Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-86-594/2015

Teisminio proceso Nr. 4-22-3-00494-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija: 45.4.4; 45.4.5; 79.1

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarimo S. U. administracinio teisės pažeidimo byloje,

n u s t a t ė :

S. U. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2014-06-02, apie 12 val. 50 min., Kėdainių mieste, Budrio gatvėje, vairuodamas automobilį Renault Megane, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, neįsitikino kad tai daryti saugu, nepaliko tarpo iš šono ir kliudė stovėjusį A. N. automobilį Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį apgadino. Iš įvykio vietos pasišalino, apie eismo įvykį nepranešęs policijai. Tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 106, 234 p. reikalavimus ir padarė pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014-11-27 nutarimu S. U. už pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d. paskirta 150 Lt bauda. Administracinė byla dalyje, kurioje S. U. kaltinamas administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., padarymu, S. U. atžvilgiu nutraukta.

Nesutikdama su šiuo teismo nutarimu Institucija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą, taikant S. U. atsakomybę pagal ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. Skunde nurodo, kad eismo įvykio kaltininkas buvo nustatytas liudytojos pagalba, kuri būdama prie stovėjimo aikštelės išgirdo trenksmą, todėl atkreipė dėmesį. Atsitrenkimo garso S. U. negalėjo negirdėti, kadangi jis sėdėjo automobilyje, o trenksmo garsas atkreipė dėmesį net toliau nuo įvykio vietos buvusių žmonių dėmesį. Tyrimo metu S. U. bandė klaidinti policijos pareigūnus, kad eismo įvykį sukėlė jo sūnus, žinodamas, kad sūnaus buvimo vietos nustatymas bus apsunkintas, kadangi jis yra išvykęs į Angliją ir kitoje byloje jam yra paskelbta paieška. Tik policijos komisariate pakartotinai apklausus ir pateikus liudytojos parodymus S. U. pripažino savo kaltę. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepilnai, nevisapusiškai įvertino byloje esančias aplinkybes, nesirėmė visa surinkta rašytine bylos medžiaga, todėl nepagrįstai nutraukė administracinę bylą dalyje, kurioje S. U. kaltinamas administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., padarymu.

Atsiliepimų į skundą nepateikta.

Institucijos apeliacinis skundas tenkinamas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo ginčo dėl ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymo byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius šį pažeidimą. Institucija savo skunde nesutinka su apylinkės teismo sprendimu S. U. atžvilgiu nutraukti bylą pagal ATPK 130 str. 1 d., nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties, todėl aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje (ATPK 30211 str. 1 d.).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Išnagrinėjus byloje surinktą medžiagą, daroma išvada, kad apylinkės teismas priimdamas sprendimą nutraukti bylą pagal ATPK 130 str. 1 d., netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir padarė nepagrįstas išvadas dėl S. U. kaltės padarius ir šį jam inkriminuotą pažeidimą.

Administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog S. U. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje vairuodamas automobilį Renault Megane, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepaliko tarpo iš šono ir kliudė stovėjusį A. N. automobilį Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį apgadino ir iš eismo įvykio, su kuriuo susijęs, vietos pasišalino pažeidžiant Kelių eismo taisykles, t.y. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pagal ATPK 130 str. l d. pažeidėjo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu (tyčia), asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliui ar kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-10-2012, 2AT-11-2012).

Nėra pagrindo sutikti su skundžiamo nutarimo motyvais, jog S. U. pasišalino iš eismo įvykio vietos sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų esmės. Priešingai, teismui pateikta medžiaga patvirtina, kad suvokdamas gresiančią atsakomybę pastarasis ėmėsi priemonių jos išvengti. Kaip teisingai pažymėta Institucijos apeliaciniame skunde, tyrimo metu S. U. bandė klaidinti pareigūnus. 2014-06-11 paaiškinime nurodė, jog 2014-06-02 eismo įvykyje nedalyvavo, savo automobilį tą dieną apie 9 val. buvo davęs sūnui, kuris po valandos laiko grąžino transporto priemonę neapgadintą (b. l. 14). Įvykį mačiusios K. D. dėstomos nuoseklios įvykio aplinkybės S. U. iškeltą versiją iš esmės paneigė. Minėta liudytoja 2014-06-11 paaiškinime vienareikšmiškai tvirtino mačiusi, kuomet žalios spalvos automobilis važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į šone stovėjusį automobilį. Nurodė, jog už vairo sėdėjo vyras 60 metų amžiaus, žilų plaukų, o šalia jo sėdėjo stambi moteris su ryškios spalvos palaidine, vairuotojas buvo tikrai vyresnis nei 1970 m. gimimo (b. l. 22). Kaip matyti iš tarnybinės ataskaitos, 2014-06-12 S. U. policijos komisariate buvo apklausiamas pakartotinai, pastarajam buvo išdėstyti įvykį mačiusios liudytojos parodymai, tačiau jis laikėsi pirminės versijos, jog automobilį vairavo sūnus, kuris ir apgadino kitą automobilį. Toliau aiškinantis įvykio aplinkybes galiausiai savo kaltę pripažino (b. l. 3). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks S. U. elgesys, t.y. vėlesnis įvykio aplinkybių pripažinimas buvo sąlygotas išimtinai jo kaltę patvirtinančios informacijos surinkimu. Konstatuotina, kad S. U. pasitraukdamas iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs vietos, sukliudė visapusiškai ištirti įvykį, o greitą pažeidimo išaiškinimą lėmė ne jo pačio, o liudytojos K. D. veiksmai, kuri užsirašė kaltininko automobilio valstybinį numerį bei paliko savo kontaktus nukentėjusiajam už automobilio valytuvo.

Kaip matyti iš eismo įvykio vietos schemos ir joje nurodytų papildomų duomenų, pateiktų fotonuotraukų, sugadinimas padarytas automobiliui Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo akivaizdus (įlenktos kairės pusės galinės durelės) (b. l. 6-8). Darytina išvada, jog kontaktas turėjo būti pakankamai stiprus (smūginio pobūdžio), kad sąlygotų tokį įlenkimą. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, pateiktos fotonuotraukos taip pat patvirtina, jog automobiliui Renault Megane, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadintas galinis bamperis, bamperio kairės pusės kampas (b. l. 18-20). Liudytojas A. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad netiki, jog tokio atsitrenkimo buvo galima nepajusti (b. l. 63). Liudytojos K. D. teigimu ji išgirdo triukšmą ir pamatė, jog atsitrenkė automobilis, o atsitrenkęs žmogus nuvažiuoja. Atsitrenkimo triukšmas buvo pakankamai garsus, abejoja, kad jo buvo galima neišgirsti, mano, jog turėjo girdėti ir jausti, kad atsiremia (b. l. 64). Be to, S. U. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad matė, jog automobilis stovi neįgaliųjų vietoje, pastebėjo, kad tarpelis yra mažas, tačiau galvojo, kad vietos užteks (b. l. 62). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad S. U., turėdamas ilgametį vairuotojo stažą, matydamas, kad atstumas tarp transporto priemonių yra pakankamai mažas, atlikdamas bet kokį manevrą turėjo elgtis ypatingai atidžiai ir apdairiai, įvertinti galimas atstumo nesilaikymo pasekmes, o sukėlęs eismo įvykį, ne pasišalinti iš įvykio vietos, bet padėti jį išsiaiškinti. Taigi toks pažeidėjo elgesys, ignoravimas teisės aktuose vairuotojo elgesiui po eismo įvykio nustatytų reikalavimų, vertintinas kaip sąmoningas pasišalinimas iš eismo įvykio vietos (tyčia).

Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog galimybę suvokti buvus kontaktą S. U. galimai sutrukdė jo vairuojamo automobilio techninė būklė, t.y. sugedęs automobilio duslintuvas, kuris skleidė triukšmą, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tokia pažeidėjo versija atsirado tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kuri nepaneigia galimybės suvokti kliudžius kitą transporto priemonę. Tokią S. U. versiją paneigia ir paties jo veiksmai – atliekant tyrimą jis neigė automobilį vairavęs, nurodė, kad eismo įvykį galėjo padaryti jo sūnus, kas leidžia teigti, jog jis neabejotinai suprato savo veiksmų neteisėtumą ir tokiu būdu stengėsi išvengti jam gresiančios atsakomybės.

Visos paminėtos aplinkybės ir S. U. veiksmai po eismo įvykio leidžia pagrįstai teigti, kad jis suprato ne tik tai, kad sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tokie veiksmai negali būti vertinami kaip sąžiningas klydimas dėl savo veiksmų teisėtumo. Įvertinus tai daroma išvada, kad S. U. veiksmai atitinka ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėtį, todėl jis baustinas ir už šio pažeidimo padarymą. Skundžiamu nutarimu apylinkės teismas minėtų aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl padarė neteisingas išvadas ir šioje dalyje priėmė neteisingą nutarimą. Tuo pagrindu ši skundžiamo nutarimo dalis naikinama ir toje dalyje priimamas naujas nutarimas – S. U. pripažįstamas kaltu, padaręs pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d..

Lietuvos Respublikos ATPK 30 str., reglamentuojančiame nuobaudos už administracinį teisės pažeidimą skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. ATPK 302 str. 1 d. numatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo.

Skiriant nuobaudą atsižvelgiama į padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį -pažeidimas, numatytas ATPK 130 str. 1 d. yra vienas grubiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, sukeliančių didelę grėsmę eismo saugumui bei kitiems eismo dalyviams, pažeidėjo asmenybę. Atsižvelgtina ir į tai, kad jis dėl šio pažeidimo kaltės nepripažino, anksčiau baustas už administracinius teisės pažeidimus, tačiau turimos nuobaudos negaliojančios, duomenų apie teistumą nėra, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, yra pensininkas, vairuotojo pažymėjimą turi nuo 1976 m.. Atsižvelgiant į visumą paminėtų aplinkybių, įvertinant sankcijos, numatytos ATPK 130 str. 1 d. griežtumą, tai, kad pažeidėjas yra pensininkas, kas leidžia teigti, jog jo pajamos nėra labai didelės, jam net ir nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, skirtina artimesnė minimaliai nuobauda – 900 eurų bauda su teisė vairuoti atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis ATPK 33 str., pagal ATPK 130 str. 1 d. skirtina nuobauda subendrintina su skundžiamu nutarimu paskirta nuobauda pagal ATPK 127 str. 2 d. ir skirtina subendrinta nuobauda – 900 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. Teismas sprendžia, jog tokios administracinės nuobaudos paskyrimas atitinka administracinės nuobaudos tikslus (ATPK 20 str.). Pagrindų taikyti ATPK 30 1 str. teismas nenustatė, kadangi į visas aplinkybes, nurodytas ATPK 30 str. 2 d., atsižvelgta paskiriant nuobaudą, o ypatingų aplinkybių, dėl kurių galima būtų taikyti paminėto straipsnio nuostatas nėra, kadangi pažeidėjas, būdamas didesnio pavojaus šaltinio vairuotoju, privalėjo elgtis ypač atidžiai ir rūpestingai, įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes sau ir šeimos nariams, tačiau sąmoningai pasirinko priešingą teisei elgesį, todėl jo ar šeimos narių interesams negali būti teikiamas prioritetas prieš kitų visuomenės narių interesą, susijusį su transporto eismo saugumu.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

n u t a r i a :

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarimo dalį, kurioje bylos teisena dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo S. U. nutraukta ir šioje dalyje priimti naują nutarimą:

S. U. pripažinti kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d. ir paskirti 900 Eur (devynių šimtų eurų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis ATPK 33 str., pagal ATPK 130 str. 1 d. paskirtą nuobaudą subendrinti su skundžiamu 2014-11-27 nutarimu paskirta nuobauda pagal ATPK 127 str. 2 d. ir paskirti S. U. galutinę nuobaudą – 900 Eur (devynių šimtų eurų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną

Teisėjas                                                                                                                    Albinas Antanaitis