Administracinė byla Nr. I-16-386/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02409-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 74 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 20 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Laimutė Jokubauskaitė,

sekretoriaujant posėdžių sekretorei Renatai Šarkauskienei,

dalyvaujant vertėjai Lilijai Dautarienei,

pareiškėjos atstovei J. R.,

atsakovės atstovei D. V.,

2014 m. vasario 17 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. K. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėja P. K. (toliau – ir pareiškėja) skundu ir vėlesniais patikslintais skundais (I t., b.l. 1-3; I t., b.l. 128-130, III t., b. l. 1-4) atsakovei Lietuvos valstybei (toliau – ir atsakovė), atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) kreipėsi į teismą ir  prašo priteisti žalos atlyginimą:

- 245 370,31 Lt už 1993-1996 metų laikotarpį;

- 2 125 512,42 Lt už 1997-2011 metų laikotarpį;

- 247 150,36 Lt už 2012-2013 metų laikotarpį.

Pareiškėja paaiškina, kad O. P. (gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini)) teises ir pareigas paveldėjo pareiškėja. Teigia, kad O. P. 1992-05-27 tuometinei Kretingos rajono Žalgirio apylinkės agrarinės reformos tarnybai, kurios teises ir pareigas perėmė Tarnyba, pateikė pirminį prašymą atkuri nuosavybės teises į 36,23 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas) bei giminystės ryšius su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjos teigimu iki nacionalizacijos ginčo sklypą nuosavybės teise valdė B. P.

Nurodo, kad Tarnyba 2012-05-30 sprendimu Nr. 14S-103 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“ atkūrė nuosavybės teises į 2,44 ha žemės. Mano, kad nuo 1992-05-27 Tarnyba neturėjo teisės atkuri nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą kitiems asmenims ir šios nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos O. P. 1992 metais.

Pareiškėja teigia, kad Tarnybai 1992 metais neatkūrus nuosavybės teisių, yra daromas tęstinis teisės pažeidimas. Nurodo, kad pareiškėja patyrė žalą, pasireiškusią negautomis pajamomis. Paaiškina, kad pagal Tarnybos 2012-05-30 sprendimo Nr. 14S-103 nuorašą O. P. turėjo 36,23 ha ploto žemės, iš kurios 31,73 ha – ariama žemė, todėl nuo šio ploto ir skaičiuoja negautas pajamas.

Patikslintame skunde pateikti skaičiavimai, kiek būtų gauta pajamų, jei minėtame 31,73 ha ariamos žemės sklype nuo 1992 metų būtų auginti ir realizuoti kviečiai. Teigia, jog šios negautos pajamos yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su Tarnybos neveikimu atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises į žemę.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepimais (I t. b.l. 42-50, II t. b.l. 2-10, III t., b. l. 22-24) į pareiškėjos skundą ir patikslintus skundus prašo juos atmesti kaip nepagrįstus.

Tarnyba pažymi, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012-11-23 sprendimu pareiškėjos P. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad administracinėje byloje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad atsakovė Tarnyba vilkino atlikti būtinus veiksmus iki priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Tarnyba mano, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 1993 metų iki 2011 metų, nes teisę pretenduoti į tetos O. P. 1992 metais išreikštą valią į nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėja įgijo tik Kretingos rajono apylinkės teismui 2010-06-16 sprendimu civilinėje byloje Nr. 4-584-474/2010 atnaujinus terminą palikimui priimti į mirusios tetos O. P. turtą ir Kretingos rajono apylinkės teismui 2011-09-06 sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvusi žemės savininkė B. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 36,32 ha žemės plotą, sklypuose (duomenys neskelbtini).

Tarnyba nurodo, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti 247 150,36 Lt už laikotarpį nuo 2012 metų iki 2013 metų yra nepagrįstas, nes Klaipėdos apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2012-11-23 sprendimu konstatuota, jog viešojo administravimo subjekto, t. y Nacionalinės žemės tarnybos, vilkinimo požymių atkuriant nuosavybės teises į B. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), nenustatyta, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo procesas vykdomas be pažeidimų. Atsakovės teigimu nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir pasekmių.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos P. K. atstovė J. R. patikslintą skundą palaiko, prašo jį tenkinti jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovė D. V. palaiko atsiliepimą į pareiškėjos patikslintą skundą ir prašo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Konstatuojama:

Pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas yra dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės dėl valstybės valdžios institucijų vilkinimo atlikti veiksmus. Pareiškėja P. K. turtinę žalą kildina iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir kitų valstybės valdžios institucijų, kurių teises ir pareigas perėmė Tarnyba, veiksmų atkuriant nuosavybės teises O. P., kurios turto paveldėtoja yra pareiškėja, į buvusių žemės savininkų J. Š. ir B. P. iki nacionalizacijos valdytą 36,23 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini)), pagal Kretingos rajono Žalgirio apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1992-05-27 pateiktą pirminį prašymą. Pareiškėja nurodo, kad šios nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos 1992 metais.

Pareiškėja nurodo, kad Tarnybos 2012-05-30 sprendimu Nr. 14S-103 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“ atkūrė nuosavybės teises į 2,44 ha žemės. Teigia, kad šiame sprendime nurodyta, jog O. P. turėjo 36,23 ha ploto žemės, iš kurių 31,73 ha ariama žemė.

Pareiškėja mano, kad 1992 metais neatkūrus minėtų nuosavybės teisių yra daromas tęstinis teisės pažeidimas, nes pareiškėja negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jei būtų atkurtos nuosavybės teisės į minėtą 31,73 ha ploto ariamą žemę. Paaiškina, kad negautos pajamos apskaičiuotos pagal tai, kiek laikotarpiu nuo 1992 metų iki 2013 metų vidutiniškai būtų gauta pajamų už šioje žemėje užaugintą ir realizuotą produkciją – kviečius.

Civilinės atsakomybės sąlygos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.), be to, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos.

Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Paprastai, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010).

Teismas, spręsdamas pareiškėjos reikalavimą atlyginti turtinę žalą, privalo visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą bei nurodyti konkrečius motyvus ir argumentus, kurių pagrindu padaroma vienokia ar kitokia išvada.

Dėl veiksmų neteisėtumo.

Kaip minėta, pareiškėja mano, kad 1992 metais neatkūrus nuosavybės teises O. P., kurios turto paveldėtoja yra pareiškėja, į buvusių žemės savininkų J. Š. ir B. P. iki nacionalizacijos valdytą 36,23 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini)), pagal Kretingos rajono Žalgirio apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1992-05-27 pateiktą pirminį prašymą yra daromas tęstinis teisės pažeidimas. Vertinant, ar pareiškėja turi teisę į turtinės žalos atlyginimą, pirmiausia reikia nustatyti pirmąją viešosios atsakomybės sąlygą – ar Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atliko neteisėtus veiksmus.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas (toliau – ir KLAAT) 2012-11-23 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-113-609/2012 (I t., b. l. 112-115) atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos P. K. skundą, kuriuo ji prašė įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo priimti atitinkamą sprendimą dėl nuosavybės teisių į 34,19 ha žemės plotą ir 2,04 ha miško plotą, esančius (duomenys neskelbtini), atkūrimo, o nesant galimybės žemę grąžinti natūra turėtoje vietoje, atsakovę įpareigoti priimti sprendimą dėl analogiško žemės sklypo iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo suteikimo, jį padidinant 100 procentų. KLAAT konstatavo, kad byloje esantis 2012-05-20 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas Nr. 14S-103 patvirtina, jog šiuo metu yra atkurtos nuosavybės teisės į O. P. tenkančią buvusios savininkės B. P. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį – 2,44 ha miško, be to, sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį - 31,73 ha žemės, 2,06 ha miško, bus atkurtos vėliau. KLAAT taip pat pažymėjo, kad nustačius, jog po to, kai 2011-09-06 teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. P. iki žemės nacionalizacijos 1940 metais nuosavybės teisėmis valdė 36,23 ha žemės sklypuose (duomenys neskelbtini), 2012-02-04 mirė O. P. įpėdinis P. Š., o jo įpėdinė B. G. tik 2012-03-19 išreiškė valią priimti jo palikimą, negalima konstatuoti, jog atsakovė vilkino veiksmus, būtinus atlikti iki priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. KLAAT konstatavo, kad esant nustatytai aplinkybei, jog yra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. P. į dalį buvusios savininkės B. P. nuosavybės teisėmis valdytos žemės, o parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą ir išnagrinėjus pretendentų prašymus suprojektuoti lygiaverčius žemės sklypus, bus atkurtos nuosavybės teisės į O. P. likusią negrąžintą B. P. žemėvaldą, laikytina, jog skundo reikalavimas  nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013-12-16 nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-919/2013 (II t., b. l. 41-51) Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012-11-23 sprendimą minėtoje administracinėje byloje Nr. I-113-609/2012 paliko nepakeistą. LVAT pažymėjo, jog byloje ginčas iš esmės kyla dėl Tarnybos vilkinimo atkurti nuosavybės teises. LVAT nurodė, jog administracinėje byloje ginčo nekilo dėl aplinkybės, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai į ginčo žemę vykdomas O. P. 1992-05-27 pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. (B.) P. nuosavybės teisėmis valdytą turtą pagrindu kaip O. P. teisių perėmėjai. LVAT pažymėjo, jog O. P. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1992-05-27, tačiau ji mirė 1996-04-30, o duomenų, kad ji ginčijo atsakovo veiksmus nevykdant, vilkinant vykdyti jai nuosavybės atkūrimą pagal 1992-05-27 pateiktą prašymą, nėra pateikta. LVAT nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad 1992 metais buvo visos sąlygos vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą O. P., kadangi nebuvo pateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Taip pat pažymėjo, jog P. Š. kreipėsi į Kretingos rajono apylinkės teismą dėl juridinio fakto dėl B. P. iki nacionalizacijos 1940 metais nuosavybės teisėmis valdytos žemės ploto nustatymo ir tik 2011-09-06 Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011 (I t., b. l. 26-27), įsiteisėjusiu 2011-10-07, buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. P. iki žemės nacionalizacijos 1940 metais nuosavybės teisėmis valdė 36,23 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini). LVAT konstatavo, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą 1992 metais nebuvo visų reikalingų sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kad laikantis šio įstatymo 19 straipsnyje numatytų terminų būtų priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. LVAT nurodė, kad šiuo atveju institucijai sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą nebuvo teisinių sąlygų priimti kitokį – teigiamą – sprendimą, nes trūko giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų bei pažymėjo, kad B. (Ba.) P. nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai buvo pateikti tik po to, kai buvo priimtas Kretingos rajono apylinkės teismo 2011-09-06 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011 (I t., b. l. 26-27).

LVAT pažymėjo, kad pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę vykdomas O. P. 1992-05-27 pateikto prašymo į buvusio savininko B. P. nuosavybės teisėmis valdytą turtą pagrindu kaip O. P. teisių perėmėjai, tačiau nustatyta, kad pareiškėja tik 2009-10-23 įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę; pareiškėjai, P. Š. tik 2010-06-16 Kretingos rajono apylinkės teismo nutartimi (I t., b. l. 20-22) buvo atnaujintas terminas mirusios O. P. palikimui priimti, t. y. buvo nustatyti jos konkretūs teisių perėmėjai. LVAT konstatavo, jog tik įsiteisėjus ir pateikus Kretingos rajono apylinkės teismo 2011-09-06 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011, buvo sudarytos visos sąlygos atkurti nuosavybės teises ir pradėti skaičiuoti terminą, numatytą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 (2009-12-20 redakcija), 111 punkte.

