Civilinė byla Nr. e2A-1731-866/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29455-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 2.4.2.12.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Donatos Kravčenkienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. Š. ieškinį atsakovams A. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Autoardymas“ dėl turto išreikalavimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autoardymas“ bei atsakovo A. K. priešieškinius ieškovui D. Š. dėl išlaidų atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas D. Š. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas išreikalauti:

1.1.                      iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Autoardymas“ transporto priemonę „Nissan Armada“ (VIN (duomenys neskelbtini) ir jos registracijos liudijimą bei grąžinti juos ieškovui;

1.2.                      iš atsakovo A. K. – transporto priemonę „Cadillac Escalade“ (VIN (duomenys neskelbtini) ir jos registracijos liudijimą bei grąžinti juos ieškovui.

2.       Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 3 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu G. B. (G. B.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, jam skirta laisvės atėmimo bausmė. Ieškovas baudžiamojoje byloje pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, tačiau ieškinys dėl G. B. nusikalstamais veiksmais pasisavintų automobilių grąžinimo ieškovo nuosavybėn paliktas nenagrinėtas.

3.       Kadangi iš ieškovo pasisavintus automobilius G. B. perleido tretiesiems asmenims, o šiuo metu jų savininkai yra atsakovai, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 13 d. nutartimi byloje Nr. T-127-861/2021 patenkino UAB „Autoardymas“ prašymą ir automobilį „Nissan Armada“ grąžino savininkei UAB „Autoardymas“, o 2021 m. rugsėjo 13 d. nutartimi byloje Nr. T-123-843/2021 iš dalies patenkino A. K. prašymą ir automobilį „Cadillac Escalade“ grąžino jo savininkui A. K.. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo nutartį pakeitė ir atsakovų prašymus patenkino iš dalies: A. K. perdavė automobilio Cadillac Escalade“, o UAB „Autoardymas“ – automobilio „Nissan Armada“ valdymą, grąžinant jiems šias transporto priemones, taip pat UAB „Autoardymas“ grąžino automobilio „Nissan Armada“ registracijos liudijimą.

4.       Ieškovo teigimu, automobilių nuosavybės teisė priklauso jam, nes automobiliai iš jo buvo pasisavinti padarant nusikalstamą veiką, todėl yra visos sąlygos jo pareikštam vindikaciniam ieškiniui patenkinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.95 straipsnis).

5.       Atsakovas A. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad automobilį įsigijo teisėtai, be to, atliko jo remontą, investuodamas savo pinigus. Atsakovė UAB „Autoardymas“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

6.       Atsakovė UAB „Autoardymas“ pareikštu priešieškiniu prašė ieškinio patenkinimo atveju priteisti iš ieškovo 5 085,71 Eur transporto priemonės įsigijimo, registracijos ir pagerinimo išlaidų bei 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7.       Nurodė, kad automobilį „Nissan Armada“ įsigijo iš jo pardavėjos K. I. ir yra jau ketvirta jo savininkė, taigi negalėjo numatyti, jog automobilio valdymą pradinis savininkas (ieškovas) prarado dėl nusikalstamos veikos. Atsakovė yra sąžininga įgijėja, jos nesąžiningumas neįrodytas. Tuo tarpu ieškovas elgėsi nesąžiningai, nes visą baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikotarpį, t. y. nuo 2019 metų vasaros, žinojo, jog turtas yra perleistas atsakovei, tačiau ieškinį atsakovei pareiškė tik po dvejų metų – 2021 m. spalio 25 d., per tą laiką atsakovė ne tik patyrė automobilio įsigijimo išlaidų, bet ir investavo lėšas į jo pagerinimą

8.       Atsakovas A. K. priešieškiniu prašė ieškinio patenkinimo atveju iš ieškovo priteisti 3 082,48 Eur transporto priemonės įsigijimo, registracijos ir pagerinimo išlaidų, 5 procentus metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9.       Nurodė, kad jis yra sąžiningas automobilio „Cadillac Escalade“ įgijėjas, turtą įgijo 2019 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartimi iš A. V. (A. V.), 2019 m. rugsėjo 19 d. užsakė ir atliko transporto priemonės atitikties įvertinimą, techninę ekspertizę ir įregistravo VĮ „Regitra“ savo vardu, be to, savo lėšomis pagerino automobilio būklę, t. y. sąžiningai valdė ir prižiūrėjo įgytą turtą. Ieškovas ilgą laiką nereiškė atsakovui jokių reikalavimų, ieškinį buvo pareiškęs baudžiamojoje byloje kaltinamam G. B., todėl manytina, kad ieškovas veikė nesąžiningai ir siekė praturtėti atsakovo sąskaita. Atsakovas yra sąžiningas automobilio valdytojas, todėl turi teisę reikalauti atlyginti turėtas išlaidas, t. y. automobilio įsigijimo, patikrinimo (ekspertizės) bei registracijos ir pagerinimo išlaidas, ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas.

10.       Atsiliepimu į priešieškinius ieškovas prašė juos atmesti.

11.       Nurodė, kad atsakovai automobilių įsigijimo kainos turi teisę reikalauti iš automobilio pardavėjo, o registracijos mokesčio – iš asmens, kuriam jį sumokėjo, bet ne iš ieškovo. Ieškovo teigimu, automobilio remonto ir autodalių išlaidos tenka automobilį eksploatuojančiam asmeniui, t. y. atsakovams. Ieškovas turi teisę atgauti automobilius tokios būklės, kokios juos prarado. Pagal CK 4.34 straipsnio 3 dalį sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl daikto pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas. Atsakovai neįrodė, kad automobilių būklę pagerino, net neįrodinėjo pagerinimų vertės.

12.       Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinio reikalavimus palaikė, pažymėdamas, kad ieškovas neteko jam nuosavybės teise priklausiusių transporto priemonių dėl nusikalstamos veikos, be savo valios, todėl reiškia vindikacinį ieškinį ir neginčija tarpinių sandorių grandinės. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2004; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010) išaiškinta, kad dėl nusikalstamos veikos prarastas turtas gali būti išreikalautas iš sąžiningų įgijėjų. Ieškovas baudžiamojoje byloje buvo pareiškęs ieškinį G. B. dėl automobilių vertės atlyginimo, tačiau baigiamųjų kalbų metu ieškinio reikalavimą pakeitė, supratęs, kad iš G. B. patirtos žalos atlyginimo neatgaus, todėl prašė išreikalauti automobilius natūra. Ikiteisminio tyrimo metu atgauti automobilių ieškovas negalėjo, nes jie buvo areštuoti.

13.       Teismo posėdžio metu atsakovų atstovas, atsikirsdamas į ieškinį, teigė, kad atsakovai transporto priemones įsigijo iš nesusijusių su nusikalstama veika asmenų. Ieškovo ieškinys baudžiamojoje byloje pareikštas tą pačią dieną, kai atsakovė UAB „Autoardymas“ įsigijo automobilį „Nissan Armada“ (2019 m. gruodžio 4 d.), o atsakovas A. K. automobilį „Cadillac Escalade“ pirko 2019 m. rugsėjo 4 d., taigi tik keliais mėnesiais anksčiau. Jeigu būtų žinoję, kad automobiliai buvo nusikaltimo dalykas, jie nebūtų sudarę pirkimo – pardavimo sutarčių, todėl ieškovas, iš karto nereikalaudamas grąžinti turto natūra, o pareikšdamas ieškinį G. B. dėl turto vertės (žalos) atlyginimo, neužkirto kelio atsakovų žalai atsirasti. Šiuo atveju yra nustatytas asmuo, dėl kurio ieškovas prarado turtą, jis pripažintas kaltu, todėl ieškinys turi būti reiškiamas G. B..

14.       Atsakovės UAB „Autoardymas“ vadovas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad nebūtų automobilio pirkęs, jei būtų žinojęs visas aplinkybes; investavo daug pinigų, ne visus dokumentus turi išsaugojęs, todėl prašo atlyginti tik tą sumą, kurią gali pagrįsti dokumentais. Atsakovės nuomone, nesąžininga ieškovui reikalauti automobilių iš atsakovų, kai jis juos patikėjo savo pažįstamam asmeniui ir dėl to prarado, o dabar nori atsiimti iš juos sąžiningai įsigijusių atsakovų.

15.       Atsakovų atstovas teismo posėdžio metu palaikė priešieškinių reikalavimus, paaiškindamas, kad atsakovai yra sąžiningi valdytojai, rūpinosi įsigytu turtu, jį valdė, pirkimo – pardavimo sutartys nepripažintos negaliojančiomis, todėl jie turi teisę į kompensaciją iš ieškovo už turto pagerinimą; išlaidos patvirtintos dokumentais.

16.       Atsikirsdamas į priešieškinių reikalavimus, teismo posėdžio metu ieškovo atstovas akcentavo tai, jog atsakovai turėjo įrodinėti daikto vertės padidėjimą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, turto vertinimas neatliktas. Priešieškinių reikalavimai dėl patirtų išlaidų atlyginimo nukreipti netinkamam atsakovui pagal priešieškinius (D. Š.), jie turėtų būti reiškiami asmenims, iš kurių transporto priemonės įsigytos. Ieškovo atstovo teigimu, atsakovai turėjo galimybę naudotis automobiliais ir jais naudojosi, taigi jų gauta nauda yra didesnė už vertės padidėjimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

17.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį ir atsakovų priešieškinius atmetė, priteisė atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autoardymas“ iš ieškovo 614,69 Eur, atsakovui A. K. iš ieškovo 369,36 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė valstybei iš ieškovo 53,76 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

18.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-843/2021 priimtu 2021 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu, kuris nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs, G. B. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, o būtent D. Š. priklausiusias transporto priemones „Cadillac Escalade“ (VIN (duomenys neskelbtini) ir „Nissan Armada“ (VIN (duomenys neskelbtini) (BK 183 straipsnio 1 dalis), taip pat už tai, kad pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo (BK 300 straipsnio 1 dalis).

19.       Teismas minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis rėmėsi tiek, kiek jos reikšmingos nagrinėjant šią civilinę bylą, atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu šalys šių aplinkybių neginčijo.

20.       Teismas nurodė, kad iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog ieškinys baudžiamojoje byloje pareikštas 2019 m. gruodžio 4 d. (baudžiamosios bylos Nr. 1-55-843/2021 t. 1, b. l. 27). Ieškinyje D. Š. nurodė, kad jis 2019 m. birželio 26 d. vakarą buvo palikęs pasaugoti du savo automobilius, kol bus išvykęs iš Lietuvos, G. B. („Nissan Armada“ paliko G. B. namo kieme, o automobilį „Cadillac Escalade“ – automobilių servise pas G. B. pažįstamą), automobiliai buvo su paliktais dokumentais ir kiekvieno automobilio vienu komplektu raktelių, nebuvo registruoti Lietuvoje.

21.       Teismui nekilo abejonių dėl to, kad iki G. B. nusikalstamos veikos padarymo automobilių savininkas buvo D. Š., ši aplinkybė yra nustatyta baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-843/2021 ir šalys jos neginčijo. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad D. Š. automobilius prarado dėl G. B. padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas pripažino, kad atsakovai automobilius įgijo neteisėtai, nes jų valdymą (nors ir netiesiogiai, per trečiuosius asmenis) perėmė iš asmens, neturėjusio teisės jį perleisti.

22.       Teismas atkreipė dėmesį, jog 2019 m. gruodžio 6 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad ikiteisminio tyrimo metu pateikta 2019 m. gruodžio 4 d. pirkimo –pardavimo sutartis, kuria K. I. pardavė, o UAB „Autoardymas“ nusipirko automobilį „Nissan Armada“ už 3 000 Eur. Tą pačią dieną UAB „Autoardymas“ vadovas T. A. buvo apklaustas kaip liudytojas (baudžiamosios bylos Nr. 1-55-843/2021 t. 1, 63-72), taigi UAB „Autoardymas“ vadovui T. A. apie iškeltą baudžiamąją bylą tapo žinoma jau po automobilio „Nissan Armada“ pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Tai patvirtino ir jis pats teismo posėdžio metu. Duomenų, kad atsakovė UAB „Autoardymas“ apie ankstesnio šio automobilio savininko nuosavybės teisės praradimą dėl nusikalstamos veikos žinojo jau automobilio įsigijimo metu, byloje nėra.

23.       Teismas nurodė, kad baudžiamosios bylos duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovas A. K. apie galimą nusikalstamą veiką sužinojo 2019 m. gruodžio 19 d., nes tą dieną iš jo buvo paimtas automobilis „Cadillac Escalade“, atsakovas pasirašė 2019 m. gruodžio 19 d. poėmio protokolą, taip pat pasirašė, kad gavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nutarties, kuria leisti atlikti poėmį, nuorašą (baudžiamosios bylos Nr. 1-55-843/2021 t. 1, b. l. 102-116). Baudžiamojoje byloje taip pat pateikta 2019 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartis, iš kurios matyti, kad A. K. automobilį „Cadillac Escalade“ įsigijo iš pardavėjo A. V. už 1 700 Eur (baudžiamosios bylos Nr. 1-55-843/2021 t. 1, b. l. 117). Duomenų, kad atsakovas A. K. būtų žinojęs apie tai, jog jo įsigyto automobilio ankstesnis savininkas prarado nuosavybės teisę dėl nusikalstamos veikos, byloje nėra. Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad nieko nežinojo apie ankstesnio savininko automobilio praradimo aplinkybes, o jei būtų žinojęs, tai tikrai nebūtų automobilio pirkęs.

24.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovai yra sąžiningi automobilių įgijėjai, nes nežinojo ir neturėjo žinoti, jog įsigijo automobilius iš asmenų, neturėjusių teisės jų parduoti, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos duomenis apie tai, kada atsakovai sužinojo apie iškeltą baudžiamąją bylą dėl G. B. padarytos nusikalstamos veikos, taip pat į atsakovų pateiktus rašytinius įrodymus apie transporto priemonių įsigijimą ir jų įregistravimą VĮ „Regitra“ bei teismo posėdžio metu šalių pateiktus paaiškinimus. Pažymėjo, kad pagal CK 4.26 straipsnio 2 dalį valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai. Šiuo atveju atsakovų sąžiningumas nebuvo paneigtas (ieškovas to ir netvirtino, atsakovų sąžiningumą paneigiančių įrodymų neteikė).

25.       Teismas nurodė, kad ieškovas savo teisę į vindikacinio ieškinio patenkinimą iš esmės grindė tuo, kad automobilius jis prarado dėl G. B. nusikalstamos veikos, todėl, jo įsitikinimu, jis turi teisę išsireikalauti juos ir iš sąžiningų įgijėjų. Teismo nuomone, ieškovas nepagrįstai sutapatino dvi skirtingas CK 4.96 straipsnio normas, t. y. šio straipsnio 2 ir 3 dalis, neatsižvelgdamas į tai, kad šios normos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius ir nevertintinos kaip bendroji ir specialioji norma viena kitos atžvilgiu.

26.       Teismas išaiškino, kad CK 4.96 straipsnio 3 dalis reglamentuoja tik nekilnojamojo daikto išreikalavimą iš svetimo neteisėto valdymo ir netaikytina kilnojamojo daikto atžvilgiu. Kilnojamiesiems ir nekilnojamiesiems daiktams nustatytos skirtingos ir savarankiškos vindikacijos taisyklės sąžiningų asmenų atžvilgiu, ir tai yra objektyviai pagrįsta tiek šių kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų valdymo faktinio pobūdžio, tiek ir jų teisinio režimo skirtumais.

27.       Teismas išaiškino, kad kilnojamiesiems daiktams yra skirta 4.96 straipsnio 2 dalies norma, kuri savininko teisę išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo sieja ne su nusikalstama veika per se (savaime), bet tuo, ar daikto valdymą savininkas prarado savo valia ar ne. Nustačius, kad savininkas savo valia perdavė daiktą, CK 4.96 straipsnio 2 dalies norma neleidžia išieškoti daikto iš sąžiningo įgijėjo net ir tuo atveju, jeigu asmuo, kuriam savininkas patikėjo daiktą, vėliau padarė nusikalstamą veiką. Kitaip tariant, teisiškai reikšmingas yra tik pats valdymo netekimo pagrindas – savininko valia ar ne, o ne tai, kaip vėliau su tuo daiktu pasielgė asmuo, kuriam savininkas perdavė jo valdymą. Priešingas CK 4.96 straipsnio 2 dalies aiškinimas būtų plečiamasis, o aiškinti plečiamai teisės normą, nustatančią nuosavybės teisės (tiek savininko, tiek sąžiningo įgijėjo) ribojimus, draudžiama.

28.       Apibendrinant išdėstytus argumentus teismas konstatavo, kad nustačius, jog ieškovas savo valia patikėjo automobilius G. B., kuris vėliau, padarydamas nusikalstamas veikas, be ieškovo žinios pardavė juos tretiesiems asmenims, įstatymas neleidžia išreikalauti automobilių iš sąžiningų įgijėjų, todėl tenkinti ieškinį dėl automobilių išreikalavimo iš atsakovų, kurie yra pripažinti sąžiningais įgijėjais, nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai, atmetus ieškinį, neliko ir teisinio pagrindo tenkinti atsakovų priešieškinius dėl jų patirtų išlaidų atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

29.       Apeliaciniu skundu ieškovas D. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30.       Nurodo, kad byloje yra neginčytinai nustatyta, kad ieškovas į ginčo automobilius niekam nėra perleidęs nei valdymo, nei naudojimo, nei disponavimo teisių. Palikimas automobilių G. B. saugoti nėra automobilių perdavimas valdyti, naudoti ar disponuoti. Šis asmuo padarė nusikaltimą, automobilius pasisavino ir juos pardavė. Iš šio asmens ieškovas galėjo reikalauti žalos atlyginimo, o ne automobilių grąžinimo. Ieškovas pageidauja susigrąžinti automobilius ir pareiškė vindikacinį ieškinį.

31.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 3 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu, priimtu išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. I-55-842/2021, G. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, nustatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ieškovas, kaip nukentėjusysis, automobilius prarado dėl nusikaltimo, tačiau po to kai G. B. juos pasisavino, automobiliai buvo perleisti tretiesiems asmenims.

32.       Automobiliai iš ieškovo yra pagrobti. Jie pagrobti asmens pas kurį buvo saugomi – G. B., tačiau ši aplinkybė nepašalino ieškovo teisės išreikalauti automobilius iš sąžiningų įgijėjų. Paminėtame įstatyme (CK 4.96 straipsnio 1 dalis) naudojama sąvoka „<-> arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti valdomas“ reiškia, kad ir tuo atveju, jeigu savininkas kilnojamąjį daiktą perduoda naudoti, valdyti asmeniui, kuris nusikaltimu užgrobia daiktą, juo disponuoja ir jį vykdydamas nusikalstamą veiką parduoda, savininkui išlieka teisė turtą išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų.

33.       Atsakovė UAB „Autoardymas“ atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (250 Eur advokato pagalbai apmokėti).

34.       Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė iš esmės atkartoja argumentus, išdėstytus procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, pagrindžiančius atsakovės, kaip sąžiningos daikto įgijėjos statusą, ieškovo nesąžiningus veiksmus, žinant, jog turtas buvo perleistas atsakovei, tačiau per dvejų metų laikotarpį (per kurį atsakovė investavo lėšas į daikto pagerinimą), tačiau nereiškiant vindikacinio ieškinio. Atsakovė taip pat atkartoja pirmosios instancijos teismo motyvus ir išvadas, nurodo kad su jomis sutinka.

35.       Paaiškina, kad turtą įgijo 2019 m. gruodžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartimi iš turto savininkės K. I., 2019 m. gruodžio 5 d. registravo turtą VĮ „Regitra“ savo vardu, gerino būklę savo lėšomis, t. y. sąžiningai, laikantis įstatymų įgijo, valdė ir prižiūrėjo jai nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsakovė yra jau ketvirta minėto automobilio įgijėja, kas parodo, kad atsakovė niekaip negalėjo numanyti, kad minėtas turtas buvo ar yra kaip nors ieškovo pamestas, pagrobtas arba kitaip be savininko valios nustojo būti valdomas.

36.       Atsakovas A. K. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (200 Eur advokato pagalbai apmokėti).

37.       Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas iš esmės atkartoja argumentus, išdėstytus procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, pagrindžiančius atsakovo, kaip sąžiningo daikto įgijėjo statusą, ieškovo nesąžiningus veiksmus, žinant, jog turtas buvo perleistas atsakovei, tačiau per dvejų metų laikotarpį (per kurį atsakovė investavo lėšas į daikto pagerinimą) nereiškiant vindikacinio ieškinio. Atsakovas taip pat atkartoja pirmosios instancijos teismo motyvus ir išvadas, nurodo, kad su jomis sutinka.

38.       Paaiškina, kad atsakovas įgijo turtą 2019 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartimi iš turto savininko A. V., 2019 m. rugsėjo 19 d. užsakė ir atliko transporto priemonės vertinimą, techninę ekspertizę ir registravo turtą VĮ „Regitra“ savo vardu, gerino būklę savo lėšomis, t. y. jis sąžiningai, laikantis įstatymų įgijo, valdė ir prižiūrėjo jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Iš pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad automobilis buvo įgytas iš A. V., kuris taip pat buvo minėto automobilio sąžiningas įgijėjas, t. y. atsakovas yra jau antras minėto automobilio įgijėjas, kas parodo, kad atsakovas niekaip negalėjo numatyti, kad minėtas turtas buvo ar yra kaip nors ieškovo pamestas, pagrobtas, arba kitaip be savininko valios nustojo būti valdomas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

39.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė. Taip pat teismas nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

40.       Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 29 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta atmesti ieškovo D. Š. ieškinį, taip pat atsakovų A. K. bei UAB „Autoardymas“ priešieškinius, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

41.       Pagal baudžiamosios bylos Nr. 1-55-843/2021 (toliau – baudžiamoji byla) duomenis nustatyta, kad 2019 m. birželio 25 d. žodiniu ieškovo pavedimu G. B. priėmė pasaugoti dvi pastarajam priklausančias transporto priemones – automobilius „Cadillac Escalade“ ir „Nissan Armada“ (toliau – ir automobiliai). Kitą dieną ieškovui išvykus į Baltarusijos Respubliką, G. B. 2019 m. liepos 8 d. automobilį „Cadillac Escalade“ savo vardu pardavė A. V.. Po to, G. B., turėdamas tikslą ieškovui priklausantį automobilį „Nissan Armada“ įregistruoti savo paties vadovaujamos UAB (duomenys neskelbtini) vardu, 2019 m. liepos 18 d. surašė automobilio „Nissan Armada“ pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2018 m. liepos 18 d. ieškovas už 2 000 Eur šį automobilį pardavė UAB (duomenys neskelbtini), kuriai atstovavo G. B., ir pats pasirašė už ieškovą. Po to, G. B. šį netikrą dokumentą panaudojo transporto priemonę laikinai įregistruodamas UAB (duomenys neskelbtini) vardu, o 2019 m. liepos 19 d. pardavė ją UAB „Automarela“. Teismas pripažino įrodytomis faktines aplinkybes, kad G. B. automobilius pardavė ir sutartyje už ieškovą pasirašė ne pastarojo prašomas, o veikdamas savarankiškai, be D. Š. žinios ir leidimo.

42.       Baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažintas ieškovas buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 22 000 Eur turtinės žalos atlyginimo, jį palaikė ir teisiamojo posėdžio metu, tačiau baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad jo netenkina ieškinio suma ir jis prašo jam grąžinti automobilius, nes neketino jų parduoti. Teismas nustatė, kad po to, kai G. B. automobilius pasisavino, jie buvo perleisti tretiesiems asmenims, kurie nėra įtraukti į baudžiamąją bylą kaip atsakovai, o ir negalėjo būti įtraukti, nes nėra atsakingi už G. B. nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, todėl ieškovo ieškinį dėl automobilių išreikalavimo paliko nenagrinėtą, nurodydamas, kad tokio pobūdžio reikalavimai nagrinėtini ne baudžiamojo, bet civilinio proceso tvarka.

Dėl teisėto valdymo, sąžiningumo prezumpcijos

43.       Nagrinėjamoje byloje iš ieškovo pateiktų procesinių dokumentų turinio nustatyta, kad ieškovas pareikštu ieškiniu prašė teismo taikyti CK 4.95 straipsnyje įtvirtintą civilinių teisių gynimo būdą (vindikaciją) ir išreikalauti iš atsakovų neteisėto valdymo ieškovui priklausantį ieškinyje nurodytą kilnojamąjį turtą (du automobilius).

44.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2010, 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451-686/2015 ir kt.).

45.       Pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos medžiagą, nekilo abejonių, kad iki G. B. nusikalstamos veikos padarymo automobilių savininkas buvo ieškovas, šių aplinkybių bylos šalys neginčijo. Taip pat pagal minėtos baudžiamosios bylos turinį teismas nustatė, kad ieškovas automobilius prarado dėl G. B. padarytos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovai automobilius įgijo neteisėtai, nes jų valdymą (nors ir netiesiogiai, per trečiuosius asmenis) perėmė iš asmens, neturėjusio teisės jį perleisti. Ginčo dėl nurodytų aplinkybių nagrinėjamoje byloje taip pat nėra. Atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis ir atsakovui nebandant paneigti CK 4.26 straipsnio 2 dalyje nustatytos atsakovų sąžiningo valdymo atsiradimo prezumpcijos, teismas pripažino, kad atsakovai yra sąžiningi ginčo automobilių įgijėjai.

Dėl daikto valdymo sampratos

46.       Įvertinus apelianto (ieškovo) D. Š. apeliacinio skundo turinį, nėra nustatyta, kad ieškovas ginčytų anksčiau nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovų pripažinimo sąžiningais ginčo automobilių įgijėjais. Ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą iš esmės įrodinėja tuo, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 4.96 straipsnio 1 dalies nuostatą, suteikiančią kilnojamojo daikto savininkui teisę išreikalauti šį daiktą iš sąžiningo įgijėjo, nurodydamas, kad automobilių valdymo, naudojimo bei disponavimo teisių G. B. nebuvo perleidęs, todėl automobiliai buvo parduoti nesant apelianto valios.

47.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas nepagrįstai sutapatina daikto valdymo teisę išimtinai tik kaip su nuosavybės teisės, apimančios visus daiktinės teisės įgyvendinimo būdus (naudojimą, valdymą ir disponavimą daiktu), dalimi.

48.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ir savininku pripažįsta kitą asmenį (CK 4.22 straipsnio 2 dalis). Pavyzdžiui, nuomininkas, panaudos gavėjas, saugotojas ar kitas titulinis valdytojas žino ir pripažįsta, kad jo valdomo daikto savininkas yra kitas asmuo. Tačiau tai nereiškia, kad nuomininkas ar kitas valdytojas apskritai neturi subjektinės teisės valdyti turimą daiktą (faktiškai turėti, kontroliuoti, daryti jam fizinį poveikį ir pan.). Nors tokių asmenų valdymas pagrįstas prievoline subjektine teise, santykiuose su trečiaisiais asmenimis jie traktuotini kaip valdytojai. Šio valdymo skiriamasis požymis yra tas, kad valdymo teisė yra ne savarankiška, o išvestinė, t. y. įgyta valdytojo pagal sandorį ar kitu pagrindu iš tokio asmens, kuris turi savarankišką daiktinę teisę į tą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2011).

49.       Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas jam nuosavybės teise priklausančius automobilius žodiniu pavedimu buvo patikėjęs G. B. saugojimui. Nurodytą aplinkybę ieškovas ne kartą nurodė baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, įskaitant baudžiamojoje byloje pareikštą ieškinį, taip pat nurodė ir šioje byloje pareikštame ieškinyje. G. B. ginčo automobilius pardavė tretiesiems asmenims, pasirašydamas už ieškovą savarankiškai, nesant ieškovo žinios ir leidimo. Taigi, bylos medžiaga vienareikšmiškai patvirtina, kad saugotojas (G. B.) žinojo ir pripažino, kad valdomų daiktų savininkas yra kitas asmuo (ieškovas), be to automobiliai buvo G. B. žinioje ir faktiškai turimi, kontroliuojami, t. y. G. B. turėjo subjektinę teisę valdyti ginčo automobilius.

Dėl daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo

50.       Apelianto manymu, net ir tuo atveju, jeigu savininkas kilnojamąjį daiktą perduoda naudoti, valdyti asmeniui, kuris nusikaltimu užgrobia daiktą, juo disponuoja ir jį vykdydamas nusikalstamą veiką parduoda, savininkui išlieka teisė turtą išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų (CK 4.96 straipsnio 1 dalis).

51.       Jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Šiuos reikalavimus savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento (CK 4.96 straipsnio 1 dalis).

52.       Pažymėtina, kad daikto savininko teisės išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo egzistavimas, be kita ko, yra sietinas su savininko ar asmens, kuriam daiktas buvo perduotas valdyti, valios netekti daikto valdymą nebuvimu. Kaip minėta anksčiau, ieškovas ginčo automobilius žodiniu pavedimu perdavė G. B. saugojimui, tačiau byloje nėra nustatyta, kad automobiliai buvo perduoti nesant apelianto valios. Pats G. B., neturėdamas tam teisės, ginčo automobilius pardavė tretiesiems asmenims, bylos duomenimis taip pat nėra pagrindo teigti, kad automobiliai buvo parduoti nesant saugotojo valios, tuo labiau, kad G. B. dėl nurodytų veiksmų (turto pasisavinimas ir dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje. Taigi, šiuo atveju nėra nustatytas tiek ginčo automobilių savininko, tiek asmens, kuriam šiuos automobilius savininkas buvo perdavęs valdyti, valios nebuvimas dėl šių daiktų valdymo teisės praradimo.

53.       Atsižvelgiant į CK 4.96 straipsnio 1 dalies turinį, daikto savininko valios buvimą ar nebuvimą būtina nustatyti būtent daikto valdymo praradimo momentu, o tai, kad vėliau daikto valdymą iš savininko perėmęs asmuo atlieka veiksmus, neatitinkančius savininko valios, nebeturi teisinės reikšmės vertinant, daiktas prarastas savininko valia ar ne. Darytina išvada, kad ieškovas neturi teisės išsireikalauti ginčo automobilių iš sąžiningų įgijėjų, nes nagrinėjamu atveju nėra CK 4.96 straipsnio 1 dalies taikymui būtinosios sąlygos – daikto praradimo be savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perleidęs daiktą valdyti, valios.

54.       Kartu atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.96 straipsnio 1 dalis suformuluota imperatyvia forma, ir tai yra daiktinės teisės norma, skirta apsaugoti asmens, nežinojusio ir neturėjusio žinoti, kad perleidėjas neturėjo teisės daikto perleisti, interesus. Šalys negali susitarti dėl šios normos netaikymo, t. y. sąžiningas įgijėjas yra saugomas įstatymo pagrindu. Ši norma yra viena svarbiausių Lietuvos privatinės teisės normų, garantuojanti ne tik sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą, bet ir civilinės apyvartos stabilumą. Asmenys, sąžiningai įsigyjantys daiktą, turi būti tikri, kad šis daiktas iš jų nebus išreikalautas; jie gali paleisti tą daiktą į tolesnę apyvartą, nerizikuodami, kad perleidimo sandoris bus pripažintas negaliojančiu. Tačiau sąžiningo įgijėjo teisių apsauga netaikoma tada, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas arba kitaip be jų valios nustojo būti valdomas. Tokiu reglamentavimu užtikrinama savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyra, nes daikto savininkas, be savo valios praradęs jo valdymą, paprastai neturi galimybės pareikšti reikalavimą daiktą pagrobusiam (radusiam) asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010).

55.       Šiuo atveju, ieškovas ne tik turėjo galimybę, tačiau ir faktiškai baudžiamojoje byloje buvo pareiškęs ieškinį dėl 22 000 Eur turtinės žalos atlyginimo iš G. B., tačiau baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad jo netenkina ieškinio suma ir prašė grąžinti automobilius natūra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, kartu nesant tiek ginčo automobilių savininko, tiek asmens, kuriam šiuos automobilius savininkas buvo perdavęs valdyti, valios dėl šių daiktų valdymo praradimo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog esant nustatytam asmeniui, atsakingam už savininko nuosavybės teisių pažeidimą (daikto perleidimą trečiajam asmeniui), savininkas turėtų reikšti reikalavimus būtent šiam asmeniui, dėl kurio neteisėtų veiksmų ir kilo neigiamos pasekmės (daikto praradimas), tačiau ne sąžiningam įgijėjui. 

Dėl procesinės bylos baigties

56.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, vadovavosi aktualia teismų praktika ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

57.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

59.       Atsakovė UAB „Autoardymas“ prašo priteisti iš ieškovo 250 Eur, atsakovas A. K. prašo priteisti iš ieškovo 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Kartu su atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai pateikia šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos išlaidos yra pagrįstos bei neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo maksimalus rekomenduojamo priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovams priteistinos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

apelianto (ieškovo) D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autoardymas“ (juridinio asmens kodas 302602033) iš ieškovo D. Š. (D. S.) (kodas (duomenys neskelbtini) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovui A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo D. Š. (D. S.) (kodas (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.