Adm. byla Nr.I-348-142/09
Procesinio sprendimo kategorija 1.3; 16.2
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Alicijai Ščerbaitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Zarasų priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą priteisimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, ir
nustatė:
pareiškėjas R. B. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti 8017,54 Lt nepriemoką už viršvalandinį darbą, dirbtą laikotarpiu nuo 2004 m. sausio mėn. 1 d. iki 2008 m. sausio mėn. 1 d., taip pat prašo priteisti 5 procentų palūkanas nuo reikalaujamos sumos, skaičiuojant nuo pareiškimo priėmimo nagrinėti dienos iki pilno reikalavimo įvykdymo, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, kad nuo 1997 metų dirba Zarasų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje pamainos vadu. Turi statutinio valstybės pareigūno statusą. Tarnybos metu dirbo viršvalandžius, tačiau Zarasų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba jam nemokėjo priemokos už viršvalandinį darbą.
Aiškina, kad sistemiškai analizuojant visą statutinių valstybės tarnautojų darbo laiko trukmės teisinį reglamentavimą, gali būti daroma tik viena išvada, kad pareigūnai, kurie dirba pamainomis, gali dirbti 24 val. per parą ir 48 val. per savaitę ir tai nebus laikoma viršvalandžiais, tačiau per apskaitinį laikotarpį (šiuo atveju per 1 mėnesį) dirbtų valandų ir poilsio laikas turi išsilyginti taip, jog vidutiniškai dirbtas laikas neviršytų 40 val. per savaitę. Tokią išvadą grindžia Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, Vyriausybės nutarimo Nr. 1150 8 punktu ir aiškina, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja darbo laiko trukmės, o Vidaus tarnybos statutas ir Vyriausybės nutarimas Nr. 1150 nors reglamentuoja pareigūnų savaitės darbo laiko normą, tačiau nenustato, koks turėtų būti apskaitos laikotarpis ir kokia turėtų būti bendra darbo laiko norma per šį apskaitos laikotarpį. Dėl to turi būti laikomasi Darbo kodekso nuostatų. Remiasi 2001 12 18 Konstitucinio Teismo nutarimu, Konstitucijos 48 str. 1 dalimi, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika ( 2004 11 26 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-932/2004/ 2002 06 12 nutartis administracinėje byloje Nr. A11-572/02), Vilniaus apygardos administracinis teismo 2006 12 21 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3893-11/2006, kuris paliktas galioti LVAT 2007 09 05 nutartimi administracinėje byloje Nr. A/17-737/2007. Taip pat remiasi Vyriausybės 2003 05 27 nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojų ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 9 punktu, kuriuo darbo valandų skaičiaus nustatymo funkcija perduota socialinės apsaugos ir darbo ministrui, ir aiškina, kad ši funkcija nėra perduota Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriui. Todėl departamento direktoriaus įsakymai, nustatantys pamainų darbo grafikus bei darbo laiko normas, kurios skiriasi nuo socialinės apsaugos ir darbo ministro tvirtinamų dydžių, prieštarauja minėtam Vyriausybės nutarimui. Nurodo, kad šie įsakymai nėra skelbti „Valstybės žiniose“, todėl yra niekiniai. Atsižvelgdamas į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – PAGD) direktoriaus patvirtintus darbo grafikus bei Socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintus metinius darbo dienų koeficientus, metinius vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičius, pareiškėjas teigia, jog 2004, 2005, 2006, ir 2007 metais dirbo ilgesnes darbo valandas, nei įstatymais nustatyta darbo laiko norma, ir todėl mano, kad jam turi būti papildomai sumokėta už viršvalandinį darbą. Paaiškina, kad pagrindinis atlyginimas 2004, 2005, 2006 metais sudarė 1268,5 Lt, 2007 m. – 1303,9 Lt. Pareiškėjas apskaičiavo, kiek darbdavys jam turi išmokėti už dirbtus viršvalandžius. Paaiškina, kad apskaičiavimo tvarka numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje bei 2003 05 27 Vyriausybės nutarime Nr. 650.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, gautas pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Zarasų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba atsiliepime į skundą (b. l. 22-26) pasisako, kad su pareiškėjo reikalavimais nesutinka.
Paaiškina, kad remiantis Statuto 1 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymas pareigūnams taikomas tik tuomet, kai tam tikras klausimas nėra sureglamentuotas Vidaus tarnybos statute. Pareigūnų darbo laiką reglamentuoja Statuto 29 straipsnis. Šio straipsnio 3 dalyje Vyriausybei pavesta nustatyti šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko ypatumus. Vyriausybė 2003 09 09 nutarimu Nr. 1150 patvirtino Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus. Remiantis šiuo teisės aktu vidaus reikalų įstaigų vadovams suteikta teisė patvirtinti metinius pamainų grafikus bei leista nustatyti 48 val. per savaitę darbo laiko normą. Vadovaudamasis šiuo teisės aktu PAGD direktorius kiekvienais metais tvirtina pamainų darbo grafikus bei savaičių kiekvienų metų sausio-gruodžio mėnesiais darbo laiko normas. PAGD pavaldžių įstaigų vadovai, atsižvelgdami į tarnybos poreikius, suskirsto pareigūnus į pamainas, patvirtina pamainų grafikus. Su šiais konkrečiais grafikais supažindinami pareigūnai. Pabrėžia, kad šiuose grafikuose 48 val. per savaitę darbo laikas nėra įtvirtintas kaip darbo laiko norma.
Paaiškina, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministras kasmet tvirtina metinius darbo dienų koeficientus bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių. Šie patvirtinti dydžiai yra taikomi tik Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme nustatytais atvejais. Taigi šie dydžiai nėra ir negali būti laikomi kaip nustatantys darbo laiko normą, kurią viršijantis darbas yra laikomas viršvalandiniu. Pažymi, kad funkcija nustatyti darbo laiko normą yra perduota vidaus reikalų statutinės centrinės įstaigos vadovui Vyriausybės 2003 09 09 nutarimu Nr. 1150, 2 punktu. Dėl to pareiškėjo išdėstyti argumentai, susiję su minėtų teisės aktų taikymu, atsakovo nuomone, yra nepagrįsti. Paaiškina, kad ir socialinės apsaugos ir darbo ministro kasmetiniuose įsakymuose dėl darbo dienų koeficiento bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus įtvirtinama nuostata, kad, jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje yra nustatytas kitoks darbo laikas, šie dydžiai yra nustatomi atitinkamos įmonės, įstaigos ar organizacijos. Vadovaudamasis šia nuostata bei Vidaus tarnybos statutu PAGD direktorius kasmet tvirtina metinį darbo dienų koeficientą bei metinį vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių atitinkamais metais.
Paaiškina, kad tiek Lietuvos teisės aktuose, tiek Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 47, tiek Europos Sąjungos teisės aktuose yra apibrėžiama tik kasdieninė bei savaitinė darbo laiko norma. Darbo laikas, viršijantis nustatytą kasdieninę ar savaitinę normą, gali būti laikomas viršvalandiniu.
Apie apskaitinį laikotarpį, minimą pareiškėjo skunde, galima kalbėti tik tuomet, kai įmonėje, įstaigoje, organizacijoje yra įvesta suminė darbo laiko apskaita, kurią reglamentuoja Darbo kodekso 149 straipsnis. Taip pat suminę darbo laiko apskaitą reglamentuoja Vyriausybės 2003 05 14 nutarimu Nr. 587 patvirtintas Tvarkos aprašas. Darbdaviui šiais teisės aktais yra suteikta teisė, bet ne pareiga įvesti suminę darbo laiko apskaitą. Todėl ir PAGD direktorius nėra įpareigotas įvesti suminės darbo laiko apskaitos darbams, kuriems gali būti taikoma iki 24 val. per parą darbo laiko trukmė. Teigia, kad nesant suminės darbo laiko apskaitos, nėra teisinio pagrindo taikyti apskaitinį laikotarpį. Nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma, kad pareigūnams, dirbantiems pamainomis, savaitinė darbo laiko trukmė negali būti ilgesnė nei 48 valandos ir toks darbas nebus laikomas viršvalandiniu. Pažymi, kad viršvalandinis darbas gali būti dirbamas tik esant Statuto 30 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, t. y. šį darbą pavesti galima tik esant vadovo įsakymui ar nurodymui. Remiasi Konstitucinio teismo 2007 03 20 nutarimu, 2004 12 13 nutarimu ir daro išvadą, kad valstybės tarnautojų, o ypač statutinių valstybės tarnautojų, kurių išskirtinį tarnybos pobūdį lemia duodama priesaika, statusas ypatingas. Pareigūnų darbo ypatumai kompensuojami Vidaus tarnybos statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis.
Tam tikrų sričių veiklos rūšių išskirtinumas akcentuojamas ir Europos Sąjungos direktyvose. Tarybos direktyvos 1989 06 12 89/391/EEB 2 straipsnyje nustatyta, kad ji netaikoma toms sritims, kurių ypatumai būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai. Todėl nėra pagrindo remtis direktyvomis, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus.
Teigia, kad pareigūnų, dirbančių 24 valandų trukmės pamainomis, darbo laikas, viršijantis 40 valandų per savaitę darbo laiko normą, bet neviršijantis 48 val. darbo laiko normos, nėra laikomas viršvalandiniu. Todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti nepriemoką.
Į teismo posėdį atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka, atsiliepime remiasi tokiais pačiais motyvais, kurie išdėstyti atsakovo atsiliepime (b. l. 43-46).
Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamo ginčo esmė - pareiškėjo viršvalandinio darbo fakto nustatymas - sietina su materialinės teisės normų taikymu, t. y. šalių pozicijos dėl tokio fakto nustatymo skiriasi skirtingu supratimu dėl materialinės teisės normų taikymo. Pagal pareiškėją, ginčo santykiams turi būti taikomos Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalies nuostatos (jas taikant turi būti konstatuotas pareiškėjų viršvalandinio darbo faktas, toks darbas turi būti apmokėtas kaip viršvalandinis). Pagal atsakovą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį, ginčo santykiams turi būti taikomos ne darbo santykius reglamentuojančios teisės normos (tarp jų ir pareiškėjo nurodytos), o specialiosios tiems santykiams reglamentuoti skirtos Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos (jas taikant pareiškėjo faktiškai dirbtas darbas nelaikytinas viršvalandiniu darbu).
Aiškindamas ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus bei jų taikymą, teismas vadovaujasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismas taip pat vadovaujasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu, nustatančiu, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-575-2063-2008, spręsdama analogišką ginčą, suformavo vieningą administracinių teismų praktiką šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija nustatė, kad teisiniams santykiams, susijusiems su vidaus reikalų sistemos pareigūnų darbo laiko apskaita, yra taikomos specialaus teisės akto – Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, nuostatos, todėl šiems santykiams Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nėra taikomas. Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos – 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį), arba 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį). Esant 48 val. per savaitę darbo laiko normai turi būti užtikrinamos įstatymu nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas. Įstatymu nėra nustatyta, kad apskaičiuojant pareigūnų darbo laiko normas per ilgesnį laikotarpį turi būti taikoma suminė darbo laiko apskaita, nustatyta Darbo kodeksu. Taip pat, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareigūnų darbo ir poilsio rėžimas turi itin didelę specifiką lyginant su darbuotojais, dirbančiais darbo sutarties pagrindu. Todėl ir Vidaus tarnybos statutas įtvirtina tarnybos ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas bei įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (įvairiais priedais ir priemokomis, specialia tvarka skaičiuojamu tarnybos stažu, specialia sveikatos priežiūra, kompensacijomis, specialia pareigūnų valstybine pensija, aprūpinimu maistu, gyvenamosiomis patalpomis ir t. t.). Todėl pareigūnų ir darbuotojų dirbančių pagal darbo sutartis mechaniškas sulyginimas nėra galimas. Pabrėžė, kad Darbo kodekso 149 straipsnio ir Vyriausybės 2003-05-14 nutarimo Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, Darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose tvarkos aprašo patvirtinimo“ taikymas nėra teisiškai pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią suformuotą praktiką patvirtino kitose analogiškose bylose, pvz., 2009-02-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-166/2009, 2009-02-27 nutartis Nr. P-438-33/2009.
Teismas nagrinėjamoje byloje taip pat remiasi šia praktika.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl jo tarnybos teisiniai santykiai yra reglamentuojami Vidaus tarnybos statutu. Pareiškėjo užimamos pareigos (pamainos vadas) patenka į Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (Pareigybių sąrašo 2.6 punktas). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius kiekvienais metais tvirtina valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų, dirbančių pamainomis ir einančių Vyriausybės 2003-09-09 nutarime Nr. 1150 nurodytas pareigas, pamainų darbo grafikus bei savaičių kiekvienų metų sausio-gruodžio mėnesiais darbo laiko normas (b. l. 27-42). Taigi byloje nagrinėjama teisinė situacija patenka į Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalies reglamentavimo sritį.
Duomenų, kad pareiškėjui Statuto 30 straipsnyje numatyta tvarka buvo pavesta dirbti viršvalandžius, nėra. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pagal nustatytą tvarką viršvalandžių nedirbo, t. y. per savaitę (7 dienų laikotarpį) dirbo ne daugiau kaip 48 valandas (mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, b. l. 51-98). Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti 8017,54 Lt nepriemokos už viršvalandinį darbą bei 5 proc. procesinių palūkanų nuo reikalaujamos sumos, skaičiuojant nuo pareiškimo priėmimo dienos iki pilno reikalavimo įvykdymo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 127 straipsniu
n u s p r e n d ė:
pareiškėjo R. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Halina Zaikauskaitė