Civilinė byla Nr. e2A-104-450/2021
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00550-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 3.2.4.8.2; 2.6.39.2.5.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOSVARDU
2021 m. vasario 25 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės ,,Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rhenus Logistics“ (buvęs pavadinimas „Rhenus svoris“), trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „ACC Distribution“ dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Gjensidige“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Rhenus Logistics“ 205 108,89 Eur žalos atlyginimą subrogacijos pagrindu, 5 procentų metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė 2020 m. gegužės 11 d. pateikė prašymą dėl atsisakymo nuo dalies ieškinio reikalavimo – 40 854,20 Eur sumos, nes atsakovė 2020 m. vasario 14 d. sumokėjo 61 229,05 Eur dėl ginčo įvykio, todėl prašė priteisti likusią reikalavimo dalį – 164 254,69 Eur žalos atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad ji laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. apdraudė UAB „ACC Distribution“ priklausančius krovinius nuo pervežimo metu gresiančių dingimo pavojų. Užsakovė UAB „ACC Distribution“ su vežėja UAB „Rhenus Logistics“ sudarė transporto paslaugų (pervežimo) sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovė (vežėja) įsipareigojo draudėjos krovinį – kompiuterinę techniką – pervežti maršrutu Olandija – Lietuva. Gabenant krovinį, vilkiko vairuotojas sustojo nakčiai nesaugomoje aikštelėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – Vokietijoje) ir ryte pastebėjo, kad vilkiko priekabos durys išlaužtos, puspriekabėje krovinio nėra, pavogta 5 155 kg krovinio. Ieškovė krovinio vagystės įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo UAB „ACC Distribution“ 205 108,89 Eur draudimo išmoką, todėl jai perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakovės. Pagal Sutartį atsakovė įsipareigojo užtikrinti, kad reiso metu mašina stovėtų tik saugomose teritorijose, tačiau vilkikas ir puspriekabė buvo apvogti tuo metu, kai stovėjo nesaugomoje aikštelėje, todėl konstatuotinas atsakovės didelis neatsargumas, prilygintinas tyčiniams veiksmams. Atsakovei buvo žinoma gabenamo krovinio sudėtis (brangi kompiuterinė technika), toks krovinys laikytinas lengvai realizuojamu ir jo vagystei nereikia specialios įrangos. Vežėjos atsakomybė nėra ribojama Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 23 straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu ir vežėja privalo atsakyti visa apimtimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apygardos teismas 2020 m. gegužės 22 d. sprendimu priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo dalies (40 854,20 Eur sumai) ir bylą šioje dalyje nutraukė; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei 3 339,66 Eur bylinėjimosi išlaidas; iš ieškovės priteisė valstybei 16,34 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
5. Teismas sprendė, kad šalių ginčas yra kilęs iš tarptautinių pervežimų kelių transporto priemonėmis taisyklių, todėl jo išsprendimui taikė tarptautinio teisės akto – CMR konvencijos nuostatas.
6. Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog faktinio vežėjo vairuotojas sustojo poilsiui nakčiai su kroviniu, skirtu gavėjai, nesaugomoje aikštelėje, kad žala galimai atsirado dėl trečiųjų asmenų įvykdytos vagystės, kurios metu buvo prarasta dalis krovinio, tačiau sprendė, jog nėra pagrindo tokius atsakovės (kaip vežėjos) veiksmus kvalifikuoti kaip tyčinius, laikyti sąmoningais ir pripažinti dideliu neatsargumu CMR konvencijos nuostatų prasme.
7. Teismas iš Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. C/02/329931 / HA ZA 17-290 nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo išspręstas ginčas, įvertinus aplinkybes, ar vežėjo veiksmai gabenant ginčo krovinį gali būti laikytini dideliu neatsargumu, dėl ko nebūtų taikomi vežėjo atsakomybės kompensacijos dydžiu ribojimai pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktą ir iš UAB „Rhenus Logistics“ galėtų būti visa apimtimi reikalaujama žalos atlyginimo. Išnagrinėjęs reikalavimą dėl ribotos atsakomybės taikymo CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies pagrindu ir šį reikalavimą patenkinęs, Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teismas pasisakė dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktu, sprendė, kad minėtas įsiteisėjęs teismo sprendimas turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Nurodė, kad ieškovė nepateikė naujų įrodymų ir nenurodė naujų aplinkybių, kurios negalėjo būti žinomos ir nebuvo įvertintos, priimant Zeeland-West-Brabant teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. C/02/329931 / HA ZA 17-290. Teismas pažymėjo, kad atsakovė 2020 m. vasario 14 d. pervedė ieškovei 61 229,05 Eur kompensaciją pagal Nyderlandų Zeeland-West-Brabant teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, jį įvykdydama.
8. Teismas darė išvadą, kad ieškinio reikalavimas dėl neribotos civilinės atsakomybės taikymo CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto nuostatų prasme ir prašomos priteisti likusios nekompensuotos sumos – 164 254,69 Eur atlyginimo yra nepagrįstas ir neįrodytas.
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei 2017 m. sausio 23 d. Sutartyje, nei CMR važtaraštyje nėra nurodyta krovinio vertė. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad UAB „ACC Distribution“ nuostolių paskaičiavimo lentelėje nurodytos ir negautos prekės, įsigytos pagal joje nurodytas sąskaitas faktūras, buvo perduotos vežėjai UAB „Rhenus Logistics“.
10. Teismas nesutiko, kad ginčas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismui, nes analogiškas ieškinys buvo pateiktas Nyderlandų Karalystės Zeeland-West-Brabant teismui. Pažymėjo, kad ginčo teismingumo klausimas buvo išspręstas atskirame procese ir pripažinta, kad jurisdikcija priklauso Lietuvos Respublikos teismams, nes Nyderlanduose pareikštas ieškinys dėl atsakomybės ribų nustatymo pagal CMR konvencijos 23 straipsnį (dėl pripažinimo) nelaikytinas tapačiu Kauno apygardos teisme pareikštam ieškiniui dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu, tačiau pirmesnėje byloje nustatytos aplinkybės gali turėti prejudicinę galią nagrinėjamai bylai, nes ginčas kilęs dėl to paties krovinio vežimo, jo praradimo bei vežėjo atsakomybės ribų nustatymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2- 888-516/2018 konstatavo, kad abiejų bylų faktinis pagrindas yra tapatus – prarastas krovinys ir iš to kylanti apeliantės atsakomybė, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju CMR konvencijos nuostatų dėl jurisdikcijos netaikė, o taikė Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012) nuostatas, atsižvelgiant į sudarytą susitarimą dėl jurisdikcijos ir Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde ieškovė ADB „Gjensidige“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) Ar Reglamento Nr. 1215/2015 25 straipsnio 1 dalies nuostata dėl išimtinės jurisdikcjos turi būti aiškinama taip, kad Nyderlandų Karalystės teismas, gavęs UAB „Rhenus Logistics“ ieškinį dėl pripažinimo, ir žinodamas, kad šalys vežimo sutartyje susitarė dėl išimtinės jurisdikcijos Lietuvos teisme, negalėjo ir neturėjo bylos nagrinėti, o pagal Reglamento Nr. 1215/2015 25 straipsnio 1 dalį ir kitas susijusias nuostatas, atsisakyti jurisdikcijos?; 2) Ar Reglamento Nr. 1215/2015 25 straipsnio 1 dalies nuostata dėl išimtinės jurisdikcjos turi būti aiškinama taip, kad Kauno apygardos teismas, turintis išimtinę jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 spręsti iš vežimo sutarties kylančius ginčus, ir nagrinėjantis netapačią bylą, privalo aiškinti ir taikyti vežėjo veiksmus taip, kaip juos aiškino ir taikė Nyderlandų Karalystės teismas, neturintis išimtinės jurisdikcijos, išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. C/02/329931/HA ZA 17-290 priimtame 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendime pagal Nyderlandų Karalystės teismų praktiką?; 3) Ar Reglamento Nr. 1215/2015 25 straipsnio 1 dalies nuostata dėl išimtinės jurisdikcjos turi būti aiškinama taip, kad Kauno apygardos teismas, turintis išimtinę jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 spręsti iš vežimo sutarties kylančius ginčus, ir nagrinėjantis ne tapačią bylą, neprivalo aiškinti vežėjo veiksmus taip, kaip juos aiškino ir taikė Nyderlandų Karalystės teismas, neturintis išimtinės jurisdikcijos, civilinėje byloje Nr. C/02/329931/HA ZA 17-290 pagal Nyderlandų Karalystės teismų praktiką? Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl išimtinės jurisdikcijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką dėl išimtinės jurisdikcijos (kurie taikytini byloje), Nyderlandų Karalystės teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. C/02/329931/HA ZA 17-290 neturi ir negali turėti prejudicinės galios šioje civilinėje byloje. Išimtinė jurisdikcija pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 spręsti visus ginčus, kylančius iš ginčo vežimo sutarties, priklauso tik Kauno apygardos teismui. Tą pripažino tiek pats teismas sprendime, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-888-516/2018. Tai, kad yra priimtas teismo, neturinčio išimtinės jurisdikcijos nagrinėti tokį ginčą (Nyderlandų Karalystės) sprendimas, neturi ir negali turėti prejudicinės galios šiai bylai, o turi būti arba nevertinamas apskritai, nes priimtas išimtinės jurisdikcijos neturinčio teismo, pažeidžiant išimtinės jurisdikcijos taisykles pagal Reglamentą Nr. 1215/2012, arba vertintinas kaip dokumentas, kurio pagrindu atsakovė tenkino ieškovės reikalavimą iš dalies.
11.2. Faktą, kad Nyderlandų Karalystės teismo sprendimas neturi ir negali turėti prejudicinės galios ar kitos įrodomosios galios šioje byloje, patvirtina, kad ši byla ir Nyderlandų Karalystės teisme išnagrinėta byla, remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatomis ir jas aiškinančia ESTT praktika, nėra tapačios ar susijusios. Nyderlandų Karalystės teismo išnagrinėtoje byloje UAB „Rhenus Logistics” (vežėja) pareiškė reikalavimą dėl to paties įvykio (krovinio dalies praradimas Vokietijoje) pripažinti ribotą atsakomybę pagal CMR konvenciją, o šioje byloje ieškovė prašė priteisti subrogacijos pagrindu išmokėtą draudimo išmoką dėl atsakovės (vežėjos) didelio neatsargumo. Todėl nors abu ieškiniai pareikšti dėl to paties įvykio, tačiau skiriasi ieškinių pagrindas, tikslas, dalykas, reikalavimai.
11.3. Nyderlanduose sąmoningu netinkamu elgesiu laikomas tyčinis, sąmoningas asmens neatsargumas ar nusižengimas nurodytoms taisyklėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015). Atitinkamai Lietuvos teismų praktikoje vežėjo didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009), nesiejant jo su tyčiniu, sąmoningu elgesiu, o analogiški atvejai kaip šioje byloje vertinami kaip didelis neatsargumas, kuris prilyginamas tyčiniams veiksmams CMR konvencijos prasme ir taikoma neribota vežėjo atsakomybė (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012).
11.4. Šiuo atveju nustatytas atsakovės (vežėjos) didelis neatsargumas, kuris CMR konvencijos prasme pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra prilyginamas tyčiniams veiksmams. Darydamas priešingą išvadą, teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą, vertinimą ir teismo sprendimo motyvavimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl vežėjo didelio neatsargumo, ja nesivadovavo. Teismas netyrė ir nevertino nei vieno ieškovės pateikto įrodymo ir argumento dėl atsakovės didelio neatsargumo, netyrė ir neargumentavo, kodėl negali būti taikoma nurodoma kasacinio teismo praktika dėl vežėjo didelio neatsargumo analogiškose bylose.
11.5. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CMR važtaraščio ir jo turinio vertinimo. CMR konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokie duomenys turi būti CMR važtaraštyje, nenumatyta, kad turi būti nurodyta krovinio vertė; vežimo sutartyje taip pat nėra privaloma nurodyti krovinio vertę. Be to, atsakovė bylos nagrinėjimo metu krovinio vertės ir krovinio perdavimo fakto neginčijo.
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Rhenus Logistics“ prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
12.1. CMR konvencijos, kuri taikytina ginčo santykiams, 31 straipsnis įtvirtina alternatyvias tarptautinio teismingumo nustatymo taisykles, kurios negali būti susiaurintos iki išimtinio sutartinio teismingumo. Sutartimi papildomai įtvirtinta sutartinio teismingumo taisyklė, nepanaikina kitų CMR konvencijos 31 straipsnyje įtvirtintų alternatyvių tarptautinio teismingumo nustatymo taisyklių. Tokią CMR konvencijos nuostatų aiškinimo praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 sausio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017, kuri yra analogiška nagrinėjamai. Taigi šalių ginčas galėjo būti nagrinėjamas dviejų jurisdikcijų – Nyderlandų Karalystės ir Lietuvos Respublikos – teismuose.
12.2. Nustatant kilusio ginčo jurisdikciją, turi būti vadovaujamasi ne Reglamentu Nr. 1215/2012, o CMR konvencija. CMR konvencijai pirmenybė suteikiama paties Reglamento Nr. 1215/2012 preambulės 35 punkte, 71 straipsnio 1 dalyje, todėl teisinio reglamentavimo nesuderinamumai turi būti aiškinami CMR konvencijos naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., 2007 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2007) pasisakė dėl CMR konvencijos 31 straipsnio, įtvirtinančio teismingumo taisykles, prioriteto santykyje su Europos Sąjungos teise.
12.3. Nyderlandų Karalystės teismas turėjo jurisdikciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies b punktą, o šio teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir galiojantis bei vykdytinas ne tik Nyderlandų Karalystėje, bet ir visoje Europos Sąjungoje, taip pat ir Lietuvos Respublikoje, todėl teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai juo tiesiogiai vadovavosi.
12.4. Nyderlandų Karalystės teisme išnagrinėtas atsakovo negatyvus ieškinys dėl atsakomybės pripažinimo ir Kauno apygardos teismui pareikštas ieškovės atgręžtinis reikalavimas dėl žalos atlyginimo laikytini tapačiais / susijusiais ieškiniais, kadangi kyla iš to paties faktinio pagrindo – to paties krovinio pervežimo ir jo metu atsiradusios žalos. Todėl Kauno apygardos teismas pagrįstai vadovavosi Nyderlandų Karalystės teismo, į kurį buvo kreiptasi pirmiausiai, priimtu įsiteisėjusiu sprendimu.
12.5. Nei ieškovė, nei trečiasis asmuo neteikė apeliacinio skundo dėl Nyderlandų Karalystės teismo sprendimo (dėl Nyderlandų Karalystės teismo kompetencijos spręsti ginčą), taip pripažindami tiek atsakovės ribotą atsakomybę dėl prarasto krovinio, tiek ir Nyderlandų Karalystės teismo jurisdikciją.
12.6. Nyderlandų Karalystės teismas sprendė klausimą dėl atsakovės, kaip vežėjos, kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį. Jeigu Nyderlandų Karalystės teismas būtų konstatavęs, jog vežėjos veiksmuose yra kaltės, prilyginamos tyčiniams veiksmams, jis nebūtų taikęs vežėjos atsakomybės kompensacijos dydžio ribojimu pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalį. Kauno apygardos teismas negalėjo iš naujo vertinti faktinių aplinkybių, dėl kurių pasisakyta įsiteisėjusiu Nyderlandų Karalystės teismo sprendimu. Nustačius atsakovės ribotą atsakomybę, šis klausimas iš naujo negali būti sprendžiamas, nes Nyderlandų Karalystės teismo sprendimas yra vykdytinas Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Reglamentu Nr. 1215/2012.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. sausio 23 d. tarp trečiojo asmens UAB „ACC Distribution“ ir UAB „Rhenus Logistics“ buvo sudaryta krovinio vežimo sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo trečiojo asmens krovinį (kompiuterinę techniką) pervežti maršrutu Nyderlandai – Lietuva. Atsakovė (sutartinė vežėja) pati krovinio negabeno, o faktinis vežėjas buvo Lenkijos įmonė PPHU „KARK-TRANS“. Krovinio gabenimo metu, 2017 m. sausio 24 d. naktį, dalis krovinio buvo pavogta Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – Vokietija), nesaugomoje stovėjimo aikštelėje, išlaužus vilkiko puspriekabės duris.
15. UAB „ACC Distribution“ kroviniai laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo apdrausti draudimo bendrovėje ADB „Gjensidige“. Ieškovė krovinio vagystę pripažino draudiminiu įvykiu ir 2017 m. balandžio 21 d. išmokėjo trečiajam asmeniui 205 108, 89 Eur draudimo išmoką.
16. Atsakovė ir „Post & Co Belgium“ BVBA, vadovaudamos CMR konvencijos 31 straipsnio 1 punkto b papunkčiu, Nyderlandų Karalystės 2017 m. vasario 3 d. teisme pareiškė negatyvų ieškinį atsakovėms UAB „ACC Distribution“, ADB „Gjensidige“, taip pat „Syncreon Netherlands B.V.“, „Dell Technology & Solutions Ltd.“ bei „Dell (PS) Ltd.“ dėl pripažinimo, kuriuo siekė nustatyti civilinės atsakomybės ribas pagal CMR konvencijos 23 straipsnį. Nyderlandų Karalystės teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. C/02/329931/HA ZA 17-290, kuriame nustatė, kad atsakovė yra atsakinga pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalį, t. y. vežėjai taikoma ribota civilinė atsakomybė ir priteisė UAB „Rhenus Logistics“ kompensaciją už prarastą krovinį 8,33 SDR (angl. – Special Draiwing Right) už vieną prarasto krovinio bruto svorio kilogramą ir 5 procentų dydžio palūkanas (nuo 2017 m. spalio 25 d. iki visiško įvykdymo). Šalys Nyderlandų Karalystės teismo sprendimo neskundė. Atsakovė UAB „Rhenus Logistics“, vykdydama Nyderlandų Karalystės teismo sprendimą, 2020 m. vasario 14 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo ADB „Gjensidige“ 61 229,05 Eur sumą (40 854,20 Eur kompensaciją bei palūkanas).
17. Ieškovė 2017 m. balandžio 27 d. pateikė ieškinį Kauno apygardos teismui, kuriuo prašė atsakovei taikyti neribotą atsakomybę ir priteisti žalos atlyginimą subrogacijos pagrindu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad įsiteisėjęs Nyderlandų Karalystės teismo sprendimas, kuriuo nustatyta ribota atsakovės atsakomybė, nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią, todėl, ieškovei nepateikus naujų įrodymų ir nenurodžius naujų aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos Nyderlandų Karalystės teismo, ieškovės reikalavimą dėl neribotos civilinės atsakomybės taikymo pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto nuostatas ir prašomą priteisti likusią kompensacijos dalį (164 254,69 Eur) atmetė. Ieškovė nesutinka su teismo išvadomis ir nurodo, kad teismas be pagrindo prejudicinę galią suteikė Nyderlandų Karalystės teismo sprendimui; privalėjo taikyti Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl vežėjo didelio neatsargumo prilyginamo tyčiniams veiksmams CMR konvencijos prasme.
18. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliacijos ribas sudaro klausimai dėl jurisdikcijos, dėl Nyderlandų Karalystės teismo sprendimo prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje bei atsakovės civilinės atsakomybės ribų.
Dėl ginčo jurisdikcijos
19. Apeliantė teigia, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl išimtinės jurisdikcijos ir ESTT praktiką dėl išimtinės jurisdikcijos, tarp šalių kilusį ginčą turėjo teisę spręsti išimtinai Kauno apygardos teismas, o ne Nyderlandų Karalystės teismas, todėl pastarojo teismo priimtas sprendimas negali turėti prejudicinės galios nagrinėjamam ginčui.
20. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo iš vežimo sutarties, pagal kurią pakrovimo vieta buvo numatyta Nyderlanduose, o iškrovimo – Lietuvoje (žr. nutarties 14 punktą), todėl sprendžiant ginčo teismingumo klausimą yra aktualios tiek Reglamento 1215/2012, tiek ir specialaus teisės akto, t. y. CMR konvencijos, nuostatos.
21. CMR konvencijos 31 straipsnio numato, kad teisines procedūras, kylančias iš pervežimų pagal šią konvenciją, ieškovas gali pradėti bet kuriame šalių – konvencijos dalyvių teisme, pasirinktame susitarimu tarp šalių, taip pat teismuose valstybių – konvencijos dalyvių, kurių teritorijoje: (a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, ar pagrindinę verslo vietą, firmos filialą ar agentūrą, per kuriuos buvo sudaryta vežimo sutartis, arba (b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. Į jokius kitus teismus ar tribunolus kreiptis negalima, t. y. numatytas tiek sutartinis teismingumas (31 straipsnio 1 punktas), tiek ir teismingumas pagal aplinkybes, nurodytas 31 straipsnio 1 punkto a ir b papunkčiuose.
22. Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesutarė kitaip.
23. Vadinasi, esant atitinkamam vežimo sutarties šalių susitarimui dėl jų ginčų nagrinėjimo vietos, ieškinys Lietuvos Respublikos teismui galėjo būti reiškiamas vadovaujantis tiek Reglamento 1215/2012 25 straipsnio 1 dalies pagrindu (išimtinis teismingumas), tiek CMR konvencijos 31 straipsnio 1 punkto pagrindu (sutartinis teismingumas), tiek, alternatyviai, remiantis CMR konvencijos 31 straipsnio 1 punkto b papunkčiu, t. y. pagal krovinio pristatymo vietą, kuri buvo numatyta Lietuvoje. Taip pat ginčas galėjo būti nagrinėjamas krovinio pakrovimo vietos teisme, t. y. Nyderlandų Karalystės teisme, į kurį šiuo atveju su ieškiniu to paties vežimo pagrindu kreipėsi atsakovė.
24. Taigi pagal CMR konvencijoje numatytas teismingumo taisykles, net ir esant sutartyje nustatytai išlygai dėl ginčų sprendimo jurisdikcijos, tarp šalių kilęs ginčas galėjo būti nagrinėjamas dviejų jurisdikcijų, t. y. Nyderlandų Karalystės ir Lietuvos Respublikos, teismuose. Tokios pačios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, nurodydamas, kad į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Pirma, šalies CMR konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyti teismai. CMR konvencijos komentare ir doktrinoje nurodoma, kad tik minėti teismai turi jurisdikciją nagrinėti į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančias bylas, tačiau šalių susitarimas neturi viršenybės kitų nuostatoje nurodytų teismų atžvilgiu ir nepaneigia jų jurisdikcijos nagrinėti ginčus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017, 16 punktas).
25. Nagrinėjamu atveju apeliantė akcentuoja, kad esant konkurencijai tarp CMR konvencijoje ir Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytų teismingumo taisyklių, prioritetas turėtų būti teikiamas Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje numatytai teisės normai dėl išimtinio teismingumo. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka.
26. ESTT praktikoje išaiškinta, kad nustačius, jog ginčo jurisdikcija patenka tiek į Reglamento Nr. 1215/2012, tiek į CMR reguliavimo sritį, CMR, kaip specialiosios sutarties nuostatos taikomos tokia apimtimi, kiek nepažeidžiami esminiai, pagrindiniai Reglamento Nr. 1215/2012 principai (pvz.: jurisdikcijos nuspėjamumas, geras teisingumo administravimas) ir nėra sukeliamos mažiau palankios tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimui pasekmės nei tos, kurias lemia minėto reglamento nuostatos (ESTT 2010 m. gegužės 4 d. sprendimas byloje C- 553/08, paragrafai 51, 56; 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje C-452/12, paragrafai 37- 38; 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimas byloje C-157/13, paragrafas 38). Tačiau absoliutus šios teismų praktikoje formuluojamos taisyklės taikymas visais atvejais, kai yra sudarytas susitarimas dėl teismingumo, būtų nesuderinamas su Reglamento Nr. 1215/2012 preambulės 35 punkto, 71 straipsnio 1 dalių nuostatomis bei visiškai paneigtų CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies taikymo galimybes. Dėl nurodytos priežasties atsakymas į klausimą, ar alternatyvųjį teismingumą numatančios CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti vertinamos kaip kuriančios mažiau palankų teisinį reglamentavimą, nei išimtinį teismingumą nustatančios Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio nuostatos, priklauso nuo konkrečioje byloje susiklosčiusios situacijos, t. y. nuo to, kokias pasekmes konkrečioje situacijoje sukurtų CMR konvencijos taikymas.
27. Bylos duomenimis nustatyta, kad Nyderlandų Karalystės teisme 2017 m. vasario 3 d. buvo iškelta civilinė byla Nr. C/02/329931/HA ZA 17-290 pagal atsakovės negatyvų ieškinį dėl civilinės atsakomybės ribų nustatymo. Nagrinėjant bylą Nyderlandų Karalystės teisme pagal atsakovės pareikštą ieškinį, ieškovė šalutinėje byloje iškėlė jurisdikcijos klausimą, kurį išnagrinėjęs, Nyderlandų Karalystės teismas šalutinėje byloje Nr. C/02/329931/ HA ZA 17-290 2017 m. rugpjūčio 23 d. priėmė sprendimą ir konstatavo, jog turi jurisdikciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą. 2019 m. rugsėjo 25 d. Nyderlandų Karalystės teismas priėmė sprendimą, kuriuo nustatė, kad atsakovė yra atsakinga pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalį, t. y. jai, kaip vežėjai, taikoma ribota civilinė atsakomybė ir priteisė kompensaciją už prarastą krovinį 8,33 SDR (angl. – Special Draiwing Right) už vieną prarasto krovinio bruto svorio kilogramą ir 5 procentų dydžio palūkanas. Minėtu baigiamuoju 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu taip pat buvo patvirtintas ir šalutinėje byloje priimtas sprendimas dėl jurisdikcijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė Nyderlandų Karalystės 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo neskundė, t. y. ieškovė nekvestionavo nei atsakovės ribotos atsakomybės nustatymo, nei jurisdikcijos klausimų. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovė 2020 m. vasario 14 d. mokėjimo nurodymu pervesdama ieškovei 61 229,05 Eur sumą, įvykdė Nyderlandų Karalystės 2019 m. rugsėjo 25 d. teismo sprendimą, o ieškovė atitinkamai tokį įvykdymą priėmė, sumažindama pervesta suma (40 854,20 Eur kompensacijos dydžiu) reikalavimą nagrinėjamoje byloje.
28. Iš nagrinėjamos bylos duomenų taip pat matyti, kad Kauno apygardos teismui ieškovės ieškinys dėl žalos priteisimo subrogacijos pagrindu buvo pateiktas 2017 m. balandžio 27 d., t. y. beveik po trijų mėnesių nuo civilinės bylos Nyderlandų Karalystės teisme iškėlimo. 2018 m. kovo 12 d. Kauno apygardos priėmė nutartį, kuria sustabdė bylos nagrinėjimą iki įsiteisės procesinis sprendimas Nyderlandų Karalystės teismo nagrinėjamoje byloje, bei akcentavo, jog nurodytas Nyderlandų Karalystės teismo procesinis sprendimas bus reikšmingas nagrinėjamai bylai. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės atskirąjį skundą dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties, 2018 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-888-516/2018, pastebėjęs, kad ginčo dalyką iš esmės sudaro pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties dalis, kuria atmestas atsakovės prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą, remdamasis nutarties 26 punkte nurodytomis teisės aiškinimo taisyklėmis, atmetė atsakovės prašymą konstatuoti jurisdikcijos nebuvimą ir palikti ieškinį nenagrinėtu. Lietuvos apeliacinis teismas nurodytoje nutartyje sprendė, kad nagrinėjamas ginčas dėl neribotos atsakovės civilinės atsakomybės nustatymo yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, tačiau priešingai, nei teigia apeliantė, nepaneigė kitos valstybės teismo kompetencijos nagrinėti jam pateiktą savo apimtimi siauresnį ginčą dėl ribotos atsakomybės nustatymo. Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje, atsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, plačiau dėl civilinės bylos sustabdymo klausimo nepasisakė, tačiau palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl civilinės bylos sustabdymo, kol bus išnagrinėta Nyderlandų Karalystės teisme nagrinėjama byla, nepaneigė kitos valstybės teismo kompetencijos nagrinėti jam pateiktą ginčą.
29. Taigi atsižvelgiant į nutarties 27–28 punktuose nustatytas aplinkybes, kad Nyderlandų Karalystės teismo jurisdikcija nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą dėl atsakovės ribotos atsakomybės nustatymo nėra paneigta nei paties Nyderlandų karalystės teismo (Nyderlandų Karalystės teismas šalutinėje byloje, inicijuotoje ieškovės, priėmė sprendimą, jog turi jurisdikciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą, kurio ieškovė neskundė, t. y. pripažino Nyderlandų Karalystės teismo sprendimą dėl jurisdikcijos; ieškovė taip pat pripažino ir Nyderlandų Karalystės 2019 m. rugsėjo 25 d. baigiamąjį sprendimą dėl atsakovės ribotos atsakomybės nustatymo bei iš atsakovės priėmė jo įvykdymą; nutarties 27 punktas), nei Lietuvos Respublikos teismų (nutarties 28 punktas), teisėjų kolegija sprendžia, kad CMR konvencijoje įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių taikymas tarp šalių kilusiems ginčams nagrinėjamu atveju nesukuria tokių pasekmių, kaip nutarties 26 punkte aptartose bylose, todėl negali būti vertinamas kaip nesuderinamas su Reglamento Nr. 1215/2012 tikslais ir principais. Be to, kaip pagrįstai nurodė atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovė neatskleidė, kaip alternatyvųjį teismingumą numatančios CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatos šio ginčo kontekste gali būti vertinamos kaip kuriančios mažiau palankų teisinį reglamentavimą, nei išimtinį teismingumą nustatančios Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio nuostatos.
