Administracinė byla Nr. A-46-624/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04264-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Trys paršeliai“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas viešojo įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Trys paršeliai“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) 2016 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 3 JA-306(8.14) (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti ŽŪM iš naujo svarstyti pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. prašymą; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į ŽŪM su prašymu leisti pareiškėjo vykdomos gyvūnų prieglaudos veikloje esančius gyvūnus ženklinti naudojant tik mikroschemas, kuriomis gyvūnų registracija ir atsekamumas išlaikomi, bei leisti nenaudoti įsagų, t. y. prieglaudoje esančius gyvūnus nelaikyti ūkiniais (kuriuos privaloma žymėti ausų įsagais), nes gyvūnai, patekę į pareiškėjo globą, nebeatitinka aktualiuose teisės aktuose pateikto ūkinio gyvūno apibrėžimo. Teigė, kad atsakovas ginčijamame sprendime pateikė nuomonę, jog pareiškėjo laikomi gyvūnai ir toliau turi būti priskirtini prie ūkinių gyvūnų, bei, remdamasis Europos Sąjungos teisės aktais, kurių konkrečiai neįvardijo, nurodė, jog nustatyti gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimai yra būtini.
3. Pareiškėjo vertinimu, ginčijamas sprendimas tiek pagal turinį, tiek dėl jį priimant pažeistų pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, yra neteisėtas, todėl naikintinas. Pareiškėjas mano, kad toks priimtas individualus administracinis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bendrųjų reikalavimų administraciniams aktams.
4. Pareiškėjas paaiškino, jog jis yra pirmoji ir vienintelė unikali visoje Lietuvoje bei Baltijos šalyse veikianti įstaiga, suteikianti saugius namus fermos gyvūnams, gelbėdama juos nuo paskerdimo, netinkamų gyvenimo sąlygų ir išnaudojimo ūkininkavimo tikslais. Gyvūnai, patekę pas pareiškėją, gyvena iki savo natūralios mirties, susirgę yra gydomi, visiems patinams atliekama kastracija, nes pareiškėjo veikla nesiejama su gyvūnų dauginimu. Gyvūnai nėra naudojami jokiais ūkiniais tikslais (dėl pieno, kiaušinių, mėsos, vilnos ar pan.), todėl jie nėra laikytini ūkiniais gyvūnais. Pareiškėjas bendraudamas, konsultuodamasis, dalindamasis patirtimi su tokią pačią veiklą vykdančiomis užsienio valstybių organizacijomis, sužinojo, kad šiose organizacijose ausų įsagai išimami, kai tik gyvūnai patenka į šias organizacijas, o jų neturintiems gyvūnams įsagai apskritai nėra dedami, visiškai pakankamu laikomas žymėjimas naudojant mikroschemas arba tiesiog suteikiant vardą ir tokiu būdu atskiriant gyvūną.
5. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo (toliau – ir Veterinarijos įstatymas) 2 straipsnio 1 ir 10 dalimis, 16 straipsnio 1–2 dalimis, Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus įsakymo „Dėl ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų patvirtinimo“ nuostatose pateikto ūkinio gyvūno apibrėžimu, atsižvelgdamas į savo vykdomos veiklos specifinį pobūdį, pagal kurį pas jį patekę gyvūnai nėra naudojami jokiems ūkiniams tikslams, darė išvadą, jog gyvūnai, įskaitant avis, ožkas ir galvijus, nepaisant to, kad pastarieji yra minimi Tarnybos taisyklėse bei gali būti laikytini ūkiniais gyvūnais, patekę ir gyvenantys pas pareiškėją, nėra priskirtini ūkiniams gyvūnams, todėl jų ženklinimas ausų įsagais nėra teisiškai būtinas, yra nereikalingas ir laikytinas pertekliniu, o ženklinimas mikroschemomis yra visiškai pakankamas.
6. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas paaiškino, kad ŽŪM ir kitos institucijos neišduoda leidimų ženklinti ūkinius gyvūnus ar jų neženklinti bei nepriima sprendimų dėl to, kokiomis konkrečiomis ženklinimo priemonėmis turėtų būti ženklinami konkretaus ūkio subjekto laikomi gyvūnai. Pabrėžė, kad gyvūnai (tarp jų ir ūkiniai gyvūnai) ženklinami vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka.
8. Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ginčijamu sprendimu paaiškino, kaip šiuo metu Lietuvoje reglamentuojamas gyvūnų ženklinimas. Atsakovo nuomone, šis jo atsakymas laikytinas informacinio pobūdžio dokumentu, kuriame pateikiama jo pozicija nagrinėjamu klausimu, kuri negali būti traktuojama kaip oficialus teisės aiškinimas, nes ŽŪM teisės aktais nėra įgaliota aiškinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas jokių neigiamų pasekmių pareiškėjui nesukėlė, todėl jis nelaikytinas individualiu administraciniu aktu VAĮ bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) prasme.
9. Atsakovo teigimu, galvijų ženklinimas ausų įsagais, avių ir ožkų ženklinimas ir ausų įsagais, ir mikroschema, o kiaulių – ausų įsagais arba įdagais, yra privalomas vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką. Atsakovas akcentavo, jog galvijų ženklinimo pareiga nustatyta 2000 m. liepos 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1760/2000, nustatančio galvijų identifikavimo bei registravimo sistemą, reglamentuojančio jautienos bei jos produktų ženklinimą ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 820/97, (toliau – ir Reglamentas Nr. 1760/2000), 4 straipsnyje, avių ir ožkų – 2003 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 21/2004, nustatančio avių ir ožkų identifikavimo bei registravimo sistemą ir iš dalies pakeičiančio reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 bei direktyvas 92/102/EEB ir 64/432/EEB, (toliau – ir Reglamentas Nr. 21/2004) 4 straipsnyje, kiaulių – 2008 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos Nr. 2008/71/EB dėl kiaulių identifikavimo ir registravimo (toliau – ir Direktyva Nr. 2008/71/EB) 5 straipsnyje. Ausų įsagai yra pirminė galvijų, avių ir ožkų, kiaulių ženklinimo priemonė, o mikroschema – antrinė (papildoma), naudojama tik kartu su įprastiniais įsagais.
10. Atsakovo nuomone, vadovaujantis Veterinarijos įstatyme pateikta ūkinio gyvūno apibrėžtimi, pagal kurią ūkiniais gyvūnais laikomi ne tik kailiams, vaistams ir kitai produkcijai gauti ar darbui, bet ir kitais tikslais laikomi ar veisiami gyvūnai, pareiškėjo laikomi ūkiniai gyvūnai ir toliau turi būti priskiriami prie ūkinių gyvūnų, nes ūkinio gyvūno apibrėžtis apima gyvūno laikymą kitais tikslais. Pažymėjo, kad ūkinių gyvūnų laikymo vietose turi būti laikomasi Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 „Dėl ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Aprašas) nustatytų reikalavimų. Pabrėžė, kad išėmęs galvijų, avių ar ožkų ir (ar) kiaulių įsagus pareiškėjas pažeistų minėtų Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų reikalavimus, išnyktų sąsaja su Ūkinių gyvūnų registru, nebūtų galima nustatyti laikomo ūkinio gyvūno tapatybės nuo jo atvedimo dienos. Ūkinių gyvūnų ženklinimas ir registravimas labai svarbus užkrečiamųjų ūkinių gyvūnų ligų prevencijai ir kontrolei, bendrų žmonėms ir ūkiniams gyvūnams ligų kontrolei.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad įstatymų leidėjas patvirtino visų gyvūnų suskirstymą į tris kategorijas: ūkinių gyvūnų, laukinių gyvūnų ir gyvūnų augintinių. Teigė, kad Veterinarijos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje yra pateikta platesnė ūkinio gyvūno sąvokos apibrėžtis, nes jame ūkinis gyvūnas apibrėžiamas kaip gyvūnas, laikomas ar veisiamas maistui, kailiams, vaistams ir kitai produkcijai gauti, darbo ir kitais tikslais, t. y. kiti tikslai nėra apibrėžiami taip, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme (toliau – ir GGAĮ), t. y. ūkininkavimo tikslai.
13. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nagrinėjamu atveju negalima remtis vien faktu, jog tam tikras gyvūnas, iki patekimo pas pareiškėją buvęs ūkiniu gyvūnu, nuo patekimo pas jį momento praranda šį statusą ir yra nebelaikomas ūkiniu gyvūnu. Iš įprastinės laikymo vietos perkėlus galviją į pareiškėjo laikymo vietą, jis netaps niekuo kitu nei buvo, t. y. išlaikys visus savo rūšinius požymius ir tebebus galviju, kuriam tebetaikomi Apraše nustatyti identifikavimo reikalavimai. Mano, kad gyvūno naudojimas ar nenaudojimas tam tikriems tikslams neturėtų būti laikomas lemiamu faktoriumi, sprendžiant gyvūno priskyrimą ūkinių gyvūnų kategorijai.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas ūkinių gyvūnų ženklinimo būdas suderintas su Lisabonos sutarties, iš dalies keičiančios Europos Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį, 13 straipsnyje įtvirtinta gyvūnų, kaip juslių gyvių, gerovės reikalavimų apsauga, kuri, be kita ko, įtvirtinta ir GGAĮ 1 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo, kad reikalavimas ženklinti ūkinius gyvūnus (galvijus, avis, ožkas) ausies įsagu nėra gyvūnų gerovei prieštaraujanti veikla, nes toks reikalavimas yra įtvirtintas Europos Sąjungos, kuri įgyvendina gyvūnų gerovės politiką, teisės aktuose.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai, panaikino ŽŪM 2016 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 3 JA-306 (8.14) ir įpareigojo ŽŪM iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. prašymą bei priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, darė išvadą, jog jame iš esmės suformuluotos pareiškėjui privalomos elgesio taisyklės – privalomas gyvūnų ženklinimas ausų įsagais, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ginčijamas sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Dėl nurodytų priežasčių teismas vertino, kad ginčijamas ŽŪM 2016 m. spalio 6 d. sprendimas yra ginčo šioje administracinėje byloje objektu, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo atitiktį VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, nustatė, kad nors atsakovas ginčijamame akte nurodė, jog galvijų, avių ir ožkų bei kiaulių ženklinimas ausų įsagais yra privalomas pagal Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką, tačiau nenurodė, kokie konkrečiai Europos Sąjungos teisės aktai reglamentuoja gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką ir kokios konkrečiai šių aktų nuostatos įtvirtina privalomą gyvūnų ženklinimą ausų įsagais. Teismas pažymėjo, kad tik atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nurodė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Akcentavo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, negali taisyti priimto ir ginčijamo administracinio akto trūkumų, nurodydamas papildomą ir kitokį teisinį akto pagrindimą, ir tai atlikdamas nagrinėjant ginčą dėl akto teisme.
18. Pirmosios instancijos teismas iš ginčijamo ŽŪM 2016 m. spalio 6 d. sprendimo turinio taip pat nustatė, kad šiame individualiame administraciniame akte nėra motyvuojamosios dalies, jame nėra išdėstyti motyvai, kokiais nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) atsakovas nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo leisti pas jį esančius globojamus gyvūnus ženklinti nenaudojant ausų įsagų, taip pat leisti išimti ausų įsagus iš gyvūnų, kuriems jie buvo įsegti prieš patenkant pas pareiškėją, ir atlikti šių gyvūnų žymėjimą naudojant tik mikroschemas.
19. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Veterinarijos įstatymo 1, 3, 5 ir 16 straipsnius, Aprašo 3, 5, 15, 32 ir 46 punktus, Direktyvos Nr. 2008/71/EB nuostatas, Reglamento Nr. 1760/2000 4 straipsnio 1 dalį, Reglamento Nr. 21/2004 4 straipsnio 2 ir 6 dalis, padarė išvadą, jog gyvūnai, taip kaip jie apibrėžti nagrinėjamai bylai aktualių Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatose, yra ženklinami atitinkamomis identifikavimo priemonėmis, kurios be kompetentingos institucijos leidimo negali būti panaikintos ar pakeistos. Akcentavo, kad šio teisinio reglamentavimo kontekste įvertinus ginčijamą ŽŪM sprendimą matyti, jog atsakovas neanalizavo pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. prašyme nurodytų faktinių aplinkybių, kad jo laikomi gyvūnai nėra laikomi ūkiniais tikslais, nepagrindė, kad jie atitinka ginčo teisės aktuose nurodytas gyvūnų apibrėžtis, todėl jų atžvilgiu taikytinos minėtų teisės aktų nuostatos. Teismas taip pat pabrėžė, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimų leisti pas jį esančius globojamus gyvūnus ženklinti nenaudojant ausų įsagų, taip pat leisti išimti ausų įsagus iš gyvūnų, kuriems jie buvo įsegti prieš patenkant pas pareiškėją, ir atlikti šių gyvūnų žymėjimą naudojant tik mikroschemas, nieko nepasisakė.
20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamas individualus administracinis aktas nėra pagrįstas konkrečiomis teisės normomis, o tai VAĮ 8 straipsnio 1–2 dalių prasme yra esminiai pažeidimai, dėl ko ŽŪM 2016 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. 3 JA-306 (8.14) negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu bei turi būti panaikintas.
III.
21. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
22. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas nepagrįstai vertino, jog atsakovo pateiktas ginčijamas sprendimas yra individualus administracinis aktas. Atsakovas laikosi pozicijos, jog ginčijamas sprendimas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame pateikta atsakovo nuomonė nagrinėjamu klausimu. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ginčijamą sprendimą taip pat traktavo kaip ŽŪM nuomonę, todėl mano, jog teismo sprendimas yra prieštaringas.
23. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamame sprendime pareiškėjui buvo suformuotos privalomos elgesio taisyklės. Pažymi, kad pats pareiškėjas prašyme neišreiškė pozicijos, jog gyvūnų ženklinimas ausų įsagais nėra privalomas, bet atvirkščiai – iš prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas supranta teisinio reguliavimo privalomumą, įvardija galimus jo trūkumus ir prašo įvertinti jų individualios situacijos specifiką. Akcentuoja, kad ŽŪM dažnai gauna asmenų prašymus, kuriuose nurodomi esamo teisinio reguliavimo galimi trūkumai, prašoma jį keisti, nustatyti tam tikras išimtis ir pan., o tokio pobūdžio prašymai ŽŪM įvertinami ir į juos atsakoma, nurodant arba teisinio reguliavimo būtinumą ir pagrįstumą, t. y. pateikiant ŽŪM nuomonę dėl galimo teisės normų aiškinimo, arba ŽŪM imasi priemonių pakeisti ydingas teisės aktų nuostatas.
24. Atsakovas akcentuoja, kad visi Europos Sąjungos reglamentai bei direktyvos, kuriais vadovaujantis priimti nacionaliniai teisės aktai, nurodyti Veterinarijos įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ bei Aprašo 2 punkte, todėl ŽŪM ginčijame sprendime atskirai jų nevardijo ir nekomentavo, nes nagrinėjamame kontekste jie buvo aktualūs tik tiek, kiek reikia pagrįsti faktui, jog nustatyti nacionaliniai gyvūnų ženklinimo reikalavimai yra privalomi visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms, ir Lietuvos Respublika yra įpareigota reikalauti galvijus, avis, ožkas ženklinti ausų įsagais, kai tuo tarpu pareiškėjo prašyme nurodytose Europos Sąjungai nepriklausančiose valstybėse toks ženklinimas gali būti ir neprivalomas.
25. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pripažinus, jog ginčijamas sprendimas vis dėl to sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, susiklostytų ydinga praktika, kadangi ŽŪM nesuteikta kompetencija išduoti leidimus ženklinti ūkinius gyvūnus ar jų neženklinti, ar priimti sprendimus dėl to, kokiomis konkrečiomis ženklinimo priemonėmis turėtų būti ženklinami konkretaus ūkio subjekto laikomi gyvūnai, nes gyvūnai ženklinami vadovaujantis teisės aktų nustatyta, visiems ūkinių gyvūnų laikytojams vienodai taikoma tvarka.
26. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pateikė klaidingą Reglamento Nr. 1760/2000 nuostatų aiškinimą, kadangi ŽŪM yra įgaliota nustatyti ūkinių gyvūnų apskaitos ir ženklinimo tvarką, tačiau už ūkinių gyvūnų apskaitos ir ženklinimo kontrolės vykdymą teisės aktais atsakinga paskirta Tarnyba. Mano, kad Reglamento Nr. 1760/2000 4 d straipsnis neįpareigoja ŽŪM (nei Tarnyba) priimti sprendimus leisti arba neleisti konkrečiam žemės ūkio veiklos subjektui ženklinti (neženklinti) ūkinius gyvūnus ausų įsagais, todėl ginčijamas sprendimas negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu VAĮ ir ABTĮ prasme.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su netinkamu Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimu, teigdamas, jog teismas Reglamento Nr. 1760/2000 4 d straipsnio nuostatas dėl kompetentingos institucijos leidimo suteikimo aiškino neatsižvelgdamas į visą Europos Sąjungos ir nacionaliniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose galvijų, ožkų bei avių ženklinimą, formuojamą teisinį reglamentavimą. Papildomai pažymi, kad nuostatos, draudžiančios panaikinti identifikavimo priemones ar jas pakeisti kitomis, kurios yra įtvirtintos Reglamento (EB) Nr. 21/2004 4 straipsnio 6 dalyje ir Reglamento (EB) Nr. 1760/2000 4 d straipsnyje, yra detalizuotos atskiruose Aprašo punktuose. Akcentuoja, kad nurodytuose Reglamentuose įtvirtinta nuostata „identifikavimo priemonė negali būti panaikinta, pataisyta arba pakeista be kompetentingos institucijos leidimo“ Apraše numatyta ne kaip kiekvieną kartą gyvūno laikytojui suteikiamas tam tikras leidimas išimti ar pakeisti identifikavimo priemonę, o kaip teisės norma, reglamentuojanti indentifikavimo priemonių išėmimą gyvūną paskerdus arba jam nugaišus, taip pat vienų identifikavimo priemonių pakeitimą kitomis, kai ankstesnės identifikavimo priemonės yra neįskaitomos, susidėvėjusios ar yra pametamos, arba kai gyvūnas įvežamas iš kitos Europos Sąjungos valstybės ar importuojamas iš trečiosios šalies.
29. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Lietuvos Respublikoje laikomi ūkiniai gyvūnai turi būti ženklinami vadovaujantis Aprašu ir nei ŽŪM, nei Tarnybai teisės aktais nėra suteikta teisė leisti galvijus, avis, ožkas, kiaules ar arklinių šeimos gyvūnus ženklinti kitaip nei nustatyta Apraše.
30. Pareiškėjas VšĮ „Trys paršeliai“ atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
31. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog į pateiktą prašymą turėjo teisę pateikti tik nuomonę, kuri nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių. Mano, kad tuo atveju, jeigu atsakovas būtų tenkinęs jo prašymą, t. y. būtų pripažinęs, jog pareiškėjo laikomi gyvūnai nėra priskirtini ūkiniams gyvūnams, Tarnyba, vykdydama ūkinių gyvūnų apskaitą, neturėtų pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas veiklą vykdo neteisėtai, neženklindamas jo ūkyje esančių gyvūnų ausų įsagais.
32. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais, jog ginčijamas sprendimas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu. Pažymi, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjui suformuluota privaloma elgesio taisyklė – privalomas gyvūnų ženklinimas ausų įsagais, nors pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog toks ženklinimas pagal teisės aktus nėra privalomas. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas sukėlė jam teisines pasekmes, todėl jis atitinka individualaus administracinio akto požymius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ŽŪM 2016 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. 3 JA-306(8.14) teisėtumo ir pagrįstumo.
34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ginčijamas 2016 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. 3 JA-306(8.14) neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.
35. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog ginčijamas sprendimas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Atsakovas taip pat pažymi, kad ŽŪM nesuteikta kompetencija išduoti leidimus ženklinti ūkinius gyvūnus ar jų neženklinti, arba priimti sprendimus dėl to, kokiomis konkrečiomis ženklinimo priemonėmis turėtų būti ženklinami konkretaus ūkio subjekto laikomi gyvūnai.
36. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.
37. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 1 d. raštu kreipėsi į ŽŪM, prašydamas leisti pas jį esančius globojamus gyvūnus ženklinti nenaudojant ausų įsagų, taip pat leisti išimti ausų įsagus iš gyvūnų, kuriems jie buvo įsegti prieš patenkant pas pareiškėją, ir atlikti šių gyvūnų žymėjimą naudojant mikroschemas (b. l. 20–25). Atsakovas ginčijamu sprendimu pateikė atsakymą į pareiškėjo prašymą, nurodydamas, kad galvijų ženklinimas ausų įsagais, avių bei ožkų ženklinimas ir ausų įsagais, ir mikroschema, o kiaulių – ausų įsagais arba įdagais yra privalomas, vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką. Teigė, kad pareiškėjo laikomi ūkiniai gyvūnai ir toliau turi būti priskirtini prie ūkinių gyvūnų, kurių laikymo vietose turi būti vadovaujamasis Aprašo reikalavimais. Atsakovas, remdamasis Europos Sąjungos teisės aktais, nurodė, jog nustatyti gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimai yra privalomi (b. l. 27–28).
39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme yra visi viešojo administravimo institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys materialaus (ne procedūrinio) pobūdžio pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011).
40. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamame sprendime pareiškėjui suformuotos privalomos elgesio taisyklės, t. y. privalomas gyvūnų ženklinimas ausų įsagais, nors, pareiškėjo nuomone, toks ženklinimas pagal nacionalinius teisės aktus nėra privalomas. Aplinkybė, kad, kaip teigia atsakovas, jis pateikė savo nuomonę dėl pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. prašyme nurodyto klausimo, nesudaro pagrindo ginčijamą sprendimą vertinti kaip informacinio pobūdžio dokumentą, kadangi atsakovas pareiškėjo suformuluotą prašymą ne perdavė nagrinėti kompetentingam subjektui, bet pasisakė dėl jo iš esmės.
41. Dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginio, kad ŽŪM nesuteikta kompetencija išduoti leidimus ženklinti ūkinius gyvūnus ar jų neženklinti, arba priimti sprendimus dėl to, kokiomis konkrečiomis ženklinimo priemonėmis turėtų būti ženklinami konkretaus ūkio subjekto laikomi gyvūnai, pažymėtina, kad pagal VAĮ 23 straipsnio 1 dalį kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Šio straipsnio 23 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui.
42. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog atsakovas, nustatęs, kad neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. prašyme išdėstyto klausimo, minėtą prašymą būtų persiuntęs nagrinėti kompetentingam viešojo administravimo subjektui. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, manydamas, jog jam nėra suteikti įgaliojimai spręsti klausimus dėl ūkinių gyvūnų ženklinimo ar neženklinimo, taip pat priimti sprendimus dėl konkrečių ženklinimo priemonių naudojimo, turėjo persiųsti pareiškėjo prašymą tam viešojo administravimo subjektui, kuris tokius klausimus sprendžia. Todėl neįvykdęs šios pareigos, atsakovas pažeidė VAĮ 23 straipsnio 4 dalies nuostatas. Aplinkybė, kad, kaip teigia atsakovas, pripažinus, jog ginčijamas sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, susiklostytų ydinga praktika, kadangi ŽŪM nesuteikta kompetencija išduoti leidimus ženklinti / neženklinti ūkinius gyvūnus ar priimti sprendimus dėl konkrečių ženklinimo priemonių naudojimo, nesudaro pagrindo nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, kadangi viešojo administravimo subjektui keliami aukštesni reikalavimai veikti teisėtai, viešojo administravimo principai reikalauja priimant sprendimus paisyti įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, teisėtumo bei kitų principų, kurie numatyti VAĮ 3 straipsnyje. Šiuo nagrinėjamu atveju atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti, dėl ko buvo pažeisti pareiškėjo lūkesčiai į priimamo sprendimo teisėtumą.
43. Dėl atsakovo priimto Sprendimo atitikties VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimas, pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog atsakovas, teigdamas, kad galvijų, avių ir ožkų bei kiaulių ženklinimas ausų įsagais yra privalomas pagal Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką, nenurodė, kokie konkrečiai Europos Sąjungos teisės aktai reglamentuoja gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką ir kokios konkrečiai šių aktų nuostatos įtvirtina privalomą gyvūnų ženklinimą ausų įsagais. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, konkrečiai ir aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis, todėl nėra aiškus atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą pagrindas. Tai, be kita ko, reiškia, kad, visų pirma, nebuvo aiškiai apibrėžtos ginčo ribos, taip apribojant pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, antra, apsunkinta galimybė teismui patikrinti, ar sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas tik atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasis pozicijos, kad viešojo administravimo subjektas, negali taisyti priimto ir ginčijamo administracinio akto trūkumų, nurodydamas papildomą ir kitokį teisinį akto pagrindimą, ir tai atlikdamas nagrinėjant ginčą dėl akto teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-723-556/2015).
44. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nustatytų VAĮ 8 straipsnyje. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad visi Europos Sąjungos reglamentai bei direktyvos, kuriais vadovaujantis priimti nacionaliniai teisės aktai, nurodyti Veterinarijos įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ bei Aprašo 2 punkte, todėl ŽŪM ginčijame sprendime atskirai jų nevardijo ir nekomentavo. Akcentuotina, kad VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, be kita ko, ir ŽŪM, priimdama individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012). Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.
45. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, todėl pripažintinas neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
46. Pareiškėjas prašo priteisti 180 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
47. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
48. Nagrinėjamu atveju patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas grindžia 2017 m. balandžio 6 d. sąskaita-faktūra SM Nr. 1044, išrašyta už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 180 Eur sumai ir 2017 m. balandžio 10 d. mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu 2017 m. balandžio 6 d. sąskaitos-faktūros SM Nr. 1044 apmokėjimą (b. l. 164–165).
49. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi minėtos atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslaugos suteiktos 2017 m. II ketvirtyje, šiuo atveju taikytinas 2016 m. IV ketvirčio darbo užmokestis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2016 m. IV ketvirtį sudarė 822,80 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimali suma, galima priteisti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1 069,64 Eur (1,3 x 822,80 Eur). Taigi pareiškėjo prašoma priteisti 180 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio, todėl ji priteisti pareiškėjo naudai.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsniu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Pareiškėjui viešajai įstaigai „Trys paršeliai“ priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Dalia Višinskienė