Administracinė byla Nr. A525-223/2012
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00096-2011-4
Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 70.1
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjui V. B.,
pareiškėjo atstovui V. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. prašymą atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijai ir Palangos miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. K., E. S., R. I., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Z. R., N. Š., A. J., V. R., E. N., K. A. N., R. K. dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. B. patikslintu prašymu (b.l. 6) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti norminio administracinio teisės akto – Palangos miesto valdybos 1996 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 334 „Dėl vandens telkinių apsaugos juostų tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 1.5 punkto teisėtumą ir šį norminio administracinio akto punktą pripažinti prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. D1-98 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007-02-22, Nr. 23-892) patvirtintos Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 9.3 punktui.
Atsakovai Palangos miesto savivaldybės taryba ir Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą (b.l. 24–25) prašė skundą atmesti.
Nurodė, jog norminio administracinio teisės akto tyrimo metu turi būti nustatyta, ar jo priėmimo metu buvo laikomasi galiojančių aukštesnės galios norminių teisės aktų reikalavimų, todėl negali būti tiriamas norminio administracinio teisės akto atitikimas aukštesnės galios teisės aktui, kuris įsigaliojo po devynerių metų. Prašomas ištirti norminis teisės aktas buvo paskelbtas vietinėje spaudoje Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnio 1, 2 dalis, 111 straipsnį ir pabrėžė, jog pareiškėjo prašymas dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo turi būti siejamas su konkrečia individualia byla, nes pareiškėjas nėra tinkamas subjektas paduoti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu (b.l. 80–83) Sprendimo 1.5 punktą pripažino teisėtu ir pareiškėjo prašymą atmetė.
Atsižvelgdamas į ABTĮ nuostatas (5 str. 1 d., 22 str. 1 d., 111 str. 1 d., 2 str. 13 d.), nurodė, jog Sprendimas yra norminis teisės aktas, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Pažymėjo, jog pareiškėjas prašymą ištirti norminio teisės akto teisėtumą siejo su Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracine byla Nr. I-86-57/2010 pagal jo skundą atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijai ir Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl neveikimo, po to pareiškėjas tikslino savo skundo reikalavimus, kuriais prašo panaikinti Sprendimo 1.5 punktą, nes prieštarauja nustatytiems teisės aktų reikalavimams. Nustatė, kad Sprendimas priimtas, remiantis tuo metu galiojusiais teisės aktais – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 ir jo 1995 m. gruodžio 29 d. redakcija Nr. 1640 ,,Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, todėl pabrėžė, jog tirdamas norminio teisės akto teisėtumą gali pasisakyti tik dėl galiojusių teisės aktų atitikties priimant Sprendimą. Rėmėsi principu lex retro non agit, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarime pateiktu teisės aiškinimu ir nepagrįstu pripažino pareiškėjo argumentą, kad Sprendimas nebuvo skelbtas viešai. Pabrėžė, jog Palangos miesto savivaldybės administracija pateikė laikraščio „Vakarinė Palanga“ kopiją, kuriame 1996 m. gruodžio 21 – 28 d. Nr. 100 buvo skelbiamas Palangos miesto valdybos sprendimas Nr. 343 p. 1.5 ,,dėl Kunigiškių žvyro ir smėlio karjerų vandens telkinių – 25 m“. Konstatavo, kad Sprendimas buvo priimtas, remiantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog Sprendimo 1.5 punktas, kuriuo patvirtintos Kunigiškių žvyro ir smėlio karjerų vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos, galėtų prieštarauti vėliau priimtiems aukštesnės teisinės galios teisės aktams (Tvarkos 9.3 p., Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001-11-07 įsakymui Nr. 540, paviršinio vandens taisyklėms, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007-07-17 įsakymu Nr. 304). Pabrėžė, jog nei pareiškėjas, nei jo atstovas nenurodė jokių tuo metu (Sprendimo priėmimo metu) galiojusių įstatymų ar kitų teisės aktų, kuriems prieštarautų atsakovo 1996 m. gruodžio 13 d. priimtas Sprendimas. Remiantis ABTĮ 110 straipsniu, teismas pagal šiame straipsnyje nurodytų subjektų pareiškimus tiria tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą galiojančių įstatymų atžvilgiu, todėl Sprendimo 1.5 punktas, kuriuo patvirtintos Kunigiškių žvyro ir smėlio karjerų vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos, negali prieštarauti tuo metu negaliojusiems (vėliau priimtiems) aukštesnės teisinės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007-02-14 įsakymu Nr. D1-98 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007-02-22, Nr. 23-892) patvirtintos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos 9.3 punktui).
III.
Pareiškėjas V. B. pateikė apeliacinį skundą (b.l. 90–95), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, bylą išnagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ir išaiškino teisės normas, taikytinas naujesniems ir aukštesnę galią turintiems teisės aktams, sprendžiant akto teisėtumo klausimą senesnio ir žemesnės galios teisės akto atžvilgiu. Teismas šiuo atveju, pareiškėjo manymu, turėjo taikyti principą lex superior derogat legi inferiori ir pripažinti Sprendimą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymui, todėl negaliojančiu. Nurodytas principas ir turėjo būti taikomas, šioje byloje sprendžiant teisės koliziją, todėl teismas nepagrįstai apskritai neįvertino tos aplinkybės, kad naujesnis aktas (Tvarkos 9.3 p.) daro negaliojančiu senesnį aktą (Sprendimo 1.5 p.). Taip pat teismas, nagrinėdamas teisės koliziją, netinkamai pritaikė principą lex retro non agit. Atsižvelgdamas į ABTĮ 116 straipsnio 1 dalį, 96 straipsnį, daro išvadą, jog teisinės pasekmės dėl akto, kuris pripažįstamas negaliojančiu, galioja tik į ateitį ir sukuria teisines pasekmes tik ateityje. Nurodo, jog, remiantis ABTĮ 116 straipsnio 2 dalimi, administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali (bet neprivalo) nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, t. y. aktas negali galioti atgal, jo galiojimo atgal galimybę teismas privalo motyvuoti, įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes ir neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, kas šioje byloje nereikšminga, nes ginčijamo teisės akto teisėtumo išnagrinėjimas sukuria teisines pasekmes, nukreiptas į ateitį, t. y. nuo 2010 metų atsiradusių teisinių santykių individualiame ginče momento. Todėl teismas, remdamasis principais lex posterior derogat legi priori ir lex superior derogat legi inferiori bei ABTĮ 116 straipsnio 2 dalimi, gali išaiškinti akto galiojimo atgal klausimą, jei mano, jog tai reikšminga.
2. Pirmosios instancijos teismas padarė esminį procesinį nagrinėjimo pažeidimą – neišsprendė ginčo apimties klausimo pagal skunde pakankamai aiškiai suformuluotą ginčo dalyką, todėl neteisingai išsprendė bylą be teisinių motyvų. Teigia, jog teismas atliko istorinį (retrospektyvų), o ne teisinį tyrimą, nes vertino ginčijamo norminio administracinio akto teisėtumą negaliojančių ir seniau galiojusių aktų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo atliktas tyrimas negali sudaryti sąlygų teisingai išspręsti bylą, sukeliant teisines pasekmes apeliantui, nes yra istorinio, o ne teisinio pobūdžio, todėl teismas priėmė sprendimą be teisinių motyvų.
Atsakovai Palangos miesto savivaldybės taryba ir Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 115) prašo apeliacinį skundą atmesti, sutikdami su pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, jog apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą pilna apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ įtvirtintas teisės normas, reguliuojančias administracinių bylų teiseną pagal pareiškimus ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą (ABTĮ šešioliktasis skirsnis), bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008).
Pagal ABTĮ 111 straipsnį 1 dalį teismas, nagrinėjantis pateiktą prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla, tiria šio akto atitiktį įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis nustato, jog bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas nurodytas ABTĮ nuostatas, yra nurodęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti norminių administracinių aktų atitikties žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams. Byloje taikytinų norminių administracinių aktų atitiktis žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėjant individualią bylą, jei tam yra būtinybė. Nors administraciniai teismai nenagrinėja bylų dėl norminio administracinio akto atitikties žemesnės teisinės galios norminiams aktams nei Vyriausybės norminiai aktai, tačiau nei poįstatyminių teisės aktų hierarchija, nei teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos tokiu būdu nėra pažeidžiama. Suinteresuotas asmuo, kurio teisės pažeidžiamos taikant norminį administracinį aktą, gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jo pažeistą teisę ar įstatymų saugomą interesą. Bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad norminis administracinis aktas prieštarauja aukštesnės teisinės galios (tačiau žemesniems nei Vyriausybės nutarimai) poįstatyminiams aktams, neturi tokiu aktu vadovautis ir turi išspręsti bylą, remdamasis teisės aktų kolizijų sprendimo taisyklėmis. Pagal tokias pačias taisykles individualią bylą nagrinėjantis teismas turi išspręsti ir to paties hierarchinio lygmens norminių administracinių aktų tarpusavio prieštaravimą bei priimti sprendimą byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008).
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjo prašymą ištirti Sprendimo 1.5 punkto teisėtumą ir atitiktį Tvarkos 9.3 punktui, bei šioje apimtyje nagrinėdamas administracinę bylą, neatsižvelgė į ABTĮ 111 straipsnio 1 dalies bei 112 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypo nuo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kadangi tyrė norminio administracinio teisės akto atitiktį žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktui, t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintai Tvarkai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, jis naikintinas ir administracinė byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai tirti specifine norminių administracinių aktų teisėtumo patvirtinimo tvarka (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl neaptartų apeliacinio skundo motyvų, susijusių su bylos nagrinėjimu iš esmės, plačiau nepasisako.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje bylos nutraukimas pagal savo materialinį ir procesinį poveikį iš esmės prilygsta teismo sprendimui, priimtam pareiškėjo nenaudai, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neturi ir nurodytas jo prašymas netenkintinas (ABTĮ 44 str. 1 p.).
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje yra pateiktas tik pareiškėjo patikslintas pareiškimas ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą (b. l. 6), tačiau byloje nėra pradinio teismui pareiškėjo teikto pareiškimo, kurio trūkumus, kaip nurodoma patikslintame pareiškime, teismas pareiškėją įpareigojo pašalinti 2011 m. vasario 17 d. nutartimi. Pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jei prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais, t. y. byloje privalo būti pateiktas teisiniais motyvais pagrįstas pareiškėjo prašymas. Pareiškėjo 2011 m. kovo 2 d. pareiškimas yra apskritai be motyvų, o įvertinti jo pradinio pareiškimo nėra galimybių, nes, kaip minėta, byloje jo nėra. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, dėl kurių administracinė byla nutraukiama, darytina išvada, jog šis procesinės teisės pažeidimas nedaro įtakos apeliacinės instancijos teismo priimamo sprendimo byloje rezultatui, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog išskiriant pareiškėjo prašymą dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo ryšium su individualia byla į atskirą bylą, turi būti laikomasi ABTĮ įtvirtintų imperatyvių reikalavimų pareiškėjų teikiamų prašymų atžvilgiu.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a
pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Laimutis Alechnavičius |
| Laimė Baltrūnaitė |
| Anatolijus Baranovas |