Administracinė byla Nr. eA-282-520/2023

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01159-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iksfera“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iksfera“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliu – ir UAB) „Iksfera“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI, atsakovas) 2021 m. birželio 29 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 19938 (toliau – ir Nutarimas), kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje ir 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a papunktyje nustatyto teisinio reguliavimo ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad teisės įdarbinti užsieniečius atėmimas pareiškėjui ir esamų pareiškėjo darbuotojų užsieniečių turimų leidimų dirbti Lietuvos Respublikoje panaikinimas neturi būti taikomas, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) asmens padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas, galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Nutarimu ir jo pagrindu Bendrovei netiesiogiai taikomomis teisinėmis sankcijomis, ir pažymėjo, jog, jis, sumokėjęs Nutarimu paskirtą baudą, atsitiktinai sužinojo, kad dėl Nutarimo visi jo įdarbinti užsieniečiai vairuotojai neteks leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje, t. y. Bendrovė nebegalės toliau vykdyti savo pagrindinės veiklos – tarptautinio automobilių pervežimo, turės nutraukti savo veiklą bei atleisti likusius darbuotojus. Pareiškėjo vertinimu, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija). Pareiškėjas neginčijo Nutarime nurodytų faktinių aplinkybių dėl darbo laiko apskaitos, bet pažymėjo, kad visi Nutarime nurodyti darbuotojai 2021 m. vasario 16 d. ir 2021 m. kovo 11 d. dirbo ne Lietuvos Respublikoje, o buvo komandiruotėse, kurios truko kelias savaites. Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) reglamentuotas darbo laiko apskaitos režimas yra skirtas Lietuvos Respublikos teritorijoje normalią darbo laiko savaitę dirbančių asmenų darbo santykiams ir yra sunkiai suderinamas su tarptautinius pervežimus vykdančių įmonių veiklos specifika, pagal kurią darbuotojai darbo pareigas atlieka įvairiose šalyse ir nei vienos iš jų negalima išskirti kaip pagrindinės darbo vietos.

3.       Pareiškėjas, vadovaudamasis DK 107 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad įrašai darbo laiko apskaitos žiniaraštyje yra skirti tam, jog būtų užtikrinta darbuotojų teisė į papildomą poilsio laiką. Pareiškėjo teigimu, pasibaigus komandiruotei, visiems įmonės darbuotojams buvo suteiktas poilsio laikas, kurio trukmė atitiko komandiruotės metu buvusių poilsio švenčių dienų skaičių, todėl DK 107 straipsnio 4 dalyje nustatytos darbuotojų garantijos buvo užtikrintos. Pareiškėjo vertinimu, pažeidimas, kurio padarymu jis yra kaltinamas, nėra susijęs su darbuotojų teisių pažeidimu. Pareiškėjas tvirtino, kad darbuotojų darbo laikas žiniaraščiuose nepažymėtas dėl neatidumo, tai nesukėlė jokių neigiamų pasekmių ir negali būti vertinama kaip Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas. Pareiškėjas vadovavosi Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2003/88/EB 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad visas vairuotojų dirbtas darbo ir poilsio laikas yra fiksuojamas asmeninėje vairuotojo kortelėje, kurios duomenys yra nuskaitomi ir ta informacija vėliau yra perrašoma į darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Pareiškėjo teigimu, darbo laiko apskaitos žiniaraštis yra perteklinis dokumentas (pakartotinis tos pačios informacijos perkėlimas). Nutarime minimų vairuotojų faktiškai išdirbtas darbo ir poilsio laikas yra užfiksuotas specialia technine įranga, nuskaičius vairuotojų kortelių duomenis, ir ši informacija buvo perkelta į Nutarime minimus darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nebuvo nustatyta, jog jis neapskaitė darbuotojų darbo laiko ar nurodė vairuotojų darbo laiką ne tomis dienomis, kuriomis jie faktiškai dirbo. Aplinkybę apie darbuotojų darbo laiką 2021 m. vasario 16 d. ir kovo 11 d. atsakovas nustatė iš paties pareiškėjo jam pateiktų dokumentų, t. y. visas darbuotojų darbo laikas buvo užfiksuotas. Tai, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nebuvo nurodytos 2021 m. vasario 16 d. ir kovo 11 d., pareiškėjo teigimu, yra techninio pobūdžio klaida, kuri neturėjo įtakos darbo laiko apskaitai.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu paskirta bauda nėra vienintelė jam pritaikyta sankcija už tariamai nedeklaruotą darbą, kadangi, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, dėl Nutarimo jam yra uždraudžiama įdarbinti užsieniečius, Nutarimo pagrindu panaikinami 35 Bendrovės darbuotojų turimi leidimai dirbti Lietuvos Respublikoje. Kadangi vairuotojai yra pagrindiniai Bendrovės darbuotojai, be kurių automobilių pervežimo veikla yra neįmanoma, pareiškėjas teigė, kad 2/3 darbuotojų netektis (35 iš 51 vairuotojų) reiškia Bendrovės vykdomos veiklos pabaigą, nes pakeisti esamų darbuotojų nėra galimybės. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis neteks teisės įdarbinti kitus užsieniečius, o norinčių ir galinčių dirbti vairuotojų Lietuvos darbo rinkoje nėra. Tokį teisinį reguliavimą pareiškėjas vertina kaip jam taikomą ekonominę sankciją, kuri nėra proporcinga padarytam pažeidimui ir sukels neadekvačias teisines pasekmes ne tik pareiškėjui, bet ir kitiems asmenims, nes Bendrovėje dirbantys 35 užsieniečiai vairuotojai neteks turimų leidimų dirbti Lietuvos Respublikoje, dėl ko jie ir jų šeimos nariai neteks pragyvenimo šaltinio, darbo neteks ir 37 Bendrovėje dirbantys Lietuvos Respublikos piliečiai. Dėl to Lietuvos Respublikos ir Tauragės rajono savivaldybės biudžetas per metus neteks apie 461 000 Eur iš Bendrovės veiklos sumokamų mokesčių ir įmokų. Pareiškėjas tvirtino, kad toks teisinis reguliavimas, kada asmeniui už tikrą ar tariamą pažeidimą įstatyme nustatoma sankcija, kuri nėra tiesiogiai paminėta Nutarime, yra teisės principo non bis in idem (niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą patį teisės pažeidimą) pažeidimas.

5.       Pareiškėjo teigimu, taikant ginčijamą teisinį reguliavimą, remiantis Nutarimu, bus priimtas formalus sprendimas panaikinti 35 Bendrovės darbuotojams išduotus leidimus dirbti Lietuvos Respublikoje ir metus laiko pareiškėjui nebus leidžiama įdarbinti užsieniečių darbuotojų. Tokių sprendimų pareiškėjas neturės teisės skųsti, nes jie bus adresuoti ne jam, o esamiems ar potencialiems Bendrovės darbuotojams. Jeigu į teismą su skundais dėl leidimų panaikinimo kreipsis Bendrovės darbuotojai, taikydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, teismas gali priimti tik formalų sprendimą, kuriuo remdamasis konstatuos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a papunktyje minimos sąlygos egzistavimą ir skundus atmes. Pareiškėjo vertinimu, toks teisinis reguliavimas nesuteikia teismui teisės atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes bei, vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad pagrindas naikinti leidimus dirbti Lietuvos Respublikoje ir nesuteikti naujų leidimų neturi būti taikomas, nes tai būtų akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) sprendimas pareiškėjo padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas.

6.       Pareiškėjo vertinimu, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje ir 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a papunktyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, nagrinėjantis bylą dėl darbo laiko apskaitos pažeidimo ir dėl leidimo panaikinimo, negali priimti kitokio sprendimo, kaip tik sprendimą dėl nustatytų sankcijų taikymo, tokiu būdu sudaromos prielaidos atsirasti tokioms teisinėms situacijoms, kai teismo galimybės vykdyti teisingumą yra apribotos, o tai nedera su Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, neatitinka konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų.

7.       Atsakovas VDI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

8.       Atsakovas nurodė, kad, atlikus tyrimą dėl galimai nedeklaruoto darbo Bendrovėje bei įvertinus surinktus duomenis, pareiškėjui 2021 m. birželio 22 d. buvo surašytas Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas. 2021 m. birželio 29 d. buvo išnagrinėta teisės pažeidimo byla bei priimtas Nutarimas, kuriuo už Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto dispozicijoje numatyto teisės pažeidimo padarymą pareiškėjui paskirta 300 Eur bauda. Atsakovas pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateiktų ir tikrinimui pasirinktinai atrinktų darbuotojų dokumentų (vairuotojų kortelių duomenų), kurie buvo pateikti papildomai programiniam tikrinimui, gautų duomenų atlikto patikrinimo, šiuos duomenis sulyginus su pareiškėjo pateiktais (patvirtintais) darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, buvo nustatyta, kad Bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nenurodytas darbuotojų faktiškai dirbtas laikas. Atsakovas, vadovaudamasis DK 120 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad prievolė į darbo laiko apskaitą įtraukti darbuotojo faktiškai dirbtą laiką švenčių dienomis turi būti įvykdyta iki darbo dienos darbovietėje pabaigos.

9.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Bendrovės darbuotojai nurodytu laikotarpiu buvo komandiruotėje, darbo funkcijas atliko ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, nesutiko su siūlymu nustatytus pažeidimus vertinti kaip atidumo klaidas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju buvo visiškai neapskaitytas ir neparodytas nurodytų darbuotojų faktiškai dirbtas darbo laikas švenčių dienomis, šiems darbuotojams nebuvo apskaitytas darbo užmokestis, kas buvo nustatyta iš tikrintojams pateiktų darbo užmokesčio žiniaraščių. Atsakovas pažymėjo, kad, priimant Nutarimą, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pareiškėjas buvo įpareigotas 2021 m. vasario–kovo mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėti darbuotojų faktiškai dirbtą laiką bei šiems darbuotojams sumokėti atlyginimą už darbą. Apie tai, kad tikrinimo metu nustatyti pažeidimai būtų ištaisyti, duomenų nėra.

II.

10.       Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Iksfera“ skundą.

11.       Teismas, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, DK 120 ir 121 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo 18 punktu, nurodė, kad būtent darbdavys privalo imtis priemonių, siekdamas užtikrinti veiksmingos darbuotojų darbo laiko stebėsenos ir kontrolės mechanizmą, todėl, pildydamas darbo laiko apskaitos žiniaraščius, pareiškėjas privalėjo vadovautis techninių priemonių (tachografų ir / ar identifikavimo kortelių) duomenimis ir tokiu būdu žymėti faktiškai darbuotojų dirbtus viršvalandžius.

12.       Teismas sistemiškai vertino teisės normas, įtvirtintas Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 ir 5 dalyse, ir darė išvadą, jog Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 5 dalies nuostatos netaikytinos tik tuo atveju, jeigu administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą traukiamas darbdaviu esantis fizinis asmuo. Teismas nurodė, kad Užimtumo įstatymo 58 straipsnyje numatytos baudos ūkio subjektams, padariusiems darbo teisės pažeidimus, dėl savo turinio ir prigimties, siekiamų tikslų ir paskirties gali būti prilygintos ekonominių sankcijų kategorijai. Tokia ekonominė sankcija ūkio subjektui skiriama už Užimtumo įstatyme nurodytus pažeidimus, ja sudaromos prielaidos inter alia (be kita ko) daryti neigiamą poveikį ūkio subjektų, traukiamų teisinėn atsakomybėn, ekonominei padėčiai ir šitaip (be kitų būdų) užtikrinti, kad ūkio subjektai laikytųsi Užimtumo įstatyme nustatytų reikalavimų.

13.       Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčija Nutarime nurodytų faktinių aplinkybių, o tik nurodo, kad tikrintų įmonės darbuotojų faktiškai dirbtas laikas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nepažymėtas dėl neatidumo ir tai nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Kadangi nepaneigta, jog Nutarime nurodyti pareiškėjo darbuotojai 2021 m. vasario 16 d. ir 2021 m. kovo 11 d. faktiškai dirbo, tačiau jų darbo laikas švenčių dienomis DK nustatyta tvarka nebuvo pažymėtas darbo laiko apskaitos dokumentuose, teismo vertinimu, Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo padarymo faktas laikytinas įrodytu.

14.       Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjas nėra fizinis asmuo, jam Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo taikomos, ir dėl to darė išvadą, kad Nutarimu konstitucinis principas non bis in idem nebuvo pažeistas.

15.       Teismas nurodė, kad iš Nutarimo turinio matyti, jog, skiriant nuobaudą (finansinę sankciją) pareiškėjui, buvo įvertintos visos aplinkybės ir pareiškėjui paskirta beveik minimali nuobauda. Įvertinęs tai, jog paskirta ekonominio poveikio priemonė yra adekvati padarytam pažeidimui, paskirta įvertinus visas aplinkybes, teismas Nutarimą pripažino pagrįstu ir teisėtu.

16.       Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Nutarimu jam buvo pritaikytos kelios sankcijos už tą patį pažeidimą, apie kurias nebuvo nurodoma Nutarime. Teismas pažymėjo, kad Nutarimas yra surašytas dėl Užimtumo įstatymo pažeidimo. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nurodydamas, kad teisės aktuose neįtvirtinta, jog Nutarime turėjo būti nurodomos Įstatymo 35 straipsnio, reglamentuojančio atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, nuostatos. 

III.

17.       Pareiškėjas UAB „Iksfera“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, ar Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje ir 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a papunktyje nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad teisės įdarbinti užsieniečius atėmimas pareiškėjui ir esamų pareiškėjo darbuotojų užsieniečių turimų leidimų dirbti Lietuvos Respublikoje panaikinimas neturi būti taikomas, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) asmens padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

18.       Pareiškėjas nurodo, kad neginčija Nutarime nustatytų faktinių aplinkybių dėl darbo laiko apskaitos, ir pažymi, kad visi Nutarime nurodyti darbuotojai 2021 m. vasario 16 d. ir 2021 m. kovo 11 d. dirbo ne Lietuvos Respublikoje, t. y. jie buvo komandiruotėse, kurios truko kelias savaites. Nei pareiškėjas, nei kiti tarptautinių pervežimų veiklą vykdantys asmenys negali pakeisti ir priderinti DK prie savo vykdomos veiklos specifikos. Komandiruotėje buvę darbuotojai dėl to, jog į jų komandiruotės laiką papuolė dvi švenčių dienos, turėjo teisę gauti tokios pačios trukmės poilsį pirmą darbo dieną po kelionės, todėl DK 107 straipsnio 4 dalyje nustatytos darbuotojo garantijos yra užtikrinamos netgi labiau nei darbdavys privalėtų. Pareiškėjo teigimu, Nutarime nurodytos klaidos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nesusijusios su jokiais darbuotojų teisių pažeidimais. Pareiškėjo teigimu, Nutarime nurodomos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose esančios atidumo klaidos, kurios niekam nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, negali būti vertinamos kaip Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas.

19.       Pareiškėjas paaiškina, kad Nutarime minimų vairuotojų faktiškai dirbtas darbo ir poilsio laikas yra užfiksuotas specialia technine įranga, nuskaičius vairuotojų kortelių duomenis. Nuskaityta vairuotojų kortelėse esanti informacija apie jų dirbtą ir poilsio laiką buvo perkelta į Nutarime minimus darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nenustatė, jog pareiškėjas būtų neapskaitęs kokio nors darbo laiko ar būtų nurodęs vairuotojų darbo laiką ne tomis dienomis, kuriomis jie faktiškai dirbo. Aplinkybę apie darbo laiką vasario 16 d. ir kovo 11 d. atsakovas nustatė iš paties pareiškėjo jam pateiktų dokumentų, t. y. visą darbo laiką pareiškėjas fiksavo. Pareiškėjas tvirtina, kad Nutarime minimi vairuotojai pasibaigus komandiruotėms gavo bent keliolikos dienų nepertraukiamo poilsio laikotarpį ir jokios jų teisės nebuvo pažeistos.

20.       Pareiškėjas teigia, kad Nutarime nurodyta bauda nėra vienintelė sankcija, kurią jis gauna už tariamai nedeklaruotą darbą, kadangi pagal Įstatymą pareiškėjui ir jo darbuotojams iš Nutarimo taip pat kyla šios teisinės pasekmės: 1) jam yra uždraudžiama įdarbinti užsieniečius, 2) Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Nutarimo pagrindu panaikina 35 Bendrovės darbuotojų turimus leidimus dirbti Lietuvos Respublikoje. Tokia sankcija yra neproporcinga, sukels neadekvačias teisines pasekmes ne tik pareiškėjui, bet ir kitiems asmenims. Teisinis reguliavimas, kuomet asmeniui už tikrą ar tariamą pažeidimą įstatyme nustatoma sankcija, kuri nėra tiesiogiai paminėta skundžiamame nutarime, pareiškėjo teigimu, yra teisės principo non bis in idem pažeidimas. Pareiškėjas nurodo, kad teisės įdarbinti užsieniečius asmenis atėmimą jis vertina kaip ekonominio pobūdžio sankcijos taikymą, kuri, atsižvelgiant į konkretaus tarptautinio krovinių pervežimo sektoriaus situaciją ir būklę, yra būtina šios veiklos vykdymo sąlyga, todėl už tą patį pažeidimą pareiškėjas yra baudžiamas du kartus.

21.       Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje ir 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, nagrinėjantis bylą dėl darbo laiko apskaitos pažeidimo ir dėl leidimo panaikinimo, negali priimti kitokio sprendimo, kaip tik sprendimą patvirtinti įstatyme iš karto nustatytą sankcijų taikymą, sudaro prielaidas atsirasti tokioms teisinėms situacijoms, kai teismo galimybės vykdyti teisingumą yra apribotos. Pareiškėjo teigimu, tai nedera su Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, neatitinka konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų.

22.       Atsakovas VDI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

23.       Atsakovas, sutikdamas su teismo sprendimu, nurodo, kad Nutarime nurodytiems darbuotojams nebuvo apskaitytas ir parodytas jų faktiškai dirbtas darbo laikas švenčių dienomis, už šias darbo dienas nebuvo šiems darbuotojams apskaitytas darbo užmokestis, kas buvo fiksuota iš pateiktų darbo užmokesčio žiniaraščių.

24.       Atsakovas pažymi, kad, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pareiškėjas buvo įpareigotas 2021 m. vasario–kovo mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėti darbuotojų faktiškai dirbtą laiką bei darbuotojams sumokėti už tai atlygį. Atsakovas nurodo, kad negavo duomenų apie tai, jog tikrinimo metu nustatyti pažeidimai būtų ištaisyti. Dėl pareiškėjo pateikto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą atsakovas pritaria teismo sprendime išdėstytai pozicijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25.       Bylos dalykas – atsakovo VDI 2021 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 19938, kuriuo pareiškėjui UAB „Iksfera“ paskirta 300 Eur bauda už Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą ir vadovaujantis Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 3 dalies 1 punktu pareiškėjas įpareigotas 2021 m. vasario–kovo mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėti darbuotojų faktiškai dirbtą laiką bei sumokėti už tai atlygį (jeigu užmokestis nesumokėtas), pagrįstumas ir teisėtumas.

26.       Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad nedeklaruotu darbu vadinamos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai DK nustatyta tvarka darbo laiko apskaitos dokumentuose nėra pažymėta: 1) darbuotojo dirbti viršvalandžiai; 2) darbuotojo darbo laikas švenčių dieną, poilsio dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką; 3) darbuotojo darbo laikas naktį, o šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog VDI, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą: 1) įpareigoja darbdavį atkurti iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, dėl kurių buvo konstatuotas nedeklaruotas darbas; 2) skiria baudą darbdaviui nuo 200 iki 600 eurų; tokie patys veiksmai, padaryti darbdavio, jau bausto už šį pažeidimą per pastaruosius 2 metus, užtraukia baudą darbdaviui nuo 600 Eur iki 1 200 Eur. Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą.

27.       Nutarimu pareiškėjui sankcija paskirta už tai, kad jis, būdamas darbdaviu, neužtikrino, jog 2021 m. vasario ir kovo mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose būtų pažymėtas 6 darbuotojų konkretus dirbtas laikas švenčių dienomis, t. y. vasario 16 d. ir kovo 11 d. Sankcijos (baudos) dydis nustatytas, atsižvelgus į pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog pareiškėjo įgaliotas asmuo su pažeidimu sutinka, geranoriškai teikė reikiamą informaciją, nuoširdžiai galisi, ir nenustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

28.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti Nutarimą, nepaneigė Nutarime nustatytų aplinkybių, jog darbuotojų faktiškai dirbtas laikas švenčių dienomis DK nustatyta tvarka nebuvo pažymėtas darbo laiko apskaitos dokumentuose, t. y. kad Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo padarymo faktas yra įrodytas, padarė išvadą, jog dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų nėra faktinio ir teisinio pagrindų panaikinti Nutarimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, jog Nutarimu paskiriant sankciją pareiškėjui (juridiniam asmeniui) buvo pažeistas non bis in idem principas.

29.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Nutarimas turėjo būti panaikintas, nes darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytas darbo laikas buvo apskaitytas kaip įprastas darbo laikas, o ne darbo laikas švenčių dienomis; darbo laiko neįvardijimas kaip laiko švenčių dienomis yra buhalterės techninė ar atidumo klaida, o ne pareiškėjo tyčia; padaryta klaida nėra susijusi su darbuotojų teisių pažeidimais, o darbuotojai (vairuotojai, buvę komandiruotėse) gavo visas DK nustatytas garantijas ir teises; pareiškėjui paskirta neproporcinga sankcija bei pažeistas non bis in idem principas, kadangi jam Nutarimu paskirta bauda yra ne vienintelė sankcija, kurią jis gauna už tariamai nedeklaruotą darbą (pas pareiškėją dirbantys 35 užsieniečiai vairuotojai neteks turimų leidimų dirbti Lietuvos Respublikoje bei pareiškėjas nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ir įpareigojimas įvykdytas, metus negalės įdarbinti užsieniečių darbuotojų (Įstatymo 35 str. 1 d. 16 p. a pp. ir 50 str. 1 d. 19 p.).

30.       Teisėjų kolegija,

31.       Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad konstitucinis principas non bis in idem nereiškia, jog už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai).

32.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad non bis in idem principas draudžia skirti kelias sankcijas už tą patį neteisėtą elgesį, jeigu įvykdytos trys sąlygos: identiškos faktinės aplinkybės, tas pats pažeidėjas ir tas pats saugomas teisinis interesas (2020 m. kovo 4 d. sprendimas byloje Mowi ASA, C-10/18 P, EU:C:2020:149, 72 p.).

33.       Pagal Konvencijos nuostatas negali būti baudžiama du kartus už tapatų pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį), konstatuota, kad Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad principu non bis in idem būtų draudžiama persekioti ir / arba bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas (2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14939/03)).

34.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas); šie kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2727/2012; kt.).

35.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjui (juridiniam asmeniui) buvo paskirta sankcija, nustatyta Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 3 dalyje, pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, jog jo (pareiškėjo) darbuotojui būtų paskirta sankcija už tą patį pažeidimą ar pareiškėjui buvo paskirtos kitos sankcijos iki Nutarimo priėmimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą.

36.       Akcentuotina, kad Nutarimu pareiškėjui nėra paskirtos jo nurodomos priemonės, t. y. draudimas įdarbinti užsieniečius, 35 darbuotojų turimų leidimų dirbti Lietuvos Respublikoje panaikinimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui Nutarimu paskirta adekvati ir proporcinga padarytam pažeidimui sankcija.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

37.       Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, ar Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje ir 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a papunktyje nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad teisės įdarbinti užsieniečius atėmimas pareiškėjui ir esamų pareiškėjo darbuotojų užsieniečių turimų leidimų dirbti Lietuvos Respublikoje panaikinimas neturi būti taikomas, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) asmens padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

38.       Įstatymo (redakcija, galiojusi Nutarimo priėmimo metu) 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Taip pat, kai darbdavio, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimančiojo subjekto vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir (arba) buvo skirta administracinė nuobauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą už nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.

39.       Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas: yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Taip pat, kai darbdavio, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimančiojo subjekto vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir (arba) buvo skirta administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.

40.       Teisėjų kolegija, spręsdama, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo nurodytų Įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

41.       Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

42.       Nagrinėjamu atveju nustačius, jog šios bylos dalykas yra Nutarimo pagrįstumas ir teisėtumas, Nutarimas nėra grindžiamas pareiškėjo ginčijamomis Įstatymo nuostatomis, konstatuotina, kad šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes tam, jog būtų priimtas šioje byloje teisingas procesinis sprendimas (baigiamasis aktas), nėra reikalinga pašalinti pareiškėjo akcentuojamas abejonės dėl Įstatymo nuostatų, kurios galbūt jam bus taikomos ateityje, taip pat bus taikomos jo darbuotojams. Pažymėtina, kad tikėtinas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo teisės akto numanomas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad būtina kreiptis dėl šio teisės akto teisėtumo patikros į Konstitucinį Teismą, nes taip būtų nepaisoma šia patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl teisės akto), kuriam išspręsti ir yra reikalinga ištirti byloje taikytino teisės akto teisėtumą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

43.       Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje aptartomis bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindų. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

44.       Kadangi apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjo pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iksfera“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Gintaras Kryževičius

Dalia Višinskienė