Administracinė byla Nr. P-48-442/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00999-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2019 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019 pagal pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausios tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausios tarybos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir valstybės įmonei Registrų centro Utenos filialui (teisių ir pareigų perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) (trečiasis suinteresuotas asmuo – Degučių sentikių religinė bendruomenė) dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba (toliau – ir Taryba) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstytą išvadą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės (toliau – ir Bendruomenė) įstatų atitikimo įstatymų reikalavimams ir Bendruomenės registravimo Juridinių asmenų registre (toliau – ir Registras) galimumo (toliau – ir Išvada); 2) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialą (toliau – ir VĮ Registrų centro Utenos filialas, Registro tvarkytojas) atlikti veiksmus – išregistruoti iš Juridinių asmenų registro Bendruomenę, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjo teigimu, Išvada surašyta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad Išvados pagrindu atlikta registracija nebuvo galima, nes Bendruomenės pavadinimas yra klaidinamai panašus į Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausančių religinių bendruomenių pavadinimus. Iš Bendruomenės pavadinimo galima spręsti, kad tai yra sentikių tradicinė religinė bendruomenė, nors iš tikrųjų, ši Bendruomenė yra atsiribojusi nuo Lietuvos sentikių bažnyčios, nepripažįsta Lietuvos sentikių bažnyčios statuto, struktūros ir valdymo institucijų. Mano, kad Bendruomenės įregistravimas klaidinančiu pavadinimu galimai yra bandymas pasipelnyti naudojantis Lietuvos sentikių bažnyčios vardu.
Pareiškėjo teigimu, Teisingumo ministerija, prieš priimdama Išvadą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.39 straipsnio 3 dalimi, turėjo patikrinti Bendruomenės pavadinimą ir nustatyti, ar jis nėra klaidinamai panašus į tradicinių sentikių religinių bendruomenių pavadinimus, o Registro tvarkytojas, rezervuodamas pavadinimą ginčo Bendruomenei, netikrino jo sandaros ir neanalizavo, ar jis nėra klaidinantis CK 2.39 straipsnio 3 dalies kontekste.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime prašė bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 8 punkto pagrindu, o bylos nenutraukus – skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad 2016 m. sausio 31 d. gavo Bendruomenės prašymą įtraukti duomenis į Juridinių asmenų registrą. Kadangi visi būtini dokumentai buvo pateikti, Teisingumo ministerija, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, privalėjo konstatuoti, jog Bendruomenę registruoti Registre galima. Teigė, kad religinės bendruomenės įstatai neregistruojami, jeigu jau yra įregistruota kita religinė bendruomenė tokiu pačiu (tapačiu) pavadinimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog yra įregistruota kita religinė bendruomenė su Degučių sentikių religinės bendruomenės pavadinimu, o vien žodžių junginys „sentikių religinė bendruomenė“ nereiškia, kad toks pavadinimas priklauso išskirtinai Lietuvos sentikių bažnyčiai. Pabrėžė, kad priimdama Išvadą Teisingumo ministerija tik patikrina, ar netradicinės religinės bendruomenės pateikti dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus, o prašyme surašyti duomenys tikri.
Atsakovas akcentavo, kad neturi teisės tikrinti naujai steigiamos religinės bendruomenės tapatumo kitiems juridinių asmenų pavadinimams, nes tai atlieka VĮ Registrų centras. Kadangi VĮ Registrų centro 2016 m. spalio 25 d. pažyma patvirtino apie laikiną Bendruomenės įrašymą, Teisingumo ministerija neturėjo teisės viršyti jai suteiktų įgaliojimų ir nepaisyti VĮ Registrų centro išduoto dokumento, patvirtinančio, jog pavadinimas „Degučių sentikių religinė bendruomenė“ yra leistinas ir tokį pavadinimą galima registruoti.
Atsakovo teigimu, Tarybos 2017 m. vasario 17 d. rašto Nr. 17-06 surašymo metu pareiškėjui buvo žinoma apie esminius Išvados turinį sudarančius elementus, todėl vieno mėnesio terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo 2017 m. vasario 17 d. Kadangi pareiškėjo skundas teisme gautas 2017 m. kovo 28 d., buvo praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas skundo padavimo teismui terminas.
Atsakovas VĮ Registrų centro Utenos filialas (teisių ir pareigų perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad juridinių asmenų registre nėra įregistruota juridinių asmenų tapačiu pavadinimu kaip Degučių sentikių religinė bendruomenė, todėl Registro tvarkytojas neturėjo pagrindo atisakyti Bendruomenės pavadinimą laikinai įrašyti į juridinių asmenų pavadinimų sąrašą. Pavadinimas laikomas netapatus, kai nesutampa bent viena pavadinimo raidė ar skaitmuo. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti išregistruoti Bendruomenę yra nepagrįstas, nes Registro tvarkytojo 2017 m. vasario 15 d. sprendimas dėl Bendruomenės įregistravimo yra galiojantis ir nepanaikintas, taip pat pareiškėjas neginčijo Registro tvarkytojo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo dėl Bendruomenės įtraukimo į laikinąjį sąrašą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Degučių sentikių religinė bendruomenė atsiliepime prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog Bendruomenės pavadinimas klaidina visuomenę. Mano, kad pareiškėjo tikrasis siekis yra panaikinti Bendruomenės registraciją, o ne pakeisti įregistruotą pavadinimą. Teigė, kad religinių bendruomenių registravimas, kaip ir kitų juridinių asmenų, yra grindžiamas steigimo dokumentų atitikimu galiojantiems teisės aktams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokie Bendruomenės nuostatai, konkretūs jų punktai prieštarauja teisės aktams. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, skundo padavimo teismui terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Bendruomenės įregistravimo viešajame registre dienos, t. y. nuo 2017 m. vasario 15 d.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Bendruomenės 2016 m. spalio 16 d. steigiamajame susirinkime Nr. 1 nutarta steigti Degučių sentikių religinę bendruomenę ir patvirtinti bendruomenės įstatus. Bendruomenė 2016 m. spalio 25 d. pateikė prašymą Registro tvarkytojui laikinai įrašyti jos pavadinimą į Registrą. Bendruomenė 2016 m. spalio 28 d. prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama patvirtinti įstatų atitiktį įstatymų reikalavimams, nustatytos formos prašyme surašytų dokumentų tikrumą ir perduoti dokumentus įregistravimui VĮ Registrų centre. Lietuvos sentikių religinė bendruomenė 2016 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 16-30 kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama informuoti apie bet kokių klausimų, susijusių su sentikių religijos reikalais, nagrinėjimą, o priimant sprendimus, atsižvelgti į sentikių konfesijos aukščiausiosios valdymo institucijos nuomonę. Teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (8.3.44.)-7R-8881 atsakė Lietuvos sentikių religinei bendruomenei, kad vertindama Bendruomenės dokumentų atitiktį teisės aktų reikalavimams neturi teisinio pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo pateiktus dokumentus. Teisingumo ministerija 2017 m. vasario 9 d. priėmė Išvadą, kad Bendruomenės įstatai atitinka įstatymų reikalavimus, nustatytos formos prašyme surašyti duomenys yra tikri, o Bendruomenę registruoti Registre galima.
Pirmosios instancijos teismas akcentavo ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintus Juridinių asmenų registro nuostatus (toliau – ir Juridinių asmenų registro nuostatai), Lietuvos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatus (toliau – ir Ministerijos nuostatai) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1R-275 patvirtintą Dokumentų, pateikiamų Teisingumo ministerijai steigiant religines bendruomenes, bendrijas ir centrus, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti juridinius asmenis, filialus ar atstovybes, keičiant jų įstatus ar juos atitinkančius dokumentus ir registro duomenis, išbraukiant juos iš Juridinių asmenų registro, sąrašą (toliau – ir Sąrašas), o konkrečiai Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, Sąrašo 3 punkto, Ministerijos nuostatų 8.13 punkto, Juridinių asmenų registro nuostatų 56.2, 55 punktų teisinį reglamentavimą. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ginčui aktualus Juridinių asmenų registro nuostatų ir Sąrašo teisinis reglamentavimas negali būti aiškinamas plečiamai ir Teisingumo ministerija turi teisę tik formaliai patikrinti, ar jai buvo pateikti visi registro duomenims pateikti reikiami dokumentai ir / ar jie tikri.
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Išvados turinį, pažymėjo, kad Teisingumo ministerija vertino pagal Sąrašo 3 punktą pateiktų dokumentų tikrumą, taip pat Bendruomenės įstatus, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teisingumo ministerija įvertino visus privalomai jai teikiamus dokumentus, aplinkybių, kurios suteiktų teisę Teisingumo ministerijai vertinti religinės bendruomenės pavadinimo atitiktį teisės aktų reikalavimams, teismas nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį, kad religinės bendruomenės pavadinimo vertinimas šiuo atveju nebuvo priskirtas Teisingumo ministerijos kompetencijai nei pagal Juridinių asmenų registro nuostatų, Sąrašo, Įstatymo, nei pagal Ministerijos nuostatų reikalavimus. Teisingumo ministerija nagrinėjamos bylos atveju neturėjo teisinio pagrindo Išvada neleisti registruoti Bendruomenės, nes buvo nustatyta, kad visi Sąraše nurodyti dokumentai pateikti, juose nurodyti duomenys tikri, o Registro 2016 m. spalio 25 d. pažymoje patvirtinta apie laikiną Bendruomenės pavadinimo įtraukimą į Registrą. Teisingumo ministerija neturėjo teisinio pagrindo, o taip pat ir teisės, abejoti VĮ Registrų centro sprendimu dėl laikino pavadinimo įtraukimo į Registrą, nes pavadinimo tapatumo vertinimo pareiga šiuo atveju tenka ne Teisingumo ministerijai, o Registro tvarkytojui.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija neperžengė teisės aktuose jai nustatytos kompetencijos ribų ir pagal turimus duomenis pagrįstai padarė išvadą dėl galimumo registruoti Bendruomenę Registre.
Vertindamas pareiškėjo prašymo įpareigoti atlikti atitinkamus veiksmus pagrįstumą, teismas, vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Juridinių asmenų registro nuostatų 38.4, 54, 56, 59, 106, 112, 128 punktais, analizavo Registro tvarkytojo kompetenciją registruojant naują religinę bendruomenę ir vertinant jos pavadinimą. Akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos nustatant tapatumą nevertinami teisinę formą nusakantys žodžiai ar jų santrumpa, be to, yra laikoma, kad pavadinimas netapatus, kai nesutampa bent viena raidė ar skaitmuo.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog Bendruomenė 2016 m. spalio 25 d. pateikė prašymą Registro tvarkytojui laikinai įrašyti Bendruomenės pavadinimą į Registrą. VĮ Registrų centras 2016 m. spalio 25 d. sprendimu laikinai, t. y. iki 2017 m. balandžio 25 d., užregistravo Bendruomenės pavadinimą. Teismas akcentavo, kad sprendimas dėl nurodyto pavadinimo laikino įtraukimo į Registrą yra galiojantis ir nenuginčytas. VĮ Registrų centro Utenos filialas, gavęs Teisingumo ministerijos Išvadą, 2017 m. vasario 15 d. sprendimu įregistravo Bendruomenę į Registrą. Tokie atsakovo atlikti veiksmai atitinka Juridinių asmenų registro nuostatų reikalavimus. Teisės aktai nenumato Registro tvarkytojui pareigos tikrinti religinės bendruomenės teikiamų dokumentų duomenų tikrumo ir dokumentų turinio atitikties įstatymų reikalavimams (Juridinių asmenų registro nuostatų 59 p.), tačiau įpareigoja nustatyti, ar nėra kliūčių įtraukti religinės bendruomenės pavadinimą į Registrą (Juridinių asmenų registro nuostatų 122, 128 p.). Bendruomenės pavadinimo tapatumas su kitais registre jau esančiais pavadinimais nenustatytas pagrįstai, nes pavadinimas nėra tapatus, jei nesutampa bent viena pavadinimo raidė, o šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos. Teismas vertino, kad VĮ Registrų centro Utenos filialas pagrįstai atliko Bendruomenės registraciją, nes Teisingumo ministerijos Išvadoje patvirtinta, kad Bendruomenė gali būti registruojama, o Bendruomenės pavadinimo tapatumo su kitais juridinių asmenų pavadinimais šiuo atveju nenustatyta.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Išvada yra pagrįsta ir teisėta, jos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Nenustatęs atsakovo VĮ Registrų centro Utenos filialo teisės aktams prieštaraujančių veiksmų, teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Tarybos apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir priėmė naują sprendimą: panaikino Teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstytą išvadą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės įstatų atitikimo įstatymų reikalavimams ir Bendruomenės registravimo Registre galimumo; įpareigojo VĮ Registrų centrą išregistruoti iš Juridinių asmenų registro Degučių sentikių religinę bendruomenę, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini).; bei įpareigojo Teisingumo ministeriją iš naujo vykdyti viešojo administravimo procedūrą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės 2016 m. spalio 28 d. prašymo, atsižvelgiant į šio Sprendimo 27 punkte nurodytus teisinius argumentus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Ministerijos nuostatų 8.13 punkto, Juridinių asmenų registro nuostatų 56, 59 punktų nuostatomis, nurodė, kad pareiga tikrinti religinių bendruomenių ir bendrijų, jų filialų ir atstovybių steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo dokumentų ir duomenų atitiktį įstatymų reikalavimams tenka išimtinai Teisingumo ministerijai. Pažymėjo, kad CK 2.39 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, jog juridinio asmens pavadinimas neturi klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ir paslaugų ženklus, yra įstatymu nustatytas reikalavimas, dėl kurio (pavadinimo tapatumo ar panašumo) vertinimo teikdama išvadą Ministerijos nuostatų 8.13 punkto pagrindu Teisingumo ministerija privalo pasisakyti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019 (toliau – ir Sprendimas) 13 punkte, yra nepagrįsti dėl neteisingo teisės aiškinimo ir taikymo ir, nevertindamas kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip nereikšmingų šios bylos baigčiai, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – panaikino Teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstytą išvadą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės įstatų atitikimo įstatymų reikalavimams ir Bendruomenės registravimo Registre galimumo, o VĮ Registrų centrą įpareigojo išregistruoti iš Juridinių asmenų registro Degučių sentikių religinę bendruomenę. Teisingumo ministeriją apeliacinės instancijos teismas įpareigojo vykdyti procedūrą iš naujo, atsižvelgiant į šiame sprendime nurodytus teisinius argumentus.
IV.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais.
Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019 padaryti esminiai materialiosios teisės normų pažeidimai jas taikant ir tai galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.
Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 26, 43 straipsnių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9, 11 straipsnių nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika, teigdamas, jog teisė religinėms bendruomenėms laisvai organizuotis pagal savo kanonus ir statutus, galimybė įsteigti juridinį asmenį siekiant kolektyvinio veikimo bendrų siekių įgyvendinimo negali būti ribojama, nes valstybės institucijų atsisakymas įregistruoti grupę daro tiesioginę įtaką tiek pačiai grupei, tiek jos prezidentui, steigėjams ir atskiriems nariams, o viena iš radikaliausių įsikišimo į kolektyvinį religijos laisvės aspektą formų yra veikiančios religinės organizacijos likvidavimas.
Atsakovo teigimu, Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 12 straipsnyje pateiktas baigtinis sąrašas atsisakymo įregistruoti religinę bendruomenę pagrindų. Atsisakyti įregistruoti religinę bendruomenę galima, jei: 1) jos įstatuose nenurodyti šio Įstatymo 11 straipsnio reikalaujami duomenys; 2) jei religinės bendruomenės veikla pažeidžia žmogaus teises ir laisves arba viešąją tvarką; 3) jau yra įregistruota tokio pat pavadinimo religinė bendruomenė. Pažymi, kad Įstatymas nustato su religinės bendruomenės pavadinimu susijusį atsisakymo įregistruoti pagrindą, tačiau tas pagrindas susijęs išskirtinai su pavadinimo tapatumu kito juridinio asmens pavadinimui, o ne panašumu į jį.
Atsakovas nurodo, kad Juridinių asmenų registro nuostatų 55 punkte nustatyta, jog Teisingumo ministerija netikrina juridinio asmens, jo filialo ar atstovybės pavadinimo atitikties teisės aktų reikalavimams, išskyrus Juridinių asmenų registro nuostatų 103–107 punktuose nurodytus pavadinimo reikalavimus. Pagal šiuos nuostatų punktus Teisingumo ministerija privalo patikrinti, ar: yra pateiktas rašytinis Katalikų Bažnyčios vadovybės (vyskupo) sutikimo dokumentas, jeigu steigiamo juridinio asmens pavadinime ketinama vartoti žodį „katalikų“ (103 p.); juridinio asmens pavadinime pagal teisės aktų reikalavimus yra naudojami žodžiai „Lietuvos Respublika“ arba „Lietuva“ (104–105 p.); steigiamo juridinio asmens pavadinimas nėra tapatus anksčiau išregistruoto juridinio asmens pavadinimui (106 p.); filialo ar atstovybės pavadinime yra juridinio asmens (steigėjo) pavadinimas ir žodis „filialas“ ar „atstovybė“ (107 p.). Akcentuoja, kad Bendruomenė pateikė visus reikalingus dokumentus, o jų atitikties įstatymo reikalavimams teismas byloje nekvestionavo. Teisingumo ministerija, spręsdama klausimą dėl religinės bendruomenės įregistravimo, nenustatė nei vieno iš Įstatymo 12 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti registruoti šią religinę bendruomenę, tokių pagrindų nenustatyta ir Sprendime. Pažymi, kad Bendruomenės pavadinimas nėra tapatus jokiam kitam juridinio asmens pavadinimui, žinomesnių Lietuvos visuomenei užsienio įmonių, įstaigų ir organizacijų vardams, prekių ir paslaugų ženklams. Pavadinimo tapatumo patikra buvo atlikta Bendruomenei kreipiantis į Registro tvarkytoją su prašymu laikinai įrašyti į Registrą juridinio asmens pavadinimą.
Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas Sprendime taikydamas CK 2.39 straipsnio 3 dalies nuostatas atsietai nuo CK 2.42 straipsnio 2 dalies, Įstatymo 12 straipsnio, Juridinių asmenų registro nuostatų 55 punkto, padarė esminius materialiosios teisės normų pažeidimus jas taikant. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog klaidinantį juridinių asmenų pavadinimų panašumą gali konstatuoti tik teismas, todėl priimtame Sprendime išdėstytas teismo įpareigojimas Teisingumo ministerijai pasisakyti dėl juridinio asmens pavadinimo panašumo nesiderina su vienodos praktikos taikymu teismuose. Mano, kad padaryto esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant Sprendime ištaisymas, atnaujinant administracinės bylos procesą, būtinas norint laikytis vienodos teismų praktikos Lietuvos teismų sistemoje.
Atsakovas taip pat nurodo, kad pagal galiojančius teisės aktus VĮ Registrų centras negali išregistruoti dar veikiantį ir nelikviduotą juridinį asmenį. Atsakovo vertinimu, neatnaujinus proceso administracinėje byloje Sprendimo vykdymas būtų apsunkintas arba neįmanomas, o jį įvykdžius gali būti pažeistos trečiųjų asmenų, turinčių sutartinių santykių su subjektu, kuris išregistruojamas jo nelikvidavus, teisės.
Atsakovas VĮ Registrų centro Utenos filialas (teisių ir pareigų perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) atsiliepime prašė tenkinti Teisingumo ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Atsakovo teigimu, būdamas viešojo administravimo subjektas ir veikdamas tik teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, VĮ Registrų centras neturi galimybės, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, taikyti Sprendimą tokį, koks jis šiuo metu yra. Pažymi, kad neturi teisės savo nuožiūra spręsti, ką priimdamas Sprendimą manė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apie kokią procedūrą buvo mąstoma, įpareigojant VĮ Registrų centrą išregistruoti dar veikiantį, savo veiklos nenutraukusį, nelikviduotą juridinį asmenį, juolab, kad Sprendime nenurodytas nė vienas su VĮ Registrų centrui nustatytu įpareigojimu susijęs motyvas, iš kurio būtų galima suprasti, kokia forma tai turėtų būti daroma. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendimą, koks jis šiuo metu yra, galima aiškinti labai įvairiai, t. y. tiek darant prielaidą, kad Bendruomenė pirmiausia turi būti likviduota (tačiau neaišku, kas turėtų būti tas likvidatorius ir kokiu pagrindu tai turėtų būti daroma); tiek preziumuojant, kad būtina vadovautis Juridinių asmenų registro nuostatų 204–206 punktuose numatyta tvarka, t. y. religinei bendruomenei ar bendrijai nutraukus savo veiklą (tačiau tokiu atveju kartu su prašymu turėtų būti pateikta ir Teisingumo ministerijos išvada apie galimumą juridinį asmenį išbraukti iš registro).
Atsakovas sutinka su Teisingumo ministerijos prašyme atnaujinti procesą nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad atnaujinti procesą būtina dar ir dėl to, jog Sprendimu nutarus įpareigoti VĮ Registrų centrą išregistruoti iš Registro Bendruomenę, tai buvo padaryta nenurodant absoliučiai jokių su tuo susijusių motyvų. Iš Sprendimo turinio neaišku, kokiu VĮ Registrų centrui aktualiu teisiniu reguliavimu, susijusiu su dar veikiančio juridinio asmens išregistravimu, rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nes nuo išregistravimo pagrindo priklauso ir kitų klausimų išsprendimas. Pabrėžia, kad VĮ Registrų centras negali savo nuožiūra paties sugalvota procedūra išregistruoti dar veikiančio trečiojo suinteresuoto asmens, nes tai ne tik prieštarauja VĮ Registrų centro veiklą reglamentuojantiems teisės aktams ir suformuotai teismų praktikai, bet gali lemti kitų trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Degučių sentikių religinė bendruomenė atsiliepime prašo tenkinti Teisingumo ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsižvelgiant į Sprendimo 27 punktą matyti, jog Bendruomenė turi būti išregistruojama dėl to, kad jos pavadinimas laikytinas klaidinančiu. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra kategoriškai pasisakyta, kad Degučių sentikių religinės bendruomenės pavadinimas laikytinas klaidinančiu dėl jo tapatumo ar panašumo į juridinį asmenį, kuris buvo įsteigtas anksčiau. Vadovaujantis Sprendimo rezoliucine dalimi galima teigti, kad Teisingumo ministerijai suformuojama nauja, imperatyvi pareiga – vertinti, ar Degučių sentikių religinės bendruomenės pavadinimas laikytinas klaidinančiu ar ne. Tuo tarpu Sprendime nepasisakyta, kokiomis aplinkybėmis remiantis minėtas Bendruomenės pavadinimas turėtų būti pripažintas klaidinančiu. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, Sprendimas neatitinka CK 2.42 straipsnio 2 dalies nuostatų, kurioje įtvirtina, kad būtent teismas gali įpareigoti juridinį asmenį nutraukti neteisėtus veiksmus arba pakeisti pavadinimą.
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 9 d. priimta išvada yra pagrįsta ir teisėta, todėl nėra pagrindo jos naikinti, kadangi Teisingumo ministerija pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką gali tik formaliai patikrinti pateiktus dokumentus, o ne priiminėti individualius administracinius aktus dėl pavadinimo panašumo. Mano, kad Sprendime padaryta išvada prieštarauja suformuotai teismų praktikai, todėl būtina atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą.
Pareiškėjas Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba atsiliepimu nesutiko su atsakovo prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo nuomone, nors Įstatymo 12 straipsnyje, taip pat Juridinių asmenų registro nuostatų 102 punkte neįvardintas atsisakymo registruoti religinės bendruomenės, bendrijos įstatus ar juos atitinkantį dokumentą pagrindas, tai nereiškia, jog Teisingumo ministerija, teigdama savo išvadą Juridinių asmenų registrui dėl religinės bendruomenės įregistravimo galimybės, yra atleista nuo pareigos laikytis įstatymų, tarp jų CK 2.39 straipsnio reikalavimų. Mano, kad Teisingumo ministerija, pernelyg siaurai aiškindama savo pareigas šioje srityje, jų neatliko ir taip sukūrė teisminį ginčą.
Pareiškėjo teigimu, Teisingumo ministerija, gavusi Degučių sentikių religinės bendruomenės prašymą įregistruoti ją Juridinių asmenų registre ir nustačiusi, kad jos pavadinimas yra klaidinantis dėl savo panašumo Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausančių bendruomenių pavadinimams, tuo labiau, kad Taryba buvo pateikusi tokį prašymą, turėjo atsisakyti teikti išvadą, jog steigimo dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus ir pasiūlyti Bendruomenei ištaisyti pavadinimo trūkumu.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Teisingumo ministerija nepagristai perkelia teismui savo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigas ir klysta dėl teismų kompetencijos, kurie sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Teismas nerengia ir neteikia išvadų Juridiniu asmenų registrui dėl religiniu bendruomenių juridinio asmens teisių suteikimo. Teisingumo ministerija nenurodė, kuo pasireiškė neteisingas jos prašyme įvardintų teisės aktų aiškinimas, o cituojamomis teismų praktikos nutartimis nepagrindė savo teiginių apie teismo nutarties ydingumą teismų praktikos požiūriu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. sausio 23 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95)). Taigi proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti pagrindai, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartą administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Teisingumo ministerija prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą.
Teisingumo ministerijos argumentai dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu susiję su tuo, kad, atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas Sprendime taikydamas CK 2.39 straipsnio 3 dalies nuostatas atsietai nuo CK 2.42 straipsnio 2 dalies, Įstatymo 12 straipsnio, Juridinių asmenų registro nuostatų 55 punkto padarė esminius materialiosios teisės normų pažeidimus. Teisingumo ministerija prašyme atnaujinti procesą iš esmės nesutinka su Sprendime pateikta išvada, kad ji, teikdama Juridinių asmenų registrui išvadą dėl religinių bendruomenių ir bendrijų, jų filialų ir atstovybių steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo galimybės, privalo pasisakyti dėl juridinio asmens pavadinimo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti ir įregistruotus juridinius asmenis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu materialinės teisės normų taikymo išaiškinimu, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to Sprendime yra padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016 ir kt.). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Teisingumo ministerijos nurodyti argumentai dėl netinkamo CK 2.39 straipsnio 3 dalies, CK 2.42 straipsnio 2 dalies, Įstatymo 12 straipsnio, Juridinių asmenų registro nuostatų 55 punkto nuostatų taikymo yra paremti subjektyvia atsakovo nuomone dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo, kuri teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrįsta ir nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.
Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl Teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstytos išvados pagrįstumo ir teisėtumo, vadovavosi Juridinių asmenų registro nuostatų 56, 59 punktų, Ministerijos nuostatų 8.13 punkto, CK 2.39 straipsnio 3, 4 dalių, CK 2.46 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir konstatavo, jog Teisingumo ministerija, teikdama Juridinių asmenų registrui išvadą dėl religinių bendruomenių ir bendrijų, jų filialų ir atstovybių steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo galimybės, privalo pasisakyti dėl juridinio asmens pavadinimo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti ir įregistruotus juridinius asmenis, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Teisingumo ministerija, nagrinėjamu atveju nesutikdama su Sprendimu, iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Akcentuotina, kad vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. P602-8/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015). Esant tokiai situacijai, spręstina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto materialiosios teisės normų aiškinimo klaidingumo įrodymai, o alternatyvus teisės aiškinimas negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Atitinkamai, atsakovo nurodytos civilinėse bylose priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys nėra teisiškai reikšmingos dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu nustačius, jog nurodomose bylose priimti skirtingi sprendimai dėl jose nustatytų skirtingų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje ir atsakovo nurodytose kitose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-256/2012, 2009 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-53/2009, 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017) nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad nurodytose administracinėse bylose teismas vertino iš esmės tapačius veiksmus, atmeta atsakovo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Teisingumo ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019 pagal pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausios tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausios tarybos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir valstybės įmonei Registrų centro Utenos filialui (teisių ir pareigų perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) (trečiasis suinteresuotas asmuo – Degučių sentikių religinė bendruomenė) dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė