Administracinė
byla Nr. AS858
– 210/2010
Procesinio sprendimo kategorija 79.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. kovo 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti
iš teisėjų Antano Ablingio, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo
Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. R. (J.
R.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m.
vasario 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J.
R. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas J. R. (toliau – ir
pareiškėjas) 2010 m. sausio 14 d. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos
administracinį teismą, prašydamas atleisti jį nuo žyminio mokesčio apmokėjimo
pagal metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją; įpareigoti Klaipėdos valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba), nagrinėjant jo
prašymą ne pagal Klaipėdos apygardos teritoriją, priimti sprendimą atsisakyti
ar teikti antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Valstybės garantuojamos
teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, numatyti kelionės ir
kitas išlaidas, susijusias su jo prašymų ir skundų nagrinėjimu Klaipėdos ir
Šiaulių apygardos teritorijoje, išmokėti jam kelionės išlaidas, nes jis neturi
galimybės – lėšų (turto deklaracija) nusipirkti autobuso bilietų, užtikrinti
būtino bendradarbiavimo su valstybinės institucijomis ir Tarnybos advokatais,
kaip numato Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 1
punktas, kad galėtų tinkamai atvykti į teismą ir ginti savo tesės; nustatyti,
kad Tarnybos vadovas pažeidė jo konstitucines teises, neteisėtai atėmė iš jo
galimybę ginti pažeistus interesus; nustatyti, kad Tarnyba pažeidė jo teises
nagrinėdama prašymą ne pagal savo apygardos teritoriją; pripažinti neteisėtais
ir nepagrįstais Tarnybos sprendimus 2009 m. gruodžio 8 d. Nr. 2325-1944-B ir
2009 m. gruodžio 30 d. Nr. 2325-1944-B; išreikalauti iš Seimo kontrolierių
įstaigos pažymas dėl diskriminacijos, dėl advokato A. Kiršos, A. Gurausko
veiksmų, Teisingumo ministerijos darbuotojų veiksmų, informaciją dėl Tarnybos
vadovės A. Banevičienės veiksmų; į teismo posėdį kviesti Vilniaus, Kauno bei
Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybose dirbančius
advokatus A. Cibulskį, M. Bartaševičiūtę, A. Švedą, D. Vaškelienę, J.
Los, J. Brinevičienę, K. Mykolaitienę, D. Vaidachavičienę.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m.
sausio 21 d. nutartimi atleido pareiškėją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo
paduodant skundą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
2009 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 2325-1944-B ir 2009 m. gruodžio 30 d.
sprendimo Nr. 2325-1944-B panaikinimo; priėmė pareiškėjo skundą dalyje dėl
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. gruodžio 8
d. sprendimo Nr. 2325-1944-B ir 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr.
2325-1944-B panaikinimo; skundo prašomosios dalies 2, 3 ir 4 reikalavimus (t. y.
reikalavimus įpareigoti Tarnybą numatyti ir išmokėti pareiškėjui kelionės
išlaidas; nustatyti, kad Tarnybos vadovas pažeidė pareiškėjo konstitucines
teises, neteisėtai atėmė iš jo galimybę ginti pažeistus interesus; nustatyti,
kad Tarnyba pažeidė pareiškėjo teises nagrinėdama prašymą ne pagal savo
apygardos teritoriją) atsisakė priimti nagrinėti kaip savarankiškus skundo
reikalavimus, pripažindamas šiuos reikalavimus skundo motyvacijos dalimi; į
bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukė Šiaulių valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m.
vasario 2 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui Administracinių bylų teisenos
įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl sąlygų teismo
posėdžiui pradėti bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20
straipsnio 2 dalies nuostatas dėl kelionės išlaidų apmokėjimo.
Teismas nurodė, jog Valstybės garantuojamos
teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostata dėl kelionės
išlaidų atlyginimo numato, kad kelionės išlaidas, kurias turi apmokėti
pareiškėjas tais atvejais, kai įstatymas nustato arba teismas pripažįsta, kad
pareiškėjo dalyvavimas būtinas, apmoka tarnybos iš tam skirtų valstybės
biudžeto lėšų. Taigi, klausimo dėl kelionės išlaidų apmokėjimo išsprendimas, pareiškėjui
pageidaujant atvykti į teismo posėdį, yra atitinkamos Valstybės garantuojamos
teisinės pagalbos tarnybos, į kurią kreipėsi pareiškėjas, kompetencija. Tarnyba
gavusi prašymą ir įvertinusi teisinį reguliavimą bei faktines aplinkybes turi
priimti atitinkamą sprendimą dėl pareikšto prašymo. Pažymėjo, jog teismo
kompetencijai nėra priskirta spręsti klausimų, kurių išsprendimas pagal
įstatymo nuostatas yra priskirtas specialius įgalinimus tam tikroje srityje
turinčiai institucijai, šiuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
tarnybai. Taip pat pareiškėjui išaiškintina, kad ABTĮ 78 straipsnio 3
dalis numato, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu
jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti
ir sprendimui priimti. Klaipėdos apygardos administracinis teismas nėra priėmęs
nutarties dėl pareiškėjo privalomo dalyvavimo teismo posėdyje nagrinėjamoje
administracinėje byloje.
Pareiškėjas 2010 m. vasario 4 d. elektroniniu paštu
Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą nustatyti jo
privalomą dalyvavimą teismo posėdyje bei sustabdyti administracinės bylos
nagrinėjimą iki Vilniaus ar Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
tarnyba priims sprendimą išmokėti kelionės išlaidas pagal jo pateiktus
prašymus.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m.
vasario 4 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl pareiškėjo privalomo
dalyvavimo teismo posėdyje bei bylos sustabdymo.
Teismas nurodė, kad ABTĮ 81 straipsnis numato, jog
nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant
įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai,
objektyviai jas ištirti. Pagal ABTĮ 57 straipsnį įrodymai administracinėje
byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir
kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra
aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir
kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų
nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi inter alia proceso šalių ir jų
atstovų paaiškinimais, dokumentais, rašytiniais įrodymais. Privalomas bylos
šalių (šalies) ar atstovų dalyvavimas teismo posėdyje yra teismo diskrecijos
laisvė. Rengiantis bylos nagrinėjimui teismas šioje byloje nėra nustatęs nei
atsakovo, nei trečiojo suinteresuoto asmens atstovų privalomo dalyvavimo teismo
posėdyje, o tik įpareigojęs Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
tarnybą pateikti atsiliepimą į skundą bei faktinius duomenis ir įrodymus apie
ginčijamuose sprendimuose nurodytą pareiškėjui teikiamą antrinę teisinę
pagalbą. Taigi, 2010 m. sausio 21 d. nutartimi teismas yra įpareigojęs atsakovą
pateikti rašytinius įrodymus, kuriuos išanalizavus, bus galima spręsti apie
reikšmingas byloje aplinkybes. Teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo
nustatyti privalomą pareiškėjo dalyvavimą teismo posėdyje. Pažymėjo, jog tai,
kad teismas nėra nustatęs privalomo bylos šalies ar jos atstovo dalyvavimo
teismo posėdyje, nėra kliūtis bylos šaliai ar jos atstovui dalyvauti teismo
posėdyje. Taip pat pabrėžė, jog ABTĮ 98 straipsnis numato baigtinį bylos
sustabdymo pagrindų sąrašą. Minėtas teisės aktas nenumato tokio pagrindo,
kuriuo vadovaudamasis pareiškėjas prašo sustabdyti administracinės bylos
nagrinėjimą, todėl prašymas negali būti tenkinamas. Nurodė, jog proceso šalių
išlaidų atlyginimo klausimas inter alia kelionės išlaidų apmokėjimas
sprendžiamas pagal ABTĮ 44-45 straipsniuose numatytą reglamentavimą. Šių
išlaidų apmokėjimo klausimo neigiamas išsprendimas arba neišsprendimas nėra
pagrindas bylos nagrinėjimo sustabdymui.
Pareiškėjas 2010 m. vasario 19 d. Klaipėdos
apygardos administraciniam teismui elektroniniu paštu pateikė atskirąjį skundą,
prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m.
vasario 2 d. ir 2010 m. vasario 4 d. nutartis ir priimti naują nutartį dėl
įpareigojimo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą
numatyti kelionės išlaidas, nustatyti pareiškėjo konstitucinių teisių pažeidimus
dėl privalomo dalyvavimo teismo posėdyje nustatymo ir administracinės bylos
nagrinėjimo sustabdymo. Taip pat pareiškėjas prašo atnaujinti terminą atskirojo
skundo padavimui atsižvelgiant į buvusį didelį šventinių dienų laikotarpį.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m.
vasario 20 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos
administracinio teismo 2010 m. vasario 2 d. bei 2010 m. vasario 4 d.
nutarčių panaikinimo atsisakė priimti.
Teismas nurodė, jog ABTĮ 149 straipsnis
reglamentuoja atskirųjų skundų padavimo tvarką. Šio straipsnio 1 dalis numato,
kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti
atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais;
2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Pažymėjo, jog teismo
priimtos nutartys, dėl kurių pareiškėjas paduoda atskirąjį skundą, nepatenka į ABTĮ
149 straipsnio 1 dalyje numatytų skundžiamų nutarčių kategoriją, todėl
atskirąjį skundą atsisakoma priimti.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos
apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartį ir jo prašymus
tenkinti, taip pat išspręsti klausimus, ar gali Vilniaus garantuojamos teisinės
pagalbos tarnyba persiųsti jo prašymą nagrinėti į Kauno, Panevėžio, Šiaulių,
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybas iš anksto
nenumatant kelionės ir kitų išlaidų, nes jis privalo vykdyti Valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, bet neturi lėšų
nuvykti į kitą miestą ne pagal savo gyvenamąją vietą ir bendradarbiauti tinkamai
su valstybės institucijomis (tarnyba, ginčų komisija, teismu); nustatyti, kad
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorės pažeidė
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 1 straipsnio 1 dalies,
3 straipsnio 1 ir 2 punkto, 4 straipsnio 1 punkto, 9 straipsnio 2 dalies ir 3
dalies 2 punkto, 11 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 2 dalies,
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1 dalies,
25 straipsnio 1, 2, 3 punktų, 32 straipsnio 1 dalies, ABTĮ 5 straipsnio 1
dalies, 53 straipsnio 1 ir 3 dalių, 58 straipsnio 2 dalies, 127 straipsnio
1 dalies, 149 straipsnio 1 dalies nuostatas; pripažinti, kad Klaipėdos tarybos
sprendimuose nurodyti faktai jau buvo išnagrinėti KAAGK ir KAAT dėl analogiškų
motyvų ir šalių, t. y. pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį iš naujo neįrodinėjami;
pripažinti, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
direktorius pažeidė jo teises, nes neturėjo teisės nagrinėti jo prašymus ne
pagal jo gyvenamąją vietą (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9
str. 3 d. 2 p., Teisingumo ministro įsakymo aprašo 4 d. 1 p.); ištirti Klaipėdos
valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus (2009 m. gruodžio
8 d. Nr. 2325‑1944-B ir 2009 m. gruodžio 30 d. Nr.2325-1944-B) ir
pripažinti juos neteisėtais ir nepagrįstais; įpareigoti Klaipėdos valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimus teikti jam valstybės
garantuojamą antrinę teisinę pagalbą; pripažinti, kad Klaipėdos valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priėmė jo prašymą nagrinėjimui ne pagal
savo teritoriją, ne pagal jo gyvenamąją vietą ir pažeidė Valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą ir Teisingumo ministro įsakymą;
pripažinti, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
direktoriaus priimti sprendimai yra neteisėti aktai, t. y. padarė neteisėtus
veiksmus – žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (Civilinio
kodekso 6.271 str.), įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės
pagalbos tarnybos vadovą tinkamai priimti sprendimą vadovaujantis Valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 4
straipsnio 1 punktu bei 20 straipsnio 2 dalimi, numatyti jame jo kelionės ir
kitas išlaidas, susijusias su jo prašymų ir skundų nagrinėjimu Klaipėdos,
Šiaulių ir Panevėžio teismų apygardų teritorijoje apmokėjimą, nes jis neturi
galimybės – lėšų užtikrinti būtino bendradarbiavimo su valstybės institucijomis
ir Tarnybos advokatais, kaip numato Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
įstatymo 4 straipsnio 1 punktas, kad jis galėtų atvykti į teismą ir su
gynėjų pagalba ginti savo teises teisme. Atskirasis skundas grindžiamas šiais
pagrindiniais argumentais:
1. Neišsprendus klausimo dėl kelionės išlaidų
apmokėjimo jis, kaip pareiškėjas, neturės galimybės dalyvauti teismo posėdyje
ir apginti savo teises.
2. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
tarnybos diskriminuoja jį dėl kalbos ir socialinės padėties ir nesuteikia
teisinės pagalbos. Jis nepakankamai supranta lietuvių kalbą ir taip jam
užkertama galimybė suprasti teismo nutartis, pašalinti trūkumus, apskųsti
nutartis, susipažinti su bylos medžiaga ir kt. Valstybės garantuojamos teisinės
pagalbos tarnybos nesivadovaudamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atima iš jo galimybę bendradarbiauti su
valstybės institucijomis, t. y. teismu.
3. Panevėžio apygardos administracinis teismas
administracinėje byloje Nr.I-262-283/09 priėmė nutartį, kuria jo dalyvavimas
teismo posėdyje būtinas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį
atmesti kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pareiškėjas atskiruoju skundu
skundžia Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d.
nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Klaipėdos
apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 2 d. ir 2010 m. vasario 4 d.
nutarčių, nes šios nutartys neskundžiamos atskiraisiais skundais.
Pagal ABTĮ 149 straipsnio 1
dalį, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali
apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo
nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos
eigai. Taigi apeliacijos objektas yra ne visos pirmosios instancijos teismo
nutartys.
ABTĮ 105 straipsnio 1 dalyje
numatyta, jog pirmosios instancijos teismas atskirais klausimais, kuria byla
neišsprendžia iš esmės, priima nutartis. Klaipėdos apygardos administracinio
teismas 2010 m. vasario 2 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui ABTĮ 78 straipsnio
3 dalies nuostatas dėl sąlygų teismo posėdžiui pradėti bei Valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl
kelionės išlaidų apmokėjimo. ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas
turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl
procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims
įgyvendinti jų procesines teises. Tačiau ABTĮ nėra reglamentuota, jog dėl
teismo nutarties, kuria pareiškėjui išaiškinamos procesinės teisės, gali būti
paduodamas atskirasis skundas. Tokia nutartis taip pat neužkerta galimybės
tolesnei bylos eigai, tai nėra galutinis pirmosios instancijos teismo
procesinis sprendimas.
Klaipėdos apygardos
administracinis teismas 2010 m. vasario 4 d. nutartimi netenkino pareiškėjo
prašymo dėl jo privalomo dalyvavimo teismo posėdyje nustatymo ir netenkino
pareiškėjo prašymo dėl administracinės bylos sustabdymo.
ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje
numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu
jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti
ir sprendimui priimti, o 80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nutartimi
gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso
šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos. Iš šių
teisės normų matyti, jog teismas turi teisę, bet ne pareigą, pripažinti pareiškėjo
dalyvavimą byloje būtinu, o atsisakymas pripažinti pareiškėjo dalyvavimą byloje
būtinu neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui.
Bylos sustabdymo pagrindai ir
tvarka yra įtvirtinti ABTĮ 98 – 100 straipsniuose. Šios teisės normos taip pat
nenustato, jog dėl nutarties, kuria atsisakoma sustabdyti bylos nagrinėjimą,
gali būti duodamas atskirasis skundas. Tokia pirmosios instancijos teismo
nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, todėl negali būti skundžiama
atskiruoju skundu.
Atsižvelgiant į išdėstytus
argumentus, galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo nutartys,
priimtos išaiškinat pareiškėjui teisės aktų nuostatas bei išsprendus jo prašymą
dėl pripažinimo bylos nagrinėjime privalomu bei bylos sustabdymo, atskiruoju
skundu negali būti skundžiamos. Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti
išvadą, kad pareiškėjo skundžiama Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010
m. vasario 20 d. nutartis yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Administracinių
bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo J. R. atskirąjį
skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m.
vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Antanas Ablingis
Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas