Civilinė byla Nr. e2FB-560-1055/2021
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01977-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.3.; 3.2.7.1; 3.4.2.7.4.
(S)
UTENOS APYLINKĖS TEISMAS
N U T A R T I S
2021 m. vasario 24 d.
Utena
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Ana Karšul,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. H. prašymą bankroto byloje Nr. e2FB-350-356/2019 patvirtinti kreditorinį reikalavimą, perduoti nuosavybės teise įkeistą turtą, suinteresuoti asmenys: bankrutuojantys fiziniai asmenys A. T. ir L. T., atstovaujami bankroto administratoriaus M. T., E. T..
Teismas
n u s t a t ė:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. vasario 25 d. nutartimi A. T. ir L. T. iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas M. T.. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. kovo 5 d.
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartimi patvirtintas fizinių asmenų, kuriems iškelta bankroto byla, A. T. ir L. T., 2019 m. liepos 31 d. patikslintas fizinių asmenų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planas, kuriam pritarė 2019 m. rugpjūčio 26 d. kreditorių susirinkimas.
Pareiškėjas A. H., bankroto byloje Nr. e2FB-350-356/2019, papildomu paaiškinimu, kurį teismui pateikė 2021 m. vasario 3 d., prašo pripažinti kreditorinį reikalavimą 318 232,48 EUR sumai, pagal 1994 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartį ir bankroto administratorių įpareigoti perduoti pareiškėjo nuosavybėn įkeistą turtą - gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismo prašo, vertinant jo kreditorinio reikalavimo pagrįstumą, įvertinti patikslintame kreditoriniame reikalavime ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, paaiškinimus ir naujai pateiktus įrodymus – 1994 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutarties originalą. Pažymėjo, kad skolininko prievolės pagal 1994 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartį nėra įvykdytos, be to, nėra pateikta jokių įrodymų, kurie tai paneigtų. 1995 m. sausio 24 d. įkeitimo sutartis, kuria įsipareigojimų pagal minėtą paskolos sutartį užtikrinimui E. T. įkeitė pareiškėjo naudai jam privatinės nuosavybės teise priklausiusį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), bei pagal šią sutartį įregistruota hipoteka nėra panaikintos ir galioja. Šias aplinkybes patvirtina Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs A. T. pareiškimą dėl hipotekos jo nupirktam gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), panaikinimo ir atmesdamas šį pareiškėjo prašymą, be to, nurodydamas ir tai, kad nėra pateikta jokių įrodymų, kad prievolė, kuri buvo užtikrinta hipoteka, įvykdyta. Įrodymus apie prievolės įvykdymą tiek E. T., tiek A. T. galėjo pateikti ir būtų pateikę dar (duomenys neskelbtini) komanditinės ūkinės bendrijos bankroto procese ar kreipiantis į Panevėžio apygardos teismą dėl hipotekos panaikinimo, jeigu tik tokie įrodymai būtų buvę ar egzistuotų. Mano, jog A. T. įkeistą hipoteka namą nupirko savo rizika - visapusiškai neįvertinęs visų aplinkybių ir galinčių kilti pasekmių arba, nors ir numatė tokias pasekmes, bet tikėjosi, kad jų nekils. Šiuo atveju Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, pareiškėjo manymu, turi prejudicinę reikšmę ir jis neturėtų įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Pažymėjo, kad jam nereikėtų įrodinėti savo reikalavimo pagrįstumo, jeigu (duomenys neskelbtini) komanditinės ūkinės bendrijos bankroto procese jam, kaip kreditoriui, butų buvę pranešta apie pradėtą bankroto procesą. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog reikalavimas susigrąžinti skolą iš įkeisto turto yra teisėtas, sąžiningas ir pagrįstas.
Suinteresuotas asmuo E. T. atsiliepimu į pirminį patikslintą pareiškėjo pareiškimą prašė netenkinti pareiškėjo prašymo ir jį atmesti. Nurodė, kad pagal abi sutartis jis yra atsiskaitęs su pareiškėju taip, kaip numatyta sutartyse – tiekė pjautą medieną, be to, (duomenys neskelbtini) komanditinei ūkinei bendrijai buvo taikytos bankroto procedūros, bendrijos veikla pasibaigė dėl bankroto, apie bankroto procedūras pareiškėjui buvo žinoma, tačiau reikalavimų jis nereiškė. Pareiškėjas pateikė ne tokį 1994 m. sudarytos sutarties pirmąjį lapą, nes sutartis buvo sudaryta tik 24 mėnesių terminui, o ne iki 2002 m. rugsėjo 22 d., pagal šią sutartį taip pat yra pilnai atsiskaityta mediena. Pagal abi sutartis suinteresuotas asmuo yra atsiskaitęs, todėl įkeitimas yra pasibaigęs, pareiškėjas pakartotinai vykdyti prievoles prašo praleidus ieškinio senaties terminus, suinteresuotas asmuo prašo taikyti ieškinio senatį visiems pareiškėjo reikalavimams ir pareiškėjo reikalavimus atmesti visa apimtimi. Suinteresuotas asmuo papildomų paaiškinimų nagrinėjamu klausimu teismui nepateikė.
Suinteresuoti asmenys A. T. ir L. T. atsiliepimo į pirminį pareiškimą ir papildomų paaiškinimų teismui nepateikė.
Bankroto administratorius M. T. prašyme nurodė, jog būtų pagrindas taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu mažinti tvirtintino kreditorinio reikalavimo dydį iki palūkanų/delspinigių sumos, paskaičiuotos už įstatyminių senaties terminų neviršijantį laikotarpį. Bankroto administratorius papildomų paaiškinimų nagrinėjamu klausimu teismui nepateikė.
Prašymas tenkintinas iš dalies.
Dėl ieškinio senaties taikymo.
Bankroto administratorius M. T. prašė taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu mažinti tvirtintino kreditorinio reikalavimo dydį iki palūkanų/delspinigių sumos, paskaičiuotos už įstatyminių senaties terminų neviršijantį laikotarpį.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2016). Šiuo atveju bankroto administratorius M. T. atstovauja bankrutuojančius fizinius asmenis A. T. ir L. T., todėl laikytinas šio kilusio ginčo materialiojo teisinio santykio šalimi.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, ieškinio senatį teismas taiko tik kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. H. atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl pagrindinės skolos, palūkanų ir delspinigių sumų neprašė, kadangi nelaiko praleistu. Taigi, kai kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), būtina įsitikinti, ar šis terminas (ne)praleistas ir, jei praleistas, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) jį atnaujinti.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal 1994 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartį likusi negrąžinta paskolos suma yra 59 974,51 EUR (60 178,99 EUR - 204,48 EUR (pateiktos medienos vertė)), nesumokėtos palūkanos sudaro 190 770,60 EUR, o delspinigiai – 67 282,89 EUR. Nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas A. H. nuo 2002 m. rugsėjo 22 d. (pasibaigus paskolos sutarties įvykdymo terminui), būtų kreipęsis ginti savo pažeistas teises, ar kad būtų pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini).
1964 metų civilinio kodekso 84 straipsnis nustatė bendrąjį 3 metų ieškininės senaties terminą, 2000 m. CK 1.125 straipsnis nustato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų, ieškiniams dėl palūkanų priteisimo – 5 metų terminas, o ieškiniams dėl netesybų – 6 mėnesių terminas.
Pareiškėjas A. H., pasibaigus 1994 m. rugsėjo 22 d. sutarties įvykdymo terminui (2002 m. rugsėjo 22 d.), o 1996 m. sausio 25 d. sutarties įvykdymo terminui pasibaigus 1998 m. sausio 25 d., išieškojimu tiek iš E. T., tiek ir iš įkeisto turto nesidomėjo 17 metų, nors, pareiškėjo teigimu, pagal sutartį paskolos suma buvo padengta tik 204,48 EUR vertės mediena. Suinteresuotam asmeniui E. T., pareiškėjo teigimu, nevykdant 1994 m. rugsėjo 22 d. sutarties, 1996 m. sausio 25 d. jis sudarė dar vieną analogišką sutartį ir perdavė dar didesnę paskolos sumą. Pareiškėjas A. H. nesikreipė ir į notarą dėl vykdomojo įrašo dėl priverstinio skolos išieškojimo atlikimo, kad išieškotų pagal E. T. 1994 m. rugsėjo 22 d. paskolos ir 1995 m. sausio 24 d. įkeitimo sudarytas sutartis, nors E. T. asmeninio pobūdžio prievolė įvykdymu po (duomenys neskelbtini) KŪB likvidavimo dėl bankroto nepasibaigė tuo pagrindu ir galėjo būti vykdoma, jeigu ji nebuvo įvykdyta. Be to, pareiškėjas dėl priverstinio skolos išieškojimo atlikimo nesikreipė ir įkeistą turtą perleidus A. T..
Pagal CK 1.127 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. 1994 m. rugsėjo 22 d. Paskolos sutartį suinteresuotas asmuo E. T. ir jo komanditinė ūkinė bendrija turėjo įvykdyti iki nustatyto termino - 2002 m. rugsėjo 22 d., taigi šiuo atveju pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2002 m. rugsėjo 23 d.
Pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą siejamas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat turima omenyje ir tai, kad jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba iš viso atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nustato atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą, t. y. kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat svarbu nustatyti ir tai, kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams.
Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis). Teisingumas reikalauja ginti sąžiningą asmenį ir neginti nesąžiningo, teisingumui taip pat prieštarauja vieno asmens nepagrįstas praturtėjimas kito sąskaita. Neginamos teisės asmens, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai, piktnaudžiauja savo teisėmis. Sąžiningas yra toks asmuo, kuris veikia rūpestingai, teisingai, t. y. kaip adekvačioje situacijoje elgtųsi protingas asmuo (bonus pater familias), asmuo bus sąžiningas tik jeigu jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo ir neturėjo žinoti tam tikrų aplinkybių. Pareiškėjas A. H., sudarydamas sutartį veikė kaip verslininkas, todėl vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad pagal paskolos sutartį iki šiol yra perduota medienos tik 204,48 EUR sumai, daroma išvada, kad aplinkybės dėl netinkamo sutarties vykdymo jam negalėjo būti nežinomos.
Nagrinėjamu atveju, konstatuotina, kad pareiškėjas A. H. neveikė apdairiai ir sąžiningai, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, dėl ko savo pažeistų teisių negynė anksčiau, taigi, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai - ilgą laiką iš viso nesidomėjo palūkanų ir delspinigių, išieškojimu, nors kaip pats teigia, prievolė pagal sutartį nebuvo įvykdyta nei iš E. T., nei iš įkeisto turto, dėl ko yra praleisti ieškinio dalyje dėl pagrindinės skolos 59 974,51 EUR sumos ir dalyje dėl 154 161,10 EUR (190 770,60 EUR - 36 609,50 EUR (365 d. x 5 m. x 20,06 EUR) palūkanų bei 65 477,49 EUR (67 282,89 EUR – 1 805,40 EUR (180 d. x 10,03 EUR) delspinigių senaties terminai.
Esant nurodytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad pagrindo atnaujinti ieškinio dalyje dėl pagrindinės skolos sumos bei dalyje palūkanų ir dalyje delspinigių senaties terminą nėra, ieškinio šioje dalyje senaties termino sustabdymo ar nutraukimo pagrindų, numatytų CK 1.129 – 1.130 straipsniuose, nenustatyta, pareiškėjo reiškiamiems reikalavimams dalyje dėl 59 974,51 EUR skolos, 154 161,10 EUR palūkanų ir 65 477,49 EUR delspinigių taikytinos ieškinio senaties termino praleidimo pasekmės ir prašymas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo ir įpareigojimo bankroto administratoriui perduoti pareiškėjo nuosavybėn įkeistą turtą.
Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas priima nutartį dėl kreditorių reikalavimo tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo gavimo dienos. Minėto įstatymo 23 straipsnio 7 dalis nustato, kad su fizinio asmens bankroto procesu susiję kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai (nesumokėti mokesčiai, skola atleistiems darbuotojams, išlaikomiems asmenims ir kiti) tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti ar sprendimą baigti fizinio asmens bankroto bylą.
Kreditoriaus bankroto byloje pareikšto reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi galiojančią reikalavimo teisę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą. Todėl teismas, prieš tvirtindamas kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, turi pareigą patikrinti šio reikalavimo pagrįstumą. Kasacinis teismas, aiškindamas kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo reikšmę, yra ne kartą pabrėžęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimo patenkinimą, bet ir turi įtakos visų bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami šių kreditorių reikalavimai, o taip pat turi įtakos ir bankrutuojančio asmens teisėtų interesų apsaugai. Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad reikalavimas pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas A. H. su G. T. (pagal VĮ Registrų centro duomenis nuo 1997 m. gegužės 8 d. – E. T., toliau – E. T.), kaip su fiziniu asmeniu, 1994 m. rugsėjo 22 d. sudarė paskolos sutartį 7 metų terminui, tai yra iki 2002 m. rugsėjo 22 d., paskolos gavėjui įsipareigojus už paskolos sumą mokėti 12 % dydžio metines palūkanas, jam nuosavybės teise perdavė 207 786 Lt (60 178,99 EUR) paskolos sumą. Šios paskolos grąžinimo užtikrinimui 1995 m. sausio 24 d. Įkeitimo sutartimi E. T. įkeitė pareiškėjo naudai jam privatinės nuosavybės teise priklausantį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), bei nustatė, kad negrąžinus paskolos pagal paskolos sutartyje numatytas sąlygas, kreditorius savo reikalavimus gali patenkinti iš įkeistų pastatų vertės. Sutartimi suinteresuotas asmuo E. T. įsipareigojo paskolą grąžinti pjauta mediena, ją teikti pagal užsakymus.
Taip pat, kaip nustatyta iš pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų, paskolos sutarčių šalys buvo susitarę, kad paskolos sutartys E. T. ir jo komanditinės ūkinės bendrijos bus vykdomos grąžinant paskolos sumas ne pinigais, o tiekiant pjautą medieną. Pareiškėjas A. H. teigia, kad šalių sudaryta 994 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartis nebuvo įvykdyta.
Suinteresuotas asmuo E. T. pripažino paskolos gavimo faktą. Nors suinteresuoto asmens E. T. teigimu, jis šią prievolę įvykdė, nes pareiškėjui pastoviai tiekė medieną, tačiau patvirtinančių įrodymų neteikė, o prašė taikyti ieškinio senatį visiems pareiškėjo reikalavimams ir tuo pagrindu juos atmesti.
Taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartimi E. T. komanditinei ūkinei bendrijai buvo iškelta bankroto byla Nr. B2-418-2006, vykdant bankroto procedūras, buvo realizuotas pareiškėjo naudai įkeistas E. T. nuosavybės teise priklausantis nebaigtas statyti gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Šį turtą įsigijo suinteresuotas asmuo A. T., kuris kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su prašymu, jog būtų panaikinta hipoteka gyvenamajam namui, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartimi prašymo dėl hipotekos panaikinimo netenkino, nes turtas parduotas nepranešus hipotekos kreditoriui A. H. ir nėra įrodymų, kad prievolė įvykdyta. Teismas nutartimi konstatavo, kad bankroto procese parduodant turtą buvo pažeistos procedūros - turtas parduotas nepranešus hipotekos kreditoriui A. H., kad nėra kitokių įrodymų, jog prievolė baigėsi, o vien faktas, kad nebuvo kreiptasi su kreditoriniu reikalavimu, nereiškia, kad kreditorius A. H. neturi reikalavimo teisės.
Įkeitimui (hipotekai) yra būdingas akcesoriškumas. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors įkeitimo teisė yra daiktinė teisė, bet pagal savo paskirtį ji tarnauja pagrindinės prievolės užtikrinimui, todėl įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, gali pasibaigti, pasibaigus pagrindinei prievolei CK šeštosios knygos IX skyriuje išvardytais prievolių pabaigos pagrindais. CK 4.197 straipsnio nuostatos taikomos sistemiškai su nurodyto skyriaus nuostatomis dėl prievolės pabaigos. Hipotekos kreditorius turi teisę laisvai pasirinkti, iš ko reikalauti skolos – iš skolininko, iš hipoteka įkeisto turto ar iš abiejų (CK 4.170 straipsnio 1 dalis, 4.192 straipsnio 1, 5 dalys, 6.70 straipsnis), hipotekos kreditorius notaro vykdomąjį įrašą gali teikti vykdyti antstoliui CPK nustatyta tvarka.
Taigi suinteresuoto asmens A. T., kaip hipoteka įkeisto turto savininko, prievolė kreditoriui A. H. yra subsidiari ir ribota – atsako tik įkeistu turtu (CK 4.195 straipsnio 1 dalis), o galima tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas A. H. turi galiojančią reikalavimo teisę.
Nagrinėjamu atveju iš Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. B2-113-338/2007 duomenų nustatyta, kad pareiškėjas A. H. kreditorinių reikalavimų bankroto byloje (duomenys neskelbtini) komanditinei ūkinei bendrijai nebuvo pareiškęs, jo naudai įkeistas turtas buvo parduotas be jo, kaip hipotekos kreditoriaus, sutikimo, gautos lėšos jo reikalavimų tenkinimui panaudotos nebuvo. Nors suinteresuoto asmens A. T. kreipimasis į Panevėžio apygardos teismą su reikalavimu dėl hipotekos panaikinimo patvirtina, kad jis nesutiko su tuo, jog sumokėjus visą turto kainą, įkeitimas liktų galioti, tačiau žinojo apie turto hipoteką ir įsigydamas tokį turtą prisiėmė ir visą iš to kylančią riziką. Taigi aiškinimas, kad tokia padėtis, kai turtą įgijęs asmuo neturėjo ketinimų prisiimti riziką dėl įkeitimo galiojimo ir po visos turto kainos sumokėjimo, yra nesąžininga ir tuo pagrindu įkeitimas galėtų būti pripažintas negaliojančiu (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nebūtų sąžiningas hipotekos kreditoriaus atžvilgiu, nes turtas parduotas be jo sutikimo, o jo reikalavimų tenkinimui lėšų neskirta. Kaip patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2020 m. sausio 20 d. išrašas, civilinės bylos nagrinėjimo metu yra įregistruotas juridinis faktas, kad 1995 m. sausio 24 d. įkeitimo sutarties pagrindu gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), įregistruota hipoteka, kuri yra galiojanti.
Pareiškėjas prašo ne tik pripažinti jo kreditorinį reikalavimą, bet ir patvirtinto reikalavimo padengimui įpareigoti bankroto administratorių perduoti pareiškėjo nuosavybėn įkeistą turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).
Pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau - ir FABĮ) 27 straipsnio ir 29 straipsnio nuostatas turtą parduoda bankroto administratorius pagal plane nustatytą eiliškumą ir terminus. Atsižvelgęs į plane numatytą turto pardavimo kainą, parduodamo turto rinkos kainą, pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Turto pardavimas pradedamas įsiteisėjus teismo nutarčiai patvirtinti planą. Įkeistas turtas, kurio pradinė pardavimo kaina nėra mažesnė negu atlyginimas už varžytynių vykdymą, parduodamas varžytynėse Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, apie tai pranešus įkaito turėtojui ir (ar) hipotekos kreditoriui. Įkeistas turtas, kurio pradinė pardavimo kaina mažesnė negu atlyginimas už varžytynių vykdymą, parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, kaip nurodyta 27 straipsnio 2 dalyje. Įkaito turėtojas ir (ar) hipotekos kreditorius ne vėliau kaip per 20 dienų nuo varžytynių paskelbimo neįvykusiomis dienos gali kreiptis į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti šiose varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už šiose varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą, o kai varžytynės neįvyko dėl to, kad pirkėjas per nustatytą terminą nesumokėjo visos sumos, – už tą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiose varžytynėse. Jeigu perimamo turto kaina yra didesnė negu įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus teismo patvirtinti reikalavimai, susidaręs skirtumas turi būti įmokėtas į depozitinę sąskaitą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio turto perdavimo dienos. Jeigu įkeistas turtas neparduodamas dvejose varžytynėse ir šio turto neperima įkaito turėtojas ir (ar) hipotekos kreditorius, įkeisto turto pardavimo kainą ir tvarką nustato kreditorių susirinkimas.
Be to, pagal įkeitimo sutartį arba įregistruotą hipotekos ir (ar) įkeitimo lakštą kreditorius (įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius) įgyja teisę, jeigu fizinis asmuo neįvykdė įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintos prievolės, šio įstatymo nustatyta tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyksta, – perduoti šį turtą jo nuosavybėn. Įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą fizinio asmens turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jeigu įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Jeigu plane nenumatyta parduoti įkeisto turto, mokėjimai įkaito turėtojui ir (ar) hipotekos kreditoriui atliekami kiekvieną mėnesį, kaip nustatyta šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Taigi, pareiškėjo reikalavimas perduoti jo nuosavybėn hipoteka užtikrintą turtą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nėra pagrįstas, nes tokia galimybė yra numatyta tik tokiu atveju, jei nėra galimybės parduoti šio turto. Be to, šiuo atveju nėra žinoma tiksli įkeisto turto vertė, todėl tuo atveju, jei įkeisto turto vertė būtų didesnė, nei patvirtinti kreditoriaus reikalavimai turto perdavimas pažeistų ir kitų bankrutuojančių fizinių asmenų kreditorių teisėtus interesus.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pareiškėjas turi reikalavimo teisę ir atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius M. T. nurodytų kreditorių reikalavimų pagrįstumo dalyje dėl palūkanų ir delspinigių sumos, priskaičiuotos už įstatyminių senaties terminų neviršijantį laikotarpį neginčija, konstatuotina, kad prašymas patvirtinti kreditorinius A. H. reikalavimus dalyje dėl 38 414,90 EUR sumos (36 609,50 EUR palūkanų + 1 805,40 EUR delspinigių) neprieštarauja įstatymo nuostatoms ir yra pagrįstas. Todėl tvirtintinas pareiškėjo A. H. reikalavimas 38 414,90 EUR sumai, o pareiškėjo prašymas patvirtinus kreditorinį reikalavimą, perduoti nuosavybės teise įkeistą turtą gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), atmestinas.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 290 – 291 straipsniais
n u t a r i a:
pareiškėjo A. H. prašymą tenkinti iš dalies.
Patvirtinti A. H. kreditorinį reikalavimą 38 414,90 EUR (trisdešimt aštuonių tūkstančių keturių šimtų keturiolikos eurų 90 ct) sumai (iš jų: 36 609,50 EUR palūkanos ir 1 805,40 EUR delspinigiai), bankroto byloje Nr. e2FB-350-356/2019.
Kitoje dalyje prašymą atmesti.
Nutarties nuorašus nusiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.
Nutarčiai įsiteisėjus, Panevėžio apygardos teismui grąžinti civilinę bylą Nr. B2-113-338/2007.
Nutartis per 7 dienas nuo nuorašo gavimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.
Teisėja Ana Karšul