Civilinė byla Nr. 2-1264-157/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01477-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 23 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotojo asmens ,,Swedbank“, akcinės bendrovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-917-866/2016, kuria patenkintas pareiškėjos akcinės bendrovės ,,Dvarčionių keramika“ direktorės L. S. prašymas atsakovei akcinei bendrovei „Dvarčionių keramika“ iškelti restruktūrizavimo bylą, suinteresuotas asmuo ,,Swedbank“, akcinė bendrovė.   

              Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja akcinės bendrovės „Dvarčionių keramika“ (toliau – AB ,,Dvarčionių keramika”) direktorė L. S. 2015 m. liepos 24 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama šiai bendrovei iškelti restruktūrizavimo bylą.

Pareiškėjos teigimu, 1994 m. birželio 10 d. įregistruota įmonė yra didžiausia ir moderniausia keraminių plytelių gamintoja Baltijos šalyse. Prašymą grindė įmonės laikinais finansiniais sunkumais, kurie kilo dėl statybos ir nekilnojamojo turto rinkų, kurios yra esminės bendrovei, realizuojant produkciją, nuosmukio 2008–2010 metais ir itin lėto šio sektoriaus atsigavimo. Nurodė, kad pajamų neužteko padengti visiems įsipareigojimams, todėl 2013 m. liepos mėn. buvo sustabdyta gamyba, tačiau veikla nenutraukta – pardavinėjamos plytelių atsargos, nuomojamos patalpos. Teigė, kad bendrovė deda visas pastangas veiklai atgaivinti, ieško užsakymų, naujų produktų bei ilgalaikių bendradarbiavimo sutarčių su partneriais, ketina uždaryti nuostolingai veikiančias parduotuves, parduoti nekilnojamąjį turtą, prisiteisti iš kreditorės ,,Swedbank“, akcinės bendrovės (toliau – ,,Swedbank“, AB) 13 000 000 Eur žalos atlyginimą (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-5342-450/2015).

Taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 23 d. nutartimi įmonei buvo iškėlęs restruktūrizavimo bylą, kuri teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi nutraukta per įstatyme numatytą ir pratęstą terminą nepateikus tvirtinti restruktūrizavimo plano projekto, kuriam nepritarė pagrindinis kreditorius ,,Swedbank“, AB, kurio kreditorinis reikalavimas sudaro 73,57 proc. (5 848 016,64 Eur) visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų (ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punktas; civilinė byla Nr. B2-2539-275/2015). Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 23 d. nutartimi, įvertinęs tai, kad terminas restruktūrizavimo planui pateikti buvo pratęsta ir jis nepateiktas tik dėl to, jog pagrindinis kreditorius jam nepritarė ir šios pozicijos nuosekliai ir kategoriškai laikėsi, nutarė pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-1428-370/2015).                

Suinteresuotas asmuo ,,Swedbank“, AB su pareiškimu nesutiko, motyvuodamas tuo, kad bendrovė yra nemoki ir jos finansiniai sunkumai yra nuolatinio pobūdžio. Tvirtino, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytas preliminarus įmonės verslo planas yra nepagrįstas objektyviais įrodymais, skaičiavimais. Bankas 2015 m. liepos 24 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo šiai bendrovei, teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartimi šis pareiškimas priimtas, bylos nagrinėjimas sustabdytas iki pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo išnagrinėjimo.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi atsakovei buvo iškėlęs restruktūrizavimo bylą (civilinė byla Nr. B2-5450-794/2015), tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo, nustatęs, kad neatskleista bylos esmė – nenustatytos bylai svarbios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės (civilinė byla Nr. 2-2028-180/2015).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2016 m. kovo 9 d. nutartimi prie nagrinėjamos bylos prijungta minėta civilinė byla Nr. eB2-1530-794/2016. Teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartimi atnaujintas nagrinėjimas civilinės bylos pagal pareiškėjos ,,Swedbank“, AB pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei AB ,,Dvarčionių keramika“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi patenkino pareiškėjos prašymą ir atsakovei AB „Dvarčionių keramika“ iškėlė restruktūrizavimo bylą.   

Teismas, įvertinęs teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius, o taip pat viešai prieinamus registrų duomenis, konstatavo, kad įmonė įregistruota 1994 m. birželio 10 d.; kad nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi nutraukė 2013 m. spalio 23 d. įmonei iškeltą restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ir nusprendė, jog atsakovė atitinka ĮRĮ 4 straipsnio 3, 4, 5 punktų reikalavimus.  

Teismas, įvertinęs 2015 m. liepos 24 d. atsakovės visuotinio akcininkų susirinkimo patvirtintus restruktūrizavimo plano metmenis, kuriuose nurodyta, kad finansiniai sunkumai atsirado dėl 2009-2010 m. ekonominio nuosmukio; kad pertvarkius gamybą ir atleidus daugiau nei 120 darbuotojų, jiems buvo išmokėtos išeitinės kompensacijos – patirtos papildomos išlaidos; kad bendrovė siekdama atkurti mokumą ketina parduoti nekilnojamąjį turtą; kad ketina ieškoti investuotojų; kad ketina priimti 90 naujų darbuotojų; kad nuostoliai nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. sudarė 281 000 Eur, o laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. – 3 086 000 Eur; kad nuostoliai turėtų būti eliminuoti iki 2019 m.; kad 2019 m. planuojamas pelnas – 4 722 000 Eur; kad planuojamas nuosavybės ir įsipareigojimų didinimas nuo 2015 iki 2019 m. nuo 6 249 000 Eur iki 10 960 000 Eur; kad per vienerius metus įsipareigojimams dengti ketinama skirti 1 475 200 Eur (122 933,33 Eur / mėn.) ir iki 2020 m. įsipareigojimus kreditoriams sumažinti nuo 8 158 000 Eur iki 782 000 Eur, – konstatavo, jog šie restruktūrizavimo plano metmenys atitinka įstatymo keliamus reikalavimus (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 1-8 punktai).   

Taip pat teismas nustatė, kad 2016 m. kovo 17 d. balanso duomenimis atsakovė turėjo turto už 14 745 000 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 7 473 000 Eur.

Byloje kilus ginčui dėl nekilnojamojo turto vertės teismo paskirta ekspertizė, nustatyta, kad nekilnojamojo turto objektų, esančių adresais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bendra rinkos vertė, įskaitant ir nuomos teisę, yra 7 965 000 Eur; turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendra vertė pagal UAB ,,Centro kubas“ vertinimą – 167 800 Eur (iš viso – 8 132 000 Eur), bendra viso turto vertė – 10 449 000 Eur.

Teismas, įvertinęs 2016 m. kovo 17 d. duomenis, pagal kuriuos įmonės pradelsti įsiskolinimai sudarė 7 338 000 Eur ir tai, kad kreditorė UAB ,,Dujotekoma“ atidėjo 591 685,26 Eur skolos mokėjimą, konstatavo, jog bylos nagrinėjimo metu pradelsti įsipareigojimai sudarė               6 747 120,95 Eur, t. y. viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad įmonė gauna pajams iš patalpų nuomos, debitoriniai įsiskolinimai sudarė 231 755,46 Eur, grynųjų pinigų likutis 2015 m. rugsėjo 30 d. sudarė 437 000 Eur, pardavimo pajamos 2015 m. rugsėjo 30 d. –      111 000 Eur, pelnas – 16 000 Eur, veiklos sąnaudos – 964 000 Eur, iš kitos veiklos gautas pelnas – 380 000 Eur, nuostoliai 2016 m. kovo 17 d. – 256 000 Eur (2015 m. – 1 340 000 Eur), pradelsti įsipareigojimai kreditoriams – 7 338 806,21 Eur; kad prekės ženklo rinkos kaina yra nuo                 1 800 000 Eur iki 2 490 000 Eur, o taip pat į tai, kad įmonėje dirba 30 darbuotojų, kuriems mokamas darbo užmokestis, įsiskolinimų SODRA nėra, konstatavo, jog įmonė turi techninius, žmogiškuosius ir gamybinius resursus veiklai vykdyti, todėl nustatė, kad teisinio pagrindo laikyti ja nemokia nėra (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).  

Teismas, įvertinęs pateiktus restruktūrizavimo plano metmenis bei kitą bylos medžiagą, sprendė, kad restruktūrizavimo plano metmenyse išdėstyti duomenys leidžia teigti, jog parengus restruktūrizavimo planą, jame numačius efektyvias įmonės mokumui atkurti priemones bei efektyvų verslo planą gali būti realiai pasiekti restruktūrizavimo tikslai – išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto (ĮRĮ 4, 5 straipsniai).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo ,,Swedbank“, AB atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad bendrovės sunkumai yra laikino pobūdžio ir, kad ji vykdo veiklą (ĮRĮ 4 straipsnio 2 punktas). Neatsižvelgė į aplinkybes, kad dar 2013 m. jos vadovas kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo; kad nuo 2013 m. nepavyko atnaujinti gamybos, susitarti su kreditoriais, rasti investuotojų, sumažinti kreditorinius įsipareigojimus; kad bendrovės turtas mažėjo, o nuostoliai didėjo; kad nuo 2009 m. ji dirba nuostolingai.
2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė neatitinka bankrutuojančios įmonės sąlygų (ĮRĮ 4 straipsnio 3 punktas). Neatsižvelgė į aplinkybę, kad ji keletą metų iš eilės veikia nuostolingai, įsipareigojimų kreditoriams nevykdo, neturi apyvartinio kapitalo, nevykdo gamybos, neturi verslo plano. 
3. Teismas rėmėsi 2016 m. kovo 17 d. finansinių ataskaitų rinkiniu, kuris nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo audituotas. Bendrovės atsargos ir gautinos sumos per 2015 m. sumažėjo 80 proc., apyvartinis kapitalas buvo neigiamas. Pardavimų pajamos 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. kovo 17 d. sudarė 17 000 Eur, šie duomenys patvirtina, kad faktiniai rezultatai neatitinka planuojamų pasiekti.
4. Teismas nepagrįstai pripažino, kad metmenyse pateikta pakankamai informacijos bendrovės mokumo atkūrimo prielaidoms įvertinti. Juose nėra jokio verslo plano, ketinama parduoti turtą, kuris įkeistas. Įmonė turi turto už 8 512 000 Eur, tuo tarpu pradelsti įsipareigojimai sudaro 7 466 554,70 Eur, ji yra nemoki.   
5. Teismas nevertino aplinkybės, kad į bendrovės balansą nepagrįstai ir neteisėtai įtrauktas 1 805 000 Eur nematerialus turtas – perkės ženklas. Įrodymų, kad šis turtas būtų įgytas už nurodytą kainą, nepateikta. Neatsižvelgta į faktines aplinkybes, kad nuo 2009 m. įmonė dirba nuostolingai; dirbo tik viena iš dviejų gamybos linijų, įmonė nemoki. Teismas negalėjo remtis išvada Dėl prekės ženklo ,,Dvarčionių keramika“ rinkos kainos ir ja vadovautis vertindamas įmonės 2015 m. rugsėjo 7 d. balanse apskaityto turto vertę, nes ši išvada nėra oficialus turto vertinimas (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnis). Šio turto vertinimas neatitinka Tarptautinės vertinimo standartų tarybos 3-iojo techninio informacinio dokumento ,,Nematerialaus turto vertinimas“  reikalavimų, nes nėra pateikta faktinių įrodymų, kad būsimos pajamos, pinigų srautai arba sutaupytos išlaidos yra pagrįstai tikėtinos, neatlikta lyginamoji analizė ir palyginimas su rinkos duomenimis.
6. Teismas rėmėsi ekspertizės aktu, kuriuo nustatyta per didelė komplekso, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vertė, nes atliekant vertinimą jis nepagrįstai suskaidytas į šešias skirtingas turto objektų grupes ir taikomas sumavimo principas.  Kompleksas faktiškai nėra suskaidytas, todėl turėjo būti apskaičiuojama viso turto kaip vientiso objekto vertė.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė AB ,,Dvarčionių keramika” prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:    

1. Finansinių sunkumų trukmė yra vienas iš teisiškai reikšmingų kriterijų, vertinant įmonės restruktūrizavimo perspektyvas, tačiau vien aplinkybė, kad pradelsti įsipareigojimai tęsiasi ilgesnį laiką, nėra kliūtis pradėti restruktūrizavimo procesą. Apeliantė klaidingai teigia, kad įmonė nevykdo veiklos nuo 2013 m., nes generuoja veiklos pajamas, moka mokesčius, darbo užmokestį darbuotojams, atsiskaito su tiekėjais ir nevykdo tik dalies įstatuose numatytos veiklos – plytelių gamybos.   
2. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad restruktūrizavimo plano metmenys yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Jie atitinka ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 1-8 punktų reikalavimus, nurodyta visa reikalinga ir reikšminga informacija, jie yra realūs bei įgyvendintini.  
3. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad į bylą pateiktoje bendrovės finansinėje apskaitoje nurodyta nekilnojamojo turto vertė yra neteisinga. Pagal ekspertizės duomenis korekcijos finansinėje apskaitoje negali būti daromos, nes vadovaujantis apskaitos standartais turto vertė apskaitoje gali būti apskaitoma arba įsigijimo, arba rinkos verte.
4. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad įmonė yra nemoki ir jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės.  Dalis kreditorių sutiko atidėti mokėjimo terminus (899 845,17 Eur), todėl pradelsti įsipareigojimai sudaro 6 523 029,91 Eur, o turto įmonė turi už 14 023 201 Eur. 
5. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, susiję su į balansą įtrauktu 1 805 000 Eur vertės nematerialiu turtu – įmonės prekės ženklu, nes gavus nepriklausomo auditoriaus išvadą, atsakovė pakoregavo balanso duomenis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėja bylą neperžengdamas atskirojo skundo ribų, prijungia prie bylos šalių pateiktus rašytinius įrodymus bei paaiškinimus (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 314, 338 straipsniai).   

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas – teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Kaip minėta, nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi apeliantė ,,Swedbank“, AB remiasi dviem esminiais argumentais. Pirma, teismas netinkamai vertino atsakovės AB „Dvarčionių keramika“ finansinę padėtį, todėl nepagrįstai sprendė dėl jos mokumo. Antra, teismas neteisingai vertino restruktūrizavimo plano metmenis ir be pagrindo sprendė, kad juose numatytos priemonės yra realios, galinčios atkurti bendrovės mokumą, normalią jos veiklą bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje.  

Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pažymi šioje byloje aktualias įstatymo normas bei aktualius kasacinės instancijos teismo suformuluotus nurodymus dėl jų aiškinimo, taikymo.     

Taigi CPK 1 straipsnyje numatyta, kad restruktūrizavimo bylos yra nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai.

Kaip teisingai nurodė teismas, ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas pagrindinis įmonės restruktūrizavimo proceso tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Finansinių sunkumų turinti įmonė – tai įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti (ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalis). Įmonės restruktūrizavimo tikslui pasiekti taikomas ištisas priemonių kompleksas gaunant kreditorių pagalbą.

Įmonės restruktūrizavimo byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė atitinka ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytas sąlygas, tai yra, ji turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; nėra nutraukusi veiklos; nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; yra įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai, ir nebuvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnio reikalavimai, reglamentuojantys restruktūrizavimo plano metmenų rengimą bei turinį (ĮRĮ 7 straipsnio 4 dalis).

Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: nagrinėdamas pareiškimą padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos iš šio įstatymo 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; buvo pažeisti šio įstatymo 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, – teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis). 

Lietuvos Aukščiausiasis teismas, aiškindamas įmonės restruktūrizavimo paskirtį bei tikslus yra pažymėjęs, kad restruktūrizavimas grindžiamas idėja, jog tiek iškeliant restruktūrizavimo bylą, tiek ir tokio proceso metu būtų siekiama visų suinteresuotų asmenų – įmonės dalyvių ir kreditorių – sutarimas dėl įmonės veiklos perspektyvų, nes priešingu atveju būtų sudėtinga pasiekti restruktūrizavimui keliamų tikslų; tiek įmonė ir tiek jos kreditoriai, siekdami savo interesų apsaugos, turi veikti sąžiningai, bendradarbiauti sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo ir šiam vykstant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2011). Taigi jau keliant klausimą dėl tokios bylos iškėlimo – sprendžiant ar realios bendrovės perspektyvos sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu tikslus, – yra labai svarbi kreditorių ir / ar pagrindinio (didžiausią reikalavimą turinčio) kreditoriaus pozicija.

Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl pareiškimo iškelti restruktūrizavimo bylą faktinio ir teisinio pagrįstumo, esminę reikšmę turi įmonės materialinės padėties, turto ir skolų santykio, struktūros nustatymas, taip pat pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų išsamus įvertinimas, siekiant atsakyti į esminį klausimą – ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus, tai yra atkurti mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas. Restruktūrizavimo bylose svarbu nustatyti, kad ĮRĮ nustatytas reikalavimas įmonei vykdyti komercinę ūkinę veiklą reiškia siekį išsaugoti įmonę ne kaip formalų vienetą, o tokį, kuris realiai plėtoja ar gali plėtoti veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2009). Teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės atitinka ĮRĮ įtvirtintus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau ir įvertina, ar numatomos restruktūrizavimo priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir kartu tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010; ir kt.).

Ne viename savo sprendime kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad restruktūrizavimo proceso tikslai negali būti pasiekti neprotingai, neracionaliai naudojant restruktūrizavimo procedūras, nepaisant operatyvumo reikalavimų. Priešingas įstatymo nuostatų aiškinimas reikštų galimybę įmonei piktnaudžiauti įstatymo suteikiamomis teisėmis, ir, nesant realios įmonės veiklos išsaugojimo galimybės, imituoti restruktūrizavimo procesą tam, kad kuo ilgesnį laiką galėtų naudotis ĮRĮ 8 straipsnyje įtvirtintomis lengvatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2011; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3k-3-458/2013).

Taigi atskirojo skundo argumentų pagrįstumas vertinamas remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visetu, o taip pat vadovaujantis pirmiau paminėtomis įstatymų nuostatomis bei aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais. 

Dėl atsakovės mokumo 

Apeliantė, nesutikdama su teismo išvada, kad nėra teisinio pagrindo atsakovę laikyti nemokia įmone, teigia, jog neatsižvelgta į aplinkybę, kad įmonės skoliniai įsipareigojimai didėja, jos pradelsti įsipareigojimai viršija puse į balansą įrašytos turto vertės. Teigia, kad teismas rėmėsi klaidingais 2016 m. kovo 17 d. įmonės finansiniais dokumentais, į kuriuos nepagrįstai įtrauktas        1 805 000 Eur nematerialusis turtas, nekilnojamojo turto  rinkos vertės ekspertize, kuria nustatyta nepagrįstai didelė turto rinkos vertė.

Teismas, nagrinėdamas šiuos skundo argumentus, pirmiausia pažymi tai, kad šis AB ,,Dvarčionių keramika” kreipimasis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo yra antrasis įmonės bandymas restruktūrizuotis, o tai suponuoja išvadą, kad jos finansiniai sunkumai yra gilūs ir užsitęsę. Kaip minėta anksčiau, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad pirmą kartą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pareiškėja kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 12 d. Tuomet nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjusiam atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutarties, kuria atsakovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, nekilo abejonių dėl atsakovės mokumo – įmonė vien nekilnojamojo turto turėjo už 7 431 649,68 Eur (25 660 000 Lt), pradelsti įsipareigojimai sudarė 4 286 376,27 Eur (14 800 000 Lt) (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-2539-275/2015, Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2-2754/2013). Tuo tarpu pati atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad 2016 m. gegužės 6 d. įmonės pradelsti mokėjimai kreditoriams sudarė jau 6 523 029,91 Eur (22 522 717,67 Lt; t. 13, b. l. 66-70). Taigi sutiktina su apeliante, kad įmonės skoliniai įsipareigojimai ne sumažėjo, bet ženkliai padidėjo.

Antra, tiek apeliantė, tiek atsakovė nesutinka su teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartimi (t. 9, b. l. 93-96) paskirtos ir eksperto Sauliaus Raslano atliktos Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės išvada dėl nekilnojamojo turto – pastatų komplekso, esančio adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertės, kuria rėmėsi teismas, vertindamas įmonės turtinę padėtį. Teigiama, kad ekspertas nepagrįstai taikė lyginamąjį metodą ir išskaidė kompleksą į šešias skirtingas turto objektų grupes, tokiu būdu, pasak apeliantės, nustatyta per didelė ir realios rinkos kainos neatitinka turto vertė. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad reali turto, kuris turėjo būti vertinamas kaip vienas objektas, rinkos kaina yra dar didesnė. Teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais šalių argumentais.

Kaip žinoma, eksperto išvada yra viena iš CPK įtvirtintų įrodymų rūšių (CPK 212-219 straipsniai). Ekspertizės išvada neturi didesnės įrodomosios galios, nei kiti įrodymai byloje – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Šiuo atveju šalys, kvestionuodamos specialias žinias bei kvalifikaciją turinčio eksperto išvada, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris yra fakto teismas, realių duomenų, paneigiančių minėtu ekspertizės aktu konstatuotus faktus, nepateikė, taip pat nenurodė, kokiais teisės aktais remdamiesi turimo turto rinkos vertę skaičiuoja kitaip nei tai darė ekspertas (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu kaip matyti iš ekspertizės akto, ją atliekant buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, Turto ir verslo vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159, Nacionaliniais turto ir verslo vertinimo standartais, Tarptautiniais vertinimo standartais. Taip pat pažymėtina tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta prašymų skirti pakartotinę  ekspertizę (CPK 219 straipsnis). Šalims  nepateikus įrodymų paneigiančių eksperto vertinimo teisingumą, apeliantės ir atsakovės argumentai, kad teismas vadovavosi ekspertize, kuria neteisingai nustatyta turto rinkos vertė, atmetami kaip nepagrįsti (CPK 178, 185 straipsniai).

Trečia, nors apeliacinis teismas nenustatė pagrindo abejoti ekspertizės išvados dėl dalies turto įvertinimo teisingumo, tačiau sutiktina su apeliante, kad spręsdamas dėl viso šiai bendrovei priklausančio turto vertės teismas netinkamai įvertino apeliantės finansinės atskaitomybės dokumentuose esančius duomenis ir nepagrįstai nustatė didesnę balansinio turto vertę nei yra realiai. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, įvertinęs minėtą eksperto išvadą bei į bylą pateiktus kitus nekilnojamojo turto vertinimo aktus ((duomenys neskelbtini) esantis turtas), kurių teisingumo šalys neginčija, teismas konstatavo, kad reali turto rinkos vertė lyginant su atsakovės pateiktais 2016 m. kovo 17 d. balanso duomenimis yra ne 14 745 000 Eur (t. 9, b. l. 151-152), o 10 449 000 Eur. Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, kad reaguodama į 2016 m. balandžio 7 d. Nepriklausomo auditoriaus išvadą už 2015 metus (t. 10, b. l. 19-75) patikslino 2016 m. kovo 17 d. balanso duomenis, susijusius su nematerialiuoju turtu – įmonės prekės ženklu (2016 m. kovo 17 d. balanso eilės Nr. A.I., t. 9, b. l. 151), 2016 m. gegužės 6 d. iš jo pašalindama įrašą apie 1 805 000 Eur nematerialųjį turtą. Teigia, kad įmonė turi turto už 14 023 000 Eur (ilgalaikio turto už 13 654 000 Eur, trumpalaikio – 369 000 Eur, t. 13, b. l. 71). Kaip minėta pirmiau, šalims nepateikus įrodymų, paneigiančių eksperto išvadą bei atsakovei nepateikus įrodymų, kad įmonė yra įsigijusi kito turto, – priešingai nei tvirtina atsakovė, laikytini nepagrįstais ir prieštaraujančiais bylos medžiagai (Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizei, atsakovės pozicijai, kad į balansą nepagrįstai įtrauktas nematerialusis turtas etc.) 2016 m. gegužės 6 d. balanse nurodyti duomenys, jog įmonės nekilnojamojo turto vertė yra 14 023 000 Eur (CPK 178 straipsnis). Įvertinus šias aplinkybes, sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus ir nepagrįstai konstatavo, kad įmonė turi nematerialaus turto už 10 449 000 Eur, kai šio turto yra už 8 644 000 Eur (10 449 000 Eur – 1 805 000 Eur) (CPK 185 straipsnis).   

Ketvirta, teismui klaidingai nustačius bendrą įmonės turto vertę, nepagrįstai konstatuota, kad ji negali būti laikoma nemokia. Iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad 2016 m. gegužės 6 d. įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 7 422 875,08 Eur (t. 13, b. l. 66-70). Todėl nepriklausomai nuo to, kad dalis kreditorių, kurių reikalavimai sudaro 899 845,17 Eur, sutiko atidėti skolos mokėjimą (t. 13, b. l. 44-65), pradelstų skolų (6 523 029,91 Eur) santykis su bendra įmones turto verte (8 644 000 Eur) sudaro 75 proc., t. y. priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas pradelsti įmonės įsipareigojimai ženkliai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės.

