Administracinė byla Nr. eA-467-968/2023

Teisminio proceso Nr. 

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.6; 57.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kopranas“ apeliacinį skundą ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kopranas“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kopranas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2021 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. A256-700/21(3.3.15.4E-AD24) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimo būdo keitimo“ (toliau – ir Administracijos 2021 m. liepos 14 d. sprendimas); 2) įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. „Prašymo tikslinimas prie prašymo Nr. A647-715/20“ (toliau – ir 2020 m. liepos 29 d. prašymas), vadovaujantis jo pateikimo dieną dar iki naujo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“ (toliau – ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimas), įsigaliojimo galiojusiu reguliavimu ir reglamentais.

2.       Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais:

2.1.                      Administracija nepagrįstai vilkino pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymo nagrinėjimą ir sprendimo dėl jo priėmimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 punkte nustatyta, jog sprendimas turi būti priimtas per 10 darbo dienų. Tačiau pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymas buvo išspręstas tik 2020 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. A256-1054/20(2.14.2.12E-ŽEM) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimo būdo keitimo“ (toliau – ir 2020 m. spalio 26 d. sprendimas).

2.2.                      Administracija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir priimdama 2020 m. spalio 26 d. sprendimą, neteisėtai ir nepagrįstai netenkino pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymo, jam išdėstyti samprotavimai apie faktinės statybos žemės sklype galimybes, nepagrįsti, nes nesusiję su procedūra, kurios metu buvo pateiktas pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymas. Šis 2020 m. spalio 26 d. sprendimas Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1279-596/2021 buvo panaikintas, o Administracija įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą.

2.3.                      Administracija nevykdė šio teismo sprendimo, laukdama, kada bus patvirtintas naujas bendrasis planas. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimo 2.3 punkte aiškiai nustatyta, kad iki Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo įsigaliojimo pradėti rengti, keisti, koreguoti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo, keitimo ir koregavimo kreiptasi planavimo sąlygų, ir žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai, dėl kurių rengimo priimti sprendimai pradėti rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo įsigaliojimo galiojusius reglamentus. Todėl nėra aišku, kodėl Administracija dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas) dalies naudojimo būdo iš vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas sprendė pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu patvirtintą naują Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (toliau – ir Naujas Bendrasis planas).

2.4.                      TPĮ, Lietuvos Respublikos žemės įstatyme, Apraše įtvirtinta pareiga Administracijos direktoriui pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį ir būdą nerengiant teritorijų planavimo dokumento ir žemės valdos projekto, egzistavo pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymo padavimo metu. Todėl Administracijai tuo metu ir kilo įstatyminė pareiga pakeisti Žemės sklypo dalies naudojimo būdą. Nei TPĮ, nei Žemės įstatymas, nei kiti teisės aktai ginčo laikotarpiu nesuteikė Administracijai teisės atsisakyti keisti Žemės sklypo dalies naudojimo būdą, jeigu tokią galimybę numatė parengtas ir tuo metu galiojęs bendrasis planas.

2.5.                      Pagal TPĮ 20 straipsnį ir Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalį numatyta procedūra yra supaprastinta, nes pagal ją Administracijai sprendžiant dėl žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo nėra reikalinga kreiptis planavimo sąlygų ir nereikia priimti sprendimų pradėti rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus.

2.6.                      Administracijos veikimas, sprendžiant pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą, prieštarauja iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams bei jų turiniui, elementariai logikai, pažeidžia savivaldybės veiklos bei jos institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, lygiateisiškumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, objektyvumo, skaidrumo ir kitus viešojo administravimo bei vietos savivaldos principus.

3.       Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Administracija atsiliepime į skundą nurodė:

3.1.                      Tiek pagal seną, tiek pagal Naują Bendrąjį planą ginčo Žemės sklypas patenka į dvi funkcines zonas: miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną, kurioje statyba negalima, ir mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąją funkcinę zoną. Išnagrinėjus pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą, buvo įvertintos reikšmingos aplinkybės, atsižvelgta į urbanistinį kontekstą, t. y. kad vyrauja mažaaukštė gyvenamųjų namų statyba, nustatyta, kad pagal Naujo Bendrojo plano sprendinius nėra pagrindo keisti Žemės sklypo dalies naudojimo būdą iš vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas, nes daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos naudojimo būdas prieštarauja Naujam Bendrajam planui. Be to, pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, teritorijoje, kurioje yra pareiškėjui priklausantis Žemės sklypas, ir jo gretimybėje esama inžinerinė ir susisiekimo sistema nėra išvystyti tiek, kad užtikrintų sklandų planuojamų daugiabučių gyvenamųjų namų funkcionavimą, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) parametrai nepakankami neproporcingai didėjantiems transporto srautams.