LVAT nustatė, kad, įsiteisėjus Kretingos rajono apylinkės teismo 2011-09-06 sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011, buvo pradėtas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimas į 36,23 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatė, kad 2011-10-10 priimtoje Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos žemėtvarkos skyriaus pažymoje Nr. 14PAŽ-2 buvo nurodyta, kad pagal O. P. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusios savininkės B. P. nuosavybės teisėmis valdytą Kretingos apskrities (duomenys neskelbtini), pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), 36,23 ha žemės ir pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, O. P. turi nuosavybės teisę į 36,23 ha žemės. Be to, nustatė, kad 2012-02-04 mirė O. P. įpėdinis P. Š., o jo įpėdinė B. G. tik 2012-03-19 išreiškė valią priimti jo palikimą.

LVAT pabrėžė, kad 2012-05-30 Kretingos žemėtvarkos skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 14S-103 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“ O. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,44 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą natūra (duomenys neskelbtini), o sprendime pažymėta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 31,73 ha žemės, 2,06 ha miško bus atkurtos vėliau. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja inicijavo administracinį ginčą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012-05-30 sprendimo Nr. 14S-103 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“, kuriuo jai iš dalies buvo atkurtos nuosavybės teisės panaikinimo, tačiau Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012-11-06 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-632-342/2012 (I t., b. l. 102-110), įsiteisėjusiu 2012-11-21, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis išdėstytu bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja patikslintame skunde jokių naujų argumentų dėl vilkinimo nepateikė, teismas konstatuoja, jog atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 1992 m. neatkūrus nuosavybės teisių O. P. į buvusių žemės savininkų J. Š. ir B. P. iki nacionalizacijos valdytą 36,23 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini)) pagal Kretingos rajono Žalgirio apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1992-05-27 pateiktą pirminį prašymą, nebuvo padaryta neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjos P. K. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nesant civilinės atsakomybės elemento – neteisėtų veiksmų.

Dėl patirtos turtinės žalos.

Kaip minėta, pareiškėja patirtą žalą nurodo vidutines pajamas, kurias būtų gavusi, jei būtų nuosavybės teisėmis atkurtoje 31,73 ha ploto ariamoje žemėje, laikotarpiu nuo 1992 metų iki 2013 metų, užauginusi ir realizavusi produkciją – kviečius.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje pateikta žalos ir nuostolių samprata. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu nustatė, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu, turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika bylose dėl žalos atlyginimo, apie tai, ar pareiškėjų nurodomi patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), sprendžiama pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-292/2011).

Pažymėtina, kad pareiškėja negalėjo pagrįstai iš anksto numatyti, kad bus gautos jos minimos pajamos, ji gali tik prognozuoti galimų pajamų gavimą, taip pat nėra žinoma, ar tokios pajamos apskritai būtų buvusios net ir tuo atveju, jei nuosavybės teisės į minėtą 31,73 ha ploto ariamą žemę būtų buvusios atkurtos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog dėl pareiškėjos pateiktų skaičiavimų negautos pajamos šiuo atveju nėra realios, jos hipotetinės, o teisė reguliuoja tik tai, kas yra įmanoma bei egzistuoja tikrovėje (ius impossibilitum est non iuris), todėl menami turtiniai praradimai negali būti kompensuojami, net ir tuo atveju, jei būtų nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai. Nuostoliai gali būti priteisti vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais ir tik realūs bei įrodyti, tačiau šioje byloje tokių aplinkybių nėra.

Nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei žalos, akivaizdu, kad negali būti ir kito viešosios civilinės atsakomybės elemento - priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Atsižvelgiant į nustatytas ir nurodytas faktines bei teisines bylos aplinkybes, pareiškėjos P. K. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjos P. K. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja                                                                                          Laimutė Jokubauskaitė