Administracinė byla Nr. eA-16-629/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00994-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 12.18
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui A. T. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo A. T. (toliau – ir atsakovas) 219,92 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra viešojo administravimo subjektas, kuriam pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Birštono savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. TS-90 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai), kurie viešai paskelbti interneto svetainėje www.aratc.lt ir yra privalomi visiems Birštono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal Nuostatų 13 ir 14 punktus pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto, esančio Birštono savivaldybės teritorijoje. Tačiau atsakovas nėra sumokėjęs pareiškėjui vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio, kuris buvo paskaičiuotas remiantis Nuostatuose nustatyta tvarka.
3. Atsakovas A. T. atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.
4. Atsakovas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) kaime esantis gyvenamasis namas pagal paskirtį nenaudojamas, jame nesusidaro atliekos, konteinerio prie namo nėra, į sodybą nepravažiuojami keliai, todėl nesinaudojo atliekų surinkimo paslaugomis. Bendras konteineris nuo atsakovo sodybos yra nutolęs apie 400 m. Birštono savivaldybės taryba atsakovo prašymo dėl lengvatos suteikimo netenkino. Taip pat atsakovas nurodė, jog netinkamai vykdoma pareiškėjo buhalterija, netinkamai pateikti patvirtinti dokumentai. Atsakovas teigė, jog visuomet laiku mokėjo už suteiktą paslaugą (duomenys neskelbtini) kaime, o už neteikiamas paslaugas (duomenys neskelbtini) kaime nemoka.
II.
5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro skundą tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo A. T. pareiškėjo naudai 118,14 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 8,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 12 straipsnį. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, 31 straipsnio 2 dalį bei nurodė, kad minėtos Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos savivaldybių institucijų kompetencijai priskiria funkciją atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikia teisę nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punktas, kaip vieną iš savarankiškųjų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų priskirtų) savivaldybės funkcijų, įtvirtina savivaldybės teisę nustatyti vietines rinkliavas.
7. Teismas nustatė, kad Birštono savivaldybės taryba patvirtino Nuostatus (redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), kuriuose apibrėžta vietinės rinkliavos sąvoka (4 p.), vietinės rinkliavos mokėtojai (5 p.). Teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą yra nustatoma visiems Birštono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams, kuriems yra taikomi Nuostatų priede nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai. Pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal vietinės rinkliavos registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas ir mokėjimo terminus, rinkliavos dydį bei pateikia komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų tiekėjui, kuris jį pateikia kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui (Nuostatų 17 p.).
8. Teismas nustatė, kad byloje esantys duomenys, t. y. valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai esantys adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Teismas darė išvadą, jog pagal Nuostatų 5 punktą atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų ir įspėjimų matyti, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. iš dalies nemokėjo jam priskaičiuotos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, dėl ko susidarė įsiskolinimas.
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos nesumokėto vietinės rinkliavos mokesčio sumos paskaičiavimas yra neteisingas. Teismas rėmėsi į bylą pateiktais vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimais ir nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.) atsakovui buvo nustatyta mokėti: 2014 m. – 61,11 Lt/ketv. vietinės rinkliavos mokesčio, 2015–2017 m. – 17,70 Eur/ketv. vietinės rinkliavos mokesčio. Teismas darė išvadą, jog už 2014 m. laikotarpį susidarė 70,79 Eur ((61,11 Lt x 4)/3,45280), o už laikotarpį nuo 2015 m. iki 2017 m. kovo 31 d. – 159,30 Eur (17,70 × 9 ketv.) vietinės rinkliavos mokesčio. Iš viso už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. susidarė 230,09 Eur vietinės rinkliavos mokesčio.
10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ir atsakovas pateikė rašytinius duomenis (2017 m. balandžio 10 d. pažyma Nr. 17-R-00000799) iš kurių matyti, jog atsakovas ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.) pareiškėjui sumokėjo vietinės rinkliavos įmokas 2014 m. vasario 12 d., 2014 m. rugsėjo 4 d., 2015 m. kovo 5 d., 2015 m. rugpjūčio 30 d., 2016 m. vasario 25 d., 2016 m. rugpjūčio 26 d., 2017 m. balandžio 11 d. Iš viso ginčo laikotarpiu atsakovas sumokėjo 111,95 Eur vietinės rinkliavos mokesčio. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl 219,92 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos sumažino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 118,14 Eur (219,92 Eur - 111,95 Eur) nesumokėto vietinės rinkliavos mokesčio.
11. Teismas analizavo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 12 straipsnio 2 punktą, pabrėžė, jog vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.59 str.), o pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įteisinta ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje bei Nuostatų pagrindu. Teismas nurodė, kad minėti teisės aktai yra galiojantys ir jais vadovaudamasis sprendė šią bylą, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014) formuojamą vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose.
12. Teismas dėl atsakovo argumento, jog nekilnojamame objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), nebuvo atliekų bei individualaus konteinerio, pažymėjo, kad Birštono savivaldybės administracijos 2017 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. (6.17)-SR-1584 nurodyta, jog 2017 m. gruodžio 1 d. Birštono savivaldybės administracijos specialistas ir Birštono seniūnijos seniūnas lankėsi (duomenys neskelbtini), atsakovui priklausančioje sodyboje. Buvo užfiksuota, jog sodyboje yra auginamos avys, ūkio darbus dirbo darbininkas, būnantis šioje sodyboje, yra pastatytas bendro naudojimo konteineris, nutolęs nuo sodybos 250 m. Teismas pažymėjo, jog atsakovas teismui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog minėtoje sodyboje nesusidaro atliekos, t. y. nepateikta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas sodyba, esančia (duomenys neskelbtini) kaime, nesinaudoja ir joje nesusidaro atliekos.
13. Teismas nurodė, jog Birštono savivaldybės taryba numatė galimybę fizinius asmenis atleisti nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nenaudojamų pastatų savininkus. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas sprendimu būtų atleistas nuo rinkliavos mokėjimo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. (duomenys neskelbtini) kaime). Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo nepriteisti atsakovo nesumokėtos vietinės rinkliavos.
14. Teismas pažymėjo, kad atsakovas prašė teismo pradėti tyrimą dėl Nuostatų teisėtumo ir panaikinti ta apimtimi, kuria nenumato galimybės už naudojimąsi individualiu konteineriu vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal iš jo surenkamą komunalinių atliekų kiekį, kuris būtų apskaičiuojamas atsižvelgiant į naudojamo individualaus konteinerio talpą ir jo ištuštinimo periodiškumą. Teismas rėmėsi Teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – LITEKO) duomenimis, kurie patvirtina, kad tiek apygardų administraciniai teismai, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog atskirų savivaldybių tarybų Nuostatai (šioje dalyje Nuostatų normos nustato iš esmės analogišką vietinės rinkliavos dydžio paskaičiavimo principą) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui prieštarauja tik ta apimtimi, jog juose nėra numatyta vienintelė alternatyva – galimybė mokėti vietinę rinkliavą arba pagal deklaruojamų, arba pagal faktinį atliekų kiekį (žr., pvz., Kauno apygardos administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011 ir kt.). Teismas nurodė, kad po norminių administracinių aktų ištyrimo savivaldybių taryboms atsirado pareiga tik papildyti nuostatus. Jokių kitų paminėtų norminių administracinių aktų neatitikimų teisės aktams tiek apygardų administraciniai teismai, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės nenustatė. Teismai imperatyviai nekonstatavo, jog vietinės rinkliavos mokėjimas pagal statinių plotą prieštarauja teisės aktų nuostatoms, tačiau padarė išvadą, jog Nuostatus būtina tik papildyti alternatyviais vietinės rinkliavos paskaičiavimo būdais.
15. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 straipsnio 1 dalies, 112 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsižvelgė į šioje administracinėje byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei nusprendė, kad atsakovas nelaikytinas ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodytu subjektu, kuris turi procesinę teisę pateikti administraciniam teismui prašymą dėl norminio administracinio akto ištyrimo. Teismas nurodė, kad atsakovas, būdamas apdairus ir rūpestingas, nemanė, jog Nuostatų normos pažeidžia jo teises, nes į teismą dėl savo pažeistų teisių nuo 2008 m. spalio 1 d. nesikreipė bei neprašė vietinę rinkliavą skaičiuoti pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį. Priešingai, pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame teigė, jog atsakovas pažeidžia teisės aktų reikalavimus ir, tuo pačiu, inicijavo administracinės bylos iškėlimą atsakovui, o ABTĮ nenumato administraciniame procese priešpriešinio skundo instituto. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju atsakovas pagal procesinę padėtį nagrinėjamoje individualioje nagrinėjamojoje byloje nėra subjektas, įtvirtintas ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje.
16. Teismas pažymėjo, kad remiantis LITEKO duomenimis, tiek apygardų administraciniai teismai, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ištyrė kai kurių savivaldybių tarybų patvirtintų Nuostatų teisėtumą (pvz. Prienų, Alytaus, Lazdijų rajonų ir t.t.), tačiau savo procesiniuose sprendimuose nei vienų Nuostatų atžvilgiu netaikė ABTĮ 118 straipsnio 2 dalies. Be to, terminas už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą yra iki atsakovo oficialiai pateikto prašymo dėl norminio administracinio akto tyrimo. Teismas darė išvadą, kad Nuostatų tyrimas objektyviai nėra tikslingas (proceso greitumo, koncentruotumo, galiojimo laike principai), nes tai realiai nesukels atsakovui teisinių pasekmių už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. Teismas nustatė, jog pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovas gavo pranešimus apie vietinės rinkliavos mokėjimą, tačiau niekada nesikreipė nei į pareiškėją, nei į Birštono savivaldybę dėl vietinės rinkliavos skaičiavimo pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Teismas nurodė, kad atsakovo argumentai, jog jis nesukaupia jokių atliekų, nevykdo veiklos teisiškai nėra reikšmingi, nes, kaip jau buvo paminėta, vietinė rinkliava netapatinama su teikiama paslauga CK normų kontekste. Nuostatų 5 punktas vietinės rinkliavos mokėjimą betarpiškai sieja tik su turimo (valdomo, naudojamo, disponuojamo) nekilnojamojo turto plotu (ABTĮ 56 str.).
17. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti atliekų turėtojo, t. y. atsakovo turėtą siekį vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Priešingai, atsakovas teigė, kad atliekų apskritai neturėjo. Atsakovas nesikreipė bei neprašė vietinę rinkliavą skaičiuoti pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį. Todėl šiuo atveju vietinės rinkliavos mokėjimo pagal faktinį iš atliekų turėtojų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį klausimas nėra aktualus. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, konstatavo, jog vien tai, kad aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Todėl abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla.
18. Teismas atsižvelgė į tai, jog byloje nėra atsakovo pateiktų įrodymų ar kitokių duomenų, kurie leistų nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį, todėl atsakovo mokėtina vietinė rinkliava pagrįstai apskaičiuota pagal atsakovo turimo nekilnojamojo turto plotą ir šio turto naudojimo paskirtį. Teismas nusprendė, jog nesant nustatyto atsakovo siekio vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, nėra pagrindo vertinti Nuostatų teisėtumo ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį. Teismas pabrėžė, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamu laikotarpiu nebuvo norminiuose aktuose numatyta galimybė (tvarka) vietinę rinkliavą mokėti pagal minėtą faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime neeliminuoja bendros vietinės rinkliavos mokėtojo pareigos šią rinkliavą mokėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).
19. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kt.). Toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimui, kuriame imperatyviai pabrėžta, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ESTT konstatavo, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (ESTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srI Hotel Futura ir kt. Nr. C-254/2008 (48–50 p).
20. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, nusprendė, kad skundo reikalavimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo iš dalies yra pagrįstas.
21. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo patirtas 38,12 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas vadovavosi ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtina 38,12 Eur pareiškėjo išlaidas, sumokėtas už advokato skundo parengimą, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą administracinėse bylose. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose ir pažymėjo, kad kreipiantis į teismą su analogiško pobūdžio reikalavimais advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus (žr., pvz., 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015; 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2016; 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2130-662/2016). Todėl teismas vertino, kad prašoma priteisti 38,12 Eur bylinėjimosi išlaidų suma nagrinėjamos bylos kontekste neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų bei suformuotos nuoseklios administracinių teismų praktikos, todėl sumažino ją iki 15,00 Eur. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo reikalavimas tenkintinas 54 proc. (118,14/219,92 x 100), todėl, įvertinęs patenkintų reikalavimų dalį, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 8,10 Eur (15,00 x 0,54) bylinėjimosi išlaidų sumą.
III.
22. Atsakovas A. T. apeliaciniame skunde prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą ir bylą nutraukti, įpareigoti pareiškėją UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrą sudaryti sutartį su atsakovu dėl individualaus konteinerio pastatymo su atsakovu suderintoje vietoje (duomenys neskelbtini) kaimo sodybos teritorijoje ir mokėjimo pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, kreiptis į prokuratūrą ir inicijuoti ikiteisminį tyrimą pareiškėjo darbuotojams bei Alytaus regiono (ad hoc (liet. esant konkrečiai situacijai, tik šiuo atveju) Prienų, Birštono) savivaldybių tarnautojams apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
22.1. Pimosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas, nes atliekų turėtojas, kuris neturi atliekų, nėra atliekų turėtojas ir tvarkytojas, o nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) kaime kvadratiniai metrai jokių atliekų komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje nesukuria. Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareiškėjo pateiktais neteisingais dokumentais, padarė klaidingas išvadas, neatsižvelgė į atsakovo pateiktus duomenis, jog sodyba, esančia (duomenys neskelbtini) kaime, atsakovas nesinaudoja, joje nesusidaro atliekos. Atsakovas nurodė, jog nuolat raštu ir žodžiu teigė pareiškėjui ir Birštono savivaldybės tarnautojams, kad sodyboje atliekų nėra bei prašė individualaus konteinerio bei rinkliavos skaičiavimo pagal faktinį atliekų kiekį, tačiau atsakovo prašymai ignoruoti.
22.2. Atsakovas dėl pareiškėjo teisės rinkti vietinę rinkliavą ir jo reikalavimo pagrįstumo, teigia, kad įstatymų leidėjas ir teismai įteisino rinkliavą, kuri nėra susijusi su paslaugos suteikimu, ją būtina mokėti už gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą savivaldybės teritorijoje. Atsakovas cituoja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir akcentuoja, kad Alytaus valdžia nusprendė, jog atliekų darytojai yra pastatai, kuriuose niekas negyvena. Atsakovas mano, kad Alytaus regione reikia mokėti rinkliavas tam, kad nereikėtų sudaryti sutarčių ir atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas be sutarties atsakovui neturi jokių įsipareigojimų, o atsakovas pareiškėjui – taip pat.
22.3. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-689/2013, teigia, jog Nuostatai yra neteisėti.
23. Pareiškėjas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepimo į atsakovo A. T. apeliacinį skundą nepateikė.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo A. T., kaip atitinkamo nekilnojamojo turto savininko, pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. Apskaičiuotos vietinės rinkliavos dydis nėra ginčijamas.
25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo vietinę rinkliavą – 118,14 Eur, susidariusią laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. Teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), todėl teismui nepateikus duomenų, patvirtinančių, jog sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) nesusidaro atliekos, t. y. įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas paminėta sodyba nesinaudoja ir joje nesusidaro atliekos, sprendė, kad atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą, už atliekas, kurios tvarkomos Birštono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.
26. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareiškėjo pateiktais neteisingais dokumentais, padarė klaidingas išvadas, neatsižvelgė į atsakovo pateiktus duomenis, jog sodyba, esančia (duomenys neskelbtini) kaime, atsakovas nesinaudoja, todėl atliekos joje nesusidaro.
27. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių atsakovas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl atsakovo pareigos mokėti vietinę rinkliavą.
28. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas, Rinkliavų įstatymas bei su šių įstatymų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.). Savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p.). Komunalinės atliekos – buitinės (buityje susidarančios) atliekos ir kitokios atliekos, kurios savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 39 d.).
29. Birštono savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. TS-90 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.). Vietinė rinkliava – tai Birštono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 4 p.). Vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 5 p.). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarka nustatoma visiems Birštono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams. Visiems komunalinių atliekų turėtojams savivaldybės teritorijoje taikomi Nuostatų priede nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai. Pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal vietinės rinkliavos registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas ir mokėjimo terminus, rinkliavos dydį bei pateikia komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų tiekėjui, kuris jį pateikia kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui (Nuostatų 17 p.).
30. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pagal bendrą taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7-60/2004; 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-552/2016).
31. Teisę – mokėti minimalią rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo rinkliavos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1243-520/2019).
32. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, be kita ko, yra pasisakiusi, jog tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.
33. Byloje esantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai esantys adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės pagrindu atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju, kaip atitinkantis vieną iš vietinės rinkliavos mokėtojo požymių – nuosavybės teise valdo ir naudoja nekilnojamąjį turtą Birštono savivaldybės teritorijoje.
34. Pažymėtina, kad Birštono savivaldybės taryba numatė galimybę fizinius asmenis atleisti nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nenaudojamų pastatų savininkus, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas sprendimu būtų buvęs atleistas nuo rinkliavos mokėjimo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. (už nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime). Taip pat, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pastebėtina, kad atsakovas teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog minėtoje sodyboje nesusidaro atliekos, t. y. nepateikta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas nesinaudoja sodyba, esančia (duomenys neskelbtini) kaime, ir joje nesusidaro atliekos. Atsakovo argumentas, jog individualaus atliekų konteinerio jam nesuteikimas taip pat patvirtina aplinkybę, jog jam nėra teikiamos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos, vertinamas kritiškai, nes asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovui kompetentingos institucijos sprendimu būtų suteiktos vietinės rinkliavos lengvatos arba jis nuo tokios rinkliavos mokėjimo būtų buvęs atleistas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas vertino, kad Birštono savivaldybės administracijos 2017 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. (6.17)-SR-1584 (b. l. 61) užfiksuota, jog 2017 m. gruodžio 1 d. sodyboje yra auginamos avys, ūkio darbus dirbo darbininkas, būnantis šioje sodyboje. Taip pat vertino, kad pareiškėjas pateikė įrodymus, pagrindžiančius bendro naudojimo konteinerio, nutolusios nuo atsakovo sodybos 250 m. atstumu buvimo faktą.
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina atsakovo argumentų, kad Birštono savivaldybė ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras nepagrįstai atsisako tenkinti jo prašymus skirti lengvatą, kadangi tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, o nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama tik dėl pareiškėjo reikalavimo iš atsakovo priteisti susidariusį vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimą.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2475-662/2019).
37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais proceso teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismas išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis. Tai, kad įrodymų vertinimas nėra palankus atsakovui, nesant teisinių pagrindų kitokiam jų įvertinimui, nėra pagrindas pripažinti, jog nebuvo paisoma atsakovo argumentų ar konstatuoti, kad atsakovas neturėjo pareigos mokėti vietinę rinkliavą ginčo laikotarpiu.
38. Vadovaujantis ABTĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktu, norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumą tiria apygardos administraciniai teismai. Ginčas dėl norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjamas ABTĮ II skyriuje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla (ABTĮ 113 str.). Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine byla, gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.) arba, kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 str. 3 d.). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 str. 1 d.). Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013).
39. Atsakovas apeliaciniame skunde neargumentavo dėl jo atžvilgiu taikytinų Nuostatų normų neteisėtumo, nagrinėjamoje byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių atsakovo, kaip atliekų turėtojo, siekį vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį ar deklaruojamą atliekų kiekį, todėl apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl taikytų norminio administracinio akto nuostatų teisėtumo.
40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo A. T. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė