Baudžiamoji byla Nr. 2K-405/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.2; 1.2.22.1; 1.1.8.1.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko, pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 226 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir V. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti E. N. ir M. Č., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Taip pat skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 2 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. nuosprendis pakeistas:
V. Š., nuteistam pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, paskirtos bausmės:
pagal BK 226 straipsnio 1 dalį – 40 parų arešto;
pagal BK 253 straipsnį – 45 paroms arešto.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė V. Š. paskirta 60 (šešiasdešimt) parų arešto. Į bausmę įskaitytas V. Š. sulaikymo laikas, išbūtas nuo 2007 m. birželio 20 d. iki 2007 m. birželio 22 d., prilyginant vieną sulaikymo dieną vienai arešto parai. Nuosprendžiui įsiteisėjus, 19 vnt. 9 mm kalibro trumpųjų „Browning“ šovinių, tinkamų šaudyti pistoletu „Beretta“, grąžinti V. Š..
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą,
n u s t a t ė :
V. Š. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) tyrėjas, 2007 m. kovo 20 d., 9.58 val., susitikimo, įvykusio sargų namelyje, esančiame automobilių saugojimo aikštelėje Vilniuje, Giraitės g. 1, metu, toje pačioje vietoje buvusiam ir E. N. rekomenduotam S. T. pažadėjo, kad, pasinaudodamas savo tarnyba (duomenys neskelbtini) ir pažintimis ar kita tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) darbuotojams, padės S. T. draugui M. Č. išvengti administracinės atsakomybės už tai, kad šis 2006 m. rugsėjo 12 d., namo, esančio Vilniuje, R. Jankausko g. 13, kieme, buvo sustabdytas neblaivus vairuojantis automobilį „Audi-80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir už šį pažeidimą, numatytą ATPK 124 straipsnio 6 dalyje, 126 straipsnio 2 dalyje, 2006 m. rugsėjo 27 d. nubaustas 1750 Lt bauda, 24 mėnesiams atimant teisę vairuoti transporto priemones, nurodė S. T., veikiančiam M. Č. interesais, už tokį veikimą duoti 1000 Lt kyšį. 2007 m. kovo 22 d. 10.20 val. susitikimo su S. T. ir E. N., įvykusio toje pačioje automobilių saugojimo aikštelėje esančiame sargų namelyje, metu, veikdamas pagal savo anksčiau duotą pažadą, priėmė iš siekiančio išvengti administracinės atsakomybės M. Č. netiesiogiai per S. T. 1000 Lt kyšį už tai, kad jis paveiktų Vilniaus rajono policijos komisariato darbuotojus, kad šie taipogi neteisėtai veiktų M. Č. interesais, t. y. padėtų jam išvengti administracinės atsakomybės ir susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemonę anksčiau nustatyto termino.
Be to, V. Š. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis, t. y.: neteisėtai, neturėdamas leidimo, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto šaltinio įgijo keturiolika šovinių – pramoninės gamybos 9 mm kalibro šaudmenų, skirtų įvairių modelių 9 mm kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams, ir penkiasdešimt devynis šovinius – pramoninės gamybos 9 mm kalibro 9x18 (Makarovo konstrukcijos) šaudmenis, skirtus įvairių modelių 9 mm kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams; iš viso iki 2007 m. birželio 20 d. neteisėtai, neturėdamas leidimo, (duomenys neskelbtini) kabinete seife jis laikė septyniasdešimt tris šovinius.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies, 226 straipsnio 1 dalies, 253 straipsnio 1 dalies nuostatas ir esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 140 straipsnio 9 dalies, 305 straipsnio reikalavimus. V. Š. nurodo, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip tarpininko kyšininkavimas tik tuo atveju, jei yra pažadamas institucijos ar pareigūno poveikis. Tuo tarpu byloje nėra duomenų apie tai, kad jis žadėjo ką nors paveikti arba padėti atgauti teisę vairuoti transporto priemones neteisėtomis priemonėmis. Liudytojas M. Š. nurodė, kad V. Š. jo klausė apie prašymų dėl nuobaudos termino sutrumpinimo nagrinėjimą, tačiau nenurodė, kad nuteistasis darė spaudimą ar prašė veikti neteisėtai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors teismų nuosprendžiuose konstatuota, jog V. Š. pažadėjo paveikti (duomenys neskelbtini) darbuotojus, kad šie veiktų neteisėtai, tačiau netirta, kodėl toks pareigūnų veikimas būtų buvęs neteisėtas, kokių teisės aktų nuostatos būtų buvusios pažeistos. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad jis nepadėjo parengti dokumentų, nerašė prašymų, o pažadėjo padėti atgauti teisę vairuoti neteisėtomis priemonėmis. Byloje esantys duomenys, anot nuteistojo, rodo buvus priešingai - jis aiškino teisės vairuoti atgavimo tvarką, vardino reikalingus dokumentus ir procedūras (prašymai, nagrinėjimas, egzaminai ir kt.). Apklaustas S. T. parodė, kad V. Š. spausdino jam charakteristikos pavyzdį ir kitus dokumentus. Kasatorius teigia, kad, S. T. paklausus jo, ar galėtų padėti M. Č. išvengti vairavimo egzaminų perlaikymo (o būtent tai būtų akivaizdžiai neteisėta), atsisakęs padėti šiuo klausimu, t.y. atsisakęs tarpininko kyšininkavimo. Nuteistasis teigia padėjęs parengti dokumentus ir konsultavęs. Bylos nagrinėjimo metu teigia davęs nuoseklius parodymus, jog pinigus gavo už teisinio pobūdžio konsultacijas dėl reikalavimų asmenims, prašantiems sutrumpinti teisės vairuoti atėmimo terminą, taip pat pagalbą parengiant reikalingus dokumentus, informuojant apie atliktinus veiksmus. Kasatorius nurodo pasinaudojęs savo žiniomis ir gavęs atlygį už konsultacinio pobūdžio paslaugą ir tokie veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
V. Š. mano, kad nei liudytojai, nei garso-vaizdo įrašas nepatvirtina nuosprendyje nurodyto pažado pobūdžio - kad jis neva paveiks policijos pareigūnus. Teismai, anot nuteistojo, padarė nepagrįstą išvadą, kad pažadas padėti M. Č. visais atvejais reiškia pažadą paveikti policijos pareigūnus. Pasak jo, tokio pobūdžio prezumpcija yra nepriimtina baudžiamojoje teisėje.
Pagal BK 226 straipsnį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tokiu atveju, jei asmuo suvokia, kad žada asmeniui už kyšį paveikti valstybės tarnautoją, ir nori taip veikti. Tačiau tuo atveju, jei asmuo neketina paveikti pareigūnų ir to nežada, baudžiamoji atsakomybė nekyla. Kasatorius nurodo, kad atsakomybė nekyla ir tuo atveju, jei kiti asmenys neteisingai supranta pažado esmę, pvz., jei S. T. klaidingai manė, kad pinigus duoda kaip kyšį.
Kasatorius netinkamą BK 226 straipsnio 1 dalies taikymą taip pat grindžia tuo, kad teismai garso ir vaizdo įraše užfiksuotus pasakymus („galiu padėti“, „galiu sutrumpinti“ ir pan.) vertino atskirai nuo konteksto - nevertino jo vėlesnių veiksmų, kurie atskleidžia, jog buvo pažadėta tik teisinė pagalba.
Nuteistasis teigia, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog S. T. davė parodymus paveiktas iš anksto duoto pažado, kad jam nebus taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tai patvirtina tariamai savanoriškas S. T. prašymas „sudaryti galimybę duoti parodymus pas teisėją", sutuoktinės prašymas perduoti jai S. T. pagal laidavimą. Ikiteisminio tyrimo teisėjui atsisakius apklausti S. T., prokuroras apskundė šią nutartį, o įvykus S. T. apklausai, įvykdė pažadą atleisti S. T. nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismai, vertindami S. T. parodymus kaip teisingus, neįvertino jų gavimo aplinkybių - jie buvo išgauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, kad prokuroras privalo nešališkai atlikti savo funkcijas.
Kasatorius mano, kad S. T., neturėdamas gynėjo, nežinojo savo teisių, neišmanė nei padarytos veikos kvalifikavimo, nei atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, todėl neįtikėtina, kad jis galėjo pats pareikšti savanoriškus prašymus dėl apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ar atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei tinkamai suformuluoti tokius prašymus.
Teismai rėmėsi garso įraše užfiksuotu pokalbio turiniu, nors duomenų apie tai, kad yra užfiksuotas būtent jo balsas ir išvaizda, nėra, nes nebuvo atlikta vaizdo ar fonoskopinė ekspertizė. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą apie tai, kad garso įraše yra V. Š. balsas, grindė tik suinteresuoto asmens S. T. parodymais, tačiau jie nepatvirtina, kad garso ir vaizdo įrašas yra nesumontuotas, neiškraipytas ir nepertraukiamas. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti įrodymais duomenų, kurių negalima patikrinti. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, nepagrįstai nurodė, kad būtent nuteistieji arba gynyba turėjo teikti prašymus dėl fonoskopinės ar vaizdo ekspertizės skyrimo. Baudžiamajame procese bet kokios abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai, todėl, trūkstant duomenų apie asmenų, kurių balsai įrašyti garso įraše, tapatumą, teismai neturėjo vadovautis šiuo įrodymu. V. Š. ir kiti nuteistieji neatpažino asmenų, užfiksuotų įraše, pokalbio prasmė sunkiai suprantama, todėl jo interpretavimas nuosprendžiuose grindžiamas spėjimu. Pokalbio metu neužsimenama apie jokius poveikius, papirkimą.
Teismai neatsižvelgė į tai, kad byloje esančio garso įrašo stenograma yra neišsami, iškraipyta. Teismai rėmėsi STT specialisto M. Z. surašytomis garso ir vaizdo įrašo išklotinėmis. Kasatorius teigia, kad M. Z. savo nuožiūra sprendė, kokia įrašo dalis yra reikšminga bylai, kokia ne, todėl išklotinėse dalis įrašo yra nuslėpta nurodant, kad asmenys kalba tyrimui nereikšminga tema. V. Š. teigimu, tyrėjui neteisėtai buvo suteiktos teismo funkcijos - jis sprendė, kokie duomenys yra reikšmingi tyrimui, t.y. kokius duomenis pripažinti įrodymais. Nepateikus į bylą viso garso įrašo išklotinės, nebuvo galimybės nustatyti tikslaus pokalbio turinio ir konteksto.
Kasatorius mano, kad teismui remiantis duomenimis, kurių neįmanoma patikrinti, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatos. Nuosprendžiai yra grindžiami operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu, kuriame užfiksuotas asmenų veiksmų vaizdo įrašas ir jų pokalbių garso įrašas. Protokoluose nurodyta, kad dėl jo operatyviniai veiksmai buvo atliekami sargų namelyje, esančiame šalia Kelių policijos pastato (duomenys neskelbtini); buvo slapta sumontuota mini vaizdo kamera su garso ir vaizdo siųstuvu DTC, kuria vaizdo ir garso įrašas buvo perduotas į imtuvą ir išsaugotas. Protokoluose nurodyta, kad slapti operatyviniai veiksmai buvo atlikti remiantis Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartimi SD 412, kuria buvo tenkintas prokuroro 2007 m. vasario 28 d. teikimas Nr. 82 KF. Nutarties byloje nėra, motyvuojant tuo, kad ji įsiteisėjo ir atkartoja teikimo rezoliucinę dalį. Tačiau byloje nėra prokuroro teikimo 82 KF, todėl nežinoma, ko gi prokuroras prašė teismo ir kokie gi būtent operatyviniai veiksmai, kokios priemonės ir kokiam asmeniui buvo teismo sankcionuotos. Byloje nesant duomenų apie slapto operatyvinio veiksmo teisėtumą, negalima vaizdo ir garso įrašu remtis kaip įrodymu. Teismai dėl to nepasisakė, operatyvinių veiksmų teisėtumo neanalizavo.
Pripažindami jį kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, teismai konstatavo, kad jis neteisėtai įsigijo ir savo kabineto seife laikė šovinius. Šią išvadą teismas grindė liudytojo (anksčiau tame kabinete dirbusio pareigūno) R. Š. parodymais, kad, jam išėjus iš tarnybos, seife jokių šovinių nebuvo. Teismai nepagrįstai suteikė R. Š. parodymams teisingumo prezumpciją, nes joks asmuo nelinkęs duoti parodymų prieš save. Be to, seifo priėmimo–perdavimo akto jis (kasatorius) nepasirašė, tikslus asmenų, galėjusių iki jo pasinaudoti seifu, sąrašas nežinomas. Teismai, spręsdami jo atsakomybės klausimą, nevertino, ar jo veiksmai buvo pavojingi. Leidimą ginklui jis turi, taip pat turi teisę laikyti kovinius šovinius ir ginklą. Šoviniai buvo laikomi (duomenys neskelbtini) įstaigoje, tarnybiniame seife. Įstatymų leidėjo saugomi interesai (visuomenės apsauga nuo nelegalių šovinių naudojimo grėsmės) nebuvo pažeisti. Aplinkybė, kad šoviniai buvo laikomi ne tame kabinete, ne tame seife, kaip kad yra numatyta policijos įstaigos vidaus tvarkos nuostatuose, nesudaro pagrindo taikyti jam baudžiamosios atsakomybės. Tokio pobūdžio taisyklių nesilaikymas užtraukia administracinę atsakomybę pagal ATPK 196 straipsnio 3 dalį. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog byloje nėra dokumentų apie šovinių laikymo policijos įstaigoje tvarką, tik apklausė pareigūną V. S., tačiau jis taip pat neužsiminė apie oficialiai patvirtintą tvarką. Šio liudytojo parodymai nuosprendžiuose neanalizuojami, bet teigiama, kad V. Š. neturėjo teisės laikyti šovinių policijos seife. Policijos įstaigos vadovo 2000 m. lapkričio 2 d. pažymėjime nurodyta, kad V. Š. suteikta teisė turėti tarnybinį ginklą (b.1.115) Tačiau kitoje pažymoje, pasirašytoje Kelių policijos įstaigos vadovo (b. l. 126), pateikta priešinga informacija apie tai, kad jam tokia teisė nesuteikta ir niekada nebuvo suteikta. Prieštaringi įrodymai turi būti vertinami kaltinamojo naudai. Teismai nepasisakė, kuria pažyma ir kodėl vadovavosi, kokiu pagrindu padaryta išvada, kad jam nebuvo suteikta teisė turėti tarnybinio ginklo šovinių.
V. Š. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino prokuroro skundą ir sugriežtino jam paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas padarydamas išvadą, kad jam nėra pagrindo paskirti švelnesnę, nei numatyta BK 226 straipsnio sankcijoje, bausmę. Kasatoriaus teigimu, byloje nėra duomenų apie tai, kad padaryta veika sukėlė didelę grėsmę visuomenės saugomiems interesams. Teismas turėjo atsižvelgti ir į jo asmenybę: anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, teigiamai apibūdinamas darbovietėje, ne kartą skatintas už gerą tarnybą, išlaiko vaiką, turi didelių kreditorinių įsipareigojimų.
Atsiliepimu į nuteistojo V. Š. kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, jog teismo nuosprendžiais konstatuota, kad V. Š. pažadėjo paveikti Vilniaus rajono PK, kad šie neteisėtai veiktų, tačiau netirta, kodėl toks pareigūnų veikimas būtų buvęs neteisėtas, kokių teisės aktų nuostatos būtų buvusios pažeistos. Priešingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai aiškiai nurodė duomenis, kuriais grindžiama išvada, jog V. Š. pažadėjo paveikti Vilniaus rajono PK darbuotojus, kad šie neteisėtai veiktų. Šį kaltinimo aspektą pagrindžia vaizdo ir garso įrašo metu užfiksuota informacija ir liudytojų S. T. ir A. M. Š. parodymai. Prokuroro teigimu, teismai padarė visiškai pagrįstas išvadas, kad M. Č. siekė išvengti administracinės atsakomybės, jog jam būtų sutrumpintas terminas, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemones, ir to siekė apeidamas įstatymų reikalavimus. Byloje nėra jokių dokumentų, kad M. Č. ar S. T. būtų rašę kokius nors pareiškimus, prašymus, adresuotus (duomenys neskelbtini) pareigūnams, dėl administracinės nuobaudos pakeitimo. Kasatorius pažymi, jog baudžiamoji atsakomybės pagal BK 226 straipsnio l dalį nekyla, jei kiti asmenys neteisingai supranta pažado esmę, pvz., jei S. T. klaidingai manė, kad duoda pinigus kaip kyšį. Akivaizdu, jog šis teiginys yra deklaratyvus. Bylos duomenys - vaizdo ir garso įrašas, liudytojų parodymai, netgi V. Š. veiksmai, kurių jis ir pats neneigia (vykimas į (duomenys neskelbtini) kartu su S. T.), - neabejotinai rodo, kad V. Š. veikė tyčia, o S. T. suvokė tiek savo, tiek V. Š. tyčinių veiksmų pobūdį. Kasatorius pažymi, kad teismai rėmėsi STT specialisto M. Z. surašytomis garso ir vaizdo įrašo išklotinėmis, o jis savo nuožiūra sprendė, kokia įrašo dalis yra reikšminga bylai, kokia ne, todėl išklotinėse dalis įrašo yra nuslėpta. Prokuroras mano, kad šie kasatoriaus teiginiai iš esmės yra neteisingi. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino ne tik pareigūno surašytą protokolą kaip įrodymą, bet perklausė garso ir vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota visa informacija, pažymėta protokole, taip pat ir tyrimui nereikšmingos įrašo atkarpos. BPK 154 straipsnio 8 dalyje (protokolo surašymo metu galiojusioje BPK redakcijoje 154 straipsnio 7 dalyje) nurodyta, kad pareigūno surašytame protokole išdėstomas tik tyrimui reikšmingas duomenų bei garso įrašo turinys. Nepagrįsti kasatoriaus skundo argumentai, kad teismai, spręsdami dėl jo atsakomybės pagal BK 253 straipsnio l dalį, nevertino jo veiksmų pavojingumo. Teismai nuosprendžiuose pagrįstai konstatavo, kad V. Š. buvo nuteistas už tų šaudmenų įgijimą ir laikymą, kurie nepritaikyti ir netinkami naudotis ginklais, kuriais jis galėjo naudotis pagal leidimą. Kasatorius nepagrįstai nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkinęs prokuroro skundą ir sugriežtinęs jam paskirtą bausmę, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai ir išsamiai nurodė, kodėl V. Š. neturi būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas byloje esančių įrodymų visuma, todėl naikinti nuosprendį ir tenkinti kasacinį V. Š. skundą nėra jokio pagrindo.
Nuteistojo V. Š. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 226 straipsnio 1 dalies taikymo ir esminių BPK pažeidimų
V. Š. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, pažadėjo S. T., jog jis, pasinaudodamas savo tarnyba (duomenys neskelbtini) ir pažintimis ar kita tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) darbuotojams, S. T. draugui M. Č. už kyšį padės išvengti administracinės atsakomybės bei susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemonę anksčiau nustatyto termino, ir šį kyšį (1000 Lt) priėmė.
Tarpininko kyšininkavimas (BK 226 straipsnis) objektyviai pasireiškia aktyviais veiksmais – asmens pažadu pasinaudojant savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kitokia tikėtina įtaka už kyšį paveikti valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, tarptautinę viešąją organizaciją arba jų tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie kyšio davėjo interesais atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų arba neveiktų.
Asmens veiką, kvalifikuojant pagal BK 226 straipsnį, reikia nustatyti ir tai, kad toks asmuo veikė tiesiogine tyčia. Tarpininkaujantis kyšininkas turi suvokti, kad jis, turėdamas galimybę pasinaudoti savo įtaka ir paveikti atitinkamą valstybės ar savivaldybės instituciją arba valstybės tarnautoją, neteisėtai, t. y. už kyšį pažada kyšio davėjo interesais paveikti tokią valstybės ar savivaldybės instituciją arba valstybės tarnautoją ir tai nori daryti.
Kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo, t. y. BK 226 straipsnio 1 dalies taikymą grindžia tuo, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog jis, pasinaudodamas savo įtaka (duomenys neskelbtini) darbuotojams, žadėjo už kyšį padėti S. T. draugui M. Č. išvengti administracinės atsakomybės už vairavimą neblaiviam, t. y. kasatorius neigia, kad jo tyčia buvo nukreipta padaryti šį nusikaltimą. Pasak kasatoriaus, jis tik žadėjo M. Č. suteikti teisinę pagalbą ir gavo atlygį už konsultacinio pobūdžio paslaugas, kurios neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Šiame kontekste pažymėtina, kad apie subjektyviųjų požymių, inter alia, tyčios buvimą asmens veikoje sprendžiama pagal veikos objektyviuosius požymius : veiksmų pobūdį, mastą, kryptingumą, neveikimo turinį ir pan. V. Š. veiksmai, kurie pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų buvo nustatyti remiantis vaizdo ir garso įrašais, liudytojų parodymais patvirtina tai, kad V. Š. suvokė, jog jis neteisėtai, t. y. už piniginį atlygį pažadėjo S. T., pasinaudodamas savo tarnyba ir pažintimis ar kita tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) darbuotojams, padėti jo pažįstamam M. Č. išvengti administracinės atsakomybės ir šį atlygį (1000 Lt) priėmė.
Pagal byloje išnagrinėtas aplinkybes ir ištirtus įrodymus nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad S. T., manydamas, jog pinigus duoda kaip kyšį, neteisingai suprato V. Š. pažado esmę. Nusikalstamą V. Š. ketinimų pobūdį patvirtina ir tai, kad byloje nėra nustatyta, jog M. Č. būtų rašęs pareiškimus, prašymus, adresuotus (duomenys neskelbtini) darbuotojams, dėl termino, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemones, sutrumpinimo. Taigi V. Š. veiksmai negali būti vertinami kaip pažadas M. Č. už atlygį suteikti teisinę pagalbą.
Kasatorius netinkamą BK 226 straipsnio 1 dalies taikymą taip pat grindžia tuo, kad teismai garso ir vaizdo įraše užfiksuotus pasakymus („galiu padėti“, „galiu sutrumpinti“ ir pan.) vertino atskirai nuo konteksto - nevertino jo vėlesnių veiksmų, kurie atskleidžia, jog buvo pažadėta tik teisinė pagalba.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tarpininko kyšininkavimas laikomas baigtu nusikaltimu, kai už kyšį pažadama kyšio davėjo interesais paveikti atitinkamą valstybės ar savivaldybės instituciją ar valstybės tarnautoją. Šio nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, ar toks pažadas buvo pradėtas vykdyti ar buvo įvykdytas. Byloje nustatyta, kad V. Š. pažadą už piniginį atlygį M. Č. interesais paveikti (duomenys neskelbtini) pareigūnus išreiškė. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami aplinkybes, patvirtinančias V. Š. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje, įvertino ir S. T. parodymus, kad jis su V. Š. važiavo į (duomenys neskelbtini).
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors teismų nuosprendžiuose konstatuota, jog V. Š. pažadėjo paveikti (duomenys neskelbtini) darbuotojus, kad šie veiktų neteisėtai, tačiau netirta, kodėl toks pareigūnų veikimas būtų buvęs neteisėtas, kokių teisės aktų nuostatos būtų buvusios pažeistos.
Tokie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismų išvadą, jog V. Š. pažadėjo paveikti (duomenys neskelbtini) darbuotojus, kad šie neteisėtai veiktų, patvirtina vaizdo ir garso įrašo metu užfiksuota informacija bei liudytojų S. T., A. M. Š. parodymai. Būtent minėti duomenys įrodo, kad V. Š., suvokdamas, jog M. Č. siekia neteisėtai, t. y. apeidamas įstatymų nustatytus reikalavimus išvengti administracinės atsakomybės, pažadėjo už piniginį atlygį paveikti (duomenys neskelbtini) darbuotojus, kad toks sprendimas ir būtų priimtas. Taigi nagrinėjamoje byloje darbuotojų, kuriuos buvo žadama paveikti, veiksmų neteisėtumas negali būti siejamas su būsimu sprendimu administracinėje byloje.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismų sprendimuose aprašytos šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės atitinka ir sudaro visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 226 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Taigi baudžiamasis įstatymas dėl tarpininko kyšininkavimo V. Š. taikytas tinkamai.
Kasatorius teigia, kad taikant BK 226 straipsnio 1 dalį buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Antai kasatorius pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, be pagrindo neskirdami vaizdo ir fonoskopinės ekspertizės, pripažino įrodymais duomenis, kurių negalima patikrinti, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas.
BPK 208 straipsnyje nustatyta, kad ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingas mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. BPK nėra įtvirtinta teismo pareiga visais atvejais, kai to prašo proceso dalyviai, skirti ekspertizę. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų abejoti vaizdo ir garso įrašo autentiškumu. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, neskirdami vaizdo ar fonoskopinės ekspertizės, pažeidė BPK nuostatas.
Kasatorius BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimą grindžia ir tuo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai rėmėsi STT specialisto M. Z. surašytomis garso ir vaizdo išklotinėmis, taigi tyrėjui neteisėtai buvo suteiktos teismo funkcijos – jis sprendė, kokie duomenys yra reikšmingi tyrimui.
Tokie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino ne tik M. Z. surašytą protokolą, bet perklausė garso ir vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota informacija pažymėta pareigūno surašytame protokole. Be to, 154 straipsnio 7 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad dėl pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, ar kitokiais elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės fakto ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytame protokole išdėstomas tik tyrimui reikšmingas duomenų bei garso įrašo turinys. Tačiau tik teismas, protokole išdėstytus duomenis bei garso įrašo turinį vertindamas kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir ištirtais įrodymais, gali pripažinti teisiškai reikšmingais atsakant į klausimą, ar asmuo padarė nusikalstamą veiką.
Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog S. T. davė parodymus paveiktas iš anksto duoto pažado, kad jam nebus taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tokie kasatoriaus teiginiai yra deklaratyvūs, grindžiami tik prielaidomis, o ne byloje nustatytomis aplinkybėmis.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas, vertindamas V. Š. veiksmus kaip tarpininko kyšininkavimą, padarė esminius BPK normų pažeidimus.
Dėl nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį
BK 253 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta atsakomybė už neteisėtą, t. y. neturint leidimo, šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą.
Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad V. Š. įgijo ir laikė savo tarnybinio kabineto seife šovinius (73 vnt.), kurie nepritaikyti ir netinkami naudotis ginklais, kuriais jis galėjo naudotis pagal leidimą. Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsnyje (2005 m. gegužės 12 d. redakcija, t. y. straipsnio redakcija, galiojusi V. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu) buvo nustatyta, kad leidimai įsigyti ginklus suteikia teisę įsigyti šaudmenų (7 dalis), fiziniai asmenys gali įsigyti ir vienu metu turėti ne daugiau kaip 300 vienetų kiekvieno tipo (kalibro) šovinių ginklams, kuriuos jie turi (8 dalis).
Iš esmės panaši nuostata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18d. redakcija) 32 straipsnio 2 dalyje. Antai pagal šį straipsnį leidimas nešiotis ar leidimas laikyti ginklus suteikia teisę įsigyti šaudmenų tik tam ginklui ir juos nešiotis ar laikyti.
Minėtos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos reiškia, kad asmenys gali įsigyti ir laikyti šaudmenis tik ginklams, kuriuos jie turi teisę laikyti. Šaudmenų, netinkamų naudotis tokiais ginklais, įsigijimas ir laikymas vertintinas kaip neteisėtas ir už tokius veiksmus asmeniui turėtų kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnį.
Sprendžiant, ar V. Š. veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, pažymėtina ir tai, kad byloje nustatytos aplinkybės ir ištirti įrodymai (liudytojų parodymai, kratos protokolas) patvirtina, jog V. Š. negalėjo nežinoti apie jo tarnybinio kabineto seife neteisėtai laikomus šovinius.
Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai V. Š. veiką kvalifikuodami pagal BK 253 straipsnio 1 dalį tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog jam nėra pagrindo paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 226 straipsnio sankcijose, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį.
Kasatoriaus argumentai nepagrįsti. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas galimas tik išimtiniais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės nagrinėjamos bylos kontekste negali būti vertinamos kaip tokios, kurioms esant BK 226 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, pritaikęs V. Š. BK 54 straipsnio 3 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei paskyrė neteisingas bausmes.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo V. Š. apeliaciniame skunde nebuvo kvestionuojamas operatyvinių veiksmų teisėtumas. Šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėtas ir spręstas. Taigi šie kasacinio skundo argumentai, remiantis BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostata, paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo V. Š. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Vytautas Masiokas
Armanas Abramavičius