Civilinė byla Nr.3K-3-141/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.4.1; 93.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. balandžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Z. R. (Z. R.), S. B., G. S. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Vilniaus apskrities viršininko įsakymo bei panaudos sutarties panaikinimo iš dalies ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises bei pagal trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. R. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Vilniaus apskrities viršininko įsakymo ir panaudos sutarties pakeitimo bei įpareigojimo atkurti nuosavybės teises; tretieji asmenys – A. L., L. S.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Ieškovai ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą natūra, esantį Upytės kaime (Pilaitės mikrorajone). Valstybės įgaliota institucija neatkuria jiems nuosavybės teisių, nes 8,20 ha žemės sklypas, į kurį jie pretenduoja, patenka į Vilniaus miesto savivaldybės tarybai perduoto naudotis 120 ha sklypą miesto parkui įrengti. Vyriausybė 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 nutarė sutekti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai naudotis laisvos valstybinės žemės 120 ha sklypu Pilaitės mikrorajone, šiuo nutarimo pagrindu Vilniaus apskrities viršininkas įsakymu perdavė 120 ha žemės sklypą Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir sudarė panaudos sutartį, pagal kurią šis sklypas 99 metams suteiktas naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai.
Pretendentai teigia, kad jie įstatymų nustatyta tvarka bei laiku kreipėsi su prašymais dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Vyriausybės nutarimas, Vilniaus apskrities viršininko įsakymas ir panaudos sutartis yra formalios kliūtys, trukdančios jiems atkurti nuosavybės teises, dėl kurių neužstatyta žemė, į kurią jie pretenduoja, neteko laisvos žemės statuso. Šie aktai yra neteisėti, nes priimti neatsižvelgiant į pretendentų pateiktus prašymus atkurti nuosavybės teises natūra. Sklypų dalijimas žemėje, prieš tai neatkūrus nuosavybės teisių nė vienu iš įstatyme nustatytų būdų, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, pažeidžia pretendentų teisę į nuosavybės atkūrimą.
Ieškovai prašo: 1) panaikinti Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 95 ir 2003 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 414 dalis dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio Upytės kaime, perdavimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir nustatymo, kad šis žemės sklypas naudojamas savivaldybės parkui įrengti; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1460-01 dalį dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio Upytės kaime, perdavimo panaudos pagrindais Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; 3) panaikinti 2000 m. gegužės 4 d. panaudos sutarties dalį, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė 8,20 ha žemės sklypą, esantį Upytės kaime, naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; 4) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovams nuosavybės teisę natūra į K. R. iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdytą 11,58 ha (10,6 dešimtinių) žemės dalį, esančią Upytės kaime.
Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais prašo: 1) pakeisti Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktą, sumažinant 120 ha sklypą Pilaitės mikrorajone 2,411 ha; 2) pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1460-01 dalį dėl žemės sklypo perdavimo panaudos pagrindais Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, sumažinant perduoto sklypo plotą 2,411 ha; 3) pakeisti 2000 m. gegužės 4 d. panaudos sutartį, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė žemės sklypą naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, sumažinant perduoto sklypo plotą 2,411 ha; 4) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti jai nuosavybės teises natūra į 1/3 dalį 5,787 ha K. R. turėtą žemės dalį, esančią Vilniuje, Pilaitės sen., (buvęs Upytės kaimas), įskaitant ir namų valdai skirtiną plotą, esantį prie jai nuosavybės teise priklausančių statinių Vilniuje, Pilaitės sen.,
Atsakovai teigia, kad ieškovams ir trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais žemė negali būti grąžinta natūra, nes ji yra valstybės išperkama, jų teisės į nuosavybės atkūrimą nepažeistos, nes neatsisakoma atkurti jiems šias teises kitu įstatyme nustatytu būdu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. birželio 13 d. sprendimu ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinius patenkino iš dalies: panaikino Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 ir 2003 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 414 dalis dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio Upytės k., perdavimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir nustatymo, kad šis žemės sklypas naudojamas savivaldybės parkui įrengti; panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1460-01 dalį dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio Upytės k., perdavimo panaudos pagrindais Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; panaikino 2000 m. gegužės 4 d. panaudos sutartį Nr. 22KO1/2000-22759, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė 8,20 ha žemės sklypą, esantį Upytės k., naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; kitus reikalavimus paliko nenagrinėtus.
Teismas nurodė, kad pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nepakanka deklaruoti vienokį ar kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pažeista nuosavybės teisė turi būti apginta realiai, pritaikant konkretų įstatymo nustatytą jos atkūrimo būdą. Teisė kreiptis į teismą yra siejama ne tik su pažeistos teisės, bet ir su teisės saugomo intereso gynimu. Valstybė, valdydama iš savininkų nusavintą turtą ir priėmusi įstatymus dėl nuosavybės teisų atkūrimo, yra įsipareigojusi ir atsakinga už veiksmingą jų nuosavybės teisių atkūrimą. Valdomą turtą ji turi tvarkyti taip, kad pretendentų teisės atgauti nuosavybės teises natūra būtų įgyvendintos iš tikrųjų. Teismas nustatė, kad ieškovai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi 1991-1993 metais, bei pripažino, kad jie įrodė, jog yra tinkami pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl iki Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 priėmimo nebuvo jokių formalių kliūčių šioms teisėms atkurti. Ieškovams tik 2004 m. buvo pranešta, kad ginčo žemė Vyriausybės nutarimu yra suteikta naudotis Vilniaus miesto tarybai. Teismas padarė išvadą, kad sklypų dalijimas, prieš tai realiai neatkūrus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, iš esmės pažeidžia ieškovų teises; kritiškai vertino atsakovų argumentus dėl ginčo žemės reikšmės visuomenės poreikiams tenkinti ir sprendė, kad atsakovų priimti ginčijami teisės aktai tenkina tik vienos grupės, o ne visos visuomenės interesus. Teismas, įvertinęs Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ištrauką, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 23 d sprendimą, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto valdybos 2003 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 393V patvirtintas 120 ha teritorijos Pilaitės mikrorajone detalusis planas, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, pagal kurį mesto parkai nepriskiriami valstybės išperkamai žemei, 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, padarė išvadą, kad pretenduojamoje atkurti nuosavybės teises į žemę vietoje valstybinio miško nėra, kad ginčo žemė nepriskirtina valstybės išperkamai, kad Upytės kaimas nėra priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, todėl nuosavybės teisės turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo tvarka ir ginčo žemė gali būti grąžinta pretendentams natūra. Teismas taip pat nurodė, kad, patenkinus ieškovų reikalavimus, kartu tenkintini ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimai, nors jie suformuluoti kitaip. Teismas pažymėjo, kad ieškovai ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais nereiškė valstybės įgaliotai institucijai prašymų parengti ir patvirtinti ginčo žemės sklypų planus, todėl jų reikalavimai įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti jiems nuosavybės teises į žemę natūra paliktini nenagrinėti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą, 2008 m. lapkričio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad ginčo žemės sklypo, kuris nepriskirtinas prie valstybės išperkamos žemės, perdavimas naudotis Vilniaus miesto savivaldybei, neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo pretendentams, pažeidė ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais teises ir šios turi būti ginamos.
Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas Z. R. su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į ginčo žemės sklypą, pretendentais nurodydamas ir kitus ieškovus, kreipėsi 1992 m.; trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais – 1991 m.; ieškovės S. B. ir G. S. – 2000 m. rugsėjo-spalio mėnesiais. Byloje nepateikta įrodymų, kad nuosavybės teisės jiems neatkuriamos dėl to, jog nepateikė visų reikalingų nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad valstybės įgaliota institucija iki 1999 m. šiuos dokumentus buvo gavusi ir jai buvo žinoma apie tai, kokioje konkrečioje vietoje yra ginčo žemės sklypas ir koks jo dydis. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, neišsprendus ieškovo Z. R. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. R. prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Vyriausybė, vadovaudamasi Žemės įstatymo 22 ir 23 straipsniais, 1999 m liepos 30 d. priėmė nutarimą Nr. 895, kuriuo nutarė suteikti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai naudotis laisvos valstybinės žemės 120 ha sklypu Pilaitės mikrorajone, suformuotu pagal Vilniaus miesto valdybos 1999 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 17V. Nutarimo 2 punkte buvo nurodyta, kad šis sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama statybai ir kitoms reikmėms. Pagal bylos duomenis, šio Vyriausybės nutarimo projektas parengtas Vilniaus apskrities viršininko siūlymu ir buvo suderintas su Vilniaus miesto savivaldybe. Iš Vilniaus miesto valdybos 1999 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 17V matyti, kad 120 ha sklypas buvo suformuotas kaip Vilniaus miesto savivaldybės golfo laukų Pilaitės mikrorajone sklypas; vien tik remdamasis Vyriausybės nutarimu Vilniaus apskrities viršininkas priėmė įsakymą, kuriuo nustatė, kad 120 ha žemės sklypas Pilaitės mikrorajone naudojamas Vilniaus miesto parkui įrengti bei eksploatuoti, ir sudarė panaudos sutartį, kuria 99 metams suteikė sklypą naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Vyriausybė 2003 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 414 pakeitė 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 2 punktą ir nustatė, kad 120 ha žemės sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama savivaldybės parkui įrengti išsaugant esamus 74,49 ha valstybinės reikšmės rekreacinius miškus. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2003 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 393V patvirtino 120 ha teritorijos Pilaitės mikrorajone detalųjį planą ir sprendinius: kitos paskirties teritoriją, rekreaciniam panaudojimui (būdui), rezervuojant gyventojų rekreacinei zonai šiaurinę planuojamos teritorijos dalį su tvenkiniais ir piliaviete, nustatė, kad pirmojo etapo 9 duobučių golfo aikštyno sprendiniai rytinėje Sudervės upelio pusėje įsigalioja tik atlikus poveikio aplinkai vertinimą ir gavus teigiamą išvadą. Iš pridėtoje administracinėje byloje Nr. I-77/2004 esančio detaliojo plano, kuris buvo patvirtintas pirmiau nurodytu sprendimu, matyti, kad ginčo žemės sklype (8,20 ha) nebuvo suprojektuota jokių Vilniaus miesto gyventojams ar Pilaitės mikrorajono gyventojams poilsiaviečių ar kitų objektų, kurie užtikrintų gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą ir pan. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2003 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. 393V įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2003 m. birželio 23 d. sprendimu yra panaikintas. Teismo sprendime nurodyta, kad 120 ha teritorijos paskirtis yra ta, jog būtų įrengtas savivaldybės parkas, išsaugant esamus 74,49 ha valstybinės reikšmės rekreacinius miškus, o pagal detalųjį planą įrengiant savivaldybės parką su golfo laukais, planuojamoje golfo aikštelių teritorijoje būtų iškirsta 10,9 ha reikšmės miško. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai yra valstybinis laisvos žemės fondas. Šių nuostatų nesilaikė Vyriausybė, priimdama 1999 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. 895, pagal kurį 8,20 ha žemės sklypas perduotas Vilniaus miesto savivaldybei kaip laisva valstybinė žemė. 1991-1992 m. pretendentams paduodant prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo sklypas nebuvo priskirtas Vilniaus miesto teritorijai. Upytės kaimas priskirtas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai 1996 m. balandžio 24 d Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1304. Vyriausybė 1999 m. liepos 30 d. nutarimu perduodama ginčo žemės sklypą Vilniaus miesto savivaldybei šį žemės sklypą traktavo kaip laisvą valstybinės žemės sklypą, nors esant prašymams atkurti nuosavybės teises į šį sklypą ir nesant priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ginčo žemės sklypas negalėjo būti pripažintas laisvu valstybiniu žemės sklypu. Pagal bylos duomenis, ginčo žemės sklypas neatitiko Vyriausybės nutarimo priėmimo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų. 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusiame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę toje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė piliečiams negrąžinama, o išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą ir t. t. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime akcentavo, kad miesto žemės grąžinimą ar jos negrąžinimą natūra turi lemti realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei. Šioje byloje atsakovai, teigdami, kad 8,20 ha ginčo žemės sklypas yra reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, nepateikė įrodymų, kad ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ginčijamų Vyriausybės, apskrities viršininko administracijos aktų priėmimo metu ir panaudos sutarties sudarymo metu šis žemės sklypas buvo reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, kad tam, jog būtų įrengtas parkas, yra reikalinga 120 ha teritorija. Atsakovai neteikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad šiuo metu atskyrus ginčo sklypą iš 120 ha sklypo nebus galima įrengti parko. Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų bei priimtas pažeidžiant rūšinio teismingumo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė motyvus, kurių pagrindu tenkino iš dalies pareikštus reikalavimus bei atmetė atsakovų argumentus, taip pat nurodė įstatymus, kuriais vadovaudamasis iš dalies tenkino reikalavimus (Konstitucijos 23 straipsnis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 21 straipsniai, CK 1.138 straipsnio 5, 8 punktai). Teismas panaikino ginčijamų Vyriausybės nutarimų dalis tuo pagrindu, kad jos pažeidžia esminę ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais teisę, prieštarauja Konstitucijai. Teismas pagrįstai nagrinėjo reikalavimus dėl Vyriausybės individualaus pobūdžio nutarimų dalių panaikinimo, nes ginčijami nutarimai nėra norminio pobūdžio teisės aktai. Teismas nesprendė, ar Vyriausybės nutarimai atitinka Konstituciją ar įstatymus tuo aspektu, kuris nustatytas CPK 3 straipsnio 3 dalyje, Konstitucinio Teismo įstatymo 63, 67, 72 straipsniuose. Vyriausybė, priimdama nutarimą, veikė kaip institucija, turinti teisę skirti naudotis ir nuomoti valstybinę žemę. Byloje buvo nagrinėjama, ar Vyriausybė pagrįstai ir teisėtai konkretų žemės sklypą traktavo kaip laisvą valstybinę žemę, todėl nepagrįsti atsakovų argumentai, kad reikalavimą dėl nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo turėjo nagrinėti Konstitucinis Teismas. Vadovaujantis CPK 26 straipsniu darytina išvada, kad byloje pareikštus reikalavimus pagrįstai nagrinėjo bendrosios kompetencijos teismas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo teismų sprendimą ir nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinius atmesti. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, pažeidė procesinės teisės normas, nukrypo nuo Konstitucinio Teismo formuojamos doktrinos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, šie pažeidimai lėmė neteisėtų ir nepagrįstų teismo sprendimo ir nutarties priėmimą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai netinkamai taikė materialinės teisės normas.
Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Vilniaus miesto teritorijai priskiriama visa Pilaitės gyvenamoji vietovė, į kurią įeina ir Upytės kaimas. Ši aplinkybė yra reikšminga siekiant tinkamai taikyti atitinkamą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies punktą, įtvirtinantį žemės išpirkimo sąlygą. Būtent 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtų teritorijų išpirkimo tvarka: žemė iš piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama, jeigu ji po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje yra užimta visuomeninės paskirties įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.). Ginčijamu Vyriausybės nutarimu 120 ha ploto valstybinės žemės sklypas ir buvo suteiktas Savivaldybei parkui įrengti. Tuo tarpu teismai taikė netinkamą materialinės teisės normą – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nustatantį teritorijų, priskirtų miestams iki 1995 m. birželio 1 d., išpirkimo sąlygas, todėl šio punkto pagrindu teismų padarytos išvados apie ginčo teritorijos detaliojo plano nebuvimą (jo panaikinimą) yra nepagrįstos, priimtos netinkamai taikant ir aiškinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir nesivadovaujant Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu. Ginčo teritorijos detaliojo plano panaikinimo įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I10-955-2003, aplinkybė šioje byloje galėtų būti laikoma teisiškai reikšminga tik tada, jei tokio detaliojo plano patvirtinimu būtų pažeista pretendentų teisė į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą ir žemės išpirkimas visuomenės poreikiams būtų grindžiamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta sąlyga.
2. Teismai pažeidė procesinės teisės normas.
CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, nes nenurodė konkrečios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normos, kuriai prieštarauja ginčijamas Vyriausybės nutarimas, ir ištirtų įrodymų, kuriais remiantis priėjo prie tokios išvados. Teismas nenurodė, kokiame teisės akte nustatyta, kad valstybės įgaliota institucija, prieš nuspręsdama skirti teritoriją visuomenės poreikiams tenkinti – parkui įrengti, turi nustatyti, ar nėra pageidaujančių atkurti nuosavybės teisių į šią teritoriją natūra, o nustačiusi, kad tokių yra, nesuteikti tokios teritorijos visuomenės poreikiams tenkinti. Ieškovo Z. R. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais prašymai atkurti nuosavybės teises į žemę natūra buvo pateikti po ginčijamų nutarimo ir įsakymo priėmimo, tačiau teismai šios aplinkybės ir ją pagrindžiančių įrodymų netyrė ir neįvertino. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė - tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; kad nuostata, jog jei negalima grąžinti turto natūra, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; kad tik nuo valstybės įgaliotos institucijos sprendimo grąžinti turtą natūra arba kompensuoti jį priėmimo momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą. Dėl to Konstitucijos 23 straipsnio apsauga pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą galiotų tik tada, kai jiems nustatyta tvarka pateikus prašymą ir kitus būtinus dokumentus valstybės įgaliota institucija priimtų nepagrįstą sprendimą iš viso neatkurti nuosavybės teisių į nacionalizuotą turtą jokiu pagal įstatymą galimu būdu. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas ginčijamo Vyriausybės nutarimo prieštaravimą Konstitucijos 23 straipsniui, inter alia nusprendė, kad ši konstitucinė nuostata garantuoja ir pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą subjektinės teisės apsaugą, nors valstybės įgaliota institucija nėra atsisakiusi atkurti nuosavybės teisių į nacionalizuotą turtą. Teismas, panaikindamas Vyriausybės nutarimo dalį tuo pagrindu, kad ji prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, viršijo savo kompetenciją, nes Vyriausybės nutarimų (vienkartinio taikymo teisės aktų) atitikties Konstitucijai vertinimas yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija, taip pažeidė prima facie Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnį, CPK 3 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas ne tik kad neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, bet ir pats per siaurai aiškino Konstitucinio Teismo išimtinę kompetenciją, nurodydamas, kad nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo teigti, jog Konstitucinis Teismas turėjo vertinti įrodymus ir nustatyti, ar konkretus žemės sklypas pagrįstai buvo traktuojamas kaip laisva valstybinė žemė. Kasatoriaus nuomone, Konstitucinis Teismas pagal pirmosios instancijos teismo prašymą turėjo nuspręsti, ar, ginčijamu Vyriausybės nutarimu suteikus žemę visuomenės poreikiams tenkinti, prieš tai neįsitikinus, ar nėra pageidaujančių atkurti nuosavybės teisių į šią žemę natūra, nebuvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis ir atitinkama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostata.
3. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos šios kategorijos bylose.
Vadovaujantis CPK 5 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/200, suformuota praktika, teismai, vertindami ieškovų pateiktus įrodymus, turėjo nustatyti: 1) ar ieškovai turi subjektinę teisę, t. y. ar iš byloje ieškovų pateiktų dokumentų galima nustatyti, kad jie laiku pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises ir kitus dokumentus, būtinus pateikti pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 2) koks ieškovų subjektinės teisės turinys, t. y. ar iš byloje ieškovų pateiktų dokumentų galima nustatyti, kad jie nurodė nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir iki ieškovų skundžiamo Vyriausybės nutarimo priėmimo; 3) ar atsakovai, priimdami skundžiamus nutarimą ir įsakymą, pažeidė ieškovų subjektinę teisę, saugomą ir garantuojamą Lietuvos Respublikos įstatymų.
Bylą nagrinėję teismai neištyrė ieškovų subjektinės teisės turinio. Pirmosios instancijos teismas iš viso nesiaiškino aplinkybės, kada ieškovai padavė parašymus atkurti jiems nuosavybės teises natūra, o apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tokius prašymus jie pateikė iki ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas Z. R. nuosavybės teisių atkūrimo būdą „natūra” nurodė tik 2003 m. kovo 20 d. prašyme, ieškovės S. B. ir G. S. – 2000 m. rugsėjo 5 d. ir 2000 m. spalio 10 d. prašymuose nurodė, kad pageidauja gauti naują žemės sklypą, trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą nurodė tik 2003 m. vasario 24 d. Tuo tarpu ginčijami teisės aktai – Vyriausybės nutarimas ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymas – priimti atitinkamai 1999 m. liepos 30 d. ir 2000 m. gegužės 4 d., t. y. mažiausiai prieš trejus metus iki prašymų atkurti nuosavybės teises natūra pateikimo momento. Taigi teismai padarė neteisingą išvadą, kad ginčijamais teisės aktais buvo pažeista ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais subjektinė teisė atkurti nuosavybės teises natūra. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovai ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais turi subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir ši teisė nepažeista, nes Vilniaus apskrities viršininko administracija neatsisako atkurti jiems nuosavybės teisių kitu, išskyrus natūra, būdu. Teismų praktiką nuosavybės teisių atkūrimo bylose pagal jam priskirtiną kompetenciją formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2004 m. kovo 29 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A7-276-04, konstatavo, kad detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva; Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta, kad teritorijos planavimas yra kraštotvarkos reguliavimo procesas ir procedūra teritorijos ir žemės naudojimo tikslinei paskirčiai, prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, vandens, miškų fondo, gyvenamųjų vietovių gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos teritorijoje teisėms nustatyti; Teritorijų planavimo įstatymas išskiria bendrąjį, specialųjį ir detalųjį teritorijų planavimą, nustato privalomuosius teritorijų planavimo dokumentus, kuriems yra priskiriamas ir savivaldybės teritorijos bendrasis planas; patvirtintas bendrasis planas yra pagrindas rengti, keisti ar pildyti atitinkamo arba žemesnio lygmens bendrojo, specialiojo ar detaliojo teritorijų planavimo dokumentus, nustatyta tvarka paimti žemę visuomenės poreikiams, rezervuoti teritorijas valstybės, apskrities, savivaldybės bendrojo naudojimo objektams ir infrastruktūrai plėsti.
Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija sutinka su kasacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo žemės sklypas negali būti traktuojamas kaip valstybės išperkama žemė, jo perdavimas naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pažeidžia ieškovų teises. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas viršijo savo kompetenciją. Teismas pagrįstai nagrinėjo byloje pareikštus reikalavimus dėl Vyriausybės individualaus pobūdžio nutarimų panaikinimo, nes jie nėra norminio pobūdžio teisės aktai. Teismas nesprendė, ar Vyriausybės nutarimai atitinka Konstituciją ir įstatymus tuo aspektu, kuris nustatytas CPK 3 straipsnio 3 dalyje. Teisiškai nereikšmingi kasacinio skundo argumentai, kuriais tvirtinama, kad teismai privalėjo tikrinti, ar ieškovai turėjo subjektinę teisę reikšti ieškinį. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepadarė nei materialinės, nei procesinės teisės normų pažeidimų, teismų priimti procesiniai sprendimai yra motyvuoti, išsamūs, pagrįsti, padarytos išvados atitinka įstatymų reikalavimus. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo žemės sklypui yra aiškus ir konkretus visuomenės poreikis. Ginčo sklypas negali būti laikomas valstybės išperkamu, nes iš byloje esančių įrodymų matyti, kad tai yra dirbama žemė, o ne miškas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo L. S. prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog dar 1991-1992 m. ieškovai buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises natūra ir tuo metu ginčo žemės sklypas nebuvo naudojamas Vilniaus miesto gyventojų poreikiams tenkinti ir paskirtas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai. Dėl šių nustatytų aplinkybių teismai pagrįstai konstatavo, kad ginčo žemės sklypas negali būti traktuojamas kaip valstybinis laisvos žemės fondas tol, kol ieškovams nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nėra iki galo išspręstas, o šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas kitiems asmenims.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų taikymo
Ginčijamo Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 priėmimo metu galiojo 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas su pakeitimais, kurių paskutiniai iki to laiko buvo priimti 1999 m. gegužės 13 d. įstatymu Nr. VIII-1181 ir įsigaliojo nuo 1999 m. birželio 2 d. (toliau – Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas).
Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kokia žemė kaimo vietovėje yra valstybės išperkama. Pagal šį punktą – tai kaimo vietovėje esanti žemė ir žemė, kuri buvo kaimo vietovėje, o po 1995 m. birželio 1 d. yra miestams priskirtoje teritorijoje. Nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka nustatytos Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje. Jis taikomas kartu su kitomis šio įstatymo ir kitų įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis kaimo vietovėje esančios ar prie jos priskirtos žemės nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog nuosavybės teisės į Vilniaus ir kitų šioje normoje išvardytų miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, tai už ją valstybė atlygina pagal įstatymo 16 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad žemės sklypai, į kuriuos pretenduojama atkurti nuosavybės teises, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai priskirti 1996 m. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu, t. y. po 1995 m. birželio 1 d., ir nuosavybės teisės į juos turi būti atkuriamos pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio tvarką, kartu taikant šio įstatymo 5 straipsnio 6 dalį ir 12 straipsnį.
Pagal ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu galiojusią Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakciją žemė priskiriama valstybės išperkamai, jeigu ji buvo tokiose vietose: 1) kaimo vietovėje ir 2) po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje, jeigu abiejų šių kategorijų žemė pagal įstatymus buvo užimta tam tikram naudojimui. Tuo tarpu Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuojamas žemės, kuri buvo iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, priskyrimas valstybės išperkamai.
Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl žemės priskirimo valstybės išperkamai, turi būti taikomos Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto, o ne 3 punkto nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl žemės priskyrimo valstybės išperkamai, būtent ir taikė šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, galiojusį ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu (apeliacinės instancijos teismo nutarties 8 lapas, pirma pastraipa iš viršaus). Spręsdamas klausimą dėl žemės priskyrimo valstybės išperkamai dėl jos reikalingumo visuomenės poreikiams tenkinti, apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė nuorodą į Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2002 m. balandžio 19 d. Teismo nutartyje nurodyta, kad šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos taikomos analizuojant ginčo žemės poreikį dėl visuomeninio intereso, o ne dėl jos priskyrimo valstybės išperkamai. Kita vertus, pagal teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio pakeitimo nuostata, priimta po ginčijamo Vyriausybės nutarimo išleidimo, negalėjo būti taikoma. Iš to teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuose ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu galiojęs Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas buvo tinkamai taikytas, o nuo 2002 m. įsigaliojusi šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcija neturėjo būti taikoma. Tačiau vien ta aplinkybė, kad teismo nutarties motyvuose greta įstatymo normos, kuri turi būti taikoma, yra nurodyta ir įstatymo norma, kuri neturėjo būti taikyta, nesudaro pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista teisės normą ir dėl to neteisingai išnagrinėta byla. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo normas.