Penkta, nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti tai, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) atsakovė iniciavo du teisminius ginčus prieš šios bylos suinteresuotąjį asmenį, pagrindinį kreditorių – ,,Swedbank“, AB, t. y. 2011 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu ab initio ,,Swedbank“, AB vienašališką 2005 m. rugsėjo 7 d. sudarytos kredito sutarties Nr. 05-058538-IN/05-058549-KL (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nutraukimą, sutartį pakeisti. Tiek AB ,,Dvarčionių keramika“ ieškinys, tiek jos apeliacinis skundas buvo atmesti, kaip nepagrįsti (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1961-110/2013; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-50-567/2015). Kasacine tvarka apeliacinės instancijos teismo nutartis neapskųsta. Galiojančiuose teismų procesiniuose sprendimuose, be kita ko, nustatyta, kad ,,Swedbank“, AB atsakovei 2005 m. rugsėjo 7 d. suteikė 13 032 900 Eur kreditą; kad kreditavimo sutartis nutraukta 2011 m. balandžio 19 d.; kad sutarties nutraukimo dieną atsakovė 99 dienas vėlavo atlikti mokėjimus; kad įsiskolinimas siekė 482 576,46 Eur. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad kredito sutarties nutraukimas ginčijamas formaliais pagrindais; kad apeliantė tinkamai nebendradarbiavo su kreditore, pažeidė šalių interesų pusiausvyrą; kad vykstant bylinėjimosi procesui jokie mokėjimai bankui neatlikti; kad atsakovė iš esmės nėra suinteresuota realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Be to, atsakovė 2015 m. liepos 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu Bankui dėl atlyginimo 13 342 215,01 Eur žalos, kuri, pasak jos, patirta dėl Banko kaltės – šis nesutiko leisti parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą (beje, neįsiteisėjusiu teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimu šis ieškinys taip pat atmestas (civilinė byla Nr. 2-2759-450/2016). Paminėtos aplinkybės taip pat patvirtina faktą, kad atsakovė ilgą laiką turi finansinių sunkumų, kuriuos bandė spręsti iš esmės savo didžiausio kreditoriaus – Banko sąskaitą, inicijuodama nepagrįstus teisminius ginčus. Beje, turint omenyje šioje nutartyje aukščiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, yra aktualu tai, jog nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovė AB „Dvarčionių keramika“ neteikė nei argumentų, nei įrodymų, paneigiančių Banko tvirtinimus, jog nuo 2011 m. iš viso nėra atlikta jokių mokėjimų dengiant skolą.  

Dėl nurodytų priežasčių teismas sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė, kurios pradelsti įsipareigojimai ženkliai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertę ir, kuri ilgą laiką nevykdo / neįstengia vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nelaikytina nemokia (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 185 straipsnis).             

              Dėl restruktūrizavimo plano metmenų realumo

              Kaip teisingai nurodė apeliantė, pareiškėja siekdama įmonės restruktūrizavimo proceso turėjo pateikti restruktūrizavimo plano metmenis, kurių turinys atitiktų ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, o juose nurodytos priemonės būtų konkrečios, realiai įvykdomos ir pagrindžiančios šio proceso tikslų įgyvendinimą.

              Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės mokumui atkurti – nekilnojamojo turto pardavimas, veiklos restruktūrizavimas, jos kaštų mažinimas, nuostolingos veiklos atsisakymas, kreditorių pagalba atidedant mokėjimus, investuotojų paieška, – pagrindžia bendrovės teiginius dėl restruktūrizavimo proceso realumo.

              Visų pirma pažymėtina tai, kad iš pateikto įkeisto turto sąrašo (t. 2, b. l. 203-205) matyti, jog beveik visas įmonės nekilnojamasis turtas, kuris restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytas kaip ketinamas parduoti (t. 2, b. l. 206), yra įkeistas apeliantei, kuri tam prieštarauja ir kurios kreditorinis reikalavimas yra 5 848 016,64 Eur. Kaip žinoma, iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, pirmiausiai tenkinami įkeitimu ir (ar hipoteka) užtikrinti kreditoriaus reikalavimai (ĮRĮ 13 straipsnio 1 dalis). Todėl, turint omenyje tai, kad šis kreditorius nuosekliai laikosi pozicijos, jog atsakovei keltina bankroto byla; kad, kaip minėta anksčiau, šalių 2005 m. rugsėjo 7 d. sudarytos kreditavimo sutarties nutraukimas pripažintas teisėtu; kad atsakovės paskutiniai mokėjimai pagal minėtą sutartį atlikti dar 2011 m. – laikytina nepagrįsta vienareikšmė teismo išvada, jog pardavus turtą gautos lėšos bus panaudotos atnaujinti gamybai, kuri, kaip minėta, nutraukta 2013 m. liepos mėn., ir kad ši metmenyse nurodyta priemonė laikytina realiai vykdytina, padėsianti restruktūrizuoti įmonę.

              Antra, sutiktina su apeliante, kad teismas neapgrįstai konstatavo, jog ir kitos metmenyse nurodytos priemonės laikytinos realiomis. Nors atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2016 m. balandžio 29 d. konfidencialumo sutartį sudaryta su  IĮ IP Michele Pulpito (t. 13, b. l. 29-37), tačiau ji nepatvirtintina fakto, kad minėtas verslo subjektas investavo ar ketina investuoti į įmonę lėšas,  įrodymų, kad realus susitarimas pasiektas, nepateikta (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta pagrindinis kreditorius tiek nagrinėjant bylą pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad nenumato galimybės atidėti mokėjimus, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylai reikšmingus faktus ir kreditorių pagalbą atidedant mokėjimus nepagrįstai laikė realia priemone. 

              Trečia, remiantis pirmiau paminėtais galiojančiais teismų sprendimais ir juose nustatytomis aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, apibūdinančiomis atsakovės elgesį sutartiniuose teisiniuose santykiuose su pagrindiniu kreditoriumi, ūkinę–finansinę būklę, o taip pat turint omenyje atsakovės elgesį pagrindinio kreditoriaus (5 848 016,64 Eur) atžvilgiu – kaip pati nurodo, gauna pajamas iš nuomojamo nekilnojamojo turto ir plytelių perpardavinėjimo, o pagrindiniam kreditoriui mokėjimų neatlieka, leidžia sutikti su apeliantės teiginiais, kad pastaroji tokiu būdu siekia ne atkurti savo mokumą, o tiesiog kuo ilgiau vengti prievolių vykdymo, o toks elgesys prieštarauja tiek esminiams civilinės teisė principams, tiek pirmiau išdėstytiems išaiškinimams, kad ĮRĮ nustatytos priemonės negali būti naudojamos siekiant išvengti ar vilkinti bankroto bylos iškėlimą (CPK 185 straipsnis).

Ketvirta, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl atsakovės veiklos perspektyvų, be kita ko, pažymėtina ir tai, kad, teismo įsitikinimu, restruktūrizavimo bylos iškėlimas vien tik tuo pagrindu, kad įmonė, kuri pažeidžia bendradarbiavimo pareigą, sąžiningai ar nesąžiningai tikisi, jog finansinė padėtis pasitaisys dėl galimo investuotojo ar galimai laimėtino teisminio ginčo – reikštų esminį kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros pažeidimą. Toks restruktūrizavimo bylos iškėlimas konkrečiu atveju tik dar labiau pažeistų įmonės kreditorių interesus bei nepagrįstai trukdytų jiems įgyvendinti nenuginčytų / neginčijamų reikalavimų teises. Čia taip pat pažymėtina tai, kad metmenyse nurodoma, jog viena iš priežasčių, lėmusių įmonės finansinius sunkumus, buvo  pasaulinė ekonominė krizė, tačiau, kaip visuotinai yra žinoma, pastaroji 2008 m. krizė jau yra pasibaigusi, statybų sektorius atsigavęs, tačiau, kaip matyti iš byloje sukauptų ir išnagrinėtų rašytinių įrodymų, įmonės finansinė padėtis tik nuosekliai blogėja, o metmenyse nurodytos priemonės, priešingai nei tvirtinama, neleidžia spręsti apie teigiamų pokyčių realumą.

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovės pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemones atitinka ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kurių įgyvendinimas leistų pasiekti įmonės restruktūrizavimo tikslus, t. y. atkurti atsakovės mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

              Remiantis tuo, kas anksčiau nustatyta, skundžiama teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjos AB ,,Dvarčionių keramika“ pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atmestinas, restruktūrizavimo bylą atsisakytina iškelti (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Kaip minėta, šioje byloje pareiškėja ,,Swedbank“, AB pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, dėl kurio pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė. Taigi panaikinus teismo sprendimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir atsisakius ją iškelti, o taip pat vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostata apie tai, kad dėl bankroto bylos iškėlimo sprendžia pirmosios instancijos teismas, – bylos dalis dėl bankroto bylos iškėlimo šiai įmonei perduotina nagrinėti šiam teismui (ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalis).

              Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartimi atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo ir įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnis).  

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti akcinei bendrovei ,,Dvarčionių keramika“ (j. a. k. 110628481, buveinės adresas Keramikų g. 2, Vilniuje) restruktūrizavimo bylą.  

Bylos dalį pagal pareiškėjos ,,Swedbank“, akcinės bendrovės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei akcinei bendrovei ,,Dvarčionių keramika“ perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėja                                                                                                      Virginija Čekanauskaitė