Administracinė byla Nr. eA-2817-442/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04462-2025-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.7
(N)
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Ch. S. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo
2025 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ch. S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atliki veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. Ch. S. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 25SD15538 „Dėl prašymo išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti“ (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą, patvirtinantį teisę dirbti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Atsakovas ginčijamu Sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą, patvirtinantį teisę dirbti, nurodydamas, kad Migracijos departamento 2025 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. 25S162801 dėl pareiškėjo perdavimo Rumunijos Respublikai (toliau – ir 2025 m. liepos 18 d. Sprendimas) yra sprendimas prieglobsčio byloje, todėl prieglobsčio prašytojui nėra suteikiama teisė dirbti.
2.2. Ši atsakovo išvada nepagrįsta, kadangi 2025 m. liepos 18 d. Sprendimas susijęs tik su atsakingos valstybės nustatymu, o ne su prieglobsčio suteikimu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė 2025 m. vasario 17 d., o 2025 m. liepos 18 d. Sprendimas buvo apskųstas Regionų administraciniam teismui, jo vykdymas sustabdytas.
2.3. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 71 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuris nurodo, kad prieglobsčio prašytojas turi teisę dirbti, jei sprendimas dėl prieglobsčio nepriimtas per 6 mėnesius ne dėl jo kaltės. Šia Įstatymo nuostata įgyvendinama 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (toliau – ir Direktyva). Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad valstybės narės užtikrina, jog prašytojai turėtų galimybę patekti į darbo rinką ne vėliau kaip per 9 mėnesius nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo datos, jei pirmojoje instancijoje kompetentinga institucija nepriėmė sprendimo ir prašytojas nekaltas dėl delsimo.
2.4. Pažymėtina, kad sprendimas dėl atsakingos valstybės nėra galutinis sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo ir nekeičia pareiškėjo (prieglobsčio prašytojo) statuso. Pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės teritorijoje turi teisę dirbti iki kol bus priimtas ir įgyvendintas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pareiškėjui taikomos garantijos pagal Direktyvą, kurios taikomos prieglobsčio prašytojams.
2.5. Atsakovas, priimdamas Sprendimą atsisakyti išduoti užsieniečiui užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti nesilaikė teisėtumo principo. Skundžiamas sprendimas nepagrįstas teisės normomis, apsiribojama objektyvioms aplinkybėms prieštaraujančia nuoroda, kad pirmasis sprendimas pareiškėjo byloje priimtas per 6 mėn. Nevertinta, ar sprendimas nebuvo apskųstas, ar sprendimo apskundimas turėjo stabdomąjį poveikį, ar pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas.
2.6. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo14013 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad šio įstatymo 1408 straipsnio 4 dalyje nurodyti užsieniečiai, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nėra prieglobsčio prašytojai, turi teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą praėjus 12 mėnesių nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos.
2.7. Šiuo apribojimu diskriminuojami prieglobsčio prašymą pateikę teisėtai valstybės teritorijoje esantys užsieniečiai. Pareiškėjas, pateikęs prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, turėjo teisėtų lūkesčių, kad įgis teisę dirbti tuo atveju, jei prieglobsčio prašymo nagrinėjimas užtruks ilgiau nei 6 mėn. ir jis galės dirbti nepaisant teisinio statuso, iki kol bus įvykdytas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje. Pareiškėjas negalėjo numatyti, kad jo teisė dirbti bus apribota vien dėl to, kad jis pasinaudojo galimybe paprašyti tarptautinės apaugos būdamas teisėtai Lietuvos Respublikoje, prieš tai nekirtęs Lietuvos valstybės sienos neteisėtai. Be to, pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas, jis su dukra ir besilaukiančia sutuoktine apgyvendintas Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, todėl skundžiamu Sprendimu nepagrįstai apribota jo teisė dirbti ir gauti pajamas.
2.8. Išspręsti bylos negalima neįvertinus Įstatymo (2025 m. sausio 1 d. redakcija) 14013 straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir jame įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:
4.1. Pareiškėjo skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjui nebuvo pagrindo išduoti pažymėjimą su teise dirbti, nes prašymą suteikti prieglobstį jis pateikė 2025 m. vasario 17 d., o sprendimas dėl asmens perdavimo priimtas 2025 m. liepos 18 d.– per 5 mėnesius, tačiau sprendimas dėl perdavimo Rumunijai laikomas sprendimu prieglobsčio byloje, todėl pareiškėjas teisės dirbti neįgyja.
4.2. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą ir 14013 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisė dirbti suteikiama tik tuo atveju, jei sprendimas nepriimtas per 6 mėnesius ne dėl prašytojo kaltės. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko teisėtai, turėdamas Rumunijos vizą ir leidimą gyventi, todėl Rumunija laikoma atsakinga ES valstybe. Sprendimas perduoti pareiškėją Rumunijai atitinka Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino reglamentas) nuostatas.
4.3. Direktyvos 15 straipsnis numato, kad teisė dirbti suteikiama tik esant visoms trims sąlygoms – praėjus 9 mėnesiams, nepriėmus sprendimo pirmojoje instancijoje ir jei prašytojas nekaltas dėl delsimo. Lietuvos teisėje šis terminas sutrumpintas iki 6 mėnesių. Kadangi 2025 m. liepos 18 d. Sprendimas priimtas laiku, pareiškėjas neturi teisės dirbti.
4.4. Įstatymo leidėjas numatė 6 mėnesių terminą Migracijos departamentui priimti sprendimą, ir tik tuo atveju, kai Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo ne dėl pareiškėjo kaltės, prieglobsčio prašytojui suteikiama teisė dirbti. Kitu atveju jam tokia teisė nėra suteikiama. Pažymėtina, kad tokią galimybę numato Direktyvos 15 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodoma, kad valstybės narės nustato sąlygas, kuriomis prašytojui suteikiama galimybė patekti į darbo rinką pagal nacionalinę teisę. Direktyvos 15 straipsnio 3 dalis neįpareigoja valstybių narių užtikrinti prieglobsčio prašytojams teisę dirbti, jeigu jų prašymas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant terminų, o procesas tęsiasi dėl neigiamo sprendimo apskundimo.
4.5. Nagrinėjamu atveju nėra būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi nekyla abejonių dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
6. Teismas nustatė, kad Migracijos departamente 2025 m. vasario 17 d. buvo priimtas teisėtai Lietuvos Respublikoje esančio pareiškėjo prieglobsčio prašymas; pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 4 d. paprašė pratęsti prieglobsčio prašytojo kortelės galiojimą ir išduoti leidimą dirbti. Migracijos departamentas 2025 m. liepos 18 d. Sprendimu nusprendė perduoti pareiškėją Rumunijos Respublikai, pareiškėjas šį sprendimą apskundė Regionų apygardos teismui, kuris 2025 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo skundo, pareiškėjas šį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
7. Teismas nurodė, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15 straipsnyje įtvirtinta trečiųjų šalių piliečių, kuriems leista dirbti valstybių narių teritorijose, teisė į tokias pačias darbo sąlygas kaip ir Sąjungos piliečiams.
8. Teismas analizavo Direktyvos 15 straipsnyje ir Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad ši nacionalinė nuostata įgyvendina Direktyvos 15 straipsnio tikslus, tačiau nustato trumpesnį terminą, kuris laikytinas teisėtu ir proporcingu, atsižvelgiant į valstybės diskreciją. Teismas nurodė, kad Direktyvos 15 straipsnio 1 dalimi siekiama užtikrinti, kad prieglobsčio prašytojai nebūtų nepagrįstai izoliuoti nuo ekonominės veiklos, ypač tais atvejais, kai valstybės institucijos delsia priimti sprendimus. Direktyva taip pat numato, kad valstybės narės gali nustatyti trumpesnį terminą, jei tai neprieštarauja Direktyvos tikslams.
9. Buvo atkreiptas dėmesys, kad Migracijos departamento 2025 m. liepos 18 d. Sprendimas dėl pareiškėjo perdavimo Rumunijos Respublikai priimtas vadovaujantis Dublino reglamentu, kuris reglamentuoja atsakingos valstybės nustatymo procedūrą. Teismo įsitikinimu, šis sprendimas yra esminė prieglobsčio procedūros dalis, kadangi jis lemia, kuri valstybė narė atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad sprendimas dėl perdavimo laikytinas sprendimu prieglobsčio byloje pirmojoje instancijoje, o tai reiškia, kad Migracijos departamentas per nustatytą 6 mėnesių terminą priėmė sprendimą, kuris sustabdo teisės dirbti įgijimą pagal Įstatymo nuostatas.
10. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo poziciją, kad skundo pateikimas teismui sustabdo administracinio sprendimo galiojimą, kadangi skundo pateikimas teismui neturi automatinio sustabdomojo poveikio, nebent teismas priima nutartį dėl sprendimo vykdymo sustabdymo. Todėl Migracijos departamento sprendimas dėl perdavimo Rumunijai laikytinas galiojančiu ir veikiančiu, kol teismas nenusprendžia kitaip. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo, kaip prieglobsčio prašytojo, statusas nesuteikia jam teisės dirbti, jei sprendimas buvo priimtas laiku ir teisėtai.
11. Teismas kaip nepagrįstą vertino pareiškėjo siekį remtis Direktyvos tiesioginiu taikymu, kadangi Direktyva nesuteikia besąlyginės ir automatinės teisės dirbti visiems prieglobsčio prašytojams, ji tik įpareigoja valstybes nares sukurti mechanizmus, kurie užtikrintų šią galimybę pagal nacionalinius teisės aktus. Buvo pažymėta, kad Lietuvos Respublika šią pareigą įgyvendino nustatydama 6 mėnesių terminą Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte, kuris yra trumpesnis nei Direktyvoje numatytas maksimalus 9 mėnesių laikotarpis, ir todėl laikytinas tinkamu Direktyvos įgyvendinimu.
12. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 14013 straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, kadangi, teismo įsitikinimu, Įstatymas aiškiai nustatė, kad prieglobsčio prašytojas įgyja teisę dirbti, jei sprendimas dėl prieglobsčio nesusijęs su jo kaltėmis ir nepriimtas per 6 mėnesius. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas šios sąlygos neatitinka, todėl jo teisė dirbti nebuvo įgyta, o teisinis reguliavimas, taikomas kitai užsieniečių grupei, negali būti vertinamas kaip diskriminacinis jo atžvilgiu.
13. Apibendrindamas teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintus teisėtumo, pagrįstumo ir motyvuotumo reikalavimus – jame faktinės aplinkybės yra tiksliai išdėstytos, nurodytas konkretus teisinis pagrindas, paaiškinta, kodėl teisė dirbti neįgyta. Konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas pareiškėjo skundą atmetė ir netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
15. Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, kadangi nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl Direktyvos 15 straipsnio 1 dalies taikymo aiškinant Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatą. T. y. ar nacionaliniai teisės aktai gali numatyti draudimą tarptautinės apsaugos prašytojui patekti į darbo rinką vien dėl to, kad buvo priimtas sprendimas dėl jo perdavimo pagal Dublino reglamentą.
16. Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 14013 straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsniui ir jame įtvirtintam lygiateisiškumo principui.
17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytą sprendimą prieglobsčio byloje kaip apimantį bet kokį procedūrinį sprendimą, ignoravo apskundimo faktą, todėl nepagrįstai apribojo ES teisės aktais įtvirtintą prieglobsčio prašytojo teisę dirbti, teisę kreiptis į teismą, diskriminavo prieglobsčio prašytojus, kuriems taikoma procedūra pagal Dublino reglamentą. Teismui apskųstas 2025 m. liepos 18 d. Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į kitą valstybę narę dėl taikomos procedūros negali būti laikomas galutiniu sprendimu prieglobsčio byloje ir nesustabdo Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyto termino.
17.2. Akcentuotina, kad Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktas, be kita ko, įgyvendina Direktyvos 15 straipsnio 1 dalį, todėl šios dvi teisės normos privalo būti aiškinamos sistemiškai bei remiantis ESTT išaiškinimais dėl Europos Sąjungos teisės aktų taikymo.
