Civilinė byla Nr. 2-1555/2010

                                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija:

                                                                                                         126.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft Lietuvos filialo atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, civilinėje byloje Nr. B2-759-71/2010 pagal ieškovo Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft Lietuvos filialo ieškinį atsakovui individualiai įmonei „Šiaurys“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

          Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

          Ieškovas Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft Lietuvos filialas kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti atsakovui IĮ „Šiaurys“ bankroto bylą. Nurodė, kad ieškovas yra atsakovo kreditorius, kurio reikalavimo suma yra 46 335,31 Lt. Atsakovas nevykdo prisiimtų skolinių įsipareigojimų, didelė dalis atsakovo turto yra areštuota, atsakovo turto nepakanka patenkinti atsakovo kreditorių reikalavimus. Ieškovo manymu, atsakovas yra nemokus, todėl teismas atsakovui gali iškelti bankroto bylą.

          Šiaulių apygardos teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartimi atsisakė atsakovui IĮ „Šiaurys“ iškelti bankroto bylą. Nustatė, kad pagal atsakovo 2010 m. vasario 28 d. balansą atsakovo turtas sudarė 1 486 191 Lt, o įsipareigojimai – 1 330 031 Lt, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 800 201 Lt, o po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 529 830 Lt. Kadangi atsakovas atsiskaitinėja su savo kreditoriais, teismas padarė išvadą, kad atsakovas aktyviais veiksmais siekia išvengti įmonės nemokumo. Teismas pažymėjo, jog atsakovo įsiskolinimai nėra tokie dideli, kad jis nebegalėtų atsigauti ir toliau vykdyti savo veiklą. Teismas sprendė, kad nėra Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 punkte nurodytų nemokumo sąvoką atitinkančių aplinkybių visumos.

          Atskiruoju skundu ieškovas Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft Lietuvos filialas prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį panaikinti ir iškelti atsakovui IĮ „Šiaurys“ bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

          1. Ieškovas dėjo pastangas susigrąžinti skolą iš atsakovo neinicijuojant jam bankroto bylos. Skolą iš atsakovo buvo bandoma susigrąžinti: pirma, nesikreipiant į teismą ar antstolius (nuo 2008-06-28 iki 2008-09-03); antra, išieškant skolą per antstolius (nuo 2008-09-03 iki 2010-03-08); trečia, pareiškus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (2010-03-08). Taigi, atsakovui buvo suteiktos visos galimybės beveik dvejus metus apmokėti dar 2008 m. jam išrašytas sąskaitas. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstas atsižvelgė tik į atsakovo nemotyvuotą ir apelianto paneigtą teiginį, kad atsakovas ketina skolą grąžinti ir deda tam pastangas. Priešingai, dalį skolos (apie 10 proc.) iš atsakovo išieškojo antstolis, o ne geranoriškai grąžino pats atsakovas. Be to, iš antstolio pranešimų bei Turto arešto aktų registro išrašų matyti, kad išieškojimai iš atsakovo turto yra vykdomi daugiau kaip dvejus metus.

          2. Teismas vadovaujasi atsakovo 2010 m. vasario 28 d. sudaryto balanso duomenimis. Suprantama, teismas nekvestionuoja šalies pateiktų finansinių dokumentų teisingumo, tačiau privalo sugretinti kitus byloje surinktus įrodymus, kurie atskleidžia tikrąją atsakovo finansinę padėtį. Atsakovo pateiktame 2010 m. vasario 28 d. ilgalaikio turto sąraše nurodoma, kad turtas, kurio vertė 334 297,87 Lt, nepriklauso atsakovui, o yra lizinguojamas iš UAB „DnB NORD lizingas“. Nors pagal finansinės atskaitomybės sudarymo tvarką toks turtas įtrauktinas į ilgalaikio turto eilutę, tačiau vertinant atsakovo galimybes atsiskaityti su kreditoriais reikia priimti domėn aplinkybę, kad šiuo turtu negalės būti tenkinami kitų kreditorių, išskyrus lizingo davėją, reikalavimai. Be to, 2010 m. vasario 28 d. atsakovo sudarytame ilgalaikio turto sąraše nėra lengvųjų automobilių, kai tuo tarpu antstolis, vykdydamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje, areštavo lengvuosius automobilius. Esant byloje prieštaringiems įrodymams, teismas turėjo atsižvelgti ir vertinti atsakovo pateikto balanso duomenų patikimumą, būti aktyvus ir reikalauti iš šalių paaiškinimų, kitų įrodymų, kurie užtikrintų tikrosios atsakovo finansinės padėties atskleidimą. Net darant prielaidą, kad visas ilgalaikis atsakovo nurodytas turtas galėtų būti skiriamas visų kreditorių reikalavimams patenkinti, o debitorių skolos (120 588 Lt) yra realios ir gali būti atgautos, akivaizdu, jog atsakovo per vienerius metus mokėtinos sumos (800 201 Lt) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (1 486 191 Lt). Darytina išvada, kad teismas neištyrė visų su byla susijusių įrodymų, netinkamai juos įvertino ir padarė nepagrįstą išvadą apie atsakovo mokumą.

          Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas IĮ „Šiaurys“ prašo atnaujinti įstatymo nustatytą terminą atsiliepimui į atskirąjį skundą paduoti, o atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad tinkamai ir laiku nepateikė atsiliepimo į atskirąjį skundą dėl objektyvių priežasčių. Nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2010 m. rugpjūčio 6 d. atsakovo direktorė buvo kasmetinėse atostogose, o įmonėje dirbančio teisininko nėra. Atsakovas pažymi, kad pradedant bankroto procesą yra svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar atsakovas yra iš tiesų nemokus ir nebegalės vykdyti veiklos, ar jis turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant atsakovą, kaip veikiantį rinkos dalyvį. Atsakovas savo įsipareigojimus stengiasi vykdyti pagal galimybes, siekdamas nepažeisti nei vieno iš kreditorių interesų, stengiasi išvengti nemokumo. Nenustatęs aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atsakovui kelti bankroto bylą, teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė kelti bankroto bylą.

          Atskirasis skundas tenkintinas.

          Dėl termino atsiliepimui į atskirąjį skundą paduoti atnaujinimo

          Pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Svarbiomis šio procesinio termino praleidimo priežastimis gali būti laikomos tik tos aplinkybės, kurios kiekvienu individualiu atveju asmeniui sutrukdė arba atėmė galimybę įgyvendinti procesinę teisę per įstatyme nustatytą terminą ir kurios galėtų pateisinti termino praleidimo laikotarpį. Jeigu atsiliepimo į atskirąjį skundą padavimo terminas yra praleistas nedaug, sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis teisės pateikti teismui atsiliepimą į atskirąjį skundą neturėtų prarasti. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas bylą vedė be advokato teisinės pagalbos per įmonės savininkę. Įmonės savininkei išėjus kasmetinių atostogų, kiti įmonės darbuotojai neturėjo kompetencijos parengti teismui atsiliepimo į atskirąjį skundą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad terminas praleistas nežymiai. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjo kolegija daro išvadą, kad terminą atsiliepimui į atskirąjį skundą paduoti atsakovas praleido dėl svarbių priežasčių, todėl terminas atsiliepimui paduoti atnaujinamas.

          Dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą

          Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).

          Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostatas, bankroto byla iškeliama, kai yra bent viena šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal atsakovo 2010 m. vasario 28 d. balansą atsakovo 2010 m. vasario 28 d. balansą atsakovo turtas sudarė 1 486 191 Lt, o įsipareigojimai – 1 330 031 Lt, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 800 201 Lt, o po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 529 830 Lt, todėl padarė išvadą, jog nėra ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytų nemokumo sąvoką atitinkančių aplinkybių visumos ir atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovui. Teisėjų kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nepagrįsta tinkamai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydžio, kuris turi esminę reikšmę, nustatant įmonės (ne)mokumą. Teismas, spręsdamas apie įmonės mokumą, apie pradelstų įmonės finansinių įsipareigojimų ir jos turimo turto vertės santykį, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė pateiktus bylos įrodymus, jų tinkamai neįvertino bei padarė nepagrįstas išvadas (CPK 178 str., 185 str., 263 str.), dėl ko, spręsdamas, ar nėra įstatyme numatyto pagrindo iškelti atsakovui bankroto bylą, teismas netinkamai taikė civilinio proceso įstatymą ir materialinės teisės normas (CPK 329 str., 330 str., ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p.).

Įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Spręsdamas klausimą dėl įmonės nemokumo ir bankroto bylos iškėlimo, teismas vadovaujasi pateiktais įrodymais, tačiau turi įsitikinti, ar pateiktų įrodymų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai yra patikimi. Viešasis interesas bankroto bylose bei ĮBĮ normos įpareigoja teismą imtis aktyvių veiksmų pasirengiant bankroto bylos teisminiam nagrinėjimui. Teismas turi išnaudoti visas galimybes, nurodytas ĮBĮ bei CPK, nustatyti atsakovo finansinę būklę bankroto bylos iškėlimo dienai. Tik įvertinęs atsakovui priklausančio turto vertę ir finansinę padėtį, jo pradelstus įsipareigojimus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo metu bei duomenis apie jo vykdomą veiklą ir gaunamas pajamas, teismas gali spręsti, ar yra pagrindas atsakovui iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 5 d. 1 p.).

          Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovo turto vertę, vadovavosi atsakovo 2010 m. vasario 28 d. balanso duomenimis, tačiau neatsižvelgė į atsakovo pateiktą ilgalaikio turto sąrašą, iš kurio matyti, kad beveik visas į atsakovo balansą įtrauktas ilgalaikis turtas yra atsakovo įsigytas lizingo sutarčių pagrindu. Pagal bendrą taisyklę įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtraukas į įmonės balansą, negali būti vertinama kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės turimo turto vertės, nevertino aukščiau nurodytų aplinkybių, todėl neteisingai nustatė atsakovo turimo turto vertę. Be to, iš byloje esančių Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro išsamios informacijos matyti, kad antstoliai yra areštavę atsakovui priklausančias lengvąsias transporto priemones, nors atsakovo pateiktame ilgalaikio turto sąraše lengvųjų transporto priemonių nėra. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, esant byloje prieštaringiems įrodymams, turėjo reikalauti iš atsakovo paaiškinimų, kitų įrodymų, kurie užtikrintų tikrosios atsakovo turtinės padėties atskleidimą.

          Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atsiliepime nurodytą teiginį, kad atsakovas atsiskaitinėja su kitais kreditoriais, padarė išvadą, jog atsakovas aktyviais veiksmais siekia išvengti įmonės bankroto. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas tokią išvadą padarė, neturėdamas įrodymų, patvirtinančių atsakovo atsiliepime nurodytą teiginį apie atsiskaitymą su kitais kreditoriais.

          Minėta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino atsakovo finansinės ir turtinės padėties, jo (ne)mokumo, nes, spręsdamas dėl įmonės mokumo, tinkamai nenustatė atsakovo turto, įrašyto į įmonės balansą realios vertės, bei pradelstų įmonės įsipareigojimų (skolų, neatliktų darbų ir kt.) dydžio ir jų santykio su įmonės realia turto verte.

          Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad nenustačius ir neištyrus aplinkybių, susijusių su įmonės (ne)mokumu, liko neatskleista bylos esmė, todėl klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo galėjo būti išspręstas neteisingai, o šio pažeidimo apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti, dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o bankroto bylos iškėlimo atsakovui klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., ĮBĮ 10 str. 8 d.).

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a :

          Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo individualiai įmonei „Šiaurys“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.