Dėl asmens teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ar kitu būdu
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas natūra yra vienas iš pagrindinių nuosavybės teisių atkūrimo principų, įtvirtintų įstatyme ir lemiančių teismų praktiką. Šis principas įtvirtintas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo preambulėje, kurioje nurodyta, kad piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnį nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę atkuriamos žemę grąžinant natūra.
Nagrinėjamoje byloje yra svarbu tai, ar pretendentų pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę buvo teismų pagrįstai įvertinti kaip prašymai atkurti nuosavybės teises natūra. Prašymo grąžinti žemę natūra teisinė reikšmė yra ta, kad pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą, galiojusį ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, laisvos žemės fondui priklausė žemė, kuri nepriskirta valstybės paimtai ar išperkamai ir kurios susigrąžinti natūra piliečiai nepageidauja.
Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje reglamentuojamas pretendentų prašymų atkurti nuosavybės teises turinys ir jame nenustatyta, kad pilietis nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tam tikrais atvejais ir kai žemės plotas yra laisvas ir grąžintinas natūra, prašymuose nurodomas žemės plotas, į kurį asmuo pageidauja atkurti nuosavybės teises. Minėta, kad pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą tuo atveju, kai nėra galimybės grąžinti nekilnojamąjį turtą natūra, už jį turi būti teisingai atlyginama. Galimybės sugrąžinti turtą natūra nebuvimas gali būti faktinis arba teisinis. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnį nuosavybės teisės neatkuriamos natūra: 1) į žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai (4 straipsnio 2 dalis); 2) į žemę, apsodintą ir apaugusią miškais, jei pilietis atsisako tokią žemę imti (4 straipsnio 10 dalis); 3) į žemę, kuri grąžinama ribotam tiksliniam naudojimui ir jos piliečiai susigrąžinti nepageidauja (4 straipsnio 3, 7 dalys). Valstybės įgaliota institucija, spręsdama klausimą dėl žemės priskyrimo laisvos žemės fondui arba dėl jos paėmimo visuomenės poreikiams, turi įvertinti, pagal kokias įstatymo sąlygas vyksta nuosavybės teisių į žemę atkūrimas, t. y. ar pretendentas turi nurodyti prašyme nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir ar turi būti jo atsisakymas nuo turto grąžinimo natūra.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žemės, į kurią nuosavybės teisės atkuriamos pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnį. Dėl to turi būti vadovaujamasi nuostata, kad žemė gražinama natūra, o kitais atvejais – jei žemė valstybės išperkama, ją atsisakoma imti natūra arba natūra turėtoje vietoje – taikomi kiti nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Jeigu pretendentas, paduodamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kaimo vietovėje esančią žemę nenurodė, kad atsisako susigrąžinti žemę natūra, taip pat kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, tai tokia kaimo vietovėje esanti žemė negali būti traktuojama kaip laisva valstybinio fondo žemė. Šiuo atveju valstybės įgaliota institucija pagal įstatymą įpareigota išsiaiškinti tikrąją pretendento valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nagrinėjamoje byloje pretendentai, prašydami atkurti nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę, nenurodė, kad atsisako atkurti nuosavybės teises natūra, taip pat kitų konkrečių nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Dėl to teismų išvada, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjai pateikė atsisakymus gauti žemę natūra, padaryta nepažeidžiant nurodytų teisės nuostatų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl šios dalies kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
Dėl bendrosios kompetencijos teismų kompetencijos panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime ir kituose nutarimuose pasisakydamas dėl šio teismo kompetencijos svarstyti dėl Vyriausybės teisės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams, dėl kitų teismų kompetencijos ir kitais su tuo susijusiais klausimais yra suformulavęs tokias pagrindines nuostatas, kurios gali būti reikšmingos šioje byloje pasisakant dėl taikytinų teisės klausimų:
1) teismų įgaliojimai (jurisdikcija) turi būti konstituciškai pagrįsti, teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų;
2) pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar kuris nors Vyriausybės teisės aktas neprieštarauja kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai;
3) Vyriausybės teisės aktas yra bet kuris Vyriausybės išleistas teisės aktas, taip pat ir vienkartinio (ad hoc) taikymo teisės aktas;
4) Konstituciniame Teisme nagrinėjama dėl bet kurio Vyriausybės išleisto teisės akto, jeigu jis turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje;
5) teismų kreipimaisi į Konstitucinį Teismą yra ypatingi tuo, kad teismai, suabejoję Vyriausybės išleisto teisės akto atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bet ne patys spręsti dėl Vyriausybės nutarimo (jo dalies) panaikinimo;
6) teismas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą konkrečioje byloje dėl to Vyriausybės nutarimo, kuris toje byloje turi būti taikomas;
7) oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą, kad atitinkamas teisės aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, šis aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis nebegali būti taikomas. Po oficialaus Konstitucinio Teismo paskelbimo aktą išleidusiam subjektui atsiranda pareiga jį panaikinti ar atitinkamai pakeisti, bet joks subjektas jo negali taikyti.
Šios pagrindinės nuostatos reiškia, kad jeigu kokio nors klausimo išsprendimas yra Konstitucinio Teismo kompetencija, tai to klausimo sprendimas nėra bendrosios kompetencijos teismo kompetencija. Kitoks traktavimas sudarytų prielaidas teismams prisiimti Konstitucijoje nenustatytų įgaliojimų ir įsiterpti į Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Konstitucinio Teismo kompetencija dėl Vyriausybės nutarimo atitikties įstatymams yra apibrėžta kaip išimtinė, todėl priklauso tik jam, o kiti teismai tokios kompetencijos neturi. Pagal Konstitucinio Teismo kompetenciją Vyriausybės nutarimas suprantamas kaip Vyriausybės išleistas nutarimas, kuris gali būti tiek norminio pobūdžio, tiek individualus, bet jis turi būti taikomas byloje. Jeigu konkrečioje byloje įrodyta, kad Vyriausybės nutarimas, kaip taikymo aktas (ad hoc), nustatė, pakeitė ar nutraukė konkrečių asmenų teises ir ieškiniu prašoma jį panaikinti kaip neteisėtą ar nepagrįstą, t. y. kaip neatitinkantį Konstitucijos ar įstatymo nustatytų teisinių sąlygų arba kad nebuvo pagal Konstituciją ar įstatymus jam išleisti ar jį pagrįsti reikalaujamų aplinkybių, tai šiuos reikalavimus Vyriausybės nutarimas atitinka. Svarstydamas šį ieškinio reikalavimą teismas pagal byloje esančius įrodymus sprendžia, ar yra abejonių dėl Vyriausybės nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo ir ar jų pakanka. Jos gali būti pripažintos kaip pakankamos, kai teismas suformuluoja teisinius motyvus, kad Vyriausybės nutarimas teisine galia konkuruoja su aukštesnės galios teisės aktu, nustato kitokias taisykles, riboja asmenų teises be pakankamo pagrindo ir kt. Taip pat abejonės gali būti pripažintos kaip pakankamos, jeigu teismas pagal bylos įrodymus sprendžia, kad faktinės aplinkybės atitinka aukštesnės galios teisės akto reikalavimus, o išleidžiant Vyriausybės nutarimą šiomis aplinkybėmis nesivadovauta ar kitaip iš esmės nuo jų nukrypta.
Nagrinėjamoje byloje bendrosios kompetencijos teismas nustatė, kad Vyriausybės nutarimas neatitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų, t. y. darė išvadą ir sprendė Vyriausybės nutarimo atitikties įstatymui klausimą, kuris priskirtas išimtinei Konstitucinio Teismo kompetencijai. Pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismai turi taikyti galiojančią teisę. Ji apima Vyriausybės nutarimus, kurie Konstitucinio Teismo nutarimu nėra pripažinti neatitinkančiais Konstitucijos ar įstatymų. CPK 3 straipsnyje nenustatyta, kad, esant prieštaravimams tarp Vyriausybės nutarimo ir įstatymo, turi būti taikomas aukštesnės galios teisės aktas. Šių teisės aktų prieštaravimo ar neatitikties sprendimo būdas yra kitas – tai kreipimasis į kompetenciją turintį teismą dėl Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymui nustatymo.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai dėl teismo kompetencijos pažeidimo yra teisiškai pagrįsti. Dėl šios procesinės pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl konstatuojamas pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Dėl padaryto procesinio pažeidimo liko įstatymo nustatyta tvarka neišspręstas klausimas dėl Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895, kuris turi būti taikomas šioje byloje, atitikties Konstitucijai ar įstatymui. Tai sudaro pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 4 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis