Baudžiamoji byla  Nr. 1A-42-165/2018

Proceso Nr. 1-01-1-45889-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.1.2.3; 2.4.6.1.

(S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 22 d.  

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano, Elenos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Žukausko,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistosios I. R. gynėjui advokatui Romanui Bareikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. R. gynėjo advokato Romano Bareikos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo I. R. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteista laisvės atėmimo bausme 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

1. I. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad 2016 m. rugsėjo 27 d. laikotarpiu nuo 19 val. iki 20 val. (duomenys neskelbtini) kaime, namo kambaryje, tyčia patraukdama virvės kilpą, buvusią ant gulinčio lovoje V. K. (V. K.) kaklo, užspaudė ja nukentėjusiojo kvėpavimo takus, dėl ko orui nepatekus į kvėpavimo takus ir išsivysčius pavojingai gyvybei fiziologinei būklei, pasireiškusiai vienguba, atvira, horizontalia stranguliacine vaga, kraujosruvomis galvos sukamuosiuose raumenyse abipus, skystu tamsiu krauju širdies ertmėse, vidaus organų venine pilnakraujyste, galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu, dėl ko dėl kaklo užspaudimo kilpa V. K. užduso, taip tyčia nužudė savo šeimos narį V. K., su kuriuo bendrai gyveno po santuokos nutraukimo 2012-04-05.

2. Nuteistosios I. R. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2017-05-23 nuosprendį panaikinti ir I. R. priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį arba I. R. veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei atsižvelgus į jos asmenybę ir sveikatos būklę, paskirt jai bausmę sankcijos ribose ir, pritaikius BK 75 straipsnį, atidėti bausmės vykdymą.

2.1 Apelianto teigimu, skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir BPK 20 straipsnio 3,4 ir 5 dalių nuostatas, teismo išvados pagrįstos prielaidomis.

2.2 Apeliantas teigia, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų duomenų, kad I. R. tyčia nužudė savo šeimos narį V. K.. Nuosprendis I. R. iš esmės grindžiamas tik neblaivios jos pokalbių su 112 operatoriumi, policijos pareigūnais ir medicinos darbuotoja, atvykusių į įvykio vietą, turiniu, kuris jokiais procesiniais dokumentais neįformintas. Be to, neblaivios I. R. parodymai nėra patikimi, nes jie neatitinka teismo nustatytų aplinkybių. Apelianto teigimu, teismas turėjo vadovautis nuteistosios parodymais, duotais nuo 2016-09-28, kurie yra nuoseklūs ir bylos duomenimis nepaneigti. Nuteistoji nuosekliai ikiteisminio tyrimo ir vėliau teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad tyčios ir motyvo nužudyti V. K. neturėjo, ji V. K. reikalavimu trumpai ir nestipriai patraukė virvę su užmesta kilpa ant jo kaklo. Šį veiksmą ji atliko dėl V. K. reikalavimo, bijodama, kad jam nepaklusus, bus sumušta. Nuteistoji I. R. teismui paaiškino, kad jai V. K. mirtis buvo nenaudinga ir ji nesuprato, kad V. K. paliepimu timptelėjusi už virvės, gali V. K. atimti gyvybę, to nenorėjo ir negalėjo numatyti atsiradusių pasekmių.

2.3 Apeliantas pažymi, kad teismas nuosprendyje neteisingai interpretavo nuteistosios parodymus. Teismo nurodyti nuteistosios neva duoti parodymai, kad įvykio dieną, V. K. liepus, ji, būdama jam už nugaros, patraukė virvę ir įtempusi ją laikė, kol V. K. nesumojavo dešine ranka ir nurimo, neatitinka nuteistosios nuoseklių parodymų esmės, nes nė vienoje ikiteisminio tyrimo apklausoje, nuteistoji nenurodė laikiusi virvę įtempusi, kol V. K. aprimo.

2.4 Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė I. R. versiją, kad V. K. galėjo pasikarti, permetęs 7,6 m ilgio virvę per sulenktą vinį lubose virš lovos galvūgalio, ir neteisingai nurodė, kad tokia versija buvo pateikta tik tyrimo pabaigoje. Apeliantas teigia, kad jis, kaip I. R. gynėjas, 2016-11-18, dar neįpusėjus ikiteisminiam tyrimui, raštu informavo prokurorą, kad V. K. atsisveikinimo raštai ir virš jo lovos galvūgalio įkaltas sulenktas vinis, turi būti papildomo tyrimo objektu, tačiau prokuroras į tai nereagavo. Todėl jis 2016-11-29 pateikė prokurorui prašymą atlikti pildomus tyrimo veiksmus, kurie galėtų paneigti ar patvirtinti V. K. siuicido versiją, tačiau prokuroras, o vėliau ir teismas, to nepadarė. Apelianto nuomone, nepatikrinus gynybos versijos dėl V. K. siuicido, lieka nepašalintos abejonės dėl teismo medicinos specialisto išvadų apie stranguliacinės vagos formavimosi aplinkybes ir mechanizmą pagrįstumo. Apeliantas teigia, kad teismas VTMT specialisto S. C. išvadoms ir teisme duotiems paaiškinimams suteikė privilegijuoto įrodymo statusą, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes Specialisto išvada turi būti vertinama kitų įrodymų visumoje. Apeliantas nesutinka su Specialisto išvada ir specialisto S. C. teisme duotais paaiškinimais apie stranguliacinės vagos formavimosi aplinkybes ir mechanizmą ir teigia, kad jie akivaizdžiai prieštarauja objektyviam įrodymui – įvykio vietos apžiūros metu fotonuotraukoje Nr. 15 užfiksuotam stranguliacinės vagos fragmentui, kur, priešingai nei nurodo specialistas, aiškiai matosi, kad stranguliacinė vaga nesibaigia už ausies, o horizontaliai aprėpia V. K. kaklą, ir tai patvirtina galimą V. K. savižudybę. Specialistui pateikti teismo ir gynybos klausimai dėl šios aplinkybės liko neatsakyti arba specialisto atsakymai nebuvo išsamūs ir kategoriški.

2.5 Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai neištyrė V. K. 2016-05-16 medicininės pažymos dėl jo neurologinės sveikatos būsenos prieš mirtį, jo rašytų mirties išvakarėse atsisveikinimo laiškelių I. R. ir su tuo galimai susijusios jo savižudybės. Taip pat teismas neištyrė papildomo įvykio vietos apžiūros protokolo, poėmio protokolo, kuriuo buvo paimtas lubų fragmentas su įkaltu jame vinimi, nepagrįstai atmetė prašymą skirti mikropluoštų ekspertizę bei ištirti I. R. sveikatos būklę, tuo parodė savo šališkumą ir pažeidė I. R. teises į teisminę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą bei objektyvaus nuosprendžio priėmimą.

Apeliantas pažymi, kad nuteistoji I. R. ikiteisminio tyrimo metu paaiškinusi įvykio aplinkybes, geranoriškai pateikė policijos pareigūnams daiktinį įrodymą – virvę. Šis įrodymas prijungtas prie bylos, tačiau teisme neapžiūrėtas.

2.6 Nuteistosios duktė Ž. V. ir sūnus R. G. motiną I. R. apibūdina kaip gerą, pakantų, nuoširdų žmogų ir netiki, kad ji, turėdama rimtų sveikatos problemų, galėjo pasmaugti vyrą. Tuo netiki ir medicinos darbuotoja R. N., kalbėjusi su I. R. įvykio vietoje.

2.7 Apelianto nuomone, VTMT specialistui ir teismui nenustačius, kiek laiko I. R. turėjo traukti virvę, kad pasmaugti V. K., neturėdama panašios patirties ir tyčios jį nužudyti, svarstytinas I. R. atsakomybės klausimas dėl neatsargaus V. K. gyvybės atėmimo ir pripažinus, kad I. R. kalta dėl V. K. mirties, jos veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios I. R. gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

4. Nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

5. Nuteistosios I. R. gynėjo apeliacinio skundo pradžioje teigiama, kad nuteistoji I. R. inkriminuoto nusikaltimo – V. K. nužudymo jį pasmaugiant, nepadarė, nes V. K. pats galimai pasismaugė ir prašoma nuteistąją išteisinti, vėliau – remiamasi nuteistosios parodymais apie tai, kad ji, paprašius V. K., ant jo kaklo uždėtą virvę tempė ir tokiu būdu neatsargiai veikdama jį nužudė, todėl prašoma nuteistosios veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

6. Apelianto prašymas nuteistąją I. R. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisinti ir tokio prašymo argumentai atmestini.

7. Apelianto teiginiai, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų duomenų, jog I. R. tyčia nužudė savo šeimos narį V. K., kad nuosprendis I. R. iš esmės grindžiamas tik neblaivios jos pokalbių su 112 operatoriumi, policijos pareigūnais ir medicinos darbuotoja, atvykusių į įvykio vietą, turiniu, ir teismas neteisingai interpretavo I. R. parodymus, nepagrįsti.

7.1  Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos  teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Nuteistosios I. R. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio2 dalies 3 punkte, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais: I. R. daliniu prisipažinimu apie tai, kad ji traukė ant gulinčio V. K. kaklo uždėtą virvės kilpą; jos parodymų patikrinimo vietoje protokolu, iš kurio turinio matyti, kad I. R. patvirtindama savo parodymus pademonstravo savo atliktus veiksmus; įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota, jog 2016-09-27 V. K. lavonas rastas lovoje I. R. namuose, lavono kaklo srityje matoma silpnai išreikšta skersinė, išlenktos formos, rausvai melsvos spalvos kraujosruva (galimai stranguliacinė vaga) ; liudytojų R. Š., A. D., R. N. parodymais, iš kurių matyti, kad jiems atvykus į įvykio vietą, I. R. sakė, kad ji pasmaugė savo vyrą ; pranešimu iš Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus bei su juo pateikto pokalbio stenograma iš kurių matyti, kad 2016-09-27 I. R. 19.43 val. skambino ir pranešė, kad ji nužudė savo vyrą jį pasmaugdama; teismo medicinos specialisto išvadomis, kuriomis konstatuota, kad V. K. mirė nuo uždusimo suspaudus kaklą kilpa ir eksperto paaiškinimais teisiamojo posėdžio metu; daiktų apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota I. R. mobiliojo telefono apžiūra ir jame esanti 2016-09-27 išsiųsta 19,05 val. sūnui R. žinutė „aš užmušiau senį“.

7.2 Apeliantas be pagrindo nesutinka su nuteistosios I. R. parodymų vertinimu. Byloje nustatyta, kad įvykio vakarą I. R. buvo neblaivi (b.l.177, t.1) ir apie savo nusikalstamus veiksmus pranešė Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus darbuotojams bei kalbėjo su į įvykio vietą atvykusiais policijos pareigūnais bei medicinos darbuotoja būdama neblaivi ir visiems ji prisipažino, jog nužudė savo vyrą jį pasmaugdama. Baudžiamojoje byloje visuose procesiniuose veiksmuose – duodama parodymus tyrėjui, jos parodymų patikrinimo vietoje metu, teismo posėdyje dėl kardomosios priemonės skyrimo, apklausiant ją pas ikiteisminio tyrimo teisėją – I. R. iš esmės davė nuoseklius parodymus apie tai, kad įvykio dieną, V. K. gulint lovoje, kurioje vėliau ir buvo rastas jo lavonas, užsidėjus ant kaklo kilpą ir liepiant tą virvę traukti, ji (I. R.) būdama V. K. už nugaros virvę traukė kelias sekundes. Traukiant virvę V. K. sumojavo dešine ranka aukštyn-žemyn (parodymų patikrinimo protokolas t.2, b.l.22); norėdama besikoliojantį V. K. nuraminti ji (I. R.) traukė virvę ir šiek tiek palaikė, kad apsiramintų, V. K. mostelėjo ranka ir nusiramino (teismo posėdžio protokolas nagrinėjant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą ( t.2, b.l.36); virvę ant kaklo V. K. buvo pats užsidėjęs, gulėjo lovoje, koliojosi, grasino ir liepė virvę traukti, ji (I. R.) virvę traukusi gulinčiajam už nugaros, neilgai, norėjusi pagąsdinti, V. K. mostelėjo dešine ranka (apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolas t.2, b.l.47).

7.3 Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas nuteistosios I. R. parodymus įvertino kitų įrodymų visete ir nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Jos parodymai apie padarytą nusikalstamą veiką atitinka faktines bylos aplinkybes ir patvirtinti kitais jau minėtais įrodymais, todėl teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, pagrįstai jais rėmėsi pripažindamas I. R. kaltę nužudžius V. K..

8. Apeliantas skunde teigia, kad V. K. galėjo pats pasikarti permetęs virvę per lubose esančią sulenktą vinį, buvo parašęs atsisveikinimo laiškus ir nurodo, jog ši versija nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo išsamiai tirta.

8.1Teisėjų kolegija, priešingai nei teigia apeliantas, pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė I. R. versiją neva V. K. pats pasikorė. Iš bylos medžiagos matyti, kad I. R., davusi parodymus ir pripažinusi, kad V. K. gulint lovoje, kurioje vėliau ir buvo rastas jo lavonas, užsidėjus ant kaklo kilpą ir liepiant tą virvę traukti, ji, būdama V. K. už nugaros, virvę traukė kelias sekundes, matė kaip V. K. mostelėjo ranka ir nusiramino, vėliau šiuos parodymus papildė naujomis aplinkybėmis. Ji apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad pasitarusi su advokatu, ji mano, jog V. K. galimai pasikorė pats permetęs virvę per lubose įkaltą sulenktą vinį, be to nurodė ir tyrėjai pateikė V. K. rašytus atsisveikinimo raštelius. Pirmos instancijos teismas, išsamiai patikrinęs byloje surinktus įrodymus ir padaręs pagrįstą išvadą, kad jų pakanka I. R. pripažinti kalta dėl V. K. nužudymo, I. R. iškeltą versiją apie V. K. galimai nusižudymą pasikariant motyvuotai atmetė. I. R. ir jos gynėjo pateikti duomenys (apie lubose įkaltą sulenktą vinį, rašyti, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nežinia kada V. K. atsisveikinimo rašteliai) įrodymais, BPK 20 straipsnio prasme, nepripažinti. Šie duomenys, kaip ir nuteistosios I. R. parodymuose bei apelianto skunde subjektyvūs teiginiai ir prielaidos apie neva V. K. nusižudymą, nepaneigia teismo išvadų dėl I. R. kaltės nužudžius V. K.. I. R. versija ir parodymai apie neva V. K. nusižudymą paneigti teismo posėdyje nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, teismo medicinos specialisto išvadomis nustatant V. K. mirties priežastį, jam padaryto sužalojimo - kaklo suspaudimo kilpa – mechanizmą, stranguliacinės vagos lokalizaciją bei kryptį, ir kitais I. R. kaltę patvirtinančiais teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Nuosprendyje pirmos instancijos teismas pagrįstai I. R. iškeltą versiją apie V. K. nusižudymą pačiam pasismaugiant pripažino pasirinkta gynybos nuo kaltinimo pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

              Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendžio motyvais atmetant V. K. nusižudymo versiją ir pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų.

8.2 Apeliantas skunde nesutinka su teismo medicinos specialisto S. C. paaiškinimais teisme ir nurodo, kad teismas šio specialisto pateiktoms išvadoms ir paaiškinimams teisme suteikė privilegijuoto įrodymo statusą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto teiginys neatitinka tikrovės. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje tiek teismo medicinos specialisto teiktos išvados, tiek teisiamajame posėdyje jo pateikti paaiškinimai aptarti ir įvertinti visų byloje surinktų įrodymų visete. Apeliantas nesutinka su specialisto paaiškinimais apie stranguliacinės vagos susiformavimo aplinkybes ir mechanizmą, pats vertina įvykio vietos apžiūros metu fotonuotraukose V. K. kakle fiksuoto stranguliacines vagos fragmentą ir daro išvadą, jog stranguliacinės vagos vaizdas rodo galimą V. K. savižudybę. Teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius ir padarytas išvadas pripažįsta subjektyviomis, prielaidų pobūdžio ir nepaneigiančiomis teismo išvadų vertinant teismo medicinos specialisto pateiktas išvadas ir paaiškinimus.

9. Apelianto teiginiai, kad teismas neištyrė papildomo įvykio vietos apžiūros protokolo, poėmio protokolo, kuriame fiksuotas lubų fragmentas su įkalta vinimi, neapžiūrėjo daiktinio įrodymo  - virvės ir nepagrįstai atmetė prašymus skirti mikropluoštų ekspertizę bei ištirti I. R. sveikatos būklę, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde pateikiami neobjektyviai. Iš pirmos instancijos teismo teisiamojo 2017-04-27 posėdžio protokolo matyti, kad proceso dalyviai nepageidavo apžiūrėti prie bylos pridėtų, tarp jų ir skunde minimų, daiktinių įrodymų (t.3, b. l. 66, protokolo 6 puslapis). Šiame posėdyje gynėjas teismui pareiškė, kad teismas išaiškino jį dominančias aplinkybes, kurios buvo nurodytos jo ankstesniame prašyme ir prašymo skirti ekspertizę atsisakė bei I. R. sveikatos būklę teismui siūlė vertinti remiantis byloje esančiais dokumentais (protokolo 8 puslapis).

10. Nustačius tokią situaciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas nepažeidė įrodymų tyrimą, jų vertinimą bei prašymų teisme išsprendimą reguliuojančių baudžiamojo proceso normų. Todėl, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neįžvelgia pirmos instancijos teismo šališkumo ir nuteistosios teisės į gynybą bei teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo.

11. Pagal suformuotą teismų praktiką įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014; 2K-242/2014).

Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs nuteistajai, nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos.

12. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmos instancijos teismas I. R. nusikalstamai veikai baudžiamąjį įstatymą – BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, taikė tinkamai, todėl apelianto alternatyvus prašymas I. R. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai švelninti bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei taikyti BK 75 straipsnį, atmestinas.

12.1 Nors apeliantas skunde nurodo, kad nužudyti V. K. I. R. jokio tikslo ir motyvo neturėjo ir veikė galimai neatsargiai, tačiau  pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad I. R. nužudė V. K. veikdama tiesiogine tyčia. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tiek surinktus ir ištirtus įrodymus, tiek ir faktines byloje nustatytas aplinkybes: I. R. žinodama, jog V. K. sunkiai juda, jo prašoma padėjo jam atsigulti; ji žinojo, kad V. K. ketino nusižudyti ir įvykio metu traukė ant gulinčio V. K. kaklo jo paties užsidėtą kilpą. Ji suprato savo tokių veiksmų pavojingumą ir numatė, kad dėl šių veiksmų V. K. gali uždusti, t.y. mirti, o laikydama traukiamą virvę iki tol, kol V. K. sumojavo rankomis ir nurimo, I. R. akivaizdžiai siekė jo mirties. Nustatytos aplinkybės rodo, kad tarp I. R. veiksmų ir V. K. mirties yra priežastinis ryšys. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog smaugdamas virvės kilpa kitą žmogų, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio veiksmo nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, dėl kurių jis gali mirti.

12.2 Teisėjų kolegijai pripažinus, kad pirmos instancijos teismas I. R. nusikalstamą veiką, kvalifikuodamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, apelianto prašymas nuteistosios veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, atmetamas ir išsamiau neaptariamas. Apelianto prašymas švelninti bausmę skunde buvo siejamas su prašymu perkvalifikuoti nuteistosios veiką pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą. Kadangi pastarasis prašymas atmetamas, BK 54 straipsnio ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymas taip pat neaptariamas.

13. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, teismas, įvertinęs visas I. R. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą jai paskyrė teisingą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę. Paskirtoji bausmė – laisvės atėmimas  8 metams yra minimali baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, todėl nėra aiškiai per griežta. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys įrodantys, jog I. R. dėl sveikatos būklės yra nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis, be to, buvo paskirta nauja teismo medicinos ekspertizė I. R. sveikatos būklės įvertinimui. Iš  Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. EKG 20(119)2018(01) išvadų matyti, kad I. R. nenustatyta ligų pasiekusių Sunkių nepagydomų ligų sąraše apibrėžtą lygį (stadiją), dėl kurių būtų per sunku atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę (t.3, b.l.121-125). Teisėjų kolegija jokių kitų aplinkybių, leidžiančių švelninti paskirtąją bausmę, nenustatė.

14. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistosios I. R. gynėjo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apygardos teismo nuosprendis nekeičiamas ir nenaikinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistosios I. R. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                      Valdimaras Bavėjanas

                                                                      Elena Vainienė

                                                                      Linas Žukauskas