3.2.                      Administracijos 2021 m. liepos 14 d. sprendimas buvo priimtas jau po Naujo Bendrojo plano patvirtinimo ir galiojat jo sprendiniams, laikantis teisės aktų negaliojimo į praeitį (lex retro non agit) principo ir nustačius, kad jokių draudimų, neleidžiančių tvirtinti Naujo Bendrojo plano sprendinių nagrinėjamoje teritorijoje, nebuvo.

3.3.                      Visos Naujo Bendrojo plano viešinimo procedūros buvo atliktos laikantis teisės aktų reikalavimų, užtikrinant tinkamą suinteresuotos visuomenės supažindinimą ir galimybę susipažinti su rengiamais Naujo Bendrojo plano sprendiniais bei reikšti savo pastabas ir pasiūlymus. Vadinasi, pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti viešame svarstyme ir išsakyti turimas pastabas dėl Naujo Bendrojo plano sprendinių.

3.4.                      Tam, kad Administracijos direktoriui kiltų pareiga pakeisti žemės sklypų naudojimo paskirtį ir būdą, nerengiant teritorijų planavimo dokumento ir žemės valdos projekto, turi egzistuoti tam tikros sąlygos, o viena jų – numatomas žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimas turi atitikti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir vietovės lygmens bendrojo plano (jei parengtas) sprendinius. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė šios sąlygos. Be to, pareiškėjas nepagrįstai remiasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimo 2.3 punktu, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjas neinicijavo teritorijų planavimo dokumento arba žemės valdos projekto rengimo, o prašė pakeisti Žemės sklypo dalies naudojimo būdą iš vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų ir rekreacinės teritorijos į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas ir rekreacinės teritorijos, nerengiant teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto.

3.5.                      Pareiškėjo skundo argumentai, kad neva Administracija, neapskundusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 20 d. sprendimo, vilkino sprendimo dėl pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymo priėmimą nepagrįsti, nes Administracijai teisės aktai suteikė procesinę teisę per atitinkamą laikotarpį apsispręsti skųsti dėl apeliacijos.

II.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 12 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Administracijos 2021 m. liepos 14 d. sprendimą, įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą, vadovaujantis jo pateikimo dieną dar iki Naujo Bendrojo plano įsigaliojimo galiojusiu reguliavimu ir reglamentais. Teismas priteisė pareiškėjui iš Administracijos 23 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas nustatė, kad: pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 0,6836 ha ploto Žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Dabartinė Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – „Kita“, o naudojimo būdas – „Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos“ bei „Rekreacinės teritorijos“; pareiškėjas 2020 m. liepos 29 d. (gavimo Administracijoje data) pateikė 2020 m. liepos 29 d. prašymą, kuriame prašė pakeisti Žemės sklypo dalies naudojimo būdą iš „Rekreacinės teritorijos“ ir „Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos“ į „Rekreacinės teritorijos“ ir „Daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos“ būdą; Administracija priėmė 2020 m. spalio 26 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymo netenkino; pareiškėjui apskundus šį sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2021 m. gegužės 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-1279-596/2021 (neapskųstas), kuriame nusprendė pareiškėjo skundą patenkinti, panaikinti Administracijos 2020 m. spalio 26 d. sprendimą ir įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą; Administracija priėmė 2021 m. liepos 14 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymo netenkino. Administracija, priimdama 2021 m. liepos 14 d. sprendimą, rėmėsi šio sprendimo priėmimo dieną galiojusiu naujai patvirtintu Nauju Bendruoju planu, kuris 2021 m. birželio 8 d. buvo užregistruotas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre ir įsigaliojo kitą dieną po registracijos, ir pagal kurį daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdas negalimas. Administracija 2021 m. liepos 14 d. sprendime informavo pareiškėją, kad Žemės sklypo adresas pakeistas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini).

6.       Teismas, apžvelgęs TPĮ nuostatas (20 str. 2 d. 2 p.), Žemės įstatymo nuostatas (24 str. 2 d.), Aprašo nuostatas (10 p.), nustatė, kad ginčo teritorijoje iki 2021 m. birželio 8 d. galiojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 1-2317 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų galiojimo“ Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas galiojo neterminuotai) (toliau – ir Senas Bendrasis planas), Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2021 m. birželio 2 d. sprendimu nusprendė patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimą, kuris įsigalioja kitą dieną po šio sprendimo įregistravimo ir paskelbimo Teritorijų planavimo dokumentų registre (2.6 p.), šio sprendimo 2.7 punktu pripažinta, kad netenka galios Senasis Bendrasis planas ir jo sudedamąja dalimi pripažinti specialieji planai, o iki Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo įsigaliojimo pradėti rengti, keisti, koreguoti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo, keitimo ir koregavimo kreiptasi planavimo sąlygų, ir žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai, dėl kurių rengimo priimti sprendimai pradėti rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo įsigaliojimo galiojusius reglamentus (2.3 p.).

7.       Teismas apibendrino, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymas turėjo būti sprendžiamas pagal Naują Bendrąjį planą (Administracijos pozicija) ar pagal Seną Bendrąjį planą (pareiškėjo pozicija).

8.       Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2020 m. sausio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1653-502/2019). Teismo vertinimu, nors šioje byloje spręsta nesudaryti sutarties ir neperduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų suinteresuotiems subjektams dėl žemės sklypo paskirties keitimo, tačiau, laikantis teisingumo, teisėtų lūkesčių ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais, joje suformuluotos taisyklės dėl teisės aktų galiojimo taikytinos ir nagrinėjimu atveju.

9.       Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymas turėjo būti išspręstas per 10 darbo dienų, tačiau Administracija jį išsprendė tik 2020 m. spalio 26 d. ir jos sprendimas buvo teismo panaikintas; kol Administracija įgyvendino teismo įpareigojimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2021 m. birželio 2 d. sprendimu patvirtino Naują Bendrąjį planą, kuris įsigaliojo 2021 m. birželio 9 d. Administracija, įgyvendinusi teismo įpareigojimą, priėmė 2021 m. liepos 14 d. sprendimą, padarė išvadą, kad ši išskirtinė teisinė situacija susiklostė dėl neteisėtų Administracijos veiksmų, t. y. Administracija pažeidė Aprašo 12 punkte nustatytą 10 darbo dienų terminą priimti sprendimą, Administracijos 2020 m. spalio 26 d. sprendimas panaikintas teismo, Administracija 2021 m. liepos 14 d. sprendimą galėjo priimti iki Naujo Bendrojo plano įsigaliojimo.

10.       Teismas pažymėjo, kad kitaip aiškindamas teisę, jis paneigtų pareiškėjo pažeistų teisių ir teisėtų interesų konstitucinę teisminę gynybą, nustatęs, kad šiuo atveju pareiškėjas veikė sąžiningai ir aktyviai gynė savo teises, nedelsė, turėjo teisėtą lūkestį, jog iki 10 darbo dienų trunkanti procedūra, pradėta 2020 m. liepos 29 d., bus užbaigta pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, t. y. Seną Bendriją planą.

11.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, LVAT praktika (2012 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012), kurioje akcentuojama, kad termino praleidimas neturi sukurti neigiamų teisinių pasekmių, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Administracija ženkliai praleido Aprašo 12 punkte nustatytą sprendimo priėmimo terminą. Nustatęs, kad pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymas išnagrinėtas pagal Naujo Bendrojo plano sprendinius dėl Administracijos kaltės, teismas pažymėjo, kad nors Naujo Bendrojo plano įsigaliojimo taisyklės yra aiškios, tačiau pareiškėjo situacija spręstina individualiai, šias taisykles aiškinant neformaliai, o vadovaujantis bendraisiais teisės principais (teisingumo, teisėtų lūkesčių, nepiktnaudžiavimo teise). Tokią savo poziciją teismas grindė teisės mokslo doktrina apie turiningąjį teisės aiškinimą. Teismas, atsižvelgęs į Administracijos atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymėjęs, kad, nevertina to, ar pagal Seną Bendrąjį planą pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymas yra (gali būti, turi būti) (ne)tenkinamas, padarė išvadą, kad pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymas pagal Seną Bendrąjį planą nepagrįstai liko neįvertintas.

12.       Teismas, patenkinęs pareiškėjo skundą, netenkino pareiškėjo prašymo priteisti iš Administracijos 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo interesus teisme atstovavo advokatas (2021 m. rugpjūčio 11 d. išrašas iš sutarties dėl teisinių paslaugų teikimo), pareiškėjas teismui pateikė tik 2022 m. kovo 29 d. suteiktas teisines paslaugas ir gautą apmokėjimą detalizuojančią pažymą (toliau – ir Pažyma), prie kurios nepridėjo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitos faktūrų, mokėjimo nurodymų, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis (98 str. 1 d., 2 d.), LVAT praktika dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, kad nagrinėjamoje byloje jis patyrė konkrečias ir realias išlaidas, nes nepateikė teismui PVM sąskaitų faktūrų ir mokėjimo nurodymų. Pareiškėjui nepateikus šių įrodymų, teismas pažymėjo, kad negali patikrinti, ar Pažymoje nurodytos sumos, PVM sąskaitos faktūros ir mokėjimai realiai buvo ir ar jie susiję su nagrinėjama byla. Todėl teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas už skundo parengimą, susipažinimą su Administracijos atsiliepimu į skundą, pasirengimą teismo posėdžiui, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą, atstovavimą teismo posėdyje. Tačiau, nustatęs, kad byloje pateikti duomenys įrodo, jog pareiškėjas sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį (2021 m. rugpjūčio 10 d. mokėjimo nurodymas Nr. 1073), teismas nusprendė šias bylinėjimosi išlaidas pareiškėjui iš Administracijos priteisti.

III.

13.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį, kuria buvo netenkintas pareiškėjo prašymas priteisti 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Siekdamas įrodyti, kad elgėsi sąžiningai, pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus įrodymus (PVM sąskaitas faktūras, mokėjimo nurodymus).

14.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia:

14.1.                      Pirmosios instancijos teismo atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, prieštarauja naujausiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikai dėl bylinėjimosi išlaidų, kuri suformuota aiškinant CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios turi būti taikomos vienodai tiek civiliniame procese, tiek administracinėje teisenoje.

14.2.                      LAT naujausioje praktikoje (žr. 2020 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. e3K-3-271-421/2020; 2017 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-611/2017) išaiškino, kad, pagrindžiant išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nebūtina pateikti pirminių įrodymų (mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ir kt.), nes pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs; be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos. Atitinkamai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad ūkio subjekto sąskaitą gali tvarkyti pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė, kuris atsako už buhalterinių įrašų teisingumą (to paties įstatymo 11 str. 1 d.).

14.3.                      Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta CPK 98 straipsnio 1 dalyje ir LAT praktikoje nustatytus reikalavimus atitinkanti Pažyma, kuria buvo tinkamai pagrįstos pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme už advokato suteiktas teisines paslaugas.

15.       Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

15.1.                      Dar ankstesnėje LAT praktikoje (2022 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-36-781/2022) konstatuota, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 str.). Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.). Atitinkamai pagal LVAT praktiką priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurios realiai patirtos dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Atitinkamai, proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje. Pirmosios instancijos teismas šios teismų praktikos laikėsi, todėl priėmė teisingą sprendimą, atsisakęs priteisti pareiškėjui iš Administracijos pareiškėjo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, nes jų realumo pareiškėjas neįrodė.

15.2.                      Pareiškėjas, su apeliaciniu skundu pateikęs pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus įrodymus, kuriais įrodinėjamas patirtų bylinėjimosi išlaidų realumas ir pagrįstumas, patvirtina, jog proceso metu, turėdamas visas galimybės, elgėsi nesąžiningai ir neatsakingai, nes šių įrodymų nepateikė pirmosios instancijos teismui laiku ir nustatyta tvarka. Be to, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo gali būti tiriami tik nustačius atitinkamas priežastis, įtvirtintas ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje, kurių pareiškėjas neįrodė.

16.       Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Administracija apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos dėstė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, kartoja nustatytas bylos aplinkybes. Administracija, grįsdama pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą, apeliaciniame skunde nurodo:

16.1.                      Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Administracijos 2021 m. liepos 14 d. sprendimo, sistemiškai neįvertino ginčo teisinio reglamentavimo dėl žemės sklypo naudojimo keitimo, nevertino reikšmingos aplinkybės, t. y. ar pakeitus Žemės sklypo dalies naudojimo būdą dėl planuojamos statybos, šioje Žemės sklypo dalyje galės būti vykdoma daugiabučių gyvenamų pastatų statyba, neįvertino, kokiu tikslu pareiškėjas siekia pakeisti Žemės sklypo dalies naudojimo būdą. Tokiu būdu teismas, patenkinęs pareiškėjo skundą, neužtikrino teisingumo įvykdymo, o tik sukėlė pareiškėjui nepagrįstus lūkesčius dėl planuojamos daugiabučių gyvenamųjų namų vystymo veiklos, kuri iš tikrųjų negalės būti vykdoma pagal Naują Bendrąjį planą, galimumo.

16.2.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju susidariusi situacija yra susijusi su teritorijų planavimo (būdo) keitimo specifiniais ir kompleksiniais procesais. Tolimesniuose Žemės sklypo dalies keitimo procesuose pareiškėjas, net ir Administracijai priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, gali susidurti su sunkumais, dėl kurių pats Žemės sklypo dalies pakeitimas taps neįmanomu įvykdyti, ir to teismas nepagrįstai neįvertino. Pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą sprendžiant Naujo Bendrojo plano kontekste, toks prašymas negali būti patenkintas, kaip nustatyta 2021 m. liepos 14 d. sprendime, nes pagal Naujo Bendrojo plano sprendinius Žemės sklype nustatytos zonos (Mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji zona PYL-1-2; Miškų ir miškingų teritorijų zona PYL-1-4), kuriose neleidžiama nustatyti daugiabučių gyvenamųjų pastatų statybos naudojimo būdo. Pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą sprendžiant Seno Bendrojo plano kontekste ir šį prašymą patenkinus bei pakeitus Žemės sklypo dalies naudojimo būdą, visi tolimesni pareiškėjo veiksmai, susiję su planuojama daugiabučių gyvenamųjų pastatų statyba turės būti atliekami, vadovaujantis Naujo Bendrojo plano sprendiniais. Tai reiškia, kad, net ir patenkinus pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą, tai nesuteiks pareiškėjui teisės ir (ar) privilegijos atlikti visų kitų sekančių veiksmų dėl planuojamos vykdyti statybos pagal Seną Bendrąjį planą. Pareiškėjas šiuo metu turi teisę kreiptis dėl Naujo Bendrojo plano korektūros tam, kad galėtų toliau vykdyti visus reikiamus veiksmus, kuriuos reiktų atlikti pakeitus Žemės sklypo dalies naudojimo būdą, siekiant vykdyti planuojamą daugiabučių gyvenamų pastatų statybą (žr. Naujo Bendrojo plano Aiškinamojo rašto 31 p.).

16.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrindė išvados, kad Administracija 2021 m. liepos 14 d. sprendimą galėjo priimti iki Naujo Bendrojo plano įsigaliojimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 20 d. sprendime nenurodė termino, per kurį Administracija turėjo įvykdyti teismo įpareigojimą iš naujo išnagrinėti 2020 m. liepos 29 d. prašymą. Vadovaujantis ABTĮ 99 straipsniu, tokiu atveju šis teismo įpareigojimas turėjo būti įvykdytas per 15 kalendorinių dienų nuo jo įsiteisėjimo. Administracijai nusprendus teismo sprendimo neskųsti apeliacinės instancijos teismui, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 20 d. sprendimas įsiteisėjo 2021 m. birželio 22 d. (ABTĮ 132 str.). Naujas Bendrasis planas įsigaliojo 2021 m. birželio 9 d., t. y. dar tuomet, kai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 20 d. sprendimas nebuvo įsiteisėjęs. Jokie teisės aktai nagrinėjamu atveju neįpareigojo Administracijos vykdyti neįsiteisėjusį teismo sprendimą. Todėl teismas, teigdamas, kad Administracija turėjo vykdyti dar neįsiteisėjusį teismo sprendimą, paneigė aptartas teisės normas, adekvatų ir tinkamą teisės aktų nuostatų taikymą ginčo situacijoje.

16.4.                      Pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas Administracijos padarytą procedūros pažeidimą, nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad pats pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises, t. y. nesiaiškino, kodėl užtruko jo 2020 m. liepos 29 d. prašymo nagrinėjimas, nesidomėjo, kodėl vėluoja jo 2020 m. liepos 29 d. prašymo išsprendimas, neteikė jokių pretenzijų dėl to, laiku nesikreipė į teismą dėl jo galimai pažeistų teisių gynimo dėl Administracijos vilkinimo atlikti veiksmus, o apskundė tik jau priimtą sprendimą. Tai leidžia teigti, kad pats pareiškėjas, nesidomėdamas savo 2020 m. liepos 29 d. prašymo nagrinėjamo eiga, nebuvo pakankamai atidus, rūpestingas ir sąžiningas dėl savo teisių gynimo.

17.       Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Administracijos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą, išskyrus tą jo dalį, dėl kurios pareiškėjas yra padavęs apeliacinį skundą, palikti nepakeistą. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1.                      Administracija apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės ir materialiosios teisės normų pažeidimus, dėl kurių priimtas sprendimas turėtų būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė, pagrįstai įvertinęs visą susidariusios situacijos kontekstą ir visą administracinės procedūros, kurios metu buvo sprendžiamas pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymas, eigą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui neigiamas pasekmes sukėlęs Administracijos 2021 m. liepos 14 d. sprendimas, priimtas dėl Administracijos kaltės.

17.2.                      Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo, spręsdamas ginčą, spręsti dėl ateityje galinčių susidaryti hipotetinio pobūdžio situacijų, šiuo konkrečiu atveju susijusių, su pareiškėjo planuojama vykdyti daugiabučių gyvenamų pastatų statyba, Naujo Bendrojo plano korektūra, galimais pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymo sprendimo būdais. Todėl su tuo susiję Administracijos apeliacinio skundo argumentai nesudaro jokio pagrindo apeliacinės instancijos teismui peržengti bylos nagrinėjimo ribas, spręsti dėl aplinkybių, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir proceso šalys neturėjo galimybės pasisakyti.

17.3.                      Administracijos apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad neva pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus, rūpestingas ir sąžiningas dėl savo teisių gynimo, nepagrįsti. Jokie teisės aktai nenumato galimybės viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų neigiamas pasekmes ir su tuo susijusias atsakomybes perkelti dėl jų nukentėjusiam asmeniui (šiuo atveju – pareiškėjui). Tokio pobūdžio Administracijos apeliacinio skundo argumentai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje išdėstytus principus, kurių turinys atskleistas konstitucinėje jurisprudencijoje ir LVAT praktikoje.

17.4.                      Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia Administracija, nenurodė, kad Administracija turėjo vykdyti dar neįsiteisėjusį teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

18.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2021 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. A256-700/21(3.3.15.4E-AD24) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimo būdo keitimo“, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymas, kuriuo pareiškėjas prašė pakeisti Žemės sklypo naudojimo būdą.

19.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymas pagal Seną Bendrąjį planą liko neįvertintas, patenkino pareiškėjo skundą, panaikino Administracijos 2021 m. liepos 14 d. sprendimą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą, vadovaujantis jo pateikimo dieną dar iki Naujo Bendrojo plano įsigaliojimo galiojusiu reguliavimu ir reglamentais. Taip pat teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau priteisė pareiškėjui iš Administracijos 23 Eur už sumokėtą žyminį mokestį. Apeliacinius skundus dėl teismo sprendimo padavė ir pareiškėjas, ir atsakovas Administracija.

20.       Pirmiausia teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo ir atsakovo Administracijos apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo Administracijos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje ir dėl kurių teismo sprendimas turėtų būti naikinamas (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo ir atsakovo Administracijos apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Dėl atsakovo Administracijos apeliacinio skundo

21.       Administracija apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog Administracija 2021 m. liepos 14 d. sprendimą galėjo priimti iki Naujo Bendrojo plano įsigaliojimo, nepagrįstai konstatavo, kad Administracija pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą turėjo spręsti pagal jo pateikimo dieną dar iki Naujo Bendrojo plano įsigaliojimo galiojusį reguliavimą ir reglamentus ir dėl to panaikino Administracijos 2021 m. liepos 14 d. sprendimą, įpareigodamas Administraciją pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą išnagrinėti atitinkamai iš naujo.

22.       TPĮ (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: „Žemės sklype, esančiame urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti detalieji planai, arba žemės sklype, esančiame neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje, gali būti vykdoma statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis“. Šiuo atveju kai, vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais, planuojamai statybai ir numatomai veiklai vykdyti privaloma pakeisti žemės sklypo žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, jie keičiami Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas (TPĮ 20 str. 2 d. 2 p.).

23.       Žemės įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija) 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad: „<...> urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, sprendimą pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas, priima savivaldybės administracijos direktorius. Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.“

24.       Žemės įstatymo 24 straipsnį įgyvendina Aprašas (2014 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 44 redakcija). Aprašo 10 punkte nustatyta, kad Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, TPĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir kt. nustatytais atvejais pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas. Šiuo atveju prašymas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) pateikiami savivaldybės administracijos direktoriui (Aprašo 11 p.). Aprašo 10 punkte nurodytu atveju savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priimamas per 10 darbo dienų nuo Aprašo 11 punkte nurodytų privalomų dokumentų pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui (Aprašo 12 p.).

25.       Taigi, keičiant žemės sklypo naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, lemiamą reikšmę turi teritorijų planavimo dokumentų sprendinių turinys, nes keisti žemės naudojimo paskirtį ir būdą galima tik tokiomis sąlygomis ir būdais, kuriuos nustato teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai (žr. LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2171-415/2021).

26.       Aktualu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šie principai inter alia (be kita ko) suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimas; 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas; 2003 m. sausio 24 d. nutarimas; 2003 m. kovo 4 d. nutarimas; kt.). LVAT praktikoje nurodyta, kad šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015; kt.).

27.       Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad, (i) iki įsigaliojant Naujam Bendrajam planui, pareiškėjas, vadovaudamasis TPĮ, Aprašu ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu, kreipėsi į Administraciją su 2020 m. liepos 29 d. prašymu, prašydamas pakeisti jam nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo naudojimo būdą iš „Rekreacinės teritorijos“ ir „Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos“ į „Rekreacinės teritorijos“ ir „Daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos“ būdą; (ii) Administracija, išnagrinėjusi šį pareiškėjo prašymą, priėmė 2020 m. spalio 26 d. sprendimą, kuriame, atsižvelgus į apylinkės teritorijos užstatymo tipą bei vyraujančius gretimų statinių parametrus, nurodyta, kad daugiabučio gyvenamojo statyba pareiškėjo Žemės sklype negalima, dėl ko atitinkamai nėra pagrindo keisti Žemės sklypo naudojimo būdą; (iii) šį sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2021 m. gegužės 20 d. sprendimu administracinėje byloje
Nr. eI3-1279-596/2021 pareiškėjo skundą patenkino, panaikino Administracijos 2020 m. spalio 26 d. sprendimą, kaip nepagrįstą objektyviais duomenimis, ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą ir priimti objektyviais duomenimis pagrįstą sprendimą (šio sprendimo Administracija neskundė, todėl jis įsiteisėjo 2021 m. birželio 22 d.); (iv) Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2021 m. birželio 2 d. sprendimu patvirtino Naują Bendrąjį planą, kuris įsigaliojo 2021 m. birželio 9 d. (Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2021 m. birželio 2 d. sprendimo 2.6 p.); (v) Administracija, pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą, priėmė skundžiamą Administracijos 2021 m. liepos 14 d. sprendimą, kuriame informavo pareiškėją apie galiojantį Naują Bendrąjį planą ir kad pagal jo sprendinius nėra pagrindo keisti Žemės sklypo dalies naudojimo būdą, nes daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos naudojimo būdas prieštarauja Naujam Bendrajam planui; (vi) pareiškėjas šį sprendimą apskundė pirmosios instancijos teismui, kuris, kaip nustatyta, panaikino Administracijos 2021 m. liepos 14 d. sprendimą ir šį kartą įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą, vadovaujantis jo pateikimo dieną dar iki Naujo Bendrojo plano įsigaliojimo galiojusiu reguliavimu ir reglamentais.

28.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas bylos aplinkybes aptarto teisinio reguliavimo kontekste, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Administracija, spręsdama pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą, turėjo taikyti jo padavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą ir vertinti tuo metu buvusias faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Administracija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą ne pagal jo padavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą ir tuo metu buvusias faktines aplinkybes, pažeidė prašymo pakeisti žemės naudojimo būdą procedūrą, turėjusią užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, dėl ko priėmė neteisėtą 2021 m. liepos 14 d. sprendimą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, administracijos apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kokie galimi sprendimai dėl pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymo būtų priimti, taikant skirtingu metu galiojusį teisinį reglamentavimą, niekaip nepaneigia teismo padarytos išvados dėl procedūros pažeidimo. Nustačius tai, kiti Administracijos apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

29.       Pažymėtina, kad Administracija, išnagrinėjusi 2020 m. liepos 29 d. prašymą pagal jo padavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą ir tuo metu buvusias faktines aplinkybes, neprivalo priimti tik pareiškėjui palankų sprendimą. Šiuo atveju Administracija turi priimti teisėtą sprendimą, kurio turinys neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams ir kurį priimant būtų laikomasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, užtikrinančių objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir priimamo sprendimo pagrįstumą.

30.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Administracijos apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl atsakovo Administracijos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas patenkintas, Administracijos 2021 m. liepos 14 d. sprendimas panaikintas, o Administracija įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 29 d. prašymą, vadovaujantis jo pateikimo dieną dar iki Naujo Bendrojo plano įsigaliojimo galiojusiu reguliavimu ir reglamentais, paliekama nepakeista.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo

31.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas priteisti 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymo, kurį pareiškėjas pateikė, siekdamas pagrįsti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, vertinimu, primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. LVAT praktikoje patikslinta, kad teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu; teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).

32.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė teismui PVM sąskaitų faktūrų ir mokėjimo nurodymų, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog nagrinėjamoje byloje jis patyrė konkrečias ir realias išlaidas, todėl netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas su tokia teismo pozicija nesutinka, teigdamas, kad, vadovaudamasis LAT praktiką, pateikė teismui pakankamą įrodymą – suteiktas teisines paslaugas ir gautą apmokėjimą detalizuojančią 2022 m. kovo 29 d. pažymą – kuris patvirtina pareiškėjo realiai patirtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjamoje byloje. Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ginčo įrodymo vertinimu.

33.       ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos, be kita ko, išlaidos advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: „Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos“. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Rekomendacijų 8 punkte nurodyti už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčių dydžiai.

34.       LAT, aiškindamas CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra išaiškinęs, kad išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta). Aplinkybė, kad pateikti įrodymai yra ne pirminiai, o išvestiniai, neturi reikšmės, jei juose atsispindi pirmiau nurodyta informacija (žr. LAT 2017 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-686/2017 31 p.). Plėtodamas šį aiškinimą, kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad advokatų kontoros patvirtinimas, jog klientas su ja yra atsiskaitęs, apima ir esminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų duomenų nurodymą. Konkrečiai, be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos (žr. LAT 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017 24 p.). Apibendrindamas ankstesnę kasacinio teismo praktiką, LAT 2017 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-611/2017, pažymėjo, kad pagrindžiant išlaidas advokato pagalbai apmokėti nebūtina pateikti pirminių įrodymų (mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ir kt.), nes pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo (toliau visi apibendrintai vadinami advokatų kontora) atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs. Taigi pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys; be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos. Pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs (žr. LAT 2020 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-421/2020). Ši LAT praktika taikoma ir LVAT praktikoje (2022 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. eA-486-556/2022; 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-582-629/2022).

35.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, pirmosios instancijos teismui pateikė: (i) Advokatų profesinės bendrijos „Petrulionis ir Čobotas“ su klientu sudarytos teisinių paslaugų sutarties 2021 m. rugpjūčio 9 d. išrašą, kurioje nurodyta, kad teisines paslaugas klientui teiks advokatas Julius Petrulionis.; (ii) 2022 m. kovo 29 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodė, kad pareiškėjas administracinėje byloje patyrė 1 512,50 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų; (iii) suteiktas teisines paslaugas ir gautą apmokėjimą detalizuojančią 2022 m. kovo 29 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad už skundą pirmosios instancijos teismui, susipažinimą su Administracijos atsiliepimu į skundą sumokėta 1 028,50 Eur, už pasirengimą teismo posėdžiui, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir atstovavimą teismo posėdyje, vykusiame 2022 m. kovo 30 d. (truko: 31 min.), sumokėta 484 Eur (viso – 1 512,50 Eur). Tai, kad už suteiktas teisines paslaugas yra išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir gautas kliento apmokėjimas, patvirtino šią pažymą pasirašiusi Advokatų profesinės bendrijos „Petrulionis ir Čobotas“ apskaitą tvarkančios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vadovė A. Š. Šią pažymą pasirašė ir Advokatų profesinės bendrijos „Petrulionis ir Čobotas“ partneris advokatas Julius Petrulionis.

36.       Teisėjų kolegija, aptariamu įrodymų vertinimo aspektu patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog nagrinėjamoje byloje jis patyrė konkrečias ir realias išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktos suteiktas teisines paslaugas ir gautą apmokėjimą detalizuojančios 2022 m. kovo 29 d. pažymos galima nustatyti, kokias konkrečias advokato teisines paslaugas pareiškėjas gavo ir kokio dydžio išlaidas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas realiai patyrė. Pareiškėjo pateikta suteiktas teisines paslaugas ir gautą apmokėjimą detalizuojanti 2022 m. kovo 29 d. pažyma yra pakankamas bylinėjimosi išlaidų realumą patvirtinantis įrodymas (žr. šios Nutarties 34 p.).

37.       Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pateiktą bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantį įrodymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas padarė proceso teisės normų pažeidimą, dėl kurio nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo priteisti 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 146 str. 1 d.).

38.       Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 7 p., 8.1 p., 8.16 p., 9 p.), įvertinusi byloje kilusio ginčo priežastis, jo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, pobūdį, trukmę ir jos procesinę baigtį, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju buvo pakankamas pagrindas priteisti pareiškėjui iš Administracijos 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

39.       Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis (4 pastraipa) keičiama.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme

40.       Pareiškėjas pateikė 2023 m. kovo 15 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašydamas priteisti 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą apeliaciniame procese.

41.       Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismas gali nesilaikyti šioje teisės normoje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, atsižvelgęs į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas) ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai (Administracijos apeliacinis skundas atmestas, pareiškėjo apeliacinis skundas patenkintas), todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

42.       Byloje nustatyta, kad (i) pareiškėją apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatas Julius Petrulionis; (ii) pareiškėjas už apeliacinį skundą sumokėjo 484 Eur (suteiktas teisines paslaugas ir gautą apmokėjimą detalizuojanti 2023 m. kovo 15 d. pažyma; 2022 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. COPE-2022-04-30-021; 2022 m. gegužės 24 d. mokėjimo nurodymas); (iii) pareiškėjas už atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 1 028,50 Eur (suteiktas teisines paslaugas ir gautą apmokėjimą detalizuojanti 2023 m. kovo 15 d. pažyma; 2022 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. COPE-2022-05-31-019; 2022 m. birželio 7 d. mokėjimo nurodymas) (viso – 1 512,50 Eur); (iv) pareiškėjas sumokėjo 12 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

43.       Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pareiškėjas prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pagrindė įrodymais, patvirtinančiais prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų realumą, prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos už atitinkamas advokato suteiktas teisines paslaugas yra mažesnės nei Rekomendacijose nustatyti maksimalūs jų dydžiai (7 p., 8.10 p., 8.11 p.), įvertinusi byloje kilusio ginčo priežastis, jo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, pobūdį, trukmę ir jos procesinę baigtį, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui iš Administracijos viso 1 524,50 Eur (1 512,50 Eur + 12 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kopranas“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimo rezoliucinės dalies 4 pastraipą pakeisti, išdėstant ją taip: „Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Kopranas“ iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 23 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų ir 1 512,50 Eur (tūkstantį penkis šimtus dvylika eurų penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Kopranas“ iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1 524,50 Eur (tūkstantį penkis šimtus dvidešimt keturis eurus penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Rytis Krasauskas

        Egidijus Šileikis