Administracinė byla Nr. eA-2019-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01400-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos:1.4.3; 1.4.4; 12.19; 57.3

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kauno vandenys“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) 2020 m. balandžio 16 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) pakeisti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2020 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. AS-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria UAB „Kauno vandenys“ nustatytas mokėtinas 1 503 214 Eur mokestis už aplinkos teršimą padidintu tarifu už su ūkio, buities, gamybinėmis nuotekomis bei su lietaus nuotekomis į aplinką išleistus teršalus, ir paskirti mažesnę, nei ekonominę sankciją – 3 020 Eur; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skunde teismui sutiko, jog galimai į aplinką su nuotekomis išmestų teršalų kiekiai nebuvo tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti, tačiau tai įvyko ne dėl to, kad jie siekė nuslėpti teršalų kiekius ir nemokėti mokesčio, o dėl to, kad atsakovas nesidalijo savo turimais tyrimų protokolais. Atsakovas vertino teršalų (ftalatų) kiekius, kurių pareiškėjo taršos leidime nei jis pats, nei Aplinkos apsaugos agentūra, išduodanti ir keičianti šį leidimą, nenurodė (neįrašė) ir nereglamentavo. Atsakovo atlikti teršalų (ftalatų) koncentracijos išleidžiamose nuotekose tyrimai neatitinka tyrimui keliamų metodinių reikalavimų ir negali būti laikomi patikimais, todėl pareiškėjas nesutiko su Sprendime nustatytu mokėtinu mokesčiu padidintu tarifu (ekonomine sankcija) – 1 503 214 Eur, nes manė, kad tokio dydžio ekonominė sankcija nustatyta nepagrįstai bei ji neproporcinga pažeidimo mastui, neatitinka protingumo, teisingumo principų, ginčui aktualių faktinių, teisinių aplinkybių.

3.       Dėl 2019 m. gruodžio 19 d. patikrinimo akto Nr. PA78-98 (toliau – ir Patikrinimo aktas) išvadoje Nr. 1 nurodyto pažeidimo pareiškėjas nurodė, kad dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime Nr. 1/89 (toliau – ir TIPK) bei taršos leidime Nr. 1/89/TL-K.4- 50/2016 (toliau – ir Taršos leidimas) reglamentuotų išleidžiamų teršalų kiekio nuslėpimo atsakovas neatsižvelgė į tai, kad dėl pareiškėjo nedeklaruoto teršalų kiekio atsakomybė tenka ir atsakovui, todėl negali būti laikoma, kad pareiškėjas tyčia siekė nuslėpti teršalų kiekius ir tyčia klaidingai pildė mokesčių deklaracijas. Pareiškėjas, vadovaudamasis Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, (toliau – ir Aprašas), nuostatomis, paaiškino, kad atsakovo atliktų laboratorinių tyrimų protokolų duomenys turi didesnę įrodomąją galią nei pareiškėjo atliktų laboratorinių tyrimų protokolai, ir apskaičiuodama mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą Bendrovė privalo vadovautis būtent atsakovo turimais laboratorinių tyrimų protokolais. Atsakovas nepateikė pareiškėjui valstybinės laboratorinės kontrolės tyrimų protokolų, todėl pareiškėjas vadovavosi savo atliktų laboratorinių tyrimų protokolais, apskaičiavo ir deklaravo teršalų kiekius pagal savo turimų tyrimų duomenis. Atsakovas antrą kartą ir padidintu tarifu įkainojo teršalų kiekius, už kuriuos pareiškėjas jau buvo sumokėjęs ir kuriuos buvo deklaravęs, todėl paskirta ekonominė sankcija neteisinga ir neproporcinga.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad Patikrinimo akte ir skundžiamame Sprendime nurodyta, kad 2014 m. kovo 26 d. tarp 7 val. ir 11 val. Bendrovė neteisingai vertino nuotekų kiekį – 305 m³, nes, pagal Bendrovės apskaitos duomenis, ji privalėjo vertinti 1 388 m³ nuotekų kiekį. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. kovo 26 d. nuo 7 val. iki 11 val. buvo liūtis, todėl įvyko biologiškai nevalytų nuotekų persipylimas į biologiškai valytų nuotekų kanalą (nevalytos nuotekos susimaišė su valytomis nuotekomis). Kadangi valytų nuotekų semtuve tuo metu buvo imamas mėginys, tai tyrimo rezultatai (protokolas Nr. P-VAKKR-2014-V/89) būtent ir parodė didesnius teršalų kiekius valytose nuotekose. Kadangi persipylimas vyko nuo 7 val. iki 9.40 val., Bendrovė nusprendė, kad dėl biologiškai nevalytų nuotekų tarša iki 9.40 val. buvo įtraukta į apskaitą kartu su bendru valytų nuotekų paros mėginiu, ir mokestis už šią taršą buvo deklaruotas bei sumokėtas. Po to, kai išsijungė vidutinį paros mėginį imantis semtuvas (702), tai yra 2014 m. kovo 26 d. nuo 9.40 val. (kai išjungtas semtuvas) iki 11 val. (kai baigėsi liūtis), Bendrovė suskaičiavo 305 m³ nuotekų, išleistų be valymo, ir pagal tai apskaičiavo su šiomis nuotekomis ištekėjusį teršalų kiekį bei jį deklaravo ir sumokėjo mokestį. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nurodo, kad pareiškėjas turėjo įtraukti į apskaitą 1 388 m³ išleistų nevalytų nuotekų, ir nekreipia dėmesio į tai, kad iš šio kiekio pareiškėjas 305 m³ deklaravo kaip išleistą be biologinio valymo ir sumokėjo mokestį, o likusi dalis (1 003 m³) buvo išleista su valytomis nuotekomis dėl liūties metu įvykusio persipylimo ir šį kiekį pareiškėjas taip pat apmokėjo, nes apskaičiavo netgi didesnį išleistų nuotekų kiekį ir su didesnėmis teršalų koncentracijomis. Pareiškėjas manė, kad atsakovas nepagrįstai reikalauja iš pareiškėjo sumokėti padidintu tarifu už taršą, už kurią ji jau yra sumokėjusi.

5.       Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas be pagrindo neatliko su biologiškai nevalytomis nuotekomis išmestų teršalų laboratorinių tyrimų, todėl nuslėpė išmestų teršalų kiekius, už kuriuos Sprendimu priskaičiuotas mokestis padidintu tarifu. Pareiškėjas nurodė, kad su Taršos leidimu išduotoje, su Aplinkos apsaugos agentūra suderintoje pareiškėjo aplinkos monitoringo programos 3 lentelėje teršalų kiekiui išleistam be biologinio valymo laboratoriniai tyrimai neatliekami, taigi, pareiškėjas pagal TIPK ir Taršos leidime bei monitoringo programoje nurodytus reikalavimus vykdydamas veiklą neprivalėjo vykdyti su nevalytomis nuotekomis išmetamų teršalų koncentracijos tyrimų, tačiau atsakovas Sprendimu nurodė, kad pareiškėjas, skaičiuodamas faktinį teršalų – sulfatų, chloridų kiekį 2014–2018 m., Al kiekį 2015 m., 2017 m., 2018 m., neatliko su biologiškai nevalytomis nuotekomis išmestų teršalų laboratorinių tyrimų, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas nuslėpė, nedeklaravo teršalų kiekių. Pareiškėjas pažymėjo, jog laikėsi su Aplinkos apsaugos agentūra suderintos aplinkos monitoringo programos, kurioje nebuvo nustatyta pareiga atlikti su biologiškai nevalytomis nuotekomis išmestų teršalų laboratorinius tyrimus, tačiau atsakovas į tai nekreipė dėmesio ir nusprendė, kad pareiškėjas įvykdė pažeidimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad aplinkos monitoringo programa buvo suderinta su atsakingomis institucijomis ir šios jai pritarė, todėl pareiškėjui buvo aišku, kokius ir kokiais intervalais tyrimus reikia atlikti bei kokias medžiagas ir kokiose nuotekose reikia tirti. Taip buvo sukurti teisėti lūkesčiai, kad jis nebus baudžiamas, jei vykdys aplinkos monitoringą pagal su valstybės institucijomis suderintą programą.

6.       Pareiškėjas teigė, kad atsakovas Sprendime netinkamai interpretavo aplinkos ministro 2005 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. D1-378 „Dėl aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. 395 „Dėl apmokestinamų teršalų kiekio nustatymo metodikų asmenims, kurie netvarko privalomosios teršalų išmetimo į aplinką apskaitos“ pakeitimo“ 2.5.2 p. nuostatas (dėl Patikrinimo akto išvadoje Nr. 3 nurodyto pažeidimo). Pareiškėjas nurodė esantis vandentvarkos įmonė, ji tvarko privalomą į aplinką išmetamų teršalų apskaitą, todėl jai netaikoma minėto įsakymo 2.5.2 punkto nuostata, bet taikomas Aprašas ir aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. D1-1120. Pareiškėjas sutiko, kad Bendrovė 2014, 2015, 2016 ir 2017 m. atliko tyrimus tik tris ketvirčius (1, 2, 3 ketvirčiais), o ketvirto ketvirčio tyrimų neatliko, tačiau atsakovas turėjo atsižvelgti į tai, kad traukdama į apskaitą teršalų kiekius, Bendrovė kiekvienų metų 4 ketvirčiui taikė duomenis pagal paskutinius prieš tai imto paviršinių nuotekų tyrimo rezultatus, o tai visiškai atitinka Vandens naudojimo ir nuotekų tvarkymo apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-1120, 1 priedo 2 punkto nuostatą, kad paskutiniojo ataskaitiniais metais paimto mėginio atveju laikotarpis imamas nuo to mėginio paėmimo iki ataskaitinių metų pabaigos. Pareiškėjas pažymėjo, jog apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo 2014, 2015, 2016 ir 2017 m. mokestį už į aplinką išleistus teršalus su paviršinėmis lietaus nuotekomis, tačiau neatsižvelgęs į tai atsakovas Sprendimu įpareigojo pareiškėją pakartotinai ir padidintu tarifu sumokėti už į aplinką išmestus teršalus.

7.       Pareiškėjas nurodo savarankiškai negalintis ir neturintis teisės keisti TIPK ir Taršos leidime nustatytų į aplinką išmetamų teršalų ir jų kiekių. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas ir Aplinkos apsaugos agentūra pareiškėjo TIPK ir Taršos leidime neįrašė, kad jis privalo vykdyti su nuotekomis išmetamų teršalų (ftalatų) apskaitą, jų tyrimus, todėl atsakovo sprendimas skirti jam ekonominę sankciją už tai, kad neįtraukė į apskaitą teršalo (ftalatų) kiekių ir visą šio teršalo kiekį laikyti viršijančiu normą, yra nepagrįstas, neproporcingas tariamam pažeidimui ir neatitinka teisėtų lūkesčių principo. Pareiškėjas pažymi, kad veiklą vykdė būtent taip, kaip yra nurodyta Taršos leidime, ir tvarkė teršalų, kurie reglamentuoti Taršos leidime, apskaitą, bei nesutinka, kad visas išmesto teršalų (ftalatų) kiekis laikomas viršijančiu normą, kadangi ftalatų išmetimas Taršos leidime ir TIPK apskritai nebuvo reglamentuotas, nes šio teršalo nereglamentuoti nusprendė pati valstybės valdžios institucija, kuri ir atsakinga už tokių leidimų išdavimą. Pareiškėjo nuomone, net ir nustačius, kad su nuotekomis į aplinką ftalatų buvo išmesta, tai neturi būti laikoma, kad visas išmestas šio teršalo kiekis laikytinas viršijančiu normą ir dėl to mokesčių mokėtojui negali būti taikomas mokestis padidintu tarifu. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atlikti su nuotekomis į aplinką išleistų teršalų (ftalatų) tyrimai yra nepatikimi, atlikti nesilaikant nustatytų mėginių ėmimo standartų, todėl šių tyrimų pagrindu nustatyti teršalų (ftalatų) kiekiai nuotekose ir apskaičiuota ekonominė sankcija yra nepagrįsta, neteisinga ir neproporcinga, todėl turi būti panaikinta. Pareiškėjo nuomone, atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą visiškai neatsižvelgė į pažeidimo aplinkybes, t. y. dėl to, kad buvo netinkamai deklaruoti teršalų kiekiai, įtakos turėjo ir pats atsakovas, neteikdamas reikiamų duomenų, nors juos turėjo, taip pat valstybės valdžios institucijos pačios į pareiškėjo turimą TIPK ir Taršos leidimą neįtraukė (nereglamentavo) teršalo (ftalatų) leidžiamų išmesti kiekių, todėl pareiškėjui nebuvo pareigos įtraukti į apskaitą nereglamentuoto teršalo kiekius; atsakovo atliktų ftalatų tyrimai nėra akredituoti, atlikti tam leidimo neturinčiose laboratorijose, todėl nepatikimi, atsakovas neturėjo pagrindo taikyti pareiškėjai mokesčio už aplinkos teršimą padidintu tarifu.

8.       Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindė šiais argumentais:

8.1.                      Pareiškėjas 2014–2018 metų laikotarpiais netinkamai, klaidingai įtraukė į apskaitą, ar iš viso neįtraukė į apskaitą, nedeklaravo (nuslėpė) teršalų, išleistų į aplinką su ūkio, buities ir gamybinėmis nuotekomis iš Kauno nuotekų valyklos išleistuvo Nr. 702, kurių išleidimas reglamentuotas TIPK ir Taršos leidime, kiekius, ir tokiais savo veiksmais pažeidė teisės aktų reikalavimus, ir jiems buvo apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 6 497 Eur. Analizuojant Bendrovės patikrinimui pateiktus laboratorinių tyrimų protokolus, nustatytas TIPK ir Taršos leidimuose nereglamentuotas, neteisėtas teršalų (di(2-etilheksil) ftalatų) išleidimas į atvirus vandens telkinius iš Kauno miesto nuotekų valyklos išleistuvo Nr. 702. Nustatyta neįtraukta į apskaitą, nedeklaruota (nuslėpta), viršijanti normą tarša, neleistinai su nuotekomis išleistų teršalų (di(2-etilheksil) ftalatų) kiekiai atskirais laikotarpiais pateikti Patikrinimo akto priede Nr. 3. Teršalai – di(2-etilheksil)ftalatai – nurodyti prioritetinių pavojingų medžiagų sąraše ir nepriklausomai nuo kiekio turėjo būti įtraukti į Bendrovės TIPK ir Taršos leidimus. Dar 2013 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktu Nr. 213 Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros Bendrovei buvo nurodyta atlikti TIPK leidimo koregavimą dėl šių teršalų išleidimo į aplinką, bet Bendrovė nepateisinamai nevykdė nurodytos prievolės, nesilaikė teisės aktuose įteisintų reikalavimų turėti TIPK ar TL leidimą tokiems teršalams išleisti, parengti ir suderinti šių teršalų monitoringo programą, įtraukti į apskaitą išmestų teršalų kiekius ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą.

8.2.                      Nurodo, kad Bendrovė 2014–2018 m. laikotarpiais netinkamai, klaidingai įtraukė į apskaitą ir (ar) neįtraukė į apskaitą, nedeklaravo (nuslėpė) teršalų, išmestų į aplinką su lietaus nuotekomis iš išleistuvų, kurių išleidimas reglamentuotas TIPK ir Taršos leidime, kiekius ir taip pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalių, Aprašo 2 punkto reikalavimus mokestį už aplinkos teršimą apskaičiuoti ir deklaruoti už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį, todėl jai buvo apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 153 860 Eur, kadangi Bendrovė netinkamai, klaidingai apskaičiavo, neapskaičiavo ir nedeklaravo, nuslėpė į aplinką išmestų teršalų kiekius, nesilaikė anksčiau išdėstytų teisės aktų reikalavimų ir juos pažeidė. Todėl už 2014-2018 m. atskirais mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotus, nuslėptus į aplinką išmestus teršalų kiekius apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 1 503 869 Eur. Bendrovė 2020 m. vasario 17 d. rašte pateiktomis pastabomis pareiškė prieštaravimus tik dėl kai kurių pažeidimų, kuriuos Departamento pareigūnai įvertino priimtame Sprendime: teigė negavusi 2018 m. rugpjūčio 10 d. tyrimų rezultatų protokolo Nr. P-001-2018- 156/1 bei 2017 m. liepos 12 d. tyrimų rezultatų protokolo Nr. P-CHA-2017-188/1. Nuotekų mėginių paėmimo protokolus Nr. 10 ir Nr. 172 pasirašė Bendrovė atstovas. Atsakovo nuomone, Bendrovė tikrai žinojo apie atliekamus laboratorinius nuotekų tyrimus. Skunde kaip naują aplinkybę pateikė tai, kad negavo 2017 m. lapkričio 30 d. protokolo Nr. AR18KU000061-01, tačiau šis protokolas, taip pat pačios Bendrovės elektroniniu paštu papildomai patikrinimui 2019 m. lapkričio 6 d. pateiktas protokolas įrašytas ir į Patikrinimo akto priedą – 2019 m. gruodžio 19 d. Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir surinkimo akte Nr. 94. Neteisingi Bendrovės paaiškinimai, kad dėl biologiškai nevalytų nuotekų tarša buvo įtraukta į apskaitą kartu su valytų nuotekų bendru paros mėginiu, ir mokestis už šią taršą buvo deklaruotas bei sumokėtas. Pagal pateiktus Bendrovės apskaitos žurnalus ir patikrinimo metu nustatytus 2014 m. mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijos (forma FR0522) duomenis, neįtraukti į apskaitą nedeklaruoti teršalų kiekiai išleisti su 1 083 m³ nuotekų kiekiu. Tai patvirtina teismui teikiamo 2014 m. taršos žurnalo išrašai, kuriuose raudonu šriftu nurodytos Bendrovės padarytos skaičiavimų klaidos. Šios klaidos įrodo, kad už 2014 m., skaičiuojant išleistų teršalų kiekį, neįtrauktas į apskaitą ir neįvertintas 1 083 m³ nuotekų kiekis be biologinio valymo. Visuose patikrinimui pateiktuose taršos žurnaluose „Vandenvala po valymo“ buvo tvarkoma nuotekų, išleistų be biologinio valymo teršalų (BDS, nafta, detergentai, BN, BP, Zn, Cd, Hg, riebalai) apskaita, t. y. atlikti nuotekų tyrimai ir apskaičiuoti privalomi apskaičiuoti teršalų kiekiai. Todėl Skunde dėstomas požiūris į aplinkybę dėl neatliktų teršalų (sulfatų, chloridų ir Al) tyrimų nuotekose be biologinio valymo kelia didelę abejonę Bendrovės atsakingumu bei pareigingumu, nes ji savavališkai ir nesuderinusi su Departamentu bei Aplinkos apsaugos agentūra priėmė sprendimą vykdyti nuotekų be biologinio valymo išleidimo procesą, jo nesuderino ir nuslėpė.

8.3.                      Atsakovas pažymėjo, kad tiek TIPK, tiek Taršos leidimu nustatytas teršalų su ūkio, buities, gamybinėmis nuotekomis išleidimas su leistinais taršos normatyvais į aplinką per Kauno nuotekų valyklos išleistuvą Nr. 702. Bendrovė per šį išleistuvą ir išleido nuotekas po valymo ir nuotekas be biologinio valymo, t. y. sumaišytą bendrą nuotekų kiekį, kuriam išleisti TIPK ir Taršos leidimu nustatyti normatyvai. Vadinasi, pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 8 straipsnio 3 dalies reikalavimus, mokestis už aplinkos teršimą turėjo būti mokamas už faktiškai išleistą teršalų kiekį, todėl neturi būti ginčo, kad Bendrovė privalėjo įtraukti į apskaitą ir deklaruoti visus teršalų kiekius, išleistus su visu nuotekų kiekiu atskirais mokestiniais laikotarpiais. Bendrovei Monitoringo plane privalomai nustatyta kiekvieną metų ketvirtį vykdyti su paviršinėmis nuotekomis išleidžiamų teršalų laboratorinius tyrimus – nustatyti, įtraukti į apskaitą išleidžiamų teršalų (skendinčių medžiagų, naftos produktų, BDS7, chloridų, sulfatų) koncentracijas. Tačiau, kaip sutinka ir patvirtina pats pareiškėjas, jie nevykdė privalomų laboratorinių tyrimų, nenustatė, neįtraukė į apskaitą vieną metų ketvirtį su nuotekomis išleistų teršalų koncentracijų atskiruose lietaus išleistuvuose. Bendrovė nevykdė atitinkamą metų ketvirtį teršalų apskaitos, nes nenustatė ir neįtraukė į apskaitą privalomais vykdyti laboratoriniais tyrimais teršalų koncentracijos dydžio. Buvo atliktas 2014–2018 m. laikotarpių mokesčio už aplinkos teršimą patikrinimas, kai galiojančioje Aprašo redakcijoje Bendrovės nurodomos 11.1 punkto nuostatos nėra.

8.4.                      Atsakovas nurodė, kad Bendrovė su lietaus nuotekomis išleidžiamų teršalų kiekiui apskaičiuoti taikė anksčiau nurodyto Aprašo 13 p. nuostatas ir to neginčija. Bendrovė padarė pažeidimą, nesilaikė patvirtinto Monitoringo plano ir atliko tik tris paviršinių nuotekų laboratorinius tyrimus iš privalomų mažiausiai keturių, todėl neturėjo privalomų nustatyti mažiausiai keturių su paviršinėmis nuotekomis išleistų teršalų koncentracijos reikšmių ir negalėjo teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoti realios ir neginčijamos teršalų faktinės vidutinės mokestinio laikotarpio koncentracijos, o kartu ir faktinio teršalų kiekio.

8.5.                      Atsakovas teigė, jog Bendrovė klaidina teismą nurodydama, kad laboratoriniai tyrimai buvo neatlikti tik ketvirtą ketvirtį, bei pažymi, jog laboratoriniai tyrimai neatlikti ir kitais metų ketvirčiais, t. y. Bendrovė nevykdė laboratorinių nuotekų tyrimų ne tik ketvirtą ketvirtį, bet ir antrą bei trečią kalendorinių metų ketvirtį, ir tai patvirtina, jog ji nesilaikė teisės aktų reikalavimų, aplaidžiai tvarkė apskaitą, o teikdama Skundą neįvertino teisingai visų faktinių aplinkybių ir pateikė klaidingus parodymus. Bendrovė neteisingai, aplaidžiai tvarkė teršalų kiekių, išleistų su paviršinėmis nuotekomis, apskaitą, nevykdė Monitoringo plane nustatytų privalomų vykdyti laboratorinių tyrimų, teikė klaidingus duomenis mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijose 2014–2018 m. laikotarpiais, todėl Departamento pareigūnai teisingai ir vadovaudamiesi faktinėmis aplinkybėmis priskaičiavo Bendrovei sankciją – mokestį didesniu tarifu – 153 860 Eur. Tokia sankcija pagrįsta ir atitinka patikrinimo metu nustatytus pažeidimus. Bendrovė 2019 m. spalio 9 d. pateikė Aplinkos apsaugos agentūrai Paraišką pakeisti taršos leidimą, Monitoringo programą bei kitus dokumentus. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą teršalai – di(2-etilheksil) ftalatai – nurodyti prioritetinių pavojingų medžiagų sąraše ir nepriklausomai nuo kiekio turėjo būti įtraukti į leidimus.

8.6.                      Atsakovas pažymėjo, jog už visą neteisėtai be leidimo išmestą teršalų (di(2-etilheksil) ftalatų ) kiekį Bendrovei pagrįstai apskaičiuotinas mokestis didesniu tarifu – 1 343 313 Eur, įvertinus Patikrinimo aktu bei jo prieduose nustatytus Bendrovės padarytus pažeidimus, apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už neįtrauktus į apskaitą ir nedeklaruotus, nuslėptus teršalų kiekius, išleistus per Kauno valyklos išleistuvą Nr. 702, – 6 041 Eur, už teršalų kiekius, išleistus su lietaus paviršinėmis nuotekomis, – 153 860 Eur, už be leidimo, neteisėtai iš Kauno valyklos išleistuvą Nr. 702 išleistus teršalų di(2- etilheksil)ftalatų kiekius – 1 343 313 Eur.

 

II.

 

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ skundą tenkino iš dalies: pakeitė Aplinkos apsaugos departamento 2020 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. AS-43 dalį, kuria pareiškėjui apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu – 1 503 214 Eur, ir mokestį sumažino iki 831 757 Eur.; pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkino.

10.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš esmės neginčijo ir sutiko, kad galimai į aplinką su nuotekomis išmestų teršalų kiekiai nebuvo tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti, tačiau teigė, kad tokio dydžio ekonominė sankcija yra nustatyta nepagrįstai bei neproporcinga pažeidimo mastui, neatitinka protingumo, teisingumo principų, ginčui aktualių faktinių, teisinių aplinkybių, prašo paskirti mažesnę, nei skundžiamame sprendime nustatyta ekonominė sankcija, – 3 020 Eur.

11.       Teismas aptarė faktines skundžiamo Sprendimo priėmimo aplinkybes, bei konstatavo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas ir Aprašas.

12.       Teismas, pasisakydamas dėl iš Kauno miesto nuotekų valyklos išleistuvo Nr. 702 su ūkio, buities, gamybinėmis nuotekomis į aplinką išleistų teršalų, pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės sutiko, jog galimai į aplinką su nuotekomis išmestų teršalų kiekiai nebuvo tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti, tačiau teigė, kad tai įvyko ne dėl to, kad ji siekė nuslėpti teršalų kiekius ir nemokėti mokesčio, o dėl to, kad atsakovas nesidalijo savo turimais tyrimų protokolais ir pareiškėjas negalėjo tinkamai deklaruoti teršalų kiekių. Teismas pažymėjo, kad nors įrodymų, kad pareiškėjas gavo ir kada gavo nurodytus protokolus, nėra pateikta, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas žinojo apie nuotekų mėginių poėmius bei atliekamus nuotekų laboratorinius tyrimus, dėl to ginčo nėra. Teismas pažymėjo, kad pagal teisinį reglamentavimą būtent pareiškėjas yra atsakingas už teršalų išmetimo apskaitos tvarkymą ir mokesčio apskaičiavimą, todėl dalyvaudamas imant nuotekų mėginius turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą domėtis paimtų mėginių tyrimais ir jų rezultatais, kadangi teisės aktais atsakovui nėra nustatyta pareiga apie gautus rezultatus informuoti pareiškėją. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs atsakovo pateikti atitinkamus protokolus, todėl nurodoma aplinkybė, kad tų protokolų pareiškėjas negavo, nelaikytina galinčia pateisinti netinkamą teršalų kiekio įtraukimą į apskaitą ir deklaravimą.

13.       Teismas konstatavo, jog atsakovas patikrinimo metu nustatė, kad 2014 m. I ketv. 1 083 m³ nuotekų kiekis neįtrauktas į apskaitos žurnalą. Skaičiavimo neatitikimas nurodytas 2014 m. Bendrovės taršos žurnalo išraše, iš kurio matyti, kad 2014 m., skaičiuojant išleistų teršalų kiekį, neįtrauktas į apskaitą ir neįvertintas 1083 m³ nuotekų kiekis be biologinio valymo, 1 083 m³ nuotekų kiekio 2014 m. taršos žurnale neapskaitė nei su nuotekomis po valymo, nei su nuotekomis be biologinio valymo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neginčijo nustatytų teršalų kiekių, tačiau nurodė, kad apskaičiuodamas teršalų kiekius, laikėsi su Aplinkos apsaugos agentūra suderintos aplinkos monitoringo programos, kurioje nebuvo nustatyta pareiga atlikti su biologiškai nevalytomis nuotekomis išmestų teršalų laboratorinius tyrimus, todėl toks atvejis negali būti laikomas pažeidimu.

14.       Teismas iš bylos dokumentų nustatė, kad 2014–2018 metų atskirais laikotarpiais Bendrovė veiklą vykdė pagal TIPK bei TL nustatytas sąlygas, pagal kurias jai nustatytas teršalų su ūkio, buities, gamybinėmis nuotekomis išleidimas su leistinais taršos normatyvais į aplinką per Kauno nuotekų valyklos išleistuvą Nr. 702. Bendrovė per šį išleistuvą ir išleido nuotekas po valymo bei nuotekas be biologinio valymo, t. y. sumaišytą bendrą nuotekų kiekį, kuriam išleisti TIPK ir TL leidimu nustatyti normatyvai. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas privalėjo įtraukti į apskaitą ir deklaruoti visus teršalų kiekius, išleistus su visu nuotekų kiekiu atskirais mokestiniais laikotarpiais. Teismas sutiko su atsakovu, kad pareiškėjas, teikdamas 2016 m. Aplinkos apsaugos agentūrai derinti monitoringo programą, prisiima pareigą juos tinkamai įteisinti bei pranešti apie vykdomus procesus, o ne savavališkai ir nesuderinus su Aplinkos apsaugos departamentu bei Aplinkos apsaugos agentūra vykdyti nuotekų be biologinio valymo išleidimo procesą.

15.       Teismas iš bylos medžiagos sprendė, kad atsakovas, išanalizavęs patikrinimui pateiktus laboratorinių tyrimų protokolus, nustatė TIPK ir taršos leidime nereglamentuotą, neteisėtą teršalų (di(2-etilheksil) ftalatų) išleidimą į atvirus vandens telkinius iš Kauno miesto nuotekų valyklos išleistuvo Nr. 702. Dar 2013 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktu Nr. 213 Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros Bendrovei buvo nurodyta atlikti TIPK leidimo koregavimą dėl šių teršalų išleidimo į aplinką. Bendrovė nepateisinamai nevykdė nurodytų prievolių, nesilaikė teisės aktuose įteisintų reikalavimų turėti TIPK ar TL leidimą tokiems teršalams išleisti, parengti ir suderinti šių teršalų monitoringo programą, įtraukti į apskaitą išmestų teršalų kiekius ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Teismas, vadovaudamasis Reglamento 15 punkto, Taisyklių 40 punkto, 45 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad veiklos vykdytoja – Bendrovė, kuri turėjo pateikti paraišką koreguoti leidimą, kaip tai ir buvo nurodyta Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2013 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte Nr. 213.

16.       Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, pareiškėjo vykdomos veiklos pobūdį, mastą ir šios veiklos vykdymo metu į paskleistų teršalų neigiamą poveikį aplinkai, pareiškėjas privalėjo atsakingai ir rūpestingai bei laiku atlikti TIPK leidimo koregavimą dėl šių teršalų išleidimo į aplinką, vykdyti teisės normose jai įtvirtintas prievoles, laikytis teisės aktuose įteisintų reikalavimų turėti TIPK ar TL leidimą tokiems teršalams išleisti, parengti ir suderinti šių teršalų monitoringo programą, įtraukti į apskaitą išmestų teršalų kiekius ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Kadangi pareiškėjas šių pareigų tinkamai nevykdė, už visą neteisėtai be leidimo išmestą teršalų (di(2-etilheksil) ftalatų) kiekį pareiškėjui apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu skiriant 1 343 13 Eur sankciją.

17.       Teismas, pasisakydamas dėl iš Bendrovės eksploatuojamų lietaus išleistuvų su lietaus nuotekomis į aplinką išleistų teršalų, pažymėjo, jog atsakovui atlikus patikrinimą, taip pat buvo nustatyta, kad Bendrovė 2014–2018 m. laikotarpiais netinkamai, klaidingai traukė į apskaitą ir (ar) neįtraukė į apskaitą, nedeklaravo (nuslėpė) teršalų, kurių išleidimas reglamentuotas TIPK ir TL leidime, išmestų į aplinką su lietaus nuotekomis iš išleistuvų, todėl jai buvo apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 153 860 Eur.

18.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus dėl liūties ir dėl to įvykusį biologiškai nevalytų nuotekų persipylimą į biologiškai valytų nuotekų kanalą, pažymėjo, jog pareiškėjas pripažįsta, kad neįtraukė į apskaitą vieno metų ketvirčio su nuotekomis išleistų teršalų koncentracijų atskiruose lietaus išleistuvuose, bet tokius veiksmus pateisino Aprašo 11.1 punktu, kur nurodoma, kad mokestis už teršalų išleidimą su paviršinėmis nuotekomis mokamas ta pačia tvarka, kaip ir mokestis už teršalus, išleistus su buitinėmis arba gamybinėmis nuotekomis. Pareiškėjas su paviršinėmis nuotekomis išleistų teršalų kiekį skaičiavo pagal Aprašo 13 punkte nurodytą formulę ir neginčijo dydžio Wf (faktinis paviršinių nuotekų kiekis), nesutiko tik dėl dydžio Cf (atitinkamų teršalų faktinė vidutinė mokestinio laikotarpio koncentracija) apskaičiavimo. Norint teisingai apskaičiuoti teršalų kiekį pagal Aprašo 13 punkto metodą būtina įvertinti dydį Cf – atitinkamų teršalų faktinė vidutinė mokestinio laikotarpio koncentracija, t. y. būtina turėti mažiausiai keturias laboratoriniais tyrimais nustatytas atskirais ketvirčiais atskirų teršalų koncentracijų reikšmes, kurias, aritmetiškai sudėjus ir padalijus iš jų kiekio, gaunama faktinė vidutinės mokestinio laikotarpio (kalendorinių metų) koncentracija.

