Baudžiamoji byla Nr. 2K-200/2011

(Proceso Nr. 1-10-1-00779-2008-6)

Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                1.2.25.4.1 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 26 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

gynėjai advokatei Indrei Panavaitei,

išteisintajam J. N.,

nukentėjusiajam D. T.,

nukentėjusiojo atstovams advokatui Mindaugui Kukaičiui ir įstatyminei atstovei L. T. (Gaiduk),

 

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Brunono Maculevičiaus ir nukentėjusiojo D. T., jo įstatyminės atstovės L. G. bei atstovo advokato Mindaugo Kukaičio kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 10 d. nutarties.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. nuosprendžiu J. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo atstovų L. G. bei M. Kukaičio apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovų, prašiusių jų kasacinius skundus patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

J. N. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. balandžio 4 d., apie 15.30 val., vairuodamas automobilį Nissan Terrano, Vilniuje, Laisvės pr. – Ozo g. sankryžoje, reguliuojamoje šviesoforu, prie kurio pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, leidžiančia degant raudonam šviesoforo signalui, sukti į dešinę ir, sukdamas į dešinę, nedavė kelio dviratininkui D. T., kuris įvažiavo į sankryžą, degant žaliam šviesoforo signalui nuo Laisvės prospekto kairiojo šaligatvio (žiūrint D. T. judėjimo kryptimi) ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu nukentėjo D. T., kuriam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais savo veiksmais J. N. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 120 punktų reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas J. N. išteisino motyvuodamas tuo, kad jis KET 53, 120 punktų reikalavimų nepažeidė. Jis neprivalėjo ir negalėjo tikėtis, kad jam iš dešinės pusės prieš eismą, tam neskirta kelio dalimi – šaligatviu, atvažiuos transporto priemonė – dviratis, nes transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų ir nesukels pavojaus eismo saugumui, transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra teorinė galimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo saugumo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui.

Dėl eismo įvykio esą kaltas pats nukentėjusysis D. T., kuris pažeidė KET reikalavimus, vairavo vairavo techniškai netvarkingą dviratį, važiavo ne važiuojamąja kelio dalimi, skirta važiuoti transporto priemonėms, o šaligatviu – pėstiesiems skirta kelio dalimi, važiavo ne dešine kelio puse, o kairiąja, t. y. prieš eismą, vežė keleivį nesant įrengtos specialios sėdėjimo vietos, įvažiavo į pėsčiųjų perėją, skirtą pėstiesiems pereiti per kelią.

Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad ne J. N. kaltas dėl įvykio, bet nukentėjusysis D. T. pažeidė KET 104, 105 punktų reikalavimus, nes važiavo ne važiuojamąja kelio dalimi, skirta važiuoti transporto priemonėms, o šaligatviu, be to, norėdamas pervažiuoti į kitą kelio pusę, jis turėjo nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį, nes eismas buvo intensyvus. J. N. dėl minėtų dviratininko padarytų KET 104, 105 punktų pažeidimų, didelio greičio, vietovės reljefo (kalniuko, apaugusio medžiais), neturėjo ir negalėjo numatyti, jog dviratininkas neleistinoje vietoje iššoks į kelią. J. N. negalėjo numatyti ir laiku pastebėti kelyje staiga iš dešinės atsiradusios kliūties ir jos išvengti.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismai netinkamai taikė KET 120 punktą, nepagrįstai pripažindami, kad visa atsakomybė už eismo įvykį tenka dviratininkui. Apeliacinės instancijos teismas, apsiribodamas konstatavimu, kad dviratininkas pats kaltas dėl eismo įvykio, nenustatinėjo abiejų eismo įvykio dalyvių veiksmų ir priežastinio ryšio tarp KET pažeidimo ir BK 281 straipsnyje nustatytų padarinių.

Kasatoriaus manymu, J. N. nesilaikė KET 120 punkto reikalavimų, nes jis, sukdamas į dešinę, privalėjo sustoti, įvertinti situaciją ir praleisti artėjantį prie pėsčiųjų perėjos dviratininką, kuriam degė žalias šviesoforo signalas ir kuris dėl to turėjo pirmumo teisę. J. N., artėdamas ir įvažiuodamas į sankryžą, privalėjo būti ypač atidus ir stebėti ne vien pėsčiųjų perėją, bet ir pėsčiųjų perėjos bei važiuojamosios kelio dalies prieigas. Liudytojas V. B. parodė, kad vairuotojas J. N. į sankryžą įvažiavo nestabdydamas. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo išvada apie pasitikėjimo principą šioje situacijoje, nepagrįsta, nes J. N. visų pirma privalėjo kreipti dėmesį į jam degantį raudoną šviesoforo signalą, o tik po to vadovautis prie jo esančia lentele su žalia rodykle. Taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė tiek KET 120 punktą, tiek BK 281 straipsnio 1 dalį ir netinkamai išsprendė kaltės klausimą.

Kartu kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, apeliaciniai skundai išsamiai neišnagrinėti, nes teismas nevertino 2009 m. spalio 27 d. specialisto išvados Nr. 11-2090(09), kurioje nurodyta, kad J. N. veiksmai techniniu požiūriu lėmė šį eismo įvykį. Taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis D. T. ir jo atstovai L. G. bei M. Kukaitis prašo teismų sprendimus panaikinti ir priimti naują nuosprendį – J. N. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, bausmę paskiriant teismo nuožiūra ir priteisti turėtas atstovavimo išlaidas.

Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai taikė teisės normas – KET ir BK 281 straipsnio 1 dalį, dėl to nepagrįstai išteisino J. N..

J. N. pažeidė KET 120 punkto reikalavimus, nes nepraleido dviratininko sukdamas į dešinę, kai šis pėsčiųjų perėją kirto (nors bylos duomenys patvirtina, kad dviratininkas susidūrimo metu buvo sustojęs) degant žaliam šviesoforo signalui, į jį atsitrenkė ir tai lėmė eismo įvykį. Dviratininkas važiavo taku, kuriuo jam važiuoti nedraudžiama (KET 10, 28 punktai). J. N. šioje situacijoje privalėjo laikytis ir KET 145, 159, 200 punktų reikalavimų. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad automobilio vairuotojo matomumas buvo ribotas, tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad vairuotojas objektyviai galėjo nematyti dviratininko važiuodamas iki pėsčiųjų perėjos ir laiku sustabdyti automobilį. Priešingai, liudytojai parodė, kad automobilis važiavo nestabdydamas ir sustojo tik po eismo įvykio, t. y. J. N. neįvykdė pareigos įsitikinti, ar jo manevras bus saugus. Dviratininkas nevažiavo taip greitai, kad neįmanoma būtų buvę jo matyti. Akivaizdu, kad automobilio vairuotojas žiūrėjo ne į dešinę, o į kairę, todėl ir nesustabdė automobilio. Teismo išvada, kad ,,J. N. šioje situacijoje negalėjo numatyti staiga atsiradusios kliūties“, nepagrįsta, nes kliūtis neatsirado staiga, be to, J. N. važiavo šalutiniu keliu, todėl jo pareiga važiuoti tik tada, kai kelias yra laisvas; sustoti prieš pėsčiųjų perėją; pristabdyti prieš įvažiavimą į pagrindinį kelią ir praleisti visus eismo dalyvius, kertančius kelią, neišnyko. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra absoliuti, t. y. atsiranda tiek esant valdytojo kaltei, tiek jos nesant. Visos kitos aplinkybės (teismų konstatuoti nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai), kasatorių manymu, J. N. kaltės nepaneigia, nes jos nebuvo eismo įvykio priežastis.

 

Kasaciniai skundai atmestini.

 

Dėl kasacinių skundų argumentų

Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Pirmosios instancijos teismas J. N. BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu išteisino nustatęs, kad jis KET 53, 120 punktų reikalavimų nepažeidė, o padarinių išvengti negalėjo, nes negalėjo numatyti ir laiku pastebėti kelyje staiga iš dešinės atsiradusios kliūties ir jos išvengti. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad dviratininkas važiavo nuo kalniuko, apaugusio medžiais, užsidegus žaliam šviesoforo signalui pradėjo greičiau minti, o likus apie 1,5 m stabdyti, tačiau dviračio nesustabdė ir išvažiavo beveik į vidurį sankryžos. Dviračio priekiniai stabdžiai neveikė. Teismai nustatė, kad dviratininkas pažeidė KET 104, 105 punktų reikalavimus, nes važiavo ne važiuojamąja kelio dalimi, skirta važiuoti transporto priemonėms, o šaligatviu, be to, norėdamas pervažiuoti į kitą kelio pusę, jis turėjo nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį, nes eismas buvo intensyvus. Tiek iš paties nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymų matyti, kad dviratininkas pradėjo stabdyti likus 2-3 m iki gatvės, buvo slidu ir jis išvažiavo į gatvę. Šią aplinkybę patvirtina ir automobilio apgadinimai, kurie užfiksuoti iš kairės. Automobilio vairuotojas J. N. parodė, kad pažiūrėjęs į dešinę, maždaug už 20 m matė nuo kalniuko einančius vaikus, dviratininko nematė, tada pažiūrėjo į kairę ir tuo metu į jį atsitrenkė nukentėjusysis. Matomumas sukant į dešinę vairuotojui buvo ribotas dėl vietovės reljefo ypatumų (medžiais apaugęs kalniukas). Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. N. šioje situacijoje nekaltas, nes dėl dviratininko padarytų KET 104, 105 punktų pažeidimų, dviratininko greičio, vietovės reljefo, neturėjo ir negalėjo numatyti, jog dviratininkas neleistinoje vietoje išvažiuos į kelią. Akivaizdu, kad šioje situacijoje, jeigu dviratininkas laikytųsi KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Apeliacinės instancijos teismas kartu su kitais bylos įrodymais vertino ir 2009 m. spalio 27 d. specialisto išvadą Nr. 11-2090(09), kurioje nurodyta, kad KET pažeidė abu eismo dalyviai. Teismas įvertino specialisto teisme duotus paaiškinimus, kad jis negali pagrįsti išvados dėl vairuotojo J. N. kaltės, nes iš pateiktų duomenų negalėjo objektyviai paskaičiuoti, ar automobilio vairuotojas galėjo išvengti susidūrimo, nes nebuvo žinoma tiksli partrenkimo vieta ir abiejų transporto priemonių greičiai. Teismas analizavo ne tik nukentėjusiojo, bet ir kaltinamojo veiksmus ir nustatė, kad J. N. veiksmuose nėra kaltės. Tokias išvadas teismas padarė išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, specialisto paaiškinimus, eksperimentų metu gautus duomenis, specialistų išvadas ir kitus nuosprendyje išdėstytus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas prokuroro ir nukentėjusiojo atstovų apeliacinius skundus, kuriais buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, atmetė. Apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai iš esmės analogiški kasacinių skundų argumentams. Šis teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausęs išteisintąjį J. N., išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, konstatavo, kad vertindamas įrodymus teismas klaidų nepadarė, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus apeliacinių skundų argumentus išsamiai atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis), todėl prokuroro teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo skundų argumentų, t. y. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), atmestinas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Prokuroras nepagrįstai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino 2009 m. spalio 27 d. specialisto išvados Nr. 11-2090(09), kurioje nurodyta, kad J. N. veiksmai techniniu požiūriu lėmė šį eismo įvykį. Pagal BPK 20 straipsnį visi įrodymai vertinami bendra tvarka, t. y. nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, specialisto išvada nuosprendyje ir nutartyje išanalizuota ir įvertinta remiantis ištirtų įrodymų visuma, todėl prokuroro nuorodos, kad vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, yra nepagrįstos.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, baudžiamojo proceso įstatymų nepažeidė. Baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, J. N. išteisintas pagrįstai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Brunono Maculevičiaus ir nukentėjusiojo D. T., jo įstatyminės atstovės L. G. bei atstovo advokato Mindaugo Kukaičio kasacinius skundus atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Vladislovas Ranonis

 

 

                                                                                                                        Vytautas Masiokas

 

 

                                                                                                                        Vytautas Greičius