Civilinė byla Nr. 3K-3-189/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
21.4.2.7; 42.8; 45.6; 121.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 26 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus
Grabinsko ir Gintaro Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės
bendrovės „Serneta“ kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m.
liepos 25 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei „Serneta“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškinyje
nurodyta, kad Alytaus miesto savivaldybės taryba ir ieškovė 2003 m. gruodžio
15 d. sudarė sutartį Nr. 1R-937 dėl privatizavimo objekto
pirkimo-pardavimo. Šia sutartimi Alytaus miesto savivaldybės taryba
įsipareigojo perduoti ieškovei gyvenamojo namo pamatus (duomenys neskelbtini)
(toliau – gyvenamojo namo pamatai), o sutarties 2 punkte nurodyta, kad
privatizuojamiems gyvenamojo namo pamatams yra priskirtas 2980 kv. m
valstybinės žemės sklypas(duomenys neskelbtini) (toliau – žemės
sklypas), kuris bus parduodamas ieškovei pagal atskirą pirkimo-pardavimo
sutartį. Ieškovė nurodė, kad 2003 m. gruodžio 1 d. ji ir atsakovas
sudarė preliminariąją sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovui
gyvenamojo namo pamatus ir žemės sklypą, o 2004 m. sausio 15 d. šalys
pasirašė preliminariosios sutarties papildymą, kurio 2 punkte nustatyta,
jog atsakovas ketina nuomotis, o ne pirkti pamatams priskirtą žemės sklypą. Ieškinyje
nurodyta, kad tą pačią dieną, t. y. 2004 m. sausio 15-ąją, šalys
sudarė ginčijamą sutartį, kuria ieškovė atsakovui pardavė gyvenamojo namo
pamatus. Anot ieškovės, Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal
ieškovo UAB „Serneta“ ieškinį atsakovui VĮ Valstybės turto fondui dėl
įpareigojimo parduoti žemės sklypą ir toje byloje UAB „Serneta“ teigia,
jog šioje byloje ginčijama sutartimi ieškovė atsakovui pardavė ne tik
gyvenamojo namo pamatus, bet ir teisę privatizuoti pamatams priskirtą žemės
sklypą. Ieškovė nurodė, kad kadangi, atsakovo nuomone, pagal ginčijamą sutartį ji
perleido atsakovui teisę įsigyti žemės sklypą, tai, sudarant ginčijamą sutartį,
buvo pažeista imperatyvi CK 6.116 straipsnio 1 dalis, nes be Alytaus
apskrities viršininko administracijos sutikimo toks perleidimas buvo negalimas.
Be to, ieškovės teigimu, ginčo sutartis sudaryta atsakovui panaudojus apgaulę:
pagal preliminariosios sutarties papildymo 2 straipsnį atsakovas neketino
įsigyti žemės sklypo nuosavybėn, o ketino jį nuomotis, tačiau atsakovas siekė
suklaidinti ieškovę dėl sutartimi perduodamų teisių apimties, ketindamas įgyti
žemės sklypą ne nuomodamasis ar pirkdamas jį iš ieškovės, o privatizuodamas
tiesiogiai. Ieškinyje taip pat nurodyta, kad sudarydama ginčijamą sutartį dėl
atsakovo veiksmų (apgaulės) ieškovė iš esmės suklydo dėl sandorio objekto ir
perduodamų teisių apimties: ieškovė buvo įsitikinusi, kad pagal ginčijamą
sutartį parduodami tik pamatai, o teisė įsigyti žemės sklypą nuosavybėn nėra
perleidžiama. Anot ieškovės, ji neketino perleisti atsakovui teisės
privatizuoti žemės sklypą. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia šalių
2004 m. sausio 15 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti
restituciją.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2007 m. liepos 25 d. sprendimu
ieškinį tenkino: pripažino negaliojančia 2004 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo
sutartį, sudarytą atsakovo ir ieškovės; taikė dvišalę restituciją ir įpareigojo
atsakovą grąžinti ieškovei gyvenamojo namo pamatus, o ieškovę – grąžinti
atsakovui 34 237 Lt. Teismas nustatė, kad 2003 m. gruodžio 15 d.
Alytaus miesto savivaldybė ir ieškovė sudarė privatizavimo objekto
pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1R-937, kuria Alytaus miesto savivaldybė
įsipareigojo perduoti ieškovei gyvenamojo namo pamatus; sutarties 2 punkte
nustatyta, kad privatizuojamam pastatui (pamatams) priskirtas 2980 kv. m
ploto valstybinės žemės sklypas ir jis bus parduotas pagal atskirą
pirkimo-pardavimo sutartį. 2003 m. gruodžio 1 d. ieškovė ir atsakovas
sudarė preliminariąją sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovui
pamatus ir žemės sklypą. 2004 m. sausio 15 d. šalys pasirašė
preliminariosios sutarties papildymą, kurio 2 punkte nurodyta, kad atsakovas
ketina žemės sklypą nuomotis, o ne įsigyti nuosavybėn. 2004 m. sausio 15 d.
ieškovė ir atsakovas sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė pardavė, o
atsakovas nupirko gyvenamojo namo pamatus. Teismas konstatavo, kad
preliminariosios sutarties papildymu susitarta, jog atsakovas pirks tik
gyvenamojo namo pamatus, o žemės sklypą nuomosis. Atsižvelgdamas į nustatytas
aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas pakeitė nuomonę ir manė, jog tikslingiau
žemės sklypą nuomotis. Teismo vertinimu, ieškovė pati ketino pirkti žemės
sklypą ir jį nuomoti (arba parduoti), šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad
ieškovė už žemės sklypą buvo sumokėjusi pradinį įnašą – 9800 Lt. Teismas
sprendė, kad ieškovė, atstovaujama sutuoktinio Ž. T., sudarydama ginčijamą
sandorį buvo apgauta, nes atsakovas, pakeitęs preliminariosios sutarties
sąlygas ir atsisakęs iš ieškovės pirkti žemės sklypą, nutylėjo, jog dėl žemės
sklypo pirkimo tiesiogiai kreipsis į VĮ Valstybės turto fondą. Nustatęs,
kad ieškovė, dalyvaudama viešame aukcione pamatams ir žemės sklypui įsigyti,
siekė uždirbti pinigų, teismas konstatavo, jog tai, kad ieškovė pamatus pardavė
pigiau, nei buvo sumokėjusi juos pirkdama iš valstybės, prieštarauja
elementariai logikai, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Teismo
nuomone, ieškovė žinodama, kad atsakovas žemės sklypą pirks ne iš jos, o
tiesiai iš valstybės, būtų į pamatų pardavimo kainą įskaičiavusi ir sumą,
sumokėtą VĮ Valstybės turto fondui kaip pradinį įnašą už žemės sklypą. Teismas
atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas yra verslininkas ir geriau išmano pirkimo-pardavimo
sandorių ypatumus bei turi didesnę patirtį sudarant sandorius, o ieškovė, nors
ir atstovaujama teisinį išsilavinimą turinčio sutuoktinio, yra labiau
pažeidžiama sandorio šalis, nes siekdama uždirbti pinigų tokio pobūdžio sutartį
sudarė pirmą kartą. Pripažinęs ginčijamą sutartį negaliojančia, teismas taikė
dvišalę restituciją. Atsakovo teiginį, kad ieškovė 2004 m. kovo 12 d.
notariškai patvirtintu pareiškimu atsisakė įsigyti žemės sklypą, teismas laikė
nepagrįstu, nes šis atsisakymas 2005 m. balandžio 27 d. notariškai
patvirtintu pareiškimu yra atšauktas, be to, teismo nuomone, minėtą atsisakymą ieškovė
parašė nenorėdama veltis į teisminius ginčus su M. B. civilinėje byloje
Nr. 2-1602-11/2004. Teismas nurodė, kad tai, jog ginčijama sutartis
neprieštarauja imperatyviosioms teisėms normoms (CK 1.80 straipsniui),
buvo pasisakyta Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 4 d. sprendime
ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 23 d. nutartyje,
priimtuose prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-1602-11/2004. Taip pat,
teismo vertinimu, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnyje
nustatytu pagrindu (dėl suklydimo).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. lapkričio 5 d.
nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 25 d.
sprendimą paliko nepakeistą. Iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo
sprendimo motyvais, kolegija pažymėjo, kad 2004 m. sausio 15 d.
preliminariosios sutarties papildymo 2 punkte nurodoma, jog atsakovas
ketino įsigyti tik gyvenamojo namo pamatus, o žemės sklypą nuomotis iš
ieškovės, tačiau iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovo valia buvo ne
nuomoti žemės sklypą, o jį įsigyti nuosavybėn iš VĮ Valstybės turto fondo,
kuriam atsakovas pareiškė ieškinį dėl įpareigojimo parduoti atsakovui ginčijamą
žemės sklypą. Kolegija konstatavo, kad atsakovas, sudarydamas ginčo sandorį ir
nutylėdamas šias svarbias aplinkybes, veikė nesąžiningai ir suklaidino ieškovę
dėl esminių sandorio sudarymo aplinkybių. Kolegija pažymėjo ir tai, kad ginčo
sutartimi gyvenamojo namo pamatai su teise įsigyti žemės sklypą buvo parduoti
už neprotingai mažą kainą: pagal 2003 m. gruodžio 15 d.
privatizuojamo objekto pirkimo–pardavimo sutartį visa privatizavimo objekto ir
žemės sklypo kaina – 201 999 Lt, iš jų gyvenamojo namo pamatų – 34 237 Lt,
o žemės sklypo prie šio objekto – 167 762 Lt; pagal objekto
privatizavimo sutarties 4.2 punktą ieškovė už privatizuojamą objektą
sumokėjo pradinį 11 800 Lt įnašą, iš kurio 9800 Lt už būsimo
žemės sklypo įsigijimą; preliminariąja sutartimi (3.1 punktas) šalys susitarė
gyvenamąjį namą ir žemės sklypą parduoti už 228 000 Lt, o ne už 34 237 Lt.
Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė neketino perleisti
atsakovui jokių teisių į žemės sklypą ir elgėsi pagal susitarimą, išdėstytą
preliminariosios sutarties papildyme. Remdamasi CPK 314 straipsniu,
kolegija netenkino atsakovo prašymo išreikalauti naujus įrodymus apie tai, ar
ieškovė yra anksčiau sudarinėjusi panašaus pobūdžio sandorius, ar ginčijamą
sandorį sudariusi pirmą kartą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės pozicija dėl
ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių buvo nuosekli ir žinoma atsakovui, todėl,
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovui laikant jo nurodytą
aplinkybę svarbia sprendžiant sandorio sudarymo teisėtumą, galėjo atitinkamus
įrodymus pateikti ar prašyti teismą juos išreikalauti.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Serneta“ prašo: panaikinti Alytaus
rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 25 d. sprendimą bei Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
lapkričio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti;
išreikalauti duomenis iš VĮ Registrų centro apie ieškovės 2001, 2002,
2003 metais sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pripažindami ginčo sutartį negaliojančia kaip sudarytą panaudojus
apgaulę, bylą nagrinėję teismai, kasatoriaus nuomone, pažeidė civilinių
teisinių santykių stabilumą bei kasatoriaus teisėtai įgytas teises pagal ginčo
sutartį. Pasisakydamas dėl CK 1.91 straipsnio taikymo, Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens
suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, kuris gali pasireikšti
aktyviais veiksmais, taip pat nuslėpimu svarbių sandorio aplinkybių, sąmoningai
siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaulė, formuojant šalies valią,
pasireiškia tuo, kad viena iš sandorio šalių tyčia suklaidino (pranešė
klaidingas žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes) kitą šalį tam, kad
pastaroji sudarytų šį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje O. M. Kabišaitienė ir kt. v. S. Kalininas
ir kt., bylos Nr. 3K-3-1008/2001; 2002 m. sausio 21 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. Savickas v. J. Sriubaitė ir
kt., bylos Nr. 3K-3-353/2002; 2003 m. rugsėjo 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. Petrauskas v. E. Šuliokas,
bylos Nr. 3K-3-760/2003; 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje J. Vaitėnas ir kt. v. A. Ašmegienė, bylos
Nr. 3K-3-204/2006; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje I. Šapiro firma „InSpe“ v. UAB „Folis“,
bylos Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ v. G. Brencius,
bylos Nr. 3K-3-145/2007; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje J. Tirevičius ir kt. v. UAB „Vilvatėja“,
bylos Nr. 3K-3-306/2007). Taigi, anot kasatoriaus, apgaulė gali
pasireikšti tik tyčia ir tam, kad būtų pripažintas sandoris negaliojančiu kaip
sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti tyčinius veiksmus. Anot kasatoriaus,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-640/2006 ir
Nr. 3K-3-306/2007 yra pažymėjęs, kad siekiant nustatyti, ar sandoris buvo
sudarytas dėl apgaulės, svarbu aiškintis ne tik apgavusios šalies veiksmus
ruošiantis sudaryti sandorį bei jį sudarant, bet ir analizuoti teigiančios, kad
buvo apgauta, šalies elgesį prieš sutarties sudarymą, sudarant sandorį ir po
sutarties sudarymo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai šių reikalavimų
nevykdė, visiškai nesiaiškino (neanalizavo) ieškovės veiksmų minėtais momentais.
Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėję teismai
apgaulę siejo ne su pastato perleidimu, o su galimybe įsigyti žemės sklypą po
pastatu bei tariamai kasatoriaus nutylėjimu, jog jis ketina šį žemės sklypą
įsigyti iš valstybės. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai aiškino
preliminariosios sutarties papildymo nuostatas, taip pažeisdami CK
6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Be to, teismai
nevertino aplinkybės, kad už ieškovę, pasirašant 2003 m. gruodžio
1 d. preliminariąją sutartį, 2004 m. sausio 15 d. preliminariosios
sutarties papildymą bei ginčo sutartį, veikė jos sutuoktinis Ž. T.,
turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą.
2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų,
sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien
remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, be to, sutarties sąlygos turi
būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos
sudarymo aplinkybes; turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties
sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto
bankas v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000,
2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Amplitudė“
v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“ ir kt., bylos
Nr. 3K-3-47/2006, ir kt.). Anot kasatoriaus, teismai padarė nepagrįstas ir
neteisingas išvadas, pripažindami, kad kasatorius žemės sklypą ketino nuomotis
būtent iš ieškovės, nes preliminariosios sutarties papildyme nėra tokios
sąlygos, priešingai, yra susitarta, kad kasatorius įsipareigoja sumokėti už
ieškovę visas sankcijas, baudas ir kt. įsipareigojimus pagal privatizavimo
sutartį bei kad ieškovei nebus taikomos jokios sankcijos, jeigu ji negalės
kasatoriui parduoti žemės sklypo. Kasatoriaus teigimu, ieškovės buvo prašoma
nesikreipti į VĮ Valstybės turto fondą, nes tai ketino daryti pats
kasatorius, o ieškovė šioms nuostatoms neprieštaravo. Kasatoriaus vertinimu,
šios preliminariosios sutarties papildymo sąlygos patvirtina, kad ieškovė jau
tuo metu (iki ginčo sutarties pasirašymo) pati neketino, nebuvo išreiškusi valios
pirkti žemės sklypo po pastatu, sutiko, kad žemės sklypą iš valstybės pirktų
(arba nuomotųsi) kasatorius, tačiau teismai dėl to nepasisakė ir nevertino
tokio ieškovės elgesio iki ginčo sutarties sudarymo, t. y. netinkamai
aiškino CK 1.91 straipsnio 5 dalį. Kasatoriaus teigimu, preliminariosios
sutarties papildymo 2 punkte išreikštas kasatoriaus galvojimas apie
ketinimą nuomotis žemės sklypą po pastatu reiškė galvojimą nuomotis sklypą iš
valstybės, o ne iš ieškovės. Anot kasatoriaus, tai yra akivaizdu iš preliminariosios
sutarties papildymo teksto, tuo tarpu bylą nagrinėję teismai preliminariosios
sutarties papildymą aiškino pažeisdami CK 6.193 straipsnio taisykles.
3. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ginčo sutartį
pasirašė ieškovės sutuoktinis, kuris apklausiamas kaip liudytojas nurodė, jog
ginčo sutartis ir jos sąlygos buvo parengti notaro (o ne kasatoriaus).
Kasatoriaus teigimu, patvirtindama ginčo sutartį, ieškovė tinkamai suprato jos
turinį (sąlygas) ir tokią sutartį norėjo sudaryti, t. y. ieškovės
išreikšta valia, sudarant ginčo sutartį, atitiko jos tikrąją valią ir nebuvo veikiama
kasatoriaus apgaulės. Anot kasatoriaus, jis nenutylėjo ir negalėjo nutylėti,
kad jis įsigis (ar nuomosis) žemės sklypą kreipdamasis į atitinkamas institucijas,
nes ginčo sutartyje ši sąlyga buvo numatyta, t. y. atskleista, ieškovės
perskaityta, notaro išaiškinta ir jos suprasta. Kasaciniame skunde nurodoma,
kad, pripažindami ginčo sutartį negaliojančia, teismai neaiškino ginčo
sutarties, jos sąlygų, taip netinkamai taikydami (netaikydami) CK
6.193 straipsnio bei neatskleisdami bylos (ginčo) esmės, taip pat teismai
nevertino ieškovės elgesio iki ginčo sutarties sudarymo bei jos sudarymo metu,
visiškai dėl jų nepasisakė. Byloje nustatyta, kad 2004 m. kovo 12 d. ieškovė
VĮ Valstybės turto fondui pateikė notarinės formos pareiškimą, kuriuo
atsisakė įsigyti žemės sklypą po pastatu ir sutiko, kad jį įsigytų kasatorius.
Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada,
jog ieškovė šį pareiškimą pateikė nenorėdama veltis į teisminius ginčus su
M. B. civilinėje byloje Nr. 2-1602-11/2004, paremta prielaidomis,
neteisinga ir prieštarauja rašytiniams įrodymams, nes aptariamas ieškovės
pareiškimas pateiktas dar iki ieškinio pateikimo minėtoje byloje. Kasatoriaus
teigimu, aplinkybė, kad daugiau kaip po metų kitu pareiškimu ieškovė panaikino
2004 m. kovo 12 d. pareiškimą, neturi reikšmės vertinant šalių elgesį
po ginčo sutarties sudarymo. Anot kasatoriaus, teismai netinkamai aiškino ir
nevertino ieškovės elgesio po ginčo sutarties sudarymo, taip netinkamai
aiškindami apgaulės turinį (CK 1.91 straipsnio 1 dalis).
4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo
išvada, jog pastatas su teise įsigyti žemės sklypą po juo buvo parduoti už
neprotingai mažą kainą, paremta vien prielaidomis. Kasatorius pažymi, kad jam
buvo parduotas tik pastatas, o jokia teisė įsigyti žemės sklypą ginčo sutartimi
nebuvo parduota; ieškovė nebuvo nei šio žemės sklypo savininkė, nei nuomininkė,
be to, pati atsisakė įsigyti žemės sklypą po pastatu. Kasatoriaus nuomone,
aplinkybė, kad ieškovė buvo sumokėjusi dalį žemės sklypo kainos, dar neįrodo,
jog ji ketino sklypą pati įsigyti pasirašinėdama preliminariąją sutartį, jos
papildymą bei ginčo sutartį; dalies žemės sklypo kainos sumokėjimas iki
2003 m. gruodžio 15 d. privatizavimo aukciono buvo viena iš būtinųjų
sąlygų, ieškovei norint dalyvauti pastato privatizavimo aukcione, ir ši sąlyga
buvo suformuluota privatizavimo aukciono rengėjų iniciatyva ir valia.
5. Kasatoriaus teigimu, jis neatliko jokių tyčinių nesąžiningų veiksmų
(tyčinio neveikimo), dėl kurių ieškovė buvo paveikta sudaryti ne tokį sandorį,
kokį ji iš tikrųjų siekė sudaryti ginčo sutartimi. Teismai netinkamai aiškino
CK 1.91 straipsnio 5 dalį, t. y. apgaulės turinį, nevertino
ieškovės elgesio pagal protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio
bylose. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ieškovė neįrodinėjo
ir teismai nenustatė apgaulės buvimo dėl pastato perleidimo ginčo sutartimi.
Kasatoriaus nuomone, analizuojant ieškovės ieškinį bei teismų procesinius
sprendimus darytina išvada, kad būtent dėl ginčo sutarties 1 punkto
4 pastraipoje išdėstytos nuostatos buvimo ieškovė galėjo ginčyti sutartį
įrodinėdama tariamą apgaulę, o teismai tą apgaulę pripažino. Tuo tarpu netgi
pripažinus, kad kasatorius panaudojo apgaulę ieškovės atžvilgiu, visa ginčo
sutartis neturėjo būti naikinama atsižvelgiant į CK 6.226 straipsnio
1 dalį, o teismas galėjo naikinti tik ginčo sutarties 1 punkto
4 pastraipą. Teismai nepagrįstai netaikė CK 6.226 straipsnio
1 dalies.
6. Anot kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso
kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“
7 punkte nurodyta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis
remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti (CPK 12,
178 straipsniai). Taigi aplinkybes, kad kasatoriaus konkretūs veiksmai
(neveikimas) sudarė apgaulės turinį, turėjo įrodyti ieškovė. Kasatoriaus
teigimu, teismai procesiniais sprendimais iš esmės pažeidė CPK įtvirtintas
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (netinkamai vertino įrodymus) bei
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl
įrodinėjimo. Teismai procesinius sprendimus grindė išskirtinai ieškovės
pateiktais preliminariosios sutarties papildymo aiškinimais, jos sutuoktinio
liudytojo Ž. T. parodymais, taip procesinius sprendimus pagrįsdami vien
tik prielaidomis bei neįsitikindami įrodymų pakankamumu, pažeisdami įrodinėjimo
pareigą; be to, teismai nevertino kasatoriaus pateiktų įrodymų, taip pažeisdami
pareigą įvertinti įrodymų visetą (Senato nutarimo 14 punktas). Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumas byloje reiškia,
jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą
išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų,
lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų
tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys
patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs
yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje G. Ūselis ir kt. v. O. Ivaškevičienė ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-862/2002; 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje I. Lebedeva v. V. Ivankovas ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-1544/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje LUAB „Korporacija Lietverslas“ v. E. Grakauskas,
bylos Nr. 3K-3-113/2003; ir kt.). Kasatoriaus teigimu, byloje pateikti
ieškovės paaiškinimai ir liudytojo parodymai prieštarauja kitiems byloje
esantiems įrodymams, t. y. pačiai ginčo sutarčiai, preliminariai sutarčiai
ir jos papildymui, pareiškimui dėl atsisakymo įsigyti žemės sklypą. Taigi teismų
atliktas įrodymų vertinimas nepagrįstas visapusišku ir objektyviu bylos
aplinkybių išnagrinėjimu, teismai įrodymus vertino šališkai.
7. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
atsisakė išreikalauti naujus įrodymus iš VĮ Registrų centro apie ieškovės
sudarytus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, sudarytus iki ginčo
sutarties, taip pažeisdamas CPK 314 straipsnį. Kasaciniame skunde
pažymima, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme
nėra absoliutus; netgi nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios
instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar nėra
sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą
priimti. Kasatoriaus teigimu, teismo išvada, kad tokią ginčo sutartį ieškovė
sudarė pirmą kartą, paremta prielaidomis, nes byloje nėra jokio šią aplinkybę
patvirtinančio dokumento. Anot kasatoriaus, tik jam susipažinus su teismo
sprendimu, kuriuo buvo pabrėžtas ieškovės nepatyrimas, ir specialiai
pasidomėjus tik tada tapo žinoma, jog ieškovė su sutuoktiniu jau 2001, 2002 ir
2003 metais vykdė tokio pobūdžio sandorius. Dėl to duomenys apie ieškovės
2001, 2002 ir 2003 metais sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo
sandorius išreikalautini iš VĮ Registrų centro.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. T. prašo kasacinį skundą
atmesti. Iš dalies atkartojus bylą nagrinėjusių teismų motyvus, atsiliepime
nurodoma, kad:
1. Civilinių santykių stabilumas nebuvo pažeistas, nes netrukus po
ginčo sutarties sudarymo tarp šalių iškilo ginčas dėl pamatų ir po jais esančio
žemės sklypo, t. y. tarp šalių nesusiklostė jokie stabilūs santykiai, kuriuos
reikėtų ginti ar saugoti.
2. Ieškovės teigimu, ginčo sutartis sudaryta atsakovui panaudojus
apgaulę, o bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė tikruosius šalių ketinimus.
Atsiliepime pažymima, kad, vertindami tikruosius šalių ketinimus sudarant
ginčijamą sutartį, teismai analizavo ir ieškovės veiksmus iki sutarties
sudarymo, t. y. mokėjimą už pamatus ir žemės sklypą pagal privatizavimo
sutartį, ieškovės veiksmus sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo.
3. Ieškovės teigimu, joks protingas pardavėjas, siekiantis pelno iš
sandorio, neparduotų pamatų ir teisės į sklypą pigiau negu pats yra mokėjęs,
t. y. prarasdamas 9800 Lt dydžio pradinį įnašą už žemės sklypą. Anot
ieškovės, ši aplinkybė patvirtina, kad ji (ieškovė) neketino sutartimi
perleisti kasatoriui jokių teisių į žemės sklypą.
4. Atsiliepime nurodoma, kad ketindama parduoti pamatus ir žemės
sklypą, ieškovė siekė uždirbti, būtent todėl preliminariosios sutarties
3.1 papunktyje šalys susitarė, jog pamatų ir žemės sklypo kaina bus
228 000 Lt. Tuo tarpu teismų pripažintoje negaliojančia sutartyje
nurodyta pamatų ir, anot ieškovės, tariamai žemės sklypo kaina –
34 237 Lt.
5. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad bylą
nagrinėję teismai, konstatuodami apgaulę, turėjo nustatyti kasatoriaus tyčią.
Anot ieškovės, teismai pagrįstai atsižvelgė ir pabrėžė, kad kasatorius yra
verslininkas, todėl pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį kaip
verslininkas atsako be kaltės.
6. Ieškovės nuomone, būtent atsakovas ginčo sutartį vertina atskirtai
nuo tikrųjų šalių ketinimų. Atsiliepime teigiama, kad bylą nagrinėję teismai
tinkamai įvertino įrodymus.
7. Ieškovė pažymi, kad nuo pat ieškinio gavimo atsakovas žinojo
visus argumentus, kuriais ieškovė rėmėsi, ir iki pat sprendimo priėmimo galėjo
pateikti įrodymus, tariamai paneigiančius ieškovės argumentus ir
patvirtinančius atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytus teiginius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t
u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas sprendžia tik
teisės, o ne fakto klausimus, todėl yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių(CPK 353 straipsnio
1 dalis). Kasaciniame procese apskųstų teismų procesinių sprendimų
teisėtumas tikrinamas tik remiantis bylos medžiaga, kurią savo žinioje turėjo
žemesniųjų instancijų teismai. CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatyta,
kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis,
kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Kasatoriaus
UAB „Serneta“ pateiktame kasaciniame skunde iš dalies nepaisoma nurodytų
kasacinio proceso ypatumų bei CPK 347 straipsnio 2 dalies nuostatų,
nes kasacinio teismo yra prašoma išreikalauti duomenis iš VĮ Registrų
centro apie ieškovės 2001, 2002, 2003 metais sudarytus nekilnojamojo turto
pirkimo-pardavimo sandorius. Šis kasatoriaus prašymas, kaip prieštaraujantis
CPK 347 straipsnio 2 dalies, 353 straipsnio 1 dalies
nuostatoms, negali būti tenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje kasacijos
dalykas yra CK 1.91 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių dėl apgaulės
sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, CK 6.193 straipsnio,
6.226 straipsnio 1 dalies, CPK 314 straipsnio bei proceso teisės
normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo
klausimai bei patikrinimas dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Dauguma civilinių teisinių
santykių atsiranda iš sandorių. Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia
atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti,
pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK
1.63 straipsnis). Sutartys yra dvišaliai arba daugiašaliai sandoriai (CK
1.63 straipsnio 6, 7 dalys, 6.154 straipsnio 1, 2 dalys),
jos, kaip ir kiti sandoriai, gali būti pripažintos negaliojančiomis įstatymuose
nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad
įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog
civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų
leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti
sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą.
Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti
civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų
gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo
šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“ ir kt., bylos
Nr. 3K-3-114/2007). Įstatymo leidėjo siekį išsaugoti susiklosčiusių
civilinių teisinių santykių stabilumą rodo ir CK 1.96 straipsnio
6.226 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias sandorio dalies
negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą,
kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies.
Teismas, nagrinėjantis ginčą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi
apsvarstyti šių teisės normų taikymą, ypač jeigu atitinkamomis jų taikymui
reikšmingomis aplinkybėmis remiasi su reikalavimu dėl sandorio pripažinimo
negaliojančiu nesutinkanti šalis.
CK 1.91 straipsnyje
reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas
negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens
tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis
aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai
siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik
tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamos įtakos šalies valiai
susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės
sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko
tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias
arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų,
siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne
tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas
bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir
sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės
konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis
protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje I. Šapiro firma „InSpe“ v.
UAB „Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos
5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Tirevičius ir kt. v.
UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007).
CK 6.193 straipsnis
reglamentuoja sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
precedentuose konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl
sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant
tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties
teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų
tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas
dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas
reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK
1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia,
kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas
nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio
3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v.
UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2003 m.
rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauliuta“
v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo
8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v.
AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004;
2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“
v. A. Bartkevičiaus firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005, ir
kt.).
Nagrinėjamoje byloje teismai
sprendė, kad ieškovė, per atstovą sudarydama ginčijamą sandorį, buvo atsakovo
apgauta, nes atsakovas, veikdamas nesąžiningai ir suklaidindamas ieškovę,
nutylėjo, jog dėl žemės sklypo pirkimo tiesiogiai kreipsis į VĮ Valstybės
turto fondą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į
apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, kuriais grindžiama
minėta išvada, pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad
apeliacinės instancijos teismas nepakankamai tyrė ir vertino ieškovės elgesį
prieš ginčijamo sandorio sudarymą, netyrė ir nevertino ieškovės elgesio ginčijamo
sandorio sudarymo metu bei po jo sudarymo, preliminariosios sutarties papildymo
sąlygas aiškino pažeisdamas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių
aiškinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl
sutarčių ir apgaulės, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo,
aiškinimo, pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles,
netinkamai taikė CK 1.91 straipsnį. Preliminariosios sutarties papildymo
2 punkte, priešingai nei konstatuoja apeliacinės instancijos teismas, nenurodyta,
kad atsakovas žemės sklypą ketina nuomotis iš ieškovės. Apskųstos apeliacinės
instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad minėtą preliminariosios
sutarties papildymo punktą apeliacinės instancijos teismas aiškino nenustatęs
šalių tikrųjų ketinimų, neatsižvelgdamas į sąlygų tarpusavio ryšį, esmę,
tikslą, sutarties sudarymo aplinkybes, šalių derybas, elgesį po sutarties
sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas iš viso nevertino ginčijamos
sutarties sąlygų, nors jose, be kita ko, aptarta teisė į žemės sklypą, taip pat
netyrė ir nevertino šios sutarties parengimo ir sudarymo aplinkybių. Be to,
neįvertintas ieškovės atstovo pagal įgaliojimą 2004 m. kovo 12 d.
pareiškimas VĮ Valstybės turto fondui, kuriuo atsisakoma pirkti žemės sklypą
ir sutinkama, kad jį pirktų atsakovas (T. 1, b. l. 49), neištirtos
tokio pareiškimo pateikimo priežastys ir aplinkybės. Apeliacinės instancijos
teismo nutartis priimta nenustačius ir neįvertinus reikšmingų materialinės
teisės normų taikymui aplinkybių, todėl negalima pripažinti, kad apeliacinės
instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas. Jų tinkamam
pritaikymui ir byloje nagrinėjamo ginčo išsprendimui būtina papildomai tirti
faktinius bylos duomenis ir nustatyti faktines bylos aplinkybes. Kasacinis
teismas pats negali pašalinti nustatytų pažeidimų (CPK 353 straipsnio
1 dalis, 359 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija sutinka su
kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK
314 straipsnį, atsisakydamas tenkinti atsakovo prašymą išreikalauti naujus
įrodymus iš VĮ Registrų centro apie ieškovės sudarytus nekilnojamojo turto
perleidimo sandorius, sudarytus iki ginčo sutarties. Aiškindamas CPK
314 straipsnio nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad
CPK 314 straipsniu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir
skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis
sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos
teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo
priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso
dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimo ir pateikimo procese
netoleruotina, jeigu yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą
bylos aplinkybėms nustatyti, tačiau jie sąmoningai nepateikiami. Kartu Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad naujų įrodymų pateikimo ribojimai
apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutūs. Teismas turi taikyti įstatymus
tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl
tose stadijose, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami
įrodymai, o šalys savo pozicijoms pagrįsti gali teikti naujai sužinotus ar
išreikalautus įrodymus, jeigu šia savo teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Mamedovas v.
UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005). Taigi nuostata,
ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti
taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to,
negali būti vertinama kaip kliūtis teismui vykdyti teisingumą konkrečioje
byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės
instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti atsakovo pateiktą prašymą
išreikalauti naujus įrodymus, nenustatė, jog šiuo prašymu atsakovas
piktnaudžiautų procesinėmis teisėmis ir (arba) kad tokio prašymo tenkinimas
nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Bylos duomenys patvirtina, kad
pirmosios instancijos teisme ieškovė savo reikalavimų negrindė ta aplinkybe,
jog ji neturi patirties sudarant nekilnojamųjų daiktų perleidimo
(pirkimo-pardavimo) sandorius.
Nustatyti pažeidimai yra
pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą
grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka
(CPK 353 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1,
2 punktai, 349 straipsnio 3, 4 dalys).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio
5 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti
iš naujo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas
Simniškis
Virgilijus Grabinskas
Gintaras Kryževičius