Administracinio nusižengimo byla Nr. A15.-7 -1058/2018

                      Teisminio proceso 4-68-3-02870-2017-8

                Procesinio sprendimo kategorija 16.9.7. (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

NUTARIMAS

2018 m. sausio 16 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Telksnienė,

sekretoriaujant Renatai Vanagienei,

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui I. M.,

administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovui advokatui Stanislovui Nalivaikai,

UAB „V“ darbuotojų profesinės sąjungos įgaliotam atstovui J. Z.,

nukentėjusiojo įstatyminiam atstovui  G. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą, kurioje I. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenanti (duomenys neskelbtini), dirbanti (duomenys neskelbtini), traukiama administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 423 straipsnio 2 dalį, 426 straipsnio 1 dalį,

n u s t a t ė :

I. M. 2017 m. rugsėjo 5 d., apie 15 val., Vilniuje, Laisvės pr., vairuodama troleibusą, išlaipinusi keleivius „Parodų rūmų“ stotelėje, prieš pradėdama važiuoti buvo neatidi ir neatsargi neįsitikino, kad visi keleiviai saugiai išlipo, uždarydama troleibuso duris prispaudė išlipančio nepilnamečio keleivio koją ir pajudėjo iš vietos, dėl to keleivis nukrito ir buvo troleibuso velkamas. Eismo įvykio metu nepilnamečiui buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Šiais veiksmais I. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 101 punktus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 2 dalyje.

Teismo posėdžių metu I. M. savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad viskas įvyko apie 15 val., troleibusas buvo pilnas. Sustojo stotelėje prie Parodų rūmų. Stotelė ypatinga tuo, kad ten išlipa mažai keleivių. Toje stotelėje paprastai stovi apie 1-2 min. Stovėjimo laiką nustato pati pagal situaciją, laukia, kol išlipa žmonės. Atidarė duris, buvo neįmanoma matyti visų žmonių, pastovėjo apie minutę, nematė, kad kas nors liptų, todėl paspaudė mygtuką ir nejudėdama laukė, kol užsidarys durys. Troleibuse yra tokia funkcija – blokiruotė, tik kai ji užsidaro, troleibusas gali pajudėti iš vietos. Nuo mygtuko paspaudimo iki durų užsidarymo praeina 20-30 sekundžių. Troleibuse yra specialus signalas, todėl paspaudus mygtuką, jau būna įsitikinusi, kad niekas iš troleibuso nelips. Šiuo atveju troleibuso durys užsidarydamos prispaudė vaikui koją. Paaiškino, kad būdama vairuotojo kabinoje žiūrėjo į kelią ir pajudėjo iš vietos. Išvažinėdama iš stotelės, pažiūrėjo atgal ir pamatė, kad vaikas prispaustas. Vaikas gulėjo ant nugaros. Atidarė duris, berniukas atsistojo, pakėlė portfelį. Po 3 minučių iš troleibuso išlipo senelis. Išlipęs senelis net neatsigręžė, nesustojo ir nuėjo toliau nuo troleibuso, į jos pusę senelis net nepažiūrėjo, todėl pati iš troleibuso ir neišlipo. Kadangi turi patirtį su specialių poreikių vaikais, pagalvojo, kad senelis nenori gąsdinti vaiko. Pagalvojo, kad jie nusprendė, jog tai jų pačių klaida. Laukė, kol jie išeis. Paskambino dispečerei, pasakė, kad buvo toks įvykis, kad prispaudė koją berniukui. Po to nuvažiavo. Supranta, kad reikėjo kviesti policiją, bet ji apie tai, kas nutiko, pasakė dispečerei. Žmogus išėjo, todėl ji pasimetė ir policijos neiškvietė. Nurodė, kad senelis stovėjo ne prie durų ir išlipo tik po to, kai išlipo vaikas. Senelis su vaiku nebuvo pasiruošę išlipti iš troleibuso toje stotelėje. Neigė, kad vilko berniuką, nurodė iš vietos pajudėjusi tik 1-2 metrus. Berniuko koją prispaudė paskutinės troleibuso duris. Jei būtų buvęs didesnis žmogus, durys net nebūtų užsidariusios. Negirdėjo, ar keleiviai kažką šaukė, buvo tik šurmulys. Vėliau, išėjo iš kabinos, paklausė žmonių, ar jie gali paliudyti, tačiau niekas liudyti nenorėjo. Pažymėjo, jog įspėjamasis skambutis, kad užsidaro durys troleibuse veikė labai garsiai. Taip pat nurodė, kad pagal UAB „V“ vidines taisykles jeigu atsitinka įvykis, ji prieina prie nukentėjusiojo ir bendrauja su juo, prašo nukentėjusiojo arba greitosios, kad parašytų paaiškinimą, tačiau šiuo atveju vaikas su seneliu nuėjo.

Iš esmės analogiškas aplinkybes I. M. nurodė ir apklausiama tyrimo metu. I. M. buvo nurodžiusi, kad nebandė pasivyti berniuko ir jo palydovo, kadangi pasitikėjo vaiką lydėjusiu asmeniu, jog berniukui viskas gerai. Pati iš karto po įvykio neturėjo galimybės prieiti prie nukentėjusio berniuko, kadangi jis su savo palydovu net nesustojo. Bandė prašyti keleivių būti įvykio liudytojais, tačiau žmonės atsisakė tai daryti, kai kas tiesiog nepastebėjo įvykio, keleiviai sakė, kad skuba, prašė važiuoti. Troleibusu važiavusi bendradarbė tą girdėjo, tačiau ji troleibuse sėdėjo per vidurį ir negalėjo matyti paties įvykio, nes berniuką prispaudė galinėmis durimis. I. M. taip pat buvo nurodžiusi, kad pati yra mama ir labai pergyvena dėl to įvykio. Pati augina vaiką su negalia nuo gimimo ir labai brangina ne tik savo, bet ir kitų žmonių sveikatą. Kaip suprato, jai paspaudus mygtuką uždaryti duris, vaikas dėl spūsties paskutiniu momentu iššoko iš transporto priemonės, nors jau cypė skambutis ir lipti iš troleibuso nebegalima. Atsiprašė ir apgailestavo dėl to, kas įvyko (b. l. 14).

Teismo posėdžių metu UAB „V“ darbuotojų profesinės sąjungos įgaliotas atstovas J. Z. nurodė, kad troleibuse yra specialus garso signalas, pajudėjimas iš vietos neuždarius durų, yra neįmanomas. Teigė, jog tikėtina versija, kad vaikas galėjo būti pastumtas kitų vaikų, buvusių šalia jo, tuo metu, kai transporto priemonės durys buvo uždaromos. Tai vaiko neatsargumas. Visos techninės priemonės, kad vairuotojas būtų apsaugotas nuo tokios klaidos, įvykio metu veikė ir buvo įjungtos. Vairuotojas fiziškai iš savo darbo vietos negali pamatyti transporto priemonės galo, jis turi pasitikėti apsaugos sistemomis, t. y. garsiniu signalu ir durų blokiruote. Paaiškino, kad pirmiausia būna garsinis signalas, ir tik po jo (12-20 s) durys užsidaro, tada transporto priemonė gali pajudėti. Atkreipė dėmesį, kad poreikio berniukui išlipti iš troleibuso nebuvo, nes senelis nebuvo pasiruošęs išlipti. Berniukas iškrito ant šaligatvio, jam nustatytas nežymus kūno sužalojimas, kuris yra neįmanomas, jei žmogus būtų buvęs tempiamas. Be to, pagalbos buvo kreiptasi ne iš karto po įvykio, praėjo tam tikras laiko tarpas, neaišku, kas galėjo atsitikti per tą ilgą laiko tarpą, galbūt trauma buvo patirta vėliau.

Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovas advokatas Stanislovas Nalivaika teigė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nei eismo įvykio, nei nukentėjusiojo. Jų nuomone, tai buvo nelaimingas atsitikimas, dėl kurio reikėtų kaltinti suaugusį žmogų paskirtą prižiūrėti vaiką. Vaikas buvo paliktas be priežiūros, deramai neužtikrintas jo saugumas transporto priemonėje. Vaikas negalėjo būti velkamas troleibuso, kadangi tokiu atveju nebūtų likę vien nubrozdinimai, o būtų rimtesnių sužeidimų. Atkreipė dėmesį, kad teismo medicinos ekspertas nurodo, jog sužalojimas yra padarytas kietu buku daiktu, o troleibuse yra 10-15 cm minkštos gumos tarpas, taigi neįmanoma, kad vaiką būtų pagavę už dešinės kojos ir kad jį vilko nugara. Nei ant nugaros, nei ant pakaušio jokių sužalojimų pėdsakų nebuvo. Būtų užtekę pavilkti 1 metrą ir vaiką būtų patraukę po ratais. Stotelės schema rodo, kad toje vietoje neįmanoma važiuoti 10 metrų, ten neįmanoma važiuoti netgi kelis metrus, neišsukus iš stotelės į kelią. Advokato manymu, keistai atrodo, kad vaikui buvo suplėšytos kelnės, striukė, o senelis, nežiūrint į tai, su vaiku pasišalino iš įvykio vietos. Su suplėšytomis kelnėmis ir nešvaria striuke ėjo į knygų mugę. Tik po paros atsirado pareiškimas dėl nežymių nubrozdinimų. Be to, nubrozdinimo negalima laikyti sužalojimu. Advokatas atkreipė dėmesį ir į tai, kad kai I. M. pažiūrėjo pro galinį langelį, pamatė, kad senelis energingai su vaiku nuėjo, lyg nieko nebūtų įvykę. Troleibuso durys užsidaro labai lėtai. Reikia specialiai norėti, kad tave prispaustų, arba visiškai neatsakingai lipti pro duris. Taip pat pažymėjo, kad jo atstovaujamoji I. M. elgėsi pagal instrukcijas, ji paskambino dispečeriui, dispečeris turi iškviesti policiją. Dispečeris nematė reikalo iškviesti policiją, nes nebuvo nei nukentėjusiojo, nei įvykio. Teigė, kad senelio parodymai yra prieštaringi, todėl prašė juos vertinti kritiškai, o nukentėjusiojo įstatyminio atstovo įvykio vietoje nebuvo, todėl įvykio aplinkybių jis paliudyti negali.

Teisme apklaustas nukentėjusiojo įstatyminis atstovas G. N. parodė, kad tuo metu, kai įvyko įvykis, jis buvo komandiruotėje užsienyje. Jam paskambino žmona, papasakojo, kad ką tik grįžo iš Santariškių klinikų, kad įvyko toks įvykis. Išsinagrinėjęs situaciją, suprato, kad tai yra eismo įvykis, ir paprašė žmonos, kad ji nuvyktų į policiją ir parašytų paaiškinimą kadangi yra visi eismo įvykio požymiai: yra judanti transporto priemonė, poveikis fiziniam asmeniui, yra nukentėjęs asmuo. Iš uošvio ir žmonos žodžių suprato, kad troleibuso vairuotoja nebuvo išlipusi iš troleibuso, nepatikrino, kokia yra vaiko būklė. Vaikas buvo šoke. Vaikas yra gana uždaro būdo, nelinkęs reikšti emocijų, skausmu skundžiasi tada, kai tikrai jaučia skausmą. Mano, kad troleibuso vairuotoja nesiėmė visų priemonių, kurios yra numatytos tiek bendrovės vidaus procedūrose, tiek pagal KET transporto priemonės vairuotojui numatytų pareigų. Vaikui buvo dešinės kojos apibrozdinimai, kadangi troleibuso durimis buvo priverta dešinė koja. Jis buvo velkamas, patirti lengvi kūno sužalojimai. Vaikui buvo suplėšytos kelnės, todėl vaikas gėdijosi ir stengėsi kuo greičiau susirinkti daiktus ir pasišalinti iš vietos, kuri kėlė neigiamas emocijas. Kitą dieną po įvykio komunikacija su vaiku buvo labai sudėtinga. Vaikas verkdamas papasakojo, kad nespėjo, grūdosi pro vaikus, buvusius troleibuso gale. Senelis turi invalidumą, jo viena koja nesilanksto, jam sunku eiti, todėl senelis atsiliko nuo vaiko. Vaikas iš troleibuso lipo pirmas, o senelis iš paskos, jiems abiems buvo sunku prasibrauti pro žmones. Senelis pasimetė, skambino dukrai ir klausė, ką daryti. Dukra metė darbą, grįžo namo, paėmė automobilį, vežė vaiką į klinikas. Nesikreipė į vairuotoją todėl, kad senelis rūpinosi anūku, o ne vairuotoju. Nukentėjusiojo įstatyminis atstovas teigė, kad buvo pažeistas dar vienas KET punktas, kadangi vairuotoja išvažiavo iš  eismo įvykio vietos. Tai, kad nukentėjusysis nuėjo nėra pagrindas nekviesti policijos ir nefiksuoti įvykio. Kaip troleibuso vairuotoja paaiškino policijai, pranešimą dispečerinei ji padarė pravažiavusi tam tikrą atstumą, o kelių policija visiškai nebuvo informuota. Tai, kad vaikas nuėjo kažkokį atstumą ir tik tada pradėjo skųstis, nėra pagrindas sakyti, kad jo sužalojimai buvo padaryti vėliau, tikrai neturėjo jokios priežasties žaloti savo vaiką. Senelis patvirtino, kad vaikui pasiskundus kojos skausmu, jis susisiekė su vaiko motina, perdavė vaiką motinos globon prie poliklinikos. Nuvykus į polikliniką, buvo pasakyta, kad čia sužalojimas ir reikia vykti į Santariškes. Jokios kompensacijos ar žalos atlyginimo nereikalauja, nori teisingumo, kad autoįvykis būtų užfiksuotas, kad būtų priimtas teisingas sprendimas dėl autoįvykio padarymo. Į Kelių policiją kreipėsi dėl to, kad nukentėjo vaikas. Jo vertinimu, vairuotoja pajudėjo iš stotelės tuo metu, kai vaiko koja buvo prispausta, ir atitinkamai tai traktuoja kaip eismo įvykį pagal KET. Advokato pateiktas keleivių vežimo standartas nepaneigia KET reikalavimų ir vairuotojo pareigų. Pati vairuotoja apklausiama patvirtino, kad pajudėjo iš vietos, kad vaikas buvo prispaustas, ji patvirtino, kad nebuvo išlipusi iš troleibuso. Iš senelio parodymų matyti, kad jis buvo prie galinių troleibuso durų, jie su vaiku ruošėsi išlipti stotelėje, jie nesimėtė po troleibusą, senelis nebuvo dideliu atstumu nuo vaiko, po įvykio senelis nuėjo paskui vaiką, nes rūpinosi vaiku, vaikas buvo suirzęs ir nereaguodamas ėjo tolyn.

Teisme apklaustas liudytojas V. T. parodė, kad su anūku į troleibusą įlipo Karoliniškių stotelėje, kartu įlipo ir kiti mokiniai su kuprinėmis. Su anūku įlipo pirmi, o mokiniai iš paskos. Stovėjo prie paskutinių troleibuso durų stovo, 2-3 vaikai stovėjo apačioje ant laiptų. Anūkas stovėjo šalia jo, bet jo galėjo nesimatyti, nes jis žemesnio ūgio. Su anūku turėjo išlipti Parodų stotelėje, važiavo atsiimti pratybų sąsiuvinių į „Briedžio“ leidyklą, kuri yra gana toli nuo tos vietos; būtų buvę arčiau iš kitos stotelės, bet jis nežino, kaip ten pereiti gatvę. Troleibuse buvo vidutiniškai žmonių, bet prie durų buvo grūstis. Brovėsi per mokinius, anūkas lipo pirmas. Pats nenorėjo lipti pirmas, kad anūkas neliktų troleibuse. Lipant iš troleibuso, anūkui prispaudė koją ir jį vilko. Troleibusas nuvažiavo apie 10 metrų. Žmonės ir jis (V. T.) pradėjo šaukti. Troleibusas sustojo. Nematė to momento, kaip anūkas nukrito ant šaligatvio. Vaiką pamatė tik tada, kai jis atsidūrė toliau nuo troleibuso. Durys atsidarė, jis išlipo ir nubėgo prie anūko. Vaiko prie durų nebebuvo. Jis buvo atsikėlęs ir pradėjęs bėgti prie stotelės, kur nukrito jo skėtis. Anūkas pasiėmė daiktus ir jie ėjo toliau, eidami kalbėjosi. Paklausė anūko, ar viskas gerai, anūkas buvo šoke, nenorėjo sustoti, sakė, kad jam viskas gerai. Tik toliau nuėjus, maždaug už 10 min. anūkas pasakė, kad jam skauda nubrozdinimus. Tada perėjo per požeminę pėsčiųjų stotelę ir nuėjo pirkti reikalingų daiktų. Paskambino vaiko mamai, susitarė, kad nuvažiuos prie poliklinikos. Kai nusipirko reikalingus daiktus, grįžo prie sustojimo (Parodų rūmai arba Miškiniai), gali būti, kad nuėjo apie 2 km., sėdo į visuomeninį transportą ir grįžo į Karoliniškes prie poliklinikos. Prie poliklinikos laukė dukra, perėmė vaiką ir vežė pas gydytojus. Liudytojas nurodė, kad žinojo, jog stotelėje, kurioje įvyko įvykis, troleibusas stovi trumpiau. Jie buvo priėję arčiau durų ir iš anksto pasiruošę išlipti, bet prie durų stovėjo daug žmonių. Neprisiminė, ar girdėjo garsinį signalą prieš užsidarant troleibuso durims. Iš įvykio vietos išeiti nusprendė ne jis, sprendė anūkas. Tuo metu labiau rūpinosi, kas atsitiko anūkui, o ne troleibuso vairuotoju, paskui jau nebebuvo prasmės, nes troleibusas jau buvo nuvažiavęs. Kaip elgėsi troleibuso vairuotojas, nematė. Troleibuso vairuotojas kažkiek palaukęs, nuvažiavo. Troleibusas stovėjo neilgai, galbūt, minutę. Paties momento, kai troleibusas pajudėjo, tikriausiai nematė. Kada troleibusas nuvažiavo (ar jam priėjus prie anūko, ar dar nepriėjus, ar jiems abiem kiek nuėjus), tiksliai neprisimena. Kai išlipo iš autobuso iki anūko nuėjo maždaug apie 20 metrų, kiek laiko galėjo praeiti, nežino, galbūt 1-2 min. Liudytojas taip pat patvirtino, kad vaiko kelnės buvo suplėšytos. Iš pirmo žvilgsnio nesimatė, kad vaikui būtų buvę kokie dideli sužalojimai, kad būtų reikėję aiškintis vietoje, kviesti policijos pareigūnus ir pan. Vaikas buvo strese, nesinorėjo laukti, kol atvažiuos policijos pareigūnai.

Tyrimo metu apklausiamas liudytojas V. T. davė iš esmės analogiškus parodymus. Liudytojas taip pat buvo nurodęs, kad jo anūkui D. išlipant iš troleibuso staiga jo durys pradėjo užsidarinėti ir prispaudė vaikui koją tuo metu, kai jis jau buvo lauke, o jis (V. T.) liko troleibuse (b. l. 13).

ANK 423 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo padarymo faktą ir I. M. kaltę įrodo byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai.

Administracinio nusižengimo protokole yra užfiksuotos esminės padaryto administracinio nusižengimo aplinkybės (b. l. 1).

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus tyrėjos N. B. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. į Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybą kreipėsi J. N., kuri nurodė, jog 2017 m. rugsėjo 5 d., 15 val., jos sūnus D. N., gim. 2006 m. vasario 2 d., 16-ojo maršruto, seno modelio, geltonu troleibusu važiuodamas Vilniuje, Laisvės pr. link stoties, maršrutinio transporto sustojime „Parodų“ susižalojo. J. N. nurodė, kad sustojime jos sūnui išlipant iš troleibuso durys užsidarė ir prispaudus jam koją troleibusas pradėjo važiuoti, vilko jį ir sužalojo. Troleibusui sustojus durys atsidarė, tačiau troleibusas iš įvykio vietos nuvažiavo palikdamas nukentėjusįjį. Vėliau sūnus pats kreipėsi į VU Santaros klinikų Vaikų ligoninę, kur jam nustatė dešinės blauzdos nubrozdinimą. Analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir BIRT ataskaitų žiūryklės duomenyse (b. l. 2, 3).

Nukentėjusiojo įstatyminės atstovės J. N. paaiškinime nurodyta, kad 2017 m. rugsėjo 5 d., jos sūnus D. N., kartu su seneliu V. T. 16-ojo maršruto troleibusu važiavo į Stoties pusę. Apie 15 val. jiems reikėjo išlipti „Parodų“ stotelėje. Troleibuse buvo labai daug mokinių, kurie stovėjo prie durų, todėl ne iš karto pasiekė duris. Vaikas nespėjo išlipti, o troleibuso vairuotojas uždarė duris ir nuvažiavo. Vaikas liko lauke, o dešinė koja liko priverta durimis. Troleibusas tempė jį apie 10 metrų, kol vairuotoja sureagavo į senelio ir dar vieno keleivio riksmus. Tada vairuotoja sustojo ir atidarė duris. D. ištraukė koją, senelis išlipo, o troleibusas nuvažiavo. Troleibusas buvo senas, be reklamų, geltonos spalvos. Po įvykio Santariškių vaikų ligoninėje D. buvo nustatytas kojos sumušimas. Tiek D., tiek senelis patyrė didelį stresą (b. l. 12).

Traumą patyrusio paciento apžiūros lape užfiksuota, kad 2017 m. rugsėjo 5 d., apie 16.50 val. apžiūrėjus D. N. nustatyta, kad pacientas patyrė dešinės blauzdos nubrozdinimą, sumušimus (b. l. 10).

Specialisto paaiškinime nurodyta, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistas J. M. P., išnagrinėjęs jam pateiktus D. N. ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės duomenis ir susipažinęs su eismo įvykio aplinkybėmis, padarė išvadą, jog D. N. nustatytas dešinės blauzdos nubrozdinimas atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą ir galėjo būti padarytas kietu buku daiktu prieš kreipiantis medicininės pagalbos aptariamo eismo įvykio metu (b. l. 11).

UAB „V“ raštas, kuriame nurodyta, kad 2017 m. rugsėjo 5 d., Vilniuje, Laisvės pr. maršrutinio transporto stotelėje „Parodų rūmai“ (link stoties) 14.56 val. 16-to maršruto troleibusą „Škoda 14TR11“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo I. M. (b. l. 8).

ANK 423 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nežymų kitų asmenų sveikatos sutrikdymą sukėlusį Kelių eismo taisyklių pažeidimą. KET 9 punktas numato, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Taigi minėtas punktas įtvirtina bendro pobūdžio pareigą būti pakankamai atidiems ir rūpestingiems. KET 101 punktas įtvirtina pareigą vairuotojams prieš pradedant važiuoti, prieš persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį, įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams.

Byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad atsakomybėn traukiama I. M. nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Kaip viešojo transporto vairuotojai jai yra keliama ypatingo atidumo ir rūpestingumo pareiga. Nors, kaip nurodė UAB „V“ darbuotojų profesinės sąjungos įgaliotas atstovas, įvykio metu troleibuse veikė tiek garso signalas, tiek blokiruotė, kuriomis vadovaujasi maršrutinio transporto vairuotojai prieš pradėdami važiuoti, įspėjantys viešojo transporto keleivius, kad durys užsidaro, šios aplinkybės nepaneigia vairuotojui KET numatytos pareigos įsitikinti, ar pajudėti iš vietos tikrai yra saugu. Iš liudytojo V. T. parodymų matyti, kad troleibuse prie durų stovėjo moksleiviai, jis su anūku D. N. įlipęs pro galinęs troleibuso duris stovėjo prie paskutinių troleibuso durų stovo, ruošėsi lipti „Parodų rūmų“ stotelėje. Akivaizdu, kad senyvo amžiaus žmogui sunku greitai judėti, todėl iš troleibuso pirmas lipo jo anūkas. Nepilnamečiui D. N. lipant iš troleibuso, durys pradėjo užsidarinėti ir prispaudė jam koją.

Teismas kritiškai vertina tiek atsakomybėn traukiamo asmens atstovo advokato S. Nalivaikos, tiek ir UAB „V“ darbuotojų profesinės sąjungos įgalioto atstovo teiginius, kad vaiko sužalojimai galėjo atsirasti kitu metu. Nors, tiek iš stotelės schemos, tiek iš nepilnamečio patirtų sužalojimų pobūdžio, akivaizdu, kad nukentėjusysis negalėjo būti velkamas 10 metrų, kaip nurodė liudytojas V. T., tačiau aplinkybė, kad vaikui prispaudus koją troleibuso durimis, troleibusas pajudėjo, yra neginčytinai įrodyta byloje surinktais įrodymais –  V. T. ir pačios I. M. parodmais. Pastaroji nurodė, kad tik pajudėjusi iš vietos pastebėjo, jog troleibuso durys užspaudė vaiką.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad nepilnametis D. N. po įvykio troleibusų stotelėje galėjo susižaloti kitur. Iš byloje esančio traumą patyrusio paciento apžiūros lapo matyti, kad dėl patirtų sužalojimų buvo kreiptasi į gydymo įstaigą, D. N. medikų apžiūrėtas 2017 m. rugsėjo 5 d., apie 16.50 val., t. y. tą pačią įvykio dieną, po įvykio praėjus palyginti nedideliam laiko tarpui. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto J. M. P. paaiškinime nurodyta, kad nepilnamečiui nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti prieš kreipiantis medicininės pagalbos aptariamo eismo įvykio metu. Specialistas taip pat nurodė, kad nepilnamečio patirti dešinės blauzdos nubrozdinimai atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą. Pateiktomis specialisto išvadomis teismas neturi pagrindo abejoti. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas laiko visiškai nepagrįstu advokato S. Nalivaikos teiginį, kad nubrozdinimo negalima laikyti sužalojimu. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kalbėti ir apie vaiko nepriežiūrą, kadangi nepilnametį lydėjo jo senelis – liudytojas V. T., jis kartu su vaiku važiavo troleibusu, iš karto po įvykio visą laiką buvo šalia, taigi nepilnametis D. N. nebuvo paliktas vienas.

Teismo įsitikinimu, nepaisant to, kad troleibuse prie durų stovėjo daug žmonių, būdama atsakinga ir rūpestinga vairuotoja, I. M. turėjo įsitikinti, kad tikrai nėra įlipančių ar išlipančių iš troleibuso keleivių. Kaip nurodė UAB „V“ darbuotojų profesinės sąjungos įgaliotas atstovas J. Z., troleibuse pajudėjimas iš vietos, neuždarius durų, yra neįmanomas, vadinasi, tai, kad I. M., visgi, pajudėjo iš vietos, rodo, jog tuo metu nukentėjusysis buvo lauke. Matomumas už transporto priemonės durų vairuotojai nebuvo apribotas, todėl ji turėjo realią galimybę pro galinio vaizdo veidrodėlius pamatyti, kad prie pat troleibuso durų yra prispaustas žmogus. Tuo tarpu, nei troleibuso viduje prie durų buvę moksleiviai, nei aplinkybė, kad viešojo transporto stotelėje tuo metu jokių žmonių nebuvo, niekaip negalėjo turėti įtakos vairuotojos pareigai būti atidžiai. Pagal įvykio aplinkybes ir atsakomybėn traukiamo asmens viešojo transporto vairavimo patirtį, darytina išvada, kad I. M. prieš pradėdama važiuoti turėjo realią galimybę įsitikinti, jog 2017 m. rugsėjo 5 d., apie 15 val. „Parodų rūmų“ stotelėje iš troleibuso išlaipinus keleivius, pajudėti iš vietos yra saugu, tačiau nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių ir buvo neatidi. Dėl nurodyto I. M. nerūpestingumo nepilnametis nukentėjusysis patyrė sužalojimus, kurie specialisto įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl I. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį.

Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo įstatyminis atstovas prašė I. M. veiksmus papildomai kvalifikuoti kaip pasišalinimą iš įvykio vietos. Nagrinėjamu atveju teisėjai informavus, I. M. pareikštas kaltinimas buvo patikslintas, nurodant, kad atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai taip pat gali būti kvalifikuojami pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos.

Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikomas įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Atsakomybėn traukiamo asmens atstovas advokatas S. Nalivaika prašė teismo vertinti įvykį kaip nelaimingą atsitikimą. Teismas tokį advokato prašymą laiko visiškai nepagrįstu. Nelaimingas atsitikimas yra nuo kitų asmenų veiksmų nepriklausantis įvykis. Tuo tarpu byloje surinktais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad būtent I. M. veiksmai, t y., padaryti KET pažeidimai lėmė nukentėjusiojo D. N. nežymų sveikatos sutrikdymą, sužalojimai patirti pajudėjus transporto priemonei, kas atitinka Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme pateiktą eismo įvykio sąvoką.

KET 219.4. punktas numato, kad tuo atveju, jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, su eismo įvykiu susijęs vairuotojas įvykus eismo įvykiui privalo pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam. Nuvažiavimas iš eismo įvykio vietos neatlikus aukščiau išvardintos pareigos traktuojamas kaip pasišalinimas iš eismo įvykio vietos pažeidžiant KET reikalavimus, t. y. ANK 426 straipsnyje numatytas nusižengimas. Šis nusižengimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt.

Iš bylos medžiagos matyti, kad I. M., būdama atsakinga už eismo įvykį, kurio metu nežymiai sutrikdyta nepilnamečio D. N. sveikata, apie eismo įvykį policijai nepranešė. I. M. suprato, kad troleibuso durimis prispaudė nepilnamečiui koją, taip pat patvirtino, kad iš troleibuso išlipusi nebuvo ir policijos apie įvykį neinformavo, apie įvykį pranešė tik dispečeriui. Šiuo atveju teismas pastebi, kad tiek UAB „V“ keleivių aptarnavimo standartai (6.10 punktas), tiek KET numato troleibuso vairuotojui pareigą apie įvykusį eismo įvykį pranešti policijai, pranešimas apie įvykį dispečeriui tokios pareigos nepašalina. Minėta pareiga keliama būtent pačiam transporto priemonės vairuotojui. Tokios pareigos nepašalina ir aplinkybė, kad nukentėjusysis pasišalina iš eismo įvykio vietos.

Kita vertus, akivaizdu, kad atsakomybėn traukiama I. M. iš eismo įvykio vietos išvažiavo ne iš karto. Liudytojo V. T. parodymai patvirtina, kad troleibuso vairuotoja tam tikrą laiką palaukė, kiek tiksliai liudytojas nurodyti negalėjo. Be to, paties liudytojo V. T. teigimu iš pirmo žvilgsnio nesimatė, kad vaikas būtų patyręs rimtesnių sužalojimų, kad būtų reikėję aiškintis vietoje ar kviesti policijos pareigūnus. Atitinkamai to objektyviai galėjo nepastebėti ir nepastebėjo o ir atsakomybėn traukiama I. M.. Vairuotoja, nors ir neišlipo iš troleibuso, žiūrėjo pro langą į nukentėjusiojo pusę ir matė, kaip senelis priėjo prie vaiko. Į vairuotojos pusę nei vaiko senelis, nei pats vaikas atsigręžę nebuvo, senelis su vaiku nuėjo tolyn nesustodami, lyg nieko nebūtų įvykę.

Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad atsakomybėn traukiama I. M. galėjo sąžiningai suklysti dėl paties įvykio ir jo sukeltų pasekmių bei savo veiksmų teisėtumo. Tai, kad apie įvykį I. M. pranešė dispečerei, rodo, kad priežasčių pasišalinti iš eismo įvykio ji neturėjo ir įvykio nuslėpti neketino. Policijai apie įvykį I. M. nepranešė, kadangi, kaip matyti iš jos parodymų, ji tiesiog pasimetė ir iš nukentėjusiojo bei jį lydinčio asmens elgesio galėjo nesuprasti, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu nepilnamečiui buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Esant nustatytoms aplinkybėms nėra pakankamai pagrindo teigti, kad I. M. turėjo tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos, todėl administracinio nusižengimo byla, kurioje                            I. M. buvo inkriminuojamas ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, turi būti nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, požymių (ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, atsižvelgia į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį (padarytas administracinis nusižengimas transporto srityje), jo padarymo aplinkybes, kaltininko kaltės formą (nusižengimas padarytas dėl nerūpestingumo), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat įvertinama I. M. asmenybė – bausta administracine tvarka, turi galiojančią nuobaudą, dirba UAB „V“ vairuotoja, augina sūnų, kuriam nustatytas 40 procentų darbingumas (b. l. 23). Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad administracinio nubaudimo tikslai bus pasiekti I. M. paskyrus minimalią ANK 423 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą baudą.

ANK 423 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo padarymo atveju numatyta galimybė skirti administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą (ANK 423 straipsnio 4 dalis). Nors I. M. praeityje yra bausta už Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir turi galiojančią nuobaudą, tačiau įvertinus nusižengimo padarymo aplinkybes, tai kad nusižengimas padarytas dėl nerūpestingumo, abejonių dėl vairuotojos blaivumo įvykio metu nekilo, Lietuvos informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis – neteista, iš administracinių nusižengimų išrašo matyti, kad I. M. praeityje administracine tvarka bausta tik du kartus, jai paskirtas baudas yra sumokėjusi, be to, jos teigimu, paskutinį nusižengimą padarė jos automobiliu važiavusi dukros draugė iš Estijos, tačiau jai (I. M.) buvo paprasčiau sumokėti paskirtą baudą, nuo 2011 m.  gruodžio 5 d. dirba UAB „V“ vairuotoja, darbdavio charakterizuojama teigiamai, pateikti kvalifikaciniai pažymėjimai patvirtina, kad turi nemažą viešojo transporto vairuotojos patirtį. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad I. M. nėra linkusi daryti administracinius nusižengimus, o jos darbinė veikla ir gaunamos pajamos yra tiesiogiai susijusios su teisės vairuoti transporto priemones turėjimu. Be to, pažymėtina, kad I. M. augina sūnų, kuriam nustatytas tik 40 procentų darbingumas, sūnaus priežiūra reikalauja nemažai pajamų bei mobilumo, kuris gali būti užtikrintas tik turint teisę vairuoti transporto priemones. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo taikymas nagrinėjamu atveju būtų neproporcinga priemonė, o administracinės nuobaudos paskirtis bus įgyvendinta be minėtos administracinio poveikio priemonės taikymo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas netaikytinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 423 straipsnio 2 dalimi, 572  straipsnio 1 dalimi, 591 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 635 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 636 straipsniu,

n u t a r i a :

nutraukti I. M. administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426 straipsnio 1 dalį nesant administracinio nusižengimo požymių.

I. M. pripažinti kalta, padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 423 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jai 150 EUR dydžio baudą be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti, kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo jai dienos, o apskundus nutarimą – ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos. Bauda mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 1001, mokėjimo pavedime būtina nurodyti ROIK: 17074092333. Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos, bauda bus išieškoma priverstinai (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 676 straipsnio 1 dalis).

Išaiškinti, kad, vadovaujantis ANK 675 straipsnio 3 dalimi, po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėja                                                                                                        Giedrė Telksnienė