19.       Teismas, įvertinęs patikrinimo akte nurodytus duomenis apie laboratorinius tyrimus, sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, kad Bendrovė nesilaikė patvirtinto Monitoringo plano ir atliko tik tris iš privalomų mažiausiai keturių paviršinių nuotekų laboratorinius tyrimus, t. y. neturėjo privalomų nustatyti mažiausiai 4 su paviršinėmis nuotekomis išleistų teršalų koncentracijos reikšmių ir negalėjo teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoti realios ir neginčijamos, teršalų faktinės vidutinės mokestinio laikotarpio koncentracijos, o kartu ir faktinio teršalų kiekio, bei taip pažeidė Monitoringo plane nustatytą pareigą kiekvieną metų ketvirtį vykdyti su paviršinėmis nuotekomis išleidžiamų teršalų laboratorinius tyrimus – nustatyti, įtraukti į apskaitą išleidžiamų teršalų (skendinčių medžiagų, naftos produktų, BDS7, chloridų, sulfatų) koncentracijas.

20.       Teismas, spręsdamas dėl paskirtos ekonominės sankcijos dydžio pagrįstumo, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio nuostatomis, aktualia teismų praktika.

21.       Teismas iš pareiškėjo pateiktų duomenų nustatė, kad kiekvienais metais ginčo laikotarpiu jis teikė mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas, pagal kurias už 2014 -2018 m. laikotarpį iš viso sumokėjo 1 203 077,72 Eur mokesčio už aplinkos taršą, todėl teismas sprendė, kad iš esmės pareiškėjas nesiekė nedeklaruoti į aplinką išleidžiamų teršalų, tačiau skirtingai nei atsakovas interpretavo ir taikė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, kas lėmė nevisiškai tinkamą teisės aktų reikalavimų vykdymą apskaičiuojant, deklaruojant ir sumokant taršos mokesčius. Didžioji dalis pritaikytos sankcijos (1 343 313 Eur) skirta už teršalų (Ftalatų) nedeklaravimą.

22.       Teismas, vertindamas skirtos sankcijos dydžio pagrįstumą, atsižvelgė į tai, kad atsakovas ir kitos už aplinkos apsaugą atsakingos institucijos nereikalavo iš pareiškėjo, kaip vandentvarkos bendrovės, įtraukti ftalatus į taršos leidimus, laiku nesiėmė priemonių tinkamai informuoti pareiškėją apie pasikeitusią poziciją ftalatų deklaravimo klausimu, įspėti pareiškėją apie jam gresiančias sankcijas, teikti metodinę pagalbą nurodytų teršalų apskaičiavimo ir deklaravimo klausimu. Atsakingų institucijų ir vandentvarkos bendrovių tinkamas bendradarbiavimas ir visos žinomos informacijos atskleidimas ypač svarbus tuo aspektu, kad patikrinimas buvo atliekamas ne už vienerius metus, o už ilgą laikotarpį (2014–2018 metus), kas nesudarė sąlygų pareiškėjui tinkamai reaguoti į pasikeitusius reikalavimus, pritaikyti reikiamas priemones tikslu vykdyti teršalų apskaitą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, t. y. kad nagrinėjama situacija susidarė ne tik dėl pareiškėjo netinkamų veiksmų, bet ir atsakovo pakankamos ir savalaikės kontrolės nebuvimo, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas tyčia būtų siekęs nevykdyti teršalų apskaitos ir nedeklaruoti išmetamų ftalatų kiekio ir dėl to nemokėti mokesčių, todėl pripažino, kad šioje byloje paskirta 1 503 413 Eur ekonominė sankcija, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, kaltės formą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, neatitinka teisingumo, protingumo kriterijaus. Teismas sprendė, kad pareiškėjo padaryto pažeidimo aplinkybės, pobūdis, mastas, vadovaujantis teisingumo, proporcingumo bei protingumo kriterijais, leidžia mažinti sankciją (taršos mokestį didesniu tarifu) Sprendimo dalyje dėl išleistų ir nedeklaruotų teršalų – ftalatų kiekio 50 procentų, t. y. nuo paskirtos 1 343 313 Eur sumos iki 671 657 Eur sumos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ir bendras mokestis už 2014 m. – 2018 m. nedeklaruotus į aplinką išmestus teršalų kiekius didesniu tarifu pakeistinas jį sumažinant iki 831 757 Eur (6 041 + 671 657 Eur + 153 860 Eur + 199 Eur) sumos, kuri yra proporcinga siekiamam tikslui.

23.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsižvelgdamas į tai, kad ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjo netinkamo į aplinką išleistų teršalų kiekio deklaravimo, už kurį mokestis padidintu tarifu atsakovo paskaičiuotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų pagal jam suteiktą kompetenciją, todėl sprendė, kad bylinėjimosi išlaidų susidarymą sąlygojo paties pareiškėjo veiksmai, ir bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui nepriteisė.

 

III.

 

24.       Pareiškėjas UAB „Kauno vandenys“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Kauno vandenys“ skundą patenkinti, bei priteisti pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

25.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tokius argumentus:

25.1.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė į visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes ir nesivadovavo Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose, o spręsdamas dėl Departamento Sprendimo pakeitimo dalyje dėl skirtos ekonominės sankcijos už ftalatų išleidimą į aplinką, nevertino arba netinkamai įvertino pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytas svarbias aplinkybes.

25.2.                      Pareiškėjo teigimu, nei 2006 m. rugpjūčio 6 d. TIPK leidime, nei vėliau išduotame Taršos leidime, teršalai (Ftalatai) nebuvo įrašyti, kadangi to nereikalavo leidimus išduodančios ir jų vykdymą prižiūrinčios institucijos. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus teršalas (Ftalatai) nebuvo priskirtini prie medžiagos, kurios išmetimas turėjo būti nutrauktas iki 2020 m., todėl negali būti laikoma, kad Departamentas 2013 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktu Nr. 213 pareiškėjui nustatė pareigą Ftalatus įrašyti į Taršos leidimą, todėl Departamentas 2016 m. liepos 14 d. išduodamas taršos leidimą ir nereikalavo, kad pareiškėjas šiame leidime būtų nusimatęs teršalo (Ftalatai) kiekius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 2013 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktu Nr. 213 pareiškėjas buvo įpareigotas pakeisti Taršos leidimą ir įtraukti teršalą Ftalatus.

25.3.                      Pareiškėjas akcentuoja, kad net 2016 m., pareiškėjui pateikus paraišką naujam Taršos leidimui gauti, nei viena kontroliuojanti institucija nereikalavo, kad į šį leidimą būtų įrašytas teršalas – Ftalatai. Pasak pareiškėjo, mokestiniuose santykiuose tarp vandentvarkos įmonių ir kontroliuojančių institucijų buvo susiformavusi praktika, jog deklaruojama ir mokama už tuos teršalus, kurie nurodyti taršos leidime, o dėl kitų, leidime nenurodytų, teršalų, vykdomas monitoringas (stebėsena), bet už juos nemokama ir jie nedeklaruojami. Penkerius metus iki Departamento sprendimo priėmimo visoje Lietuvoje veikiančioms vandentvarkos įmonėms nebuvo keliamas reikalavimas Ftalatus įsitraukti į taršos leidimus ir už juos mokėti mokestį už aplinkos taršą. Nei viena vandentvarkos įmonė nemokėjo mokesčio už minėtą teršalą. Pareiškėjas neginčija teisės aktų reikalavimų, tačiau atkreipia dėmesį į iki ginčo buvusią praktiką apie kurios pasikeitimą Departamentas nepranešė ir neinformavo, todėl vandentvarkos įmonės to neatliko. Pareiškėjas akcentuoja, kad Aplinkos apsaugos Agentūrai 2019 m. rugsėjo 4 d. raštu prašant iki 2019 m. spalio 10 d. pateikti paraišką pakeisti taršos leidimą bei Ūkio subjekto aplinkos monitoringo programą, pareiškėjas šiuos dokumentus pateikė ir pagal esamą situaciją papildė šiuos dokumentus nauju teršalu – Ftalatais, ir nurodė jo išleidimo parametrus, tačiau pirmosios instancijos teismas į minėtas aplinkybes neatsižvelgė.

25.4.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad teršalo (Ftalatų) ėminiai buvo imami nesilaikant Vandens kokybės nustatymą ir su tuo susijusių mėginių ėmimą reglamentuojančio Lietuvos standarto LST EN ISO 5667-3 (Europos standartas EN ISO 5667-3-2018) A.1. lentelės reikalavimo, kad tiriamoji medžiaga – fenoliai, alkilinti fenoliai bei Ftalatai turi būti imami į stiklo indus. Departamento specialistai imdavo paros mėginius į plastikinius buteliukus, o kadangi teršalas Ftalatai išsiskiria plastikams reaguojant su vandeniu (nuotekomis) ar kitais skysčiais, esant netinkamai paimtam mėginiui, gauti tyrimų rezultatai vertintini kritiškai, nes gauti ištyrus netinkamomis priemonėmis paėmus mėginius ir dėl to Departamento priskaičiuota sankcija už Ftalatus yra nepagrįsta, neproporcinga. Nors teismo posėdžio metu Departamento atstovai nurodė, kad už mėginių semtuvo kokybę ir jo parametrus atsako Pareiškėjas, todėl jam ir tenka atsakomybė už tai, kad semtuvas mėginius semia į plastikinius buteliukus, tačiau pareiškėjas akcentuoja, kad nurodymo įsigyti įrenginį, kuris semtų mėginius į stiklinius buteliukus, Departamentas pareiškėjui nebuvo pateikęs. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju ekonominės sankcijos skirtos pirmiau, nei spėta tinkamai pasirengti teršalų kiekių, už kuriuos tos sankcijos skiriamos, nustatymui, įsigyjant reikiamus įrenginius, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė. 

25.5.                      Teismas neįvertino, kad pareiškėjas yra viešą paslaugą teikianti įmonė, kurios teikiamos paslaugos tarifus tvirtina valstybės valdžios institucijos, tokiu būdu reguliuodamos ne tik paslaugos kainą, bet ir pareiškėjo pelną. Skirta ekonominė sankcija neleis pareiškėjui šių sumų įtraukti į sąnaudas (sąnaudos, patiriamos mokesčiams už aplinkos taršą, yra įtraukiamos į Bendrovės paslaugomis besinaudojantiems vartotojams taikomus įkainius), todėl neleis pareiškėjui įsigyti naujų įrenginių, kurie būtent ir užtikrina nuotekose esančių teršalų išvalymą, saugo gamtą ir viešą interesą. Pareiškėjas pabrėžia, jog jam nėra tikslo vykdyti apgaulingą mokesčio už aplinkos teršimą apskaitą ar deklaravimą, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino, o skundžiamu sprendimu nustatydamas ekonominės sankcijos dydį iš esmės labai pablogino pareiškėjo finansinę situaciją. Pareiškėjas nurodo, kad siekiant nustatyti teikiamų paslaugų tarifus, pareiškėjas apskaičiuoja sąnaudas, patiriamas mokesčiams už aplinkos taršą. Kadangi bendrovės taršos leidime nebuvo įrašytas teršalas – Ftalatai, todėl ir apskaičiuojant paslaugos teikimo tarifus vartotojams už šį teršalą mokami mokesčiai nebuvo skaičiuojami ir nebuvo įskaičiuoti į paslaugų tarifus, ir tai atsilieps Bendrovės pelningumui.

25.6.                      Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad pasaulyje nėra įrenginių, kurie galėtų iš patenkančių nuotekų išvalyti teršalą – Ftalatus ir šio teršalo pareiškėjas negamina. 

25.7.                      Pareiškėjo vertinimu, ekonominę sankciją pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino tik 50 procentų, kadangi panašaus pobūdžio bylose ekonominės sankcijos mažinamos vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas pažymi, jog Departamentui iš anksto pranešus pareiškėjui apie jo prievolę apskaičiuoti ir deklaruoti mokestį už į aplinką išleistą teršalą – Ftalatus, per laikotarpį nuo 2014 iki 2018 (imtinai) pareiškėjas už šį teršalą būtų sumokėjęs 26 866,26 Eur mokestį, todėl, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti LVAT suformuotą teisės aiškinimo taisyklę ir ekonominę sankciją sumažinti, vietoje 50 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, t. y. skirti 53 732,52 Eur dydžio ekonominę sankciją, kuri atitiktų ekonominei sankcijai keliamus tikslus, protingumo ir proporcingumo kriterijus ir kartu nesuvaržytų pareiškėjo veiklos daugiau nei reikia, leistų pareiškėjui tinkamai teikti viešąją paslaugą.

25.8.                       Pareiškėjas nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria Departamento Sprendimas dalyje dėl 153 860 Eur sankcijos už teršalų kiekius, išleistus su lietaus paviršinėmis nuotekomis, paliktas nepakeistas (nesumažintas). Pareiškėjas nurodo neneigęs, kad pažeidimas buvo atliktas, tačiau nesutiko su paskirta ekonomine sankcija dėl to, kad faktiškai mokestis buvo sumokėtas, o paskirta ekonominė sankcija yra per didelė ir nepagrįsta, ja iš esmės nurodoma už tą pačią taršą susimokėti dar kartą ir didesniu tarifu. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo ir Departamento pozicija, kad faktinis teršalo kiekis gali būti nustatomas ir laikomas teisingu tik tada, kad kiekvieną ketvirtį kiekviename išleistuve yra atliekami laboratoriniai teršalų koncentracijos tyrimai ir pagal tyrimų rezultatus gaunamas šių teršalų koncentracijos vidurkis. Pareiškėjas pažymi, kad faktinis teršalų kiekis nuotekose kinta nuolat, kasdien, o ne kas ketvirtį, atitinkamai, net ir pagal kiekvieno ketvirčio tyrimų rezultatus nustačius teršalo vidurkį, tai nereiškia, kad faktinis teršalų kiekis iš ties buvo toks, koks apskaičiuotas vidurkis, todėl faktiškai galima teigti, kad ir toks skaičiavimo metodas yra netinkamas, nes neatspindi tikrojo teršalų kiekio. Būtent į šią svarbią aplinkybę pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, todėl nepagrįstai nesumažino Departamento priskaičiuotos finansinės sankcijos. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas visgi mokesčius mokėjo, o dėl atlikto pažeidimo kaltės neneigia, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis ir LVAT suformuota praktika, turėjo paskirtą 153 860 Eur sankciją sumažinti, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc.

25.9.                       Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu palikti nepakeistą Departamento sprendimo dalį dėl 6 041 Eur sankcijos už neįtrauktus į apskaitą ir nedeklaruotus, nuslėptus teršalų kiekius, išleistus per Kauno valyklos išleistuvą Nr. 702. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ekonominės sankcijos pakeitimo klausimą, turėjo atsižvelgti į tai, kad būtent teisiniame reguliavime neįtvirtinta, kad valstybinės kontrolės tikslais atliekamų laboratorinių tyrimų rezultatai privalo būti viešai skelbiami ar privalo būti pateikiami mokesčio mokėtojui. Pareiškėjas sutiktina, kad mokesčių mokėtojui turi atlikti savo pareigas, domėtis mokamais mokesčiais, bet šiuo atveju pareiškėjas net ir domėdamasis ir gavęs iš Departamento tyrimų protokolus, negali žinoti, ar tokie protokolai pateikti visa apimtimi, todėl teismas turėjo atsižvelgti į šią aplinkybę ir atsakomybę priskirti tiek pareiškėjui, tiek ir Departamentui, atitinkamai pagal tai sumažinti 6 041 Eur ekonominė sankciją, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, 

25.10.                      Pareiškėjas akcentuoja, jog šioje byloje yra pagrindas taikyti senatį, kadangi nagrinėjamu atveju 2019 m. Departamentas atliko pareiškėjo mokamų mokesčių už aplinkos teršimą patikrinimą už 2014-2018 m. Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatas, Departamentas turėjo teisę mokestinį patikrinimą atlikti už 2019 m.(kurie buvo einamieji metai, kai buvo atliekamas patikrinimas) bei už tris praėjusius metus, t. y. už 2018, 2017 ir 2016 m., todėl Departamento sprendime nurodytiems mokestiniams reikalavimams už 2014 ir 2015 m. yra suėjęs senaties terminas ir už šiuos laikotarpius Departamentas mokesčių neturi teisės reikalauti. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas į minėtą aplinkybę neatsižvelgė, todėl nesilaikė LVAT suformuotos praktikos, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva).

25.11.                      Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo pareiškėjui, bei nurodo pirmosios instancijos teismui pagrindęs poreikį pasitelkti advokatų kontorą šio teisminio ginčo sprendimui. Vien tai, kad pareiškėjas nesutikdamas su Departamento sprendimu, inicijavo teisminį ginčą, pareiškėjo nuomone, nereiškia, kad dėl susidariusių bylinėjimosi išlaidų yra atsakingas tik vienas pareiškėjas. Ginčas kilo dėl to, kad, pareiškėjo vertinimu, buvo nustatyta nepagrįstai didelė ir neproporcinga ekonominė sankcija už pažeidimus, su kuriais pareiškėjas iš dalies sutinka, bet pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog ginčas iš esmės dar kilo ir dėl to, kad Departamentas, prieš tai laikęsis vienos praktikos, dabar pakeitė savo poziciją ir laikosi kitokios praktikos, nes priskaičiavo ekonominę sankciją už teršalus, už kuriuos anksčiau nebuvo reikalaujama mokėti, kurie neišvalomi ir, kurių neįmanoma išvengti. Pareiškėjo vertinimu, šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir pareiškėjui turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos proporcingai tenkintų reikalavimų apimčiai arba pagal vidinį teismo įsitikinimą.

26.       Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo UAB „Kauno vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

26.1.                      Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad Departamentas vertino teršalų (ftalatų) kiekius, kurių pareiškėjo Taršos leidime nei pats atsakovas, nei Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – ir AAA), išduodanti ir keičianti šį leidimą, nenurodė (neįrašė) ir nereglamentavo; be to, atsakovo atlikti teršalų (ftalatų) koncentracijos išleidžiamose nuotekose tyrimai neatitinka tyrimui keliamų metodinių reikalavimų ir negali būti laikomi patikimais, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 2013 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktu Nr. 213 pareiškėjas buvo įpareigotas pakeisti Taršos leidimą ir įtraukti teršalą Ftalatus, jo nuomone, minėto patikrinimo akto surašymo metu Ftalatai nebuvo priskirtini prie medžiagų, kurios turėjo būti įtrauktos į taršos leidimą.

26.2.                      Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pateikti pasiaiškinimai dėl teisės aktuose nustatytų reikalavimų nevykdymo nepagrįstai įvardijami ir prilyginami institucijos nurodymų nebuvimu, bei akcentuoja, pareiškėjas dėl prievolės tinkamai tvarkyti teršalus – prioritetines medžiagas – buvo informuotas 2013 m. ir 2014 m. patikrinimo aktuose. Atsakovas akcentuoja, kad pagal patikrinimo metu surinktą informaciją pareiškėjas atliko su nuotekomis išleistų teršalų di(2- etilheksil) ftalatų laboratorinius tyrimus, ir visuose tyrimuose fiksuotas teršalų di (2-etilheksil) ftalatų kiekių išleidimas į gamtinę aplinką. Šios aplinkybės tik patvirtina faktą, kad UAB „Kauno vandenys“ buvo žinoma ir suprantama prievolė turėti leidimą šių teršalų išleidimui, pareiškėjas turėjo teisę ir pareigą parengti ir pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai paraišką leidimui pakeisti. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas 2016 m. kovo 25 d. pateikė Paraišką taršos leidimui pakeisti, Prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą (pvz., tik gavus leidimą tam tikrai veiklai arba parengus reikiamus planus, programas), tenka būtent pareiškėjui.

26.3.                      Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog 2014-2018 m. nei viena kontroliuojanti institucija nereikalavo iš pareiškėjo, kad jis į Taršos leidimą įsitrauktų teršalo (Ftalatų) parametrus, jį deklaruotų ir mokėtų už jį mokestį, bei akcentuoja, jog tik teisės aktų reikalavimai nustato, kas yra mokesčio mokėtojas ir už ką privalo mokėti mokesčius. Mokesčio mokėtojui numatyta pareiga vykdyti išmetamų į aplinką teršalų apskaitą ir teisingai sumokėti mokestį už aplinkos teršimą. Pareiškėjas privalėjo turėti leidimą išleidžiant į gamtinę aplinką nuotekas, kuriose nustatyti prioritetinių pavojingų medžiagų – teršalų di(2-etilheksil) ftalatų kiekiai, bei apskaityti teršalų di(2-etilheksil) ftalatų kiekius, apskaičiuoti ir deklaruoti mokestį už aplinkos teršimą. 

26.4.                      Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad teršalo (Ftalatų) ėminiai buvo imami nesilaikant Vandens kokybės nustatymą ir su tuo susijusių mėginių ėmimą reglamentuojančio Lietuvos standarto LSTENISO 5667-3 (Europos standartas ENISO 5667-3-2018) A.1. lentelės reikalavimo, kad tiriamoji medžiaga - fenoliai, alkilinti fenoliai bei Ftalatai turi būti imami į stiklo indus, bei pažymi, jog tokie argumentai negali būti priežastimi nevykdyti teisės aktuose įteisintų ir nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas žinojo apie savo teises ir pareigas teikti teisingą informaciją institucijoms, ir žinodamas apie mėginių ėmimui naudotą įrangą, nė karto neteikė pretenzijų dėl mėginių ėmimo būdo, naudotų priemonių. Teikti teisingus duomenis, tyrimų rezultatus, vykdyti tinkamą aplinkos būklės stebėseną pareiškėją įpareigoja teisės aktai. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad atlikti tyrimai netinkami ar neįrodo faktinio teršalų di(2- etilheksil) ftalatų išleidimo į gamtinę aplinką, todėl Departamentas, vykdydamas pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2014-2018 m. mokestinius laikotarpius, pagrįstai vertino nuotekų tyrimų protokolų duomenis apskaičiuojant mokestį didesniu tarifu už nuslėptą teršalų di(2-etilheksil) ftalatų kiekį.

26.5.                      Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad teismas neįvertino, jog pareiškėjas yra viešą paslaugą teikianti įmonė, kurios teikiamos paslaugos tarifus tvirtina valstybės valdžios institucijos, tokiu būdu reguliuodamos ne tik paslaugos kainą, bet ir pareiškėjo pelną, o skirta ekonominė sankcija neleis pareiškėjui šių sumų įtraukti į sąnaudas, todėl neleis pareiškėjui įsigyti naujų įrenginių, kurie būtent ir užtikrina nuotekose esančių teršalų išvalymą, saugo gamtą ir viešą interesą, bei pažymi, kad pareiškėjas jau nuo 2011 m. turėjo duomenis, kad su nuotekomis į gamtinę aplinką išleidžiamos pavojingos medžiagos di(2-etilheksil) ftalatai, bet nesiėmė jokių veiksmų kontroliuoti savo klientus (abonentus), investuoti į įrangą, valančią pavojingąsias prioritetines medžiagas, koreguoti TIPK ir Taršos leidimą. Atsakovo nuomone, toks teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymas sietinas su vengimu tinkamai vykdyti mokestinę prievolę – mokėti mokesčius už aplinkos teršimą prioritetinėmis pavojingomis medžiagomis, o pareiškėjo skunde akcentuojama di(2-etilheksil) ftalatų išvalymo problema neatleidžia mokesčio mokėtojo nuo pareigos mokėti taršos mokestį.

26.6.                      Atsakovas pažymi, jog teršalai - di(2-etilheksil) ftalatai į nuotekas patenka tiek iš pramonės, tiek iš namų ūkių, todėl pareiškėjas, kaip viešąją komunalinių nuotekų tvarkymo paslaugą teikianti įmonė, privalėjo imtis priemonių, kad nuotekų kokybė atitiktų aplinkos kokybės normas. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog nėra įrangos, kuria būtų galima iš nuotekų išvalyti ftalatus, pažymi, jog ftalatų išvalymo technologijos egzistuoja ir yra taikomos ir pasiekti galima labai gerų rezultatų, o nuotekų išvalymo nuo prioritetinių pavojingų cheminių medžiagų, taip pat ir ftalatų technologijos, yra ne tik egzistuojančios, bet ir taikomos įvairiose šalyse (Vokietijoje, Švedijoje).

26.7.                      Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teikiamais argumentais, kad faktiškai mokestis buvo sumokėtas ir mokestis taikant didesnį tarifą buvo paskaičiuotas už tą pačią taršą, bei pažymi, jog patikrinimo metu atlikti išsamūs skaičiavimai ir tik už neapskaitytą, nuslėptą (iš patikrinimo metu nustatyto privalomo deklaruoti teršalų kiekio atėmus pareiškėjo deklaracijoje nurodytą teršalo kiekį) su lietaus nuotekomis išleistą teršalų kiekį pareiškėjui apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad visa 153 860 Eur paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma susijusi tik su neatliktais lietaus nuotekų tyrimais, t. y. Monitoringo plano nevykdymu. Atsakovas akcentuoja, jog 2019 m. gruodžio 18 d. Patikrinimo akte Nr. PA78-98 nustatyti daugybiniai pažeidimai, kurų pareiškėjas net neginčijo viso proceso metu ir kurie nesusiję su Monitoringo plano nevykdymu, pvz., nustatyti neteisingai apskaičiuoti privalomi apmokestinti teršalų kiekiai; neteisingai, klaidingai įvertino ir (ar) neįvertino tyrimų protokolų rezultatus (skaičiavimuose įvertino neteisingas teršalo koncentracijos reikšmes ir (ar) neįvertino nurodytų reikšmių).

26.8.                      Atsakovo teigimu, svarbu tai, kad pareiškėjas nepagrindė, kokiomis teisinėmis nuostatomis rėmėsi ir skaičiavo mokestį už išleistus su lietaus nuotekomis teršalų kiekius, kuomet neatliko privalomų atlikti nuotekų tyrimų. Įmonės teikiami motyvai dėl nevykdyto lietaus nuotekų Monitoringo plano nepateisinami ir prieštarauja teisės aktuose nustatytiems reikalavimams. Pareiškėjui Monitoringo plane privalomai nustatyta kiekvieną metų ketvirtį vykdyti su paviršinėmis nuotekomis išleidžiamų teršalų laboratorinius tyrimus - nustatyti, apskaityti išleidžiamų teršalų (skendinčių medžiagų, naftos produktų, BDS7, chloridų, sulfatų) koncentracijas. Pareiškėjas nevykdė privalomų laboratorinių tyrimų, nenustatė, neapskaitė vieną metų ketvirtį su nuotekomis išleistų teršalų koncentracijų atskiruose lietaus išleistuvuose, nevykdė atitinkamą metų ketvirtį teršalų apskaitos, nes nenustatė ir neapskaitė privalomais vykdyti laboratoriniais tyrimais teršalų koncentracijos dydžio.

26.9.                      Departamentas teigia Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodęs teisinį reglamentavimą, kuriuo vadovaujanti pareiškėjui buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu ir įrodęs pareiškėjo pateiktų argumentų nepagrįstumą, klaidingą teisinio reglamentavimo interpretavimą. Pareiškėjas padarė pažeidimą, nesilaikė patvirtinto Monitoringo plano ir atliko tik 3 paviršinių nuotekų laboratorinius tyrimus iš privalomų mažiausiai keturių, todėl neturėjo privalomų nustatyti mažiausiai 4 su paviršinėmis nuotekomis išleistų teršalų koncentracijos reikšmių ir negalėjo teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoti realios ir neginčijamos, teršalų faktinės vidutinės mokestinio laikotarpio koncentracijos, o tuo pačiu ir faktinio teršalų kiekio. Pasirinktas pareiškėjo teršalų kiekio apskaičiavimo būdas, kuomet neatliktas bent vienas iš privalomų atlikti nuotekų laboratorinių tyrimų, neteisėtas ir neteisingas, nes pagrįstas tik pareiškėjo spėjimu, be jokių faktinių įrodymų, kad į aplinką išleidžiamų su lietaus paviršinėmis nuotekomis teršalų kiekiai nekinta. Aplinkos tarša dėl išleidžiamų lietaus nuotekų per pareiškėjo eksploatuojamus 107 lietaus išleistuvus nuolat kinta ir priklauso nuo daugybės faktorių, tokių kaip fizinių ir juridinių asmenų veikla ir kurių pareiškėjas negali įtakoti ir nuspėti. Kadangi įmonė atskirais laikotarpiais - metų ketvirčiais laboratorinės kontrolės nevykdė, Departamento pareigūnai, skaičiuodami atitinkamų teršalų faktinę vidutinę mokestinio laikotarpio koncentraciją, pagrįstai nenustatytai, neapskaitytai teršalų koncentracijai prilygino pareiškėjui leidime patvirtintai ir nustatytai leistinai vidutinei metinei koncentracijai. Pareiškėjas sistemingai darė pažeidimus, nesilaikė Monitoringo plano, neatliko privalomų atlikti lietaus nuotekų laboratorinių tyrimų, todėl neįmanoma nustatyti atskirais laikotarpiais realios taršos į gamtinę aplinką ir ar išleistų su paviršinėmis nuotekomis teršalų kiekiai neviršijo TIPK ir TL leidime nustatytų normatyvų, dėl to Departamento pareigūnų paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma už nedeklaruotus, nuslėptus teršalų kiekius, išleistus su lietaus paviršinėmis nuotekomis, kuomet pareiškėjas viso ketvirčio laikotarpiu neatliko privalomų laboratorinių tyrimų, pagrįsta ir teisinga.

26.10.                      Pasisakydamas dėl skundžiamos teismo sprendimo dalies, kuria Departamento sprendimas dalyje dėl 6 041 Eur sankcijos už neįtrauktus į apskaitą ir nedeklaruotus, nuslėptus teršalų kiekius, išleistus per Kauno valyklos išleistuvą Nr. 702, paliktas nepakeistas (nesumažintas), atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nesąžiningai teismui argumentuoja priežastis, dėl kurių patikrinimo metu paskaičiuota mokesčiu didesniu tarifu suma 6 041 Eur, bei įvardina tik vieną priežastį – neva institucijos nepateiktus nuotekų tyrimų protokolus. Atsakovas akcentuoja, kad 2019 m. gruodžio 18 d. Patikrinimo akte Nr. PA78- 98 fiksuoti daugybiniai pažeidimai, kurių pareiškėjas nepaneigė ir pripažino. Atsakovas pažymi, jog 2014-2018 m. laikotarpiu pareiškėjui buvo įteikta apie 80 nuotekų tyrimų protokolų, kurių rezultatai buvo vertinti ir kurių pareiškėjas nepaneigė, todėl atsakovas mano, jog pareiškėjas tikrai turėjo informaciją apie atliekamus nuotekų laboratorinius tyrimus, žinojo, kad pagal teisės aktų reikalavimus teršalų kiekio skaičiavimui privalo jų rezultatus įtraukti į apskaitą, suprato atsakomybę ir nesiėmė jokių priemonių, kad šiuos duomenis gautų.

26.11.                      Atsakovas, pasisakydamas dėl senaties taikymo, pažymi, jog pareiškėjas, teigdamas, kad yra pažeistas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies senaties terminas, remiasi šiuo metu galiojančia įstatymo nuostata (nuo 2020 m. sausio 1 d. mokestis apskaičiuojamas ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus). Taip pat pareiškėjas neteisingai konstatuoja, kad Departamentas galėjo atlikti patikrinimą už 2019 m., kurie buvo einamieji metai, kai buvo atliekamas patikrinimas. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog, pagal teisės aktų nuostatas, praėjusių metų mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo patikrinimas pradedamas ne anksčiau kaip pasibaigus mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijos pateikimo terminui (t. y. po vasario 15 d.). Atsakovas pažymi, jog nagrinėjamu atveju patikrinimas buvo pradėtas 2019 m. balandžio 18 d., 2019 m. gruodžio 19 d. surašytas ir pareiškėjui įteiktas Patikrinimo aktas Nr. PA78-9, todėl Departamento pareigūnams atlikti mokesčio už aplinkos teršimą patikrinimą už einamuosius 2019 m. pagal teisės aktų nuostatas nebuvo teisinio pagrindo. Atsakovas pažymi, jog patikrinimo metu galiojusi MAĮ 68 straipsnio 1 dalis numatė ne trejų, o penkerių metų veiklos patikrinimo galimybę, t. y. ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Vertinant išdėstytą teisinį reglamentavimą ir aplinkybes, Departamentas teisėtai atliko patikrinimą už 2014 - 2018 metų mokestinius laikotarpius, ir tai atitinka teisės aktų nuostatas.

26.12.                      Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pažymi, jog galiojantys teisės aktai nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos ar paskirtąją baudą sumažinti, ar išdėstyti jos mokėjimą dalimis, tokią galimybę turi tik teismas. Atsakovas akcentuoja, jog šioje byloje sprendžiamas mokestinės prievolės ginčas, o ne TIPK leidimo išdavimo / pakeitimo prievolės ginčas, o pagal teisės aktų nuostatas konsultacijas mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

27.       Byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. AS-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patvirtintas 2019 m. gruodžio 19 d. patikrinimo aktas Nr. PA78-98 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir pareiškėjui (taikant didesnį tarifą) už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpiais nedeklaruotus, nuslėptus į aplinką išmestus (išleistus) teršalų kiekius papildomai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti 1 503 413 Eur dydžio mokestis už aplinkos teršimą (toliau – ir MAT).

28.       Šios sumos apskaičiuotos taikant didesnį tarifą, numatytą ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MAT įstatymas; tekste remiamasi 2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 9 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcijos) – „už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų <...> kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą.“

29.       Nesutikdamas su nustatytais mokesčio įstatymo pažeidimais ir apskaičiuotomis sumomis pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Sprendimo dalį, kuria apskaičiuota skunde nurodyta mokėtino MAT suma, bei prašė šią sumą sumažinant iki 3 020 Eur. Pažymėtina, kad teismui pateiktame skunde pareiškėjas neginčijo tik Sprendimo dalies, kuria apskaičiuotas 199 Eur dydžio MAT už teršalus, išmestus į aplinką iš Bendrovei priklausančio dujų degimo fakelo.

30.       Apeliaciniu skundu skundžiamu 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas, nors ir patvirtinęs atsakovo nustatytus pažeidimus, iš dalies tenkino Bendrovės skundą ir sumažino mokėtino mokesčio sumą iki 831 757 Eur. Konkrečiai pirmosios instancijos teismas 50 proc., t. y. nuo 1 343 313 Eur iki 671 657 Eur, sumažino MAT už 2014–2018 metais į aplinką išleistus teršalus – di(2-etilheksil)ftalatą (toliau – ir Ftalatai), o kitas šio mokesčio sumas, apskaičiuotas už kitus ginčo laikotarpiu išmestus teršalus, paliko nepakeistas.

 

V.

                

31.       Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas ne tik siekia sumažinti jo manymu neproporcingas mokėtino mokesčio sumas, bet ir teikia argumentus iš esmės dėl apskritai jam tenkančios pareigos mokėti Patikrinimo akte ir Sprendime nurodytą MAT (jo dalį) bei konstatuoto netinkamo įstatymų ir kitų norminių aktų nuostatų vykdymo (jų pažeidimo).

 

Dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties

 

32.       Pareiškėjas, be kita ko, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nurodytą mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį. Konkrečiai pareiškėjas remiasi šios nuostatos 2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1329 redakcija, numatančia, kad „<...> mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.“

33.       Tačiau pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 401 straipsniu įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjo nurodoma nuostata įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. To paties straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad jei pareiškėjo nurodomų nuostatų „<...> įsigaliojimo metu mokesčių apskaičiavimo ir (ar) perskaičiavimo procedūros buvo pradėtos, tačiau nebaigtos, joms yra taikomi iki [šių nuostatų] įsigaliojimo galioję mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminai. Iki [naujų nuostatų] įsigaliojimo pasibaigę senaties terminai neatnaujinami, jei tai nebuvo numatyta pagal iki [tol] galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas.“

34.       Kadangi, kaip matyti iš 2019 m. balandžio 18 d. pranešimo (pavedimo) atlikti patikrinimą, pareiškėjo (mokestinis) patikrinimas, su kurio pradžia yra siejamas ir minėtas senaties o

35.       terminas, buvo pradėtas 2019 m. balandžio 18 d., nagrinėjamu atveju apskaičiuojant mokesčius už 2014–2018 m. mokestinius laikotarpius Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112) nurodyta senatis nebuvo pažeista.

 

Dėl neturint leidimo išleistų teršalų – di(2-etilheksil)ftalatus

 

36.       Minėta, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui didesniu tarifu apskaičiuotas mokėtinas MAT už 2014–2018 metais į aplinką iš jam priklausančio stacionaraus taršos šaltinio – Kauno miesto nuotekų valyklos išleistuvo Nr. 702 (toliau – ir ginčo įrenginys) – į paviršinius vandenis neturint leidimo išleistus ir nedeklaruotus teršalus – Ftalatus.

 

Dėl pareiškėjo pareigos mokėti MAT už Ftalatus

 

37.       Ginčo mokesčio objektas – išmetami į aplinką teršalai (MAT įstatymo 3 str. 1 p.). Konkrečiai kalbant apie teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, apmokestinami MAT įstatymo 1 priedelyje nurodyti teršalai, taip pat teršalai, kurių sąrašą ir jų grupes nustato ir tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos (MAT įstatymo 6 str. 2 ir 6 d.).

38.       Aktualiu laikotarpiu galiojusiu aplinkos ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2006 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. D1-335/V-597 „Dėl naujų teršalų priskyrimo apmokestinamų teršalų grupėms, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo įgyvendinimo“ 1.2 punktu II apmokestinamų teršalų grupei priskirti ginčo Ftalatai, t. y. jau 2007 m. sausio 1 d. išmesti į aplinką Ftalatai buvo ginčo mokesčio objektas.

39.       Vadovaujantis MAT įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-288 redakcija), „mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai.“ 

40.       Iš šios nuostatos teksto ir struktūros matyti, kad siekiant tokius, kaip ginčo, teršalus iš stacionarių taršos šaltinių išmetusius asmenis pripažinti aptariamo mokesčio mokėtoju pagal MAT įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-288 redakcija), būtina nustatyti, kad jis norminių aktų nustatyta tvarką privalėjo turėti minėtus leidimus šiuos teršalus išmesti.

41.       Nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiais (MAT už į aplinką išleistus Ftalatus apskaičiuotas už įvairius laikotarpius nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjas veiklą vykdė pagal 2006 m. rugpjūčio 1 d. išduotą TIPK leidimą (paskutinė korekcija – 2011 m. rugsėjo 10 d.), kurį vėliau pakeitė 2016 m. liepos 14 d. išduotas taršos leidimas. Ginčo, kad šie leidimai neapėmė Ftalatų byloje nėra. Atitinkamai paminėtina:

41.1.                      Iki ginčo laikotarpio ir ginčo laikotarpio pradžioje galiojusių Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 (toliau – ir TIPK taisyklės), 3 priedo 1 punkte (aplinkos ministro 2011 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. D1-555 redakcija) buvo aiškiai nustatyta, kad „veiklos vykdytojai, kurių ūkinės veiklos objektai daro neigiamą poveikį aplinkai, pagal galiojančius normatyvinius dokumentus privalo apskaičiuoti dėl jų veiklos susidarančius aplinkos elementų taršos lygius ir įrašyti juos į paraišką [TIPK] leidimui gauti. <...>.“

41.2.                      To paties priedo 3 punkte (aplinkos ministro 2005 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. D1‑330 redakcija) aiškiai buvo nustatyta, kad „[TIPK] leidime [didžiausios leistinos taršos] normatyvai nustatomi toms teršiančioms medžiagoms, kurioms teisės aktuose nustatytos [didžiausia leistina koncentracija] <...>, bei numatoma, kad iš objekto, kuriam išduodamas [TIPK] leidimas, tokių medžiagų bus išleidžiama daugiau negu teisės aktuose nustatytas minimalus kiekis <...>.“

41.3.                      Pastaruoju aspektu būtent Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 (toliau – ir Nuotekų tvarkymo reglamentas), 2 priedo „Pavojingų medžiagų didžiausia koncentracija“ A dalyje (aplinkos ministro 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. D1-416 redakcija) buvo eksplicitiškai nurodyti ginčo Ftalatai.

41.4.                      Nuo 2014 m. kovo 13 d. įsigaliojusių Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 (toliau – ir TL taisyklės), 5 punkte nustatyta, kad „veiklos vykdytojas, eksploatuojantis įrenginį, atitinkantį vieną ar kelis [TL taisyklių] 1 priede nurodytus kriterijus <...> privalo turėti [taršos] leidimą.“ Šiuo klausimu byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo eksploatuojamas ginčo įrenginys atitiko TL taisyklių 1 priedo 1 punkte nurodytus kriterijus. Be to, TL taisyklių 1 priedo 1.4 punkte numatytas kriterijus – „kai išleidžiamos į gamtinę aplinką nuotekos, <...> kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio),“

41.5.                      Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede (aplinkos ministro 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. D1-739 redakcija) ginčo Ftalatai yra nurodyti kaip prioritetinė pavojinga medžiaga. Šio reglamento 15 punkte (aplinkos ministro 2013 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. D1-72 redakcija) taip pat eksplicitiškai nurodyta, kad „į gamtinę aplinką išleisti nuotekas (nepriklausomai nuo nuotekų kiekio/debito), <...> kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui <...>.“

41.6.                      Be to, kaip matyti iš TL taisyklių 21.2 punkto, veiklos vykdytojas paraiškoje gauti taršos leidimą, be kita ko, turi nurodyti „planuojamų išleisti nuotekų kiekis ir jų užterštumas, tarp jų prioritetinėmis medžiagomis“, o taršos leidime, be kita ko, nurodoma „leidžiamų išleisti nuotekų kiekis ir jų užterštumas (normatyvai), tarp jų prioritetinėmis medžiagomis (TL taisyklių 38.1.2 p.).

42.       Iš aptartų ir kitų šių norminių aktų nuostatų yra aiškiai matyti, kad tiek iki, tiek ginčo laikotarpiu veiklai, kurios metu iš tokių, kaip pareiškėjo valdomas, įrenginių į aplinką yra išmetami Ftalatai, buvo privalu turėti TIPK leidimą arba taršos leidimą. Atitinkamai tokiomis medžiagomis aplinką teršiantys asmenys yra ginčo mokesčio mokėtojai MAT įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-288 redakcija).

43.       Šiuo apsektu pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jo turėtuose leidimuose Ftalatai nebuvo numatyti, nėra reikšmingos sprendžiant dėl jo pripažinimo aptariamo mokesčio mokėtoju bei savaime nepaneigia (ir negali paneigti) jo pareigos mokėti šio mokesčio –, kaip matyti iš MAT įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-288 redakcija) teksto ir struktūros, mokesčio mokėtojo statusas siejama su prievole (pareiga) turėti atitinkamą leidimą, o ne tik su faktiniu tokio leidimo turėjimu (šiuo klausimu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2163-662/2020 52 p.).

44.       Patikrinimo metu nustatyti ir byloje esantys duomenys objektyviai patvirtina, kad Bendrovė ginčo laikotarpiu į aplinką išleido Ftalatus (šios aplinkybės pareiškėjas iš esmės ir neneigia; tai patvirtina valstybinę kontrolę vykdžiusių institucijų bei paties pareiškėjo savikontrolės tikslais atlikti laboratoriniai tyrimai). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrįstai pripažintas aptariamo mokesčio mokėtoju ir jam, be kita ko, kilo pareiga įstatymo ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka apskaityti išmetamus teršalus, apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti MAT (MAT įstatymo 7 str. 2 d., 8 str. 1 ir 2 d., (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI‑254, 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 ir 2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2154 redakcijos).

45.       Bendrovės, kaip aptariamo mokesčio mokėtojos statuso ir iš jo (statuso) kylančių minėtų pareigų niekaip negali paneigti pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomi argumentai apie (jo teigimu) susiklosčiusią mokesčių administratoriaus (administracinę) praktiką ir jos pasikeitimą – tokius esminius mokesčio elementus, kaip mokesčio objektas ir mokesčio mokėtojas nustato mokesčio įstatymas, o ne valstybės institucijų administracinė praktika. Net ir darant prielaidą, kad mokesčių administratorius pats (galbūt) netinkamai anksčiau taikė mokesčių įstatymų nuostatas, iš to niekaip negali kilti mokesčio mokėtojo lūkestis, jog jam nereikės vykdyti atitinkamų (įstatyme nustatytų) mokestinių prievolių (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties administracinėje byloję Nr. eA-1502-662/2020 61 p.).

46.       Pareigos vykdyti aptariamą mokestinę prievolę nepaneigia ir negali paneigti pareiškėjo argumentai dėl principo „teršėjas moka“, kuriuo, kiek tai susiję su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, grindžiama pareiškėjo paslaugų kainodara (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 17 str. 2 d. (2014 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XII-939 redakcija).– mokesčio mokėtoją nustato būtent mokesčio įstatymas. Todėl visiškai nėra reikšminga, kad Bendrovė dėl netinkamai vykdytų įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose nustatytų pareigų, t. y. dėl savo pačios elgesio, į teikiamų paslaugų kainą neįtraukė atitinkamų sumų už nuotekose esančius Ftalatus. Be to, aptariamo mokesčio mokėtojo sąvoka ir nustatytos pareigos nepriklauso nuo to, ar ūkio subjektas (mokesčio mokėtojas) yra viešųjų paslaugų teikėjas ar ne.

 

Dėl apmokestinamųjų teršalų (Ftalatų) kiekio

 

47.       Dėl pačio apmokestinamų teršalų kiekio (mokesčio bazės), nagrinėjamu atveju jis (kiekis) patikrinimo metu nustatytas įvertinus Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento tyrimų protokolus (2014 m., 2015 m., 2017 m. ir 2018 m.; tyrimas atliktas vieną kartą per metus) bei pačios Bendrovės pateiktus atliktų laboratorinių tyrimų protokolus.

47.1.                      Dėl pareiškėjo argumentų dėl galbūt netinkamai paimtų mėginių pastebėtiną, kad būtent Bendrovė netinkamai vykdė (iš esmės nevykdė) MAT įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcijos) numatytos pareigos tvarkyti apskaitą, kiek tai susiję su aptariamais teršalais.

47.2.                      Atitinkamai atsakovas ginčo teršalų kiekius apskaičiavo Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. Dl- 370/1K-230 (toliau – ir Tvarkos aprašas; toliau tekste remiamasi aplinkos ministro ir finansų ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. D1-326/1K-117 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 9 punkte nustatyta, t. y. įprasta tvarka (MAT įstatymo 8 str. 2 d. (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 redakcija) – remdamasis atliktais laboratoriniais tyrimais. Toks būdas atitinka ir įgyvendinant MAT įstatymo 9 straipsnio 2 dalį (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-288redakcija) priimto aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. 395 „Dėl Į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodikų sąrašo patvirtinimo ir apmokestinamų teršalų kiekio nustatymo asmenims, kurie netvarko privalomosios teršalų išmetimo į aplinką apskaitos“ (toliau – ir Metodika) 2.5.2 punkto (aplinkos ministro 2005 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. D1-378 redakcija) pirmą sakinį.

47.3.                      Kadangi ginčo teršalai nustatyti mokesčio įstatyme ir jį įgyvendinančių norminių aktų nustatyta tvarka, Bendrovės netinkamai vykdytų pareigų kontekste įvertinus byloje nustatytas aplinkybes spręstina, kad vien pareiškėjo argumentai dėl galimai netinkamo mėginių ėmimo nėra pakankami pripažinti, jog atsakovas neįvykdė jam tenkančios naštos pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio sumas (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), kiek tai susiję su apmokestinamų teršalų kiekiu. Pastebėtina, kad laboratorinių tyrimo rezultatai galioja tam tikrą laikotarpį (iki kito tyrimo), todėl yra galimas ir pateisinamas tam tikras neatitikimas tarp tyrimo metu nustatytos teršalų koncentracijos ir koncentracijos nuotekose, išleistose jau po mėginio paėmimo.

47.4.                      Savo ruožtu pareiškėjas, nesutinkantis su apskaičiuotu ginčo teršalų kiekiu, nulemiančiu jo mokestinės prievolės apimtį, privalo pagrįsti, kodėl jie yra neteisingi (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau iš esmės apsiribodamas minėta aplinkybe dėl galbūt netinkamo mėginių ėmimo bei abstrakčiais (bendro pobūdžio) pasvarstymais dėl tokio mėginių ėmimo galimos įtakos tyrimo rezultatams, pareiškėjas nepateikia jokių kitų laboratorinių tyrimų rezultatų ar (ir) skaičiavimų (taikant kitus metodus) dėl teršalų kiekių, kurie leistų objektyviai konstatuoti reikšmingą neatitikimą tarp atsakovo nustatyto ir faktiškai išleisto apmokestinamų teršalų kiekio.

47.5.                       Be to, kvestionuodamas atsakovo galimybę remtis laboratoriniais tyrimais ir taip iš esmės neigdamas galimybę taikyti Aprašo 9 punktą ir (ar) Metodikos 2.5.2 punkto (aplinkos ministro 2005 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. D1-378 redakcija) pirmame sakinyje nurodytą teršalų kiekio nustatymo būdą, pareiškėjas nenurodo ir nepateikia jokių argumentų dėl to, kokiu (tikslesniu) būdu (metodu) ginčo teršalų kiekis turėjo būti apskaičiuotas.

48.       Apibendrinus išdėstytą konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai pareiškėją pripažino aptariamo mokesčio mokėtoju, privalančio mokėti MAT už iš jo valdomo įrenginio (stacionaraus taršos šaltinio) ginčo laikotarpiu į aplinką išleistus Ftalatus (mokesčio objektas), taip pat tinkamai nustatė išleistų į aplinką šių teršalų kiekį (mokesčio bazė).

 

Dėl MAT už išleistus Ftalatus apskaičiavimo taikant didesnį tarifą

 

49.       Dėl aptariamo mokesčio dydžio – atsakovas taikė didesnį tarifą ir mokėtinas sumas apskaičiavo vadovaudamasis MAT įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkte ir Tvarkos aprašo 4 punkte (aplinkos ministro ir finansų ministro 2013 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. D1-636/1K-299 redakcija) nustatyta tvarka. Savo ruožtu pareiškėjas, be kita ko, iš esmės nesutinka, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas taikyti minėtą didesnį tarifą.

50.       Minėta, kad MAT įstatymo 9 straipsnio 3 dalis (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcijos) nustatė, kad „už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų <...> kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą.“

51.       Įstatymų leidėjas nėra apibrėžęs ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusioje MAT įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcijos) ir 4 dalies 1 punkte vartojamos sąvokos „nuslėptas teršalų kiekis“ turinio.

52.       Šiuo klausimu administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad siekiant konstatuoti „nuslėptą“ mokesčio objekto (nagrinėjamu atveju – apmokestinamųjų teršalų) kiekį tikslu apskaičiuoti mokėtiną mokestį taikant MAT įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcijos) minimą didesnį tarifą, nepakanka vien konstatuoti, kad mokesčio mokėtojas neapskaičiavo ir (ar) nedeklaravo (netinkamai apskaičiavo ir (ar0 deklaravo) šio kiekio – taip pat būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai siekė konkretaus neteisėto rezultato – nuslėpti mokesčio objekto kiekį (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015; 2018 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-1422-525/2018 29 p.; 2019 m. gegužės 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019 32 ir 33 p.; 2020 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2888-624/2020 44 p.; 2020 m. spalio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1290-624/2020, 31 ir 32 p.).

53.       Šiame kontekste atliktinas reikšmingų aplinkybių, nurodytų Patikinimo akte ir Sprendime bei nustatytų bylos nagrinėjimo metu, taip pat proceso šalių argumentų vertinimas:

53.1.                      Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, vykdydamas nuotekų tvarkymo veiklą ne tik (būdamas atidus ir rūpestingas) galėjo žinoti apie iš ginčo įrenginio į aplinką išleidžiamus Ftalatus, bet ir byloje esantys duomenys objektyviai patvirtina, kad ši aplinkybė jam buvo žinoma dar iki ginčo laikotarpio – apie tai jis buvo informuotas Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2013 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktu Nr. 213; be to, pareiškėjas ir pats šia aplinkybė nustatė ginčui aktuliais laikotarpiais atlikdamas laboratorinius tyrimus savikontrolės tikslais.

53.2.                      Tai reiškia, kad pareiškėjas žinojo, jog ginčo Ftalatus į aplinką išleidžia neturėdamas tam leidimo, nors prievolę tokį leidimą turėti aiškiai nustatė ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai, įskaitas ir Bendrovės veiklą tiesiogiai reglamentuojantį Nuotekų tvarkymo reglamentą, kuris eksplicitiškai numatė tokią Bendrovės pareigą (šios Nutarties 41.5 p.). Ginčo mokestinius teisinius santykius reglamentavę MAT įstatymas ir jį lydintys norminiai teisės aktai taip pat aiškiai nustatė pareiškėjo pareigą mokėti MAT bei vykdyti su tuo susijusias pareigas (šios Nutarties 37–46 p.).

53.3.                      Tokio pareiškėjo elgesio (neveikimo) negali pateisinti jo argumentai, kad jo veiklos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos neinformavo jo apie pareigą gauti leidimą bei apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti ginčo mokestį, t. y. kad Bendrovė nebuvo informuota apie tai, kad privalo vykdyti įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose nustatytas pareigas, kad nebuvo pareikalauta šias pareigas vykdyti. 

53.4.                      Jokie teisėti lūkesčiai nevykdyti aiškios pareigos apskaityti ginčo teršalus ir mokėti aptariamą mokestį nagrinėjamu atveju negalėjo kilti iš aplinkybės, jog 2016 metais išduodant taršos leidimą kompetentingos institucijos nepareikalavo į paraišką įtraukti ir ginčo Ftalatų – būtent pats pareiškėjas, žinodamas (turėjęs žinoti) apie jam tenkančias pareigas, (sąmoningai) paraiškoje ginčo teršalų nenurodė, t. y elgėsi nesąžiningai, kas savaime tokiu atveju paneigia jo galimybę remtis teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Be to, joks lūkestis nemokėti aptariamo mokesčio negalėjo kilti iš pareiškėjo nurodomos mokesčių administratoriaus (administracinės) praktikos, kad apmokestinami TIPK ir (ar) taršos leidimuose nurodyti teršalai, nes, pirma, tai atitinka bendrą MAT įstatyme numatytą apmokestinimo tvarką, kai mokesčio mokėtojas tinkamai vykdo jam tenkančias mokestines prievoles, ir, antra, tai niekaip nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos reikalauti pašalinti patikrinimo metu nustatytus mokesčio įstatymo pažeidimus, kai nustatomi minėtos bendros tvarkos pažeidimai. Galiausiai byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į mokesčių administratorių ir (ar) kitas kompetentingas institucijas, siekdamas išsiaiškinti (pasitikslinti) jam tenkančių pareigų apimtį, ar kad aptariamą pažeidimą padarė dėl jam suteiktos klaidingos konsultacijos (buvo institucijų ar pareigūnų paaiškinimų suklaidintas).

54.       Apibendrinus išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės objektyviai patvirtina, kad pareiškėjas sąmoningai neapskaitė ir nedeklaravo aptariamo teršalo kiekių ginčo laikotarpiu ir taip juos nuslėpė, kaip tai suprantama pagal MAT įstatymo 9 straipsnio 3 dalį (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcijos). Todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai Bendrovei buvo apskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu (MAT įstatymo 9 str. 4 d. 1 p.).

 

Dėl kitų teršalų, išleistų į aplinką su ūkio, buities ir gamybinėmis nuotekomis 

iš Kauno nuotekų valyklos išleistuvo Nr. 702

 

55.       Ginčijamu Sprendimu taip pat buvo pripažinta, kad Bendrovė 2014–2018 m. mokestiniais laikotarpiais netinkamai, klaidingai apskaitė ar neapskaitė, nedeklaravo (nuslėpė) teršalų, išmestų į aplinką su ūkio, buities ir gamybinėmis nuotekomis iš stacionaraus taršos šaltinio (Kauno nuotekų valyklos išleistuvo Nr. 702), kiekius, dėl ko pareiškėjui papildomai apskaičiuotas MAT didesniu tarifu – viso 6 497 Eur.

56.       Patikrinimo metu perskaičiuoti iš minėto įrenginio faktiškai išmestų (išleistų) įvairių teršalų kiekiai (Patikrinimo akto 1 priedas) bei Patikrinimo akte ir ginčijamame Sprendime išskirti nustatyti pažeidimai, dėl kurių Bendrovės apskaičiuotas ir deklaruotas mažesnis nei patikrinimo metu nustatytas faktinis su nuotekomis išleistų teršalų kiekis.

 

Dėl valstybinių laboratorinių tyrimų duomenų neįvertinimo

 

57.       Pirma, atsakovas iš esmės konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Tvarkos aprašo 9 punktą, be kita ko, nustatantį, jog „išmestų arba išleistų į aplinką teršalų kiekis nustatomas pagal mokesčio mokėtojo laboratorinės kontrolės duomenis ir (arba) AM RAAD laboratorijų matavimo duomenis. Kai mokesčio mokėtojo ir AM RAAD laboratorijų matavimo duomenys (rezultatai) nesutampa, vadovaujamasi AM RAAD laboratorijų matavimo duomenimis.“

57.1.                      Konkrečiai nagrinėjamu atveju atsakovas nurodė, kad Bendrovė, apskaičiuodama ir deklaruodama teršalų kiekius už tam tikrus (Patikrinimo akto 1 priede įvardintus) laikotarpius, neįvertino valstybinių laboratorinių matavimų duomenų (2017 m. birželio 12 d. tyrimų protokolas Nr. A188/1; 2017 m. lapkričio 22 d. tyrimo protokolas Nr.171122KT248; 2018 m. sausio 15 d. tyrimo protokolas Nr. P-VAKKR-2018-V.2(P); 2018 m. birželio 18 d. tyrimų protokolas Nr. P-001-2018-156/1), dėl ko neapskaitė dalies teršalų kiekio, išleisto su nuotekomis.

57.2.                      Pareiškėjas neneigia šių aplinkybių, tačiau akcentuoja, jog skaičiuodama minėtų teršalų kiekius Bendrovė neturėjo (negavo) šių tyrimų protokolų, todėl vadovavosi tuo metu turimais Bendrovės parinktos atestuotos laboratorijos, tyrimų protokolų duomenimis.

57.3.                       Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu sprendė, kad, nors įrodymų, jog pareiškėjas gavo ir kada gavo nurodytus protokolus nėra pateikta, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja žinojo apie nuotekų mėginių poėmius bei atliekamus nuotekų laboratorinius tyrimus.

57.4.                       Vertindama šias aplinkybes teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, kaip jau minėta, aptariamas mokėtinas mokestis yra siejamas (mokamas už) faktiškai į aplinką išmestų (išleistų) teršalų kiekiu (MAT įstatymo 8 str. 3 d. (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 redakcija). Tarp proceso šalių nėra ginčo ir dėl minėtų Tvarkos aprašo 9 punkto nuostatų dėl valstybinių laboratorijų tyrimų protokolų reikšmės taikymo nagrinėjamu atveju. Todėl, be kita ko, paisant mokesčių visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principų (Mokesčių administravimo įstatymo 7 str. ir 8 str. 1 d. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), pareiškėjas turi pareigą mokėti MAT, skaičiuotiną pagal minėtų valstybinių laboratorinių tyrimų duomenis.

57.5.                      Tačiau pabrėžtina ir tai, kad atsakovas neteikia jokių argumentų, kad pareiškėjo vykdyti laboratoriniai tyrimai atlikti pažeidžiant nustatytas procedūras ir (ar) neatitiko jiems keliamų reikalavimų, kad tyrimams atlikti reikalingi duomenys ir (ar) rezultatai buvo klastojami, slepiami ar pan. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius remdamasis norminio administracinio akto nuostatomis – Tvarkos aprašo 9 punktu, kurios formaliai (t. y. nesiejant su tyrimų turiniu ir rezultatais) nustato kaip turi būti sprendžiamas laboratorinių tyrimų rezultatų kolizijos atvejai, faktinį su nuotekomis išleistų teršalų kiekį identifikavo pagal valstybinių laboratorinių tyrimų duomenis.

57.6.                      Svarbu ir tai, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog jam minėti valstybinių laboratorinių tyrimų protokolai (rezultatai) nebuvo pateikti, t. y. pareiškėjui tyrimo rezultatai atitinkamais mokestiniais laikotarpiais nebuvo žinomi; to savaime nepaneigia argumentas, kad vieną iš protokolų patikrinimo metu pateikė pats pareiškėjas. Be to, įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu atsakovo teiginys, jog būtent pareiškėjas privalo įrodyti, kad protokolų negavo, kai nėra duomenų, jog protokolai apskritai jam buvo teikiami (siunčiami), yra nepagrįsti – tokiu atveju ūkio subjektui objektyviai įrodyti, kad jis negavo šių protokolų yra iš esmės neįmanoma (probatio diabolica).

57.7.                      Todėl, skirtingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, vien tai, kad pareiškėjas pats nesikreipė dėl tyrimo rezultatų jam pateikimo, nėra pakankama konstatuoti šios Nutarties 52 punkte nustatytų aplinkybių buvimą, siekiant Bendrovę pripažinti nuslėpus į aplinką išleistų teršalų kiekį, kaip tai suprantama pagal MAT įstatymo 9 straipsnio 3 dalį (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcijos).

57.8.                      Atitinkamai (1) aptariama Sprendimo dalis (t. y. dalis, kuria MAT apskaičiuotas didesniu tarifu dėl to, kad pareiškėjas neįvertino minėtų tyrimų protokolų) yra naikintina ir, (2) įvertinus tai, kad Patikrinimo akto 1 priedo, kuriame nurodyti atitinkamais laikotarpiais išleistų teršalų kiekiai, apimtis ir struktūra neleidžia teismui vienareikšmiškai ir aiškiai identifikuoti tikrąją pareiškėjo mokestinės prievolės apimtį (iš esmės nėra konkrečiai išskirtas būtent su aptariamu pažeidimu sietas teršalų kiekis), klausimas dėl pareiškėjo mokėtino MAT šioje dalyje grąžintinas atsakovui nagrinėti iš naujo` (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p. ir 2 d.).

 

Dėl netinkamo nuotekų kiekio vertinimo

 

58.       Antra, patikrinimo metu nustatyta, kad 2014 m. kovo 26 d. nuo 7:00 iki 11:00 val. Bendrovė neteisingai vertino nuotekų kiekį – 305 m3, nes pagal apskaitos duomenis Bendrovė privalėjo vertinti nuotekų kiekį – 1 388 m3, todėl konstatuotas nedeklaruotas teršalų (chloridų, BDS7, bendro azoto, bendro fosfato, sulfatų, riebalų) kiekiai.

58.1.                      Šiuo klausimu pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. kovo 25 d., atsakovo specialistai 9:40 min. įjungė ir užplombavo automatinį mėginių semtuvą (702) iš išleidžiamų nuotekų kanalo, kuris (semtuvas) mėginį sėmė iki 2014 m. kovo 26 d. 9:40 val. 2014 m. kovo 26 d. nuo 7:00 iki 11:00 kilo liūtis, todėl įvyko biologiškai nevalytų nuotekų persipylimas – smarkiai lijo, todėl nevalytos nuotekos persipylė į biologiškai valytų nuotekų kanalą, susimaišė su valytomis nuotekomis ir tekėjo pro mėginių sėmimo tašką, kuris tuo metu buvo užplombuotas ir ėmė paros mėginį. Dėl to į aktyvų semtuvą (taigi ir į paros mėginį) pateko dalis nevalytų nuotekų. Todėl Bendrovė laikė, kad biologiškai nevalytų nuotekų sąlygota tarša iki 9:40 val. buvo apskaityta kartu su valytų nuotekų bendru paros mėginiu, ir mokestis už šią taršą buvo deklaruotas. Po to kai išsijungė vidutinį paros mėginį imantis semtuvas (702), iki 11:00 val. buvo skaičiuojama, kad su nuotekomis be biologinio valymo buvo išleista ne 1 388 m3, o 305 m3 nuotekų. Savo ruožtu pareiškėjas teigia, kad Bendrovės pateikti duomenys laikytini teisingais, nes dalis nevalytų nuotekų buvo apskaitytos su valytomis nuotekomis nustačius aukštesnę teršalų koncentraciją mėginyje ir už su šiomis nuotekomis išleistus teršalus jau buvo sumokėta, o kita nevalytų nuotekų dalis, kuri netekėjo su valytomis nuotekomis dalis, sudarė 305 m3, todėl šis kiekis buvo deklaruotas.

58.2.                      Sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo metu ir byloje teiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas iš esmės nuosekliai laikosi pozicijos, kad jis deklaravo ir sumokėjo už visus išleistus teršalus (teigia, kad iš atsakovo nurodomo 1 388 m3 išleistų nevalytų nuotekų Bendrovė 305 m3 deklaravo kaip išleistą be biologinio valymo ir sumokėjo mokestį, o likusi dalis (1 003 m3) buvo išleista su valytomis nuotekomis, dėl liūties metu įvykusio persipylimo ir šį kiekį Bendrovė taip pat apmokėjo, nes apskaičiavo netgi didesnį išleistų nuotekų kiekį ir su didesnėmis teršalų koncentracijomis). Kitaip tariant, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad išleistus apmokestinamuosius teršalus, buvusius 1 003 m3 nuotekose, deklaravo ir nuo jų sumokėjo MAT.

58.3.                      Šiuo klausimu pabrėžtina, kad mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį“ (MAT įstatymo 8 str. 3 d. (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 redakcija). Tačiau, kaip matyti iš Patikrinimo akto ir ir ginčijamo Sprendimo, atsakovas formaliai rėmėsi tik pareiškėjo pateiktais apskaitos dokumentais (nustatytais apskaitos trūkumais) ir iš esmės visiškai nevertino minėtų argumentų (byloje, be kita ko, įvertinus 2020 m. gegužės 15 d. paaiškinimus (nuomonę dėl atsakovo atsiliepimo) nėra pakankamai duomenų, kurie leistų vienareikšmiškai paneigti šiuos argumentus).

58.4.                      Mokesčių administratoriaus pareigą įvertinti tokio pobūdžio mokesčio mokėtojo argumentus, o ne formaliai vadovautis apskaitos dokumentais apie nuotekų kiekius, kyla ne tik iš aplinkybės, jog mokėtinas mokestis siejamas su „faktiškai“ išleistų teršalų kiekiu, bet ir mokestiniuose teisiniuose santykiuose taikomu turinio viršenybės prieš formą principo (Mokesčių administravimo įstatymo 10 str. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), reiškiančio, kad šiuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Iš tiesų Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 2 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) aiškiai nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją, suklysta, taip pat kitais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

58.5.                      Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad aptariama Sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta, todėl ji yra naikintina ir klausimas dėl šios Patikrinimo akto dalies grąžintinas atsakovui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 3 p. ir 2 d.).

 

Dėl biologiškai nevalytų nuotekų išleidimo be laboratorinių tyrimų

 

59.       Trečia, nustatyta, kad skaičiuojant faktinį teršalų – sulfatų, chloridų – kiekį 2014–2018 m. laikotarpiais, Al kiekį 2015, 2017 ir 2018 m. laikotarpiais, Bendrovė neatliko su biologiškai nevalytomis nuotekomis išleistų teršalų laboratorinių tyrimų, todėl atsakovas paskaičiavo neapskaitytą ir nedeklaruotą teršalų kiekį ir jį apmokestino didesniu tarifu.

59.1.                      Pareiškėjas teigia, kad Bendrovė neatliko su biologiškai nevalytomis nuotekomis išmestų teršalų laboratorinių tyrimų, nes vadovaujantis Bendrovės aplinkos monitoringo programos 3 lentele teršalų kiekiui išleistam be biologinio valymo laboratoriniai tyrimai neatliekami, todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovas mokestiniais laikotarpiais pats nepateikė Pareiškėjui tyrimų protokolų, kurių pagrindu Patikrinimo akte priskaičiavo nedeklaruotus ir neva nuslėptus teršalų kiekius, Patikrinimo akte nurodytas pažeidimas turėtų būti panaikintas arba mokėtina suma turėtų būti koreguojama netaikant padidintų mokesčio tarifų.

59.2.                      Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip minėta, „mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį“ (MAT įstatymo 8 str. 3 d. (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 redakcija). Pats MAT apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka (MAT įstatymo 8 str. 2 d. (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 redakcija), t. y. nagrinėjamu atveju – vadovaujantis Tvarkos aprašu, kurio 9 punktas aiškiai nustato, kad „išmestų arba išleistų į aplinką teršalų kiekis nustatomas pagal mokesčio mokėtojo laboratorinės kontrolės duomenis ir (arba) AM RAAD laboratorijų matavimo duomenis.“ 

59.3.                      Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo pareigos mokėti aptariamą mokestį, o pagal norminiuose aktuose įtvirtiną bendrą taisyklę ginčo mokesčio bazė, t. y. faktinis apmokestinamų teršalų kiekis, yra nustatomas vadovaujantis atliktų laboratorinių tyrimų rezultatais; pareiškėjas nenurodo ir neteikia jokių argumentų, kad šis kiekis turėjo būti nustatomas kita tvarka (pvz., MAT įstatymo 9 str. 2 d. (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-288 redakcija). Todėl aptariamų tyrimų atlikimas yra neatsiejamas nuo (1) mokesčio mokėtojo pareigų, susijusių su tinkamu išmetamų (išleidžiamų) teršalų apskaitos tvarkymu ir atsakomybe už MAT deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą (MAT įstatymo 8 str. 6 d. (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcijos), bei (2) tiesiogiai apsprendžia mokestinės prievolės apimtį (MAT įstatymo 8 str. 3 d. (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 redakcija). Ginčo atveju nėra jokio teisinio pagrindo vertinti, kad tikslu nustatyti apmokestinamų (faktinį) teršalų kiekį, mokesčių mokėtojui kyla pareiga atlikti (išimtinai) tik minėtoje monitoringo programoje numatytus tyrimus. Pastaruoju aspektu papildomai paminėtina ir tai, kad, kaip matyti iš Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatų, patvirtintų aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1‑546 (toliau – ir Monitoringo nuostatai), 14 punkto (aplinkos ministro 2011 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-911 redakcija) ir kitų nuostatų, būtent ūkio subjektas (nagrinėjamu atveju – Bendrovė) rengia monitoringo programą ir atsako už joje nurodytų duomenų išsamumą ir teisingumą.

59.4.                      Sprendžiant, ar pareiškėjo aptariamu atveju mokėtinas MAT pagrįstai apskaičiuotas MAT įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, t. y. taikant didesnį tarifą, pažymėtina, kad byloje surinkti duomenys yra pakankami konstatuoti, jog pareiškėjas ne tik ilgą laiką nevykdė minėtų pareigų, susijusių su faktiniu apmokestinamųjų teršalų kiekio (mokesčio bazės) nustatymu, bet ir sąmoningai ne kartą savavališkai ir nesuderinus su kompetentingomis institucijomis vykdė nuotekų be biologinio valymo išleidimo procesą ginčo įrenginyje. Todėl, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, darytina išvada, kad aptariamu atveju yra tenkinamos šios Nutarties 52 punkte nurodytos sąlygos MAT apskaičiuoti MAT įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcijos) nurodytu didesniu tarifu. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo pateikti atitinkami valstybinių laboratorinių tyrimų protokolai, kurių pagrindu apskaičiuotas teršalų kiekis, nes, skirtingai nei prieš tai aptartu atveju, Bendrovė laboratorinių tyrimų pati neatliko.

 

Dėl kitų konstatuotų pažeidimų

 

60.        Dėl kitų aptariamoje Sprendimo dalyje konstatuotų pažeidimų, pastebėtina, kad pareiškėjas iš esmės jų neneigia, o kiek tai susiję su 2016 m. rugpjūčio 24 d. – 2016 m. rugsėjo 12 d. taikyta teršalo (riebalo) koncentracija – įvertinus byloje surinktus duomenis, be kita ko, ir atsakovo 2020 m. birželio 12 d. paaiškinimus, nekyla abejonių dėl konstatuoto pažeidimo. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad šie pažeidimai yra smulkūs, pavieniai, padaryti akivaizdžiai apsirikus, o ne šios Nutarties 52 punkte nurodytais tikslais. Todėl ir ši Sprendimo dalis yra naikintina ir klausimas dėl mokėtino mokesčio perskaičiavimo taikant standartinį tarifą (MAT įstatymo 6 str. 2 d.) grąžintinas spręsti atsakovui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p. ir 2 d.).

 

 

Dėl teršalų, išmestų į aplinką su lietaus nuotekomis

 

61.       Ginčijamu sprendimu konstatavus, kad Bendrovė 2014–2018 m. laikotarpiais netinkamai, klaidingai apskaitė ar neapskaitė, nedeklaravo (nuslėpė) teršalų, išmestų į aplinką su lietaus nuotekomis iš išleistuvų, kiekius, apskaičiavo mokėtiną MAT didesniu tarifu – 153 860 Eur. Šiuo klausimu ginčijamame Sprendime yra nurodyti pareiškėjo padaryti pažeidimai, lėmę neatitikimą tarp deklaruotų ir patikinimo metu nustatytų apmokestinamųjų teršalų kiekių.

62.       Iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo matyti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str. 2 d. – „administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų <...>“), kad pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, kad Bendrovė tam tikrais laikotarpiais nevykdė reikalavimo atlikti su lietaus nuotekomis išleistų teršalų tyrimus vieną kartą per ketvirtį, kaip tai nustatyta pareiškėjo aplinkos monitoringo programoje bei Monitoringo nuostatų, 1 priedo 105 punkte (aplinkos ministro 2011 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-911 redakcija). Sprendime akcentuojama, jog Bendrovė atliko tik tris matavimus iš privalomų keturių ir skaičiuodama mokėtiną MAT nesilaikė Metodikos 2.5.2 punkto.

63.       Pirmosios instancijos teismas patvirtino atsakovo konstatuotą pažeidimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nustatyto pažeidimo nebeneigia, tačiau iš esmės nesutinka su vertinimu, kad jis nuslėpė su nuotekomis išleistus teršalus bei siekia, kad ginčo mokestis nebūtų apskaičiuotas didesniu tarifu arba taikant šį tarifą apskaičiuota suma (sankcija) būtų sumažinta.

64.       Primintina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra proceso taisykle „teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Todėl bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka iš esmės apima pirmiausia klausimą dėl ginčo mokesčio apskaičiavimo taikant didesnį tarifą pagrįstumo.

64.1.                      Šiuo klausimu byloje tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjais įvairiais 2014–2018 m. laikotarpiais neatliko visų privalomų atlikti iš Patikrinimo akte nurodytų įrenginių (išleistuvų) į vandens telkinius išleistų paviršinių (lietaus) nuotekų laboratorinių tyrimų – kasmet neatliko vieno ketvirčio (t. y. vieno iš privalomų keturių) laboratorinių tyrimų. Pareiškėjas neginčija ir Bendrovės monitoringo programoje bei minėtoje Monitoringo nuostatų nuostatoje numatyto minimalaus metinio mėginių ėmimo dažnio – kertą per ketvirtį. Šiuo klausimu pareiškėjas nurodo, kad minėtų tyrimų neatliko dėl didelio išleistuvų kiekio ir ribotų finansinių bei žmogiškųjų išteklių, o mokėtiną MAT skaičiavo už atitinkamus laikotarpius remdamasis paskutinių laboratorinių tyrimų rezultatais.

64.2.                      Šios bei kitos byloje nustatytos aplinkybės objektyviai patvirtina, kad (1) Bendrovei nustatyta pareiga buvo aiški ir nedviprasmiška, tačiau (2) pareiškėjas sąmoningai nevykdė minėtų pareigų, pažeidimas buvo sistemingas, pasikartojantis įvairiais mokestiniais laikotarpiais. Vien subjektyvios priežastys (didelis įrenginių skaičius, riboti ištekliai) nėra pakankami pateisinti ūkio subjektui nustatytų pareigų nevykdymo.

64.3.                      Apmokestinimo MAT tikslais aptariamų laboratorinių tyrimų atlikimas nėra savitikslis – būtent remiantis jais yra nustatoma atitinkamų teršalų faktinė vidutinė mokestinio laikotarpio koncentracija (Tvarkos aprašo 13 p.). Savo ruožtu būdamas atidus ir rūpestingas ūkio subjektas turi suprasti, kad pasirinkus neatlikti vieno iš keturių privalomų atlikti per metus (mokestinį laikotarpį) tyrimų, ginčui aktualių norminių aktų nustatyta tvarka apskaičiuojamas teršalų kiekis gali būti (nepagrįstai) mažesnis, nei būtų įvertinus visų ketvirčių rezultatus, kas, be kita ko, sąlygotų nepagrįstą mokestinės prievolės sumažėjimą. Tai lemia vertinimą, kad Bendrovė, nors ir žinojo arba turėjo žinoti apie riziką, kad dėl aptariamos pareigos neatlikimo gali būti apskaičiuotas ir deklaruotas mažesnis į aplinką išleistų teršalų kiekis nei numato įstatymas ir jį lydintys norminiai aktai, tačiau vis tiek, kaip minėta, sąmoningai, t. y. ne dėl klaidos ar apsirikimo, tokių tyrimų neatliko.

65.       Todėl, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, darytina išvada, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškėją nuslėpus šioje dalyje aptariamus teršalus MAT įstatymo 9 straipsnio 3 dalies (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcijos) ir šios Nutarties 52 punkte nurodytos jurisprudencijos taikymo tikslais, t. y. pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas aptariamu atveju ginčo mokestį apskaičiuoti taikant didesnį tarifą.

 

VI.

 

66.        Pareiškėjas nesutinka su jam taikant didesnį MAT tarifą apskaičiuotomis mokėtinomis sumomis iš esmės kvestionuodamas jų proporcingumą bei atkreipdamas dėmesį į administracinių teismų praktikos pavyzdžius, kuriuose mokėtinos sumos buvo sumažintos.

 

Dėl teismo teisės skirti mažesnę sankciją nei numatyta įstatyme

 

67.       MAT įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktas įtvirtina, kad „mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas <...> normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio įstatymo 2 priedėlyje“. Be to, ši suma (MAT tarifai) indeksuojama Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka, taikant vartotojų prekių ir paslaugų kainų indeksą (MAT įstatymo 6 str. 9 d. (2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcija). Atsakovas būtent ir taikė šias įstatymo nuostatas apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną MAT; byloje nėra ginčo, jog pagal šias nuostatas mokėtinos sumos apskaičiuotos teisingai.

68.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, kiek tai yra susiję su „nuslėpta tarša“, administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad MAT apskaičiavimas taikant didesnį tarifą yra ekonominė sankcija (už mokesčio įstatymo pažeidimus taikoma ekonominė poveikio priemonė) (pvz., žr. 2015 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015; 2018 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A‑1422‑525/2018 32 p.; 2019 m. gegužės 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A‑431‑822/2019 21 p.; 2020 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2888-624/2020 47 p. ir kt.).

69.       Savo ruožtu primintina, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, be kita ko, tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. ir kt. nutarimai). 

70.       Kiek tai susiję su teismo teise mažinti (švelninti) MAT įstatyme numatytą poveikio priemonę primintina, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas (pvz., žr. 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimus). Kadangi taikytini mokesčių įstatymai nenustato jokių specialių administracinės teisenos taisyklių bei nuostatų, kurios paneigtų (ribotų) šia teismo pareigą, nagrinėjamu atveju yra aktuali oficiali konstitucinė doktrina, pateikta Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutarime.

71.       Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, nurodydamas, jog priimdamas sprendimą byloje pagal ūkio subjekto skundą dėl vykdomosios institucijos sprendimo taikyti tam ūkio subjektui sankciją už atitinkamą to ūkio subjekto padarytą teisės pažeidimą teismas privalo ne tik nustatyti, ar tas teisės pažeidimas, už kurį nustatyta ši sankcija, iš tikrųjų buvo padarytas ir ar jį padarė būtent tas ūkio subjektas, bet ir įvertinti to teisės pažeidimo pobūdį, visas turinčias reikšmės, taip pat ir atsakomybę lengvinančias aplinkybes, šią administracinio teismo teisę ir pareigą kildino iš tuo (nutarimo priėmimo) metu galiojusio Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) – „skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais.“ (identiška nuostata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio proceso įstatymo 91 str. 2 d.).

72.       Taigi, oficialioje konstitucinėje doktrinoje yra konstatuota (administracinių) teismų pareiga vertinti skirtos sankcijos teisingumą, be kita ko, jos proporcingumo (adekvatumo) aspektui, o nesant atitinkamų įstatymo nuostatų, administracinio teismo teisė mažinti (švelninti) ar panaikinti skirtą sankciją (jos dalį) yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje.

73.       Papildomai paminėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio 6 dalis (2014 ,m. lapkričio 11 d. įstatymu Nr. XII-1317 redakcija) nustatė, jog „skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti.“ 

 

Dėl sankcijos už teršimą kitais nei Ftalatai teršalais

 

74.       Sprendžiant dėl ekonominės sankcijos už kitus nei Ftalatai nuslėptus į aplinką išleistus teršalus pirmiausia pažymėtina, kad 2020 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XIII-3158, įsigaliojusiu nuo 2021 m. sausio 1 d., MAT įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija (toliau – ir Pakeistas įstatymas), o įstatymų leidėjo atliktais pakeitimais, be kita ko, buvo nustatyta nauja MAT apskaičiavimo tvarka atvejais, kai nuslepiama tarša, kaip yra ir nagrinėjamu atveju.

75.       Šiuo aspektu primintina, jog teisės sistemoje galioja teisės taikymo principas lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią), reiškiantis, kad grįžtamąją galią turi teisinių santykių subjekto padėtį švelninantys teisės aktai, jei nepakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai). Be to, mokestinių teisinių santykių reglamentavimo kontekste paminėtina ir Mokesčių administravimo įstatymo 142 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), kuri, be kita ko, įgyvendinant minėta principą mutatis mutandis yra taikytina ir nagrinėjamu atveju (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 7 d.), nustato, kad „teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, – ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną.“

76.       Nagrinėjamu atveju yra aktualus Pakeisto įstatymo 9 straipsnio 8 dalies 2 punktas, nustatantis, kad mokestis už nuslėptą taršą apskaičiuojamas „mokesčio mokėtojui, kuris nuslėpė faktinį iš stacionariųjų taršos šaltinių į aplinką išmestą teršalo kiekį, – nuslėptą teršalo kiekį, bet ne didesnį už leidime nustatytą teršalo metinį taršos normatyvą, ir (ar) didžiausią leidžiamą momentinę ar paros vidutinę teršalo koncentraciją ir (ar) ribinę vertę dauginant iš tarifo, nurodyto šio įstatymo 1 priede, iš indeksavimo koeficiento, <...> ir iš koeficiento 2.“

77.       Principo lex benignior retro agit taikymo tikslais tai reiškia, kad taikant didesnį mokesčio tarifą MAT turėtų būti apskaičiuojamas atitinkamu mokestiniu laikotarpiu galiojusį standartinį tarifą (MAT įstatymo 1 priedelis (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1195 redakcija) padauginus iš (1) tuo laikotarpiu galiojusio indeksavimo koeficiento (MAT įstatymo 6 str. 9 d. (2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcija) ir (2) koeficiento 2. Konkrečiai kalbant, šiuo metu galiojantis įstatymas numato vieną bendrą koeficientą – 2, tuo tarpu ginčo laikotarpiu galiojusiame MAT įstatymo 2 priedelyje yra nustatyti šie koeficientai: suspenduotos medžiagos, sulfatai, chloridai – 1,5; V teršalų grupė – 2; bendras azotas, IV teršalų grupė – 5; BDS7 , bendras fosforas. III teršalų grupė – 10; II teršalų grupė – 50; I teršalų grupė – 100.

78.       Todėl nagrinėjamu atveju pirmiausia kyla poreikis perskaičiuoti taikant didesnį tarifą apskaičiuotas MAT sumas atvejais, kai taikytas didesnis nei 2 MAT įstatymo 2 priedelyje numatytas koeficientas, už kitus nei ginčo Ftalatai į aplinką išleistus teršalus (Patikrinimo akto 1 ir 4 priedai). Todėl ginčijamo Sprendimo dalys, kuriomis taikant didesnį tarifą apskaičiuoti 6 041 ir 153 860 Eur dydžio mokėtinos sumos (mokesčiai) yra naikintinos ir klausimas dėl šių Patikrinimo akto dalių tvirtinimo, tikslu perskaičiuoti mokėtiną mokestį taikant palankesnes Pakeisto įstatymo nuostatas, grąžinamas atsakovui spręsti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 2 d.).

79.       Dėl tokio perskaičiavimo iš esmės būtų taikomi tik koeficientai 1,5 ir 2, t. y. aptariama sankcija sudarytų atitinkamai 50 ir 100 proc. taikant standartinį tarifą apskaičiuotos mokestinės prievolės, o tokia sankcija, vadovaujantis šios Nutarties 69 punkte nustatytomis taisyklėmis įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgus į šios Nutarties 59.1–59.4 ir 64.1–64.3 punktus, pripažintina pagrįsta (adekvati) konstatuotiems mokesčių įstatymų pažeidimams.

 

Dėl sankcijos už teršimą Ftalatais dydžio

 

80.       Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo į vandens telkinius išleisti Ftalatai yra priskiriami II grupės teršalams. Atitinkamai MAT įstatymo 1 priedelio II dalyje (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1195 redakcija) šiai teršalų grupei nustatytas 266 088 Eur/t mokesčio tarifas, o 2 priedelio II dalyje tokiems teršalams nustatytas MAT (didesnio) tarifo koeficientas – 50.

81.        Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad, skirtingai nuo prieš tai paminėtų atvejų, Pakeistas įstatymas nenustato jokių mokesčio mokėtojo padėtį švelninančių nuostatų, kai nuslepiami neturint leidimo į aplinką iš stacionarių taršos šaltinių išleidžiami teršalai, bet priešingai – Pakeistas įstatymas numato kur kas didesnę sankciją tokį pažeidimą padariusiam mokesčio mokėtojui.

82.        Iš tiesų Pakeisto įstatymo 9 straipsnio 8 dalies 3 punkte įtvirtina, kad mokestis už nuslėptą taršą apskaičiuojamas „mokesčio mokėtojui, <...> kuris neturi leidimo, – <...> visą faktinį išmestą iš stacionariųjų taršos šaltinių teršalo kiekį <...> dauginant iš tarifo, nurodyto šio įstatymo 2 priede, iš indeksavimo koeficiento <...> ir iš koeficiento 2.“ Be to, ginčo Ftalatai nuo 2021 m. sausio 1 d. yra priskirti I teršalų grupei (Apmokestinamųjų teršalų priskiriamų teršalų grupėms, nustatytoms Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu, patvirtintų aplinkos ministro 2020 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. D1-789, 5.1 p.). Savo ruožtu cituotoje nuostatoje minimas Pakeisto įstatymo 2 priedas tokiems teršalams numato 100 kartų didesnį tarifą už įstatymo 1 priede nustatytą standartinį tarifą, kuris dar dauginamas iš koeficiento 2, t. y. Pakeistame įstatyme iš esmės yra numatyta prievolė aptariamo pažeidimo atveju mokėti 4 kartus didesnę sumą, nei nagrinėjamam ginčui aktualios MAT įstatymo nuostatos.

83.       Pirmosios instancijos teismas sumažino pareiškėjui didesniu tarifu apskaičiuotą 1 343 313 Eur mokestį 50 proc., t. y. iki 671 657 Eur. Pareiškėjas iš esmės siekia, kad ši suma būtų sumažinta iki sumos, kuri atitiktų 150 arba 200 proc. taikant standartinį tarifą apskaičiuoto mokesčio sumos, t. y., kad sankcija siektų 50 arba 100 proc. taikant standartinį tarifą mokėtino mokesčio.

84.       Šiuo klausimu teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, jog pareiškėjo argumentai, kad minėtas mažinimas (iki 50 arba 100 proc. mokesčio sumos) atitinką Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, yra nepagrįsti:

(1) pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos pavyzdžiais bylose dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, t. y. dėl atlygintino pobūdžio mokėjimų, kurių turinys, tikslas ir paskirtis visiškai skiriasi nuo ginčo mokesčio;

(2) analizuojant administracinę jurisprudenciją bylose dėl MAT įstatyme numatytos sankcijos teisingumo vertinimo matyti, kad kiekvienu atveju yra sprendžiamas individualiai (nėra jokios bendro taisyklės), o kiek tai susiję su iš stacionarių taršos šaltinių išmestais nuslėptais teršalais – randami praktikos pavyzdžiai kuomet skirta sankcija sumažinta 50 proc., kaip nagrinėjamu atveju sprendė pirmosios instancijos teismas (pvz., 2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2163-662/2020), arba paskirta ekonominė sankcija palikta jos iš viso nesumažinus (pvz., 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1563/2012; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-794-822/2018 ).

85.       Konkrečiai pasisakant dėl pareiškėjui skirtos sankcijos dydžio pastebėtina, kad, pirma, vertinant įstatymo leidėjo aptariama sankcija siekiamus tikslus būtina atkreipti dėmesį į MAT įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog šio „įstatymo paskirtis – ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą <...> neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti“ (nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo teršalus išleido neturėdamas tam leidimo, kuriame, be kita ko būtų nustatyti atitinkami taršos normatyvai, todėl savo esme ir sukeliamomis pasekmėmis toks pažeidimas iš esmės atitinka minėtą normatyvų viršijimą).

86.       Antra, kaip eksplicitiškai nurodyta MAT įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, „mokesčio už aplinkos teršimą tarifai ir tarifų koeficientai nustatomi teršalams ir teršalų grupėms pagal jų kenksmingumą aplinkai.“ Šiuo aspektu ginčo Ftalatai norminiais aktais yra pripažinti pavojingais teršalais ir šią aplinkybę teisėkūros subjektai įvertino ne tik didesniu standartiniu tarifu bet ir nustatydami didelį koeficientą (50) atvejams, kai yra viršijami normatyvai ar šie teršalai yra nuslepiami. Tai aiškiai, be kita ko, parodo ne tik ginčo teršalo kenksmingumą ir poreikį į tai atsižvelgti vertinant sankcijos dydį, bet ir, atsižvelgiant į minėtus įstatymo tikslus, didesnį valstybės bei visuomenės interesą kontroliuoti bei riboti tokių teršalų (nagrinėjamu atveju – Ftalatų) išleidimą (išmetimą) į aplinką. Šis interesas neabejotinai yra pažeidžiamas atveju, kai teršalai į aplinką išmetami (išleidžiami) neturint tam privalomo turėti leidimo, kas griežtina ūkio subjekto atsakomybę.

87.       Atveju, kai tokie teršalai, kaip ginčo Ftalatai, yra į aplinką sąmoningai, kaip yra nagrinėjamu atveju, neturint privalomo turėti leidimo, tokių teršalų neapskaitymas, mokėtino MAT neapskaičiavimas, nedeklaravimas ir nesumokėjimas padaro žalą ne tik valstybės ir savivaldybių biudžetams (MAT įstatymo 10 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcija) , bet ir minėtiems valstybės ir visuomenės interesams.

88.       Savo ruožtu, šios Nutarties 69 punkte nurodytų taisyklių kontekste atsižvelgdama į išdėstytą ir įvertinusi byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, įskaitant nurodytas šios Nutarties 53.1–53.4 punktuose, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo sumažinti ginčo sumas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

89.       Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo finansine padėtimi, pažymėtina, kad iš teisų administracinių teismų praktikoje pripažinta, kad siekiant rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio, be kita ko, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019 .34 p.). Tačiau pareiškėjas be bendro pob9džio ir abstrakčių pasvarstymų nepateikia jokių konkrečių duomenų apie tai, kad aptariamos sankcijos dydis keltų grėsmę Bendrovės veiklai, įskaitant gebėjimą užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą. Be to, kadangi pareiškėjas, kaip konstatuota šiame baigiamajame teismo akte, elgėsi nesąžiningai (nebuvo atidus ir rūpestingas, veikė aplaidžiai bei sąmoningai nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų), minėto vertinimo dėl sankcijos dydžio nepaneigia tai, jog pareiškėjo teikiamų paslaugų kainos yra reguliuojamos ir jis (galimai) į šią kainą negalės įtraukti ginčo sumų.

90.       Maža to, jei nedelsiant sumokėjus aptariamą sumą Bendrovės finansinė būklė taptų kritine arba ji turėtų sunkumų vykdant kitus įsipareigojimus, pareiškėjas turi teisė kreiptis dėl ginčo mokestinės nepriemokos sumokėjimo arba išdėstymo Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnyje ir jį įgyvendinančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka (MAT įstatymo 10 str. 4 d. (2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcija); šiuo metu galiojančio MAT įstatymo 9 str. 7 d. (2020 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XIII-3158 redakcija).

 

VII.

 

91.       Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, įskaitant išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 ir 5 d.).

92.       Pirmosios instancijos teismui kartu su 2020 m. liepos 31 d. papildomais paaiškinimais pateiktame prašyme pareiškėjas prašė iš atsakovo priteisti 22,5 Eur žyminio mokesčio ir 6 231,5 Eur atstovavimo išlaidų. Apeliaciniame skunde ir 2020 m. lapkričio 6 d. prašyme pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme – 11,25 Eur žyminio mokesčio ir 2 420 Eur atstovavimo išlaidų.

93.       Pirmosios instancijos teismas, nors ir iš dalies tenkindamas pareiškėjo reikalavimą, atmetę jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsižvelgęs į tai, kad ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo dėl ginčo laikotarpiu Bendrovės netinkamo į aplinką išleistų teršalų kiekio deklaravimo, už kurį mokestis padidintu tarifu atsakovo paskaičiuotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų pagal jam suteiktą kompetenciją (Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino, kad bylinėjimosi išlaidų susidarymą sąlygojo pačio pareiškėjo veiksmai, todėl bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui nepriteistinos). Sutikdamas su tokiu teismo vertinimu atsakovas taip pat akcentuoja, kad teisės aktai nenumato, kad jis (atsakovas) galėtų skirti mažesnę sankciją nei nustatyta įstatyme.

94.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą ir iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko) jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai inter alia reiškia, kad asmuo, gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, inter alia kreipdamasis į teismą, turi teisę naudotis veiksminga advokato teikiama teisine pagalba; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali; asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Be to, iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė teisme ginti savo teises, inter alia naudojantis advokato teikiama teisine pagalba, būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai, be kita ko, numatyti atsižvelgiant į bylos aplinkybes būtinų ir pagrįstų išlaidų šiai teisei įgyvendinti atlyginimą asmeniui, kuriam nėra taikoma teisinė atsakomybė, nes nenustatyta, kad jis padarė teisės pažeidimą.

95.       Savo ruožtu, nesant specialių proceso įstatymo nuostatų, kaip yra nagrinėjamu atveju, tuomet, kai teismas sumažina arba panaikina už įstatymo pažeidimus skirtą sankciją (taikytą poveikio priemonę), bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą reglamentuojančios Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad, be kita ko, būtų užtikrinta aptarta oficiali konstitucinė doktrina. Akivaizdu, jog minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuotos asmens (pareiškėjo) teisės nebus užtikrintos, jei administracinis teismas atsisakytų atlyginti jo (asmens) patirtas bylinėjimosi išlaidas vien dėl to, kad viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų mažinti (netaikyti) įstatyme numatytos sankcijos, kai šis teismas tokią sankciją pripažįsta nepagrįsta (neproporcinga), t. y. neatitinkančia šios Nutarties 69 punkte nurodytoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje nustatytų sąlygų, ir dėl to ją (sankciją) sušvelnina arba panaikina.

96.       Be to, neginčytina, jog MAT įstatyme eksplicitiškai nėra nuostatų, kurios numatytų mažesnės nei įstatyme nustatytos ginčo sankcijos skyrimą. Tačiau taip pat pažymėtina, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio 1 dalyje (2014 ,m. lapkričio 11 d. įstatymu Nr. XII-1317 redakcija) buvo nustatyta, kad „poveikio priemonės ūkio subjektui skiriamos atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį, mastą ir kitas įstatymuose numatytas aplinkybes“. Ir nors ši nuostata netaikoma mokesčių administratoriui, ji (nuostata), kaip nurodyta to paties straipsnio 7 dalyje (2019 m. gegužės 16 įstatymo Nr. XIII-2122 redakcija), šiam subjektui yra rekomendacinė. Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju, įstatymas numatė atsakovo teisę vertinti taikomą ginčo poveikio priemonę minėtais aspektais.

97.       Šiomis aplinkybėmis, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei įvertinusi pareiškėjo tenkintų reikalavimų apimtį, taip pat atsižvelgdama į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 2, 5, 8.1, 8.9, 8.16 ir 8.18 punktus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš atsakovo priteistinos šios bylinėjimosi išlaidos: (1) pirmosios instancijos teisme – 11 Eur žyminio mokesčio ir 1 750 Eur atstovavimo išlaidų; (2) apeliacinės instancijos teisme – 6 Eur žyminio mokesčio ir 1200 Eur atstovavimo išlaidų (visa priteistina suma – 2 967 Eur).

98.       Nors toks vertinimas, kiek tai susiję su ginčais dėl MAT, iš dalies neatitinka pozicijos, pateiktos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2163-662/2020 64 punkte, tačiau, pirma, pastaroji nutartis priimta iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo ir, antra, joje nebuvo analizuotos minėtos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos dėl mokesčių administratoriaus diskrecijos.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ skundą tenkinti iš dalies.

Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. AS-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“ apskaičiuotas 1 343 313 Eur dydžio mokestis, pakeisti ir šį mokestį sumažinti iki 671 657 Eur.

Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. AS-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalis, kuriomis pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“ apskaičiuoti 6 041 Eur ir 153 860 Eur dydžio mokesčiai, panaikinti ir klausimą dėl šių dalių grąžinti atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nagrinėti iš naujo.“

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2 967 Eur (du tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

 

 

                Veslava Ruskan

 

 

                Milda Vainienė