30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Nyderlandų Karalystės teismo jurisdikcija dėl išnagrinėto šalių ginčo dėl civilinės atsakomybės ribų nustatymo nepaneigta, o apeliantės argumentai dėl kitokio jurisdikcijos vertinimo stokoja pagrįstumo.
Dėl Nyderlandų Karalystės teismo priimto sprendimo prejudicinės galios, sprendžiant dėl atsakovės civilinės atsakomybės ribų
31. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad bylos šalims nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims.
32. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 31 punktas).
33. Ieškovė, nesutikdama su nagrinėjamoje byloje priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad Nyderlandų Karalystės teismo sprendimas neturi prejudicinės galios ar kitos esminės įrodomosios galios, nes nagrinėjama byla ir Nyderlandų Karalystės teisme nagrinėta byla, remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatomis ir jas aiškinančia ESTT praktika, nėra tapačios ar susijusios. Su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies.
34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas tapačių ieškinių sąvoką pagal Reglamentą Nr. 1215/2012, konstatavo, kad tam, jog galima būtų konstatuoti esant pagrindą taikyti lis pendens taisyklę pagal Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnio 1 dalies nuostatą, turi būti konstatuojama, kad skirtingose valstybėse narėse pradėtose bylose sutampa bylos šalys, ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kuris suprantamas kaip apimantis ne tik faktines aplinkybes, bet ir teisės normą, kurios pagrindu reiškiamas reikalavimas. Tam, kad galima būtų konstatuoti ieškinio pagrindo sutapimą, turi būti įvertinamos ne tik kiekviename ieškinyje nurodomos faktinės aplinkybės, bet turi būti atsižvelgiama ir į teisės normą, kuria grindžiamas atitinkamas ieškinys. Net sutampant faktinėms aplinkybėms, bet skiriantis teisės normai, kuria grindžiamas ieškinys, nebus teisinio pagrindo konstatuoti ieškinio pagrindo sutapimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44-611/2020, 79 punktas).
35. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė ir „Post & Co Belgium“ BVBA Nyderlandų Karalystės 2017 m. vasario 3 d. teisme pareiškė negatyvų ieškinį atsakovėms UAB „ACC Distribution“, ADB „Gjensidige“, taip pat „Syncreon Netherlands B.V.“, „Dell Technology & Solutions Ltd.“ bei „Dell (PS) Ltd.“ dėl pripažinimo, kurio siekė nusistatyti civilinės atsakomybės ribas pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalį. Tuo tarpu ieškovė 2017 m. balandžio 27 d. pateikė ieškinį Kauno apygardos teismui, kuriuo prašė atsakovei taikyti neribotą atsakomybę pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktą, ir priteisti žalos atlyginimą subrogacijos pagrindu; trečiuoju asmeniu byloje nurodė UAB „ACC Distribution“. Taigi nors Nyderlandų Karalystės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. C/02/329931/HA ZA 17-290 skirtingais procesiniais statusais dalis dalyvavusių asmenų buvo kaip ir nagrinėjamoje byloje, tačiau reikalavimą Nyderlandų Karalystės teisme buvo pareiškusi ne tik nagrinėjamos bylos atsakovė, bet ir dar vienas asmuo, kuris nėra nagrinėjamos bylos dalyvis, be to, reikalavimas buvo reiškiamas ne tik nagrinėjamos bylos ieškovei ir trečiajam asmeniui, bet ir dar trims juridiniams asmenims. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad Nyderlandų Karalystės teismo nagrinėtoje byloje ir šioje byloje skiriasi bylų šalys.
36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek Nyderlandų Karalystės teisme nagrinėtoje byloje pagal atsakovės negatyvųjį ieškinį dėl atsakomybės pripažinimo ir nagrinėjamoje byloje pagal ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu ieškinių faktiniai pagrindai sutampa, nes ginčai abiejuose bylose kilę iš tos pačios vežimo sutarties, dėl to paties krovinio vežimo, jo metu atsiradusios žalos ir vežėjo atsakomybės ribų nustatymo.
37. Sprendžiant dėl ieškinių dalyko (ieškinių tikslo) sutapties, pažymėtina, kad Nyderlandų Karalystės teisme pareikštu ieškiniu atsakovė siekė pripažinimo, kad jos civilinė atsakomybė yra ribota. Tuo tarpu Kauno apygardos teisme pareikštu ieškiniu, priešingai, ieškovė siekė įrodyti neribotą atsakovės civilinę atsakomybę, įpareigojant atlyginti visus nuostolius, patirtus dėl krovinio praradimo. Subrogacija nėra lygiavertis reikalavimas pagrindiniam reikalavimui, kadangi subrogacija galima tik iš išvestinio santykio – šiuo atveju iš draudimo sutarties. Teisėjų kolegija sprendžia, kad abiejų ieškinių dalykas yra toks pat, nes klausimas dėl civilinės atsakomybės yra esminis abiejuose ieškinio reikalavimuose. Be to, faktas, kad šalis siekia pripažinimo, kad atsakomybė yra ribota, reiškia, jog ji ginčija atsakomybę visa apimtimi.
38. Teisėjų kolegija, vertindama teisinį ieškinio pagrindą, pripažįsta, kad skiriasi teisės normos, kuriomis buvo grindžiami Nyderlandų Karalystės teisme ir Lietuvos Respublikos teisme pareikšti ieškiniai. Atsakovė Nyderlandų Karalystės teisme siekė nustatyti savo civilinės atsakomybės ribas, remdamasi CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi. Tuo tarpu ieškovė 2017 m. balandžio 27 d. Kauno apygardos teismui pateiktame ieškinyje prašė atsakovei taikyti neribotą atsakomybę pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktą. Taigi skiriasi ieškinių teisiniai pagrindai.
