Civilinė byla Nr. e2S-529-881/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04749-2015-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.38; 3.5.6
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų A. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Group Europa Investment“ prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo vykdymo procese, suinteresuotas asmuo R. B., antstolė Daiva Milevičienė.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai A. B. ir UAB „Group Europa Investment“, atstovaujama administratoriaus UAB „Ekvalda“, jos įgalioto asmens N. J., kreipėsi į antstolę Daivą Milevičienę, prašydami patvirtinti 2015 m. sausio 29 d. sudarytą taikos sutartį vykdymo procese. Antstolė 2015 m. vasario 11 d. patvarkymu persiuntė taikos sutartį tvirtinti teismui.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-11477-833/2015, taikos sutartį patvirtino.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, patenkinus suinteresuoto asmens R. B. prašymą, procesas civilinėje byloje Nr. 2-11477-833/2015 atnaujintas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 28 d. nutartimi, išnagrinėjęs atnaujintą bylą, pareiškėjų A. B. ir UAB „Group Europa Investment“ prašymo dėl taikos sutarties patvirtinimo netenkino.
5. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 18 d. nutarties išaiškinimą, teismas padarė išvadą, kad N. J., veikdamas jam išduotu 2013 m. rugsėjo 19 d. įgaliojimu, neturėjo teisės (negalėjo) pasirašyti 2015 m. sausio 29 d. taikos sutarties vykdymo procese. Taigi 2015 m. sausio 29 d. taikos sutartis vykdymo procese pasirašyta asmens, neturinčio teisės jos pasirašyti, todėl ši taikos sutartis kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms negali būti teismo patvirtinta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42 straipsnio 2 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskiruoju skundu pareiškėjas A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį ir grąžinti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas, spręsdamas taikos sutarties patvirtinimo klausimą, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, kurios buvo nustatytos paties R. B. prašant atnaujinti procesą ir teismo nutartyje atnaujinti procesą. Teismas nenagrinėjo aplinkybių, kurių pagrindu atnaujino procesą – nesiaiškino, kaip taikos sutarties tvirtinimas tarp išieškotojo ir skolininko paveiks R. B. teises ir/ ar pareigas, o rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Vilniaus apygardos teismo neva nustatytomis aplinkybėmis, nors bylos nagrinėjimas nebuvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
6.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo nutarčių išaiškinimais bei plečiamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadas. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartyje nesprendė klausimo dėl šioje byloje nagrinėjamos taikos sutarties patvirtinimo ar su tuo susijusių aplinkybių, o nagrinėjo kitos bylos atnaujinimo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo ir negalėjo remtis tokiomis aplinkybėmis. Kita vertus, tiek Vilniaus apygardos teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1965-275/2018, nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad UAB „Ekvalda“ buvo suteiktas skolininko vadovo statusas, visiškas turto administravimas, tiek pirmosios instancijos teismas vėliau rėmėsi tokiomis nepagrįstomis Vilniaus apygardos teismo išvadomis. Nei Vilniaus apygardos teismas, nei pirmosios instancijos teismas negalėjo plečiamai aiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytų išvadų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėta byla buvo susijusi išimtinai su UAB „Ekvalda“ išduotomis prokūromis, todėl nei pirmosios instancijos teismas, nei Vilniaus apygardos teismas negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar kitų teismų suformuotomis išvadomis dėl prokūrų ir aiškinti įgaliojimo galiojimo klausimą. Be to, priimtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad prokūra yra specialus įgaliojimas, kurio UAB „Ekvalda“ negalėjo išduoti iš esmės ne dėl to, kad vien prokūrų išdavimo nebuvo numatyta nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o dėl to, kad skolininko įstatai eksplicitiškai numatė prokūrų išdavimo procedūrą. Šiuo atveju laikinosiomis apsaugos priemonėmis UAB „Ekvalda“ buvo suteiktos skolininko vadovo teisės, eksplicitiškai nurodant leisti sudarinėti sandorius skolininko vardu. Taigi teismas neturėjo išskirti taikos sutarčių sudarymo teisės UAB „Ekvalda“, kadangi UAB „Ekvalda“ buvo paskirta skolininko vadovo pareigoms, antra vertus, teismas būtent tai ir nurodė – UAB „Ekvalda“ suteikta teisė skolininko vardu sudaryti sandorius.
6.3. Teismas nepagrįstai nesirėmė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei neatsižvelgė į UAB „Ekvalda“ suteiktų įgaliojimų apimtį. Nėra ginčo dėl to, kad UAB „Ekvalda“ buvo paskirta skolininko administracijos vadovu, turinčiu teisę sudaryti sutartis skolininko vardu. Taikos sutartis yra sandoris, kuriam, kaip ir visiems sandoriams, yra taikomi tie patys reikalavimai, be to, ji nėra nuginčyta ar pripažinta negaliojančia. Nei pirmosios instancijos teismas, nei Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino prokūras negaliojančiomis tik nuo 2018 m. birželio 29 d., taigi, net ir vadovaujantis teismų logika, taikos sutartis negalėjo būti nepatvirtinta, kadangi buvo pasirašyta ir pateikta dar 2015 metais. UAB „Ekvalda“ buvo paskirta skolininko vadovu, todėl turėjo teisę sudarinėti sutartis. Be to, UAB „Ekvalda“ turėjo teisę sudaryti sandorius skolininko vardu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.132 straipsnio 2 dalimi. Teismas privalėjo vadovautis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu. Tačiau negalėjo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1965-275/2018 padarytomis išvadomis kaip prejudiciniais privalomais faktais, kadangi Vilniaus apygardos teismas nenagrinėjo ir negalėjo nagrinėti aplinkybių, susijusių su taikos sutarties tarp skolininkės ir išieškotojo sudarymu.
6.4. Teismas išnagrinėjo bylą, neinformavęs skolininkės ir jo atstovo – bankroto administratoriaus M. Š., kas yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
7. Pareiškėja UAB „Group Europa Investment“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
7.1. Teismas netinkamai aiškino ir vertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtą nutartį bei joje išdėstytus argumentus. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-27963-820/2013 paskirtas laikinasis skolininko turto administratorius turėjo CK 4.241 straipsnyje įtvirtintas teises, teisę sudaryti sandorius skolininkės vardu dėl skolininkės turto perleidimo tretiesiems asmenims, įskaitant turto perleidimą taikos sutarties pagrindu.
7.2. Tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog visiško turto administravimo atveju turto administratorius negali būti laikomas bendrovės vadovu pagal įstatymą bei neįgyja atstovo pagal įstatymą statuso, nepaneigia CK 4.241 straipsnio nuostatų bei to, kad visiško turto administravimo atveju administratorius turi teisę disponuoti turtu bei gali turėti kitas bendrovės vadovo kompetencijai priskirtinas teises ir pareigas. Nei skolininkės įstatai, nei įstatymai nenumato specialios taikos sutarties vykdymo procese sudarymo tvarkos, todėl vertinant taikos sutarties sudarymo teisėtumą negali būti taikoma analogija su prokūrų išdavimo teisėtumo aiškinimu ir vertinimu, įtvirtintu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje.
7.3. Priimdamas sprendimą dėl taikos sutarties patvirtinimo ir vertindamas skolininkės atstovo teisę sudaryti taikos sutartį, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis, tačiau nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-27963-820/2013 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1976-160/2013, kurios yra itin reikšmingos šiai bylai.
7.4. Teismui nustačius, kad skolininkės atstovas sudarydamas taikos sutartį turėjo teisę atstovauti skolininkei, tikslinga grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, siekiant nustatyti ir įvertinti taikos sutarties pasekmes trečiųjų asmenų, įskaitant bendrovės kreditorių, teisėms ir pareigoms, nes būtent šios aplinkybės sudarė proceso atnaujinimo pagrindą bei apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas (CPK 370 straipsnio 4 dalis).
8. Suinteresuotas asmuo R. B. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
8.1. Atsižvelgiant į tai, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl taikos sutarties patvirtinimo, visais atvejais privalo tokią sutartį vertinti viešojo intereso ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms atžvilgiu, be to, N. J. įgaliojimai veikti UAB „Group Europa Investment“ vardu buvo vertinti sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, pripažintina, kad teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimo institutą.
8.2. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S- 1965-275/2018, nustatyti faktai yra prejudiciniai, reikšmingi šiai bylai ir todėl nekvestionuotini bei pakartotinai nevertintini. Todėl, priešingai nei nurodo apeliantas, bylą išnagrinėjęs teismas privalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartimi ir neturėjo teisės naujai interpretuoti aplinkybių, susijusių su N. J. įgaliojimų sudaryti taikos sutartį UAB „Group Europa Investment“ vardu nebuvimu.
8.3. Deklaratyviai teigdamas apie plečiamąjį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties aiškinimą, nepateikdamas konkrečių nuorodų į skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliantas pateikia selektyvias nutarties citatas, kurių pagrindu daro nepagrįstas išvadas apie UAB „Ekvalda“ ir N. J. suteiktas UAB „Group Europa Investment“ vadovo teises. Atskirajame skunde išdėstyti teiginiai, kad UAB „Ekvalda“ buvo suteiktas UAB „Group Europa Investment“ vadovo statusas, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadoms. Kasacinis teismas padarė nekvestionuotiną išvadą, kad UAB „Ekvalda“ (atitinkamai ir jos įgaliotas asmuo N. J.) nebuvo paskirta UAB „Group Europa Investment“ valdymo organu. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartyje, kuria privalu vadovautis ir nagrinėjamu atveju, sprendė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-701/2018 turi būti remiamasi ir sprendžiant klausimą dėl 2015 m. kovo 6 d. taikos sutarties vykdymo procese patvirtinimo. Atitinkamai šiais išaiškinimais privalu remtis ir nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl 2015 m. sausio 29 d. sudarytos taikos sutarties patvirtinimo.
8.4. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartyje, kuri turi prejudicinę reikšmę, konstatuota, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi turto administratoriui nebuvo suteikti įgaliojimai sudaryti taikos sutartis su bendrovės kreditoriais. Sutinkamai su paties apelianto nurodytais argumentais, minėta teismo išvada yra galutinė ir nekvestionuotina.
8.5. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad UAB „Ekvalda“ buvo paskirta UAB „Group Europa Investment“ valdymo organu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartyje nurodyta, kad turto administratoriaus paskyrimas nėra ir negali būti vertinamas kaip UAB „Group Europa Investment“ valdymo organo – bendrovės vadovo – paskyrimas. Be to, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, UAB „Ekvalda“ negalėjo ir todėl nebuvo paskirta UAB „Group Europa Investment“ valdymo organu, o UAB „Ekvalda“ nesant UAB „Group Europa Investment“ valdymo organu ir neturint teismo suteiktų įgaliojimų sudaryti taikos sutarties UAB „Group Europa Investment“ vardu, turto administratorius negalėjo neegzistuojančių įgaliojimų perleisti N. J.. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartyje, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nenurodyta perįgaliojimo galimybė, todėl visus su turto administravimu susijusius veiksmus privalėjo asmeniškai atlikti UAB „Ekvalda“ ir neturėjo teisės įgaliojimų perleisti N. J..
8.6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties dalis dėl prokūrų pripažinimo negaliojančiomis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra neaktuali, todėl ja nesivadovautina sprendžiant klausimą dėl taikos sutarties patvirtinimo.
8.7. BUAB „Europa Group Investment“ teismo nutarties neskundė, todėl darytina išvada, kad bendrovės teisės nebuvo pažeistos. Įmonė, atstovaujama kuratoriaus, pateikė savo poziciją ginčo klausimu ir jos nepakeitė. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, įmonės bankroto administratoriui buvo įteiktas teismo šaukimas į posėdį. Todėl nagrinėjamu atveju nėra CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyto absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo.
8.8. Sudaryta taikos sutartimi buvo pažeisti trečiųjų asmenų teisėti interesai.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
10. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, o remtis CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu, pagal šią teisės normą, gali tik asmuo, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas nėra tas asmuo, kuriam, kaip jis teigia, nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimą, apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentų, susijusių su CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo buvimu, nevertina.
11. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atnaujintoje byloje atsisakyta patvirtinti išieškotojo ir skolininko vykdymo procese sudarytą taikos sutartį.
12. Pasivadovavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-701/2018, ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1965-275/2018, pateiktais išaiškinimais pirmosios instancijos teismas sprendė, kad taikos sutartį skolininkės vardu pasirašė tokios teisės neturėjęs asmuo, todėl tokia taikos sutartis negali būti teismo tvirtinama kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms.
13. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi minėtos Vilniaus apygardos teismo nutarties išaiškinimais bei plečiamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadas, be to, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų atnaujinus šioje byloje procesą, ir nenagrinėjo tų aplinkybių, dėl kurių atnaujino bylą, t. y. taikos sutarties patvirtinimo įtakos suinteresuoto asmens R. B. teisėms ir/ ar pareigoms.
14. Byloje nustatyta, kad 2015 m. sausio 29 d. sudarytą taikos sutartį skolininkės UAB „Group Europa Investment“ vardu pasirašė tuometinio skolininkės turto administratoriaus UAB „Ekvalda“, paskirtos teismo nutartimi taikant laikinąsias apsaugos priemones, įgaliotas N. J..
15. Kaip teisingai atkreipia dėmesį apeliantas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-701/2018, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, buvo sprendžiamas klausimas, susijęs su UAB „Ekvalda“ (ir jos įgalioto asmens N. J.) išduotų prokūrų, kaip specialiųjų įgaliojimų, galiojimu, konkrečiai, kasacinis teismas sprendė, ar teismo nutartimi taikant laikinąsias apsaugos priemones paskirtas bendrovių turto administratorius, administravimo rūšis – visiškas turto administravimas, pagal įstatymą turi teisę ir yra tinkamas subjektas išduoti prokūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties 30, 42 punktai).
16. Teisė išduoti prokūrą ir skolininko vardu pasirašyti taikos sutartį yra dvi savarankiškos teisės, todėl, kaip ir nurodo apeliantas bei pareiškėja UAB „Group Europa Investment“, minėtoje byloje kasacinio teismo pateiktas išaiškinimas, kad bendrovių turto administratorius nebuvo tinkamas subjektas ir neturėjo teisės išduoti prokūrų, savaime nereiškia, kad jis neturėjo teisės skolininko vardu sudaryti ir kitų sandorių, konkrečiai nagrinėjamu atveju – ginčo taikos sutarties. Tai, ar tokią teisę (sudaryti taikos sutartį) turto administratorius turėjo, vertintina pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi jam suteiktų teisių apimtį.
17. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, nagrinėjant ieškovo A. B. ieškinį dėl atsakovo R. B. įgaliojimų eiti bendrovių (įskaitant, UAB „Group Europa Investment“) vadovo pareigas pripažinimo pasibaigusiais, jo pašalinimo iš faktinio vadovo pareigų, bendrovių administratorių paskyrimo ir kt., buvo pritaikytos šios laikinosios apsaugos priemonės: iki teismo sprendimo įsiteisėjimo laikinai uždrausta atsakovui R. B. vykdyti bendrovių administracijos vadovo funkcijas ir šias funkcijas pavesta vykdyti laikinajam bendrovių administratoriui; iki teismo sprendimo įsiteisėjimo bendrovių turtui administruoti ir reikalams tvarkyti paskirtas administratorius UAB „Ekvalda“, jai suteiktos bendrovių administracijos vadovo teisės ir pareigos, įskaitant, bet neapsiribojant, perimti bendrovių antspaudus ir jais naudotis, susipažinti su visais su bendrovių veikla susijusiais dokumentais ir juos perimti, organizuoti kasdienę bendrovių veiklą, bendrovių vardu sudaryti sandorius pagal bendrovės vadovo kompetenciją, už bendrovių turto administravimą mokant tokį administratoriaus atlyginimą, koks buvo mokamas bendrovių vadovui. Kaip pažymėjo kasacinis teismas anksčiau nurodytoje civilinėje byloje, ši Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir privaloma, todėl negali būti kvestionuojama, be kita ko, kiti teismai savo išvadomis negali pakeisti šia teismo nutartimi nustatytos turto administravimo rūšies (visiškas turto administravimas) ir turto administratoriui suteiktų teisių ir pareigų apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-701/2018 38 punktas).
18. Priešingai nei prokūros atveju, taikos sutarčiai sudaryti įstatymai nenustato specialių procedūrinių reikalavimų, todėl darytina išvada, kad pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį, taip pat CK 4.241 straipsnį, numatantį, kad turto visiško administravimo atveju administratorius, be CK 4.240 straipsnyje numatytų teisių, taip pat gali perleisti turtą <...>, turto administratorius UAB „Ekvalda“ turėjo teisę sudaryti ginčo taikos sutartį. Suinteresuoto asmens R. B. argumentai, kad pastaroji neturėjo teisės perįgalioti kitą asmenį (šiuo atveju – N. J.) sudaryti taikos sutartį, atmetami kaip nepagrįsti, nes CK 2.145 straipsnio nuostatos nagrinėjamam atvejui netaikytinos.
19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus suinteresuoto asmens R. B. argumentus, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1965-275/2018, ir joje pateikti išaiškinimai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, prejudicinę reikšmę gali turėti kitoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, tačiau ne pateikti teisės išaiškinimai.
20. Remiantis CPK 42 straipsnio 2 dalimi, teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai šalių sudaryta taikos sutartimi pažeidžiamos kito asmens teisės, kito asmens pažeidžiamų teisių gynimas taip pat yra viešasis interesas, nors šalių sudaryta taikos sutartis išoriškai gali atrodyti kaip taikus teisinio ginčo baigimas. Teismas, nustatęs viešojo intereso pažeidimą, taikos sutarties neturi tvirtinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-697/2010).
21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas taikos sutarties patvirtinimo klausimą, nevertino, ar sudaryta taikos sutartis nepažeidžia suinteresuoto asmens R. B. ir (ar) kitų skolininkės kreditorių teisių, t. y., kaip teisingai nurodo apeliantas ir skolininkė, nenagrinėjo tų aplinkybių, dėl kurių byloje atnaujino procesą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nebuvo atskleista jos esmė, kas yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir taikos sutarties patvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų A. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Group Europa Investment“ prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėja Vilija Mikuckienė