Nr. DOK-3436

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00479-2021-1

 (S)

susipažinusi su 2023 m. liepos 14 d. paduotu atsakovės A. G. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo

n u s t a t ė :

Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų (laiduotojų) 796 455,05 Eur skolą, 401 015,12 Eur palūkanas, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 21 d. galutiniu sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 1 158 443,88 Eur (796 455,06 Eur skolą ir 361 988,82 Eur palūkanas) ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. liepos 5 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 796 455,05 Eur nuostoliams atlyginti, 238 936,52 Eur palūkanų ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 21 d. galutinį sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais kasacijos pagrindais.  

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui. Taigi, kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, taip pat nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovė kasaciniame skunde nurodė šiuos argumentus:

1) kasaciniame skunde keliama teisės taikymo ir aiškinimo problema, ar asmuo, laidavęs už komercinės įmonės prievolę, neturėdamas su šia įmone jokių funkcinių ryšių, laikomas vartotoju. Teismai nesivadovavo kasacinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kad tuo atveju, jei asmeniui nepriklauso nuosavybės teise komercinės bendrovės akcijos, tai jis neturi su įmone funkcinių ryšių, todėl laiduodamas už įmonės prievolę jis veikia kaip vartotojas. Dėl šios teismų klaidos atsakovė nepagrįstai nebuvo laikoma vartotoja, laidavimo sutartys nebuvo vertinamos sąžiningumo aspektu, todėl buvo nepagrįstai nuspręsta priteisti ieškovės patirtus nuostolius ir iš atsakovės, kurios su įmone nesieja jokie funkciniai ryšiai;

2) teismai pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė nėra įmonės akcininkė. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas vertino, kad šie duomenys nėra pakankami. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, ar vadovaujantis CPK 179 straipsnio 1 dalimi teismui nekilo pareiga imtis aktyvių veiksmų ir įpareigoti šalį pateikti daugiau įrodymų savo pozicijai pagrįsti, juo labiau kad vartotojų teisių gynimas yra nuolat stiprinamas nacionaliniu ir Europos Sąjungos mastu ir vertinamas kaip viešasis interesas. Esant ginčui dėl sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo, teismas turi pareigą veikti aktyviai ir pasiūlyti pateikti įrodymus, reikalingus siekiant užtikrinti vartotojo teisių apsaugą;

3) teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 ir 6.574 straipsnius. Teismo sprendimas dėl nuostolių atlyginimo gali būti priimtas tik tada, kai nustatytas ir įrodytas žalos dydis. Lizingo teisiniuose santykiuose taikomas nuostolių apskaičiavimo modelis yra nustatytas CK 6.574 straipsnyje – nutraukus lizingo sutartį, lizingo davėjas pasiima lizingo objektą, jį realizuoja ir gauta suma mažinami lizingo davėjo patirti nuostoliai. Tačiau byloje nebuvo nustatyta lizingo objekto likutinė vertė, nes teismo ekspertas neatsakė į vieną iš užduotų klausimų. Todėl kyla klausimas, ar teismas galėjo priimti sprendimą dėl lizingo davėjo patirtos žalos dydžio, jei nėra laikytasi nuostolių apskaičiavimo tvarkos;

4) Lietuvos apeliacinis teismas vertino, kad lizingo davėjo neveikimas ir nerūpestingumas gali būti pateisinamas vien favor contractus (sutartinių santykių išsaugojimo) principu. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminę CK 6.248 ir 6.259 straipsnių taikymo ir aiškinimo klaidą, nes kreditoriaus kaltė gali būti konstatuota ir nustačius, kad jis nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai, kadangi vien šios pareigos pažeidimas vertintinas kaip neteisėti veiksmai. Šiuo aspektu kyla teisės problema, ar kreditoriaus delsimas nutraukti sutartį, kai skolininkas nuolat ją iš esmės pažeidžia, taip pat kreditoriaus įsipareigojimų nevykdymas, nėra vertintinas kaip aplaidus ir nerūpestingas elgesys ir nesudaro pagrindo spręsti dėl mišrios kaltės instituto taikymo; ar kreditoriaus delsimas nutraukti sutartį, sukeliantis jam pačiam žalą, ir nesiėmimas veiksmų, siekiant apdrausti kreditoriui nuosavybės teise priklausantį turtą, yra pateisinamas favor contractus principu;

5) Lietuvos apeliacinis teismas preziumavo priežastinį ryšį ir nevertino šios civilinės atsakomybės sąlygos. Byloje yra akivaizdūs duomenys, kad žala (nuostoliai) kilo ne tik dėl trečiojo asmens (skolininkės) kaltės, o dėl pačios ieškovės neteisėtų veiksmų, pasireiškusių pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu. Todėl siekiant taikyti atsakovams, kaip laiduotojams, civilinę atsakomybę, privalėjo būti išsamiai atskleista, kurie lizingo gavėjo veiksmai lėmė nuostolius ieškovei ir kuriuos ieškovės veiksmus sieja priežastinis ryšys su jai kilusia žala. Lietuvos apeliacinis teismas paneigė priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, būtinumą;

6) apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė CK 1.127 straipsnį. Byloje kilo klausimas, nuo kada lizingo davėjui prasideda teisė į ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, jei prievolės įvykdymo terminas buvo apibrėžtas konkrečia data. Tai, kad ieškovė elgėsi nerūpestingai, delsė įforminti lizingo sutarties nutraukimą ir laiku neatsiėmė lizingo objekto, negali turėti įtakos ieškinio senaties termino skaičiavimui, nes termino pradžia būtų susieta tik su subjektyviais ieškovės veiksmais. Ieškovės delsimas kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo negali būti pateisinamas tik tuo, kad sutartis nėra nutraukta, nors faktiškai sutartis daugiau nei 8 metus nebuvo vykdoma ir ieškovės teisių pažeidimas buvo akivaizdus.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamo teismo procesinio sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, vertina, kad kasaciniame skunde nekeliama teisės klausimų, atitinkančių CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nepakanka nurodyti tik byloje keliamą teisės klausimą, tačiau yra reikalinga pagrįsti ypatingą jo svarbą vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Tačiau kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas, kad toks šių normų aiškinimas turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. 

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio ir 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Nepriėmus kasacinio skundo, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti atsakovei A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 (keturis šimtus) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2023 m. liepos 14 d. akcinės bendrovės „Swedbank“ pavedimu.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai        Alė Bukavinienė

        Artūras Driukas 

        Virgilijus Grabinskas