1.5, 1.80 str., 6.130 str. 1 d., CPK 178 str., 2014 m. sausio 7 d. atsakovės pareiškimus dėl įskaitymo pagal kredito linijos sutartis pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento kaip prieštaraujančiais imperatyviai įstatymo nuostatai.

Teismas, patenkinęs ieškinį, ieškovei iš atsakovės priteisė 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovės valstybei nusprendė išieškoti 2 252, Eur žyminio mokesčio (CPK 79, 80, 88, 93 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Interbesta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės administravimui skirtų lėšų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, pažeisdamas CK ir Kredito unijų įstatymo nuostatas, nepagrįstai padarė išvadą, jog norint susigrąžinti papildomą pajų, buvo būtinas ieškovės valdymo organų (ieškovės valdybos) atitinkamas sprendimas. Kredito sutarčių bendrųjų nuostatų 9.2 punktas numato, kad paskolos gavėjas turi teisę paskolos davėjo prašyti sumažinti turimo pajinio įnašo dydį ne dažniau kaip kartą per metus, tačiau paskolos gavėjo turimas ieškovės pajinio įnašo dydis turi likti ne mažesnis 1/10 pagal kredito sutartį likusios sumokėti paskolos sumos ir kitų turimų paskolų bei finansinių įsipareigojimų bendros sumos. Taigi minėta nuostata suteikia aiškią teisę paskolos gavėjui (atsakovei) reikalauti grąžinti pajinio įnašo dalį, viršijančią 1/10 paskolos gavėjo turimų įsiskolinimų ieškovei. Tokios redakcijos Kredito sutartys yra sudarytos po to, kai tokių sutarčių sudarymui pritarė ieškovės valdyba. Taigi valdybos sutikimu sudarytos kredito sutartys nustatė aiškią atsakovės reikalavimo teisę į lėšų, viršijančią 1/10 atsakovės negrąžintų paskolų, grąžinimą. Kredito sutartyje įtvirtintos teisės realizavimas nepriklauso nuo to ar, ieškovė, iš anksto sutikusi su tokia nuostata, vėliau jai nepritaria. Tai, kad atsakovė turėjo teisę iš karto reikalauti grąžinti tokią sumą patvirtina ir papildomų susitarimų nuostatos – papildomuose susitarimuose nustatyta, kad UAB „Emilė“ grąžinus paskolos dalį viršijančią papildomo pajaus dydį, ieškovė įsipareigoja per vieną darbo dieną užskaityti UAB „Emilė“ papildomą pajų galutiniam paskolos dengimui. Papildomi susitarimai rodo, kad ieškovė aiškiai nustatė, jog įskaitymui atlikti nėra reikalingi jokie išankstiniai ieškovės valdymo organų sprendimai bei tai, jog įskaitymo procedūros protingas terminas gali būti laikoma viena darbo diena. Remiantis kredito sutarčių ir papildomų susitarimų nuostatomis, atsakovė turėjo teisę reikalauti papildomo pajaus grąžinimo per vieną darbo dieną. Dėl to atsakovės atlikti įskaitymai atitiko iš anksto šalių aptartas ir ieškovės su savo kolegialiu valdymo organu suderintas sutarčių sąlygas. Teismas skundžiamame sprendime padarydamas išvadą, jog ieškovė turėjo gauti valdybos pritarimą papildomo pajaus grąžinimui, pažeidė sutarties privalomumo principą, nepagrįstai ignoravo ieškovės ir atsakovės susitarimus, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Be to, kaip minėta, papildomi susitarimai rodo, kad ieškovė nustatė, jog užskaitymas turi būti atliktas per vieną darbo dieną. Taigi papildomų susitarimų nuostatų ir kredito sutarčių nuostatų sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad šalys iš anksto susitarė dėl atsakovės galimybės reikalauti papildomo pajaus grąžinimo arba ieškovės pareigos papildomo pajaus dalyje atlikti užskaitą. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CK 6.189 įtvirtiną sutarčių privalomumo principą, o taip pat ir CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, dėl ko skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.
2. Teismas, nustatydamas, kad ieškovės valdyba turėjo priimti sprendimą dėl papildomo pajaus grąžinimo, netinkamai aiškino ir taikė Kredito unijų įstatymo nuostatas. Teismas netinkamai taikė ir interpretavo Kredito unijų įstatymo nuostatas (28 str. 3 d. 6 p. ir 33 str.) ir padarė nepagrįstą išvadą, jog minėto įstatymo nuostatos patvirtina, kad sprendimą dėl papildomo pajaus grąžinimo turėjo priimti ieškovės valdybą. Kredito unijų įstatymo 28 str. 3 d. 6 p. nustatyta, kad kredito unijos valdyba priima sprendimus dėl disponavimo kredito unijos turtu ir ilgalaikio turto įsigijimo, ilgalaikių paskolų paėmimo ir suteikimo, laidavimo ar garantavimo už kitų asmenų prievoles, jeigu turto vertė ar sandorių suma neviršija 1/10 kredito unijos nuosavo kapitalo. Kredito unijų įstatymo 33 str. reglamentuoja paskolų komiteto (ne unijos valdybos) veiklos principus. Nagrinėjamu atveju ieškovė iš anksto davė sutikimą atsakovei reikalauti sumažinti pajinio įnašo dydį iki 1/10 negrąžintos paskolos dalies ir įsipareigojo atlikti užskaitymą per vieną darbo dieną. Tai, kad minėtoms kredito sutarčių sąlygoms buvo pritarta, patvirtina byloje esantys ieškovės valdybos posėdžių protokolai. Esant tokiems ieškovės ir atsakovės susitarimams, sprendimo dėl papildomo pajaus grąžinimo ieškovės valdyba (juo labiau paskolų komitetas) priimti neturėjo. Priešingai, nei nurodė teismas skundžiamame sprendime, Kredito unijų įstatymas patvirtina, kad atsakovės veiksmai buvo teisėti, t. y. vadovaujantis Kredito unijų įstatymo 14 str. 1 d. 10 p. kredito unijos narys turi teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jo pajinį įnašą ar pajinio įnašo dalį, laikydamasi įstatymo 47 str. 3 d. nustatytų apribojimų. Šiuo atveju kredito unijos nariui kredito unijos įstatuose ir kituose kredito unijos organų priimtuose dokumentuose nustatyta tvarka apribojama teisė disponuoti pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesne už skolinamą pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis tol, kol bus grąžinta skolinama suma su palūkanomis. Taigi tiek kredito sutarčių bei papildomų susitarimų nuostatos, tiek ir kredito unijų įstatymo nuostatos patvirtina atsakovės teisę reikalauti papildomo pajaus. Be to, nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovės pareiškimuose nurodytas terminas buvo pernelyg trumpas ir todėl neproporcingas, nes šis terminas buvo nustatytas šalių bendru sutarimu papildomuose susitarimuose, sudarytuose prie kredito sutarčių. Kredito unijų įstatymo 18, 42 straipsnio 6 - 7 dalies nuostatos nepatvirtina teismo pozicijos dėl per trumpo termino prašymuose pareikštiems reikalavimams įvykdyti. Teismas taikė Kredito unijų įstatymo nuostatas, skirtas reglamentuoti visai kitus nei byloje susiklosčiusius teisinius santykius. Taigi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė Kredito unijų įstatymo nuostatas.
3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK nuostatas, reglamentuojančias įskaitymo sąlygas. Teismo motyvai, kad įskaitymų atlikimo metu (t. y. 2014-01-07) ieškovė ir atsakovė neturėjo vienarūšių, priešpriešinių, galiojančių ir vykdytinų prievolių, yra nepagrįsti, dėl ko konstatuotina, kad skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant CK 6.130 straipsnio nuostatas, taip pat nukrypstama nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakovė, ieškovei neįvykdžius 2014 m. sausio 6 d. prašymuose pareikštų reikalavimų, įgijo reikalavimo teisę, kylančią iš kredito sutarčių bei papildomų susitarimų dėl papildomo pajaus grąžinimo. Ieškovės prievolei grąžinti dalį papildomo pajinio įnašo, nebuvo būtinas joks ieškovės kolegialaus organo pritarimas, kadangi ieškovė atitinkamas teises ir pareigas prisiėmė kredito sutartimis bei papildomais susitarimais dar iki prašymų pareiškimo dienos Taigi teismas, netinkamai nustatęs, jog atsakovei pareiškus reikalavimus dėl papildomo pajaus grąžinimo, ieškovės valdyba tariamai turėjo svarstyti šį klausimą ir priimti atitinkamą sprendimą, padarė klaidingą išvadą dėl ieškovės prievolės atsakovei tariamo neegzistavimo ir taip netinkamai taikė ir aiškino CK 6.130 str. nuostatas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Ieškovė papildomai pažymi, kad apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateikti papildomi susitarimai prie kredito sutarčių nepagrindžia, jog atsakovė turėjo galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į ieškovę, todėl jos atlikti įskaitymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti niekiniais ir negaliojančiais.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl prievolių įskaitymo

Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vėjo tiltas“ v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-347/2013). Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad įskaitymui atlikti turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Alginora“ v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė pagal 2013 m. gruodžio 31 d. tarp ieškovės, atsakovės ir UAB „Emilė“ sudarytą trišalę skolos ir reikalavimo teisės perkėlimo sutartį perėmė visas teises ir pareigas į UAB „Emilė“ 8 263 607,41 LTL skolą bei perėmė visas reikalavimo teises į UAB „Emilė“ turėtą 1 454 400 LTL pajinį įnašą. Atsakovė 2014 m. sausio 7 d. trimis pareiškimais atliko įskaitymą dėl 245 210,77 Lt (71 017,95 EUR) sumos pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00294 LTL, trimis pareiškimais atliktas įskaitymas dėl 123 819,40 Lt (35 860,50 Eur) sumos pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00349 LTL, trimis pareiškimais atliktas įskaitymas dėl 267 756,38 Lt (77 547,61 Eur) sumos pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00389 LTL. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė neturėjo galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės į ieškovę, todėl atsakovės atliktus įskaitymus pripažino negaliojančiais. Apeliantė su šia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad buvo visos sąlygos įskaitymams atlikti. Apeliantė teisę atlikti įskaitymą grindžia šalių sudarytos kredito sutarties 9.2 punkto ir papildomų susitarimų 2 punkto nuostatomis, kurios, anot jos, jai suteikė teisę reikalauti grąžinti pajinio įnašo dalį, viršijančią 1/10 dalį paskolos gavėjo turimų įsiskolinimų ieškovei. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovė neturėjo galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės į ieškovę dėl grąžintino pajaus dalies.

Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei nuosekliai suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kredo“ v. S. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-138-686/2015; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Advokatų profesinė bendrija „Černiauskas ir partneriai“ v. UAB „Kamesta“, bylos Nr. 3K-3-683-686/2015; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Boslita“ ir Ko, UAB „Baltijos stiklas“ v. BAB Ūkio bankas, kt., bylos Nr. 3K-3-207-219/2016).

Iš byloje pateiktų kredito sutarčių nuostatų matyti, kad kredito sutarčių bendrosios dalies 9.2 punkte nurodyta, kad paskolos gavėjas turi teisę prašyti unijos sumažinti turimo pajinio įnašo dalį ne dažniau kaip kartą per metus, tačiau paskolos gavėjo turimo pajinio įnašo dydis turi likti ne mažesnis kaip 1/10 pagal sutartį likusios sumokėti paskolos sumos ir kitų turimų paskolų bei kreditorinių įsipareigojimų unijoje bendros sumos. Taigi šiame kredito sutarčių punkte nurodyta, jog paskolos gavėjas turi teisę prašyti sumažinti turimo pajinio įnašo dydį, tačiau ši teisė prašyti sumažinti turimo pajinio įnašo dydį nėra reikalavimo teisė. Remiantis kredito sutarčių bendrosios dalies 9.2 punktu atsakovė turėjo pateikti prašymą sumažinti turimo pajinio įnašo dydį, o ieškovė turėjo priimti sprendimą jį tenkinti arba netenkinti. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė 2014 m. sausio 6 d. trimis prašymais (prašymas dėl sumos, viršijančios pajų pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00294 LTL, grąžinimo; prašymas dėl sumos, viršijančios pajų pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00349 LTL, grąžinimo ir prašymas dėl sumos, viršijančios pajų pagal kredito linijos sutartį Nr. 12-00389 LTL, grąžinimo) pareikalavo per vieną darbo dieną grąžinti 636 786,29 Lt ir nelaukdama ieškovės sprendimo kitą darbo dieną (2014-01-07) atliko įskaitymus.

Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šalių pateiktuose susitarimuose nėra atskirai reglamentuotos sąlygos, kurioms esant galėtų būti tenkinamas prašymas, taip pat nėra reglamentuota detali šio prašymo nagrinėjimo tvarka. Vertindama, ar nagrinėjamu atveju buvo sąlygos atsakovės prašymui sumažinti pajinio įnašo dydį tenkinti, teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama sutarčių nuostatas, atsižvelgia ir į kredito sutarčių bendrosios dalies 6.3 punktą. Šiame punkte nurodyta, jog dalis pajinių įnašų gali būti grąžinama paskolos gavėjui tada, kai jis pilnai įvykdo prievoles pagal sutartį, jeigu likusi pajinių įnašų suma nebus mažesnė kaip 1/10 dalis turimų paskolų kitų finansinių įsipareigojimų unijoje bendros sumos. Taigi remiantis šia nuostata, darytina išvada, jog paskolos gavėjo pajinis įnašas paskolos gavėjo prašymu gali būti mažinamas tik tais atvejais, kuomet paskolos gavėjas visiškai įvykdo prievoles. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsakovė kredito sutarčių nevykdė, ką atsakovė patvirtino atlikdama įskaitymus, t. y. pagal minėtus įskaitymus atsakovė įskaitė pradelstas mokėti paskolų bei palūkanų sumas, taip pat susikaupusius delspinigius. Esant neįvykdytoms kredito sutartims, atmestini apeliantės argumentai, jog kredito sutarties nuostatos jai suteikė teisę susigrąžinti pajinio įnašo dalį, viršijančią 1/10 paskolos sumos.

Be to, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovės valdyba priėmė sprendimus sudaryti kredito sutartis su atsakove, laikytina, kad ieškovės valdyba kartu iš anksto sutiko, kad atsakovė turi teisę vienašališkai susigrąžinti pajinio įnašo dalį, viršijančią 1/10 dalį paskolos sumos. Priešingai, Kredito unijų įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d.) 28 straipsnio 3 dalies 6 punkte buvo nurodyta, kad kredito unijos valdyba priima sprendimus dėl disponavimo kredito unijos turtu ir ilgalaikio turto įsigijimo, ilgalaikių paskolų paėmimo ir suteikimo, laidavimo ar garantavimo už kitų asmenų prievoles, jei turto vertė ar sandorių suma neviršija 1/10 dalies kredito unijos nuosavo kapitalo. Atitinkama nuostata taip pat įtvirtinta iš ieškovės įstatų 5.45.6 punkte. Kadangi išduodant paskolas pagal nurodytas paskolų sutartis sprendimas dėl paskolų išdavimo ir jų sąlygų buvo priimtas ieškovės valdybos, įskaitant ir vertinimą, kad pajinis įnašas sudarys 16 procentų išmokamų paskolų sumos, tai darytina išvada, kad ir apeliantės prašymas dėl dalies pajinio įnašo grąžinimo turėjo būti svarstomas ieškovės valdybos, juolab tuo atveju, kai apeliantė prašė grąžinti didesnę nei 16 procentų suteiktos paskolos pajinio įnašo dalį. Pažymėtina, kad pajiniai įnašai nuosavybės teise priklauso kredito unijai, o jos narių turimų pajų suteikiamos turtinės teisės įtvirtina teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jų pajinius įnašus ar pajinių įnašų dalį, tačiau laikantis įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyto apribojimo (Kredito unijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Ši turtinė reikalavimo teisė yra susijusi su kredito unijos nario narystės kredito unijoje pasibaigimu (Kredito unijų įstatymo 15 ir 18 straipsniai), o jai taikomas apribojimas yra sąlygotas kredito unijos veiklos specifikos, atsižvelgiant į tai, kad kredito unijos teiktinos finansinės paslaugos apima skolinimo paslaugų kredito unijos nariams teikimą. Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kredito unija savo nariui iki vienų metų gali skolinti pinigus nereikalaudama jų grąžinimo užtikrinimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytomis prievolių užtikrinimo priemonėmis, jei nario prašoma skolinti pinigų suma ir palūkanos už ją neviršija jo pajinio įnašo kredito unijoje dydžio. Šiuo atveju kredito unijos nariui kredito unijos įstatuose ir kituose kredito unijos organų priimtuose dokumentuose nustatyta tvarka apribojama teisė disponuoti pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesne už skolinamą pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis, tol, kol bus grąžinta skolinama suma su palūkanomis. Dėl to kredito unijos narys turi teisę reikalauti grąžinti tik tą jo pajinio įnašo dalį, kuriai netaikomi disponavimo teisės apribojimai. Taigi, visų pirma, kredito unijos nario teisė reikalauti grąžinti pajinius įnašus ar jų dalį yra siejama su narystės kredito unijoje pabaiga. Tokiu atveju su asmeniu, kurio narystė kredito unijoje pasibaigė, kredito unija atsiskaito išmokėdama jam priklausantį pajinį įnašą ir kitas išmokas, susijusias su jo dalyvavimu kredito unijos pajiniame kapitale, ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo narystės kredito unijoje pasibaigimo dienos (Kredito unijų įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Antra, kredito unijos narys turi teisę reikalauti grąžinti tik tą jo pajinio įnašo dalį, kuriai, kaip minėta, netaikomi disponavimo teisės apribojimai.  Nagrinėjamu atveju atsakovės pajinis įnašas sudarė ieškovės turtą ir pajinio įnašo dalies grąžinimas ieškovei reiškė disponavimą ieškovės turtu, todėl darytina išvada, kad sprendimą, ar tenkinti ieškovės prašymą dėl dalies pajinio įnašo grąžinimo turėjo priimti ieškovės valdyba. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovės valdyba pritarė kredito sutarčių sudarymui, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovės valdyba davė sutikimą susigrąžinti pajinio įnašo dalį, viršijančią 1/10 paskolos sumos, juolab, nėra duomenų, jog šalys susitarė, kad atsakovė turi teisę vienasmeniškai spęsti, kada susigrąžinti pajinio įnašo dalį, viršijančią 1/10 paskolos sumos. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad atsakovė neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę, o ieškovė neturėjo pareigos atsakovei grąžinti 10 proc. nuo paskolos sumos viršijančią pajinio įnašo dalį. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad atsakovės atlikti įskaitymai yra neteisėti, nes bent vienos iš CK 6.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų nebuvimas įskaitymą daro negaliojančiu.

Kaip jau buvo minėta, viena iš būtinų sąlygą tam, kad įskaitymas atitiktų CK keliamus reikalavimus, yra tai, jog priešpriešiniai reikalavimai turi būti vykdytini. Ieškovė teigia, kad atsakovės reikalavimas per vieną darbo dieną grąžinti 636 786,29 Lt negalėjo būti įvykdytas. Apeliantė teigia, kad vienos darbo dienos terminas buvo šalių sutartas, todėl ieškovė privalėjo įvykdyti apeliantės reikalavimą grąžinti minėtą sumą, jai to nepadarius, atsakovė atliko įskaitymą. Taigi nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl atsakovės 2014 m. sausio 6 d. prašymuose nurodyto vienos dienos termino.

Atsakovė apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2012 m. lapkričio 5 d. susitarimą „Dėl 2012 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutarties Nr. 12-00349 LTL papildymo“, 2012 m. lapkričio 5 d. susitarimą „Dėl 2012 m. rugsėjo 16 d. paskolos sutarties Nr. 12-00294 LTL papildymo“ ir 2012 m. lapkričio 5 d. susitarimą „Dėl 2012 m. spalio 4 d. paskolos sutarties Nr. 12-00389 LTL papildymo“ (toliau – papildomi susitarimai). Apeliantė nurodo, jog susitarimai rodo, kad ieškovė aiškiai nustatė, jog įskaitymui atlikti nėra reikalingi jokie išankstiniai ieškovės valdymo organų sprendimai bei tai, jog įskaitymo procedūroms protingas terminas gali būti laikoma viena darbo diena. Apeliantė pažymi, kad ji turėjo teisę reikalauti dalies pajinio įnašo grąžinimo per vieną darbo dieną. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti šiuos argumentus pagrįstais.

Iš papildomų susitarimų 2 punkto matyti, kad paskolos gavėjui grąžinus paskolos dalį, viršijančią papildomo pajaus dydį, kredito unija įsipareigoja per vieną darbo dieną užskaityti paskolos gavėjo papildomą pajų galutiniam paskolos dengimui. Paskolos gavėjas sutinka, kad kredito unija be atskiro paskolos gavėjo sutikimo užskaitytų paskolos gavėjo turimą papildomą pajų galutiniam paskolos dengimui. Papildomų susitarimų 3 punkte nurodyta, kad atlikus šio susitarimo 2 punkte nurodytą užskaitą, paskolos gavėjas laikomas tinkamai įvykdžiusiu prievolę pagal paskolos sutartį. Teisėjų kolegija, aiškindama šias susitarimo nuostatas, daro išvadą, kad šalys susitarė, jog tuo atveju, kai UAB „Emilė“ (šiuo atveju apeliantė) likusi negrąžinta paskolos suma taps ne didesnė kaip įneštas pajinis įnašas pagal atitinkamą paskolos sutartį, pajinis įnašas per vieną darbo dieną bus įskaitytas galutiniam paskolos dengimui. Taigi, pagal šiuos susitarimų punktus, yra svarbios dvi sąlygos: 1) negrąžinta paskolos suma turi tapti ne didesnė negu pajinis įnašas; 2) šis sumų sudengimas (įskaitymas) atliekamas galutiniam atsiskaitymui pagal paskolos sutartį. Nagrinėjamu atveju apeliantei atliekant įskaitymus nei viena iš šių sąlygų nebuvo tenkinama, t. y. negrąžintos paskolų sumos buvo ženkliai didesnės nei atsakovės turimi pajiniai įnašai, taip pat įskaitymai nebuvo atliekami galutiniam paskolų pagal paskolos sutartis grąžinimui. Dėl šios priežasties atsakovės argumentai, kad susitarimų nuostatos turėtų būti taikomos nagrinėjamu atveju ir turi esminės reikšmės šio ginčo sprendimo rezultatui, yra nepagrįsti. Taigi pajinio įnašo įskaitymas per 1 darbo dieną, yra susijęs su vienu išimtiniu atveju, dėl kurio šalys atskirai ir iš anksto susitarė. Nagrinėjamu atveju šalių pateiktose kredito sutartyse nėra apibrėžtas terminas atsakovės reikalavimui grąžinti pajinio įnašo dalį, viršijančią 1/10 paskolos sumos, įvykdyti.

CK 6.53 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti. CK 6.35 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad terminas visais atvejais turi būti protingas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad protingas terminas nustatomas, atsižvelgiant į reikšmingas konkrečios situacijos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų laivų gamykla“ v. UAB „Mechanika“, bylos Nr. 3K-3-19/2010).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad vienos darbo dienos terminas buvo neprotingas ir nepagrįstai trumpas tam, kad atsakovės reikalavimas dėl 636 786,29 Lt (184 426,06 Eur) galėtų būti įvykdytas. Nagrinėjamu atveju ieškovė privalėjo įvertinti, ar buvo pagrindas tenkinti atsakovės prašymus, antra, dėl lėšų grąžinimo sprendimą galėjo priimti tik kompetentingas ieškovės valdymo organas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovei suteiktas vienos darbo dienos terminas negali būti laikomas protingu ir pagrįstu, kad ieškovė būtų galėjusi išnagrinėti atsakovės prašymus ir priimti dėl jų sprendimą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl šios išlaidos nėra priteisiamos (CPK 98 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r ė :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                           Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                                                           Konstantinas Gurinas

     Gintaras Pečiulis