39. Teisėjų kolegija, apibendrindama savo motyvus, nurodytus nutarties 35–38 punktuose, remdamasi kasacinio teismo praktika, nurodyta nutarties 34 punkte, sprendžia, kad apeliantės pozicija, jog nagrinėjama byla ir Nyderlandų Karalystės teisme nagrinėta byla nėra tapačios, yra pagrįsta, nes skiriasi tiek bylos šalys, tiek ir teisės normos, kuriomis buvo grindžiami Nyderlandų Karalystės teisme ir Lietuvos Respublikos teisme pareikšti ieškiniai, t. y. nesutampa jų teisinis pagrindas. Taigi nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija neatitinka ginčų tapatumo sąlygos. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantė, Nyderlandų Karalystės teisme nagrinėta byla pagal atsakovės negatyvųjį ieškinį dėl atsakomybės pripažinimo ir nagrinėjama byla pagal ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu laikytinos besąlygiškai susijusiomis, nes sutampa abiejų bylų tikslai (esminis klausimas abiejuose bylose yra dėl civilinės atsakomybės apimtis) bei abiejų bylų pagrindu esančios faktinės aplinkybės (ginčai abiejuose bylose kilę iš tos pačios vežimo sutarties, dėl to paties krovinio vežimo, jo metu atsiradusios žalos ir vežėjo atsakomybės ribų nustatymo, t. y. kyla iš to paties faktinio pagrindo).
40. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad Nyderlandų Karalystės teisme nagrinėta byla pagal atsakovės negatyvųjį ieškinį dėl atsakomybės pripažinimo ir nagrinėjama byla pagal ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu yra tarpusavyje besąlygiškai susijusios, kas nagrinėjamu atveju lemia Nyderlandų Karalystės teismo sprendimo prejudiciją.
41. Atsižvelgiant į tai, kad tiek Lietuvos Respublika, tiek Nyderlandų Karalystė yra Europos Sąjungos narės, Nyderlandų Karalystės teismo sprendimų teisinių padarinių taikymas Lietuvoje reglamentuojamas Europos Sąjungos teisės aktuose, konkrečiai – Reglamente Nr. 1215/2012.
42. Lietuvos Aukščiausias Teismas, aiškindamas Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas dėl kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimų pripažinimo, nurodo, kad pagal bendrąją nurodytame teisiniame reglamentavime įtvirtintą taisyklę Lietuvos teismai, nagrinėdami susijusią bylą, turėtų remtis kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimais, t. y. teismų sprendimai turėtų būti pripažinti ir jų teisiniai padariniai turėtų būti automatiškai ir be specialių procedūrų taikomi Lietuvoje ex lege (pagal įstatymą). Tokie sprendimai turėtų prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318-403/2019, 39–41 punktai).
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek ieškovė, tiek ir trečiasis asmuo dalyvavo Nyderlandų Karalystės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje atsakovių statusu bei buvo atstovaujamos profesionalaus atstovo – advokato, bylos nagrinėjimo metu teikė išsamius argumentus tiek dėl jurisdikcijos klausimo (šalutinė byla dėl jurisdikcijos buvo inicijuota būtent ieškovės), tiek dėl atsakovės, kaip vežėjos, civilinės atsakomybės ribų, tame tarpe ir dėl jos kaltės. Taigi ieškovė ir trečiasis asmuo buvo informuoti apie teismo procesą užsienio valstybėje ir jiems buvo sudaryta galimybė gintis. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad šalys Nyderlandų Karalystės teismo sprendimo neskundė; atsakovė jį įvykdė, sumokėdama ieškovei priteistą kompensaciją 40 854,20 Eur sumą (bei palūkanas nuo šios sumos), o ieškovė tokį įvykdymą priėmė, nagrinėjamoje byloje savo reikalavimą sumažindama atsakovės pagal Nyderlandų Karalystės teismo sprendimą sumokėtu dydžiu.
44. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika dėl susijusioje byloje kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimto teismo sprendimo įrodomosios vertės nagrinėjamai bylai (nutarties 42 punktas), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės civilinės atsakomybės ribų, pagrįstai rėmėsi Nyderlandų Karalystės teismo sprendimu, kaip prejudiciniu, nes nurodytoje byloje konstatuota nagrinėjamai bylai reikšminga aplinkybė, jog atsakovei taikoma CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta ribotos atsakomybės taisyklė. Kita vertus, jeigu reikalavimas dėl ribotos civilinės atsakomybės taikymo būtų buvęs atmestas, tik tokiu atveju nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs pareigą vertinti sąlygų civilinei atsakomybei taikyti egzistavimą, todėl apeliantės argumentai, kad teismas netyrė ir nevertino įrodymų ir argumentų dėl atsakovės didelio neatsargumo, atmestini kaip nepagrįsti.
45. Minėta, kad Nyderlandų Karalystės teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. C/02/329931/HA ZA 17-290 vertino atsakovės civilinės atsakomybės apimtį. Sprendime pažymėta, kad teismas buvo įpareigojęs UAB „ACC Distribution“ ir ADB „Gjensidige“ pateikti įrodymus, jog Karkowski ir / arba Karkowskio vairuotojas sąmoningai prisidėjo prie nešiojamų kompiuterių ir kompiuterinės įrangos vagysčių. Tačiau UAB „ACC Distribution“ ir ADB „Gjensidige“ tokių įrodymų nepateikus, Nyderlandų Karalystės teismas konstatavo, kad UAB „Rhenus Logistics“ yra atsakinga CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies ribose, t. y. jai, kaip vežėjai, taikoma ribota civilinė atsakomybė ir priteisė kompensaciją pagal CMR 23 straipsnio 3 dalį. Taigi UAB „Rhenus Logistics“ civilinės atsakomybės apimtis buvo Nyderlandų Karalystės teismo civilinės bylos Nr. C/02/329931/HA ZA 17-290 nagrinėjimo dalykas, šis faktas yra reikšmingas abiejose bylose. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtu Nyderlandų Karalystės teismo sprendimu, ieškovės reikalavimą dėl neribotos civilinės atsakomybės taikymo CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto nuostatų prasme atmetė, taip patvirtindamas Nyderlandų Karalystės teismo sprendimu konstatuotą atsakovės ribotą civilinę atsakomybę. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai rėmėsi Nyderlandų Karalystės teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendime nustatytais faktais dėl atsakovės ribotos civilinės atsakomybės, o ne iš naujo vertino atsakovės atsakomybės ribas.
46. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, sprendžia, kad Nyderlandų Karalystės teismo nagrinėta byla ir nagrinėjama byla yra besąlygiškai susijusios, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Nyderlandų Karalystės teismo sprendimu, kuriuo nustatyta ribota atsakovės civilinė atsakomybė (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis), kaip prejudiciniu faktu ir darė išvadą, kad iš naujo spręsti klausimą dėl didesnės apimties atsakomybės (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktas) taikymo nėra pagrindo.
47. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat nurodo argumentus dėl CMR važtaraščio ir jo turinio vertinimo, tačiau atsižvelgiant į aukščiau padarytas teisėjų kolegijos išvadas, tokie apeliacinio skundo argumentai nebeturi esminės teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui ir yra nebeaktualūs, dėl ko teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako ir jų nevertina.
Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
48. Apeliantė reiškia prašymą kreiptis į ESTT teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiais klausimais: 1) Ar Reglamento Nr. 1215/2015 25 straipsnio 1 dalies nuostata dėl išimtinės jurisdikcjos turi būti aiškinama taip, kad Nyderlandų Karalystės teismas, gavęs UAB „Rhenus Logistics“ ieškinį dėl pripažinimo, ir žinodamas, kad šalys vežimo sutartyje susitarė dėl išimtinės jurisdikcijos Lietuvos teisme, negalėjo ir neturėjo bylos nagrinėti, o pagal Reglamento Nr. 1215/2015 25 straipsnio 1 dalį ir kitas susijusias nuostatas, atsisakyti jurisdikcijos?; 2) Ar Reglamento Nr. 1215/2015 25 straipsnio 1 dalies nuostata dėl išimtinės jurisdikcjos turi būti aiškinama taip, kad Kauno apygardos teismas, turintis išimtinę jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 spręsti iš vežimo sutarties kylančius ginčus, ir nagrinėjantis netapačią bylą, privalo aiškinti ir taikyti vežėjo veiksmus taip, kaip juos aiškino ir taikė Nyderlandų Karalystės teismas, neturintis išimtinės jurisdikcijos, 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendime civilinėje byloje Nr. C/02/329931/HA ZA 17-290 pagal Nyderlandų Karalystės teismų praktiką?; 3) Ar Reglamento Nr. 1215/2015 25 straipsnio 1 dalies nuostata dėl išimtinės jurisdikcjos turi būti aiškinama taip, kad Kauno apygardos teismas, turintis išimtinę jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 spręsti iš vežimo sutarties kylančius ginčus, ir nagrinėjantis netapačią bylą, neprivalo aiškinti ir taikyti vežėjo veiksmus taip, kaip juos aiškino ir taikė Nyderlandų Karalystės teismas, neturintis išimtinės jurisdikcijos, 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendime civilinėje byloje Nr. C/02/329931/HA ZA 17-290 pagal Nyderlandų Karalystės teismų praktiką?
49. Remiantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi, teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl Europos Sąjungos sutarčių aiškinimo ir institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į ESTT (SESV 267 straipsnio 3 dalis).
50. ESTT praktikoje išaiškinta, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį nėra absoliuti, taikomos jos išimtys. SESV 267 straipsnio 3 dalis pagal nusistovėjusią ESTT praktiką turi būti aiškinama taip, kad tokie teismai gali, spręsdami Europos Sąjungos teisės klausimą, nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tik tuo atveju, jei jie konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos Europos Sąjungos teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (žr., pvz., ESTT 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Intermodal Transports BV prieš Staatssecretaris van Financin, C-495/03, ECLI:EU:C:2005:552, 33, 45 punktus). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio) (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, ECLI:EU:C:1982:335, 9 punktas).
51. Sprendžiant dėl kreipimosi į ESTT ieškovės suformuluotais klausimais, pažymėtini keli aspektai. Pirma, viena iš būtinųjų kreipimosi į ESTT prielaidų yra klausimų dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo kilimas, tačiau nagrinėjamu atveju klausimai dėl jurisdikcijos taisyklių, įtvirtintų Reglamente Nr. 1215/2012, taip pat dėl Reglamento Nr. 1215/2012 ir CMR konvencijoje nustatytų teismingumo taisyklių santykio yra pakankamai plačiai išaiškinti tiek ESTT praktikoje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Antra, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, keliami klausimai yra susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių vertinimu. Remdamasi šiais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ieškovės suformuluotais klausimais nėra pagrindo, todėl šį ieškovės prašymą atmeta.
Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios bei proceso teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl ieškovės ADB „Gjensidige“ apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
53. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Netenkinus ieškovės ADB „Gjensidige“ apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos, tuo tarpu UAB „Rhenus Logistics“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
54. UAB „Rhenus Logistics“ prašo jos naudai priteisti iš ieškovės 3 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė pateikė išlaidas patvirtinančius mokėjimo dokumentus, išlaidos apmokėtos 2020 m. trečiąjį ketvirtį. Atsakovės prašomas priteisti advokato išlaidų atlyginimas viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų dydį – 1,3 už praėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje už atsiliepimą į kasacinį skundą (Rekomendacijų 8.11 punktas). 2020 m. pirmo ketvirčio vidutinis darbo užmokestis – 1 381 Eur, maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis – 1 795,30 Eur. Todėl atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas sumažinamas, atsakovei priteisiant iš ieškovės 1 795,30 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rhenus Logistics (juridinio asmens kodas 120145513) iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (juridinio asmens kodas 110057869) 1 795,30 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus devyniasdešimt penkis eurus 30 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Vilija Mikuckienė
Asta Radzevičienė
Jūratė Varanauskaitė