17.3. ESTT yra nurodęs, kad sprendimas perduoti prieglobsčio prašytoją į kitą valstybę narę, priimtas pagal Dublino reglamentą, neatima pareiškėjo teisės patekti į darbo rinką. Priešingai, bet koks teisinis reguliavimas, numatantis, kad pareiškėjas negali pasinaudoti savo teise į darbą numatyta Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje, nėra galimas remiantis sprendimu dėl išsiuntimo priimtu pagal Dublino reglamentą (žr. ESTT 2021 m. sausio 14 d. sprendimą sujungtose bylose C-322/19 ir
C-385/19). ESTT minėtoje byloje taip pat nurodo, kad sprendimas dėl pareiškėjo perdavimo nėra galutinis sprendimas ir nesustabdo Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje numatyto termino skaičiavimo, nes toks sprendimas nepakeičia pareiškėjo statuso kaip prašytojo. Pareiga suteikti prašytojui teisę į darbą pasibaigia tik perdavus asmenį kitai valstybei narei pagal Dublino reglamentą.
17.4. Atsižvelgiant į ESTT jurisprudenciją, Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje ir atitinkamai Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta teisė dirbti nėra prarandama priėmus sprendimą dėl pareiškėjo perdavimo pagal Dublino reglamentą. Galutinis prieglobsčio prašymo sprendimas tokioje situacijoje yra ne sprendimas perduoti prašytoją kitai valstybės narei, bet šio sprendimo įgyvendinimas.
17.5. Pareiškėjas, kuris teismui apskundė 2025 m. liepos 18 d. Sprendimą dėl perdavimo, pagal Dublino reglamento nuostatas turi teisę likti atitinkamoje valstybėje narėje, kol bus gauti aptariamo sprendimo peržiūrėjimo rezultatai. Pareiškėjas turi teisę likti Lietuvoje, o jam, prieglobsčio prašytojui, suteikiama prieiga prie darbo rinkos.
17.6. Teismas skundžiamame sprendime neteisingai aiškino Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyto termino baigties momentą, nepagrįstai atsisakė atsižvelgti Europos Sąjungos teisę, kuri yra įgyvendinama per konkrečią nacionalinės teisės normą.
17.7. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamu Sprendimu nepagrįstai apribojama sergančia dukra ir besilaukiančia sutuoktine besirūpinančio prieglobsčio prašytojo (t. y. pareiškėjo) teisė dirbti, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą privataus gyvenimo neliečiamumo principą. Sprendimas pažeidžia konstitucinius proporcingumo ir atsakingo valdymo principus.
18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
19. Migracijos departamento atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apelianto argumentai yra deklaratyvūs ir neatitinka faktinės situacijos. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė 2025 m. vasario 17 d. Kadangi nuo prieglobsčio prašymo pateikimo dienos iki 2025 m. liepos 18 d. Sprendimo priėmimo dienos yra praėję 5 mėnesiai, todėl Migracijos departamentas nepažeidė 6 mėnesių termino. Pažymėtina, kad 2025 m. liepos 18 d. Sprendimo dėl pareiškėjo perdavimo apskundimas ir skundo nagrinėjimas teisme nėra įskaičiuojamas į 6 mėnesių terminą, o Įstatymo 71 straipsnyje nekalbama kalbama apie tai, kad Migracijos departamentas turi būti priėmęs galutinį sprendimą (priešingai, nei kituose Įstatymo straipsniuose). Skundo dėl 2025 m. liepos 18 d. Sprendimo padavimas yra taip pat visiškai nuo pareiškėjo valios priklausančios aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2691-575/2025 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas. Taigi, šiuo metu nėra teisinių pagrindų suteikti pareiškėjui dokumentą, patvirtinantį jo teisę dirbti pagal Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą.
19.2. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino Įstatymo nuostatas, o Migracijos departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.
19.3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad iš pareiškėjo negali būti atimta įgyta teisė dirbti iki bus įvykdytas galutinis sprendimas dėl užsieniečio perdavimo, grąžinimo ar išsiuntimo. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, užsienietis negali įgyti teisės dirbti, jeigu jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Pareiškėjo, kaip prieglobsčio prašytojo, statusas nesuteikia jam teisės dirbti, jei sprendimas buvo priimtas laiku ir teisėtai.
19.4. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą ir į ESTT.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Migracijos departamento 2025 rugpjūčio 6 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2025 m. vasario 17 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 25S48807 nusprendė nustatyti valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Migracijos departamentas 2025 m. liepos 18 d. Sprendimu nusprendė perduoti pareiškėją Rumunijai, perdavimo tikslais išduoti kelionės dokumentą (laissez-passer) ir perdavimo vykdymą pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Šiame sprendime konstatuota, pareiškėjui taikytinas Dublino reglamento 12 straipsnis, kadangi prašymo suteikti prieglobstį metu pareiškėjas turėjo Rumunijos išduotą leidimą laikinai gyvent bei vizą.
22. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl 2025 m. liepos 18 d. Sprendimo panaikinimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2691-575/2025, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Migracijos departamento 2025 m. liepos 18 d. Sprendimas yra įvykdytas, t. y. pareiškėjas yra perduotas ES valstybei (Rumunijai), kuri atsakinga už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.
23. Pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 4 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti (pratęsti) užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti. Migracijos departamentas ginčijamu 2025 m. rugpjūčio 6 d. Sprendimu informavo pareiškėją, kad pareiškėjui negali būti išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti, nes, vadovaujantis Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktu, užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti gali būti išduotas, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriima sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės. Sprendime nurodyta, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjas pateikė 2025 m. vasario 17 d., o 2025 m. liepos 18 d. Sprendimą perduoti pareiškėją Rumunijai ir išduoti kelionės dokumentą laissez-passer Migracijos departamentas priėmė 2025 m. liepos 18 d., t. y. nesuėjus 6 mėn. terminui.
24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas (Įstatymo 2 str. 20 d.). Prieglobsčio prašytojo teises ir pareigas Lietuvos Respublikoje nustato Įstatymas, kurio 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas turi teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės.
26. Įstatymu įgyvendinama 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo. Pagal Direktyvos 15 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų galimybę patekti į darbo rinką ne vėliau kaip per 9 mėnesius nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo datos, jei pirmojoje instancijoje kompetentinga institucija nepriėmė sprendimo ir prašytojas nekaltas dėl delsimo. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nustato sąlygas, kuriomis prašytojui suteikiama galimybė patekti į darbo rinką, pagal nacionalinę teisę ir užtikrinant, kad prašytojai turėtų veiksmingas galimybes patekti į darbo rinką.
27. Pagal Direktyvos 2 straipsnio b pastraipoje pateikiamą apibrėžtį, [tarptautinės apsaugos] prašytojas – tarptautinės apsaugos pasiprašęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, dėl kurio dar nepriimtas galutinis sprendimas.
28. Vertindama apelianto pozicijos, kad jis įgijo teisę dirbti (vykdyti savarankišką veiklą) pagal Įstatymo ir Direktyvos nuostatas, pagrįstumą, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjui atvykus į Lietuvos Respubliką teisėtai (iš kitos ES valstybės, turint tos valstybės išduotą leidimą laikinai gyventi ir galiojantį kelionės dokumentą) ir pasiprašius prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo iš esmės, o sprendė klausimą dėl valstybės, kuri atsakinga už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo pagal Dublino reglamento nuostatas. Šią išvadą visų bylos aplinkybių kontekste patvirtina atsakovo 2025 m. liepos 18 d. Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas (Dublino reglamento 12 str. 1 d., Įstatymo 74–75 str.). Minėta, kad atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą, pareiškėjas nebuvo perduotas valstybei, kuri atsakinga už jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.
29. Dublino reglamento 11 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, turėtų būti taikoma atsakingos valstybės narės nustatymo pagal šį reglamentą procedūrai, laikantis tos direktyvos taikymo apribojimų.
