Baudžiamoji byla Nr. 2K-157/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.10.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies subendrinta su neatlikta bausmės, paskirtos Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu, dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams.
Iš nuteistojo R. K. priteista nukentėjusiajai O. B. 8710 Lt turtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
R. K. nuteistas už tai, kad jis, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 14 d. 13.00 val. iki 14.00 val., išlaužęs buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio O. B., durų užraktą, įsibrovė į butą bei iš jo pagrobė O. B. priklausantį turtą: vyrišką auksinį žiedą, kurio vertė 1200 Lt, du vestuvinius auksinius žiedus, kurių bendra vertė 1100 Lt, moterišką auksinį žiedą, kurio vertė 1150 Lt, auksinę senovinę dešimties rublių nominalo rusišką monetą, kurios vertė 1000 Lt, auskarus, kurių vertė 350 Lt, du auksinius pakabukus – kryželius, kurių bendra vertė 100 Lt, auksinį pakabuką, kurio vertė 160 Lt, auksinį moterišką žiedą su raudonos spalvos akmenuku (rubinu), kurio vertė 950 Lt, benzininį pjūklą (STIHL), kurio vertė 1200 Lt, fotoaparatą, kurio vertė 1000 Lt, seną nešiojamąjį kompiuterį (IBM), kurio vertė 500 Lt; iš viso turto, kurio bendra vertė 8710 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo pakeisti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą (BK 75 straipsnis). Kasacinį skundą nuteistasis grindžia analogiškais argumentais, kokie nurodyti kasatoriaus R. K. apeliaciniame skunde. Taigi kasatorius pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu jis pripažino savo kaltę, nurodė, kur padėjo (realizavo) pavogtus daiktus bei labai gailėjosi dėl įvykdyto nusikaltimo, taip pat įsidarbino ir atlygino nukentėjusiajai O. B. iš padarytos bendros 8710 Lt turtinės žalos jos dalį – 2400 Lt. Taigi, pateikdamas minėtus skundų argumentus, kasatorius sutinka, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją, ir taip pažymi, kad nevengia prievolės atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Kasatoriaus skundo apimtyje išdėstyta pasikartojanti jo esminė pozicija, jog teismų sprendimai dėl BK 75 straipsnio netaikymo neatitinka bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlygų (BK 75 straipsnio 1 dalis) ir teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą išaiškinimo, kurios neprieštarauja, o priešingai – tik patvirtina konkrečias byloje nustatytas aplinkybes (padarytas apysunkis nesmurtinis nusikaltimas, paskirta vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė) ir galimybę atidėti bausmės vykdymą. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai pirmiausia pažeidė nukentėjusiosios O. B. teisėtus lūkesčius ir interesą atgauti prarastus daiktus arba gauti kompensaciją už jų netekimą, nes, atlikdamas bausmę pataisos namuose, kasatorius negalės dirbti ir tęsti nukentėjusiajai pradėtą turtinės žalos atlyginimą. Kasatorius, ginčydamas neteisingus teismų sprendimus dėl nukentėjusiosios neteisėto teisių pažeidimo, jau vien tai įvardija kaip teismų netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taip pat nurodo, baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normų dėl bausmės paskirties ir jos skyrimo netinkamą pritaikymą, nevertinant dalies žalos nukentėjusiajai atlyginimo (nutartyje buvo neteisingai nurodyta, kad žalos atlyginimą patvirtinančių duomenų byloje nėra, nors, kaip teigia kasatorius, įrodymai – pakvitavimai dėl pinigų gavimo – nebuvo pridėti dėl to, kad buvo surašyti rusų kalba). Jo manymu, teismai vertindami aplinkybių, susijusių tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su jo asmenybe, visetą galėjo nuspręsti, kad bausmės tikslai bus pasiekti taikant kasatoriui bausmės vykdymo atidėjimą, juo labiau kad nukentėjusioji prašė jam neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, o tik visiškai atlyginti padarytą žalą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Šį savo teiginį jis grindžia kasacinės instancijos teismo praktika dėl nukentėjusiojo asmens reiškiamos pozicijos nusikaltusiojo asmens atžvilgiu, minėdamas tai kaip vieną iš teisingumo principo įgyvendinimo kriterijų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti. Prokurorės teigimu, naujo tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymas bausmės vykdymo atidėjimo metu (praėjus septyniems mėnesiams po nuteisimo už trijų tyčinių nusikalstamų veikų padarymą) rodo, kad nuteistasis R. K. nepateisino teismo pasitikėjimo, išvadų dėl savo elgesio nepadarė ir jo nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktiniai. Todėl, anot prokurorės, abiejų instancijų teismų padaryta išvada, kad bausmės vykdymo atidėjimas, skirtingai nei realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimas, nepadės pasiekti bausmės tikslų (BK 41 straipsnio 2 dalis) ir nenustačius išimtinių aplinkybių, teisinga ir motyvuota (BK 54, 75 straipsniai). Prokurorė, priešingai negu kasatorius, neįžvelgia nukentėjusiosios O. B. intereso pažeidimo – gauti nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimą, nes nukentėjusiosios civilinis ieškinys buvo visiškai patenkintas, ji nuosprendžio neskundė nei apeliacine, nei kasacine tvarka, o be to, kaip akcentuoja prokurorė, prievolė atlyginti nusikaltimu padarytą žalą negali būti iškeliama aukščiau negu bausmės tikslai. Ji nurodo, kad bendrųjų apeliacinio bylos nagrinėjimo nuostatų (BPK 320 straipsnis) ir jokių kitų esminių BPK pažeidimų nebuvo padaryta, įstatymo garantuotos kasatoriaus teisės nebuvo suvaržytos.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bausmės vykdymo atidėjimo
Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo diskrecija, todėl visais atvejais vertinamas kaip teismo teisė, o ne pareiga. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, numatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, svarstydamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris buvo praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą, galimas be realaus laisvės atėmimo. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nuosprendyje motyvuotai pasisakyta, kad BK 75 straipsnio taikymas šiuo atveju negalimas ir bausmės vykdymo atidėjimas nepadės pasiekti bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, nes R. K. nusikalstami veiksmai nėra atsitiktinio pobūdžio, pakartotinai darydamas nusikaltimus nepateisino teismo jam parodyto pasitikėjimo ir nedarė išvadų dėl savo elgesio (R. K. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu padarė naują tyčinį apysunkį nusikaltimą nuosavybei – praėjus septyniem mėnesiams po Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio paskelbimo, kuriuo buvo nuteistas už trijų tyčinių nusikalstamų veikų padarymą; taip pat padarė tris administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos paskirtų baudų nesumokėjo). Atkreiptinas dėmesys, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, teismai jokių išimtinių aplinkybių nenustatė.
Nepagrįstas yra ir kasatoriaus skundo argumentas, kad teismas, nepritaikęs bausmės vykdymo atidėjimo, pažeidė nukentėjusiosios O. B. interesus. Iš baudžiamosios bylos ir teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nukentėjusiosios teisių nepažeidė ir nesuvaržė, nes visiškai patenkino jos pareikštą civilinį ieškinį, priteisdamas iš R. K. nukentėjusiajai O. B. turtinės žalos (8710 Lt) atlyginimą, ir nukentėjusioji šio nuosprendžio neskundė nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Be to, kasatoriaus prievolė atlyginti nukentėjusiajai nusikaltimu padarytą turtinę žalą negali būti svarbesnė ir iškeliama aukščiau negu bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje.
Kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54, 75 straipsnius), nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiais klausimais suformuotos praktikos ir baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų procesiniai sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 3, 5 dalys).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Greičius
Josifas Tomaševičius
Benediktas Stakauskas