30. ESTT 2021 m. sausio 14 d. sprendime sujungtose bylose C-322/19 ir C-385/19 išaiškino, kad Direktyvos 2 straipsnio b punkte nedaroma jokio skirtumo pagal tai, ar dėl prašytojo vyksta perdavimo kitai valstybei narei procedūra pagal Reglamentą „Dublinas III“, ar ne. Iš tiesų šioje nuostatoje numatyta, kad prašytojas išsaugo šį statusą, kol dėl jo tarptautinės apsaugos prašymo „dar nepriimtas galutinis sprendimas“ (64 p.). Taigi, jeigu stricto sensu galimybė patekti į darbo rinką nėra materialinė priėmimo sąlyga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/33 2 straipsnio g punktą, vis dėlto ji priskirtina prie priėmimo sąlygų pagal šios direktyvos 2 straipsnio f punktą, suprantamų kaip teisės ir privilegijos, kurios pagal šią direktyvą suteikiamos bet kuriam tarptautinės apsaugos prašytojui, dėl kurio prašymo nėra priimta galutinio sprendimo. Todėl atitinkamos valstybės narės pareigos pagal Direktyvos 2013/33 15 straipsnio 1 dalį suteikti tarptautinės apsaugos prašytojui galimybę patekti į darbo rinką nelieka tik galutinai perdavus šį asmenį prašomai valstybei narei (65 p.).
31. Be to, ESTT 2021 m. sausio 14 d. sprendime sujungtose bylose C-322/19 ir C-385/19 nurodė, kad tarptautinės apsaugos prašytojai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2 straipsnio b punktą, dėl kurių priimtas sprendimas perduoti pagal Reglamentą „Dublinas III“, patenka į šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalies taikymo asmenų atžvilgiu sritį; Direktyvos 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tarptautinės apsaugos prašytojui neleidžiama patekti į darbo rinką vien dėl to, kad buvo priimtas sprendimas dėl jo perdavimo pagal Reglamentą „Dublinas III“ (72–73 p.).
32. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir ESTT jurisprudenciją, aptartų faktinių aplinkybių visuma reiškia, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos ne dėl pareiškėjo kaltės, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nuo 2025 m. vasario 17 d. atitiko įgijimo teisės dirbti sąlygas pagal Įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas buvo apskundęs teismui Migracijos departamento 2025 m. liepos 18 d. Sprendimą, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl jo teisės dirbti įgijimo pagal Įstatymo ir Direktyvos nuostatas.
33. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti, yra priimtas netinkamai pritaikius Įstatymo nuostatas, todėl negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu ir yra naikintinas. Panaikinus ginčijamą Sprendimą, nėra pagrindo papildomai teismo sprendimu įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl užsieniečio registracijos pažymėjimo su teise dirbti išdavimo, kadangi dėl šio prašymo išnagrinėjimo administracinė procedūra yra nebaigta, o atsakovas privalo ją užbaigti (ABTĮ 94 str.).
34. Apeliantas prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kadangi, jo įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl Direktyvos 15 straipsnio 1 dalies taikymo aiškinant Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatą. Atsižvelgiant į šiame teismo procesiniame sprendime išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės kreiptis į ESTT, visų pirma, dėl to, kad ginčui aktualiu klausimu dėl Direktyvos 15 straipsnio aiškinimo savo jurisprudencijoje yra pasisakęs ESTT ir šia jurisprudencija apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų išnagrinėta nagrinėjama byla ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į šį teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkinamas.
35. Apeliantas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 14013 straipsnio 3 dalies
2 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsniui ir jame įtvirtintam lygiateisiškumo principui.
36. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įstatymo 14013 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos netaikytinos nagrinėjamoje byloje, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nesvarstytinas.
37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės aktų normas, todėl yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, t. y. pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies tenkinant pareiškėjo skundą ir panaikinant ginčijamą Sprendimą.
38. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas yra palankus pareiškėjui, todėl jis įgijo teisę į dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
39. Įvertinusi bylos sudėtingumą (byla nelaikytina sudėtinga), apimtį, specialių žinių reikalingumą (nėra specialių žinių poreikio) ir atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 2 punkte įtvirtintus kriterijus, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. Ch. S. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo S. Ch. S. M. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 25SD15538 „Dėl prašymo išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti“.
Kitą pareiškėjo S. Ch. S. M. skundo dalį atmesti.“
Priteisti pareiškėjui S. Ch. S. M. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys